Administracinė byla Nr. eP-2-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02886-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. 1P(V)-407 „Dėl V. D. pareigų atlikimo vietos nustatymo“ (toliau – ir Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymas); 2) panaikinti Departamento Tarnybinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2021 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 8P-1459 „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės krovinių posto „Savanoriai“ (duomenys neskelbtini) V. D. skundo ir patikslinto skundo Tarnybinių ginčų komisijai“ (toliau – ir Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimas) dalyse dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą ir dėl važiavimo (toliau – ir važiavimo, kelionės, kuro) išlaidų kompensavimo; 3) grąžinti į (duomenys neskelbtini) kelio postą, kuris yra arčiau jo gyvenamosios vietos, tolimesniam darbui (duomenys neskelbtini) pareigose; 4) kompensuoti visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, nuo 2020 m. spalio 12 d. iki bus perkeltas į aukščiau paminėtą darbo vietą; 5) kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas išlaidas, jei tokių būtų.
2. Pareiškėjas grindė reikalavimus tokiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 12 d. pradėjo eiti (duomenys neskelbtini) pareigas Vilniaus krovinių poste „Savanoriai“. Pareiškėjo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos atstumas yra apie 140 km, kelionės trukmė – apie 2.10 val. Pareiškėjo finansinės išlaidos kurui nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė 4 307,54 Eur, tačiau pareiškėjui už šį laikotarpį buvo kompensuota tik 1 441,99 Eur suma. Pareiškėjas patyrė 2 865,55 Eur finansinių nuostolių;
2.2. pareiškėjui buvo taikomas Departamento generalinio direktoriaus 2019 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1B-320 „Dėl Muitinės postų pareigūnų pareigų atlikimo vietos nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5.2 punktas, kuris jam yra neaiškus, nesuprantamas ir žeminantis;
2.3. pareiškėjas 2020 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į VTM direktorę, prašydamas išaiškinti jo darbo vietos pakeitimą, tačiau VTM direktorės 2021 m. sausio 26 d. atsakyme nebuvo pateiktas aiškus ir tikslus atsakymas;
2.4. pareiškėjas 2021 m. vasario 25 d. tarnybiniu raštu kreipėsi į Departamento generalinį direktorių, nurodydamas savo faktinę gyvenamąją vietą, atstumą iki darbovietės ir kelionės trukmę, tačiau Departamento generalinis direktorius 2021 m. kovo 29 d. atsakyme taip pat nepateikė aiškaus ir tikslaus atsakymo;
2.5. pareiškėjas 2021 m. kovo 25 d. pakartotinai kreipėsi į Departamento generalinį direktorių, kuris 2021 m. balandžio 30 d. atsakyme nepateikė aiškaus ir tikslaus atsakymo;
2.6. Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendime nėra aiškaus atsakymo į pareiškėjo skundą;
2.7. Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendime atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą panaikinti VTM 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą, nes pareiškėjo prašymas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 71 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, o pareiškėjo prašymą dėl važiavimo išlaidų kompensavimo atmetė;
2.8. pareiškėjas per Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo apskundimo terminą nedelsdamas kreipėsi į Departamentą;
2.9. Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymas yra tęstinio pobūdžio, kadangi juo iki šiol pažeidžiamos pareiškėjo teisės, todėl pareiškėjas turi teisę jį skųsti;
2.10. pripažinus Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą neteisėtu, pripažintina, kad dėl jo įgyvendinimo susidariusios su pareiškėjo vykimu į ir iš darbo vietą susijusios važiavimo išlaidos turi būti kompensuotos;
2.11. Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą priėmęs subjektas akivaizdžiai ignoravo Tvarkos aprašo 6 punktą, kadangi pareiškėją perkėlus į postą, kuris nuo gyvenamosios vietos iki darbo vietos yra nutolęs net 140 km, nebuvo įvertintas ne tik asmeniui tenkantis kasdienis (neproporcingas) fizinis krūvis, bet ir nepagrįstai didelė finansinė našta (kuro sąnaudos, asmeninio automobilio naudojimas, amortizacija), kuri apskritai nekompensuojama, dėl ko visa su tuo važiavimu į darbo vietą susijusi našta perkeliama pareigūnui (šiuo atveju – pareiškėjui);
