Civilinė byla Nr. 2A-139/2008

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1.; 44.2.4.2.; 44.5.2.5. (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. kovo 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-65-280/2007 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Kauno miesto apylinkės teismui, Kauno apygardos teismui dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimo, vykdant politines represijas, pripažinimo, padėties iki teisių pažeidimo atstatymo, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas A. B. 2005 m. liepos 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris vėliau buvo patikslintas, atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Kauno miesto apylinkės teismui, Kauno apygardos teismui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14, 41 straipsnių, Konstitucijos 28, 29, 30, 31 straipsnių pagrindu prašydamas: 1) pripažinti, kad tretieji asmenys Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas pažeidė ieškovo teises į teisingą civilinės bylos Nr. 2-5566/2000 išnagrinėjimą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo neįvykdymo iki buvo pareikštas šis ieškinys, priimtas 2005 m. gegužės 5 d. apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-105/2005 bei 2003 m. birželio 17 d. nutarimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-64/98 arba Nr. 20-1-198-96, neužtikrino ieškovo teisių į veiksmingą teisinę gynybą ir vykdė politines represijas bei diskriminaciją ieškovo atžvilgiu nurodytose baudžiamosiose bylose bei suteikė privilegijas atsakovui ir skolininkui kaip liudytojui nurodytose baudžiamosiose bylose neįvykdyti 2000 m. spalio 31 d. sprendimo, tuo pačiu nepaneigti paskleistų apie ieškovą tikrovės neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių žinių; 2) atstatyti padėtį iki ieškovo teisių pažeidimo ir įpareigoti trečiuosius asmenis Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismus per 10 dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo užtikrinti BK ir BPK nustatytų priemonių taikymą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, kad atsakovas K. T. skubiai įvykdytų 2000 m. spalio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000; 3) pripažinti, kad dėl trečiųjų asmenų Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismų vilkinimo įvykdyti 2000 m. spalio 31 d. teismo sprendimą iki šio ieškinio padavimo, 2003 m. birželio 17 d. dienos nutarimo baudžiamojoje byloje Nr. 20-198-96 priėmimo ir 2005 m. gegužės 5 d. apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo bei suteiktų privilegijų atsakovui ir skolininkui neįvykdyti teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 ieškovui buvo padaryta 210 262,66 Lt žala, kurią privalo atlyginti atsakovas Lietuvos Respublika ir priteisti ieškovui turėtos žalos atlyginimą; 4) sprendimo įvykdymą pavesti atsakovui LR teisingumo ministerijai.

Ieškovas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje pagal jo ieškinį atsakovui K. T. dėl garbės ir orumo gynimo atsakovas K. T. įpareigotas Kauno miesto apylinkės prokurorui paneigti baudžiamojoje byloje pareikštas tikrovės neatitinkančias, garbę ir orumą žeminančias žinias, atlyginti 4 000 Lt žalą ir 210,66 Lt teismo išlaidų. Ieškovo teigimu, minėtas teismo sprendimas neįvykdytas iki šiol ir, ieškovo manymu, taip yra dėl Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo kaltės. Ieškovo nuomone, teismai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsnius, Konstitucijos 28, 29, 31 straipsnius bei vykdė politines represijas ieškovo atžvilgiu. Ieškovo teigimu, minėti teismų veiksmai pasireiškė tuo, kad:

