Civilinė byla Nr. e2A-17-798/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00584-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.7.4.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dėl ieškinio pagrindo civilinėje byloje

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kauno arena“, V. P., I. B. dėl prekių ženklo „Hiperbolė“ (toliau – ir Prekių ženklas) neteisėto naudojimo, baudos ir nuostolių atlyginimo, kuriuo prašoma priteisti ieškovui iš atsakovo V. P. 40 000 Eur baudą, iš atsakovo I. B. 40 000 Eur baudą dėl 2024 metais neteisėtai be ieškovo sutikimo suorganizuotų 4 koncertų, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovas, būdamas prekių ženklo „Hiperbolė“, (grafinis reg.
Nr. 36920, žodinis reg. Nr. 79575), vienas iš savininkų, prašo priteisti iš atsakovų V. P. ir                I. B. dėl kitų savininkų neteisėto naudojimo Prekių ženklo be ieškovo sutikimo neteisėtai gautą naudą 4 koncertuose pavadinimu „Hiperbolės“ legendos grįžta“ – Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose.

3.       Ieškinyje nurodoma, kad 2018 m. kovo 22 d. M. G. Teisių perdavimo sutartimi perdavė jo vardu registruotas teises į Prekių ženklą „Hiperbolė“ V. P., I. B. bei R. B., kurie tą pačią dieną, t. y. 2018 m. kovo 22 d. pasirašė Bendros nuosavybės į Prekių ženklą sutartį (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutarties 1.1 papunktį šalys susitarė, kad kiekvienai iš šalių priklauso 1/3 nuosavybės teisių į prekių ženklą „Hiperbolė“, reg. Nr. 36920, registruotą 9 klasės prekėms ,,garso įrašai“ bei 41 klasės paslaugoms ,,estrados artistų paslaugos, video filmų gamyba, garso įrašų montavimas, informacija apie poilsio ir pramogų renginius, įrašų studijų paslaugos, kino filmų kūrimas (gaminimas), klubai (pramogos ar švietimas), knygų leidyba, pramogų ar mokomųjų konkursų rengimas, pramoginių renginių kūrimas, garso aparatūros nuoma, scenaristų paslaugos“ žymėti. Pagrindinė sutarties sąlyga buvo ta, kad naudoti Prekių ženklą bus galima tik bendraturčiams bendru sutarimu ir nei vienas vienasmeniškai negalės be kitų bendraturčių sutikimo Prekių ženklo vardu, reputacija, pavadinimu ar pan. neteisėtai naudotis. Visi Prekių ženklo bendraturčiai noriai sutiko įtraukti tokią sąlygą į Sutartį. Tuo tikslu, Sutarties 2.1 papunktyje numatyta, kad visi sprendimai dėl Prekių ženklo valdymo, naudojimo ir disponavimo turi būti sprendžiami tik visų šalių bendru sutarimu. Sutarties 2.5 papunktis numato, kad pažeidusi įsipareigojimus šalis atlygins kitoms šalims nuostolius ir sumokės po 10 000 Eur baudą už kiekvieno pažeidimo atvejį.

4.       Atsakovai V. P. ir I. B. pateikė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovo
atsakovams po 10 000 Eur baudą. Nurodė, kad ieškovas trukdė ir siekia trukdyti atsakovams įgyvendinti jų teises pagal sutartį, veikė prieš atsakovų interesus koncertinio turo „Hiperbolės“ legendos grįžta“ metu. Atsakovai koncertinį turą traktuoja kaip vieną renginį, tad nepriklausomai nuo to, kiek koncertų vyko turo metu, vertina, kad ieškovas atliko vieną pažeidimo atvejį kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu. Todėl kiekvienas iš atsakovų įgyja teisę reikšti reikalavimą dėl 10 000 Eur baudos priteisimo iš ieškovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimu dėl ieškinio pagrindo nusprendė ieškovo R. B. reikalavimus dėl ieškinio pagrindo atmesti, atsakovų V. P. ir
I. B. priešieškinį atmesti, bylą sustabdyti iki teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo.

