Civilinė byla Nr. e2A-539-407/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00923-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.29.1; 3.3.1.14
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rekovera“ ieškinį atsakovui S. P. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys D. P., V. P., Luminor bank AS Lietuvos filialas, bei atsakovo S. P. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rekovera“ dėl atleidimo nuo prievolių pagal laidavimo sutartį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rekovera“ (toliau – ir ieškovė) prašė iš atsakovo S. P. (toliau – ir atsakovas) priteisti skolą, kylančią iš 2008 m. kovo 27 d. tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius) (toliau – ir Bankas) ir V. P. sudarytos kredito sutarties, kurią sudaro 64 192,45 Eur negrąžinta kredito dalis, 4 996,50 Eur netesybos, 16 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant palūkanas už negrąžinto kredito sumą nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. Kačergio 2018 m. gruodžio 28 d. vykdomojo įrašo Nr. 1-4247 visiško įvykdymo; priteisti 199,15 Eur vykdomojo įrašo atlikimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį grindė šiais argumentais:
1.2. 2008 m. kovo 27 d. tarp Banko ir trečiojo asmens V. P. (atsakovo sūnaus) sudaryta kredito sutartis, pagal kurią Bankas suteikė V. P. 72 405 Eur kreditą iki 2018 m. vasario 28 d. (toliau – Kredito sutartis). V. P. įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti Bankas ir atsakovas 2008 m. kovo 27 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis Bankui, jeigu kredito gavėjas V. P. neįvykdys visos arba dalies prievolės pagal Kredito sutartį (toliau – Laidavimo sutartis). Kredito sutarties įvykdymas taip pat buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo, kurio ½ dalis priklausė kredito gavėjui) hipoteka.
1.3. V. P. nevykdant įsipareigojimų, Kredito sutartis 2018 m. lapkričio 5 d. nutraukta. 2018 m. gruodžio 28 d. atliktas notaro M. Kačergio vykdomasis įrašas dėl 69 188,95 Eur skolos ir 16 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų už negrąžintą sumą (64 192,45 Eur) nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo, priverstinio išieškojimo iš V. P. Bankui.
1.4. Antstolio D. Kisieliaus 2019 m. kovo 20 d. patvarkymu pagal vykdomąjį įrašą nukreiptas išieškojimas į V. P. ir T. J. po ½ dalį priklausantį įkeistą nekilnojamąjį turtą. 2020 m. gegužės 18 d. varžytynėse turtas parduotas už 5 100 Eur.
1.5. 2021 m. gegužės 27 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovė įgijo reikalavimo teises į V. P., kylančias iš Kredito sutarties, bei visas papildomas ir šalutines teises, visas prievolių įvykdymui užtikrinti nustatytas teises ir visą kitą naudą į reikalavimo teises, įskaitant reikalavimo teises į laiduotoją atsakovą pagal Laidavimo sutartį.
2. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsikirtimus grindė šiais argumentais:
2.1. Kadangi Bankas yra kredito įstaiga ir jo veiklai taikomi atsakingo skolinimo principai, privaloma įvertinti, ar Bankas, sudarydamas ir vykdydamas Kredito sutartį, kuri pripažintina vartojimo kredito sutartimi, nepažeidė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, jog Kredito sutarties skolininkas neįvykdė dėl Banko kaltės.
2.2. Kredito sutarties specialiosios dalies 2.6 papunktyje numatyta, jog suteikiama Kredito suma turi sudaryti ne daugiau kaip 75 proc. Bankui įkeisto turto rinkos vertės, nustatytos Bankui priimtino nepriklausomo vertintojo. Kredito sutartis pasirašyta tik tada, kai Bankui buvo pateikta Banko pasirinktos ir Bankui priimtinos turto vertintojos – UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ 2008 m. kovo 27 d. turto rinkos vertės nustatymo pažyma bei turto vertinimo ataskaita. Pagal ataskaitą turto rinkos vertė 2008 m. kovo 18 d. sudarė 300 000 Lt (86 886 Eur). Bankui įkeičiamo turto reali rinkos vertė Kredito sutarties sudarymo dieną buvo 11 700 Eur, todėl Bankas skolininkui galėjo išmokėti tik 8 775 Eur kredito sumą (75 proc. nuo turto rinkos vertės).
2.3. Pripažinus, kad ataskaita neatitiko Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – TVVPĮ) reikalavimų ir ataskaitoje nurodyta neteisinga turto rinkos vertė, Bankas pripažintinas pažeidusiu savo prievoles pagal Kredito sutartį ir tai sudaro pagrindą atsakovo atsakomybę pagal Laidavimo sutartį sieti tik su turto rinkos verte, kuri Laidavimo sutarties sudarymo dieną buvo 11 700 Eur. Konstatavus, jog turto rinkos vertė buvo tik 11 700 Eur, Bankas privalo prisiimti atsakomybę ir riziką dėl to, jog skolininkas neįvykdė savo prievolių ir Banko reikalavimas nebuvo patenkintas iš įkeisto turto.
1. Trečiasis asmuo V. P. palaikė atsakovo argumentus.
2. Atsakovas ieškovei pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė atleisti atsakovą nuo 55 417,45 Eur kredito dalies pagal Kredito sutartį bei Laidavimo sutartį grąžinimo. Reikalavimus grindė šiais argumentais:
4.1. Bankas skolininkui galėjo išmokėti tik 8 775 Eur kredito sumą (75 proc. nuo turto rinkos vertės (11 700 Eur), tačiau Bankas skolininkui išmokėjo 64 192,45 Eur sumą, kuri viršijo maksimaliai leistiną išmokėti kredito sumą pagal Kredito sutarties specialiosios dalies 2.6 papunktį.
