Civilinė byla Nr. 3K-3-250-469/2015 (S)

                            Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02409-2013-3

                              Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Magrista“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ATR Transport“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Magrista“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl PVM sąskaitos faktūros teisinio vertinimo ir atsiskaitymo su kreditoriais eilės galimo pažeidimo teisinių padarinių.

Ieškovas BUAB „ATR Transport“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti UAB „ATR Transport“ ir atsakovo UAB „Magrista“ 2010 m. gegužės 17 d. sudarytą transporto priemonės „Mercedes-Benz 1820“ pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu; pripažinti negaliojančia UAB „Magrista“ pateiktą 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MAG Nr. 0103; priteisti iš atsakovo 23 000 Lt (6666,66 Eur), 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad šalių pasirašytos sutarties nėra pagrindo vertinti kaip nuomos, ji vertintina kaip pirkimo–pardavimo sutartis, kuri liko neįvykdyta, t. y. ieškovas sumokėjo pinigus, tačiau transporto priemonės negavo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. gruodžio 1 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sunkvežimio „Mercedes-Benz 1820“ nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė teisę ieškovui laikinai atlygintinai naudotis šiuo sunkvežimiu. 2010 m. gegužės 17 d. ieškovas ir atsakovas sudarė sunkvežimio „Mercedez-Benz 1820“ pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui 28 000 Lt (8115,94 Eur), nuo sutarties pasirašymo iki 2010 m. gruodžio 17 d. kas mėnesį mokėdamas po 3000 Lt (869,56 Eur). Teismas nustatė, kad sunkvežimis buvo naudojamas ieškovo veikloje, o vėluojant atsiskaityti už jo nuomą buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kurie kreditoriai sandorio sudarymo dieną turėjo galiojančias reikalavimo teises ieškovui, taip pat kokio dydžio buvo įsiskolinimas, todėl negalima konstatuoti, kad UAB „ATR Transport“ dėl sudaryto sandorio tapo nemokus ir būtent dėl šio sandorio nebeturėjo realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Teismas sprendė, kad nors atsakovas ginčo PVM sąskaitą faktūrą pateikė ieškovui nesilaikydamas pateikimo terminų, tačiau jos pripažinti negaliojančia nėra pagrindo, nes ja yra įformintas tik atlygio už suteiktą paslaugą (automobilio nuomos) dydis, o nenuginčijus jos išrašymo teisinio pagrindo (šalių sudarytos nuomos sutarties) nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia. Teismo nuomone, atsakovas paneigė nesąžiningumo prezumpciją. Ieškovas turėjo pareigą įrodyti sandorio šalių nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka, tačiau tokių įrodymų, kad UAB „Magrista“ žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčo sutartis pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai, nepaneigė sąžiningumo prezumpcijos, t. y. ieškovas neįrodė actio Pauliana instituto taikymo būtinųjų sąlygų.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 6 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, pripažindama UAB „Magrista“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MAG Nr. 0103 negaliojančia nuo jos išrašymo momento, taikydama restituciją ir iš atsakovo UAB „Magrista“ priteisdama ieškovui BUAB „ATR Transport“ 11 000 Lt (3188,40 Eur).  

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 1.63, 6.929, 6.930 straipsnius, Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, mokėjimo pavedimas – tai vienašalis sandoris, kurio metu jį atliekantis asmuo išreiškia savo valią pervesti lėšas kitam asmeniui, tokiu būdu sukurdamas, pakeisdamas arba panaikindamas savo civilines teises ir pareigas, todėl ieškovo atliktas ginčo mokėjimas pripažįstamas vienašaliu sandoriu, kurį galima ginčyti CK nustatyta sandorių ginčijimo tvarka ir pagrindais. Teisėjų kolegija, taikydama CK 6.923 straipsnį, nurodė, kad įstatymas nuosekliai formavo tvarką, pagal kurią galėjo būti ginamos kreditorių teisės, siekiant išvengti situacijos, kai nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises (CK 66 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsiskaitymas su atsakovu UAB „Magrista“, penktosios eilės kreditoriumi CK 6.923 straipsnio 2 dalies prasme (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punktas nuo    2013 m. spalio 1 d.), prieš pirmesnės eilės kreditorius prieštarauja CK 6.923 straipsniui. Teisėjų kolegija, vertindama pažeistus kreditorių interesus, nurodė, kad byloje dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo konstatuota, jog UAB „ATR Transport“ pripažino, kad turi pradelstų su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų. Byloje nustatyta, kad įmonė veiklos nevykdė jau nurodytu metu, todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad mokant ginčijamus 11 000 Lt (3188,40 Eur) buvo ir pirmosios, ir antrosios eilės kreditorių, kurių interesai buvo pažeisti, atsakovo UAB „Magrista“ interesus iškėlus aukščiau už jų. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamą 11 000 Lt (3188,40 Eur) pavedimą atliko akcininkė M. M., tačiau įmonės įstatai ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos neįtvirtina akcininkui teisės tiesiogiai tvarkyti įmonės lėšas, todėl darytina išvada, kad M. M. pažeidė įstatymus, atlikdama jai nepriskirtas funkcijas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pripažinus, jog M. M. neturėjo teisės šį mokėjimą atlikti,  teismas ex officio turėjo teisę pripažinti, kad šis sandoris yra niekinis (CK 1.78 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Magrista“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas klaidingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas neginčijo nuomos sutarties bei pareigos atsiskaityti su atsakovu, todėl ginčijama PVM sąskaita faktūra, išrašyta nuomos sutarties pagrindu, nesukuria jokių savarankiškų teisių ir pareigų ir nelaikytina sandoriu. Kasatorius pažymi, kad PVM sąskaita faktūra – tai vienos iš sandorio šalių vienašališkai išrašytas dokumentas, kuris laikomas negaliojančiu, jeigu prekių tiekimo, paslaugų suteikimo, avanso sumokėjimo nebuvo arba kai sąskaitoje faktūroje nėra privalomų rekvizitų.

