Civilinė byla Nr. e3K-3-236-943/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18105-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.11;

2.1.2.4.2.8; 2.1.2.5; 3.1.7.6; 3.1.7.11

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) valdybos sprendimo dalies pripažinimo negaliojančia, darbo užmokesčio, ligos išmokos, delspinigių, išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir procesinių palūkanų priteisimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) priešieškinį ieškovui G. M. dėl darbo sutarties redakcijos pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, P. R., N. A., J. S., A. K., A. V..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimą, atstovaujamo teisės patvirtinti sandorį, sudarytą tokios teisės neturinčio asmens, ir teisės normų, nustatančių išmokas darbo teisinių santykių pabaigos atveju, tokių išmokų skaičiavimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia atsakovės valdybos 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį dėl ieškovo atšaukimo iš atsakovės direktoriaus pareigų dėl jo kaltės, priteisti jam iš atsakovės 5478,59 Eur darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) už papildomo darbo vykdymą, 41,59 Eur ligos išmokos dalį už 2020 m. kovo mėn., 413,15 Eur delspinigius pagal įstatymą už vėlavimą atsiskaityti laikotarpiu iki 2020 m. rugpjūčio 17 d., 3398,66 Eur netesybas už vėlavimą atsiskaityti laikotarpiu po 2020 m. rugpjūčio 17 d., 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties Nr. 808 redakcijos 14.5 papunktyje nustatytą 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką (8117,16 Eur (neatskaičius mokesčių)), mokėtiną nutraukus darbo sutarties dalį dėl papildomo darbo ne dėl ieškovo kaltės, 454,29 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (neatskaičius mokesčių) vykdant papildomą darbą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 2 d. šalys sudarė darbo sutartį Nr. 808/3 ir pakeitė 2017 m. spalio 11 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 808 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Pasirašius naują darbo sutarties redakciją ieškovas buvo priimtas į atsakovės direktoriaus pareigas (papildoma darbo funkcija), už papildomą darbą jam nustatyta mokėti 681,43 Eur mėnesinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių), ieškovo papildomo darbo pradžia – nuo 2019 m. gruodžio 2 d., susitarimas dėl papildomų darbo funkcijų yra neterminuotas. 2020 m. rugpjūčio 17 d. įvykusiame neeiliniame atsakovės akcininkų susirinkime buvo atšaukta valdyba ir išrinkti nauji jos nariai. Tą pačią dieną įvyko naujos sudėties valdybos posėdis; valdyba priėmė sprendimą atšaukti ieškovą iš direktoriaus pareigų nuo sprendimo pasirašymo momento neišmokant jam išeitinės kompensacijos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 104 straipsnis), nutraukti su ieškovu sudarytą darbo sutartį dėl papildomo darbo, išrinkti naują atsakovės direktorę. Ieškovas neginčijo savo atšaukimo iš direktoriaus pareigų teisėtumo, tačiau nesutiko su atleidimo pagrindu (dėl ieškovo kaltės). Ieškovas nurodė atsakingai vykdęs direktoriaus pareigas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis šiurkščiai pažeidė akcininkų teises. Nuo darbo sutarties dėl papildomo darbo sudarymo iki jos nutraukimo ieškovui nėra sumokėta 5478,59 Eur darbo užmokesčio už papildomą darbą. Atsakovė taip pat nėra sumokėjusi ieškovui 41,59 Eur ligos išmokos dalies už 2020 m. kovo mėn. Ieškovas turi teisę reikalauti priteisti 413,15 Eur delspinigius pagal DK 147 straipsnio 1 dalį ir 4088,58 Eur netesybų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį. Neterminuota darbo sutartis pasibaigė ne dėl ieškovo kaltės, todėl jis turi teisę darbo sutarties 14.5 papunkčio pagrindu reikalauti priteisti išeitinę išmoką – 8117,16 Eur (neatskaičius mokesčių), taip pat 454,29 Eur kompensaciją už jo, kaip direktoriaus, nepanaudotas kasmetines atostogas (DK 127 straipsnio 6 dalis).

4.       Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutartį.

5.       Atsakovė nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra pripažinta, jog ieškovą direktoriumi išrinkusi valdyba buvo neteisėtos sudėties, todėl ieškovas neturėjo teisės eiti šių pareigų ir su juo, kaip su atsakovės direktoriumi, negalėjo būti pasirašyta nauja 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija. Ginčijama darbo sutarties redakcija prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) normoms ir atsakovės įstatų nuostatoms, reglamentuojančioms atlygio ir skatinimo formų bendrovės vadovui nustatymo tvarką, kadangi valdyba nesvarstė šių klausimų ir nepriėmė dėl jų sprendimų, nepavedė darbo sutartį pasirašiusiam P. R. nustatyti ieškovo atlyginimą ir jo skatinimo formas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

6.       Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 17 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia atsakovės valdybos 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį dėl ieškovo atšaukimo iš atsakovės direktoriaus pareigų, o kitą ieškinio dalį atmetė; patenkino priešieškinį ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. gruodžio 2 d. pasirašytos darbo sutarties Nr. 808/3 redakciją; priteisė atsakovei iš ieškovo 15 000 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

7.       Teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 11 d. ieškovas ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 808, kuria ieškovas buvo priimtas eiti vyriausiojo redaktoriaus pareigas nuo 2017 m. spalio 11 d. 2018 m. vasario 12 d. įvyko atsakovės neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, o jo rezultatai buvo įforminti dviem skirtingais protokolais: 1) 2018 m. vasario 12 d. protokole nurodyta, kad priimtas sprendimas nuo šio susirinkimo pabaigos atšaukti visus valdybos narius iš pareigų ir išrinkti naują valdybą; 2) 2018 m. vasario 22 d. protokole nurodyta, kad nuspręsta neatšaukti atsakovės valdybos. Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimas neatšaukti valdybos buvo pripažintas negaliojančiu, o Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ši teismo sprendimo dalis palikta galioti. Teismams dar neišnagrinėjus minėto ginčo, 2019 m. lapkričio 19 d. įvyko atsakovės valdybos posėdis, jame dalyvavo asmenys, buvę valdybos nariais iki 2018 m. vasario 12 d. Valdybos posėdyje buvo nuspręsta atšaukti ankstesnį atsakovės direktorių ir juo paskirti ieškovą. 2019 m. gruodžio 2 d. buvo pasirašyta nauja darbo sutarties redakcija (darbo sutartis Nr. 808/3) ir ieškovas priimtas į vyriausiojo redaktoriaus pareigas (pagrindinė darbo funkcija) bei į direktoriaus pareigas (papildoma darbo funkcija). 2020 m. rugpjūčio 17 d. atsakovės valdyba nusprendė DK 104 straipsnio pagrindu atšaukti ieškovą iš atsakovės direktoriaus pareigų dėl jo kaltės neišmokant jam išeitinės kompensacijos nuo valdybos sprendimo pasirašymo momento ir nutraukti su juo, kaip su direktoriumi, sudarytą darbo sutartį. Valdyba nutarė direktore išrinkti A. N., ji šias pareigas pradėjo eiti nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d.

8.       Teismas pažymėjo, kad, pagal ABĮ 34 straipsnio 2 dalį ir 37 straipsnio 3 dalį, bendrovės vadovą renka, atšaukia ir atleidžia iš pareigų valdyba, o ABĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valdyba ar jos nariai savo veiklą pradeda pasibaigus valdybą ar jos narius išrinkusiam visuotiniam akcininkų susirinkimui. Taigi, naujos sudėties valdybai įgaliojimai buvo suteikti, o ankstesnės sudėties valdyba juos prarado iš karto po 2018 m. vasario 12 d. įvykusio visuotinio akcininkų susirinkimo. Todėl tik šiame susirinkime išrinkta valdyba galėjo priimti sprendimą atšaukti ankstesnį atsakovės vadovą ir naujuoju vadovu paskirti ieškovą. Nors priimant minėtus sprendimus du iš penkių valdybos narių buvo tinkamai išrinkti, nebuvo kvorumo, leidžiančio šiems valdybos nariams be kitų valdybos narių priimti sprendimus. Valdybos sprendime save valdybos nariais įvardiję trys asmenys žinojo, kad jie nėra valdybos nariai. Šią aplinkybę žinojo ir du pakartotinai išrinkti valdybos nariai. Ieškovas suprato, kad atsakovės valdyba nepaskyrė jo atsakovės vadovu. Jis turėjo suprasti, kad neturi teisės pasirašyti darbo sutarties dėl direktoriaus pareigų ir pakeisti su juo, kaip su vyriausiu redaktoriumi, sudarytą sutartį.

9.       Teismas nurodė, kad valdybos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime nebuvo išspręsti klausimai dėl ieškovo, kaip vadovo, atlyginimo. Ginčijamos darbo sutarties redakcijos nuostatos, susijusios su ieškovo atlyginimu ir skatinimu, nebuvo patvirtintos nei teisėtos, nei neteisėtos sudėties valdybos, todėl jos prieštarauja ABĮ 37 straipsnio 3 daliai ir yra neteisėtos. Sudarius ginčijamą darbo sutarties redakciją iš dalies buvo pakeista ir 2017 m. spalio 11 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 808 su vėlesniais pakeitimais, kuria šalys susitarė dėl ieškovo darbo vyriausiuoju redaktoriumi. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalį, darbo sutartį ir jos pakeitimus su ieškovu, kaip atsakovės darbuotoju (vyriausiuoju redaktoriumi), turėjo teisę pasirašyti tik atsakovės vadovas. Ginčijamą sutarties redakciją pasirašė neįgaliotas valdybos narys, nebuvęs atsakovės vadovu, neturėjęs teisės pasirašyti darbo sutarties, sudarytos su ieškovu, kaip vyriausiuoju redaktoriumi, pakeitimų, todėl ši sutarties redakcija ieškovui, kaip vyriausiajam redaktoriui, neturėtų būti taikoma.