4.2. Bankas privalėjo imtis papildomų priemonių, jog būtų įvertintas įkeičiamo turto patikimumas, jo reali rinkos vertė, o to nepadarius – atsakomybė dėl kilusių teisinių pasekmių negali būti perkelta tik skolininkui ir laiduotojui. Jeigu Bankas būtų vykdęs savo pareigas įvertinti jam pateiktos ataskaitos patikimumą, kredito suma skolininkui nebūtų buvusi išmokėta. Bankas, kaip kreditorius, pažeidė savo prievoles skolininkui, todėl atsakovas, kaip skolininkas pagal Laidavimo sutartį, turi teisę reikalauti, jog būtų atleistas nuo 55 417,45 Eur kredito dalies (išmokėto kredito suma (64 192,45 Eur) – galima išmokėti kredito suma (8 775 Eur)) grąžinimo.
1. Ieškovė prašė priešieškinį atmesti. Atsikirtimus grindė šiais argumentais:
5.1. Atsakovas vilkina skolos ieškovei išieškojimą ir nepagrįsto priešieškinio pareiškimu piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir neteisėtais būdais siekia atitolinti skolos grąžinimą. Ginčo sutarčių teisėtumą teismai jau yra įvertinę ir patvirtinę, kad jos teisėtos ir galiojančios.
5.2. Atsakovas patvirtino, kad jis yra verslininkas, Laidavimo sutartis nėra pirmoji sudaryta laidavimo sutartis, jis supranta atsakomybę ir riziką, kurią prisiima asmuo, laiduodamas už kitą asmenį.
5.3. Laidavimo sutartis neriboja atsakovo atsakomybės apimties, todėl atsakovo teiginiai, kad jis turėtų atsakyti tik dalimi visos laidavimo sutarties apimties, nepagrįsti. Atsakovas nenurodė galimų savo nuostolių, neįrodinėjo ieškovės kaltės ir veiksmų, kuriais ieškovė prisidėjo prie galimų nuostolių. Atsakovas ieškovei nepareiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo.
5.4. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kuris pagrįstų, kad skolininkas negali grąžinti skolos dėl kreditoriaus kaltės. Nėra pagrindo pripažinti, jog skolininko blogą finansinę situaciją ir negalėjimą grąžinti skolą lėmė kreditoriaus neteisėti veiksmai.
1. Bankas prašė ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Nurodė šiuos argumentus:
6.1. Nagrinėjant atsakovo reikalavimus ankstesnėse byloje nebuvo nustatyti Laidavimo sutarties ar Kredito sutarties sudarymo pažeidimai.
6.2. Atsakovas nėra Kredito sutarties šalimi, o galiojant sutarties uždarumo principui, negali kvestionuoti Kredito sutarties sąlygų.
6.3. Netgi jeigu nustatoma, kad finansų įstaiga pažeidė Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) reikalavimus, tai nėra sandorio negaliojimo pagrindas. Atsakovas nenurodė imperatyviosios teisės normos, kuri būtų draudusi sudaryti Kredito sutartį ar Laidavimo sutartį joje numatytomis sąlygomis. Jei ir būtų nustatyta, kad Bankas išmokėjo kreditą neįsitikinęs realia turto verte ir taip padarė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies pažeidimą, toks pažeidimas negalėtų būti kliento materialiojo subjektinio reikalavimo, kildinamo iš sutartinių teisinių santykių, susiformavusių tarp jo ir finansų įstaigos, pagrindas.
6.4. Nagrinėjant ankstesnę civilinę bylą, V. P. nepateikė duomenų, jog suteikta kredito suma panaudota kredito gavėjo vartojimo poreikiams tenkinti. Priešingai, V. P. pripažino, jog 2006–2008 m. vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o paskola panaudota nekilnojamojo turto „spekuliacijai“. Pagrindo teigti, jog Kredito sutartis atitinka vartojimo sutarties sąlygas, o V. P. taikoma vartotojo apsauga, nėra.
6.5. Bankas, vertindamas galimybę sudaryti Kredito sutartį ir vėliau Laidavimo sutartį, neturėjo pagrindo abejoti nepriklausomo turto vertintojo vertinimu.
II. Pisprendimo esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo ieškovei 64 192,45 Eur negrąžintą kreditą, 4 996,50 Eur netesybas, 16 proc. dydžio metinės palūkanas, skaičiuojant palūkanas už negrąžinto kredito sumą nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. Kačergio 2018 m. gruodžio 28 d. vykdomojo įrašo Nr.1-4247 visiško įvykdymo, 199,15 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 867 Eur bylinėjimosi išlaidas.
3. Teismas nustatė, kad atsakovas 2021 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civilinę bylą Nr. e2-8329-862/2021 dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o V. P. 2022 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civilinę bylą Nr. e2-15431-592/2022 dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia. Atsakovas 2021 m. vasario 2 d. ieškiniu byloje Nr. Nr. e2-8329-862/2021 įrodinėjo tas pačias aplinkybes, jog Bankas, sudarydamas Kredito sutartį bei Laidavimo sutartį, nesilaikė atsakingo skolinimo principo, pažeidė atsakovo teises. Vilniaus miesto apylinkės teismas byloje Nr. e2-8329-862/2021 priėmė 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą, kuriuo atsakovo ieškinį atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi byloje Nr. e2A-292-544/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas byloje Nr. e2-15431-592/2022 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi V. P. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu paliko nenagrinėtu, nes V. P. neatvyko į parengiamąjį teismo posėdį be svarbių priežasčių.
4. Teismas nurodė, kad nagrinėjant pirminius atsakovo reikalavimus civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 nebuvo nustatyti Laidavimo sutarties ar Kredito sutarties sudarymo pažeidimai, teismų sprendimais nebuvo nustatyti Banko veiksmai, kurie prieštarautų teisės aktų reikalavimams, priešingai, teismai konstatavo atsakovo aplaidų elgesį sudarant Laidavimo sutartį.
5. Teismas nurodė, kad FĮĮ reguliavimo sritis yra viešoji teisė, todėl kredito įstaigų veiklą pagal FĮĮ gali tirti tik Lietuvos bankas. Su Laidavimo sutarties ar Kredito sutarties galiojimu tai ryšio neturi.
