Administracinė byla Nr. I-2745-811/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2

        Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. prašymą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (trečiasis suinteresuotas asmuo – Utenos rajono apylinkės teismas), dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

         n u s t a t ė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės 21 043,62 Eur (72 659,42 Lt) neišmokėto teisėjo atlyginimo (b. l. 5-7).

Prašyme teismui paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 atsakovė neteisėtai sumažino jam mokamą teisėjo atlyginimą pagal 2009-04-28 pakeistame Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) priedėlyje nustatytus teisėjų pareiginės algos koeficientus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės teisėjams pareiginių algų koeficientai buvo sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio ir vėlesnių šio priedėlio pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis buvo pratęstas sumažintų koeficientų galiojimo terminas. Atsakovė pažeidė teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas, t. y. sumažintą teisėjo atlyginimo koeficiento dydį. Priteistinas teisėjo atlyginimo skirtumas, susidaręs tarp faktiškai priskaičiuoto teisėjo atlyginimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir teisėjo atlyginimo, kurį atsakovė privalėjo priskaičiuoti ir išmokėti taikant aukščiau nurodytus nesumažintus pareiginės algos dydžio koeficientus.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus skundą tenkinti, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo (b. l. 27-30).

Paaiškino, kad Konstitucinis Teismas pripažino Konstitucijai prieštaraujančiais Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytus koeficientus, tačiau nurodė, kad patirti praradimai atlygintini įstatymų leidėjui nustačius atitinkamą kompensavimo mechanizmą. Įsigaliojus įstatymui, kuriuo valstybė įsipareigojo priimti kompensavimo mechanizmą numatantį įstatymą, įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo išaiškintą pareigą. Teisės aktu sureguliavus prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą teismine tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą nurodė su skundu sutinkantis iš dalies (b. l. 8).

Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui atlyginimą mokėjo atlyginimą vadovaudamasis Teisėjų atlyginimo įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-07-15 nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majoure) aplinkybėms taisyklių 3.5 p. šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jeigu kliūtis, kurios lėmė įsipareigojimų nevykdymą, sukėlė teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai. Todėl šiuo atveju pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis gali būti priteistas tik iš Lietuvos valstybės.

Į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas G. S. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997-11-12 dekretu Nr. 1449 paskirtas Utenos rajono apylinkės teismo teisėju ir iki šiol čia eina teisėjo pareigas.

Ginčas byloje kilo dėl sumažinto pareiškėjo pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 taikymo apskaičiuojant pareiškėjui mokamą darbo užmokestį.   Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, taikymo.

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjoms buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo                       25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog:                     1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015-04-30 Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015-06-30 priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi)              2015-09-01. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 ir 2014-12-22 nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir    2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo G. S. patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui neteigiant, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo G. S. reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo           85–87 str., 88 str. 1 p. ir 127 str. 1 d.,

            n u s p r e n d ė:

           Pareiškėjo G. S. skundą atmesti.

           Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja               Violeta Petkevičienė