2.12. pažeistas gero administravimo principas, nes, priimant Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą, liko neįvertintos svarbios aplinkybės, ir dėl to yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodydamas, kad:
3.1. Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, užtikrinančios objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą;
3.2. pareiškėjo pareigų atlikimo vietą nustatė įgaliotas teritorinės muitinės įstaigos vadovas, kuris, būdamas atsakingas už muitinės įstaigos pavestų funkcijų įgyvendinimą, privalo spręsti žmogiškųjų išteklių paskirstymo tarp muitinės postų tvarką. Muitinės pareigūnas nėra priimamas į konkretaus muitinės posto pareigūno pareigas ir nepasirenka pageidaujamos pareigų atlikimo vietos, kadangi muitinės pareigūno pareigų atlikimo vieta gali būti nustatoma visoje teritorinės muitinės veiklos zonoje;
3.3. VTM veiklos zonoje yra tik vienas 80 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) miesto nutolęs postas (VTM (duomenys neskelbtini) postas), o šiam postui vadovaujant pareiškėjui, į kurio pareigas įėjo ir muitinės posto darbo organizavimas, kontroliavimas ir kt., VTM (duomenys neskelbtini) poste buvo nustatyta nemažai muitinės posto darbo organizavimo trūkumų. Šiuo metu VTM (duomenys neskelbtini) posto (duomenys neskelbtini) pareigos yra užimtos, į jas atrankos būdu buvo paskirtas kitas asmuo;
3.4. vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl kompensavimo tvarkos) 2.2.2 punktu, kuriame nustatytas maksimalus kelionės išlaidų dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį – jis negali viršyti 0,63 nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, pareiškėjui buvo kompensuotas maksimalus kelionės (važiavimo) išlaidų kompensacijos dydis, todėl kompensuoti kitas pareiškėjo patirtas išlaidas nėra teisinio pagrindo;
3.5. teisės aktai nenustato vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laiko įskaitymo į darbo laiką, todėl kompensuoti viršvalandžius, susidariusius už vykimą į nuolatinę darbo vietą ir iš jos, nėra teisinio pagrindo;
3.6. pareiškėjo argumentai dėl termino paduoti skundą dėl Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo atnaujinimo nepagrįsti.
4. Pareiškėjas teismo posėdyje, įvykusiame 2021 m. spalio 26 d., pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 (toliau – ir Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimas) 1.11 punktu patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų buto ar gyvenamosios patalpos išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas) 18 ir 19 punktų (redakcija, galiojusi iki 2024 m. sausio 5 d.) ir Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 ir 49 straipsniams. Pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar nurodytos teisės normos neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 49 straipsniams.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
6. Teismas nustatė:
6.1. [Departamento] 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu nuo 2020 m. spalio 12 d. pareiškėjo pareigų atlikimo vieta – VTM krovinių postas „Savanoriai“;
6.2. pareiškėjas 2020 m. gruodžio 31 d. raštu „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo“ kreipėsi į VTM direktorių, prašydamas kompensuoti visas patirtas važiavimo išlaidas, iš dalies kompensuoti automobilio amortizavimo išlaidas, pateikti pagrįstą paaiškinimą dėl darbo vietos pakeitimo;
6.3. VTM direktorius 2021 m. sausio 26 d. atsakyme Nr. (6.2/1)-2V-1045 „Dėl tarnybinio rašto“ nurodė, kad pareiškėjo prašymas kompensuoti visas patirtas važiavimo išlaidas negali būt tenkinamas, nes tokių išlaidų maksimalus dydis nustatytas Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte; pareiškėjo pareigų vieta pakeista vadovaujantis teisės aktuose nustatytais reikalavimais;
