Civilinė byla Nr. 2A-353-881/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37130-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.26
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1705-592/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gevara“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė bendrovė „Ormina“, uždaroji akcinė bendrovė „Reisuva“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Žemės tinklas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Ana“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Gevara“ 25 159,39 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. birželio 26 d. su Lety S.r.l. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 01/0617 dėl krovinio (6 palečių 2 682,50 kg padų avalynei) pervežimo organizavimo maršrutu Italija – Lietuva. Šiam pervežimui atlikti ieškovė pasitelkė atsakovę, su kuria 2017 m. birželio 26 d. sudarė užsakymą – sutartį Nr. 005826, pagal kurią atsakovė įsipareigojo minėtą krovinį 2017 m. liepos 11 d. pristatyti į Vilnių. 2017 m. liepos 11 d. atsakovė informavo ieškovę, kad krovinys per klaidą buvo nusiųstas į Baltarusiją. 2017 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, prašydama iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. pristatyti krovinį į paskirties vietą arba kompensuoti nuostolius, tačiau atsakovė į minėtą pretenziją neatsakė, krovinio nepristatė ir nuostolių neatlygino. Ieškovės teigimu, pagal minėtą 2017 m. birželio 26 d. užsakymą – sutartį krovinys į paskirties vietą – UAB „Ormina“ sandėlį, esantį, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pristatytas nebuvo. Ginčo krovinys buvo nuvežtas į Minską (Baltarusija) ir ten buvo konfiskuotas. 2017 m. liepos 20 d. ieškovė iš krovinio siuntėjo Lety S.r.l. gavo reikalavimą kompensuoti 24 889,80 Eur dydžio nuostolius, lygius nepristatyto krovinio vertei. Ieškovės teigimu, atsakovė 2017 m. birželio 26 d. užsakymo – sutarties neįvykdė, todėl turi atlyginti ieškovei nuostolius, kuriuos sudaro krovinio siuntėjo Lety S.r.l. iš ieškovės dėl krovinio nepristatymo reikalaujama sumokėti 24 889,80 Eur suma ir 269,59 Eur išlaidos, susijusios su faktinių aplinkybių konstatavimu.
2. Atsakovė UAB „Gevara“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, reikšdama ieškinį, turėjo įrodyti, kad faktiškai patyrė nuostolių dėl krovinio praradimo ir yra krovinio gavėja, siuntėja ar prekių savininkė, arba – atlygino šiems asmenims nuostolius. Ieškovė šių aplinkybių neįrodė, todėl, anot atsakovės, ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens. Be to, byloje nepateiktas joks dokumentas, pagrindžiantis krovinio vertę. Atsakovė pažymėjo, kad galutiniam krovinio pristatymui atsakovė pasamdė UAB „Reisuva“, kuri krovinį pasikrovė ir 2017 m. liepos 7 d. pristatė į paskirties vietą (UAB „Ormina“ sandėlį). Šią aplinkybę patvirtina UAB „Ormina“ įrašas CMR važtaraštyje. Atsakovės nuomone, galiojantys teisės aktai nenumato vežėjo pareigos paskirties vietoje atlikti krovinio iškrovimo darbus. Šiuo atveju krovinio iškrovimo darbus faktiškai vykdė UAB „Ormina“, su kuria sutartinių santykių atsakovė neturėjo (UAB „Ormina“ iškrovimo darbus vykdė ne atsakovės pavedimu ar prašymu). Šios įmonės sandėliai kaip krovinio pristatymo vieta buvo nurodyti ieškovės ir atsakovės 2017 m. birželio 26 d. sudarytame užsakyme – sutartyje, todėl laikytina, kad krovinį iškrovė gavėjas (gavėjo pavedimu veikiantis asmuo). Atsakovės manymu, atsakomybė už netinkamai įvykdytą krovinio iškrovimą tenka jį vykdžiusiam asmeniui, o ieškovė nuo atsakomybės atleistina. Be to, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tikrinti iš vežėjo priimamą krovinį tenka krovinio gavėjui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimą Nr. 31 dėl CMR konvencijos taikymo, teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi siuntėjas, gavėjas, asmuo, sudaręs su vežėju vežimo sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino šiems nuostolius, taip pat asmuo, nors ir nesudaręs sutarties su vežėju, bet nuostoliai padaryti jam priklausančiai nuosavybei. Pastarojo teisė kildintina iš pervežimo sutarties, kaip specifinės sutarties, trečiojo asmens naudai. Kiti asmenys (ekspeditoriai, agentai ir pan.) gali pareikšti ieškinį vežėjui tuo atveju, jei reikalavimo teisę turintis asmuo perleido jam savo teises.
