Civilinė byla Nr. 2A-2276/2013

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija 45.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VĮ „Automagistralė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4768-781/2013 pagal ieškovo UAB „Lietrusa“ ieškinį atsakovui VĮ „Automagistralė“ dėl konkurso sąlygos pripažinimo neteisėta, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Lietrusa“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VĮ „Automagistralė“ (toliau – atsakovas, arba apeliantas, arba perkančioji organizacija), kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau - VPĮ) 3 straipsnyje įtvirtintas normas, panaikinti atsakovo VĮ „Automagistralė“ sprendimą įtraukti į konkurso sąlygas 2.5.4. punktą, įpareigoti atsakovą tenkinti ieškovo 2013 m. birželio 18 d. pretenziją ir sąlygose nustatyti leidimą tiekėjams pristatyti prekes savo transportu į bet kurį kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda ruožą, kuris bus nurodytas užsakyme, neatsižvelgiant į tiekėjų bazių atstumą nuo prekių pristatymo vietos, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas bei taikyti atsakovui alternatyvias sankcijas 10 000 Lt sumai.

Ieškovas nurodė, kad pateikė pasiūlymą dalyvauti atsakovo pakartotiniame paskelbtame supaprastintame atvirame konkurse „Betono gaminiai“ (toliau – konkursas). Įdėmiai susipažinus su šio konkurso medžiaga tapo aišku, kad savo pasiūlymo ieškovas iš viso negalės pateikti, atsakovui į konkurso sąlygas įtraukus diskriminacinius bei nieko nepagrįstus ir perteklinius privalomuosius reikalavimus, t. y. 2.5.4. punktą, kuriame nurodyta, jog „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę. Pirkėjas prekes iš tiekėjo gamybinės bazės išsiveža savo transportu“. Nesutikdamas su tokiu reikalavimu, 2013 m. birželio 18 d. per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą (toliau - CVP IS) pranešimu Nr. 2082820 ieškovas pateikė pretenziją ir paprašė pakeisti minimą konkurso sąlygų 2.5.4. punktą, kaip diskriminuojantį bei neatitinkantį lygiateisiškumo, logikos ir sąžiningumo kriterijų. Atsakovas 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. 04-04-540 atmetė ieškovo pretenziją ir nurodė, kad šis punktas nėra diskriminuojantis reikalavimas, kadangi yra parinktas vadovaujantis racionalumo principu. Ieškovas su tokia atsakovo pozicija nesutiko. Ieškovo teigimu, racionalumo principas VPĮ nenumatytas, todėl viešajame pirkime būtina vadovautis tik VPĮ įtvirtintais konkrečiais principais taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį. Konkurso sąlygų 2.5.4. punkte įtvirtinti reikalavimai yra diskriminacinio pobūdžio kitų tiekėjų atžvilgiu, riboja konkurenciją. Vadovaujantis konkurso sąlygų 2.5.4. punkte įtvirtintais reikalavimais, konkurse galėjo dalyvauti greičiausiai tik viena įmonė – UAB „Kauno gelžbetonis“, nes kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda tarp 10-70 km ir 70-129,5 km kitų įmonių, kurios tiektų tokią betono produkciją, nėra. Atsakovas į konkurso sąlygas sąmoningai įtraukdamas 2.5.4. punktą iš esmės ir grubiai pažeidė lygiateisiškumo, proporcingumo, skaidrumo principus bei VPĮ 25 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas normas.

Atsakovas VĮ „Automagistralė“ atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko bei prašė jį atmesti. Atsakovas pažymėjo, jog atstumo - ne didesnio nei 50 kilometrų į vieną pusę nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo - reikalavimas į konkurso sąlygas (konkurso sąlygų 2.5.4. punktas) buvo įtrauktas siekiant kiek įmanoma labiau sumažinti pirkimo vertę ir kuo racionaliau panaudoti pirkimui skirtas lėšas, kadangi racionalumo principas yra esminis viešųjų pirkimų teisės principas, apibrėžiantis pačią viešųjų pirkimų esmę, kuri yra aiškiai įtvirtinta VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje. Konkurso sąlygos, įtvirtintos 2.5.4. punkte, yra reikalingos ir tinkamos viešųjų pirkimų tikslui pasiekti, neriboja konkurencijos ir nėra diskriminacinė kitų tiekėjų atžvilgiu, jokių teisės aktų nuostatų bei viešųjų pirkimų principų nepažeidžia.