10.       Darbo sutartis su ieškovu, kaip su direktoriumi, pasirašyta valdybai neišrinkus jo direktoriumi, be to, ją ieškovas pasirašė su valdybos neįgaliotu asmeniu, todėl darbo sutarties redakcija, kurios tikslas priimti ieškovą į direktoriaus pareigas, prieštarauja imperatyvioms ABĮ 37 straipsnio 3 ir 4 dalims. Atsižvelgdamas į tai, kad abi šalys, pasirašydamos šią darbo sutarties redakciją, aiškiai suprato (turėjo suprasti), kad jos pasirašyti negali, įvertinęs joje nurodytą sąlygą, kad ieškovui mokėtina ne mažesnė nei 12 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka nutraukiant darbo sutartį tiek dėl direktoriaus, tiek dėl vyriausiojo redaktoriaus pareigų nesant jo kaltės, teismas laikė, kad yra pagrindas svarstyti dėl darbo sutarties nutraukimo ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Teismas konstatavo, kad ginčijama darbo sutarties redakcija buvo pasirašyta siekiant neteisėtai paskirti lojalų asmenį (ieškovą) atsakovės vadovu; šis tikslas buvo įgyvendintas sąmoningai pažeidžiant įstatymuose nustatytą vadovo skyrimo ir darbo sutarties pasirašymo tvarką; ginčijama darbo sutarties redakcija buvo nustatytos atsakovei finansiškai nenaudingos sąlygos. Tokie veiksmai yra nesąžiningi, prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai, todėl sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Nustatęs, kad ginčijama darbo sutarties redakcija negalioja nuo jos sudarymo momento, teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl pagal šią sutartį neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų. Bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia atsakovės valdybos sprendimo dalį teismas nutraukė, nes ieškovas šiuo reikalavimu nesiekia jokių materialinių teisinių padarinių.

11.       Teismas pažymėjo, kad sprendimas yra palankus atsakovei, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė pateikė duomenis, kad ji patyrė 23 628,07 Eur išlaidų, tačiau bendra jos išlaidų, neviršijančių rekomenduojamų dydžių, suma sudaro 17 072,36 Eur. Įvertinęs prašomus priteisti išlaidų dydžius išnagrinėtos bylos kontekste, atsižvelgdamas į spręstų klausimų specifiką ir sudėtingumą, bylos nagrinėjimo trukmę, aplinkybę, kad byloje buvo nagrinėjami reikalavimai, pareikšti trijose civilinėse bylose, kurios buvo sujungtos, teismas nurodė, kad atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti sumažintas iki 15 000 Eur.

12.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2023 m. gruodžio 14 d nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: priešieškinį patenkino iš dalies ir pripažino negaliojančia nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties Nr. 808/3 redakciją; nutraukė bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia atsakovės valdybos 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovas atšauktas iš atsakovės direktoriaus pareigų dėl jo kaltės; kitus ieškinio reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4542,87 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, 41,59 Eur (neatskaičius mokesčių) laikino nedarbingumo išmoką, 205,38 Eur delspinigių už laikotarpį iki 2020 m. spalio 20 d.; priteisė atsakovei iš ieškovo 11 174,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir 1500 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese, atlyginimo.

13.       Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo pozicija, kad sprendimą skirti jį atsakovės direktoriumi priėmusios valdybos sudėties neteisėtumas buvo konstatuotas tik 2021 m. sausio 21 d., kai buvo išnagrinėtas teisminis ginčas. Šiuo atveju tuo pačiu metu buvo priimtas ne tik vėliau neteisėtu pripažintas sprendimas dėl ankstesnės sudėties valdybos įgaliojimų išsaugojimo, bet ir priešingas sprendimas atšaukti buvusią valdybą bei sudaryti naujos sudėties valdybą, kuri nuo pat sprendimo priėmimo tapo teisėtai veikiančiu atsakovės valdymo organu. Jeigu būtų priimtas tik neteisėtas sprendimas dėl valdybos sudėties, vėlesnis tokio sprendimo neteisėtumo patvirtinimas teismine tvarka galėtų tapti pagrindu vertinti, nuo kada taikytinos negaliojimo pasekmės, tačiau šiuo atveju susiklostė iš esmės kitokia situacija. Vien neteisėto sprendimo priėmimas ir teisėto sprendimo užginčijimas teismine tvarka negali paneigti teisėtai išrinktos valdybos įgaliojimų ir suteikti tokius įgaliojimus neteisėtai sudarytai valdybai.

14.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje ginčijamas ne atsakovės valdybos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas, kurio prieštaravimą imperatyvioms ABĮ nuostatoms pabrėžė pirmosios instancijos teismas, bet 2019 m. gruodžio 2 d. sudarytas darbo sutarties pakeitimas, kvestionuojant iš valdybos sprendimo kildinamus šį sandorį atsakovės vardu sudariusio asmens įgaliojimus. Todėl byloje spręstinas klausimas dėl darbo sutarties negaliojimo CK 1.92 straipsnio, o ne CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamą darbo sutarties redakciją atsakovės vardu pasirašęs asmuo neturėjo tokių įgaliojimų, kadangi 2018 m. vasario 12 d. teisėtai sudaryta naujos sudėties valdyba jam nesuteikė tokios teisės, o asmenų grupė, priėmusi 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą, negali būti vertinama kaip valdybos funkcijas teisėtai vykdęs subjektas. Tai sudarė teismui pagrindą perkvalifikuoti šalių ginčą nurodant, kad 2019 m. gruodžio 2 d. sutartis prieštarauja ne CK 1.80 ir 1.81 straipsnių, o CK 1.92 straipsnio nuostatoms, nes ji sudaryta įgaliojimų neturėjusio atstovo. Teisėjų kolegija vertino, kad byloje nebuvo įrodytas ginčijamo susitarimo pripažinimas CK 2.133 straipsnio 6 dalies prasme ir nebuvo paneigtas sandorio, sudaryto netinkamo atstovo, neteisėtumas.

15.       Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijamos darbo sutarties redakcijos sąlyga dėl 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos mokėjimo nutraukus darbo sutartį ne dėl ieškovo kaltės atitinka ir CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo – vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi – sąlygas. P. R. nebuvo įgaliotas pasirašyti darbo sutarties, nustatant joje minėtą darbdavio įstatyme įtvirtintas teises apribojančią sąlygą, net ir neteisėtos sudėties valdybos. Atsižvelgiant į konfliktiškus bendrovės akcininkų tarpusavio santykius ir ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, tokios sąlygos nustatymas vertintinas kaip aiškiai neatitinkantis atsakovės interesų, savanaudiškas, teisėtai įmonės vardu veikiančių subjektų teises nepagrįstai suvaržantis veiksmas.

16.       Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, kaip atsakovės vadovas, yra atšauktas iš pareigų ir šio sprendimo teisėtumas nėra kvestionuojamas, todėl pats savaime darbo sutarties redakcijos, kuria buvo susitarta dėl vadovo darbo funkcijų vykdymo, pripažinimas negaliojančia neturės jokios įtakos jo, kaip atsakovės darbuotojo, statusui. Kolegija nurodė, kad ieškovas buvo atleistas iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų už DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Dėl šio sprendimo teisėtumo ieškovas yra inicijavęs darbo ginčą, kuriame, kaip ir šioje byloje, reiškia reikalavimą priteisti jam 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką vadovaudamasis ginčijama darbo sutarties redakcija, todėl tai, kaip bus išspręstas reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, turi esminę reikšmę ieškovo teisei reikšti atsakovei nurodytą finansinę pretenziją. Tačiau aptariama sąlyga yra sietina su darbo santykių pabaiga, jų nutraukimo pasekmėmis, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos taikymui turi reikšmės tai, nuo kada susitarimas, apimantis šią sąlygą, bus pripažintas negaliojančiu. Galimybei pripažinti šią sąlyga negaliojančia neturi jokios įtakos ir argumentas dėl restitucijos darbo santykiuose negalimumo, kadangi dėl šios sąlygos netaikytina restitucija – nė viena iš darbo santykių šalių nėra atlikusios jokių veiksmų, susijusių su jos vykdymu. Kitokia situacija susiklostė dėl ginčijamo susitarimo sąlygos mokėti ieškovui už papildomą direktoriaus funkciją 681,43 Eur mėnesinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių). Ieškovas vykdė atsakovės vadovo funkcijas 8,5 mėn. Vien tai, kad jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, nereiškia, kad atsakovė negavo iš jo darbo funkcijos įvykdymo ir neturi pareigos atsiskaityti. Ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo yra kildinamas iš įstatymo, o ne iš ginčijamo susitarimo, todėl vertinant šio reikalavimo pagrįstumą neturi įtakos išvada dėl susitarimo negaliojimo momento. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija laikė pagrįstu 2019 m. gruodžio 2 d. redakcijos darbo sutartį pripažinti negaliojančia nuo ieškovo atšaukimo iš direktoriaus pareigų dienos (2020 m. rugpjūčio 17 d.).

17.       Kolegija nurodė, kad nors ieškovas buvo atšauktas iš direktoriaus pareigų DK 104 straipsnio pagrindu, toks veiksmas reiškė darbo santykių pakeitimą atsisakant papildomos darbo funkcijos. DK 35 straipsnyje išdėstytas teisinis reglamentavimas negali būti vertinamas kaip reiškiantis, kad pasibaigus papildomai darbo funkcijai kyla tokios pačios pasekmės, kaip ir nutraukus darbo santykius. Pagal DK 130 ir 145 straipsnius, tai, kad ieškovas iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. vykdė papildomas direktoriaus funkcijas ir gavo už tai darbo užmokestį, turėjo būti pagrindas į minėtą darbo užmokestį atsižvelgti apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį ir jam priklausančių atostoginių sumą, jeigu jis po 2020 m. rugpjūčio 17 d. būtų ėjęs kasmetinių atostogų, arba pagrindas jam, kaip direktoriui, priskaitytas sumas įtraukti į vidutinį darbo užmokestį apskaičiuojant jam dėl atleidimo iš pagrindinių vyriausiojo redaktoriaus pareigų priklausančios išmokos už nepanaudotas atostogas dydį, tačiau nesudaro pagrindo vertinti, kad, ieškovą atšaukus iš papildomų bendrovės direktoriaus pareigų ir tęsiant su juo darbo santykius kaip su vyriausiuoju redaktoriumi, jam turėjo būti išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas. Taip pat vertintinas ir reikalavimas išmokėti išeitinę išmoką. Atšaukus ieškovą iš direktoriaus pareigų darbo santykiai nepasibaigė, o teisės aktuose nėra nustatyta galimybė mokėti išeitinę išmoką keičiant darbo sutarties sąlygas, juo labiau kad DK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta išeitinė išmoka ieškovui nepriklausė dėl nepakankamos vadovo funkcijų vykdymo trukmės. Iš ginčijamos darbo sutarties redakcijos kildinamas reikalavimas priteisti išeitinę išmoką negali būti tenkinamas dėl šios sąlygos ir visos darbo sutarties redakcijos neteisėtumo.

