Civilinė byla Nr. 2A-625-516/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 121.7; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. sausio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,
kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Andžej Maciejevski,
sekretoriaujant Margaritai Armalienei
dalyvaujant trečiojo asmens Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei V. K.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui R. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto ir kreditorinių įsipareigojimų padalinimo bei pagal atsakovo R. V. priešieškinį ieškovei J. V. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, santuokoje įgyto turto bei kreditorinių įsipareigojimų padalinimo. Tretieji asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, AB bankas „Snoras“, VSDFV Vilniaus skyrius.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovė J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė:
- santuoką, sudarytą tarp jos ir atsakovo R. V. nutraukti dėl sutuoktinio- atsakovo- kaltės;
- sprendžiant klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, nustatant, kad ieškovės turto dalis yra ¾, atsakovo ¼;
- santuokoje įgytą turtą padalinti natūra – ieškovei priteisti 3 kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui natūra priteisti R. V. individualią įmonę;
- iš ieškovės atsakovui priteisti 19 452,09 Lt kompensaciją dėl santuokoje įgyto turto didesnės dalies priteisimo natūra;
- ieškovei priteisti AB banko „Snoras“ skolinį įsipareigojimą 8604,01 Lt dydžio, atsiradusį sutarties pagrindu, o atsakovui priteisti R. V. įmonės „Vidlindas“ skolinį įsipareigojimą VMI 18 418,90 Lt dydžio.
Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas susituokė 1997-08-26. Susituokę ieškovas ir atsakovas susilaukė vaikų – L. V. , gim. (duomenys neskelbtini)ir V. V. , gim. (duomenys neskelbtini). Gimus antrajai dukrai, atsakovas pradėjo nebevykdyti savo, kaip tėvo ir šeimos vyro pareigų – pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, nesirūpino šeimos reikalais, laiką leisdavo su svetimomis moterimis, o 2002 m. spalio mėnesį, išsikraustęs iš bendro būsto, paliko šeimą. Kadangi ji viena augino ir išlaikė dukras bei bendrą šeimos turtą, jį dalijant, ieškovei turėtų būti priteista didesnė turto dalis.
Atsakovas R. V. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė:
1) santuoką, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės;
2) butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir R. V. įmonę priteisti ieškovei;
3) atsakovui iš ieškovės priteisti 154 304,51 Lt piniginę kompensaciją;
4) atsiradusias gyvenant santuokoje mokestines nepriemokas: 11 720 Lt gyventojų pajamų mokesčio nepriemoką bei neįvykdytas prievoles, susijusias su individualios įmonės veikla: pelno mokesčio nepriemoką – 3611,76 Lt ir 1333,44 Lt delspinigių, viso 16 665,20 Lt išieškoti valstybei iš bendro sutuoktinių turto;
5) nustatyti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini)priverstinę hipoteką dvejiems metams valstybei priklausančios 16 665,20 Lt skolos sumos ir 154 304,51 Lt atsakovui R. V. kompensacijos išmokėjimo užtikrinimui.
Nagrinėjant bylą teismo posėdyje, ieškovė J. V. pareiškė, jog nepalaiko ieškinio dėl santuokos nutraukimo, jį atsiima ir prašo nenagrinėti, grąžinti sumokėtą žyminį mokestį ir dokumentų originalus. Ieškovė nurodė, kadangi ji atsisako ieškinio, tai teismas negali nagrinėti ir atsakovo R. V. priešieškinio ir spręsti turto padalijimo klausimų. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-03-12 nutartimi nepriėmė ieškinio atsisakymo bei netenkino J. V. prašymo bylą nutraukti.
Išnagrinėjęs bylą iš esmės, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovės J. V. ieškinį ir atsakovo R. V. priešieškinį patenkino iš dalies. Santuoką, sudarytą 1977 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus miesto CMS tarp R. V. ir J. V. teismas nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Butą, esantį (duomenys neskelbtini) 296 000 Lt vertės teismas natūra priteisė ieškovei, o R. V. individualią įmonę „Vidlindas“ 1000,00 Lt vertės priteisė atsakovui. Teismas taip pat nusprendė iš ieškovės J. V. atsakovui priteisti 139 167,40 Lt kompensaciją už ieškovei tenkančią nekilnojamojo turto (buto) dalį. J. V. teismas priteisė kreditorinį įsipareigojimą – negrąžintą paskolą 7351,31 Lt AB bankui „Snoras“ pagal 2007m. sausio 2 d. naudojimosi išsimokėtinai kortele sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o R. V. priteisė R. V. individualios įmonės „Vidlindas“ kreditorinį įsiskolinimą - 16 665,20 Lt dydžio Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nesumokėto pajamų mokesčio ir delspinigių.
Likusią dalį ieškinio ir priešieškinio reikalavimų teismas nepatenkino. Iš ieškovės teismas taip pat priteisė 3919 Lt žyminį mokestį valstybei, o iš ieškovės ir atsakovo (lygiomis dalimis) - 57,96 Lt procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų
Teismas konstatavo, jog teismo nutartimi, priimta 2009 m. kovo 12 d. buvo išspręstas ieškovės prašymas nutraukti bylos nagrinėjimą. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 42 str. 2 d., 140 str.1 d., 293 str.4 punktu nebuvo patenkintas ieškovės prašymas nutraukti bylą ir nepriimtas ieškinio atsisakymas. Remiantis tuo, teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymas yra išspręstas ir priimta teismo nutartis, todėl 2009 m. kovo 26 d. teismui jos pateiktas analogiškas prašymas pakartotinai nebuvo svarstomas.
Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta svarbių aplinkybių, dėl kurių teismas privalėtų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti ieškovei didesnę turto dalį. Teismas nurodė, kad negali būti pripažįstamos svarbiomis bei laikomos neįrodytomis ieškinyje nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovė J. V. remiasi, reikalaudama jai priteisti didesnę turto dalį. Sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų, šiuo metu atsakovo turtinė padėtis ir sveikatos būklė yra blogesnė, negu ieškovės J. V. . Teismas taip pat konstatavo, kad yra nepagrįsti atsakovo R. V. reikalavimai jo vardu įregistruotą įmonę, kuri šiuo metu yra neveikianti, priteisti ieškovei. Tai netikslinga dėl specifinio įmonės veiklos pobūdžio, dėl būtinų darbo įgūdžių nebuvimo.