6.       Teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, atsakovų ir trečiojo asmens R. K. paaiškinimais, nustatė, kad nusprendus pažymėti grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį, ieškovas  R. B. buvo ne kartą apie tai informuotas ir jam buvo siūloma prisidėti prie organizuojamo koncertinio turo. Šias aplinkybes patvirtino ir pats ieškovas (2025 m. birželio                 4 d. teismo posėdžio garso įrašas 46.10 min., 2025 m. rugpjūčio 28 d. 1.01 min.) aiškiai nurodydamas, kad pokalbiai vyko 2023 metais (vyko telefoniniai pokalbiai 2023 metų birželio mėnesį ir liepos mėnesį, buvo ir gyvi susitikimai, gauti laiškai).

7.       Ieškovas R. B. atsisakė dalyvauti atsakovų V. P. ir I. B. organizuojamose koncertuose. Tiek atsakovų, tiek trečiojo asmens R. K. nuoseklių paaiškinimų, tiek iš dalies paties ieškovo paaiškinimų pagrindu teismas nusprendė, kad ieškovas atsisakė dalyvauti bendroje atsakovų koncertinėje veikloje. Ši išvada grindžiama ir tuo, kad 2025 m. birželio 4 d. ir 2025 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašo 58 min.) ieškovas nedviprasmiškai pareiškė, jog nenorėjo dalyvauti koncertinėje veikloje, nes „nenorėjo nieko mesti“ (turėjo savo verslą), nenorėjo koncertuoti ir dėl to, kad nedalyvaus grupės lyderis M. G. ir dėl sveikatos būklės. Ieškovo teigimu, koncertai gali būti rengiami tik tuo atveju, jei dalyvauja visi grupės nariai, o priešingu atveju koncertuoti nenorintis. Teismo vertinimu, toks ieškovo elgesys negalėjo trukdyti kitiems atsakovams.

8.       Aplinkybę, kad ieškovas ne tik nebendradarbiavo, tačiau ir ilgą laiką neprieštaravo Prekių ženklo naudojimui koncertų metu, patvirtina ir ieškovo elgesys po sutarties sudarymo – nuo
2018 m. kovo 22 d. iki pat 2024 m. vasario 26 d. nereiškė pretenzijų dėl Prekių ženklo naudojimo koncertų metu, nors kaip teismo posėdžio metu abi šalys patvirtino – ilgą laiką buvo vykdomi įvairūs (mažesnėse koncertų salėse) koncertai ieškovui nedalyvaujant.

9.       Ieškovo teigimu, Prekių ženklo „Hiperbolė“ naudojimas – šiuo atveju koncertinėje veikloje – galimas tik tada, jei yra bendras Prekių ženklo bendraturčių susitarimas. Visgi, sutartyje nėra detalizuota ir susitarta dėl sutarties šalių teisių, vienam iš bendraturčių nebendradarbiaujant, nepateikiant aiškių atsakymų ir pan. Šiuo atveju ieškovo pateiktas sutartinių nuostatų                        (2.1 papunkčio) aiškinimas ne tik tiesiogiai neatsispindi sutarties tekste, bet ir sistemiškai nėra suderinamas su kitomis sutartinėmis sąlygomis, ypač 2.5 papunkčiu. Visų pirma, kad ieškovo nurodomas 2.1 papunktis  yra neįgyvendinamas, jeigu vienas iš šalių elgiasi pasyviai. Atsakovai pabrėžė, kad pagrindinis ginčo sutarties tikslas buvo apsisaugoti Prekių ženklą nuo trečiųjų asmenų, o ne nuo pačių grupės narių. Ieškovas vienareikšmiškai nurodė, kad „Hiperbolė“ yra „Hiperbolė“ ir jis net nesvarstys koncertuoti be M. G., nors pats ieškovas ir kiti bendraturčiai patvirtino, jog M. G. dėl sveikatos būklės atsisakė prisijungti prie grupės visam laikui (2025 m. rugpjūčio 28 d. garso įrašas d. 1.01, 1.02 min.).

10.       Teismas nustatė, kad UAB „Kauno arena“ sudarė sutartį su UAB „Muzikos turas“, atstovaujamos atsakovo V. P. Šioje sutartyje patvirtinta, kad atlikėjui priklauso „Hiperbolė“ vardas bei visos nuosavybės teise priklausančios teisės. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Kauno arena“, kaip renginio organizatorius, veikė neteisėtai, kadangi vienas iš Prekių ženklo savininkų pateikė garantiją dėl teisių į Prekių ženklo naudojimo. Teismo vertinimu, minėtoje sutartyje įtvirtinta nuostata (patvirtinimas dėl Prekių ženklo teisėto naudojimo) akivaizdžiai pagrindžia priešingą ieškovo nurodomą aplinkybę – atsakovė UAB „Kauno arena“ veikė apdairiai, rūpestingai ir domėjosi kam priklauso Prekių ženklas. UAB „Kauno arena“ ir atsakovų sudarytų sutarčių turinys patvirtina, kad atsakovė UAB „Kauno arena“, kaip renginio organizatorė, buvo išskirtinai atsakinga tik už techninio ir organizacinio pobūdžio darbus (Sutarties 1.3–3.6 papunkčiai), o UAB „Muzikos turas“ įsipareigojo užtikrinti teisėtą ir kokybišką koncertinės programos turinį, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių (Sutarties 1.2–2.4 papunkčiai).