Išvadą teikianti institucija - Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau - Tarnyba) - išvadoje nurodė, jog nesutampa ieškovo pretenzijos ir ieškinio reikalavimų apimtis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ieškinyje, lyginant su savo paties pateikta pretenzija, išplėtė savo reikalavimų apimtį, darytina išvada, kad buvo pažeistos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo procedūros dalyje dėl konkurso sąlygų 2.5.4. punkte nustatyto atstumo nuo tiekėjų gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožų pagrįstumo ir teisėtumo nuginčijimo. Nepaisant to, atsižvelgiant į viešojo intereso buvimą vykdant viešuosius pirkimus, Tarnyba išnagrinėjo ginčo nuostatą iš esmės. Atsižvelgusi į konkurso sąlygų 2.5.2. punkte nustatytą prekių tiekimo terminą, Tarnyba sprendė, kad konkurso sąlygų 2.5.4. punktas yra nepagrįstas, neproporcingas konkurso objektui, riboja konkurenciją, nes kiti tiekėjai, kurie neturi gamybinės bazės, nutolusios ne daugiau, kaip 50 km nuo magistralinio kelio ruožo, negalėjo dalyvauti konkurse, nors galėjo pasiūlyti prekes ir jas laiku patys pristatyti už konkurencingą kainą. Nurodė, kad byloje nesant akivaizdaus tiekėjų konkurencijos ribojimo pagrįstumo, darytina išvada, kad atsakovas nesilaikė imperatyvų, išplaukiančių iš proporcingumo principo turinio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 21 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino atsakovo VĮ „Automagistralė“ viešojo pirkimo „Betono gaminiai“ sąlygų 2.5.4. punkto nuostatą, kurioje nustatyta, jog „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę“, prieštaraujančia imperatyviems, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, nediskriminavimo bei proporcingumo principams; nutraukė atsakovo VĮ „Automagistralė“ 2013 m. birželio 11 d. paskelbto viešojo pirkimo „Betono gaminiai“ (pirkimo Nr. 137126) procedūras; likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, jog konkurso 2.5.4. punkto sąlyga - atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę - prieštarauja VPĮ principams, nes varžo galimų kitų tiekėjų konkurenciją. Atsakovas neįrodė tokio varžymo pateisinančių priežasčių ir aplinkybių, jog perkančiosios organizacijos siekiami tikslai negalėjo būti pasiekti mažiau varžančiomis priemonėmis. Todėl, vien jau šios aplinkybės pakanka konstatuoti, jog sudarant sąlygas ir įrašant ginčijamą nuostatą, buvo pažeisti VPĮ numatyti principai ir ribojama konkurencija. Teismas pažymėjo, kad konkurso sąlygų 2.5.4. punktas nėra susijęs su tiekėjo kvalifikacija, juo nėra siekiama patikrinti tiekėjo kompetentingumą, patikimumą ir pajėgumą įvykdyti pirkimo sąlygas, kaip tą leidžia įstatymas, o šiuo punktu nustatytas papildomas kriterijus (atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę), kurį turi atitikti prekių tiekėjai. Be to, teismas nurodė, jog perkančiajai organizacijai kyla įrodinėjimo našta pagrįsti - ar sąlygose nustatomas minėtas kriterijus yra neišvengiamai būtinas ir ar nėra galimybių koreguoti sąlygas, kad būtų užtikrinta sąžininga konkurencija tarp tiekėjų. Teismas nurodė, kad atsakovas rėmėsi argumentu, kad ginčo sąlyga buvo siekiama sumažinti pirkimo vertę ir kuo racionaliau panaudoti pirkimui skirtas lėšas, taip pat pagal prekių būtinumą pačiam pasiimti prekes, tokiu būdu išvengiant saugojimo išlaidų, tačiau atsakovas nepaaiškino, kokios aplinkybės trukdė jam tartis su tiekėju dėl jų pristatymo pagal poreikį. Teismas pripažino, jog tiekėjui pačiam pristatant prekes, perkamos prekės pristatymo kaštai būtų įskaičiuoti į prekės kainą, bet pažymėjo, jog atsakovas nepateikė duomenų, kad tiekėjų, kurių gamybinė bazė yra nutolusi labiau nei 50 km iki kelio ruožo, prekių kaina, net ir su jų pristatymu, bus didesnė nei konkurso nugalėtojo.