5. Pagal minėtos konvencijos 37 straipsnį vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu ir bylos nagrinėjimu. Jei vienas iš vežėjų yra kaltas dėl žalos padarymo, jis yra asmeniškai atsakingas už nuostolių atlyginimą nepriklausomai nuo to, ar žalą atlygino jis pats ar kitas vežėjas. Todėl jei žalą atlygino kitas vežėjas, pastarasis turi regreso teisę reikalauti viso žalos ir kitų nuostolių atlyginimo iš kaltojo vežėjo. Jeigu žala atsirado dėl dviejų ar daugiau vežėjų kaltės, t. y. aišku, kad žala kroviniui buvo padaryta tada, kai krovinį vežė konkretūs dalyvavę vežime vežėjai, kiekvienas turi sumokėti jo atsakomybės dalį atitinkančią sumą.
6. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nagrinėjamu atveju ieškovės pareiga yra įrodyti, kad ji turi reikalavimo teisę. Teisme ieškovė nurodė, kad pagal pretenziją yra neatsiskaičiusi, t. y. realios žalos nepatyrė. Tuo pačiu ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad žalą patyręs asmuo perleido ieškovei reikalavimo teisę į žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 185 straipsniai).
7. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė jai padarytos žalos fakto, susijusio su krovinio praradimu (dingimu), taip pat ir žalos dydžio, neįrodė reikalavimo teisės (dėl jai padarytos realios žalos ar regreso teisės, kitų asmenų jai perleistos reikalavimo teisės), todėl ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir neteisėtas.
8. Teismas pažymėjo, kad išaiškino ieškovei teisę tiek dėl netinkamo ieškovo, tiek dėl netinkamo atsakovo pakeitimo (CPK 45 straipsnis), tačiau ieškovė šia teise nesinaudojo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Ana“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas neturi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarime Nr. 31 minimų apribojimų. CMR konvencija tiesiogiai nurodo, kad, praradus krovinį, atlyginti nuostolius privalo vežėjas, tačiau, kas turi teisę pateikti ieškinį, CMR konvencija nenurodo. Esant tokiai situacijai, galima teigti, kad pateikti ieškinį gali įstatyme arba kitame norminiame akte nustatytas juridinis ar fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė ekspedicijos sutartį, todėl ieškovė įgijo užsakovo teisę ir pagrįstai pateikė ieškinį. Sutartiniai santykiai atsirado tarp ieškovės ir atsakovės, todėl sutartį galėjo įvykdyti, pažeisti ir patirti nuostolius tik sutarties šalys, bet ne tretieji asmenys. Be to, krovinio siuntėjas pretenziją dėl krovinio praradimo pateikė ieškovei, o ne atsakovei. Ieškovė nesamdė trečiųjų asmenų atlikti pervežimo, nesudarinėjo jokių sutarčių ar susitarimų su trečiaisiais asmenimis, ir sutartis atlikti pervežimo buvo sudaryta tik tarp ieškovės ir atsakovės, todėl dėl krovinio praradimo ir nuostolių atsiradimo yra atsakinga atsakovė.
9.2. Ieškovė tiek teikdama ieškinį, tiek teismo posėdžių metu paaiškino teismui, kad dėl įmonės dydžio ir finansinės padėties neturėjo galimybės atsiskaityti pagal siuntėjo pateiktą pretenziją ir su siuntėju susitarė dėl nuostolių kompensavimo atidėjimo ir, atsiradus galimybei, nuostolius atlygins.
9.3. Ieškovė ir krovinio siuntėjas Lety S.r.l. 2018 m. balandžio 10 d. pasirašė sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlyginti siuntėjui nuostolius, sudarančius prarastų prekių vertę (24 889,80 Eur sumą). Šalys susitarė, kad pirmosios įmokos gavimo dieną bendrovė Lety S.r.l. perleidžia ieškovei teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Ieškovė pirmąją įmoką sumokėjo pagal sutartą grafiką, todėl įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.