11.       Ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė atsakovės UAB „Kauno arena“ pareigos tikrinti informaciją. Ieškovas neneigė, kad Sutartis sudaryta tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo išviešinta viešuose registruose, taigi, negalėjo būti žinoma atsakovei UAB „Kauno arena“. Be to, Sutartis taikoma tik jos šalims, todėl UAB „Kauno arena“ nėra įpareigota laikytis šios Sutarties nuostatų. UAB „Kauno arena“ veikė pagal turimą informaciją ir V. P. pateiktas garantijas, todėl pagrįstai tikėjosi, kad Prekių ženklo naudojimas yra teisėtas. Be to, atsakovė neprivalėjo domėtis kokie konkretūs papildomi susitarimai buvo tarp bendraturčių. Dėl to, atsakovė nėra atsakinga už Prekių ženklo pažeidimus, kadangi UAB „Kauno arena“ iš esmės yra tik organizacinio pobūdžio tarpinių paslaugų teikėjas, sudarantis sąlygas įvykti koncertinei programai, todėl nėra pagrindo taikyti UAB „Kauno arena“ civilinę atsakomybę.

12.       Vertindamas atsakovų V. P. ir I. B. priešieškinio reikalavimus, teismas pabrėžė, kad šalių sudarytos sutarties 2.5 papunktis įtvirtina nuostatą, įgalinančią vienos sutarties šalies teisę reikalauti baudos iš kitos sutarties šalies tik tuo atveju, kai pažeidžiama sutartis ir (ar) kita šalis tyčiniu veikimu prieš sutarties šalių interesus trukdo įgyvendinti teises pagal sutartį. Pirma, atsakovai nenurodė kuo pasireiškė ieškovo (atsakovo pagal priešieškinį) veiksmai, pažeidžiantys šalių sudarytą sutartį. Teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovas turi kitą nuomonę, reiškia pretenzijas ir (ar) vėliau kreipėsi į teismą dėl tariamai pažeistų teisių gynimo, nesudaro pagrindo konstatuoti sutarties pažeidimo fakto. Antra, byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtino, kad ieškovo veiksmai (veikimas, neveikimas) sutrukdė atsakovams įgyvendinti jų teises, kurias suteikia šalių sutartis. Priešingai, byloje nustatyta, kad nepriklausomai nuo ieškovo sutikimo (nesutikimo), buvo sėkmingai organizuojami koncertai, todėl teismas atsakovų priešieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13.       Apeliaciniame skunde ieškovas R. B. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo
2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą, ieškovo ieškinį patenkinti visiškai, kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Apeliantas nuo 1974 metų kartu su kitais grupės nariais įdėjo daug jėgų ir kūrybinių pastangų į „Hiperbolė“ prekių ženklo sukūrimą ir jo reputaciją. Pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ)                  14 straipsnio 1 dalyje garantuojamą ieškovui išimtinę teisę į Prekių ženklą. Teismas iš esmės nustatė Prekių ženklo bendro naudojimo teisę be sutartinio pagrindo, taip sukurdamas naują, PŽĮ nereglamentuotą, išimtį iš prekių ženklo savininko išimtinės teisės.

13.2.                      Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą dėl Prekių ženklo naudojimo klaidingai sutapatino teisę koncertuoti ir teisę panaudoti Prekių ženklą. Apeliantas nedraudė kitiems bendraturčiams koncertuoti, tačiau atsakovai organizavo ir reklamavo koncertinį turą ne savo vardu, t. y. nebuvo skelbiama, kad tai V. P. ir I. B. koncertai, vietoje to pasirinktas naudoti Prekių ženklo „Hiperbolė“ pavadinimas, grafinis dizainas ir pasinaudota ženklo reputacija.