2. PVM sąskaita faktūra nelaikoma sandoriu ir ji negali būti teismo tvarka pripažinta negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų normoms, protingumo ar sąžiningumo principams ir kitais bendraisiais arba specialiaisiais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat ir pareiškiant actio Pauliana. Kasatoriaus teigimu, nepagrįstai sutapatinus 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. atliktą mokėjimą, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sąskaitą faktūrą vertina jau ne kaip ūkinę operaciją patvirtinantį apskaitos dokumentą, o kaip mokėjimo dokumentą arba mokėjimą patvirtinantį dokumentą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir netinkamai ginčui taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymus (CK 6.929, 6.930 straipsnius).   

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „ATR Transport“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

              Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog ieškovo 2011 m. rugpjūčio 16 d. atliktas mokėjimas pripažįstamas vienašaliu sandoriu. Šis mokėjimas buvo atliktas būtent ginčijamos PVM sąskaitos faktūros, kuri išrašyta siekiant gauti 11 000 Lt (3188,40 Eur)  ieškovui jau esant nemokiam, pagrindu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu atliktas mokėjimas, nedaro tokio teismo sprendimo neteisėto. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog bankroto byla ieškovui iškelta tik 2012 m. vasario 28 d., tačiau ieškovas nemokus tapo daug anksčiau. Įrodžius įmonės nemokumą, atsiskaitymas su vienu iš kreditorių gali būti pateisinamas tik išimtiniais atvejais, tačiau šiuo atveju jokio ekonominio naudingumo įmonei neatsirado, tikslas buvo vienintelis – atsiskaityti su atsakovu. Ieškovas pažymi, kad kasatorius neginčija apeliacinės instancijos teismo įrodyto abiejų šalių nesąžiningumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji kasacinės bylos nagrinėjimo ribų taisyklė: kasacinis teismas patikrina apskųstus procesinius sprendimus neperžengdamas kasacinio skundo ribų; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta viena šios taisyklės išimčių: teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiama dėl ieškovo BUAB ,,ATR Transport“ reikalavimo susigrąžinti iš atsakovo lėšas, kurios reikalavimo patenkinimo atveju būtų įskaitytos į bankrutavusios įmonės turto masę ir panaudotos Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visų pirma - kreditorių reikalavimams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Kauno grūdai“ ir kt. v. BAB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-56-421/2015).

Įvertinusi procesinių bylos dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja būtinybė dėl viešojo intereso apsaugos peržengti kasacinio skundo ribas ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisingumą  patikrinti neapsiribojant kasatoriaus nurodytais aspektais.

Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės

Ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl 11 000 Lt (3188,40 Eur), gautų pagal 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MAG Nr. 0103 2011 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo pavedimu, kaip vieną iš argumentų kasatorius nurodo aplinkybę, kad PVM sąskaita faktūra nėra sandoris, todėl jos pripažinimas negaliojančia nesukelia sandorio negaliojimo teisinių pasekmių ir negali būti pagrindas taikyti restituciją. Šiuos kasatoriaus argumentus teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais.

Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato  apmokestinimą  pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų  ir  kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo - pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akvakomfortas“ v. UAB „Autopikas“, bylos Nr. 3K-3-484/2009, kt).

Taigi kasatorius teisus teigdamas, kad PVM sąskaita faktūra nėra sandoris. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad klaidingas PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės traktavimas apeliacinės instancijos teismo nutartyje per se  nepakankamas išvadai, jog pagal faktinį  ir teisinį šalių ginčo pagrindą ieškovo reikalavimas  dėl lėšų sugrąžinimo negalėtų būti patenkintas. Pažymėtina, kad iš ieškovų nurodytų faktinių ieškinio pagrindo aplinkybių akivaizdu, jog jis siekė lėšų – 11 000 Lt (3188,40 Eur), sumokėtų kasatoriui  pagal 2011 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą (serija MAG Nr.0103) 2011 m. rugpjūčio 16 d. mokėjimo pavedimu, sugrąžinimo, t.y. ginčijo atsiskaitymo su atsakovu teisėtumą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas klaidingai suvokė PVM sąskaitos faktūros teisinę reikšmę ir tinkamai neidentifikavo sandorio, kurio pagrindu lėšos sumokėtos, negali būti kliūtis jo reikalavimą išnagrinėti iš esmės, ypač įvertinant aplinkybes, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesiūlė ieškovui patikslinti ieškinio reikalavimų. Dėl to toliau nutartyje teisėjų kolegija pasisako dėl ginčo mokėjimo atitikimo įstatyme įtvirtintai privalomajai atsiskaitymų tvarkai (eiliškumui) bei CK 6.66 straipsnio taikymo šalių ginčo sprendimui.

