Civilinė byla Nr. e2A-639-368/2021

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03734-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.3.;

 (S)

2.1.1.3.9.; 2.1.3.1.; 2.1.3.9.; 2.4.2.9.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.4.;

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 13 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. patikslintą ieškinį atsakovei D. N. dėl bendraturčių naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo ir įpareigojimo ieškovei atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje: 1. L. G., 2. A. Ž., 3. E. I., 4. J. G., 5. T. Ž., 6. P. G., dalyvaujant Institucijai, teikiančiai išvadą byloje, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, veikiančiam per Šiaulių valdybą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas, atstovaujamas įstatyminės atstovės, kreipėsi į teismą su ieškiniu CK 6.255 str. pagrindu prašydamas:

1) uždrausti atsakovei D. N. suteikti bet kokios formos leidimus sodybos lankytojams žvejoti Širvos ežere neturint tam visų ežero savininkų bendro rašytinio sutikimo, bei įpareigoti atsakovę D. N. užtikrinti, kad jos sodybos lankytojai nežvejotų Širvos ežere neturint tam visų ežero savininkų bendro rašytinio sutikimo;

2) uždrausti atsakovei D. N. suteikti bet kokios formos leidimus sodybos lankytojams Širvos ežere naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis, bei įpareigoti atsakovę D. N. užtikrinti, kad jos sodybos lankytojai Širvos ežere nesinaudotų bet kokiomis vandens transporto priemonėmis;

3) įpareigoti D. N. užtikrinti, kad jai vykdant individualią ūkinę veiklą sodyboje prie Širvos ežero būtų laikomasi visų jos veiklai taikomų 2007-12-21 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1055 ,,Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:2018 ,,Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtintos higienos normos bei kitų atsakovės veiklai taikomų teisės aktų nuostatų.

4) įpareigoti D. N. jos veiklos pagal verslo liudijimą vykdymo laikotarpiais (kiekvienais einamaisiais metais, kuriais vykdoma veikla pagal verslo liudijimą) nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 1 d. pateikti bendraturčiams atsakingų institucijų pažymų kopijas apie tai, jog atsakovei vykdant individualią ūkinę veiklą sodyboje prie Širvos ežero yra tinkamai laikomasi visų jos veiklai taikomų 2007-12-21 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-1055 ,,Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:2018 ,,Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtintos higienos normos bei kitų atsakovės veiklai taikomų teisės aktų nuostatų.

5) paaiškėjus, kad D. N. neturi objektyvių galimybių užtikrinti pirmojo bei antrojo iš aukščiau išdėstytų reikalavimų laikymosi, tik tokiu atveju uždrausti D. N. jai priklausančioje sodyboje vykdyti sekančias veiklas pagal verslo liudijimus: Poilsio parkų ir paplūdimių veikla, poilsinių transporto priemonių, turistinės stovyklos paslaugų teikimas ir laisvalaikio ir pramogų įrangos, kaip integruotos pramogų paslaugų dalies, trumpalaikė nuoma (EVRK klasės 55.30; 93.29).

2. Nustatyti sekančią naudojimosi Širvos ežeru tvarką pagal CK 4.75 str. l d.:

        1) Širvos ežere teisę žvejoti turi tik minėto ežero faktiniai savininkai bei jų atstovai pagal įstatymą. Bet kokių kitų asmenų žvejyba ežere draudžiama ir laikoma neteisėta.

        2) bendrasavininkai neturi teisės išduoti nei žodinių, nei rašytinių atlygintinų ir neatlygintinų žvejybos leidimų Širvos ežere bet kuriems tretiesiems asmenims, nesant visų bendrasavininkų asmeniškai pasirašyto bendro sutikimo dėl tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui (konkretiems asmenims).

        3) Širvos ežere draudžiamas bet kurių trečiųjų asmenų, išskyrus ežero faktinius savininkus bei jų atstovus pagal įstatymą, naudojimasis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis.

        4) visi ežero bendrasavininkai turi teisę įžuvinti Širvos ežerą atskiru bendru rašytiniu visų bendrasavininkų asmeniškai pasirašytu susitarimu.

        5) visi ežero bendrasavininkai turi pareigą rūpintis ežero švara ir tvarka bei užtikrinti ežero apsaugą nuo taršos, o pastebėję taršą - imtis visų jiems prieinamų priemonių, kad šis ežero naudojimo pažeidimas būtų nutrauktas bei informuoti apie tai atsakingas institucijas.

        6) visi ežero bendrasavininkai privalo savo privačių valdų svečius bei lankytojus ir kitus atvykstančius asmenis žodžiu bei vizualiai (įrengiant įspėjančius bei atsakomybę numatančius ženklus) informuoti apie ežere draudžiamą žvejybą bei draudžiamą plaukiojimą ežere naudojantis vandens transporto priemonėmis.

        7) ežero bendrasavininkai bendrai naudodami jiems nuosavybės teise priklausantį ežerą privalo imtis visų jiems prieinamų priemonių, kad nebūtų pažeisti kitų bendrasavininkų teisėti interesai.

3.       Nurodė, kad kartu su atsakove bei trečiaisiais suinteresuotais asmenimis yra Širvos ežero, unikalus Nr. 9128-0006-0008 nepilnametis bendrasavininkas, kurio interesams atstovauja bei juos gina ir įgyvendina atstovė pagal įstatymą K. G. Ši bendroji dalinė bendrasavininkų nuosavybė yra realiai neatidalinama, kadangi ją sudaro vandens telkinys, kurio ribų apibrėžti nėra galimybės, todėl bendrasavininkiai savo nuosavybės teises į jiems priklausančias ežero dalis gali įgyvendinti nustatant naudojimosi ežeru tvarką. Širvos ežeras yra (duomenys neskelbtini), (regioniniame parke) ir priklauso Dubysos upės baseinui. P. K. regioninio parko zonavimo schemą šio ežero teritorija yra konservacinio prioriteto zonoje, (kraštovaizdžio) draustinyje. Atsižvelgiant į Širvos ežero statusą akivaizdu, kad tai yra konservacinis, saugotinas gamtos objektas, kuriame gali būti reguliuojama poilsinė veikla ir yra ribojamas žvejybos intensyvumas.

4.       Pažymėjo, kad visi bendrasavininkai, išskyrus D. N., ežerą prižiūri ir saugo, vengia jo netinkamos eksploatacijos. D. N. dar nuo 2005 metų savo sodybą, esančią ant minėto ežero kranto naudoja kaimo turizmo ūkinei veiklai, gauna iš to pajamas, todėl sodybą kiekvienais metais aplanko didelis turistų ir klientų skaičius. Ieškovo nuomone, D. N. prižiūrėdama savo sodybą, Širvos ežerą bei versdamasi kaimo turizmo veikla nuolat pažeidinėja teisės aktų reikalavimus pati ir taip pat sudaro sąlygas teisės aktus pažeidinėti sodybos lankytojams. Nors žvejyba minėtame ežere gali būti teisėta tik turint tam visų ežero bendrasavininkų sutikimą, tačiau D. N., savo sodybos lankytojams duoda leidimus žvejoti neturėdama tam kitų ežero bendrasavininkų pritarimo bei sutikimo net ir žinodama, kad kiti bendrasavininkai, įskaitant ieškovą, tokios jos veiklos netoleruoja, nepageidauja ir yra ne kartą prašę nutraukti neleistiną sodybos lankytojų žvejybą minėtame ežere. Kaimo turizmo veiklą prie minėto ežero vykdo vienintelė D. N. iš visų bendrasavininkų, o jos nesutarimai su kitais bendrasavininkais dėl kaimo turizmo veiklos vykdymo bei neteisėto ežero eksploatavimo prasidėjo dar bent 2005 metais ir trunka jau ilgą laiką. Nuo senų laikų ginčai tarp D. N. ir kitų bendrasavininkų kilo dėl iš sodybos sklindančio triukšmo, netvarkingo eismo ir nuolatinio greičio viršijimo, lankytojams vykstant pakeliui į sodybą, pakeliui į kurią važiuojama tiesiai per ieškovo kiemą bei dėl ypač didelės pakrantės taršos. Kadangi D. N. vykdo specializuotą kaimo turizmo veiklą, jos sodyba natūraliai yra ežero lankytojų traukos objektas. Visiems norintiems sodyboje netilpus ar nepageidaujant mokėti įvažiavimo mokesčio, žmonės palieka automobilius už sodybos teritorijos ir apsistoja visoje ežero pakrantėje taip pat ir ne sodybos teritorijoje, kur atlieka gamtinius reikalus bei palieka kalnus šiukšlių. D. N., visa tai nuo seno žinodama bei suvokdama, vis tiek nesirūpina pakrantės apsauga, neįrengia pakrantėje pakankamo kiekio šiukšlių dėžių, nesudaro galimybių sodybos lankytojams ir svečiams tvarkingai atlikti gamtinius reikalus, nepasirūpina tinkamu buitinių nuotekų surinkimu, valymu bei šalinimu. Tai patvirtina dar nuo 2014 metų viešojoje erdvėje prieinami atsiliepimai apie ežero pakrantėje esantį tualetą ir jo būklę. Tokiu būdu yra pažeidžiami kitų ežero bendrasavininkų teisėti interesai į ramų ir saugų gyvenimą savo nuosavybėje bei į tvarkingą ir prižiūrėtą jiems taip pat priklausančio ežero pakrantę. Kadangi visas ežeras priklauso privatiems asmenims, valstybės valdžios institucijos negali užtikrinti minėto ežero apsaugos nuo ydingos D. N. veiklos bei atsakant į visus bendrasavininkų prašymus nurodo, kad ežeras privalomai valdomas, prižiūrimas ir saugomas visų bendrasavininkų susitarimu arba pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (CK 4.75 str. 1 d.).

5.       Nurodė, jog ieškovas ir kiti bendrasavininkai ne kartą bandė geruoju tartis su sodybos valdytojais dėl draudimo žūklauti ir bendros ežero pakrantės priežiūros, D. N. ne kartą yra pažadėjusi nutraukti neteisėtus veiksmus ir uždrausti sodybos lankytojų neteisėtą žvejybą pakrantėje, tačiau policijos medžiaga rodo, kad ši problema kartojasi ir lieka nepakitusi nuo pat 2014 metų - iškvietus policiją neteisėtai žvejojantiems asmenims, visi iki vieno tvirtina, kad žvejoja su D. N. sutikimu. 2019 metais D. N. sodybos lankytojams net išdavinėjo rašytinius leidimus žvejoti. Policijai registruojant pareiškimus dėl neteisėtos žvejybos, administracinė teisena visais atvejais nutraukiama ir per 3 metus kai ežero bendrasavininkų yra G. P., nė vienas neteisėtai žvejojęs asmuo nebuvo nubaustas administracine nuobauda, o neteisėtai leidimus žvejoti dalinanti D. N. taip pat liko nenubausta, todėl problema yra sisteminė - patys bendrasavininkai neturi galimybių apsiginti nuo D. N. ir jos sodybos lankytojų neteisėto veikimo, o jų interesų taip pat neapgina ir teisėsaugos institucijos. Nežiūrint jau neteisėtos žvejybos ežere, vasarą sodybos ir ežero lankytojai neretai būna neblaivūs, agresyviai nusiteikę, į jiems bendrasavininkų išsakomas pastabas reaguoja piktai ir nenuspėjamai, todėl tokių asmenų drausminimas yra pavojingas ir pačių sodybos kaimynystėje gyvenančių bendrasavininkų saugumui.

6.       Be to, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017-01-06 įsakymą „Dėl Vidaus vandenyse padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ galima suskaičiuoti žalą gamtai (ežero bendraturčiams) už kiekvieną neteisėtai sugautą žuvį. Minėtu įsakymu patvirtinto Aprašo 2 priede nurodyti konkrečių žuvų, taip pat gyvenančių ir Širvos ežere, įkainiai: lydeka. Vadinasi, dėl kiekvienos D. N. sodybos lankytojų neteisėtai pagautos žuvies ežero bendrasavininkams yra daroma turtinė žala, todėl tokiai žalingai D. N. veiklai reikalinga užkirsti kelią. Nors D. N. neigia bet kokią savo kaltę dėl leidimų žvejoti suteikimo, jos sodyboje žvejoję lankytojai, kurių atžvilgiu policija priėmė nutarimus (kopijos pridėtos), šiose bylose, vienbalsiai nurodė, kad iš jų pinigus paėmė ir žvejoti leido būtent D. N..

7.       Teigė, jog atsakovė D. N. buvo įsigijusi verslo liudijimus laikotarpiams nuo 2017-05-06 iki 2017-09-10, nuo 2018-04-14 iki 2018-09-15, nuo 2019-04-12 iki 2019-09-30. Pagal verslo liudijimus įregistruotos veiklos buvo: Poilsio parkų ir paplūdimių veikla, poilsinių transporto priemonių, turistinės stovyklos paslaugų teikimas ir laisvalaikio ir pramogų įrangos, kaip integruotos pramogų paslaugų dalies, trumpalaikė nuoma, ST, (įeina į EVRK klases 55.30; 93.29). Ši pažyma patvirtina, kad D. N. skatina sodybos lankytojus naudotis ežeru pažeidžiant jo naudojimo taisykles - nuomoja jiems valtis, galbūt ir žvejybos įrankius, leidžia asmenims žvejoti ežere ir gauna už tai atlygį, nors VĮ Registrų centras išrašo apie žemės sklypą - ežerą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 6.2. punktą, tretiesiems asmenims, kurie nėra ežero savininkai, nustatytas servitutas - teisė ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams), kurio aprašyme nurodyta, kad šiems asmenims leidžiama tik maudytis (o ne žvejoti, ar plaukioti vandens transporto priemonėmis).

8.       Nurodė, jog taip pat nėra jokių duomenų apie atsakovės ir jos lankytojų išleidžiamas nuotekas, todėl nėra aišku ar tenkinamos higienos normos nuostatos dėl paplūdimio užterštumo. Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių G. P. įstatyminė atstovė mano, kad nėra jokio kito kelio kaip sustabdyti D. N. daromus bendraturčių teisių pažeidimus, kaip tik nustatant konkrečią naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu - ežeru tvarką teismo sprendimu ir vėliau taikant D. N. atžvilgiu teisės aktuose numatytą civilinę ir / ar baudžiamąją atsakomybę už teismo sprendimo nevykdymą (BK 245 str., CPK 771 str.). Laikėsi nuomonės, jog administracinio pobūdžio poveikio priemonės atsakovei netaikomos ir nepritaikomos, o atsakovė aiškiai piktnaudžiauja savo kaip ežero bendraturtės teisėmis. Todėl, pasak ieškovo, vienintelis būdas užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiama ieškovo, trečiųjų asmenų bei atsakovės interesų pusiausvyra yra savo pažeistų teisių gynimas CK 1.138 str. numatytais būdais, užkertant kelią atsakovei atlikti teisę pažeidžiančius veiksmus, o taip pat papildomai ir nustatant naudojimosi ežeru tvarką, įpareigojant atsakovę imtis priemonių ir uždrausti patikslintame ieškinyje nurodytus veiksmus.

9.       Atsakovė D. N. atsiliepimu nesutiko nei su vienu iš penkių pareikštų prevencinio pobūdžio ieškinio reikalavimų, prašė juos atmesti, įpareigoti ieškovą ir trečiuosius asmenis - ežero bendraturčius: L. G., J. G., A. Ž., T. Ž., E. I., P. G. pateikti duomenis, ar jiems patiems, ar jų artimiesiems giminaičiams (žmonoms, vyrams, vaikams, tėvams, broliams, seserims (ar jų sutuoktiniams) priklauso žemės sklypai, besiribojantys su ežero žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).), ar juose yra įrengtos maudyklos, paplūdimiai, kokiu atstumu nuo ežero pakrantės įrengti tualetai ir nuotekų sistemos; užklausti Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių, kam nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, besiribojantys su Širvos ežero žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 1 220 Eurų bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jokios žalos nepadarė, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo prevenciniam ieškiniui pareikšti. Atsakovės nuomone, ieškinyje nurodytos Širvos ežere gyvenančių žuvų rūšys neįrodo nei žalos grėsmės fakto, nei jos dydžio. Širvos ežere nebuvo atlikti gyvenančių žuvų išteklių moksliniai tyrimai, nėra jokios informacijos, kokių rūšių žuvų ežere esama, ar žuvų išteklių būklė yra gera ir populiacija gyvybinga. Ieškovo pridėtame Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos 2021-02-09 rašte taip pat nurodyta, kad Širvos ežere „nebuvo tirta ir nustatyta žuvų įvairovė.“ Nors ieškovas nurodo, kad buvo nustatyti neva su atsakovės D. N. leidimu žvejoję asmenys, tačiau nenustatyta, kiek ir kokios žuvies jie pagavo ir ar iš viso pagavo, todėl ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės yra niekuo nepagrįstos ir neįrodančios, kad „dėl kiekvienos D. N. sodybos lankytojų pagautos žuvies ežero bendrasavininkams daroma turtinė žala“. Ieškovo teiginys, kad atsakovė D. N. „galbūt nesilaiko paplūdimiams taikomų higienos normų reikalavimų“ yra deklaratyvaus pobūdžio samprotavimas, neįrodantis nei žalos fakto, nei alos atsiradimo grėsmės. Taip pat nepagrįstai patikslintame ieškinyje (45 p.) teigiama, kad „D. N. skatina sodybos lankytojus naudotis ežeru pažeidžiant jo naudojimo taisykles - nuomoja jiems valtis, galbūt ir žvejybos įrankius, leidžia asmenims žvejoti ežere ir už tai gauna atlygį“. Šie teiginiai neatitinka tikrovės.