Teismas konstatavo, jog atsakovo nustatyta konkurso sąlyga, kad iš tiekėjo gamybinės bazės jis išsiveža prekes savo transportu, pati savaime niekaip nepažeidžia diskriminavimo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų, tačiau atsakovas, konkurso sąlyga įsipareigodamas pats pasiimti prekes iš tiekėjo, turi atlikti paskaičiavimą, ar tai finansiškai jam bus naudinga. Teismas, pripažinęs neteisėtu konkurso sąlygų 2.5.4. punktą dėl atstumo nustatymo, neįpareigojo atsakovo pakeisti viešojo pirkimo sąlygas būtent taip, kaip to prašė ieškovas, t. y. nustatyti leidimą tiekėjams pristatyti prekes savo transportu į bet kokį kelio ruožą, kadangi pripažino, kad nustatyti konkrečias pirkimo sąlygas yra perkančiosios organizacijos, o ne teismo teisė.

Teismas, pasisakydamas dėl 10 000 Lt alternatyvios sankcijos taikymo atsakovui, sprendė, kad nėra pagrindo taikyti perkančiajai organizacijai VPĮ 95² straipsnyje numatytas sankcijas, kadangi jos yra susijusios su pirkimo sutarties sudarymu.

Teismas konstatavo, jeigu pagal pareikštą ieškinio reikalavimą atitinkama pirkimo sąlyga bet kokiu VPĮ normų ar kitų teisės nuostatų pagrindu buvo pripažinta neteisėta, teismas privalo tokį pirkimą nutraukti nepriklausomai nuo pareikšto reikalavimo, nes to paties pirkimo procedūros negali būti toliau vykdomos pagal neteisėtomis pripažintas pirkimo sąlygas, todėl vadovaudamasis CPK 4238 straipsnio 2 dalimi nutraukė atsakovo 2013 m. birželio 11 d. paskelbto viešojo pirkimo procedūras.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą, kuriuo atmesti ieškinį visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prijungti prie bylos naujus įrodymus – paskaičiavimus, susijusius su konkretaus atstumo įtaka prekių pristatymo išlaidoms. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovo ieškinio reikalavimą dėl konkurso 2.5.4. punkte nustatytos sąlygos, kad „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę“, kuris nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka ir tuo pažeidė CPK 4232 straipsnio 1 dalies, 4233 straipsnio 2 dalies, VPĮ 93 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2) Pirmosios instancijos teismas ginčijamą konkurso sąlygą, nustatančią prekių pristatymo tvarką, nepagrįstai įvertino kaip tiekėjų kvalifikacinį reikalavimą ir jai nepagrįstai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tiekėjų kvalifikacinius reikalavimus, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje aiškinamas tiekėjų kvalifikaciją reglamentuojančių teisės normų turinys. Beje, jokių tiekėjus diskriminuojančių ar konkurenciją ribojančių sąlygų konkursas nenustato – konkurse gali dalyvauti visi subjektai, prekiaujantys konkurso sąlygose nurodytais betono gaminiais, nepriklausomai nuo jų buveinės adreso, o ieškovo ginčijama konkurso sąlyga nustato ne kvalifikacinius reikalavimus tiekėjams, bet prekių pristatymo tvarką.

3) Teismas sprendime pažeidė įrodymų vertinimą, teismo sprendimo turinį reglamentuojančias procesines teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įrodymų vertinimo taisykles nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog sąlygose nustatomas 50 km atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo yra neišvengiamai būtinas ir kad atsakovas nepateikė duomenų, jog nesant ginčo reikalavimo, tiekėjų, kurių gamybinė bazė yra nutolusi labiau nei 50 km iki kelio ruožo, prekių kaina, net ir su pristatymu bus didesnė nei konkurso nugalėtojo, yra nepagrįsta. Tai, kad konkurso sąlygose buvo būtina nustatyti būtent tokią prekių pristatymo tvarką įrodo eilė su atsakovo vykdomos veiklos specifiškumu, šios veiklos organizavimo būdu susijusių, su darbų, kuriems atlikti bus naudojamos konkursu nupirktos prekės, atlikimo, aplinkybių, kurių teismas sprendime nepagrįstai nevertino. Teismas nevertino ir atsakovo nurodytų prekių logistikos, prekių saugojimo darbų atlikimo vietose ir darbų atlikimo problemų, kurios kiltų, jeigu konkurso sąlygose būtų nustatyta kitokia prekių pristatymo tvarka. Taip pat teismas nevertino ir atsakovo nurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovo gamybiniais pajėgumais pačiam pasiimti prekes. Atsakovas pagrindė prekių pristatymo tvarkos nustatymo konkurso sąlygose būtinumą, kad tokia prekių pristatymo tvarka konkurso sąlygose buvo nustatyta pagrįstai, įrodė, kad prekių kaina nesant atstumo reikalavimo būtų gerokai didesnė.