6. Atsakovas nenurodė imperatyviosios teisės normos, kuri būtų draudusi sudaryti Kredito sutartį ar Laidavimo sutartį jose numatytomis sąlygomis. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis nustato Banko funkciją atlikti veiksmus viešosios teisės normų aspektu (Banko vidinių procesų, veiklos reguliavimo), bet ne reguliuoja sandorio sudarymo sąlygas ir (ar) sandorio (ne)galiojimo pagrindus. Net jei ir būtų nustatyta, kad Bankas išmokėjo kreditą neįsitikinęs realia turto verte ir taip padarė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies pažeidimą, toks pažeidimas negalėtų būti kliento materialiojo subjektinio reikalavimo, kildinamo iš sutartinių teisinių santykių, susiformavusių tarp jo ir finansų įstaigos, pagrindas.
7. Atsižvelgęs į tai, jog šios bylos įrodinėjimo dalykas negali būti Banko veiklos vertinimas, teismas nurodė, kad atsakovo prašymas dėl įrodymų (Nordea Bank Finland Plc paskolos komiteto darbo reglamento; skolininko būklės vertinimo tvarkos taisyklių; kreditavimo vadovo ar kito dokumento, kuriuo remiantis Nordea Bank Finland Plc atliko vidinę įkeičiamo turto vertinimo ir atitinkamų turto vertinimo ataskaitų patikrą; bendradarbiavimo sutarties su UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“) išreikalavimo negali būti tenkinamas. Tokių dokumentų pateikimas galimas tik išimtinais atvejais, kadangi šie dokumentai sudaro Banko komercinę paslaptį ir nėra viešai prieinami. Vien tai, jog atsakovas mano, kad Bankas pažeidė vidinius savo procesus ir prašomi dokumentai įrodytų priešieškinį, nesudaro pagrindo juos pateikti. Vidinių procesų pažeidimas nelemia, kad sutartys sudarytos neteisėtai. Banko apsisprendimas sudaryti sandorį yra susijęs su vidine Banko rizika neatgauti paskolintų pinigų.
8. Teismas nustatė, kad V. P. teigė, jog užsiiminėjo nekilnojamojo turto perpardavimo veikla, tačiau ginčo kreditą paėmė ir panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti bei verslo ofiso įrengimui. Nurodė, kad nematė įkeičiamo turto, kurį kartu su V. J. buvo įsigiję ketindami perparduoti. Tačiau nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-8329-862/2021 kredito gavėjas V. P. pripažino, jog 2006–2008 m. vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o paimta paskola buvo panaudota nekilnojamojo turto „spekuliacijai“. Skolintis iš Banko nusprendė su V. J. sužinoję, jog Bankas teikia kreditavimo paslaugas, sudarant kredito sutartis „Laisvai“ su turto įkeitimu. Įvertinęs tai, teismas nusprendė, kad pagrindo teigti, jog Kredito sutartis atitinka vartojimo sutarties sąlygas, o V. P. taikoma vartotojo apsauga, nėra. Kredito panaudojimo tikslas nebuvo susijęs su asmeninių poreikių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu, tačiau kredito gavėjas kredito sumą panaudojo, siekdamas verslo naudos – užsidirbti „spekuliuodamas“ nekilnojamuoju turtu.
9. Teismas nurodė, kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ yra profesionalias paslaugas teikiantis subjektas, kuris turėjo pareigą pateikti teisingą išvadą dėl vertinamo turto vertės, kadangi jo profesionali konsultacija buvo panaudota kaip turto vertę pagrindžiantis dokumentas, ir tai sudarė pagrindą priimti sprendimą dėl kredito suteikimo.
10. Ieškovė į civilę bylą Nr. e2-8329-862/2021 (kuri prijungta prie šios bylos) pateikė įrodymus, kad atsakovas buvo ir yra UAB „V.“ direktorius. 2016 m. minėtos įmonės pardavimo pajamos sudarė 1 232 902 Eur, pelnas – 65 019 Eur, vėlesniais metais įmonės rodikliai panašūs. Minėtas aplinkybes patvirtino ir atsakovas bylą Nr. e2-8329-862/2021 nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovo valdoma UAB „V.“ 2020 m. valdė 698 122 Eur turtą. Atsakovas nagrinėjant bylą Nr. e2-8329-862/2021 nurodė, kad jo vadovaujama UAB „V.“ užsiima nekilnojamojo turto veikla. Visi įrodymai pagrindžia aplinkybes, kad atsakovas ir V. P. yra profesionalūs ir kompetentingi verslininkai ir sudarydami ginčo sandorius suprato jų pasekmes.
11. Atsakovas šioje byloje pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Skunde nurodoma, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 33,33 proc. UAB „V.“ akcijų. Visų UAB „V.“ akcijų vertė yra 1 398 941 Eur, o atsakovui nuosavybės teise priklausančių akcijų vertė sudaro 466 267,03 Eur. Net jeigu atsakovui priklausančios akcijos būtų vertinamos per gautinų dividendų dydį, atsakovui priklausančių akcijų dalis būtų vertinama 155 406 Eur. Su atskiruoju skundu atsakovas pateikė įrodymus, kad jis yra UAB „V.“ direktorius. Atsakovas, ginčydamas Laidavimo sutartį, nurodė, kad yra silpnoji pusė, vartotojas, bet skųsdamas laikinąsias apsaugos priemones, teikė įrodymus, jog jis verslininkas, įmonės, valdančios milijoninį turtą, direktorius.
12. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-8329- 862/2021 nurodyta, kad atsakovas patvirtino, jog yra verslininkas, Laidavimo sutartis nėra pirmoji sudaryta laidavimo sutartis, jis supranta atsakomybę ir riziką, kurią prisiima asmuo, laiduodamas už kitą asmenį, todėl atsakovo argumentai, jog jis pasitikėjo kitais asmenimis, jų atliekamais veiksmais, nepateisina jo pasyvaus elgesio, ir sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas nesielgė taip, kaip apdairus, atidus žmogaus elgtųsi tokiomis pačiomis aplinkybėmis, nes nebuvo tiek rūpestingas, kad tinkamai įvertintų prisiimamą riziką.
13. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis nesusipažino su Laidavimo sutarties sąlygomis prieš ją pasirašant, todėl atsakovas kaip protingas, verslo patirtį turintis asmuo, galėjo rinktis sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis arba atsisakyti sudaryti sutartį, jeigu bent viena sąlyga yra nepriimtina. Atsakovas taip pat turėjo galimybę sužinoti informaciją, koks turtas įkeičiamas.
14. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 atsakovas nurodė, kad jam iš pirmojo karto nesutikus laiduoti, sūnus buvo nepatenkintas. Kaip nurodė teismas, ši aplinkybė ir tai, kad atsakovas ir V. P. yra artimi giminaičiai, leidžia tikėti, kad atsakovo apsisprendimą laiduoti lėmė ne jo nurodomos aplinkybės, kuriomis aiškinamas suklydimas, o giminystės ryšiai, siekis padėti sūnui, išlaikyti gerus santykius. Laiduotojui įvykdžius savo pareigą ir grąžinus paskolą, jis įgautų atgręžtinę teisę į paskolos gavėją, t. y. sumokėtus pinigus jam turėtų grąžinti sūnus.
15. Laidavimo sutartis neriboja atsakovo atsakomybės apimties, todėl atsakovo teiginiai, kad jis turėtų atsakyti tik dalimi visos Laidavimo sutarties apimties, nepagrįsti.
16. Atsakovas priešieškinyje remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.259 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir prašo sumažinti jo atsakomybę, nes ieškovė tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo nurodytoms nuostatoms taikyti. Be to, atsakovas priešieškinyje neprašo priteisti iš ieškovės nuostolių atlyginimo, todėl ieškovės kaltės klausimas dėl jų atsiradimo nenagrinėtinas.
17. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kuris pagrįstų, kad skolininkas negali grąžinti skolos dėl kreditoriaus kaltės. Nėra pagrindo pripažinti, jog skolininko blogą finansinę situaciją ir negalėjimą grąžinti skolą lėmė kreditoriaus neteisėti veiksmai.
18. Atsakovas, kaip laiduotojas, teikia pretenzijas kreditoriui, t. y. Bankui, bet pats paskolos gavėjas V. P. neginčija Kredito sutarties ir dėl negrąžinamos skolos neteikia pretenzijų kreditoriui, todėl galiojant sutarties uždarumo principui, laiduotojas negali kvestionuoti Kredito sutarties sąlygų. Teismas nusprendė, kad atleisti atsakovą nuo įsipareigojimų vykdymo nėra pagrindo, todėl ieškinys patenkintinas, o priešieškinis atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
19. Atsakovas S. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Teismo išvados, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e2-8329-862/2021 ir Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-292- 544/2022 nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, klaidingos. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, nesudaro pagrindo teigti, kad atsiranda to fakto prejudicija. Civilinė byla Nr. e2-8329-862/2021 buvo nagrinėjama pagal atsakovo ieškinį, kuriuo atsakovas ginčijo Laidavimo sutartį, teismo prašant ją pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. atsakovas laikė, jog Laidavimo sutartis sudaryta dėl jo suklydimo, kadangi atsakovui žinant tikrąją įkeičiamo turto rinkos vertę, atsakovas nebūtų sutikęs laiduoti. Banko veiksmai (neveikimas) sudarant Kredito sutartį ar Laidavimo sutartį bei sandorių vykdymas, nebuvo vertinami civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 ir jie nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko, kadangi bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybės, susijusios su atsakovo veiksmų įvertinimu, nustatant, ar atsakovas suklydo, sudarydamas Laidavimo sutartį. Civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 išreikšta teismo nuomonė, jog Bankas nepažeidė teisės normų reikalavimų, sudarant Laidavimo sutartį, neturi prejudicinės reikšmes šiai bylai, kurioje yra sprendžiamas Banko atsakomybės (atsakovo atleidimo nuo prievolių vykdymo) klausimas pagal CK 6.64 straipsnio 2 dalį.
24.2. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-8329-862/2021 skolininkas neteigė, kad Kredito sutarties pagrindu gauta paskola panaudota „nekilnojamojo turto spekuliacijai“. Civilinės bylos Nr. e2-8329-862/2021 nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad pagal Kredito sutartį gauta paskola panaudota nekilnojamajam turtui įsigyti. Civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 nebuvo paneigta Kredito sutartyje nurodyta paskolos suteikimo paskirtis (skolininko šeimos poreikiams tenkinti), todėl teismo išvados, jog civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 nustatytos aplinkybės paneigė Kredito sutartyje nurodytos paskolos suteikimo paskirtį, neteisingos. Teismo nuomone, aplinkybė, jog atsakovas buvo juridinio asmens akcininku, įrodo, jog Kredito sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, tačiau priešingai nei teigia teismas, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės Kredito sutarties kvalifikavimui.
24.3. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje buvo paskirta teismo ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti. Ekspertizės akte nustatyta, jog turto rinkos vertė 2008 m. kovo 18 d. buvo 11 700 Eur. Bankas Skolininkui galėjo išmokėti tik 8 775 Eur Paskolos sumą. Atsakovo atsakomybė turi būti siejama taip pat tik su 8 775 Eur paskolos suma, nepagrįstai padidėjus atsakovo atsakomybės riboms, buvo pažeistos atsakovo teisės.