10.       Pabrėžė, jog vykdydama ūkinę komercinę veiklą - teikdama kaimo turizmo paslaugas, yra pakankamai rūpestinga, ne tik neskatina „sodybos lankytojus naudotis ežeru pažeidžiant jo naudojimo taisykles“, bet ir pagal turimas galimybes stebi sodyboje viešinčių svečių elgesį, kad jie nežvejotų, nesiirstytų valtimis, nekūrentų laužų ir kt. Tam sodybos ir greta esančio privataus miško teritorijoje yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, apie tai informuojami lankytojai žodžiu. Nenuomoja svečiams valčių ir žvejybos įrangos, tačiau neturi teisės tikrinti jų daiktų. Į atsakovės sodybą atvykę asmenys, kaip ir į kitas netoli ežero esančias sodybas ar prie ežero atvykę asmenys turi teisę vaikščioti apie ežerą, maudytis jiems patinkančiose vietose. Atsakovė stebi aplinką, bet neseka savo svečių ar kitų ežero pakrante vaikštančių ar besimaudančių žmonių, ir ieškovas neturi teisės to iš atsakovės reikalauti. Ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį, turi įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, sudarančius grėsmę žalai atsirasti, iki kreipimosi į teismą. Ieškinio pareiškimas surašytas 2020-07- 13. Prieš metus iki ieškinio pareiškimo, 2019 m. vasarą (apie liepos pabaigą-rugpjūčio pradžią) kaimynų susitarimu ieškovo G. P. įstatyminis atstovas prie įvažiavimo į atsakovės sodybą pastatė ženklą, draudžiantį ežere žvejoti, plaukioti valtimi ir kt. Todėl sodybos lankytojams informacija buvo ir yra teikiama prieš metus iki kreipimosi į teismą dienos.

11.       Pažymėjo, jog nepagrįstai ieškovas nurodo didelį lankytojų skaičių, kurie neva teršia ežerą (patikslinto ieškinio 50 punktas). Jai priklauso ne tik dalis žemės sklypo, kuriame yra vandens telkinys - Širvos ežeras, bet ir dar du žemės sklypai: - 5793/7239 dalys 0.7239 ha bendro ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 3.49 ha dydžio miškų ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Kadastro žemėlapio ištraukoje pažymėtas indeksu „76“, į kurio plotą įeina 10 m. pločio ir 525 m. ilgio ežero pakrantės - paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta bei Kadastro žemėlapio ištraukoje pažymėtas indeksu „75“, nesiriboja su bendra daline nuosavybe priklausančiu ežeru, nėra, kaip nurodo ieškovas, ,,ant ežero kranto“. Šiame žemės sklype yra atsakovei D. N. ir P. N. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys gyvenamasis namas ir ūkio pastatai. Ši sodyba nėra Kaimo turizmo sodyba. Atsakovė D. N. kaimo turizmo veiklą vykdė tik 2006-2010 metais. Nuo 2011 metų vasaros dirba su Verslo liudijimu, 2020 metais - turi Verslo liudijimą, suteikianti teisę verstis poilsio parkų ir pramogų veikla, teikti poilsinių transporto priemonių, turistinės stovyklos paslaugas, laisvalaikio ir pramogų įrangos, kaip integruotos pramogų paslaugų dalies, trumpalaikė nuoma. 3.49 ha dydžio miškų ūkio paskirties žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovė vykdo individualią veiklą pagal verslo liudijimą būtent šiuose žemės sklypuose, ieškovas nėra šių dviejų žemės sklypų bendraturtis.

12.       Nurodė, jog ieškovas remiasi negaliojančiu teisės aktu, nes LR Aplinkos ministro 2017-01-06 Įsakymo „Dėl vidaus vandenyse padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Aprašo 2 priedas yra pakeistas (LR Aplinkos ministro 2017-06-01 įsakymo Nr. D1-469 redakcija), ieškovo nurodyti įkainiai negalioja. Be to, ieškovas turi teisę ginti tik savo paties pažeistą teisę. Kadangi ieškovas nuosavybės teisę į žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį įgijo 2017-10-11 dovanojimo sutarties pagrindu, todėl visi ieškovo teiginiai apie tariamus jos teisės pažeidimus ir tariamai netinkamą atsakovės elgesį 2005, 2006 ar 2014 metais, yra teisiškai nereikšmingi.

13.       Nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimu uždrausti atsakovei išduoti leidimus žvejoti „sodybos lankytojams“, nes atsakovė D. N. jokių leidimų neišduoda. Anksčiau rėmėsi Aplinkos ministro Įsakymo „Dėl žvejybos privačiuose bei bendrąja daline valstybės ir fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės teise priklausančiuose žuvininkystės vidaus vandens telkiniuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ ( 2012-09-25, Nr. D1-771 su pakeitimais, galiojo iki 2016-10-27) 18 p. Šiam teisės aktui nustojus galios, kreipėsi i Lietuvos Respublikos Aplinkos ministeriją, prašydama paaiškinti, kokie norminiai aktai reglamentuoja žvejybą privačiuose vandens telkiniuose. 2019-07-22 ir 2019-08-21 gavo atsakymą, kad taikomos Mėgėjų žvejybos vandens taisyklių IV skyriaus 17 p. nuostatos, kai bendraturčiai susitars dėl žvejybos teisės suteikimo, todėl nuo 2019 m. liepos 22 d. (apie metai laiko iki šios bylos iškėlimo) niekam teisių žvejoti nesuteikė. Dėl to nėra pagrindo įpareigoti atsakovę D. N. užtikrinti, kad jos sodybos lankytojai nežvejotų Širvos ežere neturint tam visų ežero savininkų bendro rašytinio sutikimo.

14.       Nesutiko dėl patikslinto ieškinio reikalavimo uždrausti atsakovei D. N. suteikti bet kokios formos leidimus sodybos lankytojams Širvos ežere naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis bei įpareigoti atsakovę D. N. užtikrinti, kad jos sodybos lankytojai Širvos ežere nesinaudotų bet kokiomis vandens transporto priemonėmis. Nurodė, kad neišduoda savo sodybos lankytojams jokių leidimų irstytis valtimis, nenuomoja valčių, todėl nėra jokio pagrindo uždrausti vykdyti veiklą, kurios atsakovė nevykdė iki ieškinio pareiškimo, nevykdo ir šiuo metu. Nuo 2019 metų vasaros prie įvažiavimo į atsakovės sodybą yra pastatytas ženklas, suteikiantis informaciją, kad draudžiama ežere naudotis vandens transporto priemonėmis.

15.       Nesutiko dėl patikslinto ieškinio reikalavimo įpareigoti D. N. užtikrinti, kad jai vykdant individualią ūkinę veikloje sodyboje prie Širvos ežero būtų laikomasi visų jos veiklai taikomų 2007-12-21 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1055 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:201S „Paplūdimiai, ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtintos higienos normos bei kitų atsakovės veiklai, taikomų teisės aktų nuostatų. Nurodė, kad reikalavimas yra abstraktus, nėra aišku, kokius konkrečiai veiksmus prašoma įpareigoti atsakovę atlikti. Pabrėžė, jog ežero žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).) nustatytas servitutas - teisė ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams, tarnaujantis), servituto įregistravimo pagrindas 2000-04-10 Apskrities viršininko sprendimas Nr. 31-11355 aprašymas: Leisti ribotai naudotis kitais tikslais (leisti maudytis). Tai reiškia, kad maudytis ežere turi teisę ne tik į atsakovės sodybą atvykstantys svečiai, bet ir kiti asmenys, ir kad visi ežero bendraturčiai privalo užtikrinti ežero vandens kokybę. Su ežeru besiribojančiam D. N. asmeninės nuosavybės teise priklausančiam 3.49 ha dydžio miškų ūkio paskirties žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurio plotą įeina 525 m. ilgio ežero pakrantės - paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta, yra taikomos 2019-06-06 Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 VI skyriaus aštunto skirsnio nuostatos, reglamentuojančios specialiąsias žemės naudojimo sąlygas paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose. Atsakovė niekada nėra bausta už pakrantės apsaugos juostos pažeidimus, niekada nebuvo nustatyta ežero vandens ar pakrantės teršimo atvejų, todėl nėra jokio pagrindo tokiam reikalavimui reikšti.

16.       Nesutiko dėl patikslinto ieškinio reikalavimo ,,paaiškėjus, kad D. N. neturi objektyvių galimybių užtikrinti pirmojo bei antrojo iš aukščiau išdėstytų reikalavimų laikymosi, tik tokiu atveju uždrausti D. N. jai priklausančioje sodyboje vykdyti sekančias veiklas pagal verslo liudijimus: Poilsio parkų ir paplūdimių veikla. poilsinių transporto priemonių, turistinės stovyklos paslaugų teikimas ir laisvalaikio ir pramogų įrangos, kaip integruotos pramogų paslaugos dalies, trumpalaikė nuoma (EVRK klasės 55.30; 93.29).“ Uždrausti atsakovei vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atsakovės vykdomai individualiai veikla pagal verslo liudijimą nėra taikomi papildomi įstatymuose numatyti reikalavimai, jos vykdoma veikla nėra susijusi su galima tarša ar kenksminu poveikiu gamtai, nepriskiriama prie veiklos rūšių, kurioms nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, atsakovės individualia veikla niekada nebuvo padaryta žalos ir nėra realaus pavojaus, kad dėl toliau vykdomos veiklos ji gali būti padaryta, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie neigiamą poveikį gruntiniam ar paviršiniam vandeniui ir gruntui. Teisės aktų nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių individualią veiklą, atsakovė nepažeidė.

17.       Nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimais dėl naudojimosi tvarkos nustatymo CK 4.75 straipsnio 1 dalies pagrindu ir nurodė, kad ieškovas keldamas reikalavimą - nustatyti naudojimosi tvarką Širvos ežeru (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (adresu: duomenys neskelbtini), nepateikė jokio plano ar pasiūlymo, kokia konkrečia Širvos ežero dalimi naudosis kiekvienas iš bendraturčių. Laiko, jog faktiškai ieškovas prašo nustatyti ne naudojimosi tvarką, o naudojimosi Širvos ežeru (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).), esančiu (adresu: duomenys neskelbtini), principus bei taisykles. Pažymėjo, jog Širvos ežero žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2000-04-10 Apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-11355 yra servitutas. Naudojimosi tvarka nekilnojamuoju daiktu nustatoma ir privaloma visiems nekilnojamojo daikto bendraturčiams. Ieškovas atsakove nurodė tik vieną iš bendraturčių -D. N.. Ieškovas nepateikė teismui jokio rašytinio įrodymo, kad kiti nekilnojamojo daikto bendraturčiai sutinka su ieškovo siūlomais nustatyti nekilnojamojo daikto naudojimosi principais ir taisyklėmis, kad toks susitarimas tarp kitų bendraturčių jau yra sudarytas.

18.       Pabrėžė, jog į žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).) plotą pakrantės plotas neįeina. Pakrantės žemė priklauso keliems žemės savininkams, kurių žemės sklypai ribojasi su ežeru. Vienas iš jų nuosavybės teise priklauso atsakovei D. N.. Ieškovas nenurodė, kam dar nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, į kurių plotus įeina ežero pakrantės apsauginė juosta. Tokiu būdu ieškovas prašo nustatyti naudojimo principus ir taisykles žemės ežero apsauginėje juostoje, kuri nuosavybės teise bendraturčiams nepriklauso, nors žemės savininkų proceso šalimi nenurodo.

19.       Nesutiko dėl patikslinto ieškinio reikalavimo, kad Širvos ežere teisę žvejoti turi tik minėto ežero faktiniai savininkai bei jų atstovai pagal įstatymą, nes toks reikalavimas prieštarauja įstatymams. Naudojimosi bendru daiktu principai negali būti teismo sprendimu nustatyti taip, kad būtų patogūs ir naudingi tik vienam iš bendraturčių. Ieškovas yra 9 metų amžiaus, jo atstovai pagal įstatymą yra jo tėvai - mama K. G. ir tėvas A. P., kuris yra žvejas karpininkas. Atsakovė yra 85 metų amžiaus, pati nežvejoja ir įstatyminių atstovų neturi. Patenkinus ieškinį, ieškovas dėl savo amžiaus sutikimo žvejoti atsakovės šeimos nariams negalėtų duoti. Atsakovė yra įsitikinusi, kad ieškovo atstovai sutikimo žvejoti atsakovės šeimos nariams ir artimiesiems giminaičiams neduotų, sprendžiant iš atstovų pagal įstatymą daugkartinių nepagrįstų skundų į įvairias institucijas, kaltinant atsakovę nebūtais nusižengimais, kaip kaltinama ir šiame patikslintame ieškinyje. Atsakovė turi pagrindą manyti, kad nepilnamečio ieškovo G. P. įstatyminiai atstovai A. P. ir K. G. siekia sau užsitikrinti neribotą žvejojimą ežere.

20.       Nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimu uždrausti naudojimosi vandens transporto priemonėmis, nes jie pažeidžia teisėtumo kriterijų. Šalys negali nustatyti tokių naudojimosi bendru daiktu principų ar naudojimosi tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teisėtumo reikalavimas bus pažeistas ir tada, kai šalys nusistatys tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, kurios įgyvendinimas pažeis trečiųjų asmenų teises. Toks ieškovo siekis yra nepagrįstas ir prieštarauja LR Vandens įstatymui (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija).

21.       Nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimu dėl ežero įžuvinimo, nes ežero bendrasavininkų pareigos susijusios su įžuvinimu yra reglamentuotos įstatyme. Pažymėjo, kad ieškovo įstatyminiai atstovai, prašydami nustatyti šį principą, patys jo nesilaiko. Ieškovo tėvas A. P., nesuderinęs su kitais bendraturčiais, neištyręs ežere besiveisiančių žuvų rūšių ir jų populiacijos, įleido į ežerą invazinės žuvies - amūrų mailiaus. Ši aplinkybė pripažįstama patikslintame ieškinyje (38 punktas).

22.       Nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimu dėl ežero švaros ir tvarkos užtikrinimo principų, nes laikė, jog šis reikalavimas yra perteklinis, o prašomos nustatyti pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos vandens įstatymas, kuris numato paviršinio vandens telkinio savininkų pareigas saugoti paviršinį vandens telkinį, nedaryti žalos aplinkai, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nurodė, jog ieškovui ar jo artimiems giminaičiams priklauso žemės sklypas, besiribojantis su ežeru, o taip pat besiribojantis su atsakovės D. N. miško paskirties ir sodybos žemės sklypais. Visiems žemės sklypams, besiribojantiems su ežeru, nustatyti ežero pakrantės apsaugines juostos reikalavimai, ieškovui ar jo giminaičiams priklausančiame žemės sklype visai šalia ežero (apie 12 m. nuo kranto) pastatytas poilsio namelis; prie kranto esančios dvi valtys eksploatuojamos; yra 2 tilteliai į ežerą, vienas jų aukštai, pritaikytas meškeriojimui ar spiningavimui. Yra laužavietė, kuri dažnai būna palikta prišiukšlinta. Visa tai ieškovo šeimos ir jų svečių vasarojimo ir buvimo vieta. Kaip pripažino patikslintame ieškinyje ieškovas, jo atstovai įžuvino ežere baltųjų amūrų. Tai padarė be bendraturtės - atsakovės D. N. sutikimo. Ieškovo įstatyminiai atstovai amūrus ir karpius šeria papildomu dirbtiniu maistu, taip teršia ežerą ir daro žalą, kenkia natūraliai Širvos ežero, priklausančio ekosistemas saugančių vandens kraštovaizdžio tvarkymo grupei (pagal 6 punktą) ekosistemai.

23.       Nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimu dėl trečiųjų asmenų informavimo apie ežere draudžiamą žvejyba bei draudžiamą plaukiojimą ežere naudojantis vandens transporto priemonėmis, nes tiek žvejyba, tiek plaukiojimas vandens transporto priemonėmis yra reglamentuoti įstatymų, kuriuose yra numatyta atsakomybė už jų nesilaikymą. Įstatymus žinoti yra piliečių pareiga, todėl nėra pagrindo įpareigoti bendraturčius „žodžiu ar vizualiai“ juos aiškinti visuomenei. Be to, šis reikalavimas yra deklaratyvus. 2019 metų vasarą ieškovo atstovas prie įvažiavimo į atsakovės sodybą pastatė ženklą, suteikiantį informaciją, kad draudžiama ežere žvejoti ir naudotis vandens transporto priemonėmis, tačiau nuo 2019 metų vasaros nei vienas bendraturtis tokio informacinio stendo neįsirengė, o tai rodo, kad principų nustatymas skiriamas tik atsakovei. Patenkinus ieškinį, būtų neįmanoma atriboti, kuris savininkas prie ežero esančius asmenis privalėjo ,,žodžiu ir vizualiai“ įspėti, bet neįspėjo, o draudimas naudotis valtimis reikš, kad jomis negalės naudotis ir asmenys, siekiantys padėti skęstantiems asmenims.

24.       Nesutiko su patikslinto ieškinio reikalavimu dėl kitų bendrasavininkių teisių ne pažeidimo principo, nes laikė jį pertekliniu.