Ieškovas UAB „Lietrusa“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog atsakovo tvirtinimas, kad UAB „Lietrusa“ nesilaikė išankstinio ginčų sprendimo ne teismine tvarka eigos, neatitinka faktinių ginčo aplinkybių. Atsakovo argumentas, kad ieškovas pretenzijoje neginčijo konkurso sąlygų 2.5.4. punkto dalies dėl tiekėjų bazės atstumo nuo gamybinės bazės iki magistralinio kelio, atmestinas kaip nepagrįstas. Ginant viešąjį interesą, svarbu išnagrinėti visą ginčijamą konkurso sąlygų 2.5.4. punkto nuostatą iš esmės, nes panaikinus ar pakeitus tik dalį šio sąlygų punkto, likusi dalis savaime netenktų prasmės. Atsakovui klausimas dėl bazės atstumo iki magistralinio kelio lieka visiškai nebesvarbus ir neaktualus, kai prekės pristatomos į vietą tiekėjo sąskaita. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą turėjo teisę ir pareigą išeiti už ieškinio ribų ir ne tik dalinai tenkinti ieškinį, bet ir nutraukti konkurso procedūras.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto VĮ „Automagistralė“ prašymas dėl pateikto įrodymo - 2013 m. rugsėjo 3 d. atsakovo paskaičiavimo dėl prekių pristatymo išlaidų iki 50 km ir kai atstumas viršija 50 km priėmimo į bylą tenkintinas ir prie apeliacinio skundo pridėtas įrodymas priimtinas į bylą (CPK 314 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo VĮ „Automagistralė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4768-781/2013, sprendžia, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga patvirtina, kad VĮ „Automagistralė“ CVP IS priemonėmis vykdė supaprastintą atvirą konkursą „Betono gaminiai“, kuris buvo paskelbtas 2013 m. birželio 11 d. CVP IS. Kartu su skelbimu apie pirkimą buvo paskelbtos supaprastinto atviro konkurso „Betono gaminių pirkimo“ sąlygos (toliau – sąlygos), kurių 2 skyriaus 2.1. punkte buvo numatyta, kad pirkimo objektas yra betono gaminiai. Pirkimo objektas suskirstytas į 8 pirkimo objekto dalis pagal prižiūrimo magistralinio kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda atskirus ruožus. Pasiūlymus galima pateikti vienai, kelioms arba visoms nurodytoms pirkimo objekto dalims (konkurso sąlygų 1.1., 2.1., 2.2., 2.7. p.). Konkurso sąlygų 1.5. punkte nurodyta, kad pirkimas atliekamas laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo, abipusio pripažinimo, proporcingumo principų bei konfidencialumo ir nešališkumo reikalavimų. Konkurso sąlygų 2.5.4. punkte nustatyta sąlyga, jog „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę. Pirkėjas prekes iš tiekėjo gamybinės bazės išsiveža savo transportu“. Ieškovas, manydamas, jog konkurso 2.5.4. punkte numatyta sąlyga yra diskriminacinė, 2013 m. birželio 18 d. pateikė pretenziją atsakovui, prašydamas šį reikalavimą pakeisti arba papildyti sakiniu, kad tiekėjas turi teisę pristatyti prekes ir savo transportu į perkančiosios organizacijos bazę. Atsakovas 2013 m. birželio 19 d. atsakymu atsisakė patenkinti pretenziją nurodydamas, kad ši konkurso sąlyga parinkta vadovaujantis racionalumo principu ir konkurencingumo atžvilgiu – principas išlaikytas, kadangi kiekvienoje pirkimo objekto dalyje gali dalyvauti ne mažiau kaip 4 potencialūs tiekėjai.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl viešojo pirkimo teisinių santykių. Nagrinėjamoje byloje spręstina, ar atsakovo konkurso sąlygų 2.5.4. punkte nustatyta sąlyga, jog „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę. Pirkėjas prekes iš tiekėjo gamybinės bazės išsiveža savo transportu“, neriboja konkurencijos ir nereiškia proporcingumo principo ir pirkimo tikslo pažeidimo.