Dėl R. V. individualios įmonės „Vidlindas“ vertės teismas nurodė, kad įmonė sąskaitoje lėšų neturi, lėšos buvo saugomos namuose ir panaudotos (išleistos) sutuoktiniams gyvenant santuokoje. Vienintelis įmonei „Vidlindas“ šiuo metu priklausantis turtas yra galandimo staklės, kurių likutinė vertė įmonės dokumentuose nurodyta lygi 0. Individuali įmonė yra neveikianti. Neesant kitų individualios įmonės vertę patvirtinančių duomenų, teismas rėmėsi atsakovo nurodyta įmonės verte bei jos nustatymo motyvais argumentais.
Dalindamas kreditorinius įsipareigojimus teismas atsižvelgė į tai, kad individuali įmonė yra priteisiama atsakovui, todėl tikslinga kreditorinius įsipareigojimus, susijusius su šios įmonės veikla priteisti atsakovui. Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad iš įmonės veiklos gaunamos lėšos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, todėl iš individualios įmonės veiklos kylantys įsipareigojimai vykdytini iš santuokoje įgyto turto. Kadangi šios prievolės atsirado gyvenant santuokoje įsteigtos individualios įmonės veiklos, ½ dalis dėl individualios įmonės veiklos susidariusių kreditorinių įsipareigojimų – 8332,60 Lt suma mažinama atsakovui priklausanti kompensacija už santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą (butą). Atsižvelgiant į tai, kad iš bendro turto vykdytini kreditoriniai įsipareigojimai, kylantys iš individualios įmonės veiklos, teismo nuomone, turi būti mažinama atsakovui priteistinos kompensacijos už butą suma: 16 665,20 Lt : 2 – 8332,60 Lt, ir priteisiama atsakovui iš ieškovės 139 167,40 Lt dydžio kompensacija (147 500 Lt – 8332,60 Lt).
Teismas taip pat konstatavo, kad nepagrįstas ir netenkintinas atsakovo reikalavimas išieškoti įmonės „Vidlindas“ įsiskolinimą valstybei iš bendro turto, kompensacijos ir kreditorinių įsipareigojimų valstybei įvykdymui taikyti priverstinę hipoteką - ieškovei tenkančiam nekilnojamajam turtui butui. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo taikyti priverstinę hipoteką pagrindas nėra nurodytas, o prašymas yra nemotyvuotas.
Apeliaciniu skundu ieškovė J. V. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį, o atsakovo priešieškinį atmesti, arba sudaryti galimybę susitaikyti su atsakovu. Apeliacinis skundas grindžiamas šias argumentais:
- bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas patyrė traumą. Kadangi apeliantę su atsakovu siejo ilgi bendro gyvenimo metai, dvi dukrelės, ieškovė nusprendė atsiimti savo pareiškimą ir bandyti atkurti šeimą, rūpintis atsakovu. Teigia, kad teismo posėdžio metu ieškovė pakartotinai prašė nutraukti bylą, tačiau teismas atsisakė tai padaryti ir pradėjo bylą nagrinėti iš esmės, nors apeliantė neturėjo kvalifikuoto patarėjo – advokato – ir nebuvo pasirengusi įrodinėti bylos aplinkybių. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovės teises, nesutekdamas galimybės susitaikyti su atsakovu;
- teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas teikdavo materialinį išlaikymą, skirdavo lėšas vaikų išlaikymui. Apeliantės teigimu, tokios teismo išvados yra neteisingos, patemtos tik atsakovo teiginiais. Nurodo, kad faktas, jog 2002 m. būtent atsakovas paliko šeimą, patvirtina ieškovės teiginį, kad būtent atsakovas nutraukė šeiminius santykius. Be to, nebuvo atsižvelgta į 2005-08-11 ieškovės pareiškimą Vilniaus miesto 2 policijos komisariatui dėl psichologinio atsakovo smurto, grasinimų. Nurodo, kad atsakovo nesirūpinimą šeima įrodo ir tas faktas, kad gyvendama su vaikais viena ieškovė nebegalėjo pilnai užtikrinti jų interesų – dukra V. V. buvo priimta į pedagoginį universitetą, tačiau 2008-04-09 ji buvo išbraukta iš sąrašų, nes ieškovė neišgalėjo mokėti už studijas;
- teismas nepagrįstai nenukrypo nuo lygių dalių principo. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ieškovė viena išlaikė nepilnametę dukrą V. V. (nuo 2002 m. iki 2008 m. išlaikymo dydis sudarė 52 505,39 Lt), ieškovė viena rėmė besimokančią dukrą L. V. (nuo 2002 m. iki 2008 m. išlaidos sudarė 5346 Lt). Be to, butą privatizuojant buvo panaudotos tik ieškovės asmeninės lėšos – investiciniai čekiai ir papildomos pajamos;
- teismas nustatydamas dalintino buto vertę, neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog priimant sprendimą 2009 m. balandžio mėnesį dėl pasaulinės finansinės krizės turto vertė yra žymiai mažesnė. Apeliantės nuomone, turto reali rinkos vertė yra ne didesnė nei 160 000 Lt. Tai svarbi aplinkybė, kadangi faktiškai iš ieškovės priteista pinginė kompensacija siekia ne ½ dalį, 4/5 dalis buto vertės;
- teismas nepagrįstai nustatė R. V. įmonės vertę. Apeliantė mano, kad įmonės vertė nustatytina pagal įmonės kasoje esančias lėšas – 68 973,62 Lt (atėmus 15 procentų pajamų mokestį) ir įmonės įrangos vertę – 4020 Lt, iš viso 72 993,62 Lt.;