1. Vykdomasis raštas byloje dėl garbės ir orumo gynimo ieškovui išsiųstas tik 2002 m. balandžio 12 d., o įsiteisėjus 2000 m. lapkričio 15 d. sprendimui ieškovui buvo išsiųstas tik vykdomasis raštas dėl 4 210,66 Lt išieškojimo iš K. T. . Kauno apygardos teismas teisėjų administracinės veiklos kontrolės nuostatų pagrindu konstatavo Kauno miesto apylinkės teismo neteisėtus veiksmus, tačiau nesiėmė priemonių, kad teismo darbuotojai būtų patraukti atsakomybėn.
2. Kauno miesto apylinkės teismas neteisėtai vilkino pakeisti 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo tvarką ir nustatyti atsakovui ir skolininkui terminą sprendimo įvykdymui skubiai. Kauno apygardos teismas nesiėmė priemonių, kad atsakomybėn dėl vilkinimo būtų patraukti kalti apylinkės teismo darbuotojai.
3. Po 2003 m. rugpjūčio 5 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi paskelbtos K. T. paieškos, kai jis 2004 m. balandžio 5 d. buvo surastas ir įpareigotas 2004 m. balandžio 6 d.  nuvykti pas Kauno miesto apylinkės teismo teisėją D. M. , kai jis buvo nuvykęs pas teisėją, tačiau 2004 m. balandžio 6 d. raštu antstoliui M. P. pareiškė, kad atsisako vykdyti ir nevykdys sprendimo, Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismai netaikė pagal CPK 300 straipsnį prievartinių sankcijų BK ir BPK pagrindu už sprendimo nevykdymą ir trukdymą teismui bei antstoliui įvykdyti sprendimą, skatino sprendimo neįvykdymą, netaikydami atsakovui ir skolininkui K. T. sankcijų.
4. 2003 m. gruodžio 11 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas nustatė K. T. terminą iki 2004 m. vasario 1 d. įvykdyti 2000 m. spalio 31 d. sprendimą, tačiau sprendimas įvykdytas nebuvo. 2004 m. kovo 23 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas K. T. paskyrė 1 000 Lt baudą ir nustatė terminą iki 2004 m. gegužės 23 d. įvykdyti sprendimą. K. T. pareiškus, kad sprendimas nebus vykdomas, teismas 2004 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atsakovui skyrė tik 1 000 Lt baudą ir nustatė terminą iki 2004 m. spalio 1 d. įvykdyti sprendimą. Sprendimą įvykdyti nebuvo realios galimybės, kadangi skolininkas jau buvo atsisakęs jį įvykdyti. Be to, Kauno m. apylinkės teismas 2005 m. vasario 1 d. nutartimi vėl skyrė atsakovui tik 1 000 Lt baudą ir nustatė terminą iki 2005 m. birželio 1 d. sprendimui įvykdyti. Dėl to ieškovas yra verčiamas mokėti vykdymo išlaidas, buvo vilkinamas sprendimo vykdymas iki baudžiamosios bylos Nr. 1-105/2005 iškėlimo ir apkaltinamojo nuosprendžio ieškovui priėmimo, kad trukdyti ieškovo teises į gynybą baudžiamosiose bylose ir vykdyti politines represijas kriminalinėmis priemonėmis. Tuo teismai siekė neleisti ieškovui demaskuoti atsakovo ir skolininko K. T. parodymus baudžiamosiose bylose.
5. 2005 metais, kai ieškovo atžvilgiu įsiteisėjo 2005 m. gegužės 5 d. apkaltinamasis nuosprendis ir ieškovas pateikė šį ieškinį, Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas pradėjo CPK 771 straipsnio pagrindu nustatinėti aplinkybes, kodėl nevykdomas sprendimas, tačiau atsakovas K. T. nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn CPK 300 straipsnio pagrindu. Dėl nurodytų aplinkybių Lietuvos Respublika privalo ieškovui atlyginti padarytą materialinę ir moralinę žalą.

Ieškovo teigimu, jam padarytą materialinę žalą sudaro 4 210,66 Lt, priteisti nurodytu Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimu, 102 Lt šio sprendimo vykdymo išlaidos, kurias sumokėjo antstoliui, 200 Lt pašto išlaidų nuo 2000 m. susirašinėjant su teismais, policija, antstoliais ir kitomis valstybės institucijomis dėl sprendimo neįvykdymo, 3 000 Lt ieškovui priteistos ir nesumokėtos baudos už sprendimo neįvykdymą. Be to, ieškovo nuomone, atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, privalo ieškovui atlyginti 102 750 Lt materialinę žalą, atsižvelgiant į tenkintą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Ieškovo nuomone, jam padaryta neturtinė žala yra vertintina 100 000 Lt. Neturtinė žala, ieškovo teigimu, atsirado dėl to, kad nuo 2000 m. neįvykdomas sprendimas, nepaneigtos ieškovo garbę ir orumą žeminančios žinios, nesiimta jokių priemonių net po to, kai K. T. atsisakė sprendimą vykdyti; žinios, žeminančios ieškovo garbę ir orumą, neatitinkančios tikrovės, paskleistos 1996 m. gegužės 14 d. pareiškime Kauno miesto apylinkės prokurorui, dėl ko 1996 m. gegužės 30 d. nutarimu, nepatikrinus žinių atitikimo tikrovei, ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri nutraukta tik 1999 metais; sprendimo nevykdant, ieškovui iškelta kita baudžiamoji byla, kurioje priimtas nuosprendis, panaudojant K. T. kaip liudytoją ir taip vykdant prieš ieškovą politines represijas, susidorojant kriminalinėmis priemonėmis.