18.       Kolegija nurodė, kad ieškovas prašė priteisti jam 5478,59 Eur darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) ir 41,59 Eur ligos išmoką už papildomo darbo vykdymą. Bendra ieškovui apskaičiuota su papildomų funkcijų vykdymu susijusi suma sudaro 5720,18 Eur. Tačiau ieškovas ieškinyje pripažino, kad atsakovė išmokėjo už 2020 m. liepos–rugpjūčio mėn. priskaičiuotą darbo užmokestį ir delspinigius už pavėluotą šios sumos sumokėjimą, todėl darbo užmokesčio už papildomą darbą ir ligos išmokos įsiskolinimas sudaro 4542,87 Eur.

19.       Kolegija pažymėjo, kad ieškovas prašė taikyti vėlavimo atsiskaityti pasekmes ir priteisti delspinigius už laikotarpį iki 2020 m. rugpjūčio 17 d., o vėliau – vidutinį darbo užmokestį už vėlavimo atsiskaityti laiką, taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas. Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, vidutinis darbo užmokestis už vėlavimo atsiskaityti laiką yra skaičiuojamas už laikotarpį po darbo santykių nutraukimo. Darbo santykiai su ieškovu baigėsi 2020 m. spalio 20 d., tačiau jo atleidimo iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų teisėtumas yra ginčijamas kitoje byloje, kurioje ieškovas yra pareiškęs reikalavimus dėl su darbo santykiais susijusių sumų ir vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo. Būtent minėtoje byloje turi būti įvertintos visos darbo santykių nutraukimo teisinės pasekmės, todėl nagrinėjamoje byloje taikyti DK 147 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo. Vertindama reikalavimą priteisti DK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytus delspinigius, kolegija nurodė, kad ši darbuotojo teisė yra siejama su dėl darbdavio kaltės įvykusiu vėlavimu atsiskaityti. Tačiau ieškovas iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. pats buvo atsakovės direktoriumi, todėl nėra pagrindo vertinti, kad, pats priėmęs sprendimą neišmokėti sau darbo užmokesčio, jis turi teisę reikalauti delspinigių už vėlavimą atsiskaityti. Už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. iki 2020 m. spalio 20 d. delspinigiai priteistini. Atsižvelgiant į tai, kad darbo santykius reglamentuojančiose normose yra nustatytos specialios sankcijos darbdaviui už vėlavimą atsiskaityti, šiems santykiams papildomai netaikomas procesinių palūkanų institutas.

20.       Konstatavusi, kad ginčijama darbo sutarties redakcija ir sąlyga dėl išeitinės išmokos mokėjimo yra neteisėta ir negaliojanti, teisėjų kolegija vertino, kad išvada dėl ieškovo atšaukimo iš direktoriaus pareigų (ne)teisėtumo neturėtų įtakos jo teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis reikalavimas nenagrinėtinas teisme.

21.       Pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija perskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė patyręs 4400 Eur atstovavimo išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija nurodė neturinti pagrindo vertinti, kad šios išlaidos yra per didelės ar nesusijusios su byla. Atsakovė dalį išlaidų, susijusių su vėliau į atskirą bylą išskirtu reikalavimu dėl ieškovo atleidimo iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų (894,40 Eur), įvardijo kaip neskirstytiną šioje byloje, o pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs atsakovės nurodytas išlaidas ir veiksmus, už kuriuos jos apskaičiuotos, nurodė, kad rekomenduojamų dydžių neviršija 17 072,36 Eur suma, neskirstytina pripažindamas didesnę nei 6500 Eur išlaidų dalį. Net ir detaliai apskaičiuotą bylinėjimosi išlaidų sumą teismas vėliau papildomai sumažino iki 15 000 Eur. Nors apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad dalis išlaidų galėjo būti susijusios su vėliau į atskiras bylas išskirtais reikalavimais, tokį argumentą jis suformulavo kaip prielaidą, neįvardydamas konkrečių su nagrinėjama byla nesusijusių išlaidų sumų ir tvarkos, kaip teismas turėtų tokias išlaidas atskirti. Ieškovas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskirstė 15 000 Eur atsakovės atstovavimo išlaidų. Byloje buvo pareikštas atsakovės neturtinis reikalavimas, taip pat ieškovo neturtinis reikalavimas ir turtiniai reikalavimai, kurių bendra suma sudaro 17 903,44 Eur. Iš dalies patenkinus ieškinį ieškovui priteista 4789,84 Eur suma sudaro apie 27 proc. jo turtinio reikalavimo. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo pozicija, kad jo neturtinio reikalavimo nagrinėjimo nutraukimas nesudaro pagrindo visas su juo susijusias išlaidas priskirti ieškovui. Vertindama atsakovės pareikštą neturtinį reikalavimą kolegija nurodė, kad savo esme jis buvo tiesiogiai susijęs su siekiu išvengti pasekmių, kurių ieškovas siekė reikšdamas turtinius reikalavimus; priešieškinio tenkinimas iš dalies nulėmė išvadą dėl dalies turtinių ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl ir šio reikalavimo išnagrinėjimo baigties vertinimui taikytina tokia pati proporcija, kaip ir turtiniam ieškovo reikalavimui. Teisėjų kolegija nusprendė, kad tiksliausiai bylos nagrinėjimo baigtį atitiktų atstovavimo išlaidų paskirstymas santykiu 80 proc. su 20 proc. atsakovės naudai.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

22.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinis, ir Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, nutariant priešieškinį patenkinti iš dalies, ir priimti naują sprendimą – atmesti priešieškinį; panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria nutrauktas ieškovo 2020 m. rugsėjo 21 d. ieškinio nagrinėjimas, ir Kauno apygardos teismo nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, ir perduoti Kauno apylinkės teismui išnagrinėti šį ieškinį; panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 8117,15 Eur išeitinę išmoką, ir Kauno apygardos teismo nutarties dalį, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista, ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui; panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmesti kiti 2021 m. kovo 1 d. ieškiniu pareikšti reikalavimai, ir Kauno apygardos teismo dalį, kuria ši sprendimo dalis pakeistas tik iš dalies, ir priimti naują sprendimą – patenkinti visus likusius ieškovo reikalavimus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad darbo sutartis negalioja pagal CK 1.92 straipsnį, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio, sudaryto per atstovą, pasekmes (CK 2.133 straipsnio 2, 6 ir 9 dalys), ir proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinį faktą, įrodinėjimo tikslą, įrodymų vertinimą, teisinio aiškumo reikalavimą (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

22.2.                      Teismas vertino ieškovo priėmimo į direktoriaus pareigas aplinkybes, pateikdamas tokį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimto sprendimo aiškinimą, kuris reiškia, kad nurodytoje byloje teismas priėmė sprendimą dėl nedalyvaujančių asmenų, be kita ko, ieškovo, teisių ir pareigų. Atsakovės valdyba, kuri nebuvo atšaukta 2018 m. vasario 12 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, tęsė veiklą po minėtos bylos iškėlimo, nes byloje nebuvo prašoma taikyti šios sudėties valdybos veiklą ribojančių laikinųjų apsaugos priemonių. Dar vykstant teisminiam ginčui, nuo 2020 m. birželio 12 d. veiklą pradėjo vykdyti kitos sudėties, nei yra užfiksuota 2018 m. vasario 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimuose, valdyba; ji priėmė sprendimą atšaukti ieškovą iš direktoriaus pareigų. Teismų pateiktas minėtoje byloje priimto sprendimo aiškinimas, nurodant, kad jis reiškia visų kitos sudėties, nei nurodyta 2018 m. vasario 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimuose, valdybos sprendimų negaliojimą, reiškia ir ieškovo atšaukimo iš direktoriaus pareigų negaliojimą. Tačiau minėto teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodyta, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai yra pripažįstami negaliojančiais nuo sudarymo momento, nes priešingu atveju teismas pasisakytų dėl byloje nedalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų, kylančių iš visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais neatšauktos valdybos priimamų sprendimų vykstant teisminiam ginčui. 

22.3.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. negalioja 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija dėl direktoriaus ir dėl redaktoriaus darbo, neatitinka valdybos 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo atšaukti ieškovą iš direktoriaus pareigų dėl akcininkų teisių pažeidimų, atsakovės direktorės 2020 m. spalio 20 d. įsakymo atleisti ieškovą iš redaktoriaus pareigų dėl pravaikštos, teismų 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo ir 2022 m. kovo 1 d. nutarties, kuriomis buvo išspręsta byla dėl atostoginių priteisimo.

22.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas visą darbo sutartį (2019 m. gruodžio 2 d. redakciją) negaliojančia nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d., kartu pripažino, kad jos sąlygos dėl redaktoriaus darbo galiojo nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. Vadinasi, anot teismo, nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo atkurta ankstesnės šios sutarties redakcijos teisinė galia ir tęsėsi iki tada, kai buvo priimtas 2020 m. spalio 20 d. įsakymas. Tačiau įsakyme yra aiškiai nustatyta, kad darbo santykių pasibaigimo diena laikytina pirma darbo diena pasibaigus ieškovo laikinajam nedarbingumui, o kitoje byloje ieškovas prašo teismo jo negrąžinti į redaktoriaus darbą, laikant, kad darbo sutarties dalis dėl pagrindinio darbo yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad darbo sutarties 2019 m. gruodžio 2 d. redakcijos dalis dėl pagrindinio darbo yra negaliojanti CK 1.91 straipsnio pagrindu, nenurodė ABĮ ar atsakovės įstatų nuostatų, reglamentuojančių darbuotojo, o ne vadovo, ir atsakovės susitarimo dėl darbo sutarties pakeitimo priėmimą. Tai, kad ieškovas į direktoriaus pareigas nebuvo išrinktas įgaliotos valdybos, nepaneigia sutarties dėl redaktoriaus darbo sąlygų galiojimo.

22.5.                      Taikydamas CK 1.92 straipsnį, teismas neįvertino, ar byloje esantys įrodymai paneigia galimybę taikyti CK 2.133 straipsnio 9 dalį. Šalims sudarant ginčijamą darbo sutarties redakciją ieškovas nedalyvavo civilinėje byloje dėl atsakovės akcininkų sprendimo neatšaukti valdybos, jis nebuvo atsakovės akcininkas ar valdybos narys, o priimant sprendimus dalyvavę valdybos nariai teismine tvarka dar nebuvo pripažinti netekusiais įgaliojimų. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas tariamai žinojo apie „neteisėtų veiksmų schemą“, ir perkėlė ieškovui pareigą įrodyti tokią schemą. Atsisakymą taikyti CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatytą garantiją teismas grindė prielaidomis ir akivaizdžiai prieštaringais teiginiais, nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė savo veiksmais patvirtino sudarytą darbo sutartį.