24.4. Jeigu bylos nagrinėjimo metu būtų atskleista Banko komercinė paslaptis, Bankas turėjo teisę prašyti, jog teismo posėdžiai būtų uždari ir bylos medžiaga nebūtų viešinama. Bankas tokio prašymo neteikė, o toks prašymas ir nebūtų pagrįstas, kadangi byloje buvo vertinami ne Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, bet Nordea Bank Finland Plc veiksmai. Bankas sąmoningai vengė teikti atsakovo prašytus išreikalauti rašytinius įrodymus, todėl aplinkybės, kurias būtų patvirtinę tokie rašytiniai įrodymai, t. y., jog Bankas, turėjęs pareigą įsitikinti turto vertintojo parengtos ataskaitos pagrįstumu (teisingumu), nevykdė tokios pareigos, laikytinos įrodytomis. Bankui atsisakius išmokėti 64 192,45 Eur paskolos sumą, atsakovo atsakomybė pagal Laidavimo sutartį nebūtų kilusi ir atsakovui nebūtų kilusi pareiga įvykdyti prievoles už skolininką. Buvo teisinis pagrindas (CK 6.64 straipsnio 2 dalis) atleisti atsakovą nuo prievolių pagal Laidavimo sutartį įvykdymo. Bankas, neįsitikinęs skolininko finansiniu pajėgumu, siekė naudos skolininko ir atsakovo finansinio stabilumo sąskaita, pažeidė sąžiningumo ir atidumo reikalavimus. Bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir taip prisidėjo prie skolininko negalėjimo tinkamai įvykdyti Kredito sutarties, o kadangi Bankas prisidėjo prie to, jog Banko reikalavimas nebuvo patenkinti iš Bankui įkeisto turto, Banko veiksmai pažeidė ir atsakovo teises.
20. Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo šiuos argumentus:
25.1. Atsakovas siekia proceso pakartojimo, bet ne pažeistų teisių gynimo. Atsakovas kartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021, vėliau tie patys argumentai pakartoti nagrinėjant civilinę bylą Panevėžio apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2A-292-544/2022. Atsakovas nenurodo papildomų argumentų, pagrindžiančių jo teisių pažeidimą, skundžiamo sprendimo neteisėtumą.
25.2. Atsakovas nenurodė imperatyviosios teisės normos, kuri draudžia sudaryti Kredito sutartį ar Laidavimo sutartį jose numatytomis sąlygomis. Vidiniai teisės aktai skirti vidinei Banko politikai formuoti, jie nereglamentuoja sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų ir negali lemti sandorio negaliojimo. Banko atstovė 2023 m. kovo 20 d. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakė į visus atsakovo klausimus bei pakomentavo įrodymus, kurie pateikti į bylą, taip atsakovui buvo sudarytos sąlygos išsiaiškinti jam aktualias aplinkybes.
21. Ieškovė UAB „Rekovera“ atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
26.1. Ankstesnėse bylose tiek atsakovas, tiek jo sūnus V. P. naudojo tapačius argumentus dėl Kredito ir Laidavimo sutarčių tariamo neteisėtumo. Nors tie argumentai buvo išnagrinėti ir atmesti, tačiau atsakovas tais pačiais argumentais ir pakeistu reikalavimu pateikė priešieškinį. Bylose dalyvavo tie patys asmenys, be to, atsakovo atstovas šioje byloje parengiamojo posėdžio metu prieš teikiant priešieškinį nurodė, kad priešieškinyje nurodomos tos pačios aplinkybės ir argumentai, kaip ir ankstesnėse bylose.
26.2. Teismas nesirėmė vien prejudiciniais faktais. Bylos nagrinėjime dalyvavo Bankas. Bylos šalims ir teismui buvo galimybė susipažinti su Banko procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, užduoti klausimus ir gauti atsakymus iš Banko atstovės.
26.3. Nagrinėjant bylą atsakovas ir V. P. nusprendė keisti paaiškinimus. Vilniaus miesto apylinkės teisme V. P. patvirtino, kad paskolą ėmė nekilnojamo turto (spekuliaciniais) verslo tikslais ir Vilniaus miesto apylinkės teismas savo sprendime konstatavo, kad šalių paaiškinimai patvirtina, jog V. P., kreipdamasis į Banką dėl kredito gavimo, vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, o jau vėliau nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme pradėjo teigti, kad paskolą ėmė šeimos vartojimo tikslais, tuo pačiu paaiškino, kad paskolą panaudojo ofiso įrengimui ir ofiso baldų pirkimui, o tai paneigia teiginius apie paskolos panaudojimo vartotojiškumą. Civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 V. P. papasakojo kaip pirkdavo sklypus ir juos daug kartų brangiau parduodavo, nes tuo metu (2008 m.) buvo susiformavęs nekilnojamo turto burbulas.
26.4. Nagrinėjant kitą, su V. P. susijusią bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme (Nr. e2-307-294/2023), kurioje teismas nusprendė Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) ieškinį patenkinti ir 2018 m. birželio 11 d. turto pasidalijimo ir povedybinės sutarties sudarytos tarp V. P. ir N. P. 1-4 punktus pripažinti negaliojančiais actio Pauliana (Pauliano ieškinio) pagrindu nuo sudarymo momento, paaiškėjo, kad be privačių V. P. kreditorių yra ir VMI, kuri siekia išieškoti teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje paskirtą baudą, taip pat šioje byloje paaiškėjo, kad V. P. nekilnojamojo turto projektų vystymu užsiima ir šiuo metu, bet tai daro sutuoktinės vardu.
26.5. Atsakovas kelia klausimą dėl per mažos įkeisto turto vertės, bet tą turtą įkeitė ne atsakovas, bet pats skolininkas, t. y. pats skolininkas žinojo, ką įkeičia. Skolininkas savo pozicijos laikėsi nuosekliai, kai turtas buvo pardavinėjamas antstolių ir atliekamas vertinimas pradinei kainai nustatyti, V. P. nesutiko su nustatyta 9 910 Eur įkeisto turto verte ir 2019 m. rugpjūčio 30 d. pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad nustatyta turto kaina yra per maža, o turtas turtėtų būti vertinamas apie 15 000–30 000 Eur.
26.6. Nors N. P. civilinėje byloje Nr. e2-1267-294/2022 teigė, kad žemės sklypo ir gyvenamojo namo rinkos vertė sudarė 300 000 Lt (86 886,01 Eur), bet tuo pačiu metu N. P. uošvis (atsakovas) ir sutuoktinis V. P. civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 ir šioje byloje teigė, kad žemės sklypo ir gyvenamojo namo vertė 2008 m. kovo mėn. buvo 11 700 Eur.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
23. Nordea Bank Finland Plc (teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor Bank AS) ir V. P. 2008 m. kovo 27 d. sudarė Kredito sutartį, kurios pagrindu V. P. suteiktas 72 405 Eur kreditas, kuris turėjo būti grąžintas 2018 m. vasario 28 d. Prievolių pagal Kredito sutartį vykdymo užtikrinimui hipoteka įkeistas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Prievolių pagal Kredito sutartį vykdymas užtikrintas ir Laidavimo sutartimi, kurią su Nordea Bank Finland Plc 2008 m. kovo 27 d. sudarė atsakovas.