25.       Tretieji asmenys P. G., J. G. ir L. G. su ieškovo ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.

26.       Institucija, teikianti išvadą byloje Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, veikiantis per Šiaulių valdybą (toliau – Departamentas) ir (regioninio parko) direkcija (toliau –Direkcija) nurodė, jog skundų apie Širvos ežero teršimą nebuvo gavusi, duomenų apie Širvos ežero teršimą, kuomet D. N. iki 2021 m. vykdė ūkinę veiklą, nebuvo. Paminėjo, kad neribojant nesavaeigių plaukiojimo priemonių kiekio, žala Širvos ežerui padaryta nebus. Pažymėjo, kad Direkcija yra nustačiusi aplinkosauginių pažeidimų žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vienas iš savininkų šiuo metu yra ieškovas G. P. (tėvai K. G. ir A. P.). 2011-03-03 yra surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje dėl laikomų kilnojamų objektų (konteinerių - talpų) neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo. 2021 m. balandžio 14 d. Direkcija patikrinimo metu nustatė, kad ant Širvos ežero kranto, žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vienas iš savininkų yra ieškovas G. P. (tėvai K. G. ir A. P.), miško žemėje, įrengta apie 3 arų poilsiavietė su uždaru 18 m2 pastatu 15 m nuo ežero, laužaviete, 2 lieptais, pakyla ant nupjautų medžių kamienų, plaustu ir 2 valtimis be registracijos ženklų. Pakrantėje aptikti 26 nupjautų medžių kelmai, kurių skersmuo nuo 0,25 m iki 0,9 m. (regioninio parko) tvarkymo plane, išskirtoje išsaugančio ūkininkavimo miškų (MEk) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose, šioje vietoje poilsiavietės ar kitos įrangos statymas nenumatytas. Šiuo metu aiškinamasi dėl žemės sklypo bei statinių savininkų bei vykdytos veiklos teisėtumo, tikslinami aplinkosauginiai pažeidimai ir padaryta žala. Direkcija neturi duomenų, nėra gavusi pranešimų ar nustačiusi Širvos ežero teršimo atvejų ar už taršą nustatytų asmenų. Aplink ežerą nėra žinoma galimų taršos šaltinių, kurie keltų reikšmingą taršos grėsmę ežero ekosistemai. D. N., vykdydama veiklą, tinkamai prižiūri pakrantes ir surenka šiukšles. Direkcija taip pat negavo duomenų apie Širvos ežero teršimą, kuomet D. N. iki 2021 m. vykdė ūkinę veiklą. Visumoje, Direkcijos atstovo nuomone, nustatyti pažeidimai Širvos ežero prieigose nedaro reikšmingo poveikio (kraštovaizdžio) draustinio vertybėms, nes iš esmės nekeičia kraštovaizdžio elementų ir pobūdžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

27.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. birželio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, t. y. tenkino 3 prevencinio ieškinio reikalavimus ir nustatė Širvos ežero savininkų (bendraturčių) naudojimosi ežeru bendrą tvarką, tenkindamas 4 iš 7 reikalavimų bei paskyrė du naujus įpareigojimus:

1. Uždraudė atsakovei D. N. išduoti jos sodybos lankytojams bet kokios formos leidimus žvejoti ir naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis Širvos ežere, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo. 

2. Įpareigojo D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla, apie tai raštiškai ir tinkamai informuoti visus kitus Širvos ežero savininkus (bendraturčius).

3. Įpareigojo D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla riboti atvykstančių prie Širvos ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant joms stovėti tik asfaltuotoje ir tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje.

4. ,,Nustatė Širvos ežero savininkų (bendraturčių) naudojimosi ežeru bendrą tvarką, pagal kurią:

4.1. Širvos ežere teisę žvejoti turi tik minėto ežero savininkai (bendraturčiai) bei jų atstovai pagal įstatymą. Kitų trečiųjų asmenų žvejyba ežere yra draudžiama, laikoma neteisėta ir dėl to gali kilti teisinė atsakomybė;

4.2. Nė vienas iš Širvos ežero savininkų (bendraturčių) neturi teisės išduoti nei žodinių, nei rašytinių atlygintinų ir / ar neatlygintinų žvejybos leidimų tretiesiems asmenims, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo dėl tokių leidimų išdavimo konkrečiam asmeniui (konkretiems asmenims);

4.3. Širvos ežere draudžiama tretiesiems asmenims plaukioti bet kokiomis vandens transporto priemonėmis, išskyrus jo savininkus (bendraturčius) ir jų atstovus pagal įstatymą;

4.4. Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) gali žuvis įveisti ežere tik esant visų kitų bendraturčių rašytinės formos susitarimui;

4.5. Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) privalo visapusiškai rūpintis ežero švara ir tvarka aplink jį bei užtikrinti ežero apsaugą nuo bet kokios taršos, o pastebėję taršą - imtis visų jiems prieinamų priemonių, kad ji būtų kuo skubiau pašalinta ir esant būtinumui apie tai informuoti atitinkamas institucijas, kad nebūtų pažeisti kitų bendraturčių teisėti interesai;

4.6. Visi Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) iki atskiro jų rašytinės formos susitarimo, privalo savo privačių valdų svečius bei lankytojus ir kitus pas juos atvykstančius asmenis įspėti žodžiu bei vizualiai (įrengiant įspėjančius bei atsakomybę numatančius ženklus), kad ežere yra draudžiama žvejyba ir plaukiojimas jame bet kokiomis vandens transporto priemonėmis.“.

Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atsakovei atmetė. Paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

Esminiai teismo argumentai:

27.1.                      Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus teisinius argumentus pripažintina, kad ieškovas  teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į teismą dėl jo kaip vieno iš bendraturčių interesų pažeidimo. Tuo pačiu atmestini visi atsakovės atsiliepime nurodyti atsikirtimai, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į kitą bendraturtį (atsakovę) nei pagal prevencinio ieškinio elementus (sąlygas), nei pagal tai, kiek tai susiję su bendrąja jungtine nuosavybe ar naudojimosi tvarkos nustatymu.

27.2.                      Teismo sprendimu nėra draudžiama nė vienam iš ežero bendraturčių ne tik naudotis jo ištekliais, bet ir turint nuosavybę gauti iš jos pajamas. Tuo pačiu pripažintina, kad pajamos gali būti gaunamos ir esant verslo santykiams. Tačiau konkrečiu atveju kiekvieno iš bendraturčių gaunamos pajamos iš turimos nuosavybės, negali pažeisti kitų bendraturčių interesų ar daryti žalos ne tik bendrai nuosavybei kaip gamtiniam kompleksui, bet ir atskirai kitiems bendraturčiams. Nė vienas iš bendraturčių tokiu atveju negali įgyti pranašumo prieš kitus bendraturčius ar siekti sau palankių sąlygų kitų bendraturčių sąskaita. Šios paminėtos nuostatos taikytinos ne tik atsakovei, bet ir visiems kitiems Širvos ežero bendraturčiams.

27.3.                      Ieškovas atsakovės atliekamų veiksmų neteisėtumą vasaros laikotarpiu iš esmės grindžia dviem aspektais: pačios atsakovės veiksmų nesuderinamumu su kitais bendraturčiais (pvz. neteisėtų leidimų poilsiautojams žvejoti išdavimu) ir lengvųjų automobilių vairuotojų veiksmais daroma žala, kuomet prie atsakovės gyvenamos sodybos, nėra pakankamai įrengta vietų jų stovėjimui, kuo teismas įsitikino ir vietos apžiūros metu. Be to lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelė esanti atsakovės sodybos teritorijoje, kaip atskiras statinys nėra įregistruota ir viešame nekilnojamųjų daiktų registre. Tokie vienašališki ir neteisėti atsakovės veiksmai kitų bendraturčių atžvilgiu, kurie susiję su jos vykdomu verslu, yra keliantys riziką vandens telkiniui, o iš bendro turto jos gaunamos pajamos, leidžia tokius veiksmus pripažinti neteisėtais. Be to, žala, kuri jau galbūt kilo bendrai valdomam turtui dėl atsakovės vienašališkai atliekamų veiksmų, nebūtų prevencinių reikalavimų dalyku, jei nebūtų duomenų, kad ši žala gali ir toliau rastis ateityje.

27.4.                      Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad byloje ištyrus ir vertinus prevencinius reikalavimus ir nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus, keliančius realios žalos kilimo bendram turtui pavojų, yra teisinis pagrindas iš dalies tenkinti ieškovo ieškinį atsakovei, teismui sukonkretinus nurodytus reikalavimus. Kaip jau teismas yra nurodęs ši ieškinio reikalavimų dalis teismo iniciatyva tikslinta dėl į atsakovės sodybą atvykstančių lengvųjų automobilių skaičiaus. Tokiai teismo išvadai įtakos turi ir tos aplinkybės, kad Širvos ežerui taikytinos ne tik apsaugos juostos ir zonos, bet ir ūkinės veiklos apribojimai, kurie susiję su saugomų teritorijų teisės aktų nuostatomis.

27.5.                      Dėl bendraturčių teisės į gamtos (vandens) išteklius ir jų naudojimą - vandens telkinio naudotojai privalo turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą išgauti vandenį, išleisti nuotekas, žvejoti, plaukioti plaukiojimo priemonėmis ir kitaip jį naudoti. Įstatymas įpareigoja naudotojus užtikrinti ypač saugomų vandens augalų ir gyvūnų rūšių, jų buveinių apsaugą, nebloginti jų gyvavimo sąlygų, taip pat nepažeisti kitų naudotojų teisių ir interesų bei aplinkosaugos reikalavimų.

27.6.                      Dėl bendrosios nuosavybės teisės objekto ir jo naudojimosi bendraturčių sutarimu -nors ieškovas ieškinyje šį klausimą kėlė be išankstinių derybų dėl ginčo tarp bendraturčių, tačiau ir teismo posėdžio metu šalių pozicijos šiuo klausimu išsiskyrė, todėl ieškovo prašymas teismui patvirtinti bendraturčių naudojimosi bendru turtu tvarką, laikytinas pagrįstu. Nors institucijos į bylą pateiktoje išvadoje (nuomonėje) ir nurodyta, kad atsakovės vykdoma veikla, nepadarė įtakos ežero florai ir faunai, tačiau ginčo atveju sutiktina su Direkcijos gamtosaugininko nuomone, jog bendraturčiams reikalinga pasirašyti naudojimosi ežeru sutartį. Kita svarbi aplinkybė dėl ko būtina nustatyti bendraturčių naudojimosi ežeru tvarką yra, ta jog nė vienas iš bendraturčių dėl naudojasi tuo pačiu ežeru, neturi būti blogesnėje padėtyje, nei tas kurio veiklai dar yra išduotas ir verslo liudijimas. Tokia teismo išvada remiasi ir jau anksčiau nurodytų norminių teisės aktų nustatytais reikalavimais, o ypač tais, kurie susiję su aplinkosauga. Taip pat bendraturčiams išlieka teisė teikti Direkcijai savo prašymus, siūlymus, susijusius su norimos veiklos vykdymu, nes yra pradėtas rengti naujas parko ribų ir tvarkymo planas.

27.7.                      Atskirai pažymėtina, kad kiekvienas bendraturtis turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir suteikęs teisę tretiesiems asmenims naudotis ežeru, vis tiek išlieka atsakingu ir toliau prieš kitus ežero savininkus, dėl trečiųjų asmenų padarytų pažeidimų, kuomet pastarieji viršija suteiktus įgaliojimus. Tokiu atveju dėl trečiojo asmens padaryto pažeidimo, jo išdavoje atsiradusios pasekmes per nustatytą terminą turi pašalinti tas bendraturtis, kurio vardu veikė trečiasis asmuo. Bendraturčiui nesiekiant pašalinti atsiradusių pasekmių, jas gali pašalinti kiti bendraturčiai savo lėšomis, o patirtos išlaidos turi būti išieškotos iš atsakingo asmens.

27.8.                      Dėl to sutiktina su ieškovo siūloma viena iš naudojimosi ežeru tvarkos sąlygų, kad ateityje šalys turi sudaryti atskirą susitarimą dar labiau sukonkretinantį tarpusavio naudojimosi vandens telkiniu tvarką, siekiant išvengti galimų tarpusavio nesusitarimų ar ginčų. Siekiant apsaugoti bet kurio iš bendraturčių interesus manytina, jog toks susitarimas galėtų būti ir notarinės formos. Teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, šalių paaiškinimus bei trečiųjų asmenų nuomonę, institucijų pateiktas išvadas (nuomonę) sprendžia, kad ieškovo reikalavimas nustatyti bendrą naudojimosi tarp Širvos ežeru bendraturčių tvarką yra pagrįstas, nepažeidžiantis kitų savininkų teisių ir teisėtų interesų reikalavimas, siekiant tinkamai įgyvendinti kiekvieno iš jų kaip bendro turto savininko teises. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys dėl šio reikalavimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant bendraturčiams teisę sudaryti ir atskirą susitarimą.

27.9.                      Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog dėl atsakovės vienašališkų veiksmų naudojantis bendrąja daline nuosavybe be kitų bendraturčių sutikimo nepagrįstai buvo pažeistos pastarųjų teisės dėl nuosavybės ir jos apsaugos. Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, jų visumą. Be to nagrinėjamoje byloje teismas darydamas teisines išvadas, remiasi ne vien šalies paaiškinimu, bet ir kitais įrodymais, kuriuose užfiksuoti atitinkami duomenys.

III. Apeliacinio skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

28.       Apeliaciniu skundu atsakovė D. N. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti apeliantei D. N. iš ieškovo 1720 Eurų bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme ir 450 Eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

28.1.                      Teismas neteisingai aiškino prevencinio ieškinio sampratą ir netinkamai taikė prevencinį ieškinį reglamentuojančias teisės normas. Iš teismo sprendimo argumentacijos akivaizdu, kad teismas neatskleidė ginčo esmės. Iš teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kokį viešąjį interesą ieškovas turi teisę ginti ir kokį objektą gina prevenciniu ieškiniu nuo galimo teršimo: ar Širvos ežerą, ar D. N. priklausančius žemės sklypus, kurie nėra ieškovo nuosavybė. Atsakovė viso proceso metu nuosekliai įrodinėjo, kad jos vykdoma individuali veikla žemės sklypuose, kurie nuosavybės teise ieškovui nepriklauso, neturi jokios įtakos Širvos ežero ekosistemai, neteršia ežero, jokios žalos ieškovo interesams nedaro.

28.2.                      Teismas, spręsdamas dėl ieškovo teisių pažeidimo, neįvertino, kad ne atsakovė, o pats ieškovas pažeidinėja gamtosaugos reikalavimus: ieškovo įstatyminis atstovas - jo tėvas suleido į Širvos ežerą invazinių žuvų, neištyrus vandens telkinio ir negavus kitų bendrasavininkų leidimo. Be to, ieškovo atstovai iškirto pakrantę įrengė statinį nesuderinęs su institucijomis, dėl ko dabar vyksta tyrimas ir skaičiuojama žala.

28.3.                      Ieškovas patikslintame ieškinyje pareiškė 5 prevencinio pobūdžio reikalavimus CK 6.255 straipsnio pagrindu ir 7 reikalavimus, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės naudojimu CK 4.75 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas sprendimu patenkino vieną iš penkių prevencinio pobūdžio reikalavimų, tačiau, išeidamas už pareikštų ieškininių reikalavimų ribų, savarankiškai nustatė 2 įpareigojimus atsakovei D. N.: „įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla, apie tai raštiškai ir tinkamai informuoti visus kitus Širvos ežero savininkus (bendraturčius)“, ir „įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla riboti atvykstančių prie Širvos ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant joms stovėti tik asfaltuotoje tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje“, nors tokių reikalavimų ieškovas nereiškė.

28.4.                      Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja realus pavojus atsirasti realiai žalai Širvos ežerui, kurio bendraturtis yra ieškovas. Teismas neteisingai sprendė ir dėl atsakovės D. N. veiksmų teisėtumo, ir dėl realios žalos tikimybės. Nei viename iš savo prevencinio pobūdžio reikalavimų ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė, kokia reali žala Širvos ežerui ir ieškovo interesams buvo padaryta praeityje. Teismo teiginiai, kad „dėl atsakovės neūkiško požiūrio į bendraturčių valdomą vandens telkinį, susidaro prielaidos blogėti jo ekosistemai“ yra bendro pobūdžio samprotavimai. Sprendime nėra nurodyta, kokia žala Širvos ežerui ar ieškovui yra daroma ar gali būti padaryta į D. N. sodybą atvykstančių automobilių. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad Širvos ežero vanduo būtų ištirtas ir nustatyta, kad vanduo užterštas, kad būtų nustatytas teršimo faktas, o tuo pačiu žalos buvimo faktas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės veiksmai, vykdant individualią veiklą, yra neteisėti, todėl žalos grėsmė yra reali. Sprendimo išvados dėl neteisėtų atsakovės D. N. veiksmų yra prieštaraujančios viena kitai.

28.5.                      Teismas nevertino Direkcijos išvados, kad atsakovės D. N. vykdoma veikla ir esami rekreaciniai įrenginiai jai priklausančiuose žemės sklypuose neprieštarauja teisės aktams ar teritorijų planavimo dokumentams. O nustatyti pažeidimai (dėl ieškovo veiklos, o ne atsakovės) Širvos ežero prieigose nedaro reikšmingo poveikio (kraštovaizdžio) draustinio vertybėms, nes iš esmės nekeičia kraštovaizdžio elementų ir pobūdžio. Kokių nors D. N. pažeidimų iš viso nenustatyta. Teismas taip pat nenustatė nuotekų patekimo į Širvos ežerą fakto nei praeityje, nei grėsmės, kad pateks ateityje. Patikrinimo metu D. N. jokios veiklos nevykdė, jos verslo liudijimas galiojo tik iki 2021 m. sausio 1 d.