Dėl viešųjų pirkimų

Viešųjų pirkimų institutas yra tiek nacionalinės, tiek Europos Bendrijos teisės objektas, todėl, be nacionalinės teisės aktų, jis reguliuojamas ir Europos Bendrijos teisės aktais – direktyvomis. Tačiau Bendrijos teisė nereguliuoja visų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aspektų, kai kuriuos palikdama nacionalinei teisei. Viešųjų pirkimų teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reguliuoja bendrieji ir specialieji teisės aktai. Bendrieji teisės aktai – CK ir CPK, specialieji teisės aktai – VPĮ bei kiti viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai. Remiantis VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalimis perkančiajai organizacijai nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką aiškinant ir taikant viešųjų pirkimų institutą, yra nurodęs, kad Viešųjų pirkimų įstatymu siekiama skatinti kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008). Europos Bendrijų Teisingumo Teismas viešojo pirkimo procedūrų koordinavimo Bendrijos lygiu procese išskiria ne tik laisvo prekių, paslaugų judėjimo bei įsisteigimo laisvės apsaugą, bet ir tiekėjų ekonominių interesų apsaugą bei šių tiekėjų tarpusavio konkurencijos skatinimą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-16/98, Rink. 2000, p. I-8315).

Dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų ir byloje pareikštų reikalavimų apimties

VPĮ 93 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tiekėjas, norėdamas iki pirkimo sutarties sudarymo ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus ar veiksmus, pirmiausia turi pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai šiame skyriuje nustatyta tvarka. Perkančiosios organizacijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus tiekėjo pretenziją, gali būti skundžiamas teismui šiame skyriuje nustatyta tvarka.

Kasacinis teismas savo praktikoje nurodo, kad, sprendžiant tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčo apimtį, svarbūs tiekėjo pretenzijoje keliami klausimai, o tikslus pretenzijos turinio nustatymas svarbus ir dėl to, kad tiekėjo teisme nurodyti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su nurodytaisiais pretenzijoje, t. y. tiekėjas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie buvo priešpastatyti pretenzijoje ir perkančiosios organizacijos arba neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti nepagrįstais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-506/2009).

Tokia privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka įtvirtinta ne tik siekiant užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų operatyvumą, sudaryti galimybę tiekėjui ir perkančiajai organizacijai išsiaiškinti tarpusavio pretenzijų pagrįstumą nepradedant teismo proceso, bet ir nustatyti kilusio ginčo ribas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija viešojo pirkimo procedūroje yra vienodai svarbi kiekviename viešajame pirkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Biržų rajono Vabalninko Balios Sruogos vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-307/2011). Ikiteisminės ginčo tvarkos reguliavimu įtvirtintu ribojimu tiekėjams siekiama ne tik peržiūros procedūrų operatyvumo, bet ir veiksmingumo principo įgyvendinimo. Tiekėjui nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu, taigi ir teisė ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus, jei tiekėjo teisių pažeidimą lėmė perkančiosios organizacijos veiksmai, kuriais buvo nustatytos neteisėtos pirkimo sąlygos, o šis subjektas tik po to, kai buvo pranešta apie sprendimą sudaryti sutartį su viešojo pirkimo laimėtoju, tokį perkančiosios organizacijos sprendimą skundžia (Teisingumo Teismo 2004 m. vasario 12 d. sprendimas Grossmann Air Service, Rink. 2004, p. I-1829).

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovo ieškinio reikalavimą dėl konkurso sąlygų 2.5.4. punkte nustatytos sąlygos, jog „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę“, kuris nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, ir tuo pažeidė CPK 4232 straipsnio 1 dalies, 4233 straipsnio 2 dalies, VPĮ 93 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Nagrinėjamu atveju kreipdamasis su pretenzija UAB „Lietrusa“ ginčijo konkurso sąlygų 2.5.4. punkte numatytą sąlygą, nurodydamas, jog ji yra diskriminacinė, prašydamas konkurso sąlygų 2.5.4. punkte numatytą sąlygą pakeisti arba papildyti sakiniu, kad tiekėjas turi teisę pristatyti prekes ir savo transportu į perkančiosios organizacijos bazę ar nurodytą kitą vietą savo lėšomis. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu ieškovas UAB „Lietrusa“ ginčijo taip pat konkurso sąlygų 2.5.4. punkte numatytą sąlygą, prašydamas įpareigoti atsakovą tenkinti ieškovo 2013 m. birželio 18 d. pretenziją, tačiau tik išplėsdamas reikalavimą dėl atstumo, įpareigojant perkančiąją organizaciją konkurso sąlygose nustatyti leidimą tiekėjams pristatyti prekes savo transportu į bet kurį kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda ruožą, kuris bus nurodytas užsakyme, neatsižvelgiant į tiekėjų bazių atstumą nuo prekių pristatymo vietos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog tiek pareikštoje pretenzijoje, tiek ieškinyje dėl viešojo konkurso sąlygos pripažinimo neteisėta pareikšti reikalavimai yra susiję su konkurso sąlygų 2.5.4. punkto vertinimu iš esmės, t.y. keliamas pirkimo tiekėjui nustatytų reikalavimų teisėtumo klausimas bei sprendžiama, ar buvo tinkamai laikomasi VPĮ įtvirtintų principų, įgyvendinant VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pirkimo tikslą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo procedūrų teisinį reguliavimą, ieškovo pateiktos pretenzijos ir ieškinio turinį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime sprendė klausimą dėl konkurso sąlygos pripažinimo neteisėta visa apimtimi.