13.3.                      Teismas visų trijų Prekių ženklo savininkų, t. y. ieškovo ir atsakovų, susitarimą, parengtą patentinės patikėtinės ir patvirtintą notarės dėl sprendimų priėmimo vienbalsiai, vertino kaip piktnaudžiavimą teise, taip paneigdamas sutarties laisvės principą.

13.4.                      Sutarties sudarymo aplinkybės, jos vykdymas bei visų Sutarties nuostatų nuoseklumas, patvirtino šalių valią dėl bendro (vienbalsio) sprendimų priėmimo naudojant Prekių ženklą. Pats atsakovas V. P. pasiūlė nuostatą dėl bendro sprendimų priėmimo. Byloje esantys įrodymai dėl Sutarties vykdymo iki šios bylos taip pat patvirtino šalių valią dėl bendro (vienbalsio) sprendimų dėl Prekių ženklo priėmimo. Atsakovai neginčijo sutarties galiojimo ar neprašė pakeitimų, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė Sutartį ir nukrypo nuo vieningos teismų praktikos aiškinant sutartis.

13.5.                      Teismas nevertino esminės aplinkybės, kad atsakovai neprašė ieškovo sutikimo naudoti Prekių ženklą ir kad tokio sutikimo byloje nėra.

13.6.                      Pirmosios instancijos teismas paneigė atsakovo koncertų organizatoriaus UAB „Kauno arena“, profesionalaus verslininko, pareigą įsitikinti Prekių ženklo naudojimo teisėtumu, taip pažeisdamas PŽĮ 75 straipsnio 5 dalį. Teismas iš viso nevertino, kad organizatorius neturėjo nei vieno bendraturčių sutikimo prieš panaudojant Prekių ženklą. Tai patvirtina į bylą išreikalautos iš UAB „Kauno arena“ sutartys, sudarytos vėliau, nei UAB „Kauno arena“ neteisėtai panaudojo Prekių ženklą. UAB „Kauno arena“, kaip pagrindinė organizatorė, naudojo Prekių ženklą reklaminėje medžiagoje ir gavo iš to tiesioginę naudą – klaidino vartotojus ir tokiu būdu padidino bilietų pardavimus, kurie atnešė daugiau nei vieną milijoną eurų pajamas.

13.7.                      Pirmosios instancijos teismo aiškinimas taip pat iškraipo Prekių ženklo funkciją kaip investicinės priemonės, kurios tikslas – užtikrinti savininkui (ar jo įpėdiniams), šiuo atveju apeliantui, kuris yra pensininkas (ir be senatvės pensijos negauna kitų reikšmingų pajamų), nuolatinę grąžą iš sukurtos Prekių ženklo komercinės vertės, o ne atimti tokią galimybę vien tik dėl to, kad kiti bendraturčiai naudojasi Prekių ženklu be jo sutikimo. Visi trys bendraturčiai yra lygiateisiai savininkai ir turi tokias pačias teises drausti ar gauti pajamas iš Prekių ženklo komercinio naudojimo, nepriklausomai nuo to, ar patys dalyvauja naudojant Prekių ženklą.

14.       Atsiliepime į ieškovo R. B. apeliacinį skundą atsakovė UAB „Kauno arena“ prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Teismas pagrįstai aiškino Sutarties 2.1 papunkčio turinį nustatydamas, kad ši nuostata nėra absoliuti ir nėra taikoma, kai ieškovas piktnaudžiauja turima teise. Atsakovės manymu, teismo vertinimas nesutapatina Prekių ženklo naudojimo su teise koncertuoti, tačiau ieškovo pateiktas atsakymas dėl koncertų rengimo, apėmė ir ieškovo poziciją dėl Prekių ženklo, nes šiuo atveju koncertų ir jų programos objektyviai neįmanoma atsieti nuo Prekių ženklo. Būtent todėl teismo vertinimas yra pagrįstas, nes teismas objektyviai įvertino faktų visumą, o ne ieškovo nuomonę ir interpretacijas dėl pokalbių vykusių tarp grupės narių.