6.4. pareiškėjas 2021 m. vasario 25 d. raštu „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo“ kreipėsi į Departamento generalinio direktoriaus pavaduotoją, atliekantį generalinio direktoriaus funkcijas, dėl tų pačių reikalavimų, kurie išdėstyti 2020 m. gruodžio 31 d. rašte „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo“;
6.5. pareiškėjas pakartotinai 2021 m. kovo 25 d. raštu „Dėl pareigų atlikimo vietos ir kuro sąnaudų kompensavimo“ kreipėsi į Departamento generalinio direktoriaus pavaduotoją, atliekantį generalinio direktoriaus funkcijas, šį kartą prašydamas perkelti jį tarnauti į kitą VTM postą, kompensuoti patirtas kelionės išlaidas, mokėti kuro sąnaudų kompensaciją ir žalą, atlyginti dėl neteisėtos rotacijos padarytą moralinę žalą;
6.6. Departamento 2021 m. kovo 29 d. rašte Nr. (5.34)3B-1808 „Dėl tarnybinio rašto“ nurodyta, kad į pareiškėjo prašymus atsakymus turi pateikti įstaigos vadovas;
6.7. Departamento 2021 m. balandžio 30 d. atsakyme Nr. (5.34)3B-2525 „Dėl pareigų atlikimo vietos nustatymo ir kuro sąnaudų kompensavimo“, kuriame, be kita ko, nurodęs aplinkybes dėl pareiškėjo tarnybos vietos, nurodė, kad sprendimą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos turi priimti VTM direktorius;
6.8. pareiškėjas su 2021 m. gegužės 31 d. skundu ir 2021 m. liepos 9 d. patikslintu skundu kreipėsi į Ginčų komisiją, prašydamas išsiaiškinti darbo vietos pakeitimo teisėtumą ir mokamą kompensaciją dėl kuro (važiavimo) išlaidų, išanalizuoti visus jam pateiktus atsakymus į jo prašymus, pateikti pagrįstą paaiškinimą dėl darbo vietos pakeitimo, perkelti jį į kitą VTM postą, kompensuoti visas patiriamas važiavimo išlaidas, atlyginti materialinę žalą, panaikinti [Departamento] 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymą, grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) postą ir kompensuoti visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą;
6.9. Ginčų komisija 2021 m. liepos 30 d. sprendime nuspręsta atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl [Departamento] 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo, nes praleistas jo apskundimo terminas, atmesti pareiškėjo prašymą dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo, siūlyti VTM ieškoti galimybių skirti pareiškėjui tarnybinį transportą vykimui į tarnybos vietą ir iš jos;
6.10. Pareiškėjas, nesutikdamas su [Departamento] 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu ir Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimu dalyse dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą ir dėl važiavimo išlaidų kompensavimo, kreipėsi į teismą.
7. Teismas, vadovaudamasis Statuto 71 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, nustatė, kad Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo nustatyta kita pareigų vieta, priimtas 2020 m. rugsėjo 29 d., pareiškėjas apie jo priėmimą sužinojo jo priėmimo dieną, o į Ginčų komisiją kreipėsi tik 2021 m. gegužės 31 d. ir 2021 m. liepos 9 d., t. y. praleidęs Statute nustatytą terminą.
8. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas po Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo priėmimo į darbdavį su tapačiais reikalavimais kreipėsi net keturis kartus – 2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. vasario 25 d., 2021 m. kovo 25 d. ir 2021 m. gegužės 31 d., tačiau į Ginčų komisiją nustatytais terminais nesikreipė, padarė išvadą, kad Ginčų komisija nagrinėjamu atveju pagrįstai neatnaujino skundo dėl Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo padavimo termino, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, svarbiomis.
9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pažeidimas, kilęs iš Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo, yra tęstinio pobūdžio.
10. Teismas atkreipė dėmesį, jog Ginčų komisija, net ir neatnaujinusi termino dėl skundo reikalavimo dėl Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymo panaikinimo, detaliai aptarė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias muitinės pareigūnų tarnybos vietos nustatymą, ir pateikė aiškų ir pagrįstą paaiškinimą dėl pareiškėjo darbo vietos pakeitimo.