Dėl ginčo mokėjimo pripažinimo niekiniu sandoriu (ne)pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismas sprendimą pripažinti PVM sąskaitą faktūrą negaliojančia kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį grindė PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu galiojusiomis CK 6.293 straipsnio nuostatomis, teismo teigimu, analogiškoms Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymui, galiojusiam iki 2009 m. liepos 1 d., ir ginčo sprendimui taikė dėl šio įstatymo aiškinimo ir taikymo suformuotą kasacinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas. Tačiau pažymėtina, kad tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinis teismas turi CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisinius padarinius, todėl net konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo niekinio santykio institutą taikė PVM sąskaitai faktūrai, tai nebūtų kliūtis kasaciniam teismui jį taikyti ginčo mokėjimui (atsiskaitymui), jeigu byloje būtų nustatytas atitinkamas faktinis ir teisinis pagrindas.

Dėl galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, laikomas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms, tokią tvarką pažeidžiantis atsiskaitymas pripažįstamas niekiniu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, juo perduotos lėšos vertinamos kaip neteisėtai įgytos ir restitucijos tvarka turi būti grąžinamos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį,  priimtą civilinėje byloje BUAB „Tutrix“ v. K. A., bylos Nr. 3K-3-19-969/2015, ir joje nurodytą kasacinę praktiką). Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, pirmąja eile mokamos su darbo santykiais susijusios išmokos. Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d. (2009 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. XI-293), todėl pagal materialiųjų įstatymų galiojimo laike taisyklę jo normos ir teismų praktika dėl jų aiškinimo ir taikymo negali būti taikomos vėliau susiformavusiems teisiniams santykiams,  nagrinėjamu atveju – 2011 m. rugpjūčio 16 d. atliktam ginčo lėšų mokėjimui.

Ginčo mokėjimo laiku galiojo CK 6.923 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios privalomą lėšų nurašymo iš sąskaitos eiliškumą tuo atveju, kai visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje  nepakanka. Nurodyto straipsnio 2 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad antrąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje kaip faktinis CK 6.293 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo pagrindas nurodytos teismo konstatuotos aplinkybės, kad 2011 m. rugpjūčio mėnesį nebuvo sumokėtas darbo užmokestis darbuotojams ir kad keliant bankroto bylą UAB ,,ATR Transport“, vienas ieškovų buvo darbuotojas, su kuriuo įmonė laiku neatsiskaitė. Byloje nenustatyta, kad dėl neatsiskaitymo su darbuotojais buvo išduoti vykdomieji dokumentai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl neatsiskaitymo su darbuotojais nepakankamos CK 6.293 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui. Kitų faktinių aplinkybių, atitinkančių CK 6.293 straipsnio 2 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismo sprendime taip pat nekonstatuota.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat nurodė, kad ginčo mokėjimas ex officio pripažintinas niekiniu sandoriu ir dėl to, kad jį  atliko įmonės akcininkė M. M., pagal įmonės įstatus neturėjusi teisės tai daryti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teismo išvada nepagrįsta. Teismas nenurodė tokio sprendimo teisinio pagrindo – materialiosios teisės normos, kurios pagrindu  sandoris laikytinas niekiniu. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai (CK 1.82 straipsnis) yra nuginčijamieji.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo mokėjimą nepagrįstai pripažino niekiniu sandoriu. 

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos išnagrinėti visus apeliacinio skundo reikalavimus pažeidimo

Iš procesinių bylos dokumentų turinio akivaizdu, kad apeliaciniu skundu ieškovas skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas dėl 11 000 Lt    (3188,40 Eur) sumokėjimo, nurodydamas argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra CK 6.66 straipsnyje nustatytų kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio (actio Pauliana) nuginčijimo sąlygų, inter alia, įmonės nemokumo tuo metu, kai buvo atliktas atsiskaitymas, bei ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo, t. y. nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo CK 6.66 straipsnio taikymo aspektu.

Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo, ar ginčijamo mokėjimo metu nebuvo kitų pareikštų kreditorių reikalavimų, nurodytų CK 6.293 straipsnio 2 dalyje, dėl ko galėjo būti pažeistas įstatymo įtvirtintas mokėjimo eiliškumas.

Tokia procesinė situacija vertintina kaip proceso teisės normų, įpareigojančių teismą išnagrinėti visus pareikštus reikalavimus ir priimti dėl jų sprendimą,  pažeidimas, sudarantis pagrindą bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 302 straipsnis, 265 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Algis Norkūnas

                                                                      Sigita Rudėnaitė

                                                                      Gediminas Sagatys