14.2.                      Prekių ženklų pagrindinė paskirtis yra žymėti prekes ir paslaugas. Atitinkamai tai, kad koncertai buvo skirti pažymėti grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį, jog šioje koncertinėje programoje buvo planuojama dainuoti išimtinai grupės „Hiperbolė“ dainas, o  koncertus organizavo grupės nariai – V. P. ir I. B., buvo akivaizdžios indikacijos ieškovui, kad koncertų metu (jei jie bus organizuojami) bus naudojamas Prekių ženklas, kaip grupės pavadinimas. Ieškovo pateikiama interpretacija, kad koncertuoti jis nedraudė ir tam neprieštarauja, o nesutinka išimtinai su Prekių ženklo naudojimu, yra nesąžiningas ieškovo elgesys. 

14.3.                      Teismas sprendime laikėsi sutarties laisvės, privalomumo bei sutarčių aiškinimo principų. Ieškovo argumentai dėl iki ginčo susiklosčiusios šalių praktikos Sutarties 2.1 papunkčio kontekste yra nenuoseklūs ir nepagrįsti. Nėra pagrindo sutikti, kad Sutarties 2.2 ir                        2.5 papunkčiai prieštarauja teismo pateiktam Sutarties 2.1 papunkčio nuostatos aiškinimui.

14.4.                      Teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo taikyti atsakovės UAB „Kauno arena“ atžvilgiu deliktinę atsakomybę, nes nebuvo nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai. Ieškovas nepateikė tiesioginio įrodymo, kuris pagrįstų, kad atsakovei buvo žinoma ir suprantama, jog Prekių ženklas yra naudojamas neteisėtai bei nesutinka, kad jai taikomos atsakomybės apimtis turi būti didesnė ir griežtesnė.

14.5.                      Atlikimo sutarčių objektas buvo koncertinės programos parengimas ir atlikimas, o ne Prekių ženklo naudojimas. Sutartiniai santykiai tarp UAB „Kauno arena“ ir atlikėjų buvo orientuoti į gyvų pasirodymų organizavimą, kurių metu pasirodė ne tik atsakovai, tačiau ir kiti žinomi atlikėjai. Taigi, iš koncertų gautos pajamos pirmiausia buvo gaunamos iš atlikėjų pasirodymų. Žiūrovai pirko bilietus tam, kad išgirstų gyvai atliekamą muziką, o ne tam, kad susipažintų su ginčo objektu esančiu Prekių ženklu, kuris savaime naudos žiūrovams neteikia.

15.       Atsiliepime į ieškovo R. B. apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Žalgiris ventures“ prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16.       Atsiliepime į ieškovo R. B. apeliacinį skundą atsakovai I. B. ir V. P. prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius bei nesutapatino Prekių ženklo su koncertais, kurie buvo skirti muzikinės grupės „Hiperbolė“ 50-metį pažymėti.

16.2.                      Sutarties 1.1, 2.1 ir 2.5 papunkčiai buvo įtraukti į Sutartį siekiant apginti ieškovo ir atsakovų teises nuo neteisėto trečiųjų asmenų Prekių ženklo naudojimo.

16.3.                      Apeliantas duodamas parodymus nurodė, kad atsakovas V. P. ne vieną kartą koncertavo naudodamas „Hiperbolė“ prekių ženklą ir apeliantas nemano, kad tai yra problema, jog V. P. pats koncertuodamas Prekių ženklą naudotų. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių iki ginčo koncertų niekada nekilo abejonių, jog ieškovas ir atsakovai Prekių ženklą gali naudoti koncertams, kuriuose jie groja.

16.4.                      Sutarties 2.5 papunktyje išdėstyta sąlyga patvirtina, kad pagal Sutartį yra galimas Prekių ženklo naudojimas ne visų Sutarties šalių bendru sutarimu, t. y. tais atvejais, kai viena iš Sutarties šalių trukdo įgyvendinti Prekių ženklų savininkų teises, ji laikoma pažeidusia Sutartį ir moka baudą.

16.5.                      Taip pat svarbu tai, kad ieškovas duodamas parodymus teisme nurodė, kad visi renginiai, kuriuose buvo naudojamas Prekių ženklas buvo sėkmingi ir prisidėjo prie Prekių ženklo garsinimo. Taip pat iš dainų, kurios buvo grotos šių koncertų metu ir Prekių ženklo naudojimo, ieškovas gavo pajamas.