28.6.                      Teismas nepagrįstai priėmė sprendimą uždrausti atsakovei D. N. išduoti jos sodybos lankytojams bet kokios formos leidimus žvejoti ir naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis Širvos ežere, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo. Teismas konstatavo, kad atsakovė toliau neturi teisės atlikti kokių nors veiksmų pagal jai išduodama verslo liudijimą, kurie susiję su ežero išteklių naudojimu, jeigu ji neturi kitų bendraturčių sutikimo. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes prieštarauja 2000-04-10 Apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-11355, ežero žemės sklypui nustatytam servitutui - teisei ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams, tarnaujantis), servituto įregistravimo pagrindas, aprašymas: Leisti ribotai naudotis kitais tikslais (leisti maudytis). Visiems su Širvos ežeru besiribojantiems žemės sklypams yra taikomos 2019-06-06 Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 VI skyriaus aštunto skirsnio nuostatos, reglamentuojančios specialiąsias žemės naudojimo sąlygas paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose, nes ežero pakrantės plotas į ežero plotą neįeina, ežero apsauginės juostos nuosavybės teise priklauso su ežeru besiribojančių sklypų savininkams, ežero pakrantės apsaugos juostomis turi teisę naudotis ne tik žemės sklypų savininkai, ne tik Širvos ežero bendraturčiai, bet ir visi asmenys, kaip tai numato 2019-06-06 Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 VI skyriaus aštunto skirsnio nuostatos. Todėl atsakovė neturi teisės drausti „kitiems asmenims naudotis ežeru“, o teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas.

28.7.                      Teismas neįvertino, kad ieškovas pareiškė teisme ieškinį 2020 m. liepos 13 d., t. y. praėjus metams po to, kai atsakovė davė paskutinį leidimą žvejoti. 2019 m. vasarą (apie liepos pabaigą-rugpjūčio pradžią) kaimynų susitarimu ieškovo G. P. įstatyminis atstovas prie įvažiavimo į atsakovės sodybą pastatė ženklą, draudžiantį ežere žvejoti, plaukioti valtimi ir kt., todėl sodybos lankytojams informacija buvo teikiama prieš metus iki kreipimosi į teismą dienos ir yra teikiama šiuo metu, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo tenkinti prevencinį ieškinį. Atsakovė niekada neišdavė ir neišduoda savo sodybos lankytojams jokių leidimų irstytis valtimis, nenuomoja valčių, netgi neturi nei vienos valties, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo uždrausti vykdyti veiklą, kurios atsakovė nevykdė iki ieškinio pareiškimo, nevykdo ir šiuo metu. Nuo 2019 metų vasaros prie įvažiavimo į atsakovės sodybą yra pastatytas ženklas, suteikiantis informaciją, kad draudžiama ežere žvejoti ir naudotis vandens transporto priemonėmis. Atsakovė žodžiu savo lankytojus taip pat įspėja, todėl neaišku, kokių papildomų veiksmų imtis teismas įpareigojo ieškovę. Ežero pakrantėje yra valčių, kurios priklauso žemės sklypų, besiribojančių su ežeru, savininkams, tame tarpe ir ieškovui ir jo artimiesiems giminaičiams. Atsakovė neturi galimybės patikrinti, kas valtimis irstosi ežere: ar į jos sodybą atvykę svečiai, ar ieškovo įstatyminiai atstovai, ar jo artimieji giminaičiai, kuriems nuosavybės teise priklauso su ežeru besiribojantis žemės sklypas.

28.8.                      Teismas nepagrįstai priėmė sprendimą „įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla, apie tai raštiškai ir tinkamai informuoti visus kitus Širvos ežero savininkus (bendraturčius) “ Teismo sprendime nėra nurodyta motyvų, kokiu būdu bus pasiektas tikslas apsaugoti ieškovo nuosavybę - Širvos ežerą, D. N. informuojant ežero bendraturčius apie vykdomą individualią veiklą žemės sklypuose, kurie nuosavybės teise nepriklauso ieškovui. Teismo sprendime nenurodyta, kokia žala buvo padaryta ar būtų padaryta, atsakovei raštu nepranešus Širvos ežero bendraturčiams apie ketinamą vykdyti individualią veiklą žemės sklypuose, kurie nuosavybės teise ieškovui nepriklauso. Minėta, tokio ieškinio reikalavimo ieškovas nepareiškė, teismas šioje dalyje išėjo už ieškinio ribų.

28.9.                      Teismas nepagrįstai priėmė sprendimą „įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla riboti atvykstančių prie Širvos ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant joms stovėti tik asfaltuotoje ir tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje.” Teismas šioje dalyje išėjo už ieškinio ribų, nes tokio ieškinio reikalavimo ieškovas nepareiškė. Teismas sprendė, kad „lengvųjų automobilių vairuotojų veiksmais daroma žala, kuomet prie atsakovės gyvenamos sodybos nėra pakankamai įrengta vietų jų stovėjimui“. Iš teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kam konkrečiai daroma žala (ar kyla reali grėsmė žalai atsirasti) - Širvos ežerui, ar D. N. žemės sklypams, kurių vienas ribojasi su ežeru. Teismo sprendime nėra motyvų, kokiu būdu į ieškovui nepriklausančią nuosavybę atvykstantys asmenys pažeidžia jo teises, Širvos ežero ekosistemą ir gamtą. Jokių konkrečios žalos faktų nėra nustatyta.

28.10.                      Iš teismo sprendimo neaišku, kokiu teisiniu pagrindu tenkintas ieškinys. Jokiu įstatymu nėra apribotas į privatų žemės sklypą atvykti galinčių automobilių skaičius ir jų stovėjimo vieta. Įstatymas nenumato reikalavimo, kad lengvuosius automobilius galima statyti tik aikštelėje, įregistruotoje viešajame registre statiniu. Teismas nevertino Direkcijos įrodomosios reikšmės, kad „nėra nustatytas galimas maksimalus atvykstančių į atsakovės D. N. įrengtą poilsiavietę (atokvėpio vietą) poilsiautojų ir lengvųjų transporto priemonių kiekis“. LR Saugomų teritorijų įstatymas numato, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiamas statyti autotransporto priemones arčiau nei 25 metrai nuo vandens telkinio kranto. D. N. nuosavybės teise priklausančiam ir su Širvos ežeru besiribojančiam miško paskirties žemės sklypui šis reikalavimas yra taikomas, todėl automobilių stovėjimas yra reglamentuotas įstatymu.

28.11.                      Teismas neatskleidė šio ginčo esmės. Ieškovas įrodinėjo, kad į atsakovės sodybą atvykstantys lengvieji automobiliai pažeidžia jo teises, nes dideliu greičiu važiuoja keliu per ieškovui priklausantį žemės sklypą. Tačiau prevencinis ieškinys buvo pareikštas dėl Širvos ežero gynimo nuo galimos taršos, ne dėl ieškovo teisių galimo pažeidimo, lengvaisiais automobiliais važiuojant viešu keliu per ieškovo žemę, besiribojančią su Širvos ežeru. Atsakovė neturi jokių įgaliojimų riboti važiavimo viešu keliu greitį ar viešu keliu važiuojančių automobilių skaičių. Teismas kaip tik suvaržė asmenų teisę važiuoti viešu keliu ir šalikelėje pasistatyti automobilį.

28.12.                      Teismo nurodytas rašytinis įrodymas (t. 4, b. l. 17) yra 1999 metų situacijos planas, kur nurodyta Širvos ežero pakrantės apsaugos zona, bet ne atsakovės veiklos ribojimas. Teismas nustatė naudojimosi Širvos ežeru tvarką, kartu nurodydamas, kad „teismo pateikiami išaiškinimai yra skirti visiems ežero bendraturčiams ir su ežeru besiribojančių žemės sklypų savininkams (t. 3, 126 b. 1.)“. Nurodytame bylos lape 126 (t.3.) yra Širvos ežero planas, iš kurio matyti, kad Širvos ežeras ribojasi su Nacionalinės žemės tarnybos žemės sklypu, todėl teismo išaiškinimai taikomi ir šio sklypo savininkui, kuris nebuvo įtrauktas į bylą, todėl šioje dalyje yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).

28.13.                      Teismo sprendė, kad „nė vienas iš Širvos ežero savininkų (bendraturčių) neturi teisės išduoti nei žodinių, nei rašytinių atlygintinų ir/ar neatlygintinų žvejybos leidimų tretiesiems asmenims, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo dėl tokių leidimų išdavimo konkrečiam asmeniui (konkretiems asmenims) (Sprendimo 4.2 punktas) , nors šis principas yra įtvirtintas įstatyme, o konkrečiai CK 4.75 str. 1 d., kur numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu. Kadangi bendraturčiai nesusitarė, teismas ne nustatė tvarką, kaip turi būti žvejojama Širvos ežere, bet visai žvejojimą uždraudė, o tai nėra naudojimosi tvarkos nustatymas.

28.14.                      Teismo sprendimo 4.3 punkte nustatytas principas, kad „Širvos ežere draudžiama tretiesiems asmenims plaukioti bet kokiomis vandens transporto priemonėmis, išskyrus jo savininkus (bendraturčius) ir jų atstovus pagal įstatymą“, pažeidžia teisėtumo kriterijų. Teismas uždraudė visiems tretiesiems asmenims plaukioti ežere bet kokiomis, o tai reiškia ir savaeigėmis, ir nesavaeigėmis transporto priemonėmis. Toks uždraudimas prieštarauja įstatymui.

28.15.                      Teismas sprendimo 4.4 punkte nustatė reikalavimą, kad „visi Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) gali žuvis įveisti ežere tik esant visų kitų bendraturčių rašytinės formos susitarimui“. Toks teismo nustatytas reikalavimas nėra ežero naudojimosi tvarkos nustatymas, o yra perteklinis. Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymo 12 straipsnio 5 dalis numato privačių vandens telkinių savininkų pareigą saugoti žuvų išteklius, bei juos atkurti, t. y. ežero bendrasavininkų pareigos susijusios su įžuvinimu yra reglamentuotos įstatyme. Minėta, pagal CK 4.75 str. 1 d. bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu, todėl teismas be pagrindo nustatė principus ir reikalavimus, kurie įtvirtinti įstatyme.

28.16.                      Teismo sprendimo 4.5 punkte nurodyta: „Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) privalo visapusiškai rūpintis ežero švara ir tvarka aplink jį bei užtikrinti ežero apsaugą nuo bet kokios taršos, o pastebėję taršą - imtis visų jiems prieinamų priemonių, kad ji būtų kuo skubiau pašalinta ir esant būtinumui apie tai informuoti atitinkamas institucijas, kad nebūtų pažeisti kitų bendraturčių teisėti interesai“. Teismo sprendimu nustatytas pareigas reglamentuoja įstatymas.

28.17.                      Teismo sprendimo 4.6 punkte nurodyta: „V. Š. ežero savininkai (bendraturčiai) iki atskiro jų rašytinės formos susitarimo, privalo savo privačių valdų svečius bei lankytojus ir kitus pas juos atvykstančius asmenis įspėti žodžiu bei vizualiai (įrengiant įspėjančius bei atsakomybę numatančius ženklus), kad ežere yra draudžiama žvejyba ir plaukiojimas jame bet kokiomis vandens transporto priemonėmis.“ Šioje dalyje teismo sprendimas yra nesuprantamas ir nelogiškas bei prieštarauja Įstatymui. Iš teismo formuluotės neaišku, apie kokią atsakomybę teismas įpareigojo Širvos ežero bendraturčius įspėti.

28.18.                      Teismas nustatė naudojimosi tvarką CK 4.75 straipsnio 1 dalies pagrindu ir kasacinio teismo plačiai išplėtota praktika. Ieškovas nepateikė jokio plano ar pasiūlymo, kokia konkrečia Širvos ežero dalimi naudosis kiekvienas iš bendraturčių. Šiaulių apygardos teismas 2020-08-26 d. nutartyje (t. 1, b. l. 72, 112) pasisakė, kad ieškovas turi teisę „su kitais bendraturčiais nustatyti, sukonkretinti ir detalizuoti jiems priklausančio specifinį teisinį statusą turinčio turto naudojimosi tvarką, kiek tai neprieštarauja teisės aktuose reglamentuojamos tokio specifinį statusą turinčio turto eksploatavimo (naudojimo) taisyklėms (7 p.).

28.19.                      Pažeisdamas proceso šalių lygybės principą, teismas įpareigojo tik atsakovę D. N. informuoti kitus bendraturčius apie vykdomą individualią veiklą. Kitiems ežero bendraturčiams teismas tokios pareigos nenumatė, nors byloje yra duomenų, kad vienas iš žemės sklypų, besiribojančių su ežeru, savininkų P. G. nuo 2019-08-18 iki 2019-10-30 buvo įregistravęs individualią veiklą pagal pažymą (t.4, b. l. 107). P. G. yra ieškovo artimas giminaitis - jo dėdė.

28.20.                      Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovui 944,00 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimui. 2020-07-13 Ieškovas pareiškė ieškinį (t. l, b.1.-13), prašymą nustatyti naudojimosi tvarką sudarė 11 reikalavimų. Vėliau, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, prašė nustatyti naudojimosi Širvos ežeru tvarką iš 7 reikalavimų, taip pat pareiškė 5 prevencinio pobūdžio reikalavimus. Įstatymo nustatyta tvarka su pradiniu ieškiniu pareikštų 4 ieškinio reikalavimo punktų ieškovas neatsisakė. Teismas iš dalies patenkino dalį ieškinio reikalavimų, juos pakoreguodamas, suformuluodamas savaip; išeidamas už ieškinio ribų, įpareigojo atsakovę atlikti veiksmus, kuriuos ieškovas neprašė įpareigoti atlikti, todėl iš teismo sprendimo nėra aišku, kad teismas patenkino būtent pusę ieškinio reikalavimų.

29.       Atsiliepimu į atsakovės D. N. apeliacinį skundą, ieškovas G. P., atstovaujamas įstatyminės atstovės K. G., prašo jį atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

29.1.                      Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimas dalyje dėl prevencinio ieškinio yra neteisėtas, nepagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad viešųjų ir privačių interesų derinimas sprendžiant aplinkos kokybės gerinimo ir aplinkosaugos problemas yra vienas iš pagrindinių Aplinkos apsaugos įstatyme suformuluotų principų. Viešieji ir privatūs interesai esant aplinkosaugos santykiams dažnai sutampa, todėl ginant viešąjį interesą kartu ginamas ir privatus interesas, ir atvirkščiai.

29.2.                      Atsakovės veikla ir ydingas bei chaotiškas jos organizavimas ilgainiui nulėmė tai, jog buvo pabloginta į ežero pakrantę vedančio kelio būklė, ežero pakrantė, nepriklausanti D. N., nukentėjo dėl nuolatinės taršos, šiukšlinimo ir nepriežiūros, kadangi D. N. nesiėmė jokių veiksmų, kad jos sodybai tiesiogiai nepriklausanti pakrantės teritorija būtų prižiūrima ir tvarkoma, nors natūralu, kad minėtai teritorijai žala daroma visų pirma dėl to, kad asmenys į ją atvyksta dėl pakrantėje veikiančios kaimo turizmo sodybos ir lankosi visoje pakrantėje ir ne tik sodybai priklausančioje jos dalyje. Dar 2006 metais (prieš 14 metų) bendrasavininkų prašymu antstolis T. U. fiksavo faktines aplinkybes D. N. sodyboje ir ežero pakrantėje bei nustatė, kad prie sodybos rasti 38 automobiliai, suskaičiuota 118 ežero lankytojų, o sodybai nepriklausančioje ežero pakrantėje taip pat užfiksuoti poilsiaujantys asmenys ir jų automobiliai, poilsiautojų paliktos šiukšlių krūvos. Teismas pagrįstai pats savo iniciatyva, gindamas visuomenės interesą, nustatė ieškinyje nesuformuluotus įpareigojimus ne tik atsakovei, bet ir bet tuo pačiu ir visiems kitiems Širvos ežero bendraturčiams.

29.3.                      Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenustatė kokia reali žala Širvos ežerui ir ieškovui buvo padaryta praeityje, taip pat, kuo pasireiškia neūkiškas atsakovės požiūris į vandens telkinį, nenurodė kokiais įrodymai remiantis nustatė ežero ekosistemos blogėjimo faktą ar prielaidas ekosistemai blogėti ateityje, tačiau prevenciniu ieškiniu reikalaujama ne atlyginti jau patirtą žalą ar nuostolius, o siekiama užkirsti kelią, kad ateityje jų vėl neatsirastų. Todėl reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti dar nepadaryta arba jau padaryta, tačiau abiem atvejais turi būti reali jos atsiradimo grėsmė ateityje, o ieškovo siekis - pašalinti tokią grėsmę.

29.4.                      Byloje yra pakankamai įrodymų, jog atsakovė vasaros periodu pagal verslo liudijimą atlieka su poilsinių paslaugų suteikimu susijusius veiksmus viršydama savo, kaip bendraturčio, įgaliojimus, kurių nederina su kitais bendraturčiais. Be to, byloje pateikti duomenys patvirtina jau galimai kilusią žalą ežero ekosistemai, o tuo pačiu ir tai, kad atsakovės neteisėti veiksmai ateityje kels ne tik realią grėsmę bendram turtui, bet ir gali būti bendrai nuosavybei padaryta žala. Byloje esanti VMI prie LR FM pažyma apie tai, kad atsakovė buvo įsigijusi verslo liudijimus laikotarpiams nuo 2017-05-06 iki 2017-09-10, nuo 2018-04-14 iki 2018-09-15, nuo 2019-04-12 iki 2019-09-30 patvirtina, jog atsakovė vertėsi poilsio parkų ir paplūdimių veikla, poilsinių transporto priemonių, turistinės stovyklos paslaugų teikimu ir laisvalaikio ir pramogų įrangos, kaip integruotos pramogų paslaugų dalies, trumpalaike nuoma. Šis įrodymas patvirtina, kad atsakovė skatina sodybos lankytojus naudotis ežeru pažeidžiant jo naudojimo taisykles - nuomoja jiems valtis, galbūt ir žvejybos įrankius, leidžia asmenims žvejoti ežere ir gauna už tai atlygį, nors VĮ „Registrų centras“ išrašo apie žemės sklypą - ežerą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 6.2. punktą, tretiesiems asmenims, kurie nėra ežero savininkai, nustatytas servitutas - teisė ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams), kurio aprašyme nurodyta, kad asmenims leidžiama tik maudytis (o ne žvejoti, ar plaukioti vandens transporto priemonėmis). Toks servitutas šiandien dienai yra galiojantis ir nėra pakeistas (panaikintas). Leidžiant sodybos lankytojams naudotis valtimis ar kitomis vandens transporto priemonėmis, nebeįmanoma užtikrinti ir kontroliuoti, kad minėti asmenys neteisėtai nežvejotų iš valties, todėl esant ribotam servitutui leisti tik maudytis, tik toks trečiųjų asmenų ežero naudojimo būdas ir turėtų būti užtikrinamas atsakovei vykdant individualią veiklą.