22.6.                      Teismo išvada, kad darbo sutarties 14.5 papunkčio nuostata dėl išeitinės išmokos atitinka vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, sąlygas, pažeidžia CK 1.91 straipsnio 1 dalį, CPK 176 straipsnio 1 dalį ir 185 straipsnį. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad siekiant konstatuoti tokį susitarimą reikia konstatuoti vienos šalies atstovo ir kitos šalies kaltę tyčios forma, tačiau atsakovė neįrodė, kad prieš 2019 m. gruodžio 2 d. jai atstovavęs P. R. ir ieškovas buvo sudarę piktavališką susitarimą įtraukti į darbo sutartį šią sąlygą. Minėta sąlyga buvo perkelta iš iki tol galiojusios sutarties redakcijos, papildomai nurodant, kad ji taikytina pasibaigus ir papildomam darbui. Šalių darbo teisinių santykių praktika įrodo, kad tokia sąlyga – tai įprastas saugiklis, dėl kurio ilgą laiką (ieškovui dirbant redaktoriumi) atsakovės vardu veikiantys subjektai nereiškė pretenzijų.

22.7.                      Spręsdamas klausimą dėl ieškovo turtinių reikalavimų teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbdavio pareigą atsiskaityti su darbuotoju, atsakomybę už jos nevykdymą laiku ir įmokų paskirstymą (DK 139 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnio 1 ir 2 dalys, CK 6.54 straipsnis), bei proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo tikslą, įrodymų vertinimą, teisminio ginčo ribas, teisinio aiškumo reikalavimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra įrodyta, kad atsakovė sumokėjo ieškovui nutartyje nurodytus 1135,72 Eur, ji sumokėjo tik 689,92 Eur, todėl teismas nepagrįstai minėtą sumą atėmė iš prašomų priteisti 5678,59 Eur. Be to, teismas nenurodė, kodėl, jo vertinimu, minėta suma buvo dengiama pagrindinė skola, o ne delspinigiai. Pagal bendrąsias CK 6.54 straipsnyje nustatytas įmokų paskirstymo taisykles atsakovės sumokėti 689,92 Eur buvo įskaityti netesyboms padengti. Byloje nėra įrodyta, kad nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. buvo objektyvios galimybės sumokėti ieškovui darbo užmokestį už papildomą darbą; teismas neįvertino priešingas aplinkybes pagrindžiančių ieškovo pateiktų duomenų. DK 147 straipsnio 1 dalyje ir kituose įstatymuose nenustatyta, kad darbdavio atsakomybę jam laiku neatsiskaičius pašalina tai, jog reikalavimo teisė priklauso direktoriaus pareigas vykdžiusiam asmeniui. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d., deklaratyviai nurodydamas, kad pats ieškovas sprendė, ar mokėti sau darbo užmokestį už papildomą darbą.

22.8.                      Pripažindamas sutarties dalį dėl pagrindinio redaktoriaus darbo negaliojančia nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. teismas neįvertino tokio sprendimo padarinių. Teismas nurodė ieškovo atleidimo iš pagrindinio darbo datą, nes, jo vertinimu, nuo to priklauso, iki kada gali būti apskaičiuoti DK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyti delspinigiai dėl vėlavimo atsiskaityti už direktoriaus darbą. Taip jis ne tik nagrinėjo kitoje byloje, kurioje ieškovas yra pareiškęs reikalavimą pripažinti neteisėtu atleidimą iš redaktoriaus darbo, nagrinėtiną klausimą, bet ir ignoravo 2022 m. spalio 20 d. įsakymo dalį, kuria ieškovas yra atleistas iš redaktoriaus pareigų, darbo santykių pasibaigimo diena laikant pirmą darbo dieną po laikinojo nedarbingumo pabaigos.

22.9.                      Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad reikalavimai dėl ieškovo atšaukimo iš direktoriaus pareigų teisinių pasekmių taikymo turi būti nagrinėjami kitoje byloje, ir išaiškino, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų netesybų ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į darbo užmokestį už papildomą ir pagrindinį darbą. Tačiau jis nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti šie reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių objektyvių kliūčių, kodėl kompensacija už nepanaudotas atostogas ir netesybos negali būti apskaičiuotos ir priteistos šioje byloje pasitelkus CPK 417 straipsnį, leidžiantį teismui darbo ginčo byloje viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą.

22.10.                      Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir advokato išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, 94 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Kadangi byla dalį laiko buvo sujungta su kitais šalių darbo ginčais, yra aktualu išaiškinti, kaip teismai tokiu atveju turėtų atskirti šalių patirtas teisinės pagalbos išlaidas ir jas paskirstyti. Teismas nurodė, kad ieškovas neįvardijo su šia byla nesusijusių išlaidų dydžių, tačiau apeliacinio skundo turinys tai paneigia. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad tiksliausiai bylos nagrinėjimo baigtį atitiktų atstovavimo išlaidų paskirstymas santykiu 80 ir 20 proc., nepateikęs patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų proporcijų apskaičiavimo. Teismas bylą laimėjusia šalimi pripažino atsakovę, tačiau jos priešieškinis yra patenkinamas tik iš dalies, o ieškovo trys reikalavimai nebuvo išnagrinėti (du reikalavimai įvardyti kaip nagrinėtini kitoje byloje, o vienas pripažintas nesukeliančiu materialinių teisinių padarinių). Teismas nutarė atmesti ieškovo argumentus dėl atsakovės dirbtinai padidintų teisinės pagalbos išlaidų, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas papildomai sumažino detaliai apskaičiuotą išlaidų sumą, tačiau į tinkamomis pripažintas teisinės pagalbos išlaidas nepagrįstai yra įtrauktos ieškovo nurodytos išlaidos.

23.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1.                      Sprendimas paskirti ieškovą atsakovės direktoriumi yra neteisėtas, nes jį priėmė įgaliojimų neturintys asmenys. Ieškovui buvo žinoma apie teismo procesą, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, kadangi jis buvo šiame procese dalyvavusio trečiojo asmens UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, be to, jis asmeniškai dalyvavo 2018 m. vasario 12 d. visuotiniame akcininkų susirinkime ir žinojo, kad yra išrinkta naujos sudėties valdyba.  

23.2.                      Teismas pripažino negaliojančia ne visą darbo sutartį, o tik jos 2019 m. gruodžio 2 d. redakciją. Darbo sutartis pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus gali būti nuginčijama, o tokio sprendimo padariniai gali būti taikomi nuo jų sudarymo momento. Konstatavus, kad ieškovas neteisėtai tapo atsakovės vadovu ir kad jis neturėjo teisės nustatyti sau darbo užmokestį ir itin didelę išeitinę kompensaciją, turi atsirasti padariniai, taikytini darbo sutartį pripažinus negaliojančia.  

23.3.                      Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovė nėra pripažinusi, kad 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija yra teisėta. Pats ieškovas nevykdė šios sutarties redakcijos ir nemokėjo sau, kaip vadovui, darbo užmokesčio. 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija yra ydinga. Atsakovės vadovo pareigos joje yra prilyginamos papildomam darbui, kuris turi būti atliekamas tuo pačiu metu, kaip ir pagrindinis darbas. Tačiau tai nėra suderinama su ABĮ nuostatomis, pagal kurias vadovas yra vienasmenis valdymo organas ir turi aiškias pareigas įmonėje. Nėra aišku, kokiomis proporcijomis turėjo būti atliekamas pagrindinis vyriausiojo redaktoriaus darbas, jeigu jis turėjo būti atliekamas tuo pačiu metu, kaip ir direktoriaus darbas. Kasacinis teismas galėtų išaiškinti, ar asmens įdarbinimas eiti papildomas vadovo pareigas neprieštarauja DK ir ABĮ nuostatoms, kai šios pareigos neatitinka ABĮ apibrėžto vadovo vaidmens įmonėje, papildomomis pareigomis, be kita ko, gali būti piktnaudžiaujama ir taip išvengiama atleidimo iš vadovo pareigų pasekmių, t. y. atšauktas iš papildomų pareigų vadovas toliau lieka dirbti įmonėje pagrindinį darbą.

23.4.                      Kasacinis teismas neturėtų išeiti už ginčo ribų. Šioje byloje sprendžiami klausimai dėl ieškovo reikalavimų, susijusių su juo, kaip direktoriumi. Klausimai dėl išmokų ieškovui, kaip vyriausiajam redaktoriui, priteisimo bus sprendžiami kitoje byloje. Šioje byloje ginčijama tik 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija, tačiau kitos sutarties redakcijos, sudarytos su ieškovu, kaip su vyriausiuoju redaktoriumi, toliau galios.

23.5.                      Įsiteisėjusiame kitoje byloje priimtame Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendime nustatyta, kad ieškovas, kaip atsakovės direktorius, nėra silpnesnioji santykių su atsakove šalis. Būtent jis inicijavo pokyčius bendrovėje, kai neteisėtos valdybos balsais jis buvo išrinktas jos vadovu. Ieškovas jau 2019 m. lapkričio 25 d. buvo matęs 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo turinį ir žinojo (turėjo žinoti), kad jis negali eiti atsakovės vadovo pareigų, nes sprendimą priėmė neteisėtos sudėties valdyba.

23.6.                      Sąlyga dėl išeitinės išmokos 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcijoje nustatyta piktavališkai. Šioje sutarties redakcijoje pateikta 14.5 papunkčio formuluotė skiriasi nuo anksčiau darbo sutartyje vartotos formuluotės dėl 12 vidutinių darbo užmokesčių išeitinės kompensacijos; ji buvo papildyta, nurodant, kad ieškovas gali reikalauti tokios kompensacijos ir kaip direktorius. Nepaisant ABĮ nustatyto reglamentavimo, nei teisėtai išrinkta, nei neteisėta atsakovės valdyba nebuvo patvirtinusi sprendimo išmokėti ieškovui tokią išeitinę išmoką jį atleidus be kaltės. 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija ieškovas užsitikrino saugiklius, kad visais atvejais, kai valdyba nuspręs jį atšaukti, jis gautų didelę išeitinę išmoką; tokia našta atsakovei galėjo atitolinti sprendimo atšaukti jį iš einamų pareigų priėmimą. Nurodyta išeitinė išmoka ieškovui turėjo būti mokama tik tuo atveju, jeigu darbo sutartis nutraukiama ne dėl jo kaltės, tačiau ieškovas atšauktas iš atsakovės vadovo pareigų dėl kaltės, todėl jis neturi teisės gauti šią išmoką.