11. Teismas, įvertinęs Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 69 straipsnio 6 dalį, Tvarkos aprašo 5 ir 8 punktus, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktą (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija), konstatavo, kad pareiškėjui buvo galima kompensuoti tik teisės aktuose nustatytą maksimalų kelionės išlaidų kompensacijos dydį.
12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo važiavimo išlaidų suvestinius duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjui kelionės išlaidos į darbo vietą ir atgal buvo išmokamos vadovaujantis maksimaliu kelionių išlaidų kompensacijos dydžiu ir nebuvo pagrindo kompensuoti kitų pareiškėjo patirtų išlaidų ir nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių pareigūnų kelionės išlaidų kompensavimą, nuostatų.
13. Teismas padarė išvadą, kad Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendime pagrįstai pareiškėjo reikalavimas kompensuoti visas važiavimo išlaidas atmestas.
14. Teismas, įvertinęs Statuto 7 straipsnio 3 dalį, 46 straipsnį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 111 straipsnio 1 ir 2 dalis, konstatavo, jog vykimo į nuolatinę darbo vietą ir iš jos laikas neįskaitomas į darbo laiką, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui kompensuoti už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius.
15. Teismas pripažino, kad skundžiamo Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Konstatavęs tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti kitų pareiškėjo reikalavimų.
16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė, kad jam nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų konstitucingumo.
III.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kiek tai susiję su važiavimo išlaidų apmokėjimu (kompensavimu), pareiškėjui priteisiant visą patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, taip pat priteisiant kompensaciją už vykimą į darbo vietą ir iš jos susidariusius viršvalandžius. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti pareiškėjo patirtas išlaidas, jei tokių būtų. Pareiškėjas taip pat pateikė tokį patį prašymą, kurį pateikė teismo posėdyje, įvykusiame 2021 m. spalio 26 d., sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. šios teismo nutarties 4 p.).
18. Pareiškėjas grindė apeliacinį skundą šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
18.1. kompensacijų lubas nustatantis reglamentavimas yra ydingas, nes pareigūnai, vykdami į tarnybą darbdavio nurodymu, nuvažiuoja didesnius atstumus, nei numatyti atstumai, kurie kompensuojami, patiria nepagrįstai dideles važiavimo išlaidas, kurios nėra kompensuojamos;
18.2. ydingas ir antikonstitucinis reglamentavimas, numatantis maksimalią važiavimo išlaidų sumą, tiesiogiai siejasi su jo individualia pareiškėjo situacija, ir pažeidžia pareiškėjo teises;
18.3. pareiškėjas į ir iš darbo kasdien vyksta 280 km, kelionėje užtrunka daugiau nei 4 val., ir dėl to jam tenka neproporcingai didelis darbo krūvis bei dideli finansiniai nuostoliai;
18.4. pareiškėjas sutinka, kad VTM turi diskrecijos teisę perkelti statutinį pareigūną į kitą tarnybos vietą, bet pažymi, jog toks sprendimas neturi neproporcingai suvaržyti pareigūno sugaištamo laiko, tapti tiesiogine finansinių nuostolių atsiradimo priežastimi;
18.5. priimti sprendimai pažeidžia pareiškėjo teises, Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus.
19. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, teigdamas, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės abstraktaus pobūdžio subjektyviais teiginiais, kurie nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
IV.
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.
21. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalimi ir išanalizavęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo argumentai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo.
22. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant minimą kompensaciją pareiškėjui, nebuvo taikomos Išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 18 ir 19 punktų nuostatos (ribojančios važiavimo išlaidų kompensavimą rotacijos ar tarnybinio būtinumo būdu į kitas pareigas perkeltiems pareigūnams iki 160 km per vieną parą).