29.5.                      Kadangi atsakovė vykdo specializuotą kaimo turizmo veiklą, jos sodyba natūraliai yra ežero lankytojų traukos objektas. Visiems norintiems sodyboje netilpus ar nepageidaujant mokėti įvažiavimo mokesčio, žmonės palieka automobilius už sodybos teritorijos ir apsistoja visoje ežero pakrantėje taip pat ir ne sodybos teritorijoje, kur atlieka gamtinius reikalus bei palieka kalnus šiukšlių. D. N. nesirūpina pakrantės apsauga, neįrengia pakrantėje pakankamo kiekio šiukšlių dėžių, nesudaro galimybių sodybos lankytojams ir svečiams tvarkingai atlikti gamtinius reikalus, nepasirūpina tinkamu buitinių nuotekų surinkimu, valymu bei šalinimu. Prevenciniai ieškovės ieškinio reikalavimai jų pareiškimo dieną buvo ir tebėra visiškai pagrįsti, kadangi atsakovei Aplinkos apsaugos departamento skirta bauda pagal ANK 246 str. 1 d. tik patvirtina, jog ieškovas šioje byloje įrodė, kad dėl atsakovės vykdomos veiklos ir naudojamų netvarkingų įrenginių aplinkai buvo daroma žala, aplinka buvo teršiama ir kilo reali taršos grėsmė. Byloje yra surinkta pakankamai duomenų ir dėl lengvųjų automobilių vairuotojų veiksmais daromos žalos.

29.6.                      Geranoriškai susitarti su D. N. dėl ežero naudojimo ežero bendrasavininkams nesiseka nuo pat 2005 metų dėl jos konfliktiško elgesio ir abejingumo bendrasavininkų interesams ir gerovei bei saugumui. Egzistuojantis teisinis reguliavimas neužtikrina ne tik efektyvaus bendraturčių teisių ir teisėtų interesų gynimo, bet Širvos ežero apsaugos nuo neteisėtos žvejybos, taršos ir ydingo ežero naudojimo. Ieškovas ir atsakovė vandens telkinį valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise, kuomet jų dalys yra lygios. Ginčo atveju šalys kaip bendraturčiai dėl Širvos ežero naudojimosi bendrąja daline nuosavybe įstatymo nustatyta tvarka susitarimo nėra sudariusios (CK 4. 75 str.). Atsakovė naudodamasi jai priklausančią sodyba, kartu ir su jai priskirtina Širvos ežero dalimi, verčiasi ir verslo liudijime nurodyta veikla, tai yra teikė mokomas paslaugas tretiesiems asmenims (materialine prasme) ir iš šios veiklos gaudavo pajamas. Tretieji asmenys (materialine prasme) turėdami atsakovės kaip žemės sklypo savininkės ir kaip Širvos ežero bendraturtės sutikimą ir veikdami pastarosios vardu nesant suderinimo su kitais ežero bendraturčiais (ieškovu ar bylos nagrinėjime dalyvaujančiais trečiaisiais asmenims) jame žvejoja, plaukioja valtimis ir naudojasi kitomis pramogomis bei pakrantės zonoje kuria laužus, stato automobilius ir kitaip daro įtaką vandens telkiniui.

29.7.                      Atsakovė viso proceso metu nuolat prašė teismo ieškinį visiškai atmesti, tą daro ir teikdama apeliacinį skundą, nurodydama, kad visi reikalavimai pertekliniai ir nepagrįsti, tačiau pati elgiasi pasyviai ir nebendradarbiauja procese, nesiūlo galimų elgesio taisyklių, nesiūlo savo galimo naudojimosi tvarkos varianto, neteikia jokių įžvalgų, kaip būtų galima bendru sutarimu naudotis bendru turtu. Tai pagrindžia, kad tokios tvarkos nebuvimas, o ir egzistuojantis teisinis reguliavimas neužtikrina efektyvaus bendraturčių teisių ir teisėtų interesų gynimo bei Širvos ežero apsaugos, ko pasėkoje, toks teisinis neapibrėžtumas gali sudaryti sąlygas Atsakovei ir toliau naudotis ežeru tik jai vienai priimtinu būdu, taip tenkinant tik savo vienos, kaip bendraturtės, interesus.

29.8.                      Patikslintu ieškiniu ieškovas pateikė 4 prevencinio pobūdžio reikalavimus ir vieną sąlyginį, nurodant, kad jį bus prašoma tenkinti tik nesant galimybės atsakovei įgyvendinti kitų dviejų, ir pateikė 7 reikalavimus dėl naudojimosi ežeru tvarkos nustatymo, taigi viso patikslintu ieškiniu pateikta 11 reikalavimų. 2 Ieškovo prevencinio pobūdžio reikalavimus teismas patenkino, 1 suformulavo savo iniciatyva, taip pat, patenkino 6 reikalavimus dėl naudojimosi ežeru tvarkos nustatymo, kas rodo, kad viso buvo patenkinti 8 iš 11 Ieškovo reikalavimų, nurodytų patikslintame ieškinyje, o jei vertinant ir pirminio ieškinio reikalavimus (kurių 4 patikslintame ieškinyje jau nebebuvo nurodyti), tuomet teismas patenkino 8 iš 15 ieškovo reikalavimų, tad nepagrįstas atsakovės teiginys dėl bylinėjimosi išlaidų neteisingo paskirstymo.

30.       Atsiliepimais į atsakovės D. N. apeliacinį skundą, tretieji asmenys J. G. ir P. G. prašo jį atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais analogiškais argumentais:

30.1.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai sprendime konstatavo, kad vien jau tas faktas, kad atsakovė anksčiau yra atlikusi veiksmus, susijusius su bendrai įgyvendinama nuosavybės teise į ežerą be kitų bendraturčių sutikimo, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovė toliau neturi teisės atlikti kokių nors veiksnių pagal jai išduodama verslo liudijimą, kurie susiję su ežero išteklių naudojimu, jeigu ji neturi kitų bendraturčių sutikimo, kadangi tokie jos veiksmai kelia realų žalos bendram turtui atsiradimo pavojų.

30.2.                      Viso proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovė D. N. siekė tik visiško ieškinio atmetimo, kategoriškai neigė visus ieškinio reikalavimus. įrodinėjo, kad jokia naudojimosi ežeru tvarka nereikalinga, nesiūlė jokio kompromisinio naudojimosi ežeru tvarkos varianto, tokiu būdu siekdama tik išimtinio savo asmeninių interesų tenkinimo.

30.3.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas, labai išsamus, jame išdėstyti bei tinkamai įvertinti visi šalių argumentai, aptarti byloje esantys rašytiniai Įrodymai, atliktas net ir išvažiuojamasis teismo posėdis, siekiant bylos nagrinėjimo išsamumo, teismo sprendimas yra aiškus, nustatantis elgesio taisykles ne tik atsakovei, bet ir visiems bendrasavininkams, nesudėtingai vykdomas, o atsakovė nepateikė jokių pakankamai pagrįstų argumentų, kurie leistų tokį išsamų ir pagrįstą teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

31.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

32.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo prevencinio pobūdžio ieškinio reikalavimai ir reikalavimai dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo, tenkinti iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

33.       Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė D. N. nurodo, kad teismas nepagrįstai iš dalies tenkino tiek ieškovo prevencinio pobūdžio reikalavimus, tiek reikalavimus dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu nustatymo bei išeidamas už ieškinio ribų, papildomai nustatė atsakovei savo iniciatyva du naujus įpareigojimus. Apeliantės nuomone, pirma, teismas tenkindamas dalį prevencinio pobūdžio reikalavimų, neatsižvelgė nei į Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos išvadą, nei į (regioninio parko) direkcijos nuomonę, jog apeliantės veikla neigiamos įtakos gamtai ir ežerui nedaro. Antra, teismas nepagrįstai priėmė sprendimą „įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla riboti atvykstančių prie Širvos ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant joms stovėti tik asfaltuotoje ir tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje“, nes šioje dalyje išėjo už ieškinio ribų. Tokio ieškinio reikalavimo ieškovas nepareiškė. Trečia, teismas, tenkindamas dalį reikalavimų dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu – dėl įžuvinimo, dėl įpareigojimo visapusiškai rūpintis ežero švara ir tvarka aplink jį bei užtikrinti ežero apsaugą nuo bet kokios taršos, o pastebėję taršą - imtis visų jiems prieinamų priemonių, kad ji būtų kuo skubiau pašalinta ir esant būtinumui apie tai informuoti atitinkamas institucijas, kad nebūtų pažeisti kitų bendraturčių teisėti interesai, neatsižvelgė, kad tokie įpareigojimai nustatyti įstatyme. Ketvirta, kitais klausimais, pvz., dėl žvejojimo Širvos ežere ir plaukiojimo savaeigėmis ir nesavaeigėmis transporto priemonėmis, teismas nepagrįstai nusprendė uždrausti, tačiau toks uždraudimas prieštarauja įstatymui. Penkta, teismas nepagrįstai priėmė sprendimą „įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla, apie tai raštiškai ir tinkamai informuoti visus kitus Širvos ežero savininkus (bendraturčius)“. Apeliantės nuomone, teismo sprendime nėra nurodyta motyvų, kokiu būdu bus pasiektas tikslas apsaugoti ieškovo nuosavybę - Širvos ežerą, D. N. informuojant ežero bendraturčius apie vykdomą individualią veiklą žemės sklypuose, kurie nuosavybės teise nepriklauso nei ieškovui, nei kitiems bendraturčiams. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismo sprendimo 4.6 punkte esantis įpareigojimas yra nesuprantamas ir nelogiškas bei prieštarauja įstatymui. Šešta, apeliantė akcentuoja ir tai, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas nevykdė Šiaulių apygardos teismo 2020-08-26 d. nutartyje (t. 1, b. l. 72, 112) nurodytų išaiškinimu, kad ieškovas turi teisę „su kitais bendraturčiais nustatyti, sukonkretinti ir detalizuoti jiems priklausančio specifinį teisinį statusą turinčio turto naudojimosi tvarką, kiek tai neprieštarauja teisės aktuose reglamentuojamos tokio specifinį statusą turinčio turto eksploatavimo (naudojimo) taisyklėms (7 p.), kas reiškia, jog ieškovas turėjo pateikti naudojimosi bendru daiktu tvarkos planą, tačiau tokio nepateikė. Septinta, teismas nustatė naudojimosi Širvos ežeru tvarką, kartu nurodydamas, kad „teismo pateikiami išaiškinimai yra skirti visiems ežero bendraturčiams ir su ežeru besiribojančių žemės sklypų savininkams (t. 3, 126 b. 1.)“. Šiame bylos lape yra Širvos ežero planas, iš kurio matyti, kad Širvos ežeras ribojasi su Nacionalinės žemės tarnybos žemės sklypu, todėl teismo išaiškinimai taikomi ir šio sklypo savininkui, kuris nebuvo įtrauktas į bylą, todėl šioje dalyje yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 3 d. 1 p.). Su nurodytais apeliantės argumentais, teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

Dėl bylos esmės

34.       Byloje nustatyta, kad šalims ir tretiesiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklauso atitinkamos žemės sklypo ir vandens telkinio Širvos ežero dalys (t.1, 14-18 b. l., t. 3, 97-108, 126, 158-160, 162-165 b. l., t. 4, 9-15, 18-19-22-25 b. l.). Pagal (regioninio parko) zonavimo schemą Širvos ežeras ir kita susijusi teritorija yra priskirtina konservacinio prioriteto zonai (kraštovaizdžio draustiniui), kurioje vystomai veiklai yra taikomi tam tikri apribojimai (t.1, 20 b. l., t.3, 18, 164-165, 168-170, 172-189 b. l., t.4, 16-17, 20 b. l.). (regioninio parko) direkcija 2004-05-28 rašte nurodė, kad vieno iš bendraturčio K. G. parengtas „Statybos reglamentų nustatymo ir sodybos atstatymo (adresu: duomenys neskelbtini), (regioniniame parke) detalusis planas“ neatitinka Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos pateiktų sąlygų (t. 1, 20 b. l.) Iš 2005-07-22 Šiaulių rajono PK VP Bubių policijos rašto matyti, kad tyrimas dėl neteisėtos D. N. veiklos nutrauktas, nesant jos veiksmuose administracinės teisės pažeidimų, numatytų LR ATPK 76 straipsnyje (Saugomų teritorijų režimo pažeidimas), 172 straipsnyje (Komercinės ar ūkinės veiklos pažeidimas) sudėties (t. 1, 21-22 b. l.). Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK VPS kaimiškosios policijos nuovados 2014-10-24 nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos dėl D. N. veiklos, nes nenustatyta pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnio (savavaldžiavimas) požymių (t. 1, b. l. 25-26). Lietuvos aplinkos ministerijos 2019-06-25 raštu K. G. išaiškinta dėl žvejojimo teisės privačiam vandens telkinyje (t. 1, 27-37 b. l.). Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK 2019-07-15 nutarimu nutraukė (nepradėjo administracinio nusižengimo bylos teisenos pagal LR ANK 518 straipsnį (savavaldžiavimas) dėl K. G. veiksmų (t. 1, 38-40). Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK 2019-07-15 nutarimu nutraukė (nepradėjo) administracinio nusižengimo bylos teisenos dėl K. G. veiksmų LR ANK 481 straipsnio (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) pagrindu (t. 1, 41-20 b. l.). Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK 2019-09-24 nutarimu nutraukė (nepradėjo) administracinio nusižengimo bylos teisenos dėl K. G. veiklos (t. 3, 50-57 b. l.). Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK 2020-06-25 nutarimu nutraukė (nepradėjo) administracinio nusižengimo bylos teisenos LR ANK 518 straipsnio pagrindu dėl neteisėto žvejojimo Širvos ežere (1 t., 47-50 b. l.). (regioninio parko) direkcija 2021-03-05 raštu patvirtino, kad Direkcijai nėra žinoma, jog D. N. naudodamasi jai priklausančiais žemės sklypais (adresu: duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, terštų gamtą ar būtų bausta už teisės aktų pažeidimus (3 t., 136 b. l.). Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Šiaulių aplinkos apsaugos inspekcijos 2021-03-01 patikrinimo aktu Nr. (14.5)-PA-569 aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų teršiant aplinką buitinėmis nuotėkomis ar atliekomis D. N. priklausančioje žemėje ir namų valdoje (adresu: duomenys neskelbtini), fakto nenustatyta (3 t., 154-156 b. l.). Aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos aplinkos kokybes departamento 2021-03-23 rašte nurodyta, kad D. N. priklausantis nuotekų kaupimo rezervuaras nėra sandarus ir neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ 7 p. reikalavimų. Už nustatytą aplinkosauginį pažeidimą D. N. skirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos ANK 246 straipsnio 1 d., tačiau žala už aplinkos teršimą nuotekomis D. N. skaičiuojama nebus, kadangi nepakanka duomenų norint apskaičiuoti aplinkai padarytą žalą – t. y. nėra tiesioginio nuotekų išleistuvo iš kurio būtų galima paimti mėginius užterštumui nustatyti ir pamatuoti debitą bei nustatyti išbėgusio nuotekų kiekio. D. N. nedelsiant užtikrino, kad rezervuaras būtų užsandarintas bei pateikė patikrinimą atlikusiems pareigūnams tai patvirtinančius įrodymus (4 t., b. l. 43-44 b. l.). Atsakovės vykdoma poilsinė veikla adresu (duomenys neskelbtini). užfiksuota ir antstolio R. K. 2020-10-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 98-78 (2 t., 31-78, 83-90 b. l.). Iš atsakovės pavedimu J. N. susirašinėjimo el. laiškais su Aplinkos apsaugos ministerijos įgaliota atstove seka, kad vandens telkinio bendraturčiai privalo tarpusavyje susitarti dėl jo išteklių naudojimo (2 t., 97-101 b. l.). Atsakovės sodybos adresu vykdomos veiklos rūšys nurodytos išduotame verslo liudijime (2 t., 102, 145, 165 b. l.). Vietos apžiūros metu faktinės aplinkybės užfiksuotos ir teismo atstovo padarytose foto nuotraukose (4 t.. 51 b. l.). aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Šiaulių aplinkos apsaugos inspekcijos 2021-05-12 apžiūros aktas ir foto nuotraukos (4 t., 70-71, 88-90 b. l.). Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos informacija apie atsakovės D. N. 2020 metais gautas pajamas iš individualios veiklos pagal verslo liudijimą (4 t., 77 b. l.). Analogiškai individualią veiklą pagal pažymą tik nuo 2019-08-18 iki 2019-10-30 vykdė ir byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo J. G. (4 t., 107 b. l.).