23.7.                      Apeliacinės instancijos teismas teisingai apskaičiavo ieškovui priteistiną darbo užmokestį atsižvelgdamas į tai, kad prašoma suma nurodyta neatskaičius mokesčių. Teismai pagrįstai nustatė, kad atsakovė buvo pajėgi išmokėti ieškovui atlyginimą laikotarpiu, kai jis vadovavo atsakovei, ir kad pats ieškovas, kaip direktorius, nemokėdavo sau darbo užmokesčio, todėl iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. jis neturi teisės į netesybas. Netesybos už laikotarpį nuo ieškovo atleidimo iš vadovo pareigų taip pat yra apskaičiuotos tinkamai. Jeigu kasacinis teismas laikytų, kad netesybos po ieškovo, kaip direktoriaus, atleidimo iš pareigų buvo apskaičiuotos netinkamai, atsakovė prašo taikyti 6 mėn. senaties terminą.

23.8.                      Klausimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo išspręstas kitoje byloje, todėl ieškovo argumentai, kad teismas turėjo išspręsti ir šį klausimą, nepagrįsti. Teismas taip pat pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo, kurio patenkinimas nesukurs jam jokių teisinių padarinių.

23.9.                      Bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos proporcingai, atsižvelgiant į šalių elgesį, t. y. į tai, kad ieškovas, žinodamas, jog jį išrinko neteisėtos sudėties valdyba, reiškė iš esmės nepagrįstus reikalavimus, į kuriuos atsakovė turėjo atsikirsti. Pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, išsamiai įvertino atsakovės pateiktas sąskaitas ir sumažino priteistinas sumas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

24.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25.       Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.). Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 54 punktą).

26.       Kasacijos objektas nagrinėjamoje byloje yra apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir naujai išdėstyta sprendimo rezoliucinė dalis. Kasaciniu skundu keliamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, susijusios su darbo sutarties 2019 m. gruodžio 2 redakcijos (ne)galiojimu, darbo teisinių santykių pabaigos teisiniais padariniais (išmokų mokėjimu), teisiniu suinteresuotumu ginčyti tik atšaukimo iš bendrovės vadovo pareigų pagrindą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Tačiau kasaciniu skundu taip pat siekiama kitokio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių, sprendžiant dėl kasacinio skundo pagrįstumo, nebus vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su išeitinės išmokos ir kompensacijos dydžiu, taip pat nebus vertinamos kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su ieškovo pagrindinio darbo (vyriausiojo redaktoriaus) teisinių santykių pabaiga kaip išeinančios už bylos ir kasacinio nagrinėjimo ribų.

Dėl darbo sutarties 2019 m. gruodžio 2 d. redakcijos (ne)galiojimo

 

27.       Byloje kilęs kompleksinis ginčas apima darbo sutarties papildomoms direktoriaus pareigoms (2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija) (ne)galiojimo ir šios darbo sutarties pabaigos, atšaukus direktorių iš pareigų dėl jo kaltės, teisinių padarinių klausimus, taip pat vertinimą, ar ieškovas turi teisę ginčyti darbo sutarties nutraukimo pagrindą, neginčydamas darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Tokie byloje keliami teisės klausimai suponuoja ir jų nagrinėjimo eiliškumą, t. y. pirmiausia turi būti pasisakyta dėl darbo sutarties 2019 m. gruodžio 2 d. redakcijos galiojimo, nes nuo tokio vertinimo priklauso ir kitų byloje keliamų klausimų išsprendimas.

28.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tą pačią dieną – 2018 m. vasario 12 d. – UAB (duomenys neskelbtini) neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime dėl bendrovės akcininkų konflikto buvo užfiksuoti du skirtingi priimti sprendimai dėl bendrovės valdybos sudėties (vienas sprendimas – neatšaukti iki tol įgaliojimus turėjusios valdybos, kurią tuo metu sudarė P. R., J. S., N. A., A. K. ir A. V., ir kitas sprendimas – valdybą atšaukti ir sudaryti naujos sudėties valdybą, kurios nariai būtų V. N., A. S., V. Š., P. R. ir A. K.). Tokių visuotiniame akcininkų susirinkime priimtų sprendimų teisėtumas buvo vertintas teismine tvarka ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimas neatšaukti valdybos buvo pripažintas negaliojančiu, o reikalavimas pripažinti negaliojančiais sprendimus dėl valdybos atšaukimo ir naujos sudėties valdybos išrinkimo buvo atmestas. Šio teisminio ginčo nagrinėjimo metu 2019 m. lapkričio 19 d. posėdyje iki 2018 m. vasario 12 d. veikusios sudėties valdyba priėmė sprendimus atšaukti iš bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigų J. S., direktoriumi paskirti ieškovą bei įgalioti šios sudėties valdybos narį P. R. pasirašyti su ieškovu darbo sutartį. Naujos redakcijos ginčijama darbo sutartis buvo pasirašyta 2019 m. gruodžio 2 d.

29.       Pagrindinis ieškovo argumentas, ginčijant apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl priešieškinio reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą, siejamas su, jo nuomone, teismo netinkamai atliktu vertinimu, nuo kurio momento teisinius padarinius sukelia ginčijamą 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties pakeitimą (redakciją) priėmusios bendrovės valdybos sudėties neteisėtumo konstatavimas – ar nuo 2021 m. sausio 21 d., įsiteisėjus šį neteisėtumą konstatavusiam teismo sprendimui, ar tokie padariniai taikytini nuo to momento, kai buvo priimtas neteisėtas sprendimas dėl ankstesnės valdybos įgaliojimų išsaugojimo.

30.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, juridinio asmens organo sprendimo pripažinimas negaliojančiu savo esme atitinka civilinių teisių gynybos būdą, įtvirtintą CK 1.138 straipsnio 2 punkte, t. y. pažeistos subjektinės teisės ir (ar) įstatymo saugomi interesai apginami atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Šis bendrovės ir jos dalyvių teisių gynybos būdas taikytinas, kai, pašalinus neigiamus padarinius, ieškovo pažeistos subjektinės teisės ir teisėti interesai gali būti realiai atkurti – grąžinta ankstesnė tikroji padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2023, 54 punktas).

31.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir doktrinoje taip pat pabrėžiamas šio teisių gynybos būdo ekstraordinarumas. Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimas negaliojančiu – ultima ratio (paskutinė priemonė) pažeistų teisių gynybos būdas, taikytinas tik tais atvejais, kai pažeidimo negalima pašalinti niekaip kitaip, o tik pripažinus ginčijamą sprendimą negaliojančiu. Sprendimo ypatumas yra tas, jog, skirtingai nuo sutarties uždarumo principo ir paprastai dvišalių civilinių teisinių santykių, sprendimo negaliojimo padariniai dažnai turėtų įtakos gerokai didesniam subjektų ratui. Daugeliu atvejų pašalinti teisinius padarinius, kurie kyla iš ginčijamo sprendimo, ir pakeisti bendrovių teisės srityje dinamiškai kintančius, daugiasluoksnius, o dažnai ir tęstinius civilinius teisinius santykius gali būti beveik neįmanoma, nesukeliant grėsmės civilinės apyvartos stabilumui. Dėl to, ir atsižvelgus į įstatymų leidėjo ketinimus, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai turėtų būti pripažįstami negaliojančiais dar restriktyviau nei sandoriai (Mikalonienė, L. Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų negaliojimas. Teisė. 2012, t. 83, p. 92–93).

32.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad detalus visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų nuginčijimo reglamentavimas (trumpi senaties terminai, nuginčijimo pagrindų baigtinio sąrašo nustatymas) leidžia daryti išvadą, jog šis institutas skirtas ir bendrovei bei už ginčijamų sprendimų priėmimą balsavusių akcininkų interesams apsaugoti. Dėl to sprendžiant ginčus dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais būtina atsižvelgti į abu šio instituto tikslus ir siekti akcininkų ir bendrovės interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-378/2020, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

33.       Tačiau toks gynybos būdo, susijusio su juridinio asmens organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, ekstraordinarumas nepaneigia galimybės teismui taikyti sprendimo negaliojimo padarinius nuo tokio sprendimo priėmimo momento. Be to, nagrinėjamoje byloje susiklostė išskirtinė situacija dar ir dėl tos priežasties, kad tą pačią dieną buvo priimti du skirtingi sprendimai – neatšaukti valdybos ir atšaukti valdybą bei išrinkti naujos sudėties valdybą. Būtent sprendimas neatšaukti senosios sudėties valdybos buvo pripažintas negaliojančiu, o reikalavimas dėl kito sprendimo (atšaukti senos sudėties valdybą ir išrinkti naujos sudėties valdybą) pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas. Teisiniai padariniai dėl tokio sprendimo pripažinimo negaliojančiu kilo nuo neteisėto sprendimo priėmimo momento, t. y. pripažinta, jog neteisėtos sudėties valdyba negalėjo priimti valdybos kompetencijai priskirtų sprendimų, tarp kurių – ir spręsti dėl darbo sutarties sąlygų su bendrovės vadovu. Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė su juridinio asmens organo sprendimų priėmimu susijusias faktines aplinkybes ir jas įvertino, taip pat tinkamai apibrėžė momentą, nuo kurio kyla negaliojančiu pripažinto sprendimo teisiniai padariniai. 

34.       Kita ieškovo nurodoma aplinkybė, jog civilinėje byloje, kurioje buvo spręsta dėl juridinio asmens organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, nebuvo taikytos suspensyvinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės. Bylą nagrinėjusiems teismams pripažinus, jog juridinio asmens organo sprendimo dėl valdybos sudėties pripažinimas negaliojančiu teisinius padarinius sukėlė nuo juridinio asmens organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu momento, aplinkybė, jog minėtoje byloje nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisiškai nereikšminga, todėl kasacinis teismas dėl jos plačiau nepasisako.

35.       Ieškovas nesutinka ir su bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvada, jog 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties Nr. 808/3 redakcija negalioja CK 1.92 straipsnio pagrindu. Tokį teisinį kvalifikavimą apeliacinės instancijos teismas siejo su tuo, kad ginčijamą sutarties pakeitimą sudarė įgaliojimų neturėjęs atstovas, t. y. P. R., kuriam teisėtai suformuota valdyba tokio įgaliojimo nesuteikė. Kaip minėta, aplinkybė, kad sprendimą dėl darbo sutarties redakcijos pasirašymo priėmė neteisėtos sudėties valdyba, konstatuota bylą dėl juridinio asmenų organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu nagrinėjusių teismų, o šią bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė tokio sprendimo negaliojimu sukeltų teisinių padarinių momentą. Tai, kad ieškovas nedalyvavo nurodytos civilinės bylos nagrinėjime, neužkerta kelio remtis byloje teismo sprendimu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

36.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 48–49 punktai). 