23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nebuvo tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkeltas į kitas vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje, bet Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu buvo nustatyta kita jo pareigų atlikimo vieta, padarė išvadą, kad Departamentas, apskaičiuodamas pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensaciją, pagrįstai ginčo santykiams taikė Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto nuostatas, numatančias išlaidų kompensavimo dydžio ribojimą iki 0,63 (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija), o nuo 2021 m. birželio 2 d. – iki 1 BMA per mėnesį (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija).
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjui kelionės išlaidos į darbo vietą ir atgal buvo kompensuojamos vadovaujantis maksimalaus kelionių išlaidų kompensacijos dydžiu, padarė pagrįstą išvadą, jog [Departamentas] neturėjo teisinio pagrindo kompensuoti kitas pareiškėjo patirtas išlaidas.
25. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant važiavimo išlaidų kompensaciją pareiškėjui, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti pareiškėjo kas dieną nuvažiuojamo atstumo ar kelionės į darbą ir iš darbo trukmės, kadangi tai neturi įtakos vertinant pareiškėjui mokėtinos važiavimo išlaidų kompensacijos sumos.
26. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vykimo į darbą ir iš darbo laikas nėra įtraukiamas į darbo laiką.
27. Apeliacinė instancijos teismas, pažymėjęs, kad Statuto 47 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios pareigūnų viršvalandinį darbą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas, vykdamas į darbą ir iš darbo, darbdavio pavedimu dirba viršvalandžius, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo vykimo į darbo vietą ir iš jos laiką vertinti kaip viršvalandžius ir teisės aktų nustatyta tvarka už juos kompensuoti.
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad teisės aktai Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai suteikė diskreciją nustatyti kelionės išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, be deklaratyvių teiginių [pareiškėjas] nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.
V.
29. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte („jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį“) ir 12 punkte („kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą“) įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
30. Pareiškėjas, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka, grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo šiais argumentais:
30.1. nagrinėjamu atveju pažeistas konstitucinis teisingumo principas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą. Konstitucinis teisingumo principas nagrinėjamu atveju reikalauja, kad pareigūnui jo patiriamos važiavimo išlaidos dėl tarnybos būtų teisingai kompensuotos, nepaisant to, kad žemesnės teisinės galios teisės aktai riboja kompensuojamos sumos dydį. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje numatytas teisingo apmokėjimo už darbą principas reikalauja, kad pareigūnui būtų teisingai kompensuojamos jo patiriamas važiavimo išlaidos, pareigūnas dėl tarnybos neprarastų neproporcingos dalies savo tarnybinio atlyginimo. Nagrinėjamu atveju faktiškai susiklostė situacija, kai pareiškėjui nebuvo teisingai kompensuotos iš jo tarnybinio atlyginimo patirtos kelionės (važiavimo) išlaidos, dėl ko pareiškėjas patyrė 2 865,55 Eur nuostolių dėl kuro išlaidų. Atsisakius pareiškėjui kompensuoti šiuos pareiškėjo patirtus nuostolius, buvo pažeistas konstitucinis teisingumo principas ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą. Šiuo aspektu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė tik formalias išvadas, kad pareiškėjo patirtų važiavimo išlaidų kompensavimas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Tokiu būdu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė akivaizdų konstitucinio teisingumo principo ir Konstitucijos 48 straipsnyje nustatytos teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimus. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas pažeidžia konstitucinį teisingumą principą, nes neužtikrina pareigūnų, kasdien vykstančių ilgus atstumus į jiems paskirtą tarnybos atlikimo vietą, teisės į teisingą patirtų važiavimo išlaidų kompensaciją, dėl ko patiriamos gerokai didesnės išlaidos nei Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte nustatytas maksimalus kompensacijos dydis. Todėl, atnaujinus procesą ir bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjant iš naujo, turėtų būti išsamiai ištirta Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto atitiktis konstituciniam teisingumo principui;
30.2. nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priėmęs neskundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-2183/2010, 2012 m. kovo 8 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012, 2016 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2038-146/2015, bei 2021 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1885-520/2021, suformuotos praktikos dėl visiško nuostolių atlyginimo.