24. Turto vertintoja UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ 2008 m. kovo 18 d. įvertino T. J. ir V. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą ir parengė 2008 m. kovo 18 d. preliminarią pažymą bei 2008 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą, kuriose nurodė, kad turto rinkos vertė 2008 m. kovo 18 d. yra 300 000 Lt (86 886 Eur).
25. V. P. nevykdant prievolių pagal Kredito sutartį, ši nutraukta 2018 m. lapkričio 5 d. Notaro vykdomasis įrašas dėl 69 188,95 Eur skolos, 16 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų už negrąžintą sumą išieškojimo išduotas 2018 m. gruodžio 28 d., pateiktas priverstiniam vykdymui 2019 m. kovo 20 d.
26. Hipoteka įkeistas turtas parduotas 2020 m. birželio 23 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu už 5 100 Eur.
Dėl prejudicinių faktų ir Kredito sutarties kvalifikavimo
27. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė prejudicinius faktus, t. y., atsakovo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e2-8329-862/2021 ir Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-292- 544/2022 nustatytos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje civilinėje byloje.
28. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019).
30. Viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).
31. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-8329-862/2021 pagal atsakovo ieškinį, kuriuo atsakovas ginčijo Laidavimo sutartį, teismo prašydamas ją pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. Atsakovas įrodinėjo, kad Banko sprendimas sudaryti Kredito sutartį priimtas remiantis UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ 2008 m. kovo 18 d. turto rinkos vertės preliminaria pažyma, tačiau Bankas neturėjo teisės remtis šia pažyma bei vadovautis joje nurodyta turto rinkos verte, kadangi ši neatitiko TVVPĮ ir Turto vertinimo metodikos keliamų reikalavimų tokiam dokumentui, o kadangi Bankas visgi ja rėmėsi, tai lėmė, jog atsakovas suklydo (buvo suklaidintas) dėl Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių patikimumo.
32. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu atsakovo ieškinį atmetė ir sprendime, be kita ko, nurodė, kad Banko pateikta ataskaita paneigia atsakovo argumentus, jog Bankas, sudarydamas Kredito ir Laidavimo sutartis, vadovavosi dokumentu, neatitinkančiu TVVPĮ ir Turto vertinimo metodikos reikalavimų. Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-292-544/2022 nurodė, kad nėra nustatyta, jog Bankas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, neatskleidęs informacijos, ar kitaip suklaidinęs atsakovą.
33. Sutiktina su atsakovu, kad jis civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 ginčijo Laidavimo sutartį kitu teisiniu pagrindu (CK 1.90 straipsnis) nei nagrinėjamoje byloje siekia būti atleistas nuo prievolių pagal Laidavimo sutartį vykdymo (CK 6.64 straipsnis), tačiau atsakovas didele dalimi tiek minėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje įrodinėjo tas pačias aplinkybes (kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ turto vertinimo pažyma neatitinka jai įstatymo keliamų reikalavimų, neobjektyviai įvertinta įkeičiamo turto vertė, Bankas neturėjo teisės suteikti paskolos gavėjui tokio dydžio paskolą). Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad anksčiau nagrinėtoje byloje buvo vertinama ar atsakovas suklydo, sudarydamas Laidavimo sutartį, tačiau šį suklydimą atsakovas ankstesnėje byloje pateiktame ieškinyje grindė Banko veiksmais, atsakovo suklaidinimu dėl tikrosios įkeičiamo turto vertės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau pažymėtina, kad minėtoje civilinėje byloje teismų pateiktas teisinis nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas neįpareigoja teismo nagrinėjamoje byloje ir teismas gali pateikti kitokį prejudicinių faktinių aplinkybių vertinimą.
34. Kaip matyti iš atsakovo skundžiamo sprendimo turinio, teismas ne tik rėmėsi minėtoje civilinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau ir pats įvertino atsakovo argumentus dėl Banko veiksmų sudarant kredito sutartį su V. P., dėl Banko veiksmų prieštaravimo FĮĮ, Kredito sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi ir kitų atsakovo nurodytų argumentų.
35. Nesutiktina su atsakovu, kad civilinėje byloje Nr. e2-8329-862/2021 nustatytos aplinkybės, jog V. P. paskolą gavo vartojimo tikslais.
36. Kredito sutarties bendrosios dalies 3.1 papunktyje nurodyta, kad kreditas suteiktas kredito gavėjo vartojimo poreikiams tenkinti.
37. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 22 d. sprendime nurodė, kad V. P., kreipdamasis į Banką dėl kredito gavimo, vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, Bankui buvo pateikęs UAB „F.“ 2008 m. kovo 14 d. pažymą apie vidutines mėnesio pajamas (1 640 Lt (474,98 Eur) bei duomenis apie mėnesio pajamas (virš 2 000 Lt (579,24 Eur), gaunamas pagal verslo liudijimą. Taip pat V. P. 2021 m. spalio 12 d. teismo posėdyje paaiškino, kad 2006–2008 m. vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, 2008 m. dirbo UAB „F.“, kurios veikla – nekilnojamojo turto vystymas; skolintis iš Banko nusprendė su kolega T. J., sužinoję, jog Bankas teikia kreditavimo paslaugas, sudarant kredito sutartis „Laisvai“ su turto įkeitimu.
38. Nagrinėjamoje byloje V. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad kartu su T. J. „spekuliavo“ nekilnojamuoju turtu 2008 m., nurodė, kad nors paskola gauta V. P. vardu, apie 2/3 lėšų panaudojo T. J. savo poreikiams, paskolos sumą jie panaudojo sukurti infrastruktūrą naujai vykdomai veiklai (V. P. gavęs paskolos sumą, po kelių mėnesių paliko darbovietę UAB „F.“ ir pradėjo dirbti UAB „V.“, kurioje darė detaliuosius planus ir techninius projektus), su T. J. nusipirko po brangų automobilį, investavo į ofisą, baldus.
39. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos gavėjas nurodė, jog paskolos suma buvo didele dalimi perduota T. J., o V. P. su T. J. iš paskolos sumos pirko brangius automobilius, tvarkė ofisą, pirko jam baldus, nėra pagrindo konstatuoti, kad paskola gauta vartojimo tikslais. Taigi tiek nagrinėjamoje, tiek nagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Kredito sutarties pagrindu gauta suma nebuvo panaudota vartojimo tikslais, šeimos ar asmeninių poreikių tenkinimui. Kadangi šias aplinkybes patvirtino pats kredito gavėjas, nėra pagrindo sutikti su atsakovu ir teigti priešingai, jog kredito gavėjas paskolos sumą gavo vartojimo tikslais.
40. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas ar teismas netinkamai įvertino prejudicinius faktus.
Dėl Banko veiksmų vertinimo pagal FĮĮ
41. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad įkeisto turto rinkos vertė 2008 m. kovo 18 d. buvo 11 700 Eur, todėl Bankas skolininkui galėjo išmokėti tik 8 775 Eur paskolos sumą. Atsakovo teigimu, jo atsakomybė turi būti siejama taip pat tik su 8 775 Eur paskolos suma, o nepagrįstai padidėjus atsakovo atsakomybės riboms, buvo pažeistos atsakovo teisės. Atsakovo vertinimu, Bankas nesilaikė FĮĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 31 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
42. Pagal FĮĮ 8 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi 2008 m. kovo 1 d.–rugsėjo 1 d.), teikti finansines paslaugas finansų įstaiga gali tuo atveju, jeigu ji turi tinkamą: 1) apskaitos sistemą; 2) vidaus kontrolės sistemą; 3) personalą; 4) technines, informacines, technologines apsaugos užtikrinimo priemones ir patalpas; 5) valdymo ir organizacinę struktūrą; 6) turto draudimą. Pagal FĮĮ 31 straipsnio 3 dalį, finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.
43. FĮĮ – vienas iš finansų teisės šaltinių, jis nereglamentuoja šiame įstatyme nurodytų pareigų nevykdymo padarinių sutarčių pagrindu atsiradusių prievolių vykdymui. Už viešosios teisės normose nustatytos finansų įstaigos pareigos valdyti kredito riziką netinkamą vykdymą jai gali būti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės. Pagal FĮĮ 50 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jeigu finansų įstaiga pažeidžia įstatymų reikalavimus dėl finansų įstaigos saugios ir patikimos veiklos, tai priežiūros institucija, atlikdama jos kompetencijai priskirtų finansų įstaigų priežiūrą, turi teisę taikyti įstatymų nustatytas poveikio priemones. Taigi viešosios teisės normos pažeidimas nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose su laiduotoju, pvz., atleisti laiduotoją nuo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).
44. Laiduotojai už finansų įstaigos kliento (lizingo paslaugos gavėjo) prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos klientai), todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė FĮĮ 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).
45. Dėl nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis nustato Banko funkciją atlikti veiksmus viešosios teisės normų aspektu (Banko vidinių procesų, veiklos reguliavimo), bet ne reguliuoja sandorio sudarymo sąlygas ir (ar) sandorio (ne)galiojimo pagrindus. Atitinkamai, teisinga ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad net jei ir būtų nustatyta, jog Bankas išmokėjo kreditą neįsitikinęs realia turto verte ir taip padarė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies pažeidimą, toks pažeidimas negalėtų būti kliento materialiojo subjektinio reikalavimo, kildinamo iš sutartinių teisinių santykių, susiformavusių tarp jo ir finansų įstaigos, pagrindas. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl Banko veiksmų, kurie galbūt neatitiko FĮĮ reglamentavimo, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo prievolių pagal Laidavimo sutartį, atitinkamai, neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisingumui ir pagrįstumui.
46. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Bankas sąmoningai vengė pateikti į bylą atsakovo prašytus išreikalauti rašytinius įrodymus, todėl aplinkybės, kurias būtų patvirtinę tokie rašytiniai įrodymai, t. y., jog Bankas, turėjęs pareigą įsitikinti turto vertintojo parengtos ataskaitos pagrįstumu (teisingumu), nevykdė tokios pareigos, laikytinos įrodytomis.
47. Nustatyta, kad atsakovas priešieškiniu, be kita ko, prašė išreikalauti iš Banko, arba išduoti atsakovui teismo liudijimą apie teisę gauti rašytinius įrodymus, galiojusius 2008 m. kovo 27 d.: 1) Nordea Bank Finland Plc paskolos komiteto darbo reglamentą; 2) skolininko būklės vertinimo tvarkos taisykles; 3) kreditavimo vadovą ar kitą dokumentą (patvirtiną tvarką), kuriuo remiantis Nordea Bank Finland Plc atliko vidinę įkeičiamo turto vertinimo ir atitinkamų turto vertinimo ataskaitų patikrą; 4) bendradarbiavimo sutartį su UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“. Atsakovas nurodė, kad šie įrodymai turi būti įvertinti, siekiant nustatyti, ar Bankas vykdė pareigą įsitikinti turto vertintojo parengtos ataskaitos pagrįstumu (teisingumu).
48. Kaip matyti iš priešieškinio turinio, atsakovas minėtų rašytinių įrodymų išreikalavimu siekė pagrįsti, kad Bankas, suteikdamas paskolą V. P., netinkamai įvertino skolininko galimybės grąžinti paskolą, todėl padarė FĮĮ pažeidimus. Kaip jau minėta, atsakovas negali remtis galbūt Banko padarytais FĮĮ pažeidimais, kaip sandorio negaliojimo pagrindu, kadangi FĮĮ nereglamentuoja FĮĮ pažeidimų pasekmių sandorių (ne)galiojimui, taigi net ir tokių pažeidimų nustatymas neturėtų įtakos atsakovo prievolėms pagal Laidavimo sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio atsakovo prašymo netenkino.