37.       Kasacinio teismo vertinimu, byloje, kurioje buvo spręsta dėl juridinio asmens organo sprendimo (valdybos sudėties) negaliojimo, priimtu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės sukelia teisinių padarinių ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Tačiau kartu pažymėtina, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Todėl kiti ieškovo kasaciniame skunde nurodomi argumentai (dėl galimo teismo pasisakymo dėl ieškovo teisių ir pareigų byloje dėl juridinio asmens organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu) atmetami kaip teisiškai nepagrįsti, kadangi tokio pobūdžio aplinkybės nebuvo nustatytos ir vertinamos minėtoje byloje, jos nebuvo įrodinėjimo dalyku. Nepagrįstais pripažįstami ir kasacinio skundo argumentai dėl galimo bylos ribų peržengimo ir pasisakymo dėl redaktoriaus darbo sutarties sąlygų, jų negaliojimo, kadangi tokių vertinimų apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nepateikė.

38.       Kasacinis teismas nepagrįstais pripažįsta ir ieškovo argumentus dėl galimo CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyto sandorio patvirtinimo pasekmių taikymo. Pagal CK 2.133 straipsnio 6 dalį, jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Toje pačioje normoje detalizuojama, kokiu būdu toks patvirtinimas gali būti gautas – kita sandorio šalis tokiu atveju gali raštu prašyti per jos nustatytą terminą, kuris negali būti mažesnis kaip keturiolika dienų, patvirtinti sandorį arba jo nepatvirtinti. Jeigu per nustatytą terminą neatsakoma, laikoma, kad sandorį patvirtinti atsisakyta. Sandorio patvirtinimas turi atgalinio veikimo galią, t. y. laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog siekiant patvirtinti sandorį, sudarytą tokios teisės neturinčio asmens, patvirtinimas turi būti atliktas aktyviais ir nedviprasmiškais veiksmais. Ieškovo siekis tokiems veiksmams prilyginti pažymas apie priskaičiuotą darbo užmokestį ar užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius nagrinėjamoje byloje negali būti laikomas atstovaujamojo atliktu sandorio patvirtinimu CK 2.133 straipsnio 6 dalies prasme. Šioje byloje nenustatyta, kad atsakovė išreiškė aiškią valią patvirtinti ar patvirtino ginčijamą darbo sutarties redakciją. Priešingai, šios sutarties galiojimą atsakovė ginčija priešieškiniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo kasaciniame skunde akcentuojami atsakovės atlikti veiksmai kvalifikuotini kaip įprasti darbdavės teisių ir pareigų įgyvendinimo susiklosčiusioje situacijoje veiksmai, kurie nėra pakankami pripažinti, jog atsakovė jais išreiškė aiškią valią patvirtinti ginčijamą darbo sutartį. Pažymėtina, jog kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, todėl ieškovo nurodytų įrodymų, susijusių su galimu jo sąžiningumu ir prašymu taikyti CK 2.133 straipsnio 9 dalies pasekmes, pervertinimas bylą nagrinėjant kasacine tvarka negalimas.

39.       Byloje taip pat keliamas klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, sąlygas.

40.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi.

41.       Juridinių asmenų sandoriai sudaromi juridinių asmenų valdymo organų, pagal kompetenciją atstovaujančių privačiam juridiniam asmeniui. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014).

42.       Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2014).

43.       Byloje nustatyta, jog, į sudarytą darbo sutartį įtraukiant sąlygą dėl 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos mokėjimo, nutraukus darbo sutartį ne dėl ieškovo kaltės, buvo ženkliai apribotos darbdavės teisės pagal įstatymą; tokią sutartį sudaręs asmuo veikė neįgaliotas. Tokį sudarytos sutarties sąlygos vertinimą teismas pateikė atsižvelgdamas į įprastas darbdavio finansines prievoles atšaukiant įmonės vadovą iš pareigų ar nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva. Iš esmės tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą ieškovas ginčija pateikdamas tik kitokį sudarytos sutarties sąlygos vertinimą, nepateikdamas jokių argumentų dėl galimo netinkamo teisės aiškinimo ar taikymo bei galimo nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

44.       Šioje nutartyje nurodytų motyvų pagrindu spręstina, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimą (CK 1.92 straipsnis). Kitokio teismo vertinimo nelemia ir kasaciniame skunde pateikiamos nuorodos į kasacinio teismo praktiką byloje tik iš dalies nagrinėjamais klausimais, kadangi cituojama praktika nepagrindžia kasacinio skundo argumentų pagrįstumo. Pažymėtina, jog įstatyme keliamas reikalavimas kasaciniame skunde tinkamai suformuluoti kasacinio skundo pagrindą, todėl kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis), skundžiamas kasacine tvarka, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios kasacinio teismo suformuotos praktikos. Šiuo atveju kasaciniame skunde pateikiami kasacinio teismo praktikos pavyzdžiai savaime negali būti laikomi pakankamais kasacinio skundo argumentams pagrįsti, o išsamesnės teisinės argumentacijos skunde, kaip minėta, taip pat nepateikta. Kasacinis teismas plačiau nepasisako ir dėl už bylos nagrinėjimo ribų išeinančių kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo kaip redaktoriaus darbo sutarties nutraukimu bei tokiu nutraukimu sukeltų teisinių padarinių, dėl kurių, be kita ko, sprendžiama kitoje civilinėje byloje.

 

Dėl su darbo teisinių santykių pabaiga siejamų išmokų priteisimo

 

45.       Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties Nr. 808/3 redakciją pripažino negaliojančia nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. ir atitinkamai sprendė dėl sukeltų teisinių padarinių, o vertindamas byloje pareikštus turtinio pobūdžio reikalavimus atsižvelgė į materialinių teisinių santykių, iš kurių kildinami šie reikalavimai, specifiką. Ieškovas, įrodinėdamas neatsiskaitymo su juo faktą, iš esmės ignoruoja aplinkybę, kad tuo laikotarpiu būtent jis ėjo bendrovės vadovo pareigas.

46.       Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio. Būtent ieškovui, kaip bendrovės vadovui, teko pareiga darbo sutarties vykdymo laikotarpiu laikytis DK 146 ir 147 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimo terminais, vieta ir tvarka, todėl jis turi prisiimti ir neigiamas tokių pareigų netinkamo vykdymo pasekmes.

47.       Ieškovo keliamas klausimas dėl teismo aktyvumo darbo bylose ir galimybės peržengti pareikštų reikalavimų ribas taip pat nelemia kitokio procesinio sprendimo. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl poreikio peržengti pareikšto reikalavimo ribas, turėtų būti vertinama, ar konkrečioje byloje toks poreikis egzistuoja. DK 417 straipsnis suteikia teisę teismui byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Iš esmės pripažintina, jog ieškovo keliamas klausimas dėl išmokų, susijusių su darbo santykių pabaiga, siejamas su kompensacija už nepanaudotas atostogas. Tačiau ieškovas, siekdamas kitokio procesinio rezultato dėl tokios kompensacijos, iš esmės nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie patvirtintų, jog apeliacinės instancijos teismas būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs DK 104 straipsnyje įtvirtintą atšaukimo iš direktoriaus pareigų institutą bei DK 35 straipsnio nuostatas dėl papildomos darbo funkcijos vykdymo ir jos pabaigos teisinių padarinių. 

48.       Pagal DK 35 straipsnio 7 dalį, jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis (ilgesniu poilsio laiku, trumpesniu darbo laiku, atostogomis ir kita), jos šiam darbuotojui taikomos tik tada, kai atliekama papildoma funkcija, ir tik tiek, kiek ji atliekama. Taigi, kasacinio teismo vertinimu, darbo santykių dėl papildomos funkcijos pabaigos atveju būtina nustatyti, ar dėl papildomos funkcijos atlikimo darbuotojas įgijo papildomų teisių.

49.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtą papildomą darbo funkciją, gali įgyti teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis, teisės į kurias vykdydamas pagrindinę darbo funkciją jis neturi, t. y. atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtą papildomą darbo funkciją gali įgyti papildomų teisių ir pareigų, kurios tokią darbo funkciją atliekantiems darbuotojams yra nustatytos Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose. Tačiau jeigu tokią darbo funkciją atliekantiems darbuotojams Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nėra nustatyta papildomų teisių ar pareigų, tai susitarimo dėl darbo funkcijų jungimo pagrindu ją atliekantis darbuotojas papildomų teisių ar pareigų, lyginant su tomis, kurias jis turi dėl pagrindinės darbo funkcijos pagal darbo sutartį atlikimo, neįgyja. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas, atlikdamas tiek pagrindinę darbo funkciją, tiek ir papildomą darbo funkciją, dėl jų atlikimo pagal Darbo kodeksą ar kitas darbo teisės normas turi teisę į tokios pat trukmės kasmetines atostogas, t. y. kasmetinių atostogų norma joms abiem yra vienoda (DK 126 straipsnio 2 dalis), ir dėl papildomos susitarime dėl darbo funkcijų jungimo sulygtos darbo funkcijos atlikimo neįgyja teisės naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis ilgesnės trukmės kasmetinėmis atostogomis, pavyzdžiui, pailgintomis kasmetinėmis atostogomis (DK 138 straipsnio 1 dalis), tai toks darbuotojas dėl papildomos darbo funkcijos atlikimo neįgyja teisės į antrąsias kasmetines atostogas greta kasmetinių atostogų už pagrindinės darbo funkcijos atlikimą ir kasmetinės atostogos pagal susitarimą dėl papildomo darbo atskirai nėra kaupiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-701/2020, 31 punktas). 

50.       Kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas  DK 35 straipsnio 7 dalį, pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodinėjo įgijęs specifinių teisių, susijusių su papildomos funkcijos atlikimu. DK 35 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma taikoma tik esant joje nurodytoms sąlygoms – jeigu atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją darbuotojas dėl to įgyja teisę naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis. Jeigu darbuotojas, atlikdamas susitarime dėl darbo funkcijų jungimo nustatytą papildomą darbo funkciją, dėl to neįgyja teisės naudotis Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytomis papildomomis teisėmis ar pareigomis, tai nurodyta teisės norma, nesant joje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, netaikytina. Dėl šios priežasties ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas pagrįstai buvo netenkintas.

