(S)

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S   U Ž  A K I Ų

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 6 d.

Mažeikiai

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Andželika Butkuvienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Svetlanai Činčiukienei,

dalyvaujant ieškovės A. K. atstovui advokatui G. G.,

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio pirmąja dalimi, parengiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui G. S., dėl nekilnojamųjų daiktų pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad 58.36 kv. m ploto dviejų kambarių butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinys – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra A. K. asmeninė nuosavybė. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 1992 m. liepos 27 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-167/1992, kuriuo nusprendė santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 865, tarp S. G., G., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. A., S., gim. (duomenys neskelbtini), nutraukti. 2016 m. kovo 29 d. ieškovei išduotas ištuokos liudijimas AA Nr. 390275, kuriame nurodyta, jog ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta 1993 m. birželio 15 d. 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-6291, pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. 1-1374, pagrindu ieškovė įsigijo nekilnojamuosius daiktus, tai yra 58.36 kv. m ploto dviejų kambarių butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jo priklausinį – sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė minėtus nekilnojamuosius daiktus įsigijo galvodama, jog tai bus jos asmeninė nuosavybė. Nekilnojamuosius daiktus ieškovė pirko už savo asmenines lėšas, todėl jos buvęs sutuoktinis su šiuo pirkiniu neturi nieko bendro, nes piniginėmis lėšomis prie nekilnojamųjų daiktų įsigijimo neprisidėjo. Minėtame bute G. S. niekada nėra gyvenęs, bute nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos.

G. S. paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nesutinka su ieškinio reikalavimais. Nurodė, kad jų, ieškovės ir atsakovo, santuoka pasibaigė 1993 m. birželio 15 d., kai buvo įregistruota ištuoka. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad 1992 m. ji turėjo asmeninių lėšų ir jas panaudojo ginčo butui bei sandėliui įsigyti. O būtent atsakovo lėšomis buvo įgytas ginčo butas. Atsakovas sutiko su tuo, kad jis negyveno ginčo bute, nes buvo toks šalių susitarimas. Šalis siejo konfliktiški santykiai, gyvenimas kartu buvo neįmanomas, kadangi ieškovė liko gyventi su nepilnamečiais vaikais, atsakovas sutiko gyventi ne ginčo bute.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 246 straipsnio 2 dalis numato, kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai nepranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai atsakovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta atsakovo atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Kitais atvejais teismas ieškovo prašymu ir šio Kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Kadangi į 2018 m. kovo 1 d. parengiamąjį teismo posėdį neatvyko atsakovas ir jo atstovas, prašymo atidėti parengiamąjį teismo posėdį nei atsakovas nei jo atstovas teismui nepateikė dokumentų, pateisinančių savo neatvykimą, todėl esant ieškovės ir jos atstovo prašymui, priimtinas sprendimas už akių.

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 1992 m. liepos 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-167/1992, nutraukė A. S. ir G. S. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 865. 1992 m. liepos 27 d. sprendime nurodyta, kad šalys negyvena kartu, santuokinių ryšių nepalaiko, atsakovas yra sukūręs kitą faktinę šeimą.

Ieškovė 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nekilnojamuosius daiktus – dviejų kambarių butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jo priklausinį – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (1991 m. gegužės 28 d., Nr. I-1374). Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (4 straipsnio 2 dalis). Privatizuotame bute atsakovas nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos. Iš bylos medžiagos matyti, kad susitarimo privatizuoti Butą su kitais šeimos nariais nebuvo. Notariškai patvirtintoje 1992 m. rugsėjo 29 d. sutartyje nurodyta, kad Butas perkamas iš Mažeikių susivienijimo ūkiskaitinio baro už 11664 rublius. Notarine forma patvirtintas sandoris yra oficialusis rašytinis įrodymas, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Nagrinėjamu atveju šis rašytinis įrodymas patvirtina faktą, kad sandorį sudarė ir pinigus pardavėjui sumokėjo ieškovė. Kadangi ieškovė ir atsakovas gyveno atskirai, santuokinių ryšių nepalaikė, bendro ūkio nebevedė, todėl tikėtina, kad butas įgytas už asmenines ieškovės lėšas.

Byloje taip pat yra oficialūs rašytiniai įrodymai – Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas, apie tai, kad Buto ir priklausinio nuosavybės teisės nuo 1992 m. gruodžio 14 d. įregistruotos ieškovės vardu. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įrašas nekilnojamojo turto registre, vertinant įrodinėjimo aspektu, yra prima facie įrodymas, todėl įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles ir šiuo atveju jau atsakovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad nekilnojamasis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Taigi, šiuo atveju santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) negali būti taikoma, nenuginčijus CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 246 straipsnio 2 dalimi, 259–270, 285–286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

priimti sprendimą už akių.

Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad 58.36 kv. m. ploto dviejų kambarių butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinys – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninė nuosavybė.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui, tai yra Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams, pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.

Teisėja                                                                                                                     Andželika Butkuvienė