VI.
31. Pareiškėjas pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 6 punkte („kai kreipiamasi į administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą <...>“) įtvirtintu bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindu.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi nutarė tenkinti pareiškėjo prašymą ir sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės nagrinėjamą administracinę bylą Nr. I-18-415/2023, kurioje, be kita ko, bus sprendžiama dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto, dėl kurio taikymo pagrįstumo pareiškėjui nagrinėjamu atveju kilo ginčas.
33. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą, išnykus bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindui.
34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 28 d. nutartimi nutarė atnaujinti pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje eA-119-492/2023 nagrinėjimą, nustatęs, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024 (ankstesnis Nr. I-18-415/2023).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VII.
35. Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus proceso atnaujinimo pagrindus, kad byla būtų perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo ir būtų išsamiai ištirta Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto atitiktis konstituciniam teisingumo principui.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir tikslus, ne kartą pažymėta, kad nors priimto teismų procesinių sprendimų teisinė galia suponuoja jų nekintamumą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylų išsprendimo paaiškėja teisinės ir faktinės aplinkybės, turinčios įtakos priimtų ir įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų teisėtumui ir (ar) pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas ir įtvirtino proceso atnaujinimo institutą, kuris yra vertinamas kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų (žr., pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-63-159/2010; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-1-502/2024); procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu, išanalizavus nustatytas bylos aplinkybes, kilusio ginčo kontekste, yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiamas atitinkamas proceso atnaujinimo pagrindas ar pagrindai, byloje priimti įsiteisėję teismo procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
37. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo (šiuo atveju – pareiškėjas), prašydamas atnaujinti procesą aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. akivaizdžius įrodymus dėl padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
38. Procesas aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) nustatytas pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016).
39. Prašyme atnaujinti procesą aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytas materialiosios teisės normas. Materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017); teismo padaryta materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro galutinį ir įsiteisėjusį teismo sprendimą ar nutartį neteisėtą; tokia klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje materialiosios teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios materialiosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos tokios normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-1-502/2024 ir joje nurodytą ankstesnę praktiką).
40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors pareiškėjo deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau Departamento 2020 m. rugsėjo 29 d. įsakymu pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 12 d. pradėjo eiti posto (duomenys neskelbtini) pareigas Vilniaus krovinių poste „Savanoriai“. Pareiškėjui nuo jo gyvenamosios vietos iki jo tarnybos vietos atstumas yra apie 140 km. Todėl pareiškėjo važiavimo išlaidos laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. sudarė 4 307,54 Eur. Pareiškėjui pagal Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktą už aptartą laikotarpį patirtas važiavimo išlaidas buvo kompensuota 1 441,99 Eur suma ir nebuvo kompensuota likusi jo patirtų važiavimo išlaidų suma, t. y. 2 865,55 Eur.
41. Nepaisant to, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į VTM bei Departamentą, prašydamas, be kita ko, kompensuoti visas pareiškėjo patirtas važiavimo išlaidas, tačiau pareiškėjui nebuvo kompensuota likusi jo patirtų važiavimo išlaidų suma, t. y. 2 865,55 Eur.
42. Pareiškėjas, be kita ko, dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo, kreipėsi ir į Ginčų komisiją.
43. Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendime nuspręsta, be kita ko, atmesti pareiškėjo „prašymą dėl visų važiavimo išlaidų kompensavimo“. Ginčų komisija, įvertinusi Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 69 straipsnio 6 dalį, Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo 2.7, Tvarkos aprašo 5 ir 8 punktus, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktą, konstatavo, kad sprendimą dėl prašymo kompensuoti kelionės išlaidas priima statutinės įstaigos vadovas, šiuo atveju VTM direktorius, o, nustačius, kad pareiškėjui buvo kompensuotas maksimalus kelionės išlaidų kompensavimo dydis, padaryta išvada, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjui kompensuoti kitas jo patirtas [važiavimo] išlaidas.
44. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas, be kita ko, panaikinti Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimą dalyje dėl važiavimo išlaidų kompensavimo bei kompensuoti visą jo patirtą važiavimo išlaidų skirtumą, kuris nebuvo kompensuotas, nuo 2020 m. spalio 12 d. iki pareiškėjas bus perkeltas į (duomenys neskelbtini) pareigas (duomenys neskelbtini) kelio poste.
45. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, netenkindamas pareiškėjo reikalavimų. Teismas, be kita ko, vadovaudamasis Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 redakcija), kuriame, be kita ko, nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo muitinės postuose, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 0,63 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, ir nustatęs, jog pareiškėjui jo patirtos kelionės išlaidos buvo kompensuotos nustatytu maksimaliu kelionių išlaidų kompensacijos dydžiu, konstatavo, kad VTM direktorius neturėjo teisinio pagrindo kompensuoti kitas pareiškėjo patirtas kelionių išlaidas, ir padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti visą jo patirtą važiavimo išlaidų skirtumą.
46. Šioje vietoje pažymėtina, kad nuo 2021 m. birželio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. birželio 1 d. įsakymui Nr. 1V-468, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas nebuvo iš esmės pakeistas, tik patikslintas, nustačius, kad maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 1 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, o ne kaip buvo nustatyta anksčiau – 0,63 nurodyto bazinio dydžio.
47. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, nutarė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo reikalavimo panaikinti Ginčų komisijos 2021 m. liepos 30 d. sprendimo dalį dėl važiavimo išlaidų kompensavimo ir kompensuoti visą jo patirtų kelionės išlaidų skirtumą, vadovaudamasis, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktu (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 ir 2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcijos) pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti visą jo patirtą važiavimo išlaidų skirtumą. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė ir tai, kad jam nekilo jokių abejonių dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams (pareiškėjo prašymą sustabdyti į bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodyti Konstitucijos 48 ir 49 str. (žr. šios teismo nutarties 4 p.).
48. Pareiškėjas, nesutikdamas ir su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, padavė prašymą atnaujinti procesą, kurio nagrinėjimas, kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi buvo sustabdytas, tuo metu nustačius, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-18-415/2023 (dabartinis Nr. I-3-415/2024) dėl, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.1 ir 2.2.2 punktų (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija), tiek, kiek jie taikomi pareigūnams, kurie be jų sutikimo perkelti į kitą tarnybos pareigų atlikimo vietą, atitiktį konstituciniam teisingumo principui, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
49. Pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas buvo atnaujintas, išnykus jo nagrinėjimo sustabdymo aplinkybei, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-415/2024. Šiame sprendime teisėjų kolegija nusprendė: „Pripažinti, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas [Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos], kuriuo nėra nustatyti vidaus tarnybos pareigūnų kelionės dėl tarnybos pobūdžio tarnybos tikslais, taip pat kelionės dėl tarnybos reikmių ar pobūdžio į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, patiriamų naudojant asmeninius automobilius, kompensavimo korekcijos pagrindai, kai objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių <...> [Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos] <...> 2.2.2 punkt[e] (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatytus dydžius, bei tuos pagrindus atitinkantys korekcijos dydžiai, taikytini tiek kompensacijos už nuvažiuotą kilometrą nustatytai konstantai, tiek maksimaliam kompensacijos dydžiui, prieštarauja [Konstitucijoje] įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurio sudėtine dalimi yra teisingumo ir atsakingo valdymo principai, [Statuto] 69 straipsnio 4 ir 6 dalims, [Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo] 2.6 ir 2.7 punktams.“
49.1. Šiame sprendime teisėjų kolegija nurodė, kad, nors, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punktas savaime nevertinamas kaip pažeidžiantis iš aukštesnės galios teisinio reguliavimo kylančių imperatyvų. Tačiau tai, kad Įsakyme dėl kompensavimo tvarkos nėra numatytas kompensavimo mechanizmas tuo atveju, kai pareigūnas dėl kelionės dėl tarnybos reikmių ir (ar) kelionės pagal tarnybos pobūdį tarnybos tikslais, o taip pat kelionės į tarnybą ir iš jos, kai pareigūnas siunčiamas tarnybon į nuo gyvenamosios vietos nutolusias pareigų atlikimo vietas, patiria objektyviai pateisinamas išlaidas, viršijančias, be kita ko, Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte nustatytą kompensuojamą tokių išlaidų dydį, nedera su iš teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu.
50. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aptariamą proceso atnaujinimo pagrindą grindžia tuo, kad, kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir apeliacinės instancijos teismas, padarę formalią išvadą, jog pareiškėjo patirtų kuro išlaidų kompensavimas maksimaliu Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkte nustatytu dydžiu atitiko teisės aktų reikalavimus, pažeidė konstitucinį teisingumo principą ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjo vertinimu, tiek konstituciniam teisingumo principui, tiek Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei į teisingą apmokėjimą už darbą, prieštarauja nagrinėjamu atveju susidariusi situacija, kai Įsakymo dėl kompensacijos tvarkos 2.2.2 punktas riboja pareiškėjui už jo patirtas važiavimo išlaidas, kurios patirtos dėl kelionių į pareiškėjui paskirtą tarnybos vietą, kompensuotinos sumos dydį, jame iš anksto nustačius maksimalią tokių išlaidų kompensacijos sumą.
51. Be kita ko, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (žr., pvz., 2013 m. spalio 9 d. nutarimą; 2014 m. balandžio 14 d. nutarimą; 2021 m. balandžio 14 d. nutarimą); teismai, vykdydami teisingumą, spręsdami ginčus, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės, be kita ko, teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.), įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (žr., pvz., 2007 m. spalio 24 d. nutarimą; 2011 m. sausio 31 d. nutarimą; 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą); teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, be kita ko, iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (žr., pvz., 2008 m. kovo 15 d. nutarimą; 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimą; 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą).
52. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstyti argumentai ir aptartos bei nustatytos aplinkybės apžvelgto teisinio reguliavimo kontekste įrodo, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023, be kita ko, padaręs tik formalią išvadą dėl Įsakymo dėl kompensavimo tvarkos 2.2.2 punkto taikymo pareiškėjo atžvilgiu, galėjo padaryti esminį materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimą, galėjusį lemti neteisėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties priėmimą. Nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abejonių, ar išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios vidaus tarnybos sistemos pareigūno, t. y. pareiškėjo patirtų ir objektyviai pateisinamų važiavimo išlaidų kompensavimą.
53. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 aptartu proceso atnaujinimo pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
54. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, suinteresuotas asmuo (šiuo atveju – pareiškėjas) turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018).
55. Šiuo proceso atnaujinimo pagrindu atnaujinti procesą galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi teismo procesiniai sprendimai; kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021).
56. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindžia prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu deklaratyviu teiginiu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi nukrypta nuo administracinių teismų praktikos dėl visiško nuostolių atlyginimo. Tačiau tarp pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtų nutarčių (žr. šios teismo nutarties 30.2 p.) nėra nei vienos, kuri būtų priimta byloje, kurioje susiklostė tapačios ar labai panašios faktinės aplinkybės, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju. Be to, pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys (žr. šios teismo nutarties 30.2 p.), priimtos bylose, kuriose ginčai kilo ne iš teisinių santykių, iš kurių ginčas kilo nagrinėjamu atveju.
57. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos dėl visiško nuostolių atlyginimo, nepagrįsti ir nepagrindžiantys egzistuojant aptartą proceso atnaujinimo pagrindą.
Dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo baigties
58. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo, tačiau įrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą.
59. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkinamas ir procesas administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 atnaujinimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
60. ABTĮ 163 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai skundžiami sprendimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme; jeigu procesas tokioje byloje buvo atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, byla perduodama nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai.
61. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, byla perduodama nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-119-492/2023 tenkinti iš dalies.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-119-492/2023 pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Administracinę bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius
Egidijus Šileikis