10. Atsakovė UAB „Gevara“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsisakyti priimti naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Apeliantė nenurodo, kuriuo CPK 327 straipsnio punktu remiasi, prašydama bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui visa apimtimi. Apeliantė nekalba nei apie absoliučius, nei apie sąlyginius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, nei apie priežastinį ryšį tarp proceso pažeidimų ir neteisingo ginčo išnagrinėjimo, nei apie kitus proceso pažeidimus, kuriuos būtų padaręs pirmosios instancijos teismas, nei apie tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos esmės būtų neatskleidęs tiek, kad to nebūtų galima padaryti ir apeliacinės instancijos teisme. Teismas buvo pakankamai aktyvus procesinių teisių, pasekmių, įrodymų poreikio atskleidimo klausimais, todėl nėra pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui dėl neatskleistos bylos esmės. Kreipdamasi į teismą neatlyginusi žalos, nesudariusi reikalavimo perleidimo sutarties, apeliantė prisiėmė riziką, kad toks akivaizdžiai nepagrįstas ieškinys bus atmestas. Ieškinys nebuvo pareikštas paskutinę senaties termino dieną, nebuvo kitų aplinkybių, kurios skubintų apeliantę pradėti teisminį ginčą, todėl visas pasekmes, susijusias su bylos apimtimi pirmosios instancijos teisme, ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimu, privalo prisiimti apeliantė. Todėl apeliantės prašymas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui atmestinas.
10.2. Apeliantės teikiami nauji įrodymai neatitinka nei vieno iš CPK 314 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, todėl jie negali būti prijungti prie bylos apeliacinės instancijos teisme. Be to, net apeliacinės instancijos teismui juos priėmus, jų pagrindu skundžiamas teismo sprendimas negalėtų būti panaikintas.
10.3. Apeliantė, teikdama naujus įrodymus, pažeidžia pagrindinius civilinio proceso principus, be kita ko, draudimą apeliacinės instancijos teisme remtis naujais argumentais (CPK 306 straipsnis).
10.4. Priėmus naujus įrodymus, apeliantės ieškinio pagrindas būtų keičiamas iš esmės, tačiau ieškinio pagrindo keitimas galimas tik pirmosios instancijos teisme.
10.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintoje teismų praktikos apžvalgoje minimas teisinis reglamentavimas nėra iš esmės pasikeitęs. Be to, apžvalgoje analizuojamas ne CK, o 1956 m. CMR konvencijos taikymas teismų praktikoje, todėl ši apžvalga tebėra aktuali. Apeliantė nepateikė duomenų, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėliau nagrinėtose bylose būtų nukrypęs nuo teismo pacituotos teismų praktikos apžvalgos nuostatos. Todėl apeliantės argumentai atmestini.
10.6. Teismas aiškiai nurodė, kad apeliantė neįrodė nei jam padarytos žalos fakto, nei dydžio, nei savo reikalavimo teisės, nei reikalavimo perleidimo fakto, todėl nepriklausomai nuo senato nutarimu Nr. 31 patvirtintos teismų praktikos citatos, teismas, taikydamas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, ginčą išsprendė teisingai.
10.7. Apeliantė nemotyvuoja, kuo užsakovo pagal ekspedicijos sutartį teisės šio konkretaus ginčo atveju skirtųsi nuo užsakovo (siuntėjo) teisių pagal krovinio vežimo sutartį (CK 6.808 straipsnis), kodėl svarbu santykius kvalifikuoti kaip ekspedicijos, o ne vežimo. Argumentas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo yra ne tik nepagrįstas, bet ir nereikšmingas.
10.8. Kasacinis teismas yra nurodęs gaires, į kurias reikia atsižvelgti, siekiant išvengti dvigubų reikalavimų, t. y. nustatyti faktiškai nuostolius patyrusį asmenį, kuriam ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas.
11. Trečiasis asmuo UAB „Ormina“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Skundžiamame sprendime teismas padarė teisingą ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą išvadą, kad apeliantė neturėjo reikalavimo teisės į žalos atlyginimą, o apeliantė teisę kreiptis į teismą ir reikalavimo turėjimą sutapatino. Iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo apeliantė byloje nebuvo pateikusi duomenų ir/ ar įrodymų, kad siuntėjui ar kitam reikalavimo teisę turinčiam asmeniui yra sumokėjusi kompensaciją ir/ ar kitas išlaidas. Todėl pagrįstai nebuvo laikoma reikalavimo teisę turinčiu asmeniu pareikšto ieškinio apimtyje pagal byloje sprendimo priėmimo dieną esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes. Kita vertus, net jei apeliantė tokius duomenis ir/ ar įrodymus būtų pateikusi, tai savaime nereikštų, kad apeliantė turi reikalavimo teisę.