- teismas nevertino byloje pateikto išrašo iš medicininių dokumentų apie tai, kad ieškovė nuolat patiria stiprius galvos skausmus, svaigimą dėl patirtų galvos sumušimų. Teigia, kad ieškinio atsisakymo aplinkybės, faktas, kad ieškovė nereikalavo apklausti liudytojų paskutinio posėdžio metu yra sąlygoti apeliantės nepatyrimu teisės srityje ir sveikatos būkle.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. V. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad ieškovės teisė turėti advokatą nebuvo pažeista, kadangi ieškovei buvo suteikta galimybė tinkamai pasirūpinti atstovavimu, bet dėl savo piktnaudžiavimo procesu ji tokia galimybe pati tinkamai nepasinaudojo. Nurodo, kad daugelis teismo posėdžių buvo atidedama dėl to, kad ieškovė ateidavo be advokato ir prašydavo atidėti posėdį. Ieškovė neteisingai nurodo, jog jų bendras gyvenimas nutrūko 2002 m. Atsakovo teigimu, bendras gyvenimas su ieškove nutrūko 2004 m., po to, kai atsakovas buvo apiplėštas. Tarp pavogtų daiktų buvo ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), raktai. Ši aplinkybė ir nulėmė poreikį keisti buto raktus. Pakeistus durų spynas, raktai nuo jų nebuvo perduoti atsakovui. Atsakovas nebuvo įleidžiamas į butą, todėl buvo priverstas ieškoti kur apsigyventi. Taigi atsakovo nuomone, ieškovės teiginys, kad jis paliko šeimą, yra neteisingas. Teigia, kad ieškovės argumentas, jog atsakovas naudojo fizinį smurtą prieš ieškovę ir savo vaikus, yra niekuo nepagrįstas. Ieškovė yra konfliktiška, ji nuolat konfliktuoja su aplinkiniais, darbdaviais. Ieškovės kaltinimas, jog atsakovas buvo jai neištikimas, taip pat nėra pagrįstas. Be to, ieškovė nepagrįstai teigė, kad atsakovas nuo 1998 metų visiškai neprisideda prie šeimos bendro ūkio vedimo. Nurodo, kad iki pat 2004 m. rudens, kol atsakovui buvo sudaromos galimybės patekti į butą, jis visus pinigus atiduodavo savo sutuoktinei. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad ieškovė 2005 metais gautą kreditą panaudojo buto remontui. Buto remontas buvo atliktas dar 1998-2001 metais, bendromis šeimos lėšomis. Neteisingas ir apeliantės teiginys, kad atsakovas nesirūpino šeimos turto priežiūra. Priešingai, atsakovas ne tik atlikdavo namuose visus smulkesnius ūkio darbus, bet ir dirbdavo kolektyviniame sode, Visoriuose. Taigi atsakovo teigimu, teismas iš turimų įrodymų teisingai sprendė, kad santuoka iširo dėl abipusės kaltės ir tokia išvada iš byloje surinktų įrodymų yra labiau pagrįsta ir tikėtina, nei ieškovės nurodoma atsakovo kaltė. Pažymi, kad dėl to, jog atsakovo teisė gyventi nuosavajame bute apeliantės buvo neteisėtai suvaržyta, atsakovas neturi pareigos atlyginti ½ buto išlaikymo išlaidų nuo to laiko, nuo kurio negyvena bute, t.y. nuo 2004 metų rudens. Be to, dėl ieškovės kaltės atsakovo įmonė patyrė nuostolių. Apeliantui negalint pakliūti į butą, ieškovė visaip trukdė įmonės veiklai. Ji negrąžino atsakovui finansinių dokumentų, kurie buvo saugomi bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė taip pat trukdė atsakovui priimti naują darbuotoją, kuris be kitų darbų, tvarkytų ir įmonės finansus. Teigia, kad tokiu būdu ji įmonei padarė žalos, nes už laiku nepateiktas deklaracijas ir nesumokėtus mokesčius yra skaičiuojami delspinigiai. Taigi akivaizdu, jog ieškovė sąmoningai sužlugdė atsakovo verslą. Atsakovas pabrėžia, kad teismas teisingai nustatė, jog dalijamą santuokoje įgytą turtą sudaro butas ir individuali įmonė. Privatizuotas butas, nepaisant kurio iš sutuoktinių vardu jis buvo privatizuotas ir registruotas, jei teisę privatizuoti jį turėjo ir kitas sutuoktinis ir jei privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno kartu, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Be to, teismas, spręsdamas dėl buto kainos, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, bei vadovaudamasis byloje turimais duomenimis apie sprendimo priėmimo metu esančią buto kainą, priėmė teisingą sprendimą dėl šio buto vertės. Atsakovas nurodo, kad įmonės priteisimas jam objektyviai yra atitinkamas formuojamai teismų praktikai, tačiau ieškovės atleidimas nuo atsakomybės prieš kreditorius, jai aktyviai dalyvaujant įmonės veikloje, prieštarautų kreditorių interesams. Šiuo atveju akivaizdu, kad įmonės reikalus atsakovas su savo sutuoktine tvarkė bendrai. Vadinasi, ir nesumokėti mokesčiai už gautą pelną, yra bendra sutuoktinių prievolė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad teismas, priteisdamas ieškovei visą butą natūra ir įpareigodamas ją sumokėti atsakovui ½ dydžio buto vertės kompensaciją, nepažeidė CK normų. Nurodo, kad ieškovė turėjo pateikti neabejotinus argumentus ir įrodymus, kurie leistų nukrypti nuo lygių dalių principo, tačiau to nepadarė. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė nepilnamečių vaikų neturi, be to, šiuo metu atsakovo turtinė padėtis ir sveikatos būklė yra blogesnė nei ieškovės. Ieškovė taip pat neįrodė, kad bendroji jungtinė nuosavybė, t.y. butas, buvo išlaikomas vien tik iš jos asmeninių lėšų nepanaudojant bendrųjų ir atsakovo asmeninių lėšų. Teigia, kad R. V. įmonė valstybės biudžetui yra skolinga 3529,88 Lt nesumokėto pelno mokesčio ir 1393,55 Lt delspinigių nuo laiku nesumokėto pelno mokesčio sumos. Kadangi ieškovei buvo žinoma apie įmonę ir atsakovo duotais paaiškinimais ji dalyvavo įmonės valdyme, trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad iš individualios įmonės veiklos kilusios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės ir sutuoktiniai už jas atsako solidariai. Dėl naujų rodymų tretysis asmuo paaiškina, kad ieškovės pateikta 1992 m. sutartis bei 1992 m. banko kvitai nėra naujai sužinoti įrodymai ir šie ieškovės turimi įrodymais galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau ieškovė įstatymų nustatyta tvarka nerealizavo savo teisės teikti įrodymus pirmosios instancijos teisme, todėl trečiojo asmens nuomone, nėra pagrindo priimti minėtus naujus įrodymus.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimties.