51.       Vien reikalavimas teismui būti aktyviam įstatymo nustatytais atvejais nesuteikia teisės ieškovui reikalauti iš teismo priteisti jam neaiškiai apibrėžtas sumas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl ieškovo turtinių reikalavimų paliktina nepakeista.

 

Dėl teisinio suinteresuotumo kaip procesinės prielaidos reikalavimui teisme pareikšti

 

52.       Byloje taip pat keliamas klausimas, ar teismai pagrįstai nutraukė bylą pagal ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2020 m. rugpjūčio 17 d. valdybos sprendimo dalį – ieškovo atšaukimo iš direktoriaus pareigų motyvą (dėl ieškovo kaltės).

53.       Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra ieškovo teisinis suinteresuotumas, nes CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-421/2020, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

54.       Teismų praktikoje ieškovo suinteresuotumas kaip teisės kreiptis į teismą prielaida yra aiškinamas kaip materialinis teisinis suinteresuotumas. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą turi būti pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019, 41 punktas).

55.       Nors teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio pagrįstumo, tačiau jis patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti ieškovui teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008), t. y. įsitikina, ar egzistuoja ieškovo teisinis suinteresuotumas kaip teisės kreiptis į teismą prielaida. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

56.       Teisinio suinteresuotumo vertinimas juridinio asmens vadovo atšaukimo iš pareigų atveju pasižymi tam tikrais ypatumais. Pagal DK 104 straipsnio 2 dalį, jeigu darbo santykiai su juridinio asmens vadovu truko ilgiau kaip dvejus metus ir jis atšaukiamas šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, juridinio asmens vadovui išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, išskyrus atvejus, kai jo atšaukimą lėmė jo kalti veiksmai. Taigi kaltės klausimas kaip atšaukimo iš pareigų pagrindas gali būti reikšmingas sprendžiant dėl išeitinės išmokos, tačiau tik tuo atveju, jei darbo santykiai truko ilgiau nei dvejus metus. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, jog ieškovui nepriklauso DK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta išmoka, o 2019 m. gruodžio 2 d. darbo sutarties redakcija, kurioje buvo įtvirtinta sąlyga dėl didesnės išmokos, pripažinta negaliojančia. Teisinis suinteresuotumas vadovo atšaukimo iš pareigų atveju galėtų būti siejamas ne tik su teise gauti išeitinę išmoką, bet ir su kitomis tokio atšaukimo pagrindu sukeliamomis neigiamomis pasekmėmis (pavyzdžiui, ribojimais užimti tam tikras pareigas dėl tokio atšaukimo iš pareigų pagrindo), tačiau tokios aplinkybės nebuvo nurodytos kaip faktinis ieškinio pagrindas ir teismai pagrįstai jų nevertino.

 

Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo

 

57.       Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Aptariamos nuostatos atspindi bendrą civiliniame procese galiojančią bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, todėl teismo procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta tenka šaliai, kurios atžvilgiu buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas. Vis dėlto ši taisyklė nėra absoliuti. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo aptariamo straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Atitinkamai bylinėjimosi išlaidų paskirstymui įtaką daro ir procesinis bylos išnagrinėjimo rezultatas, t. y. ar byloje yra priimtas sprendimas dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnis).

58.       Viena iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių – tai teisinės pagalbos išlaidos, kurias patiria dalyvaujantys byloje asmenys pasitelkdami byloje profesionalius teisininkus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). CPK 98 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ir kad tuo atveju, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šios išlaidos negali būti priteisiamos. Taigi, visais atvejais priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą yra taikomas realumo kriterijus, t. y. turi būti nustatoma, kad šiems asmenims už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Dėl šios priežasties šalis, siekianti, kad būtų atlygintos jos patirtos teisinės pagalbos išlaidos, turi ne tik pateikti teismui prašymą atlyginti šias išlaidas, tačiau ir pagrįsti, kad tokios išlaidos buvo realiai patirtos ir kad jos yra susijusios su konkrečia byla, kurioje yra pareikštas prašymas jas atlyginti. Prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/20016, 20 punktas).

59.       Nors išlaidos, patirtos pasitelkus byloje advokatą ar advokato padėjėją, pagal įstatymą yra laikomos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir šalis, kurios atžvilgiu buvo priimtas palankus sprendimas, jas pagrindusi, įgyja teisę, kad jos būtų atlygintos, pažymėtina, kad ne visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje faktiškai sumokėtos sumos gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir turi būti atlyginamos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, todėl tuo atveju, jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia; išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad spręsdamas dėl priteistinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius ir kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

60.       Pirmiau aptartos teisės aktų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims, nuostatos ir kasacinio teismo praktikoje patekti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl byloje patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, negali remtis vien tik šalies prašyme nurodytais duomenimis ir aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, turi pirmiausia nustatyti, ar prašomos atlyginti išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); antra, teismas turi nustatyti pagal išvardytus reikalavimus jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); trečia, teismas turi paskirstyti nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 87 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra padarytos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, tačiau ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės.

61.       Nagrinėjamu atveju atsakovė prašė priteisti jai 23 628,07 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Grįsdama šias išlaidas, atsakovė pateikė teismui 2021 m. kovo 26 d., 2021 m. birželio 3 d., 2021 m. liepos 21 d., 2022 m. sausio 11 d. ir 2022 m. gegužės 11 d. sąskaitas ir suteiktų paslaugų ataskaitas, taip pat 2021 m. balandžio 6 d., 2021 m. birželio 23 d., 2021 m. birželio 29 d., 2021 m. liepos 26 d., 2022 m. sausio 13 d. ir 2022 m. gegužės 11 d. mokėjimo nurodymus, patvirtinančius, kad pirmiau nurodytos sąskaitos buvo apmokėtos. Taigi, atsakovė pagrindė, kad šioje byloje jos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos. Bylą išnagrinėję teismai, įvertinę konkrečių atsakovei suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, atsakovės už šias paslaugas sumokėtas ir prašomas priteisti sumas, taip pat byloje patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų santykį, pripažino, kad yra pagrįsta priteisti atsakovei iš ieškovo 12 000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Tačiau ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai priteisė iš jo minėtą sumą atsakovės patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kadangi teismai tinkamai neįvertino aplinkybės, jog byloje buvo sujungti, o vėliau – atskirti skirtingi reikalavimai, todėl prašomos priteisti sumos yra susijusios ne tik su šioje byloje išnagrinėtais reikalavimais; teismai neįvertino to, kad dalis atsakovės prašytų atlyginti bylinėjimosi išlaidų buvo nepagrįstai įtrauktos į atlygintinų išlaidų sumą, taip siekiant dirbtinai jas padidinti; teismai tinkamai nenustatė byloje patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ieškovo pozicija yra iš dalies pagrįsta.

62.       Bylą išnagrinėję teismai pagrįstai nustatė, jog ieškovas turi atlyginti atsakovei 1565,14 Eur už priešieškinio parengimą ir 0,07 Eur už išrašą iš Juridinių asmenų registro pagal 2021 m. kovo 26 d. sąskaitą; 2700,84 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą pagal 2021 m. birželio 3 d. sąskaitą; 2976,12 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 15,80 Eur už išrašus iš viešų registrų pagal 2021 m. liepos 21 d. sąskaitą; 747,49 Eur ((283,40 Eur + 223,60 Eur + 104 Eur + 75,40 Eur) – 10 proc. sąskaitai pritaikyta nuolaida + 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio) už dviejų prašymų priimti papildomus įrodymus ir paaiškinimų parengimą bei 860,75 Eur ((302,90 Eur + 487,50 Eur) – 10 proc. sąskaitai pritaikyta nuolaida + 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio) už atstovavimą 2022 m. balandžio 11 d. ir 2022 m. balandžio 13 d. vykusiuose teismo posėdžiuose pagal 2022 m. gegužės 11 d. sąskaitą. Visos šios atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, susijusios su šioje byloje išnagrinėtais reikalavimais, nurodytų išlaidų dydžiai neviršija didžiausių Rekomendacijų pagrindu už konkrečių teisinių paslaugų atlikimą galimų priteisti sumų, todėl teismai pagrįstai 8866,21 Eur (1565,14 Eur + 0,07 Eur + 2700,84 Eur + 2976,12 Eur + 15,80 Eur + 747,49 Eur + 860,75 Eur) bylinėjimosi išlaidas pripažino tinkamomis atlyginti.

63.       Teismai taip pat priteisė atsakovei jos nurodytas sumas, sumokėtas už jos atstovo susipažinimą su teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartimi pagal 2021 m. kovo 26 d. sąskaitą; už susipažinimą su susijusia byla ir teismų praktikos paiešką rengiant atsiliepimą į byloje pateiktą ieškinį pagal 2021 m. birželio 3 d. sąskaitą; už susipažinimą su teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartimi, su atsiliepimu į priešieškinį, su atsakovo prašymu ir su bylos medžiaga pagal 2022 m. sausio 11 d. sąskaitą; už bylos medžiagos, teismo nutarties ir atskirojo skundo analizę, pasirengimą rengti atskirąjį skundą, informacijos, reikalingos rengiant prašymą pateikti papildomus įrodymus, paiešką ir susipažinimą su kliento pateikta informacija pagal 2022 m. gegužės 11 d. sąskaitą. Tačiau, įvertinus pirmiau nurodytų paslaugų pobūdį, pažymėtina, kad jos negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas). Padarydami priešingą išvadą, bylą išnagrinėję teismai netinkamai taikė CPK ir Rekomendacijų nuostatas.

64.       Teismai netinkamai taikė minėtų teisės aktų nuostatas ne tik priteisdami atsakovei atlyginimą už pirmiau nurodytas paslaugas, bet ir priteisdami jai iš ieškovo 99,10 Eur už prašymo pratęsti terminą atsiliepimui pateikti parengimą pagal 2021 m. liepos 21 d. sąskaitą bei 222,26 Eur (87,10 Eur + 71,50 Eur + 45,50 Eur) – 10 proc. sąskaitai pritaikyta nuolaida + 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio) už prašymo atšaukti 2022 m. kovo 29 d. teismo posėdį ir įteikti dokumentus viešo paskelbimo būdu rengimą pagal 2022 m. gegužės 22 d. sąskaitą. Visų pirma, pažymėtina, kad poreikis rengti šiuos dokumentus kilo dėl nuo pačios atsakovės (jos atstovo) priklausančių aplinkybių – prašymas pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį parengti buvo pateiktas, nes atsakovė turėjo rengti atsiliepimus į kitose bylose pateiktus procesinius dokumentus ir nebuvo pajėgi per teismo nustatytą terminą parengti atsiliepimo šioje byloje, o prašymas atšaukti teismo posėdį buvo pateiktas, kadangi atsakovės atstovas turėjo dalyvauti arbitražo byloje ir negalėjo dalyvauti paskirtame teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas, nulemtas pačios atsakovės (jos atstovo) veiksmų, našta. Antra, pagrindą netenkinti atsakovės prašymo atlyginti už šių dokumentų parengimą patirtas išlaidas sudaro ir tai, kad nurodyti dokumentai yra daugiau techninio pobūdžio, o jų parengimas iš jos atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių.