Dėl atsakovo prievolių pagal Laidavimo sutartį sumažinimo
49. Atsakovas teigia, kad Bankui atsisakius išmokėti 64 192,45 Eur paskolos sumą paskolos gavėjui, atsakovo atsakomybė pagal Laidavimo sutartį nebūtų kilusi ir atsakovui nebūtų kilusi pareiga įvykdyti prievoles už skolininką. Atsakovo vertinimu, buvo teisinis pagrindas (CK 6.64 straipsnio 2 dalis) atleisti atsakovą nuo prievolių pagal Laidavimo sutartį įvykdymo. Atsakovo teigimu, Bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir taip prisidėjo prie skolininko negalėjimo tinkamai įvykdyti Kredito sutartį, o kadangi Bankas prisidėjo prie to, jog Banko reikalavimai nebuvo patenkinti iš įkeisto turto, Banko veiksmai pažeidė ir atsakovo teises.
50. CK 6.64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai: 1) skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės; 2) kreditorius dėl savo kaltės neįvykdo pareigų skolininkui ir dėl to skolininkas pagrįstai sustabdo prievolės vykdymą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo.
51. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad CK 6.64 straipsnio nuostatos taikytinos ne tik civilinės atsakomybės atveju, bet ir sprendžiant dėl skolininko pareigos vykdyti prievolę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant šią normą skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės, kuri gali reikšti, be kita ko, ir kreditoriaus kaltai padarytus pažeidimus iki sudarant sutartį arba jos sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).
52. Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką. Nepasiteisinęs nepasinaudojimas prievolės užtikrinimo priemone atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti vertinamas kaip verslo rizikos išraiška, dėl kurios kreditorius prievolės įvykdymą siekia užtikrinti ne viena, bet keliomis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).
53. Iš CK 6.64 straipsnio 1 dalies punktų formuluotės matyti, kad skolininko negalėjimas įvykdyti prievolės turi būti priežastiniu ryšiu susijęs su nepakankamu kreditoriaus bendradarbiavimu su skolininku, su kitokia kreditoriaus kalte ar kreditoriaus pareigų nevykdymu. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp Banko veiksmų galbūt netinkamai įvertinus įkeičiamo turto vertę ir paskolos gavėjo negalėjimo grąžinti paskolą. Paskolos V. P. negrąžino Kredito sutartyje numatytu terminu (2018 m. vasario 28 d.), nors laiku sumokėdavo palūkanas už suteiktą paskolą, ir tik V. P. neįvykdžius sutartinių prievolių (Kredito sutartyje numatytu terminu negrąžinus paskolos sumos), išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Taigi ne tiesiogiai pati nekilnojamojo turto vertė, o V. P. paskolos negrąžinimas pirmiausia lemia išieškojimo nukreipimą pagal laidavimą į atsakovą. Jeigu V. P. būtų įvykdęs savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, Bankas nebūtų nutraukęs Kredito sutarties, nebūtų atliktas notaro vykdomasis įrašas ir antstolis nebūtų pardavęs nedidelės vertės įkeisto nekilnojamojo turto, bei išieškojimas nebūtų nukreiptas į atsakovą. Vadovaujantis atsakovo logika, kiekvienu atveju turto vertintojui įkeistą nekilnojamąjį turtą įvertinus didesne nei reali turto vertė, suma, bei įkeistą turtą pardavus už sumą, nepadengiančią paskolos gavėjo įsipareigojimų, laiduotojai už tokių įsipareigojimų įvykdymą galėtų išvengti prievolių pagal laidavimo sandorius prašydami atleisti juos nuo prievolių pagal laidavimo sandorius dėl kredito įstaigos nepakankamo atidumo skolinant ir iš esmės tokiais atvejais laidavimo institutas būtų neveiksmingas prievolių pagal kredito sutartis įvykdymo užtikrinimo būdas.
54. V. P. paaiškino, kad su T. J. (įkeisto turto bendraturčiu) buvo sutaręs, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui, pareigą grąžinti paskolą perims T. J., tačiau suėjus paskolos grąžinimo terminui, T. J. paskolos grąžinimo prievolės neperėmė, todėl ją grąžinti teko V. P., kuris paskolos grąžinti negalėjo. Taigi V. P. paaiškinimai pagrindžia, kad prievolės grąžinti paskolą V. P. neįvykdė ne dėl Banko veiksmų galbūt nepakankamai atidžiai įvertinant įkeičiamą turtą, o dėl paskolos gavėjo negalėjimo grąžinti paskolos sumos bei dėl V. P. nurodyto susitarimo su T. J. perimti pareigą gražinti paskolą nevykdymo.
55. Būtent V. P., kaip skolininkas, pažeidė prievolę, laiku negrąžindamas paskolos sumos (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl šiuo atveju skolininkas, o ne kreditorius, laikytinas pažeidusios prievolę, be to, viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 straipsnis). Jeigu V. P. būtų Kredito sutartyje numatytu terminu grąžinęs Bankui paskolos sumą, atsakovui nebūtų kilusi pareiga atsakyti pagal Laidavimo sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bankas, kaip kreditorius, nepakankamai bendradarbiavo su skolininku (V. P.), yra kaltas dėl skolininko prievolės neįvykdymo ar nevykdė kitų kreditoriaus pareigų.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
56. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesumažino atsakovo prievolių pagal Laidavimo sutartį dydžio, taigi pagrįstai patenkino ieškinį bei atmetė priešieškinį, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
57. Ieškovė nurodė ir pagrindė, kad patyrė 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai surašant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą.
58. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Ieškovės patirtos išlaidos (2 100 Eur) neviršija maksimalaus priteistino užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas (2 470 Eur; Rekomendacijų 8.11 papunktis), todėl šios yra priteistinos ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rekovera“, juridinio asmens kodas 300565180, iš atsakovo S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 100 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Gintaras Pečiulis
Vigintas Višinskis