16.6.                      Draudimas naudoti Prekių ženklą atsakovams pažeistų jų, kaip Prekių ženklų savininkų, teises.

17.       Atsiliepime į ieškovo R. B. apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Combo United Service“ prašo skundą atmesti, o  pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad UAB „Combo United Service“ pajamas iš koncertų gavo ne už Prekių ženklo naudojimą, bet už koncertų atlikėjų dalyvavimo koncertuose suderinimą bei konkrečias technines koncerto aptarnavimo funkcijas – apšvietimo ir garso užtikrinimą koncertų metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19.       PŽĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prekių ženklo savininkas, gindamas jam suteiktas teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti: 1) pripažinti teises; 2) įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala; 4) atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 5) taikyti kitus PŽĮ ir kitų įstatymų nustatytus teisių gynimo būdus.

20.       PŽĮ 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir PŽĮ. Nustatydamas dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, negautas pajamas, turėtas išlaidas, kitas svarbias aplinkybes. Pažeidėjo gauta nauda PŽĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais (PŽĮ 75 straipsnio 2 dalis).

21.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei nuosavybei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019).

22.       Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021; 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-701/2025).

23.       Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame jo ieškinys buvo atmestas, pirmiausia nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė
PŽĮ 14 straipsnio 1 dalyje garantuojamą ieškovui išimtinę teisę į Prekių ženklą ir iš esmės nustatė Prekių ženklo „Hiperbolė“ bendro naudojimo teisę be sutartinio pagrindo, taip sukurdamas naują, PŽĮ nereglamentuotą, išimtį iš prekių ženklo savininko išimtinės teisės.

24.       Teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu neturi teisinio pagrindo sutikti. PŽĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ženklo registracija suteikia ženklo savininkui išimtines teises į tą ženklą. Išimtinė teisė uždrausti prekių ženklui tapataus ar panašaus žymens naudojimą prekių ženklo savininkui suteikta siekiant leisti jam apginti savo, kaip prekių ženklo savininko, specifinius interesus, t. y. užtikrinti, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo funkcijas: užtikrinti vartotojams prekės ar paslaugos kilmę, garantuoti šios prekės ar paslaugos kokybę arba atlikti informavimo, investavimo ar reklamos funkcijas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT)               2018 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Mitsubishi Shoji Kaisha ir Mitsubishi Caterpillar Forklift Europe prieš Duma Forklifts, G.S. International, C129/17, 34 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-823/2024, 84 punktas).

25.       Visgi, pažymėtina, kad PŽĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimtinės teisės į Prekių ženklą „Hiperbolė“ buvo nustatytos ne vienam ieškovui, o taip pat ir V. P. ir I. B.

26.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nekyla, kad 2018 m. kovo 22 d. M. G. Teisių perdavimo sutartimi perdavė jo vardu registruotas teises į Prekių ženklą „Hiperbolė“ V. P., I. B. ir R. B., kurie 2018 m. kovo 22 d. pasirašė Bendros nuosavybės į Prekių ženklą sutartį. Pagal Sutarties 1.1 papunktį šalys susitarė, kad kiekvienai iš šalių priklauso 1/3 nuosavybės teisių į Prekių ženklą „Hiperbolė“, registruotą 9 klasės prekėms ,,garso įrašai“ bei  41 klasės paslaugoms ,,estrados artistų paslaugos, video filmų gamyba, garso įrašų montavimas, informacija apie poilsio ir pramogų renginius, įrašų studijų paslaugos, kino filmų kūrimas (gaminimas), klubai (pramogos ar švietimas), knygų leidyba, pramogų ar mokomųjų konkursų rengimas, pramoginių renginių kūrimas, garso aparatūros nuoma, scenaristų paslaugos“ žymėti.

27.       Sutarties 2.1 papunktyje numatyta, kad visi sprendimai dėl Prekių ženklo valdymo, naudojimo ir disponavimo turi būti sprendžiami tik visų šalių bendru sutarimu. Sutarties 2.5 papunktis  numato, kad pažeidusi savo įsipareigojimus šalis atlygins kitoms šalims nuostolius ir sumokės po 10 000 Eur baudą už kiekvieno pažeidimo atvejį.

28.       Pagal šioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir skundžiamo sprendimo motyvus yra aktuali
PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią, nepažeisdamas kitų savininkų teisių, įgytų iki įregistruoto ženklo paraiškos padavimo arba prioriteto datos, šio ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims, neturintiems jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, kai žymuo yra tapatus ženklui arba į jį panašus ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms ženklas yra įregistruotas, arba į jas panašios, jeigu yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės; tikimybė suklaidinti apima tikimybę susieti žymenį su ženklu.