35.       (regioninio parko) direkcijos 2021-05-28 rašto 3.1.4. punkte nurodyta, kad D. N. vykdant ūkinę veiklą prie Širvos ežero, kuomet poilsiautojai prie jo atvyksta lengvosiomis transporto priemonėmis, neprivalu įsirengti automobiliu stovėjimo aikštelės. Jai priklausančiame žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrengta asfaltuota mašinų stovėjimo aikštelė. To paties rašto 3.2.1. punkte nurodyta, kad Direkcija neturi duomenų, nėra gavusi pranešimų ar nustačiusi Širvos ežero teršimo atvejų ar už taršą nustatytų asmenų. Aplink ežerą nėra žinoma galimų taršos šaltinių, kurie keltų reikšmingą grėsmę ežero ekosistemai. D. N., vykdydama veiklą, tinkamai prižiūri pakrantes ir surenka šiukšles. To paties rašto 3.2.2. ir 3.2.3. punktuose patvirtinta, kad nesavaeigės plaukiojimo priemonės nedaro žalos Širvos ežerui, jame nepastebėta didelio plaukiojimo priemonių kiekio, kuris galėtų daryti reikšmingą neigiamą poveikį ežerui ar jo ekosistemai, o D. N. veikla ir jos veiklai įrengti mažieji kraštovaizdžio architektūros įrenginiai ir rekreaciniai statiniai jai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, neprieštarauja teisės aktams ar teritorijų planavimo dokumentams (4 t., 81 b. l.). To paties rašto 3.1.2. punkte nurodyta, kad Direkcija yra nustačiusi aplinkosauginių pažeidimų žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vienas iš savininkų šiuo metu yra G. P. (tėvai K. G. ir A. P.). 2011-03-03 yra surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje dėl laikomų kilnojamų objektų (konteinerių – talpų) neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo (4 t. 80 b. l.). 2021-04-14 nustatyta, kad ieškovui G. P. priklausančiame žemės sklype, miško žemėje įrengta apie 3 arų poilsiavietė su uždaru 18 kv. m. pastatu 15 metrų nuo ežero, laužaviete, 2 lieptais, pakyla ant nupjautų medžių kamienų, plaustu ir 2-jomis valtimis be registracijos ženklų. Aiškinamasi dėl padarytos žalos dydžio (4 t., 80 b. l.). Ieškovo G. P. mama K. G. yra pateikusi 2020-06-30 prašymą (regioninio parko) direkcijai dėl stovyklavietės su rekreaciniais įrenginiais įrengimo (4 t., 80 b. l.).

36.       Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus rašte nurodyta, kad privatus 9,0000 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra ežeras Širva (kodas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (duomenys neskelbtini)) ribojasi su: 1) privačiu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) privačiu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3) privačiu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Šios žemės savininkas yra Lietuvos Respublika, patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (pagrindas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi 9,0000 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybės nuosavybės teise priklausančios žemės nėra, Nacionalinė žemės tarnyba neturi suinteresuotumo civilinės bylos, kurioje pareikštas reikalavimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tarp bendraturčių tvarkos (CK 4.81 straipsnio 1 dalis) ir priežiūros, baigtimi (4 t., 5-6 b. l.).

37.       Nei vienam iš byloje pateiktų Širvos ežero planų, nėra išskirtos apsauginės pakrančių zonos, kurios bendrasavininkams nepriklauso, nepateiktas byloje ir naudojimosi bendru daiktu tvarkos planas (2 t., 79-82, 95; 3 t., 111, 126 b. l.; 4 t., 16-17, 20, 26 b. l.). Iš bendro ežero plano matyti, kad su Širvos ežero pakrančių zona ribojasi ieškovo G. P. kartu su trečiaisiais asmenimis J., P., ir L. G. turimas žemės sklypas, NŽT žemės sklypas, trečiojo asmens E. I. žemės sklypas ir 2 atsakovei D. N. priklausantys žemės sklypai (3 t., 123 b. l.). Iš bylos duomenų matyti, kad paplūdimio zonas (nors pakrančių apsaugos juostos iki 10 metrų šalims nuosavybės teise nepriklauso) turi D. N.. G. P. (kartu su J., P. ir L. G.) ir E. I..

Dėl prevencinio ieškinio reikalavimų

38.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl tenkintų trijų ieškinio prevencinio pobūdžio reikalavimų: 1) uždrausti atsakovei D. N. išduoti jos sodybos lankytojams bet kokios formos leidimus žvejoti ir naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis Širvos ežere, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo; 2) įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla, apie tai raštiškai ir tinkamai informuoti visus kitus Širvos ežero savininkus (bendraturčius); 3) įpareigoti D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla riboti atvykstančių prie Širvos ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant joms stovėti tik asfaltuotoje ir tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Savo poziciją grindžia argumentais, jog teismas tenkindamas dalį prevencinio pobūdžio reikalavimų, neatsižvelgė nei į Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos išvadą, nei į (regioninio parko) direkcijos nuomonę, jog apeliantės veikla neigiamos įtakos gamtai ir ežerui nedaro. Teismas taip pat nepagrįstai priėmė sprendimus įpareigoti atsakovę D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla, apie tai raštiškai ir tinkamai informuoti visus kitus Širvos ežero savininkus (bendraturčius), nes atsakovė vykdo veiklą jai priklausančiose nuosavybės teise žemės sklypuose, o ne ieškovo nuosavybėje. Be to, atsakovė mano, jog teismo nustatytas įpareigojimas atsakovei, vykdant individualią veiklą, riboti atvykstančių prie Širvos ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant joms stovėti tik asfaltuotoje ir tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje“, peržengia ieškinio ribas, nes tokio reikalavimo ieškovas nereiškė. Su šiais atsakovės argumentais ieškovo ir pirmosios instancijos teismo argumentų kontekste, teisėjų kolegija sutinka dėl toliau nurodomų priežasčių.

39.       Reikšminga tai, jog prevencinis ieškinys gali būti reiškiamas, kai kyla realus pavojus. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta - realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Jeigu žalos padaryta eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos ir yra realus pavojus, jog dėl šios veiklos vėl gali būti padaryta žalos, tai teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą (CK 6.255 straipsnio 2 dalis).

40.       Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas dėl prevencinio ieškinio sąlygų, yra nurodęs, kad prevenciniu ieškiniu siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas – užkirsti kelią potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-73/2008; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; kt.). Tokiu atveju teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). Reiškiant prevencinį ieškinį žala gali būti jau padaryta, bet gali būti dar nepadaryta, tuomet ieškovas turi įrodyti potencialią jos atsiradimo grėsmę ateityje, atsakovo veiksmų neteisėtumą, siekį pašalinti žalos grėsmę. Prevencinis ieškinys yra apsauginio–prevencinio pobūdžio teisių gynimo būdas, kuriuo siekiama apsaugoti asmenį nuo teisių pažeidimo, įpareigojant nutraukti neteisėtus veiksmus arba draudžiant atlikti veiksmus, kurie realiai gali būti atlikti. Reikalavimo objektas yra būsimi neteisėti veiksmai. Neteisėti veiksmai – tai aktyvūs neteisėti atsakovo veiksmai, pažeidžiant įstatymo leidėjo nustatytą pareigą elgtis ar nesielgti tam tikru būdu. Jei asmens veiksmai neatitinka teisės aktuose ar sutartyje nustatytų reikalavimų, tai jie laikomi neteisėtais (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teisė reikšti prevencinį ieškinį yra nustatoma kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus.

41.       Pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

42.       Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

43.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas). Kasacinio teismo pažymėta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 40 punktas; 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 26 punktas).

44.       Apeliaciniu skundu keliamas netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo klausimas, nurodoma, kad netinkamai nustatytos bylos faktinės aplinkybės, įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo išvados pagrįstos tik bendro pobūdžio samprotavimais. Atsakovė laikosi pozicijos, jog nei viename iš savo prevencinio pobūdžio reikalavimų ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė, kokia reali žala Širvos ežerui ir ieškovo interesams buvo padaryta praeityje.

45.       Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantės argumentais pareikšto prevencinio ieškinio reikalavimų kontekste, priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, pripažįsta, jog byloje esančių įrodymų visuma nepagrindžia, kad apskritai kokia nors žala padaryta ar bus daroma ateityje bendram turtui - ežero ekosistemai. Tokią teisėjų kolegijos nuomonę sąlygoja sekančios aplinkybės.

46.       Pirma, nors pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies ieškovo prevencinio pobūdžio reikalavimus ir rėmėsi CK 6.255 straipsnio 2 dalimi - jeigu žalos padaryta eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos ir yra realus pavojus, jog dėl šios veiklos vėl gali būti padaryta žalos, tai teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą, tačiau visgi, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės veikla nėra tokio pobūdžio ir masto, kad iš jos apskritai galėtų kilti kokia nors reali ir tikėtina žala bendram turtui. Atsakovė neeksploatuoja nei gamybinių įrenginių, nei vykdo kokią nors pramoninę veiklą ant ežero pakrantės. Atsakovės veikla – poilsinio rekreacinio pobūdžio sezono metu (apytiksliai nuo gegužės iki spalio mėnesio (apie keturis mėnesius per metus), ir dar įtakojama gamtinių sąlygų ir veiksnių (orų), kas ženkliai mažina galimą žmogiškojo faktoriaus įtaką ir tikėtiną žalos gamtai riziką. Tokią teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: (regioninio parko) direkcijos 2021-03-05, 2021-05-28 raštai, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Šiaulių aplinkos apsaugos inspekcijos 2021-03-01 patikrinimo aktas Nr. (14.5)-PA-569, 2021-03-23 raštas, 2020-10-21 Antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir nuotraukos (2 t., 36-78 b. l.). Direkcijai nėra žinoma, jog D. N. naudodamasi jai priklausančiais žemės sklypais (adresu: duomenys neskelbtini), nesilaikytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, terštų gamtą ar būtų bausta už teisės aktų pažeidimus (3 t., 136 b. l.), Aplinkos apsaugos departamentas taip pat jokių ypatingai reikšmingų sistemingai daromų atsakovės pažeidimų, kurie neigiamai įtakotų ežero būklę, nenustatė. Taipogi byloje nepateikta jokių duomenų nei apie galimą nuolatinį taršos lygį ežero vandeniui, grėsmę ežero augalijai ir faunai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovas į bylą pateikė raštą, jog prieš daugiau nei 50 metų ežere buvo tam tikra žuvų ir vėžiagyvių populiacija, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo metu yra kita nei buvo anksčiau buvusi populiacija, ir ji pakito ar galimai pakis būtent dėl atsakovės individualios veiklos, o ne dėl natūralių gamtos procesų – žuvų migracijos į aplinkinius ežerus, ligų, neišgyvenimo žiemos laikotarpiu ir kt., nes nei anksčiau, nei dabar tikslių duomenų ar specialių tyrimų apie ežere gyvenančią žuvų ir vėžiagyvių populiaciją, atlikta nebuvo. Tokius ieškovo pateiktų įrodymų fragmentus teisėjų kolegija laiko netiesioginiais įrodymais, kurie neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys. Esant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duoda pagrindą vertinti kitaip, vertintina, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl esamos ir būsimos žalos gamtai, neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (šios nutarties 41 punktas).

47.       Priešingai nei laikosi pozicijos ieškovas, Direkcijos 2021-03-05 raštas patvirtina, kad Direkcijai nėra žinoma, jog D. N. naudodamasi jai priklausančiais žemės sklypais (adresu: duomenys neskelbtini), nesilaikytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, terštų gamtą ar būtų bausta už teisės aktų pažeidimus (3 t., 136 b. l.). Direkcija neturi duomenų, nėra gavusi pranešimų ar nustačiusi Širvos ežero teršimo atvejų ar už taršą nustatytų asmenų. Aplink ežerą nėra žinoma galimų taršos šaltinių, kurie keltų reikšmingą grėsmę ežero ekosistemai. D. N., vykdydama veiklą, tinkamai prižiūri pakrantes ir surenka šiukšles. To paties rašto 3.2.2. ir 3.2.3. punktuose patvirtinta, kad nesavaeigės plaukiojimo priemonės nedaro žalos Širvos ežerui, jame nepastebėta didelio plaukiojimo priemonių kiekio, kuris galėtų daryti reikšmingą neigiamą poveikį ežerui ar jo ekosistemai, o D. N. veikla ir jos veiklai įrengti mažieji kraštovaizdžio architektūros įrenginiai ir rekreaciniai statiniai jai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, neprieštarauja teisės aktams ar teritorijų planavimo dokumentams (4 t., 81 b. l.). Aplinkos apsaugos departamentas F2021-03-01 patikrinimo aktu Nr. (14.5)-PA-569 aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų teršiant aplinką buitinėmis nuotėkomis ar atliekomis D. N. priklausančioje žemėje ir namų valdoje (adresu: duomenys neskelbtini), fakto nenustatė (3 t., 154-156 b. l.). O tai, kad už nustatytą aplinkosauginį pažeidimą, Aplinkos apsaugos departamentas D. N. skyrė administracinę nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos ANK 246 straipsnio 1 d. dėl nesandaraus tualeto rezervuaro, tačiau žalos už aplinkos teršimą nuotekomis D. N. neskaičiavo, kadangi nepakako duomenų norint apskaičiuoti aplinkai padarytą žalą – t. y. nerastas tiesioginis nuotekų išleistuvas iš kurio būtų galima paimti mėginius užterštumui nustatyti ir pamatuoti debitą bei nustatyti išbėgusio nuotekų kiekio, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai vertinti atsakovės veiksmų kaip ypatingai pavojingų, kurie atitiktų prevencinio ieškinio sąlygas. Juo labiau, atsakovė Aplinkos apsaugos departamentą nedelsiant užtikrino, kad rezervuaras būtų užsandarintas bei pateikė patikrinimą atlikusiems pareigūnams tai patvirtinančius įrodymus (4 t., b. l. 43-44 b. l.). Kad atsakovės D. N. vykdomos poilsinės veiklos adresu (duomenys neskelbtini) teritorija tvarkinga ir prižiūrėta, užfiksuota ir antstolio R. K. 2020-10-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 98-78 (2 t., 31-78, 83-90 b. l.).

48.       Kad ežero ekosistemai nėra kenkiama, iš dalies patvirtina ir viešai prieinama informacija apie vandens kokybę (regioninio parko) ežeruose, pvz. (pavadinimas neskelbtinas), kuris taip pat, kaip ir Širvos ežeras priklauso (kraštovaizdžio draustiniui), ir yra ne tik, kaip nurodo ieškovas, bet ir įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2009 m. lapkričio 18 d. „Dėl (regioninio parko) ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“, konservacinėje zonoje, bet ir šalia ginčo ežero, kaip ir šiek tiek nuo jų nutolęs (pavadinimas neskelbtinas) ežeras. Visuomenės sveikatos centro atlikti 2018-2021 metais vasaros laikotarpiais tyrimai patvirtina, kad vandens kokybė atitinka reikalavimus (https://siauliurvsb.lt/veiklos-sritys/visuomenes-sveikatos-stebesena). Tačiau pastebėtina, kad minimas (pavadinimas neskelbtinas) (ieškovo minimi (pavadinimas neskelbtinas) ir (pavadinimas neskelbtinas) ežerai yra šalia jo, o ne šalia Širvos ežero) ežeras nėra privatus, jame neribojama jokia veikla ar lankytojų skaičius. (pavadinimas neskelbtinas) ežeras, tiek jo pakrantės nuo seno yra netgi didesnė traukos vieta dėl turimos patogesnės ir platesnės pakrantės nei Širvos ežeras, ir yra ženkliai intensyviau eksploatuojamos sezonu metu – rengiami masiniai renginiai (varžybos, šventės), kuriamos laikinos stovyklavietės, kūrenami laužai, pakrantės sistemingai gausiai lankomos poilsiautojų, ežere ir maudomasi, ir žvejojama (https://www.infotytuvenai.lt/index.php/lt/turizmo-informacija/kurtuvenu-regioninis-parkas). Lygiai tokia pati (pavadinimas neskelbtinas), kaip ir Širvos ežero lokalizacija – buvimas konservacinėje zonoje, nesudaro pagrindo (regioninio parko) direkcijai riboti lankytojų skaičiaus dėl galimos/tikėtinos žalos ežero ekosistemai, ir Direkcija jų neriboja – prie ežero vyksta visi pageidaujantys bet kurio paros ar sezono metu, todėl teisėjų kolegijos neįtikina ieškovo teiginiai, kad atsakovės vykdoma ribota individuali veikla prie Širvos ežero, kenkia Širvos ežero ekosistemai ir yra realiai itin žalinga.

49.       Antra, tai kad ieškovo nurodomos aplinkybės, jog nuo 2005 metų neva atsakovė daro pažeidimus dėl ko ne kartą kviesti atitinkamų institucijų pareigūnai dėl klausimų sprendimo administracine tvarka, ar, kad 2006 metais (prieš 15 metų) bendrasavininkų prašymu antstolis T. U. fiksavo faktines aplinkybes D. N. sodyboje ir ežero pakrantėje bei nustatė, kad prie sodybos rasti 38 automobiliai, suskaičiuota 118 ežero lankytojų, o sodybai nepriklausančioje ežero pakrantėje taip pat užfiksuoti poilsiaujantys asmenys ir jų automobiliai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, nes ieškovas (9 metų amžiaus) savininkų patapo ženkliai vėliau, t. y. nuo (data neskelbtina) dovanojimo sutarties pagrindu (1 t., 14 b. l.). Dar daugiau, nei viename iš administracinių teisės pažeidimų protokolų nėra fiksuoti būtent atsakovės daromi pažeidimai. Priešingai, teisena dėl administracinių pažeidimų atsakovės atžvilgiu visais atvejais nutraukta, išskyrus atvejį dėl nesandarios nuotekų talpos, nesant sudėties. Nors Direkcija yra nustačiusi aplinkosauginių pažeidimų žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vienas iš savininkų šiuo metu yra G. P. (tėvai K. G. ir A. P.). 2011-03-03 yra surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje dėl laikomų kilnojamų objektų (konteinerių – talpų) neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo (4 t. 80 b. l.). 2021-04-14 nustatyta, kad ieškovui G. P. priklausančiame žemės sklype, miško žemėje įrengta apie 3 arų poilsiavietė su uždaru 18 kv. m. pastatu 15 metrų nuo ežero, laužaviete, 2 lieptais, pakyla ant nupjautų medžių kamienų, plaustu ir 2-jomis valtimis be registracijos ženklų. Aiškinamasi dėl padarytos žalos dydžio (4 t., 80 b. l.). Ieškovo G. P. mama K. G. yra pateikusi 2020-06-30 prašymą (regioninio parko) direkcijai dėl stovyklavietės su rekreaciniais įrenginiais įrengimo (4 t., 80 b. l.), tačiau, teisėjų kolegija pastebi, kad nesulaukusi atsakymo ir leidimo, poilsiavietę, visgi ieškovo įstatyminiai atstovai, įsirengė.