Civilinio proceso kodekso 323 str. įtvirtintas imperatyvus draudimas keisti (papildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Dėl šios priežasties ieškovės J. V. patikslintas apeliacinis skundas, kurį ji pateikė jau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, 2009-12-01, negali būti priimamas ir nagrinėjamas. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos protokoline nutartimi, priimta 2010-01-07 vykusio teismo posėdžio metu, tiek šį patikslintą ieškovės apeliacinį skundą, ties ir atsakovo atsiliepimą į jį atsisakyta priimti.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. nustato, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o Civilinio proceso kodekso 312 str. yra įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, jokių reikalavimų bei argumentų, susijusių su tuo, kad tarp sutuoktinių egzistavo susitarimas butą įgyti asmeninėn ieškovės nuosavybėn, o įmonę- asmeninėn atsakovo nuosavybėn, nebuvo pareikšta, todėl visi ieškovės argumentai, kiek tai liečia buto, kaip jos asmeninės nuosavybės objekto, statusą, kaip prieštaraujantys paminėtoms civilinio proceso normoms, nėra nagrinėjami.
Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ta apimtimi, kiek apeliacinio skundo argumentai susiję su pirmosios instancijos tesime nagrinėtomis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais. Taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Kadangi išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
Dėl ieškovės procesinių teisių pažeidimo.
Ieškovė skunde nurodo, esą teismas pažeidė jos procesines teises, nagrinėdamas bylą iš esmės, nors ji pareiškė atsiskanti nuo ieškinio. Tuo tarpu bylos nagrinėjimui ji nebuvo pasiruošusi, teismo posėdyje nedalyvavo jos advokatas, ji dėl savo sveikatos būklės bei teisinio neišprusimo negalėjo tinkamai įgyvendinti savo procesinių teisių. Šie apeliantės argumentai negali būti pripažįstami pagrįstais.
Teismo posėdis, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, vyko 2009 m. kovo 31 d. (IV tomas, 93-105 b.l.). Tuo tarpu teismo nutartis, kuria nepriimtas ieškovės J. V. atisakymas nuo ieškinio buvo priimta dar 2009-03-12 (IV tomas, 79 b.l.) ir šios nutarties nuorašas ieškovei buvo įteiktas, ką akivaizdžiai patvirtina J. V. rašyti raštai teismo pirmininkei (IV tomas, 80, 85 b.l.). Taigi, bylos nagrinėjimo teisme dieną ieškovei buvo žinoma, jog teismas nepriėmė jos atsisakymo nuo ieškinio ir kad byla bus nagrinėjama iš esmės, todėl tiek pasirūpinti atstovavimu, tiek galimybe tinkamai įgyvendinti savo procesine teise, buvo ieškovės pareiga (Civilinio proceso kodekso 7 str. 2 d.,). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nepriėmė ieškovės atsikasymo nuo ieškinio būtent pačios ieškovės interesais- ieškovės neteisingas įsitikinimas, kad jai atsakius ieškinio, byla turi būti nutraukiama ir nenagrinėjamas priešieškinis, galėjo lemti būtent pačios ieškovės teisių pažeidimą, kadangi ieškovė turi teisę atsisakyti tik nuo jos pareikšto ieškinio (Civilinio proceso kodekso 42 str. 1 d.), tačiau ji negali atsisakyti nuo atsakovo pareikšto byloje priešieškinio; tokia teisė priklauso išimtinai pačiam atsakovui. Todėl, atsakovui neatsisakant jo pareikšto priešieškinio, teismui priėmus ieškovės atsisakymą nuo ieškinio, byla galėtų būti nutraukta tik ieškinio dalyje ir turėtų būti toliau nagrinėjama pagal priešieškinio reikalavimus. Teismas 2009-03-12 nutartyje motyvavo, kad tokiu atveju galėtų būti pažeisti tiek pačios ieškovės, tiek ir kitų asmenų interesai, taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas jos atsisakymo nuo ieškinio ir nagrinėdamas bylą iš esmės pagal byloje pareikštus priešpriešinius ieškovės ir atsakovo reikalavimus, ne pažeidė, o apgynė tiek jos turtinius interesus, tiek ir jos procesines teises.
Kaip matyti iš teismo posėdžio protokole užfiksuotos teismo posėdžio eigos, posėdžio metu teismas dar kartą aiškinosi atsakovo poziciją dėl galimybės atsisakyti priešieškinio ir šalims susitaikyti, atsakovui kategoriškai nesutikus taikytis ir reikalaujant nagrinėti bylą pagal jo pareikštą priešieškinį, byla buvo nagrinėjama iš esmės ir ieškovė išsakė savo poziciją visais byloje nagrinėjamais klausimais, reiškė prašymus, samprotavimus ir argumentus, dalyvavo tiriant įrodymus, reiškė prieštaravimus atsakovo bei jo atstovo dėstomiems argumentams, aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime ir įgyvendino iš esmės visas procesines teises, numatytas Civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje. Taip pat pažymėtina, kad pačios šalies dalyvavimas teismo posėdyje be atstovo- teisininko savaime negali būti traktuojamas kaip tos šalies procesinių teisių pažeidimas. Remiantis bylos medžiaga, atstovavimo sutartį su ją atstovavusiu advokatu ieškovė nutraukė (IV tomas, 73 b.l.). Kokių nors aplinkybių, kurios jai galėjo sudaryti realias kliūtis pasirūpinti atstovavimu, ieškovė nenurodė, tuo tarpu jos įsitikinimas, kad byla neturėjo būti nagrinėjama, jai atsisakant ieškinio, buvo nepagrįstas ir procesiškai šis klausimas teismo jau buvo išspręstas minėtąja 2009-03-12 nutartimi, todėl ieškovei negalėjo būti netikėta, kad byla bus nagrinėjama iš esmės, todėl, negalėdama pati savęs tinkamai atstovauti, būtent ji turėjo pareigą pasirūpinti atstovavimu. Nesant aplinkybių, kurios, remiantis Civilinio proceso kodekso 246 str. 1 d. nuostatomis galėtų būti kliūtimi nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą dalyvaujant ieškovei, kuri neturėjo atstovo ir tokie teismo veiksmai jokiu teisniu pagrindu negali būti vertinami kaip civilinio proceso pažeidimai (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d.). Aplinkybę, kad galimybės susitaikyti su sutuoktiniu nėra, patvirtino pati apeliantė 2009-10-26 vykusio apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, todėl apeliacinio skundo motyvas, kad teismas ignoravo ieškovės teises, nesuteikdamas galimybės susitaikyti, taip pat negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Dėl sutuoktinio kaltės.
Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatas santuoka gali būti nutraukta tiek dėl vieno, tiek dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, o atsakovas, pareiškęs priešieškinį, nurodė, kad šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir nurodo, jog buvo pažeista ieškovo kaltę pagrindžianti įstatyminė prezumpcija. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, t. y. aplinkybės, kurioms esant a priori pripažįstama, jog santuoka iširo dėl įstatyminę prezumpciją atitinkančius veiksmus atlikusio sutuoktinio kaltės. Apeliantė nurodo, kad atsakovas 2002 m. paliko šeimą ir nuo to laiko ja nebesirūpina, t.y. apeliaciniame skunde ji remiasi viena iš įstatyme nustatytų prezumpcijų – kai sutuoktinis palieka šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Tačiau tam, kad būtų galima nurodytu pagrindu preziumuoti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, įstatyme reikalaujama dviejų aplinkybių viseto: pirma, šeimos palikimo, antra, visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, kuri jomis grindžia savo materialinį reikalavimą (nutraukti santuoką) (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009 yra pažymėjusi, kad nustatant, jog sutuoktinis paliko šeimą, negalima apsiriboti faktu, jog sutuoktinis fiziškai nebūna kartu su kitu sutuoktiniu ir (ar) kitais šeimos nariais vienoje patalpoje. Šiai aplinkybei nustatyti būtina įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų visetą: sutuoktinių tarpusavio psichologinius santykius, šių santykių įtaką ir galimas pasekmes kitiems šeimos nariams, ypač vaikams, sutuoktinio valios dėl gyvenimo (ar negyvenimo) šeimoje savanoriškumą, patalpos, į kurią persikelia, atitiktį būstui keliamiems reikalavimams, kokiomis sąlygomis kitoje patalpoje išvykęs sutuoktinis naudojasi ir kt. Nustatant antrosios sąlygos – visiško nesirūpinimo šeima daugiau kaip vienerius metus – egzistavimą, svarbu įvertinti šeimą palikusio sutuoktinio objektyvias galimybes rūpintis šeima. Be to, teismas turi kompleksiškai įvertinti ir kitas aplinkybes: sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį ir pastangas santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas galinčias būti reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.
Vadinasi, vien faktas, kad atsakovas kurį laiką gyvena skyrium nuo šeimos, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, nes svarbios ir jo gyvenimo skyrium nuo ieškovės priežastys, taip pat, minėtos įstatyminės prezumpcijos taikymui turi būti konstatuotas ir atsakovo visiško nesirūpinimo šeima faktas. Vertinant šalių nurodomas aplinkybes dėl gyvenimo skyrium pradžios momento, pažymėtina, kad teisiniam kaltės vertinimui nėra reikšminga, ar atsakovas pradėjo gyventi skyrium 2002 metais, kaip nurodo ieškovė, ar nuo 2004 m. pabaigos- 2005 m. pradžios, kaip nurodo atsakovas, kadangi bet kuriuo iš šių atvejų atsakovas gyvena atskirai nuo šeimos daugiau kaip vienerius metus. Nagrinėjamoje situacijoje žymiai didesnę reikšmę turi priežastys, dėl kurių sutuoktinis (atsakovas) pradėjo gyventi skyrium nuo šeimos. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas išėjo gyventi pas eilinę moterį (I tomas, 3 b.l.). tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šalys viena kitą kaltinusios neištikimybe, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė; apeliantė šios teismo išvados skunde neginčija, todėl, nesant įrodyto santuokinės neištikimybės fakto (faktų), nėra pagrindo pripažinti įrodyta ieškovės nurodomą aplinkybę, kad atsakovas išėjo gyventi pas kitą moterį. Atsakovas procesiniuose dokumentuose, taip pat ir atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo, kad jis buvo priverstas išeiti dėl ieškovės konfliktiško būdo, jos siekio visą laiką reguliuoti jos ir kitų šeimos narių gyvenimą, taip pat dėl to, kad ieškovė jam nedavė buto rakto, kai buvo pakeista buto durų spyna. Teismo posėdžio protokole užfiksuotas paskutiniojo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme eiga (IV tomas, b.l.) patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes dėl ieškovės valdingo būdo, siekio primesti atsakovui savo valią, jo pozicijos negerbimą bei nepaisymą, o taip pat ir ieškovės konfliktišką būdą.
Teismas nustatė, kad ieškovas rūpinosi šeima ir po to, kai išėjo gyventi atskirai, nes teikė vaikams išlaikymą, bendraudavo su dukromis. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos- teismas, nustatydamas šias aplinkybes, rėmėsi ne tik atsakovo paaiškinimais, bet ir liudytojų parodymais. Nors apeliantė liudytojų V. L. ir A. P. parodymų patikimumą bei pakankamumą kvestionuoja, priešingų įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė, nors, kaip jau buvo minėta, įstatyminės prezumpcijos fakto egzistavimą turi įrodinėti ta šalis, kuri šia prezumpcija remiasi, nagrinėjamoje byloje- ieškovė. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojos iš esmė patvirtino aplinkybes, kad tėvas bendravo su dukromis, teikė joms išlaikymą ir šiais liudytojų parodymais netikėti nėra teisinio pagrindo. Aplinkybė, ar atsakovo teiktas išlaikymas buvo pakankamas, šioje situacijoje nėra esminė, nes įstatyme apibrėžiant prezumpciją, kad santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, kalbama apie visišką nesirūpinimą šeima. Be to, ieškovė, net ir nenutrakus santuokos, galėjo kreiptis dėl išlaikymo nepilnametėms dukroms priteisimo, jeigu tėvo vaikams teiktas išlaikymas neatitiko jų poreikių, tačiau toks reikalavimas teisme dukroms esant nepilnametėms, nebuvo pareikštas, kas, nors ir netiesiogiai, patvirtina, kad šeima nebuvo atsakovo palikta be jokio rūpinimosi. Atsakovo nesirūpinimo šeima nepatvirtina ir apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė nebegalėjo pilnai užtikrinti dukterų interesų – dukra V. V. buvo priimta į pedagoginį universitetą, tačiau 2008-04-09 ji buvo išbraukta iš sąrašų, nes ieškovė neišgalėjo mokėti už studijas. Tuo metu šalių dukra jau buvo pilnametė, todėl pareigos ją išlaikyti atsakovas nebeturėjo (Civilinio kodekso 3.192 str. 1 d.). Pati pilnametė V. V. , esant pagrindui, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl paramos priteisimo studijų laikotarpiu, bet ne ilgaiu negu jai sukaks 24 metai (Civilinio kodekso 3.194 str. 3 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas (Žin., 2007, Nr. 65-2529), tačiau toks reikalavimas nebuvo reiškiamas.