11.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 31 yra priimtas dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant 1956 m. CMR konvenciją. Pastaroji konvencija galiojo ir bylos aplinkybių atsiradimo ir nagrinėjimo metu, todėl šis teisės aktas, kaip reguliuojantis pagal bylos faktines aplinkybes susiklosčiusius teisinius santykius, bei minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 31 yra aktualūs nagrinėjamai bylai ir nėra pagrindo atsisakyti jais vadovautis.
11.3. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi naujomis aplinkybėmis ir teikia naujus įrodymus. Tiek naujos aplinkybės įvyko, tiek nauji įrodymai susidarė jau priėmus skundžiamą teismo sprendimą, ir tai suponuoja naują ieškinio teiseną. Atsižvelgiant į tai, kad pateikti įrodymai neatitinka CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių, minėti įrodymai turėtų būti nepriimti, o jais patvirtintomis aplinkybėmis neturėtų būti vadovaujamasi. Apeliantė laikytina piktnaudžiaujančia teise, kai teigia, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.
11.4. Teismas išsamiai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra prielaidų teismo sprendimą naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
12. Trečiasis asmuo UAB „Reisuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, atmesti ieškovės prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Teismas padarė pagrįstas ir logiškas išvadas bei jas pagrindė aktualia teismų praktika. Apeliantės argumentas, kad neva šiuo metu galiojantis CK neturi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 31 minimų apribojimų, yra nesuprantamas ir nepagrįstas.
12.2. Teismo aptartoje teismų praktikoje ir CMR konvencijos 37 straipsnyje yra aiškiai suformuluotos taisyklės dėl reikalavimo teisės dėl žalos atlyginimo įgijimo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neturėjo reikalavimo teisės atsakovės UAB „Gevara“ atžvilgiu, nes neatlygino žalos Lety S.r.l. ir nepateikė teismui kitų įrodymų, kurie pagrįstų reikalavimo teisės įgijimą.
12.3. Apeliantė, teikdama naujus duomenis – po teismo sprendimo priėmimo sudarytą sutartį –, išeina už išnagrinėtos bylos ir ieškinio ribų ir faktiškai keičia ieškinio pagrindą. Todėl apeliantės teikiami nauji įrodymai negali būti priimti apeliacinės instancijos teismo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
14. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantės teisės reikalauti iš atsakovės nuostolių, atsiradusių praradus krovinį, atlyginimo.
15. Byloje nustatyta, kad 2017 m. birželio 26 d. apeliantė, sutartyje įvardijama vežėju, su Lety S.r.l., sutartyje įvardijama siuntėju, sudarė sutartį dėl krovinio transportavimo paslaugų. Tą pačią dieną apeliantė dėl po paties krovinio pervežimo sudarė sutartį su atsakove.
16. Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006; 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012; 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-346-687/2017).
17. Taigi, atsižvelgiant į nurodytus teismų praktikos išaiškinimus, apeliantė laikytina vežėju CMR konvencijos prasme.
18. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės ieškinį atsakovei dėl nuostolių, praradus krovinį, atlyginimo, konstatavęs, kad apeliantė nėra patenkinusi siuntėjo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, t. y. nėra patyrusi realios žalos, taip pat nepateikė teismui įrodymų, kad žalos patyręs asmuo būtų jai perleidęs reikalavimo teisę į žalos atlyginimą. Nors skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, kaip pažymi apeliantė, citavo dar 2001 m. birželio 15 d. priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą, tai nepaneigia minėtų teismo išvadų pagrįstumo, t. y. kad apeliantė, kaip krovinio vežėjas (vienas iš vežėjų), turėjo pagrįsti reikalavimo teisės atsakovei turėjimą (įgijimą), tačiau to nepadarė.
19. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus, nes pastarieji patvirtina ne bylos nagrinėjimo metu buvusias (ir todėl galinčias paneigti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir (ar) pagrįstumą), o jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo naujai atsiradusias aplinkybes, kas, kaip teisingai nurodo kiti byloje dalyvaujantys asmenys, gali būti tik naujo ieškinio faktinis pagrindas. Šios bylos kontekste apeliantės pateiktų naujų įrodymų priėmimas, be kita ko, reikštų ir CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, pažeidimą.
20. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
21. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
22. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovės kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pagal pateiktus bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ana“ (juridinio asmens kodas 159573453) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gevara“ (juridinio asmens kodas 300916551) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ana“ trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Ormina“ (juridinio asmens kodas 124655766) 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ana“ trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Reisuva“ (juridinio asmens kodas 303303984) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Vilija Mikuckienė
Asta Pikelienė
Laima Ribokaitė