Dėl konkurso sąlygų 2.5.4. punkto teisėtumo bei pagrįstumo

Kaip minėta, perkančioji organizacija paskelbtose konkurso sąlygose nustatė, jog „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę. Pirkėjas prekes iš tiekėjo gamybinės bazės išsiveža savo transportu“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog perkančiosios organizacijos nustatytos pirkimo sąlygų 2.5.4. punkto sąlygos, o būtent - atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę - riboja konkurenciją ir prieštarauja VPĮ įtvirtintiems skaidrumo, lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principams. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Pagal kasacinę praktiką dėl reikalavimų tiekėjams šie skirstomi į reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai, negatyvaus pobūdžio reikalavimus, kurie riboja ar draudžia tiekėjų dalyvavimą konkurse, bei kitus reikalavimus. Reikalavimai, susiję su tiekėjų bazių atstumu, priskirtini būtent kitiems reikalavimams, nes tokia sąlyga nekvalifikuotina reikalavimu tiekėjų kvalifikacijai, kaip tokiai, o pripažintina sąlyga (reikalavimu) dėl pasiūlymo rengimo, dalyvavimo konkurse bei viešojo pirkimo sutarties sudarymo ir vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kamesta“ ir Krevox Europejskie Centrum Ekologiczne Sp. z. o. o. v. AB „Klaipėdos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-293/2011).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl konkurso sąlygų teisėtumo bei pagrįstumo, tai yra dėl teisėtumo bei pagrįstumo tos sąlygos dalies, kur buvo numatyta, jog „prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių. Atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę. Pirkėjas prekes iš tiekėjo gamybinės bazės išsiveža savo transportu“. Apelianto teigimu, ginčijama konkurso sąlyga nustato ne tiekėjų kvalifikacinius reikalavimus, bet prekių pristatymo tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime ieškiniu ginčijamą konkurso sąlygą nepagrįstai įvertino kaip tiekėjų kvalifikacinį reikalavimą ir nepagrįstai pritaikė VPĮ 32 straipsnio 2 dalies normas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo išvada nagrinėjamu klausimu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas minėtos konkurso sąlygos dalies neįvardino ir nevertino kaip tiekėjo kvalifikacinio reikalavimo. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog 50 km atstumo į vieną pusę nuo tiekėjo gamybinės bazės reikalavimas yra skirtas perkamo objekto tiekėjui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pirkimo dokumentuose perkančioji organizacija nustatydama reikalavimą dėl pasiūlymo rengimo, dalyvavimo konkurse bei viešojo pirkimo sutarties sudarymo ir vykdymo turi nepažeisti VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, šio įstatymo 32 straipsnyje nustatyto draudimo dirbtinai riboti konkurenciją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškiniu ginčijama konkurso sąlygų 2.5.4. punkto dalis – prekės turi būti tiekiamos iš tiekėjų gamybinių bazių/pirkėjas prekes iš tiekėjo gamybinės bazės išsiveža savo transportu – apibrėžia prekių pristatymo tvarką.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konkurenciją riboja itin aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti gebantiems sutartį įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Nors pačiai perkančiajai organizacijai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau tai ji turi daryti nepažeisdama VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, šio įstatymo 32 straipsnyje nustatyto draudimo dirbtinai riboti konkurenciją. Vadovaujantis nediskriminavimo principu draudžiama perkančiajai organizacijai pirkimo dokumentuose nustatyti tokias sąlygas ir reikalavimus, kurie suteiktų galimybę pirkime dalyvauti tik konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, ir apribojant kitų potencialių tiekėjų dalyvavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl konkurso sąlygų teisėtumo, tai yra dėl teisėtumo tos sąlygos dalies, svarbu nustatyti, ar perkančioji organizacija, nustatydama tokią sąlygą, ją pakankamai pagrindė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal teismų praktiką perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Tai gali būti grindžiama ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifine paskirtimi, arba tuo, kad aukštą ar labai tikslų reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2008; 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010). Tiekėjų sąžiningos konkurencijos užtikrinimas, įgyvendinant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų reikalavimus, taip pat yra viešas interesas, todėl, esant viešąjį interesą sudarančių aplinkybių kolizijai, pripažįstant, kad vienos iš jų konkrečiu atveju yra svarbesnės, tokią išvadą būtina aiškiai pagrįsti. Atsižvelgiant į proporcingumo principą, draudimas riboti konkurenciją negali būti suprantamas kaip absoliutus, kai kitomis priemonėmis perkančiosios organizacijos tikslo pasiekti nebūtų galima, taigi bet koks perkančiosios organizacijos potencialus ar faktinis tiekėjų dalyvavimo viešojo pirkimo procedūrose varžymas turi atitikti tokio varžymo tikslingumo ir pagrįstumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, jog kilus ginčui dėl atitinkamų reikalavimų pirkimo sąlygose nustatymo būtinybės, įrodinėjimo našta tenka perkančiajai organizacijai. Neįrodžius tam tikrų reikalavimų nustatymo būtinybės, perkančiosios organizacijos veiksmai gali būti pripažinti nepagrįstai ribojančiais tiekėjų konkurenciją, pažeidžiančiais VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų principus.