Apeliantė taip pat nurodo, kad sprendžiant kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, nebuvo atsižvelgta į 2005-08-11 ieškovės pareiškimą Vilniaus miesto 2 policijos komisariatui dėl psichologinio atsakovo smurto, grasinimų. Dėl šio pareiškimo, kaip įrodymo, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, pažymėtina, kad jis negali būti vertinamas kaip patvirtinantis atsakovo smurtavimo faktą, kadangi jame išdėstyta pačios ieškovės pozicija (skundas), tačiau duomenų, kad šis skundas, jame išdėstyta faktai, pasitvirtino, nėra. Be to, nurodytu metu sutuoktiniai kartu jau negyveno, t.y. tuo metu šeimyniniai ryšiai jau buvo nutrūkę, o tai reiškia, jog sutuoktinių tarpusavio konfliktas po faktinio šeimos iširimo negali būti įrodymu, kad šeima būtent dėl šio konflikto iširo.
Teismas, įvertinęs abiejų sutuoktinių asmenines savybes bei elgesį, nustatė, kad moralines sutuoktinių pareigas pažeidė abu sutuoktiniai. Su teismo padarytomis išvadomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka (CK 3.61 straipsnis).
Dėl dalintino turto vertės nustatymo.
Vienas iš apeliacinio skundo argumentų- kad teismas nustatydamas dalintino buto vertę, neatsižvelgė į aplinkybę, jog priimant sprendimą 2009 m. balandžio mėnesį dėl pasaulinės finansinės krizės turto vertė yra žymiai sumažėjo, dėl ko, priteisiant iš ieškovės atsakovui pinginę kompensaciją už jam priklausančią buto dalį, faktiškai buvo priteista ne ½ dalis, o beveik 4/5 dalių buto vertės kompensacijos suma. Šis skundo argumentas pripažįstamas iš esmės pagrįstu.
Civilinio kodekso 3.119 str. nurodyta, kad dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama apeliacine tvarka, dalijamo turto vertė fiksuotina pagal teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo metu buvusias turto rinkos kainas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.Ž v. D.Ž. bylos Nr. 3K-3-222/2009). Kai turtą natūra teismas priteisia vienam sutuoktiniui bei įpareigoja jį kompensuoti antrajam šio dalį pinigais, dalijamo turto vertės nustatymas yra itin aktualus. Turto vertei įtaką daro įvairūs veiksniai, tarp jų svarbūs ir ekonominiai pokyčiai (viso ūkio ar jo šakų stabilumas ar nuosmukis). Pirmosios instancijos teismas, dalindamas turtą, rėmėsi UAB ,,Krivita“ 2008-09-05 parengta turto vertės nustatymo pažyma, kurioje dalinamo buto vertė nurodyta 297 000 Lt (3 tomas, b.l. 175- 176), nors į bylą buvo pateikta ir vėlesnė- 2008-12-08 parengta turto vertės nustatymo pažyma, kurioje dalinamo buto vertė nurodyta 260 000 Lt (4 tomas, b.l. 42-43). Taigi, skundžiamu sprendimu dalinamo turto vertė buvo nustatyta netgi ne sprendimo priėmimo momentui (juo labiau- ne jo įsiteisėjimo momentui), o žymiai anksčiau, nors per laikotarpį nuo turto vertės nustatymo iki sprendimo priėmimo nekilnojamojo turto vertė rinkoje mažėjo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas 2009-11-02 nutartimi pasiūlė apeliantei pateikti papildomus įrodymus apie pasikeitusią dalinamo turto rinkos vertę (IV tomas, 199-200 b.l.). Nors teisė teikti papildomus įrodymus apeliacinės instancijos teisme yra ribojama (Civilinio proceso kodekso 314 str.), atsižvelgdama į tai, kad remiantis aukščiau paminėtomis įstatymo (Civilinio kodekso 3.119 str.) nuostatomis bei teismų praktika, ieškovei buvo suteikta galimybė pateikti naujus įrodymus dėl pasikeitusios turto rinkos vertės, teismas tokius įrodymus priėmė ir iš atsakovo, siekdamas užtikrinti Civilinio proceso kodekso 12 str. įtvirtinto rungimosi principo bei 17 str. įtvirtinto šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.