50.       Trečia, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovę informuoti bendrasavininkus apie vykdomą veiklą, ne tik, kad peržengė pareikšto ieškinio ribas (CK 265 straipsnio 2 dalis), nes tokio reikalavimo ieškovas nebuvo pareiškęs, bet ir neatsižvelgė, kad tokios pareigos joks teisės aktas nenumato, be to, ieškovui ir taip yra žinoma, kad atsakovė tokio pobūdžio veiklą vykdo. Ir ją vykdo ne ieškovui, o pačiai atsakovei priklausančiose žemės sklypuose. Veiklą ieškovei vykdyti suteikia Konstitucijos 46 straipsnis ir kiti teisės aktai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas įpareigodamas atsakovę pagal ieškovo reikalavimą informuoti bendrasavininkus apie vykdomą veiklą, teisėjų kolegijos nuomone, neatsižvelgė, jog tikėtinai ir ieškovo įstatyminiai atstovai tokią veiklą ketina vykdyti, nes ieškovo įstatyminiai atstovai įsirengė poilsiavietę, o ieškovo mama yra pateikusi 2020-06-30 prašymą (regioninio parko) direkcijai dėl stovyklavietės su rekreaciniais įrenginiais įrengimo (4 t., 80 b. l.). Todėl toks įpareigojimas vien tik atsakovei, pažeidžia šalių lygybės ir proporcingumo principus.

51.       Ketvirta, teismas uždrausdamas atsakovei D. N. išduoti jos sodybos lankytojams bet kokios formos leidimus žvejoti ir naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis Širvos ežere, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo, neatsižvelgė į įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas materialines teisės normas ir bendraturčių interesų pusiausvyros derinimo principą.

52.       Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 10 straipsnį (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija), asmenys turi teisę vandens telkiniuose plaukioti plaukiojimo priemonėmis be atskiro leidimo, išskyrus aplinkos ministro įrašytus į sąrašą vandens telkinius, kuriuose draudžiama plaukioti plaukiojimo priemonėmis. Teisę plaukioti turi tiek vandens savininkas, tiek kiti asmenys, tam nereikalingas specialus leidimas, tokia teisė gali būti įgyvendinama ir nenustačius servituto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-403/2018, 56, 62 punktai). Toks teismo draudimas pažeidžia ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 (galiojanti suvestinė redakcija sprendimo priėmimo metu nuo 2020-07-02 iki 2021-10-13 patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų plaukioti paviršiniuose vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir plūduriuojančių priemonių įrengimo ir naudojimo, jų statymo ir (arba) švartavimo aplinkosauginiai reikalavimų (toliau – Reikalavimai) 5.1 punktą), o naudotis nesavaeigėmis vandens transporto priemonėmis visi asmenys turi teisę be jokio leidimo. Širvos ežeras nepatenka į Reikalavimų III skyriuje nurodytas teritorijas.

53.       Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. D1-14 (Suvestinė redakcija nuo 2021-05-07) „Dėl mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 17 punkte nustatyta, jog privačiuose vandens telkiniuose žvejojama Taisyklių leidžiamais arba nustatytu metu leidžiamais naudoti žvejybos įrankiais, būdais ir masalais, neviršijant nustatyto leistino naudoti įrankių kiekio, nustatytu metu Taisyklėse nedraudžiamų gaudyti rūšių žuvis. Žvejyba leidžiama tik šviesiu paros metu (nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo), išskyrus atvejus, kai vandens telkinio savininkas leidžia žvejoti jam nuosavybės teise priklausančiame vandens telkinyje tamsiu paros metu, tai nurodydamas mėgėjų žvejybos leidime. Invazinių rūšių sąraše esančių rūšių žuvų žvejybai draudimo laikotarpis netaikomas, tačiau tokios žvejybos metu sugautos visos kitos žuvys turi būti nedelsiant paleistos į tą patį vandens telkinį. Draudžiama gaudyti žuvų rūšis, įrašytas į Saugomų gyvūnų sąrašą. Atsitiktinai sugavus į Saugomų gyvūnų sąrašą įrašytas žuvis, jos turi būti nedelsiant paleidžiamos atgal į tą patį vandens telkinį. Limituota žvejyba privačiame vandens telkinyje organizuojama vadovaujantis Tvarkos aprašu (Taisyklių 18 punktas). Vandens telkiniuose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso valstybei ir ūkio subjektams, žvejojama laikantis Taisyklėse nustatytų žvejybos valstybiniuose vandens telkiniuose reikalavimų (Taisyklių 19 punktas). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo paneigti minimuose teisės aktuose nustatytų teisių, jog atsakovė pati (ar tas teises deleguojant kitiems asmenims) gali naudotis bendrąją daline nuosavybe priklausančiu vandens telkiniu (51-53 punktai).

54.       Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė valčių neturi ir jų nenuomoja bei pati ne žvejoja, tačiau ežero pakrantėje yra valčių, kurios priklauso žemės sklypų, besiribojančių su ežeru, savininkams, tame tarpe ir ieškovui ir jo artimiesiems giminaičiams. Minėta, jog byloje nustatyta, kad 2021-04-14 Direkcija ieškovui G. P. priklausančiame žemės sklype, neteisėtai įrengtoje poilsiavietėje, aptiko ir 2-dvi valtis be registracijos ženklų (4 t., 80 b. l.). Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovo įstatyminis atstovas A. P. žvejoja. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įpareigojimą - uždrausti atsakovei D. N. išduoti jos sodybos lankytojams bet kokios formos leidimus žvejoti ir naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis Širvos ežere, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo, pažeidė ir bendraturčių interesų pusiausvyros derinimo principą. Dėl tokio uždraudimo ieškovas, kaip ežero bendraturtis, turintis valtis ir mėgstantis žvejoti, įgyja pranašumą prieš atsakovę, kuri lygiai tokia pačia teise nesinaudos, viena vertus, nes neturi tam nei priemonių, nei pomėgio, kita vertus, negalės naudotis (pati, ar ja suteikiant kitiems asmenims) dėl teismo įpareigojimo, kas nesuderinama su šalių lygiateisiškumo principu.

55.       Ieškovas atsiliepime nurodo, kad VĮ Registrų centras išrašo apie žemės sklypą – ežerą, 6.2. punktą, tretiesiems asmenims, kurie nėra ežero savininkai, nustatytas servitutas - teisė ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams), kurio aprašyme nurodyta, kad asmenims leidžiama tik maudytis (o ne žvejoti, ar plaukioti vandens transporto priemonėmis). Teigia, jog toks servitutas šiandien dienai yra galiojantis ir nėra pakeistas (panaikintas). Laikosi nuomonės, jog leidžiant sodybos lankytojams naudotis valtimis ar kitomis vandens transporto priemonėmis, nebeįmanoma užtikrinti ir kontroliuoti, kad minėti asmenys neteisėtai nežvejotų iš valties, todėl esant ribotam servitutui leisti tik maudytis, tik toks trečiųjų asmenų ežero naudojimo būdas ir turėtų būti užtikrinamas atsakovei vykdant individualią veiklą.

56.       Iš dalies sutiktina su ieškovu, jog VĮ Registrų centro išrašo 6.2 punkte yra nurodyta, jog daiktui yra nustatytas servitutas – teisė ribotai naudotis sklypo dalimi kitais tikslais (visuomenės poreikiams, tarnaujantis) bei įrašas – leisti ribotai naudotis kitais tikslais (leisti maudytis), įregistravimo pagrindas 2000-04-10 Apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-11355 (1 t., 15 b. l.). Servitutas nėra nuginčytas įstatymu nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju, administraciniu aktu (individualus teisės aktas) nustatytas servitutas neatitinka aukštesnės galios teisės aktuose – Lietuvos Respublikos vandens įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 (galiojanti suvestinė redakcija sprendimo priėmimo metu nuo 2020-07-02 iki 2021-10-13 patvirtintų Reikalavimų 5.1 punkte ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. D1-14 (Suvestinė redakcija nuo 2021-05-07) patvirtintų Taisyklių 17 punkte įtvirtintų teisės normų. Taigi, iš esmės minimas ieškovo administraciniu aktu dar 2000-04-10 nustatytas servitutas prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013).

57.       Penkta, nors pirmosios instancijos teismas ir atkreipė dėmesį į atsakovės atliekamų veiksmų neteisėtumą vasaros laikotarpiu, kuris teismo nuomone pasireiškė lengvųjų automobilių vairuotojų veiksmais daroma žala, kuomet prie atsakovės gyvenamos sodybos, nėra pakankamai įrengta vietų jų stovėjimui, be to lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelė esanti atsakovės sodybos teritorijoje, kaip atskiras statinys nėra įregistruota ir viešame nekilnojamųjų daiktų registre, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad privačiame žemės sklype privalomai įsirengti automobilių stovėjimo aikštelę joks teisės aktas nenumato ir tokio reikalavimo ieškovas net nereiškė. Taigi, nurodytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovę D. N. kuomet pagal jai išduotą verslo liudijimą yra vykdoma individuali veikla riboti atvykstančių prie Širvos ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant joms stovėti tik asfaltuotoje ir tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje, peržengė ieškinyje pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnį 2 dalį), nes nagrinėjamoji byla įstatymo nėra priskirta tokiai bylų kategorijai, kai teismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas (CPK 376, 405, 417 straipsniai ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2014).

58.       Taigi, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta šios nutarties 38-57 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai tiesioginių įrodymų apie atsakovės daromą ir padarytą žalą (CPK 177-185 straipsniai), t. y. ieškovas neįrodė, jog atsakovės vykdoma veikla kelia realią grėsmę bendrąja nuosavybe valdomo Širvės ežero ekosistemai ir jo pakrantėms. Taip pat akcentuotina, kad teismo nustatyti atsakovei D. N. prevencinio pobūdžio įpareigojimai prieštarauja materialinėms teisės normoms, bendraturčių interesų derinimo ir lygiateisiškumo principams bei du iš įpareigojimų viršija pareikšto ieškinio ribas. Iš esmės, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas suabsoliutino miško ežero (nors jis ir randasi regioniniam parke) svarbą, kuris, kaip ir visi (regioninio parko) ežerai nuo seno buvo ir yra populiarus tarp poilsiautojų, taip paneigdamas ne tik trečiųjų asmenų (visuomenes) teises – naudotis ežero pakrantėmis bei vandeniu rekreaciniais tikslais, tiek kitų bendraturčių – teisę verstis ūkine veikla, teises, o tuo pačiu ir įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą, kas neatitinka ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijų. Išdėstytų argumentų kontekste, sprendimas dalyje dėl prevencinio ieškinio reikalavimų naikintinas ir ieškovo ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Dėl naudojimosi ežeru bendros tvarkos nustatymo

59.       Apeliantė taip pat nesutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo ieškinį dėl naudojimo tvarkos bendru daiktu nustatymo ir nurodo, kad:1) Širvos ežere teisę žvejoti turi tik minėto ežero savininkai (bendraturčiai) bei jų atstovai pagal įstatymą. Kitų trečiųjų asmenų žvejyba ežere yra draudžiama, laikoma neteisėta ir dėl to gali kilti teisinė atsakomybė; 2) nė vienas iš Širvos ežero savininkų (bendraturčių) neturi teisės išduoti nei žodinių, nei rašytinių atlygintinų ir/ar neatlygintinų žvejybos leidimų tretiesiems asmenims, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo dėl tokių leidimų išdavimo konkrečiam asmeniui (konkretiems asmenims); 3) Širvos ežere draudžiama tretiesiems asmenims plaukioti bet kokiomis vandens transporto priemonėmis, išskyrus jo savininkus (bendraturčius) ir jų atstovus pagal įstatymą; 4) Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) gali žuvis įveisti ežere tik esant visų kitų bendraturčių rašytinės formos susitarimui; 5) Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) privalo visapusiškai rūpintis ežero švara ir tvarka aplink jį bei užtikrinti ežero apsaugą nuo bet kokios taršos, o pastebėję taršą - imtis visų jiems prieinamų priemonių, kad ji būtų kuo skubiau pašalinta ir esant būtinumui apie tai informuoti atitinkamas institucijas, kad nebūtų pažeisti kitų bendraturčių teisėti interesai; 6) visi Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) iki atskiro jų rašytinės formos susitarimo, privalo savo privačių valdų svečius bei lankytojus ir kitus pas juos atvykstančius asmenis įspėti žodžiu bei vizualiai (įrengiant įspėjančius bei atsakomybę numatančius ženklus), kad ežere yra draudžiama žvejyba ir plaukiojimas jame bet kokiomis vandens transporto priemonėmis.“. Apeliantė teigia, kad teismas nustatė ne naudojimosi bendru daiktu tvarką, o sąlygas ir draudimus, kas prieštarauja CK 4.75 straipsniui.

60.       Nesutikdama ir su šia sprendimo dalimi, apeliantė pateikia savo argumentus ir nurodo, kad teismas, nustatydamas naudojimosi bendru daiktu sąlygas ir jas išdėstydamas sprendimo rezoliucinės dalies 4.1., 4.2., 4.3., 4.4., 4.5., 4.6. punktuose, nurodė tai, kad išdėstyta įstatymuose arba jiems prieštarauja. Be to, laiko, jog 4.6 punkte nustatyta naudojimosi bendru daiktu sąlyga yra neįgyvendinama.

61.       Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Taigi, šiuo aspektu, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, nustatė ne naudojimosi bendru daiktu tvarką, nes tokių reikalavimų ieškovas net nereiškė, o įtvirtino sąlygas ir draudimus pagal suformuluotus ieškovo ieškinyje pageidavimus, kas prieštarauja ir neatitinka kitose tokio pobūdžio bylose reiškiamiems reikalavimams, todėl toliau pasisakytina dėl teismo nustatytų sąlygų atskirai.

Dėl teismo nustatytos naudojimosi bendru daiktu sprendimo rezoliucinės dalies 4.6 punkte sąlygos

62.       Apeliantė nurodo, kad jog pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies 4.6 punkte nustatyta naudojimo tvarkos sąlyga - visi Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) iki atskiro jų rašytinės formos susitarimo, privalo savo privačių valdų svečius bei lankytojus ir kitus pas juos atvykstančius asmenis įspėti žodžiu bei vizualiai (įrengiant įspėjančius bei atsakomybę numatančius ženklus), kad ežere yra draudžiama žvejyba ir plaukiojimas jame bet kokiomis vandens transporto priemonėmis“, yra nesuprantama, nelogiška bei prieštarauja įstatymui. Teigia, jog iš teismo formuluotės neaišku, apie kokią atsakomybę teismas įpareigojo Širvos ežero bendraturčius įspėti. Įstatymas nedraudžia ežere plaukioti plaukiojimo priemonėmis, o nustatyti įstatyme nenumatytą atsakomybę nei atsakovė, nei kiti ežero bendraturčiai neturi teisės. Atsakomybę už žvejojimą be leidimo numato Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, todėl lieka nesuprantama kaip vykdyti šią sąlygą.

63.       Šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliante, jog Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatos įtvirtina gyventojų teisę naudotis visais, tame tarpe ir privačiais, ežerais. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtinimo“ 19.18 punkte nustatyta, kad paplūdimių ir jų maudyklų teritorijoje galima naudotis plaukiojimo priemonėmis pagal nustatytą galiojančių teisės aktų tvarką (7.15 punktas). Vandens telkiniuose, kur yra įsteigti paplūdimiai, šiam tikslui yra naudojamos valtys. Tai reiškia, kad visi lankytojai, tiek atvykstantys pas atsakovę, tiek patenkantys prie ežero per jo apsauginę zoną iš kitų žemės sklypų, turi teisę naudotis ežeru ir plaukioti jame nesavaeigėmis vandens transporto priemonėmis. Kad Širvos ežere pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, galima naudotis nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis, jau minėta šios nutarties 52 punkte. Taigi, esant paminėtam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies 4.6 punkte nustatyta naudojimosi bendru daiktu sąlyga - visi Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) iki atskiro jų rašytinės formos susitarimo, privalo savo privačių valdų svečius bei lankytojus ir kitus pas juos atvykstančius asmenis įspėti žodžiu bei vizualiai (įrengiant įspėjančius bei atsakomybę numatančius ženklus), kad ežere yra draudžiama žvejyba ir plaukiojimas jame bet kokiomis vandens transporto priemonėmis, prieštarauja materialinėms teisės normoms ir yra realiai neįgyvendinama, todėl naikintina ir šis ieškovo ieškinio reikalavimas atmestinas.