29.       Nagrinėjamo ginčo atveju, Prekių ženklas buvo panaudotas dviejų šio ženklo teisėtų savininkų V. P. ir I. B., rengiant koncertus Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos “ muzikinės veiklos 50-metį paminėti. Nors šiuo atveju apeliantas bando visiškai atskirti atsakovų Prekių ženklo teisėtų savininkų V. P. ir I. B. teisę koncertuoti nuo teisės naudoti Prekių ženklą, vertintina, kad didžioji dalis visuomenės, besidominčios muzika, Prekių ženklą būtent ir tapatina su grupės „Hiperbolė“ muzikine veikla ir jos nariais. Minėta, kad koncertas buvo rengiamas grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį  paminėti. Todėl apelianto argumentai, kad šiuo atveju V. P. ir I. B. galėjo surengti koncertus vien tik savo vardu, yra nepagrįstas, juolab kad šiuo atveju koncertą surengė nors ir ne visa grupė, tačiau dalis grupės narių, t. y. grupės „Hiperbolė“ nariai, o taip pat buvęs grupės narys A. Š., kuris neturėjo nuosavybės teisės į Prekių ženklą, tačiau jis buvo muzikinės grupės „Hiperbolė“ muzikantas (būgnininkas, pritariamasis balsas), todėl teigti, kad jis neturėjo teisės groti kartu su V. P. ir I. B. koncertuose, skirtuose grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį paminėti, būtų neteisinga. 

30.       Svarbu akcentuoti ir pažymėti, kad dar koncertų planavimo stadijoje, apeliantas įvairiais būdais ir informavimo priemonėmis buvo skatinamas dalyvauti koncertinėje veikloje, tačiau atsisakė dėl asmeninių ir (ar) kitokių priežasčių. Iš bylos šalių, apklaustų liudytojų paaiškinimų bei procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių yra akivaizdu, kad apeliantui negalėjo būti nesuprantama, jog koncertai buvo rengiami grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį  paminėti. Todėl jam turėjo būti žinoma ir suprantama,  kad muzikinės grupės „Hiperbolė“  jubiliejaus proga nebus rengiamas asmeninis V. P. ir I. B. koncertas. Pažymėtina, kad aiškaus nesutikimo su šiomis aplinkybėmis apeliantas nepateikė, pretenzijų dėl koncertų nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime teisingai pažymėjo, kad nenoras koncertuoti ir akivaizdaus nesutikimo nepateikimas, negali trukdyti kitiems atsakovams – Prekių ženklo bendraturčiams – vykdyti veiklos ir naudoti Prekių ženklą.

31.       Apeliantas klaidingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas visų trijų Prekių ženklo bendraturčių, t. y. ieškovo ir atsakovų, susitarimą, parengtą patentinės patikėtinės ir patvirtintą notarės dėl sprendimų priėmimo vienbalsiai, vertino kaip piktnaudžiavimą teise, taip paneigdamas sutarties laisvės principą. Iš pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo motyvų teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovo paaiškinimai dėl esminių bylos aplinkybių nebuvo nuoseklūs, aiškūs bei užtikrinti, jie stokojo loginio pagrindimo, o tai sudarė pagrindą teismui suabejoti jų patikimumu.

32.       Teisėjų kolegija turi pagrindą pritarti apeliacinio skundo argumentui, kad Sutarties sudarymo aplinkybės, jos vykdymas bei visų Sutarties nuostatų nuoseklumas, patvirtino šalių valią dėl bendro sprendimų priėmimo naudojant Prekių ženklą. Tačiau Sutarties nuostatos nepatvirtino ir neįtvirtino išskirtinai vienbalsio sprendimų priėmimo. Prekių ženklo savininko teisė į prekių ženklą nėra absoliuti. Kitaip sakant, jei Prekių ženklo savininko teisė uždrausti naudoti Prekių ženklą pažeidžia kito savininko teises, toks draudimas yra neteisėtas. Prekių ženklų savininko teisės yra ginamos tik tais atvejais, kai pats Prekių ženklo savininkas nepiktnaudžiauja turimomis teisėmis bei nesiekia nepagrįstai apriboti kitų savininkų turimų teisių į prekių ženklus. Be to, pažymėtina ir tai, kad Sutartyje nėra numatyta tvarka ką turėtų daryti kitos Sutarties šalys tuo atveju, jei viena iš šalių pareiškia nesutikimą, pretenziją arba draudimą naudoti trims savininkams bendrai teisėtai priklausantį Prekių ženklą arba tiesiog nebendradarbiauja nurodytoje srityje, elgiasi pasyviai, ir pan.