Ieškovė teismui pateikė UAB ,,Krivita“ atliktą preliminarų turto (buto (duomenys neskelbtini)) įvertinimą, kuriame nurodoma, kad buto rinkos vertė 2009-11-24 (vertinimo dienai) yra 170 000 Lt. Vertės nustatymo pažymoje yra pastaba, kurioje nurodyta, kad nustatyta vertė gali keistis iki 15 procentų didėjimo ar mažėjimo prasme, ruošiant normalios apimties ataskaitą. Atsakovas pateikė UAB ,,Rezultatas“ atliktą preliminarų turto (buto (duomenys neskelbtini)) įvertinimą, kuriame nurodoma, kad buto rinkos vertė 2009-11-30 (vertinimo dienai) yra 182 000 Lt. Laiko prasme abu vertinimai atlikti tuo pačiu metu, nes keleto dienų skirtumas esminės įtakos rinkos pokyčiams negalėtų turėti. Abiem atvejais turtas buvo įvertintas lyginamosios vertės metodu, taip pat abiem atvejais vertinimas buvo preliminarus, todėl teisiniu požiūriu abi šios vertinimo ataskaitos yra lygiavertės, t.y. atitinka paprastų rašytinių įrodymų statusą (Civilinio proceso kodekso 197 str. 1 d.). Verčių skirtumas, nurodytas pažymoje, yra 12 000 Lt, kas sudaro 7,1 procentinį skirtumą, t.y. toks skirtumas nėra esminis. Tačiau, atsižvelgdama į tai, jog teisiniu požiūriu šalių pateiktos pažymos yra lygiavertės, nustatydamas dalintino buto vertę teismas vadovaujasi jose nurodytu verčių vidurkiu, t.y. priteisdamas piniginę kompensaciją dalinamo buto vertę nustato 176 000 Lt.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas R. V. individualios įmonės ,,Vidlindas“ neteisingo vertės nustatymo klausimas. Apeliantės manymu, įmonės vertė nustatytina pagal įmonės kasoje esančias lėšas – 68 973,62 Lt (atėmus 15 procentų pajamų mokestį) ir įmonės įrangos vertę – 4020 Lt, iš viso 72 993,62 Lt. Kaip minėta, remiantis Civilinio kodekso 3.119 str., dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Nei viena iš ginčo šalių nepateikė įrodymų, pagrindžiančių dalinamos įmonės- R. V. individualios įmonės ,,Vidlindas“- kaip verslo, vertę. Remiantis bylos medžiaga, įmonė gana ilgą laiką veiklos nebevykdo, turi likviduojamos įmonės statusą. Ieškovė savo poziciją dėl įmonės vertės iš esmės grindžia argumentu, kad įmonės kasoje užfiksuotas grynųjų pinigų likutis 68 973,62 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog realiai tokie grynieji pinigai bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje egzistuoja. Individuali įmonė, kaip verslas, taip pat iš jos veiklos gaunamos pajamos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Civilinio kodekso 3.88 str. 1 d. 4 p.). Remiantis atsakovo, taip pat, iš dalies ir ieškovės, paaiškinimais, būtent ieškovė tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Pagal byloje esančius duomenis, atsakovui įmonės finansiniai dokumentai buvo perduoti tik 2007-12-03 (II t., 66 b.l.). Šalių paaiškinimai, kur buvo laikoma pati įmonės kas (grynieji pinigai) yra skirtingi: ieškovė nurodo, kad jie buvo laikomi įmonės patalpose ir jais disponuodavo atsakovas, atsakovas tuo tarpu nurodo, kad visus uždirbtus pinigu atiduodavo ieškovei ir jie buvo laikomi namuose, o leidžiami išskirtinai ieškovės nuožiūra. Nesant objektyvios galimybės nustatyti grynųjų pinigų egzistavimo faktą, formaliai užfiksuotas likutis įmonės kasoje negali būti vertinamas kaip argumentas, nustatant įmonės, kaip dalintino turto, vertę. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų apie įmonės įrangos rinkos vertę. Įmonės balanse jos likutinė vertė nurodyta nulinė, atsakovas nurodė, kad įrangą parduodant kaip metalo laužą, galėtų būti gauta 1000 Lt suma, t.y. pripažino, kad įrangos likvidacinė vertė yra didesnė, negu nurodytoji balanse. Nesant kitokių įrodymų, teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo nurodyta likvidacine verte.
Dėl pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo egzistavimo.
Ieškovė ieškiniu, kurį apeliaciniu skundu prašoma patenkinti, prašė nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo ir priteisti jai ¾ dalis, o atsakovui- ¼ dalį santuokoje įgyto turto. Šis reikalavimas apeliaciniame skunde argumentuojamas tuo, kad ieškovė viena išlaikė nepilnametę dukrą V. V. (nurodo, kad nuo 2002 m. iki 2008 m. išlaikymo dydis sudarė 52 505,39 Lt), be to, ji viena rėmė besimokančią dukrą L. V. (nuo 2002 m. iki 2008 m. išlaidos sudarė 5346 Lt). Šis reikalavimas taip pat grindžiamas tuo, kad privatizuojant buvo panaudotos tik ieškovės asmeninės lėšos – investiciniai čekiai ir papildomos pajamos, palikęs šeimą, atsakovas neprisidėjo prie turto išlaikymo bei jo pagerinimo.
Įstatyme preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), tačiau teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). CK 3.123 straipsnio 1 dalyje pateikiamas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, teismas gali pripažinti svarbiomis kitas aplinkybes, leidžiančias nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau, nukrypdamas nuo šio principo kitomis aplinkybėmis, turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-177/2007).
Turtinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su sutuoktinių bendro turto įgijimu ir išlaikymu ar priežiūra, yra aplinkybės, kurios pagal CK 3.123 straipsnį sudaro pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatų, kad, nustačius vieno sutuoktinio didesnę dalį prisidedant prie bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimo ar pagerinimo, tai gali būti pagrindas teismui nukrypti nuo lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007, 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2009)
Tačiau pagal teismų praktiką nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007; 2007 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2007; 2005 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2005). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta teisinga sutuoktinų, kaip bendraturčių, teisių ir interesų pusiausvyra nustatant paskiriamo turto dalis. Pagal apimtį nedidelis, todėl nesvarus turtinės padėties aspektas nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2009).
Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinė aplinkybė, jog buto privatizavimui buvo panaudoti ieškovės investiciniai čekiai, teisiniu požiūriu jokios įtakos nustatant nelygias turto dalis negali turėti, nes investicinių čekių panaudojimas negali būti vertinamas kaip didesnis turtinis indėlis į turto įsigijimą. Kai sutuoktinių susitarimu vienam iš jų valstybės neatlygintinai skirti investiciniai čekiai, kurių tikslinė paskirtis buvo valstybinio turto privatizavimas, buvo panaudoti nekilnojamojo turto (nuomojamo būsto) privatizavimui, o kito sutuoktinio čekiai panaudoti kitiems tikslams, abiejų sutuoktinių investicinėmis lėšomis buvo įgytas bendras turtas (tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 str.), todėl, nepriklausomai nuo tokios investicijos pelningumo, sutuoktinių dalys bendrame turte šiuo aspektu turi būti laikomis lygiomis. Byloje nėra įrodyta, kad ieškovės indėlis į bendro turto sukūrimą kitais aspektais butų didesnis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo egzistuojant aptariamą pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.