Nagrinėjamu atveju skelbiant konkursą betono gaminiams įsigyti, siekiama įsigyti betono gaminius, skirtus tiltų ir viadukų betoninių konstrukcijų, pakelės statinių ir šalikelių remontui. Kaip matyti iš konkurso sąlygų 2.1. punkto, pirkimo objektas suskirstytas į 8 pirkimo objekto dalis pagal prižiūrimų magistralinio kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda atskirus ruožus. Konkurso sąlygų 2.7. punkte įtvirtinta nuostata, jog tiekėjas gali pateikti pasiūlymą vienai, kelioms ar visoms pirkimo objekto dalims. Kiekvienai pirkimo daliai bus sudaroma atskira pirkimo sutartis, o konkurso sąlygų 2.5.5. punkte nustatyta, jog perkančioji organizacija palieka sau teisę pirkti prekes pagal gamybinį būtinumą, t.y. koreguoti kiekius, prekės tiekiamos atskiroms siuntomis pagal pirkėjo užsakymus ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po užsakymo suderinimo (konkurso sąlygų 2.5.2. p.). Taigi konkurse gali dalyvauti tik tie subjektai, prekiaujantys konkurso sąlygose nurodytais betono gaminiais, kurių gamybinė bazė nuo magistralinio kelio ruožo nutolusi ne daugiau kaip 50 km į vieną pusę. Konkurse negali dalyvauti visi potencialūs subjektai, prekiaujantys konkurso sąlygose nurodytais betono gaminiais, nepriklausomai nuo jų gamybinės bazės. Kaip teisingai pažymėjo išvada teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba – konkurso sąlygos 2.5.4. punkto nuostata yra nepagrįsta, neproporcinga konkurso objektui, riboja tiekėjų konkurenciją, nes galbūt tiekėjai, kurie neturi gamybinės bazės, nutolusios ne daugiau kaip 50 km nuo magistralinio kelio ruožų, negalėjo dalyvauti konkurse (pateikti pasiūlymų), nors galėjo pasiūlyti prekes ir jas pristatyti laiku už konkurencingą kainą. Be to, kai konkurso objektas suskirstytas į 8 dalis pagal magistralinio kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda ruožus (pirmasis ruožas – 10-70 km, antrasis – 70-129,5 km), tai dirbtinai riboja tiekėjams, galintiems ir norintiems teikti pasiūlymus visoms konkurso objekto dalims, galimybę dalyvauti konkurse (nes tiekėjas turi turėti gamybinę bazę, nutolusią ne daugiau kaip 50 km tiek nuo pirmojo ruožo, tiek nuo antrojo, o pvz.: tiekėjas, kurio gamybinė bazė Vilniuje, negalės teikti pasiūlymo 6,7 ir 8 konkurso objekto daliai). Bylos medžiaga patvirtina, jog konkurse pateikė pasiūlymus dalyvauti tik 2 tiekėjai, iš kurių vieno gamybinė bazė – Vilniuje, kito – Kaune. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog, priešingai nei teigia apeliantas, ginčijama sąlyga neužtikrino lygių sąlygų dalyvauti pirkimo procedūrose visiems tiekėjams, gebantiems įvykdyti sutartį. Tai lėmė diskriminavimo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą.

Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas ginčijamo reikalavimo tikslingumą, reikalingumą ir pagrįstumą įrodinėjo, akcentuodamas perkamų prekių kainas, vykdomos veiklos specifiškumą, darbų, kuriems atlikti bus naudojamos konkursu nupirktos prekės, atlikimo, aplinkybes, perkamų prekių saugojimo darbų atlikimo vietose ir darbų atlikimo problemas, kurios kiltų, jeigu konkurso sąlygose būtų nustatyta kitokia prekių pristatymo tvarka, bei aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovo gamybiniais pajėgumais pačiam pasiimti prekes. Byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neįrodė byloje ginčijamo konkurso sąlygų reikalavimo, dėl kurio neatitikimo ieškovas negalėjo tinkamai pateikti pasiūlymo konkurse, tikslingumo, būtinumo ir pagrįstumo. Atsakovo teiginiai dėl šioje byloje ginčijamo reikalavimo tiekėjams nustatymo būtinumo paneigti bylos duomenimis ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, išsamiais ir objektyviais pirmosios instancijos teismo argumentais. Atsakovo į bylą pateiktas 2013 m. rugsėjo 3 d. paskaičiavimas dėl prekių pristatymo išlaidų iki 50 km ir kai atstumas viršija 50 km neįrodo, jog sąlygose nustatytas 50 km atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo yra pagrįstas ir neišvengiamai būtinas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovo organizuoto pirkimo ginčo sąlygos reikalavimas neatitiko galimo bei tinkamo tiekėjų konkurencijos varžymo, o perkančioji organizacija, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, neįrodė tokį varžymą pateisinančių aplinkybių, neįtikino, jog jos siekiami tikslai negalėjo būti pasiekti mažiau varžančiomis priemonėmis. Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog pirkimo dokumentuose išdėstytas reikalavimas, jog atstumas nuo tiekėjo gamybinės bazės iki magistralinio kelio ruožo turi būti ne didesnis kaip 50 km į vieną pusę, neatitiko VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų ir buvo diskriminacinio pobūdžio, todėl pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl perkančiosios organizacijos padaryto VPĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kai teismas pagal pareikštą reikalavimą ar savo iniciatyva atitinkamą pirkimo sąlygą bet kokiu VPĮ normų ar kitų teisės nuostatų pagrindu pripažįsta neteisėta, jis privalo tokį pirkimą nutraukti nepriklausomai nuo pareikšto reikalavimo, nes to paties pirkimo procedūros negali būti toliau vykdomos (jei jos buvo sustabdytos) arba kartojamos (jeigu pirkimas jau buvo baigtas sudarius sutartį) pagal neteisėtomis pripažintas pirkimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs konkurso sąlygų neteisėtumo faktą, pagrįstai nutraukė atsakovo 2013 m. birželio 11 d. paskelbto viešojo pirkimo procedūras.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmos instancijos teismo sprendimo

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad visų bylos faktinių aplinkybių visetas, priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina, kad atsakovo konkurso sąlygų 2.5.4. punkto dalis dėl tiekėjų bazių atstumo nepagrįstai riboja konkurenciją, kadangi konkurse negali dalyvauti visi subjektai, prekiaujantys konkurso sąlygose nurodytais betono gaminiais, nepriklausomai nuo jų gamybinės bazės vietos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovas neįrodė byloje ginčijamo konkurso sąlygų 2.5.4. punkto tikslingumo, būtinumo ir pagrįstumo. Bylos duomenys patvirtina, kad perkančioji organizacija neįrodė tokį varžymą pateisinančių aplinkybių.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovui nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Ieškovas UAB „Lietrusa“ pateikė teismui prašymą priteisti 423,50 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas už G. D. teisinių paslaugų IĮ suteiktas teisines paslaugas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pridėjo šias išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad netenkinus atsakovo VĮ „Automagistralė“ apeliacinio skundo, ieškovui iš atsakovo priteistina 423,50 Lt bylinėjimosi išlaidų  apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Lietrusa“ (į.k. 302571545) iš atsakovo VĮ „Automagistralė“ (į.k. 181270531) 423,50 Lt (keturis šimtus dvidešimt tris litus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                 Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                              Konstantinas Gurinas                                         

                                                                                                                              Kazys Kailiūnas