33.       Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas paneigė atsakovės koncertų organizatorės                   UAB „Kauno arena“, profesionalaus verslininko, pareigą įsitikinti Prekių ženklo naudojimo teisėtumu, taip pažeisdamas PŽĮ 75 straipsnio 5 dalį. Teismas nevertino, kad organizatorius neturėjo nei vieno bendraturčio sutikimo prieš naudojant Prekių ženklą.

34.       Pirma, iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu bei argumentų, išdėstytų pateiktuose procesiniuose dokumentuose nustatyta, kad atsakovė UAB „Kauno arena“ turėjo V. P. patvirtinimą, jog pastarasis turi intelektinės nuosavybės teises į Prekių ženklą ir jo naudojimą. Antra, minėta, kad apelianto ir atsakovų sudarytos Sutarties nuostatos nepatvirtino ir neįtvirtino vienbalsio sprendimų priėmimo. Todėl apeliantui nepareiškus prieštaravimo grupės „Hiperbolė“ muzikinės veiklos 50-metį paminėti rengiamiems koncertams, vertintina, kad atsakovei pakako V. P. patvirtinimo apie nuosavybės teise turimą Prekių ženklą. Trečia, apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymo, kuris pagrįstų, kad atsakovei UAB „Kauno arena“ buvo žinoma ir suprantama, kad Prekių ženklas yra naudojamas neteisėtai. Pats apeliantas patvirtino, kad dalyvauti koncertuose „Hiperbolės“ legendos grįžta“ neketino (nes koncertuose nedalyvaus M. G.), todėl neaišku kokiu pagrindu atsakovė turėjo kreiptis į apeliantą ir atskirai gauti jo sutikimą naudoti Prekių ženklą „Hiperbolė“ koncertiniam turui reklamuoti. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, o apeliantas skunde to neneigė, kad atsakovų ir apelianto sudarytos Sutarties tekstas išviešintas nebuvo. Atitinkamai, atsakovė negalėjo žinoti, koks susitarimas buvo sudarytas tarp Prekių ženklo savininkų. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės UAB „Kauno arena“ vaidmuo organizuojant koncertus buvo išskirtinai organizacinio pobūdžio ir iš esmės jos pareigas sudarė suteikti atlikėjams sceną, užtikrinti renginio saugumą bei pasirūpinti atsakovų sceniniu įvaizdžiu.

35.       Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliantas neįrodė atsakovės UAB „Kauno arena“ civilinės atsakomybės sąlygų neteisėtai naudojant Prekių ženklą.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

36.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nepaneigtos pirmosios instancijos teismo pagrįstos ir teisingos išvados, todėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimas dėl ieškinio pagrindo paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vien ta aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas negu nurodo apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

37.       Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje               Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

38.       Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovai (CPK             93 straipsnio 1, 3 dalys).

39.       Atsakovas V. P. nurodė, kad patyrė 2 516,80 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė UAB „Kauno arena“ prašė iš apelianto priteisti 3 537,02 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Trečiasis asmuo UAB „Žalgiris ventures“ prašė iš apelianto priteisti 102,85 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

40.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

41.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas). Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų kontrolę, vertindamas jų būtinumą, pagrįstumą ir protingumą, teismas vykdo ex officio.

42.       Atsakovės UAB „Kauno arena“ prašomos priteisti 3 537,02 Eur bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunktyje nustatytą užmokesčio už tokias teisines paslaugas dydį (3103,10 Eur). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nenustatytas pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijose numatyto maksimalaus išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio ir priteisti atsakovei didesnes nei rekomenduojamos šias teisinės pagalbos išlaidas. Kitų šalių bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Žalgiris ventures“ (juridinio asmens kodas 306011889)  
102,85 Eur (vieną šimtą du eurus ir 85 euro centus) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Priteisti iš ieškovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 516,80 Eur (du tūkstančius penkis šimtus šešiolika eurų ir 80 euro centų) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Priteisti iš ieškovo R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)  atsakovei          uždarajai akcinei bendrovei „Kauno arena“ (juridinio asmens kodas 302505310)  
3103,10 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą tris eurus ir 10 euro centų) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Teisėjai                                  Vilija Mikuckienė

                          Antanas Rudzinskas

          Alma Urbanavičienė