Dėl aplinkybės, kad atsakovas ilgą laiką neteikė išlaikymo dukterims įrodytumo, jau buvo pasisakyta aptariant kaltės dėl santuokos iširimo klausimą. Bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje abi šalių dukros yra pilnametės, todėl vaikų interesai šiuo atveju negali sudaryti pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo.
Tokiu būdu, byloje nustatyta, kad šalys santuokos metu įgijo tokį dalintiną turtą: butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė nustatoma 176 000 Lt ir įmonę ,,Vidlindas“, kurios vertė 1000 Lt. Taip pat šalys turi skolinius įsipareigojimus- iš įmonės veikos atsiradusią mokestinę nepriemoką Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuris patikslintas bylos nagrinėjimo dienai sudaro 16784,10 Lt bei kreditorinį įsipareigojimą AB bankui ,,Snoras“, kuris bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sudarė 7351,31 Lt (nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šios skolos dydis nebuvo patikslintas, tačiau, kadangi nėra ginčo, jog tai asmeninė J. V. skola, įtakos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui ši aplinkybė neturi).
Pirmosios instancijos teismas iš R. V. individualios įmonės ,,Vidlindas“ veiklos atsiradusį skolinį įsipareigojimą pagrįstai pripažino solidariąja sutuoktinių prievole, nes iš šios įmonės veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikių tenkinimui ir pagrįstai konstatavo, kad ji turi būti vykdoma iš bendro turto. Civilinio kodekso 3.88 str. įtvirtinta prezumpcija, kad visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, remiantis Civilinio kodekso 1.110 str., įmonė yra turtinis kapitalas ir nuosavybės teisės objektas. Kadangi įmonė buvo įsteigta santuokos metu, ji yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Civilinio kodekso 3.88 str. 1 d. 4 p.) Remiantis Civilinio kodekso 3.109 str. prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra solidarios sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto. Individuali įmonė yra šeimos verslas ir jos veikla skirta pirmiausia šeimos poreikiams tenkinti. Remiantis šalių paaiškinimais, abu sutuoktiniai dalyvavo įmonės veikloje, ieškovė tvarkė įmonės apskaitą iki 2007 m. gruodžio mėnesio (2 t., b.l. 66-157), todėl nėra nustatyta jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą ir pripažinti prievoles, kylančias iš individualios įmonės veiklos, atsakovo R. V. asmeninėmis prievolėmis.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad priteisdamas prievolę visa apimtimi natūra vykdyti R. V. , teismas turėjo atitinkamą šios skolos dalį priteisti iš bendro turto atsakovui kaip piniginę kompensaciją iš ieškovės, t.y. padidinti jo gaunamą piniginę kompensaciją ½ dalies šios skolos verte, o ne sumažinti, kaip kad buvo padaryta atliekant paskaičiavimus teismo sprendimu. Tokiu būdu, ieškovei ir atsakovui tenka po ½ dalį buto, įmonės bei skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Kadangi butas natūra priteistas ieškovei, o atsakovui natūra priteista įmonė, turto padalinimo pasėkoje atsakovui priteistina piniginė kompensacija už ½ dalį turto sudarytų 87 500 Lt (176 000: 2= 88 000 -1000 : 2 = 500). Iš ieškovei natūra tenkančios buto dalies vykdant prievolę, kylančią iš įmonės veiklos, jai tenkančio turto dalis mažintina ½ dalimi skolos, t.y. 8392,05 Lt suma (16784,10 Lt: 2) ir tokia suma didintina atsakovui iš ieškovės priteistina piniginė kompensacija (87 500 Lt+ 8 392,05 Lt = 95892.05 Lt). Ši suma apvalintina iki lygaus skaičiaus- 95 892 Lt.
Bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos.
Teismo sprendimu atsakovui iš ieškovės buvo priteista 139167,40 Lt piniginė kompensacija. Apeliaciniu skundu ieškovė prašė buto vertę nustatyti 160 00 Lt, įmonės vertę- 72993,62 Lt, t.y. įrodinėjo, kad bendras santuokoje įgytas turtas yra 232 993,44 Lt vertės, atitinkamai pagal apeliacinio skundo reikalavimus jai turėjo būti skiriamos ¾ dalys, o atsakovui- ¼ dalis turto. Tokiu būdu, ieškovė iš bendro turto prašė jai priteisti 174 745,08 vertės turtą, o atsakovui- 58 248,36 Lt vertės turtą, t.y. ginčijama suma sudarė 80 919,04 Lt, todėl už apeliacinį skundą turėjo būti sumokėta 2427,57 Lt žyminio mokesčio; buvo sumokėta 300 Lt, likusios dalies mokėjimas teismo nutartimi buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka.
Remiantis Civilinio proceso kodekso 93 str., proporcingai patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai, paskirstytinos tarp šalių bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, t.y. žyminis mokestis. Ieškovės apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų proporcija sudaro 53 procentus, atitinkamai atmestų- 47 procentus; tokiomis porcijomis paskirstytinos priteistinos bylinėjimosi išlaidos, tokiu būdu, ieškovei tenka 1140,94 Lt žyminio mokesčio, iš kurių 300 Lt yra sumokėti, todėl priteistina 840,94 Lt žyminio mokesčio, o atsakovui atitinkamai tenkanti mokėtino žyminio mokesčio dalis sudaro 1286,60 Lt. Taip pat iš ieškovės ir iš atsakovo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą dalyje dėl atsakovui R. V. iš ieškovės J. V. priteistos piniginės kompensacijos dydžio pakeisti: priteistą piniginę kompensaciją sumažinti iki 95 892 Lt (devyniasdešimt penkių tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt dviejų litų) sumos.
Patikslinti teismo sprendimu R. V. priteisto R. V. individualios įmonės „Vidlindas“ kreditorinio įsiskolinimo, mokėtino Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dydį- 16784,10 Lt (šešiolika tūkstančių septyni šimtai aštuoniasdešimt keturi litai ir 10 centų).
Priteistą iš J. V. žyminio mokesčio valstybei sumą sumažinti iki 2876,76 Lt (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų septyniasdešimt šešių litų ir 76 centų).
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš J. V. 840,94 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei, o iš atsakovo R. V. 1286,60 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Priteisti iš J. V. ir iš R. V. po 19,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Kolegijos pirmininkė Rasa Gudžiūnienė
Kolegijos teisėjai Danutė Kutrienė
Andžej Maciejevski