Dėl teismo nustatytos naudojimosi tvarkos sąlygos sprendimo rezoliucinės dalies 4.5. punkte

64.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies 4.5 punkte nustatyta naudojimosi tvarkos sąlyga - visi Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) privalo visapusiškai rūpintis ežero švara ir tvarka aplink jį bei užtikrinti ežero apsaugą nuo bet kokios taršos, o pastebėję taršą - imtis visų jiems prieinamų priemonių, kad ji būtų kuo skubiau pašalinta ir esant būtinumui apie tai informuoti atitinkamas institucijas, kad nebūtų pažeisti kitų bendraturčių teisėti interesai, yra įtvirtinta įstatyme.

65.       Su šiais apeliantės argumentais, teisėjų kolegija taip pat sutinka. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog paviršinio vandens telkinio savininkai privalo saugoti paviršinį vandens telkinį, nedaryti žalos aplinkai, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Kadangi aplink ežerą esanti pakrantė, vandens telkinio savininkams nepriklauso – tai ežero apsauginė juosta, jai taikomas specialusis režimas, kuris reglamentuotas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIlI-2166 septintajame ir aštuntajame skirsniuose 99-100 straipsniuose (2019-06-06 redakcija). Atsakomybė už minimuose įstatymuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimus, numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 264 straipsnyje. Esant nurodytam galiojančiam teisniam reglamentavimui, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi tvarkos sąlyga yra perteklinė, todėl ji naikintina ir šis ieškovo reikalavimas atmestinas.

Dėl teismo nustatytų naudojimosi tvarkos sąlygų sprendimo rezoliucinės dalies 4.1., 4.2., 4.3.,4.4. punktuose

66.       Apeliantė nurodo, kad jog sprendimo rezoliucinės dalies 4.1., 4.2, 4.3, punktuose nustatytos naudojimosi sąlygos: 1) Širvos ežere teisę žvejoti turi tik minėto ežero savininkai (bendraturčiai) bei jų atstovai pagal įstatymą. Kitų trečiųjų asmenų žvejyba ežere yra draudžiama, laikoma neteisėta ir dėl to gali kilti teisinė atsakomybė; 2) nė vienas iš Širvos ežero savininkų (bendraturčių) neturi teisės išduoti nei žodinių, nei rašytinių atlygintinų ir/ar neatlygintinų žvejybos leidimų tretiesiems asmenims, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo dėl tokių leidimų išdavimo konkrečiam asmeniui (konkretiems asmenims); 3) Širvos ežere draudžiama tretiesiems asmenims plaukioti bet kokiomis vandens transporto priemonėmis, išskyrus jo savininkus (bendraturčius) ir jų atstovus pagal įstatymą – prieštarauja materialinėms teisės normos. O sprendimo rezoliucinės dalies 4.4 punkte nustatyta sąlyga - Širvos ežero savininkai (bendraturčiai) gali žuvis įveisti ežere tik esant visų kitų bendraturčių rašytinės formos susitarimui, įtvirtinta įstatyme. Su šiais apeliantės argumentais, teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

67.       Pažymėtina, kad CK 4.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du tokios nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys dažnai vadinamos idealiosiomis dalimis, šios dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška. Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Realiosios dalys – tai bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai, kitaip tariant, kai nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Realiosios dalys nustatomos siekiant užtikrinti galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi.

68.       Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas. Be to, tik tokiu būdu apskritai įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka inter alia nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.

69.       Bet kokiu atveju, nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, šalių pateiktus variantus vertina nurodytais aspektais ir parenka visoms šalims priimtiniausią sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Tačiau praktikoje šalių pateikiami naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos projektai ne visada atitinka visų ginčo šalių interesus. Tokiose bylose formalus šalių pareikštų reikalavimų ribų laikymasis reikštų jų atmetimą net ir tuo atveju, kai galimybė išspręsti ginčą egzistuoja iš esmės nenukrypstant nuo projektų, kuriais grindžiami šalių reikalavimai. Kasacinis teismas pripažįsta, kad tokiais atvejais teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir nustatyti naudojimosi tvarką, kuri ne visiškai atitinka šalių teiktus projektus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

70.       Kaip matyti iš ginčo situacijos, bendraturčiai nesutaria kaip naudotis, valdyti ir disponuoti bendru daiktu – ežeru. Byloje esantys planai patvirtina, kad ežero pakrantė (neskaitant ežero pakrantės apsauginės juostos, kuri bendraturčiams nepriklauso) ribojasi su penkiais žemės sklypais, per kuriuos patenkama prie bendro ginčo turto: 1 ir 2 žemės sklypai priklauso atsakovei D. N., 3 žemės sklypas E. I., 4 žemės sklypas – valstybei, ir 5 žemės sklypas – G. P. ir J. L. ir P. G. (3 t. 126 b. l.). Iš plano taip pat matyti, kad paplūdimiai, prieinantys prie ežero pakrantės ribojasi su atsakovės D. N. ir trečiojo asmens E. I. žemės sklypais. Ieškovas, reikšdamas ieškinio reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos bendru daiktu nustatymo, jokio plano ar projekto, teismui nepateikė, nors toks planas, siekiant nusistatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, yra būtinas. Juo labiau, kad aplink ežerą yra tam tikro ploto pakrančių apsaugos juosta, kuri bendrasavininkams nepriklauso, o pagal galiojančius teisės aktus, tokia pakrantės apsaugos zona turi teisę naudotis atvykstantys poilsiautojai.

71.       Minėta, kad iš Širvos ežere teisė žvejoti, plaukioti nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis yra įtvirtina įstatymuose, o uždraudimas jiems prieštarauja, be to neatitinka ir šalių lygiateisiškumo ir interesų derinimo pusiausvyros principų (šios nutarties 51-54 punktai). Tačiau, visgi, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraturčių interesus, į tai, jog ginčo daiktas yra regioniniame parke, be to, yra privatus, šalys turi ne tik teisę savo žemės sklypuose, besiribojančiuose su ginčo daiktu bei pakrantės apsaugos juosta, verstis ūkine veikla, bet ir siekiant išvengti ginčų su kitais bendraturčiais, nusistatyti tam tikrus ribojimus (sąlygas) ir naudojimosi bendru daiktu, į kurį patenkama per šalims nuosavybės teises patenkančius žemės sklypus (išskiriant pakrantės apsaugos juostą ir patekimą prie jos), tvarką, kaip ir naudoti atlygintino servituto institutą, jei bendraturtis (pats ar jo sutikimu tretieji asmenys), naudojasi kitam bendraturčiui priklausančia žemės sklypo dalimi ar gauna iš to pajamas. Priešingu atveju, kitaip neįmanoma sureguliuoti ginčo situacijos, kad būtų išlaikytas interesų pusiausvyros derinimo principas ir nepažeistos visų bendraturčių teisės bei teisėti interesai. Šiuo atveju, visiškas uždraudimas naudotis bendrąja daline nuosavybe priklausančiu turtu iki atskiro šalių susitarimo, nėra naudojimosi tvarkos nustatymas, pažeidžia kitų bendrasavininkų teises, neatitinka materialiosios teisės normų, pažeidžia sąžiningumo, protingumo, teisingumo bei interesų derinimo pusiausvyros principus, o abstraktūs ieškovo patikslintame ieškinyje suformuluoti įpareigojimai dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos (sąlygų) nustatymo, kuriuos iš dalies tenkino pirmosios instancijos teismas – įpareigojo šalis susitarti ir gauti vienai iš kitos leidimus (pritarimus) vykdant ūkines veiklas ar naudojant ginčo turtą, ginčo situacijos neišsprendžia, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad šalys geranoriškai nesusitaria. Iš esmės sprendimas dalyje dėl naudojimosi tvarkos bendru daiktu nustatymo (4.1., 4.2., 4.3., 4.4. punktai) tik įtvirtina jau esantį santykių neapibrėžtumą.

72.       Taigi, šiuo aspektu, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą be pateikto naudojimosi tvarkos, žemės sklypų, besiribojančių su bendru turtu, plano, neatskleidė bylos esmės. Tokią teisėjų kolegijos nuomonę sąlygoja sekančios priežastys. Pirma, dar sprendžiant ieškovo ieškinio priėmimo klausimą, Šiaulių apygardos teismas 2020-08-26 d. nutartyje (t. 1, b. l. 72, 112) pasisakė, kad ieškovas turi teisę „su kitais bendraturčiais nustatyti, sukonkretinti ir detalizuoti jiems priklausančio specifinį teisinį statusą turinčio turto naudojimosi tvarką, kiek tai neprieštarauja teisės aktuose reglamentuojamos tokio specifinį statusą turinčio turto eksploatavimo (naudojimo) taisyklėms (7 p.). Ieškovas ne tik, kad nepateikė jokio plano, bet ir iš esmės, suformuluotais ieškinio reikalavimais prašė nustatyti ne naudojimosi bendru daiktu tvarką, o ribojimus, kas prieštarauja tokio pobūdžio bylose įprastai keliamiems reikalavimams, be to, ribojimai prieštarauja materialiosioms teisės normoms. Antra, prie bendro ginčo turto patenkama ne bet kaip, o per aplink ginčo turtą esančius žemės sklypus, kurie priklauso bylos šalims, todėl nesant įstatymų nustatyta tvarka parengto naudojimosi tvarkos, žemės sklypais, besiribojančiais su bendru daiktu - ežeru plano/projekto (išskiriant pakrantės apsaugos juostą ir patekimą prie jos), su realiomis atžymomis žemės sklypuose, nėra aišku, kokiomis sklypų dalimis naudojasi bendraturčiai (ir galimai jų leidimu kiti tretieji asmenys) patekimui prie ginčo turto –ežero. Trečia, nesant įstatymų nustatyta tvarka parengto naudojimosi tvarkos, žemės sklypais, besiribojančiais su bendru daiktu - ežeru plano/projekto, nėra galimybės nustatyti, kas iš bendrasavininkų atsako už tas žemės sklypų dalis, kuriomis patenkama prie bendro daikto ir pakrančių apsaugos juostos ir kitų, trečiųjų asmenų naudojimąsi bendru daiktu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad didžiausias ginčas kyla tarp žemės sklypų, kurie ribojasi su ežero apsaugine pakrantės juosta, savininkų - ieškovo G. P., trečiųjų asmenų L., O. ir J. G. bei atsakovės D. N.. Kaip matyti iš į bylą pateiktų abstrakčių planų (pvz., 3 t., 126 b. l.), per ieškovo G. P. ir trečiųjų asmenų L., O. ir J. G. žemės sklypą (Nr. 5) yra patenkama į 2 (Nr. 1, Nr. 2) atsakovės D. N. sklypus keliu, kuriam nustatytas servitutas. Ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, kad pas atsakovę D. N. vykstantys poilsiautojai, nebetilpę jos sodyboje, palieka automobilius visoje ežero pakrantėje, tačiau nesant naudojimosi žemės sklypais, besiribojančiais su ežero pakrantės apsaugos juosta, plano/projekto, neįmanoma nustatyti, kuriam iš bendrasavininkų kyla teisė reikšti pretenzijas kitam bendraturčiui už jo teisių pažeidimą, o kuriam atsakomybė už netinkamą naudojimąsi (ar teisių kitiems tretiesiems asmenims suteikimą naudotis) bendru daiktu ir apskritai nėra aišku ar visoje ežero pakrantėje automobilius yra įmanoma palikti. Vien tai, kad atsakovė D. N. verčiasi individualia rekreacine veikla, nesudaro pagrindo išvadai, kad visi atvyksta prie ežero būtent dėl atsakovės vykdomos veiklos. Minėta, kad paplūdimiai, prieinantys prie ginčo ežero pakrantės ribojasi su atsakovės D. N. ir trečiojo asmens E. I. žemės sklypais, tačiau nesant pateikto byloje jokio naudojimosi tvarkos žemės sklypais, kuriais patenkama prie ginčo ežero plano/projekto, nėra aišku kaip patenkama į E. I. žemės sklypą, besiribojantį su pakrante ir paplūdimiu. Pateikus naudojimosi tvarkos, žemės sklypų (išskiriant pakrantės apsaugos juostą ir patekimą prie jos), per kuriuos patenkama prie ginčo turto, planą, šalys turėtų galimybę paženklinti sklypų ribas atitinkamais riboženkliais (tvoros ir kt.) bei tiksliau reguliuoti atvykstančių poilsiautojų srautus, kad tretieji asmenys be šalių sutikimo, nesinaudotų šalims priklausančiomis žemės sklypų dalimis (kaip nurodė ieškovas, kad poilsiautojai, netilpę pas atsakovę, palieka automobilius visoje ežero pakrantėje, tame tarpe ir ieškovui nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalimi) ir reikalauti tiek iš trečiųjų asmenų, tiek iš kitų bendrasavininkų, pašalinti pažeidimus.

73.       Be to, kiekviena iš šalių turi pateikti savo siūlymus sekančiais klausimais: dėl pateikimo prie vandens telkinio (per kurias žemės sklypo dalis kiekvienos iš šalių), dėl atvykstančių prie ežero lankytojų skaičiaus sezono/ne sezono metu, teikiamų paslaugų laiko (dienų, valandų), dėl leidimų žvejoti (kiek per savaitę sezono metu, įsipareigojant teikti paslaugų gavėjams informaciją apie žvejojimą privačiame vandens telkinyje - t., y. supažinti pasirašytinai su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. D1-14 (Suvestinė redakcija nuo 2021-05-07) „Dėl mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių patvirtinimo“), dėl plaukiojimo ežere nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis (skaičius per dieną, savaitę sezono metu/ne sezono metu ir paros laikas) ir dėl ežero įžuvinimo (kokiu laikotarpiu ir kokių rūšių žuvimis, prieš įveisiant žuvis, pateikiant bendraturčiams Aplinkos apsaugos departamento (ar kitų oficialių institucijų ir jų specialistų) nuomonę, kad pageidaujamos įveisti žuvų rūšys nekenks ežero ekosistemai.

74.       Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas neįtraukė į bylą Nacionalinės žemės tarnybos, nes Širvos ežeras ribojasi su valstybei priklausančiu sklypu (3 t., 126 b. l.), todėl teismo išaiškinimai taikomi ir šio sklypo savininkui. Kadangi jis į bylą nebuvo įtrauktas, todėl šioje dalyje yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).

75.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, jog Nacionalinė žemė tarnyba turėjo būti įtraukta į bylą, nes Širvos ežeras ribojasi su valstybei priklausančiu sklypu (3 t., 126 b. l.). Iš bylos duomenų matyti, kad teismas aiškinosi dėl valstybei priklausančio žemės sklypo, kuris taip pat ribojasi su ežeru. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius 2021-04-12 rašte nurodė, kad privatus 9,000 ha ploto žemės sklypas (unikalus. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra ežeras Širva (kodas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (duomenys neskelbtini)) ribojasi su keturiais žemės sklypais, tame tarpe ir valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Šios žemės savininkas yra Lietuvos Respublika, patikėtinis – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (pagrindas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nacionalinė žemės tarnyba taip pat minėtame rašte nurodė, jog kadangi 9,000 ha ploto žemės sklype (ežere) valstybei nuosavybės priklausančio žemės nėra, Nacionalinė žemės tarnyba neturi suinteresuotumo civilinės bylos, kurioje pareikštas reikalavimas dėl naudojimo nekilnojamuoju daiktu tarp bendraturčių tvarkos (CK 4.81 straipsnio 1 dalis) ir priežiūros, baigtimi (3 t., 5-6 b. l.).

76.       Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nepriklausomai nuo to, jog valstybė nėra Širvos ežero bendrasavininkė, ji, kaip ir kiti bendraturčiai šioje byloje, valdo žemės sklypą, kuris ribojasi su ginčo turtu ir jo apsaugine pakrančių juosta, ir per kurį neišvengiamai patenkama prie šalių ir trečiųjų asmenų bendrąja daline nuosavybe turimo turto, kuriame gali atlikti su bendraturčių interesais nesuderinamus veiksmus, todėl darytina išvada, kad ir Nacionalinė žemės tarnyba turėjo būti įtraukta į bylą bylos šalimi, nes nustatyta naudojimosi tvarka sukels atitinkamas teises ir pareigas jai.

77.       Taigi, bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bei suformuluotus reikalavimus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Taip pat bylos negalima išnagrinėti ir pirmojoje instancijoje nepatikslinus reikalavimų ir nepateikus į bylą naudojimosi tvarkos bendru daiktu plano, kaip nurodyta šios nutarties 70-73 punktuose, todėl ieškinys turi būti nagrinėjamas nuo jo priėmimo stadijos. Dėl nurodytų materialinių ir proceso teisės normų pažeidimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl dalyje dėl prevencinio pobūdžio reikalavimų, dėl naudojimosi tvarkos bendru daiktu nustatymo (sprendimo rezoliucinės dalies 4.5 ir 4.6 punktų), naikintinas ir ieškovo ieškinys šioje dalyje atmestinas. Kitoje dalyje - dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos – (sprendimo rezoliucinės dalies 4.1., 4.2, 4.3, 4.4. punktų) sprendimas naikintinas ir byla šioje reikalavimų dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

78.       Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Teisėjų kolegija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

     n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą dalyse dėl prevencinio pobūdžio reikalavimų, dėl naudojimosi tvarkos bendru daiktu nustatymo (sprendimo rezoliucinės dalies 4.5 ir 4.6 punktų), panaikinti ir ieškovo ieškinį šiose dalyse atmesti.

Likusioje dalyje - dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos – (sprendimo rezoliucinės dalies 4.1., 4.2, 4.3, 4.4. punktų), sprendimą panaikinti ir bylą šioje reikalavimų dalyje grąžinti nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                                    Egidijus Mockevičius

                                                                                                                            Birutė Simonaitienė

                                                                                                                            Vilija Valantienė