65.       Sistemiškai įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus skaičiavimus ir atsakovės sąskaitose pateiktus duomenis, matyti, kad, be pirmiau nurodytų sumų, teismai priteisė atsakovei 520,98 Eur ((331,50 Eur + 146,90 Eur) – 10 proc. sąskaitai pritaikyta nuolaida + 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio) už pasirengimą 2021 m. gegužės 27 d. teismo posėdžiui ir 605,76 Eur už įrodymų lentelės parengimą pagal 2022 m. sausio 11 d. sąskaitą; taip pat 2464,73 Eur (68,90 Eur + 113,10 Eur + 367,90 Eur + 110,50 Eur + 87,10 Eur + 195 Eur + 374,40 Eur + 231,40 Eur + 87,10 Eur + 91 Eur + 97,50 Eur + 361,40 Eur + 78 Eur) – 10 proc. sąskaitai pritaikyta nuolaida + 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio) už pasirengimą teismo posėdžiams ir 655,48 Eur už įrodymų lentelės parengimą pagal 2022 m. gegužės 11 d. sąskaitą. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių atsakovės atstovo parengtų įrodymų lentelių, o iš atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą pateiktų paaiškinimų matyti, kad minėtos lentelės buvo rengiamos siekiant pasiruošti teismo posėdžiams, todėl šios išlaidos taip pat vertintinos kaip išlaidos už pasirengimą bylos nagrinėjimui teismo posėdžiuose. Kaip išlaidos, susijusios su atsakovės atstovo pasirengimu teismo posėdžiui, vertintini ir 1725,74 Eur ((75,40 Eur + 91 Eur + 614,90 Eur + 803,40 Eur) – 10 proc. sąskaitai pritaikyta nuolaida + 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio), atsakovės sumokėti jos atstovui už baigiamosios kalbos parengimą. Šias išlaidas bylą išnagrinėję teismai taip pat laikė pagrįstomis. Taigi, teismai kaip pagrįstas ir atlygintinas bylinėjimosi išlaidas už pasirengimą bylos nagrinėjimui teismo posėdžiuose vertino net 5887,83 Eur (520,98 Eur + 605,76 Eur + 2 464,73 Eur + 655,48 Eur + 1725,74 Eur) sumą. Pagrįstomis ir atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis teismai laikė ir 304,84 Eur, atsakovės sumokėtus už prašymo sustabdyti civilinę bylą parengimą pagal 2022 m. sausio 11 d. sąskaitą, bei 616,76 Eur, atsakovės sumokėtus už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą pagal 2022 m. gegužės 11 d. sąskaitą, nors šios teisinės paslaugos buvo susijusios ne tik su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais.

66.       Šioje nutartyje jau minėta, kad spręsdamas klausimą dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas neturi toleruoti nepagrįsto šalies išlaidavimo ir turi siekti, kad priteistos teisinės pagalbos išlaidos atitiktų pagrįstumo kriterijus. Tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad teismų kaip pagrįsta pripažinta ankstesniame šios nutarties punkte nurodyta bylinėjimosi išlaidų, susijusių iš esmės vien tik su pasirengimu teismo posėdžiams, suma yra tik nežymiai mažesnė nei šioje nutartyje nustatyta atsakovei priteistina suma už byloje suteiktas esmines teisines paslaugas (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose). Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės pateiktose sąskaitose nurodytu laikotarpiu, kai ji patyrė išlaidų dėl jos atstovo pasiruošimo bylos nagrinėjimui, įvyko vos keli teismo posėdžiai, savo ruožtu kiti posėdžiai buvo teismo atidėti, be to, šiuo atveju yra reikšminga ir tai, kad atsakovės atstovas teikė jai kompleksines teisines paslaugas ir neabejotinai buvo susipažinęs su byla. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad ankstesniame šios nutarties punkte nurodyta bylinėjimosi išlaidų suma nagrinėjamoje situacijoje neatitinka pagrįstumo ir protingumo kriterijų, todėl ši suma mažintina, nustatant, kad atsakovės pagrįstas išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro bendra 10 000 Eur suma.

67.       Kaip minėta pirmiau, nustatęs, kokios byloje patirtos ir šalių prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos ir atlygintinos, teismas turi paskirstyti šias išlaidas atsižvelgdamas į bylos išnagrinėjimo rezultatą. Šiuo atveju ieškovas buvo pareiškęs byloje neturtinio pobūdžio reikalavimą pripažinti negaliojančia atsakovės valdybos sprendimo dalį, kuria ieškovas atšauktas iš atsakovės direktoriaus pareigų dėl jo kaltės, taip pat turtinio pobūdžio reikalavimus dėl atitinkamų sumų (darbo užmokesčio, ligos išmokos, delspinigių, išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, procesinių palūkanų), susijusių su ieškovo atliktomis papildomomis darbo funkcijomis, priteisimo, o atsakovė priešieškinyje pareiškė neturtinio pobūdžio reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. gruodžio 2 d. pasirašytą darbo sutarties redakciją. Apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs iš dalies tiek ieškinio, tiek ir priešieškinio reikalavimus, vertino, kad tinkamiausiai bylos išnagrinėjimo rezultatas būtų atspindėtas tuo atveju, jei šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstytos taikant 80 ir 20 proc. proporciją atsakovės naudai. Grįsdamas tokią išvadą, teismas rėmėsi aplinkybėmis, kad, pirma, byloje buvo patenkinti apie 27 proc. ieškovo turtinių reikalavimų, o bylos dalis dėl jo neturtinio pobūdžio reikalavimo buvo nutraukta, antra, atsakovės priešieškinio reikalavimas buvo pareikštas siekiant išvengti ieškinyje pareikštų turtinių reikalavimų patenkinimo ir būtent ta aplinkybė, kad priešieškinis buvo patenkintas iš dalies, nulėmė išvadą dėl dalies ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, todėl bylos daliai dėl priešieškinio taikytina tapati, kaip ir jos daliai dėl ieškinio, patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija.

68.       Ieškovas kasaciniame skunde nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, kadangi, jo vertinimu, teismas nepateikė jokių skaičiavimų, kaip buvo nustatyta patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija, taip pat neatsižvelgė į tai, kad priešieškinis buvo patenkintas tik iš dalies, o ieškovo 3 reikalavimai net nebuvo išnagrinėti. Vis dėlto su tokia ieškovo pozicija sutikti nėra pagrindo. Priešingai nei nurodo ieškovas, ankstesniame šios nutarties punkte aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų santykį ir pagrindė savo išvadą dėl šiuo atveju taikytinos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos. Spręsdamas šį klausimą, teismas įvertino tiek tai, kad ieškinys ir priešieškinis buvo patenkinti iš dalies, tiek ir tai, kad bylos dalis dėl vieno iš ieškovo reikalavimų buvo nutraukta. Nors ieškovas nurodo, kad nebuvo išnagrinėti ir jo reikalavimai dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo ir dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų netesybų priteisimo, tačiau pažymėtina, kad teismas šiuos reikalavimus išnagrinėjo ir atmetė, o šia kasacinio teismo nutartimi tokie teismų procesiniai sprendimai palikti nepakeisti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo argumentus, neturi pagrindo pripažinti, kad teismo nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcija yra nepagrįsta, todėl šie ieškovo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

69.       Atsižvelgiant į tai, kad bylą išnagrinėję teismai netinkamai nustatė atsakovės pagrįstų ir atlygintinų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą, ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis patikslintina. Teisėjų kolegijai nustačius, kad atsakovės pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sudaro 10 000 Eur ir kad ji turi teisę gauti 80 proc. šios sumos, atsakovei atlygintinos bylinėjimosi išlaidos sudaro 8000 Eur (10 000 Eur x 80 proc.). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovui turi būti atlyginti 880 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus, atsakovei iš ieškovo priteisiami 7120 Eur (8 000 Eur – 880 Eur) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

 

70.       Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus teisėjų kolegija nusprendžia, jog kasaciniu skundu nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo padarytos proceso teisės normų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aiškinimo ir taikymo klaidos gali būti ištaisytos pagal kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus patikslinant nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra iš esmės procesinio pobūdžio, nedarantis įtakos teismo procesinio sprendimo dalies, kuria išspręsti materialiniai teisiniai reikalavimai, galiojimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71.       Ieškovas pateikė kasaciniam teismui prašymą atlyginti jam 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Šias išlaidas ieškovas grindžia 2023 m. rugpjūčio 21 d. sąskaita ir banko sąskaitos išrašu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus ieškovo kasacinį skundą nebuvo patenkinti jo reikalavimai dėl ginčo esmės ir buvo tik patikslinta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas išsprendė procesinį klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, darytina išvada, kad byloje buvo priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, todėl ieškovo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

72.       Atsakovė taip pat pateikė kasaciniam teismui prašymą atlyginti jai 4968,16 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas atsakovė grindžia 2023 m. rugpjūčio 9 d. sąskaita ir 2023 m. rugpjūčio 22 d. lėšų pervedimo nurodymu. Vadovaujantis Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktais, apskaičiuojant didžiausią už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistiną sumą yra taikomas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2023 m. pirmąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, sudaręs 1959,9 Eur, todėl didžiausia už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 3331,83 Eur (1,7 x 1959,9 Eur). Atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą sumą, todėl atsakovei atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina, priteisiant jai iš ieškovo 3331,83 Eur.

73.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme buvo patirta 9,91 Eur dokumentų įteikimo išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 92 straipsnis, 961 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria buvo paskirstytos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, patikslinti, nurodant, kad atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) (j. a. k. 133122411) iš ieškovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisiami 7120 (septyni tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt) Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) (j. a. k. 133122411) iš ieškovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3331,83 Eur (tris tūkstančius tris šimtus trisdešimt vieną Eur 83 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti.

Priteisti iš ieškovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 9,91 Eur (devynis Eur 91 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662). 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Donatas Šernas

 

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Egidija Tamošiūnienė