Panevėžio apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškinys yra nepagrįstas, kadangi nėra vienos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų teismo veiksmų. Teismas nurodė, kad ieškinio priedai patvirtina, jog visų nutarčių pagal A. B. prašymus teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismų nutartys negali būti vertinamos kaip neteisėtos ir nepagrįstos, o teisėtais teismo veiksmais apskritai žala negali būti padaryta. Teismo nuomone, ieškovo ieškinį grindžiančios aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio, nurodyti A. B. faktai jų nepatvirtina, nes nustatyta, kad sprendimas nevykdomas dėl to, kad skolininkas K. T. keičia savo gyvenamąją vietą ir dėl kitų aplinkybių, kuriomis sprendimas yra vykdomas: dėl tarp K. T. ir A. B. kilusių nesutarimų. Teismas pažymėjo, kad tokia išvada darytina atsižvelgiant į bylos dėl garbės ir orumo gynimo aplinkybes bei baudžiamųjų bylų turinį. Teismas taip pat pažymėjo, kad baudžiamos bylos nebuvo keliamos ir tiriamos vien dėl to, kaip nurodo A. B. , kad priimtas sprendimas dėl garbės ir orumo gynimo ir priteistas žalos atlyginimas nebūtų vykdomas, nes jose buvo atliekamas tyrimas dėl kitų aplinkybių ir kitu metu, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, padarytos išvados, kuriose neužsimenama apie sprendimą dėl garbės ir orumo gynimo ir jo vykdymą. Teismas nurodė, kad atliekant baudžiamųjų bylų tyrimą A. B. buvo pakankamai aktyvus, skundė visus, jo manymu, neteisėtus veiksmus, skundai išnagrinėti, A. B. informuotas apie rezultatus. Teismo nuomone, A. B. vertinimai itin subjektyvūs, pagrįsti nepasitikėjimu tyrimą vykdžiusiais ir procesinius sprendimus priėmusiais pareigūnais. Teismas pažymėjo, kad tiek A. B. , tiek K. T. turi problemų su teisėsauga ir tos problemos irgi lemia aplinkybes, kuriomis turi būti vykdomas ieškovo nurodomas sprendimas. Teismas nurodė, kad teismai gali imtis tik įstatymo numatytų bei tomis aplinkybėmis pagrįstų priemonių ir valstybė ar teisėjai tų aplinkybių neįtakoja. Teismas pažymėjo, kad A. B. skundai ir prašymai priimami, į skundus reaguota įstatymų nustatyta tvarka, visiškai nekonstatuoti teismų neteisėti veiksmai, nes teismai tinkamai ir pagal galimybes nagrinėja pareiškimus ir skundus vykdomojoje byloje, imasi atitinkamų įstatyme numatytų priemonių, atsižvelgdami į konkrečias ginčo sprendimo aplinkybes, nedarydami vienpusiškų veiksmų vien tik pagal A. B. nurodytas, bet nepatikrintas, neįrodytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad pačios griežčiausios priemonės, t. y. baudžiamosios bylos K. T. iškėlimo už sprendimo nevykdymą, galimybė nėra atmesta. Teismas pažymėjo, kad senaties terminai negali pasibaigti, nes vykdomasis raštas nėra grąžintas ieškovui, sprendimo nevykdymo veiksmai yra tęstiniai, be to, baudžiamosios bylos iškėlimo ar neiškėlimo faktas negalėtų būti siejamas su šiame ieškinyje nurodytos žalos padarymu ieškovui, nes jis pats nurodo, kad jam žala daroma ne tik sprendimo nevykdymu bet ir baudžiamųjų bylų, iškeltų jam, nagrinėjimu. Teismas nurodė, kad neteisėti teismo veiksmai nėra konstatuoti jokiu procesiniu dokumentu, prašoma atlyginti turtinė ir neturtinė žala neatsirado dėl teismų nusikalstamos veikos vykdant teisingumą, bet kitomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas nesiremia.

Teismo nuomone, ieškovas visiškai nepasitiki teisėjais ir dėl to reiškia materialinį reikalavimą valstybei, dirbtinai susiedamas atskirus faktus, su kuriais jam teko susidurti.

Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos, kurias nurodo ieškovas, iškeltos A. B. ir atitinkamai procesiškai išspręstos ne vien K. T. nurodytų faktų apie ieškovą A. B. pagrindu, bet atsižvelgiant į visus byloje surinktus ir patikrintus įrodymus, o priimant 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendį teisiamajame posėdyje K. T. net nebuvo apklaustas. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų šią bylą nagrinėjantis teismas negali nei patvirtinti, nei paneigti ar komentuoti, nes procesiniai sprendimai įsiteisėję ir galiojantys. Teismas nurodė, kad nėra nustatyta, jog K. T. buvo manipuliuojama ar kitaip juo pasinaudojama, kad neva susidoroti su ieškovu A. B. , ir nėra aišku, kodėl A. B. įžvelgia susidorojimą su juo, taip pat kokias privilegijas teismas suteikia K. T. ir už ką. Teismo nuomone, ieškinys pagrįstas subjektyviais faktų vertinimais. Teismas pažymėjo, kad pats ieškovas šioje byloje vilkino bylos išnagrinėjimą, bylos nagrinėjimas buvo atidedamas jo prašymu, jis reikalavo pridėti prie šios bylos baudžiamąsias bylas, kurios nėra susijusios, kaip nustatė teismas, susipažinęs su šiomis bylomis, ir ką turėjo žinoti ieškovas, su sprendimo atsakovui K. T. dėl garbės ir orumo gynimo vykdymu.

Teismas nurodė, kad sprendimas vykdomas nuo 2002 m. balandžio mėnesio, o baudžiamoji byla Nr. 20-1-198-96 iškelta 1996 m. gegužės 30 d. pagal BK 274 straipsnio 1 dalį ir 2003 m. birželio 17 d. nutarimu ši byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui. Teismas pažymėjo, kad šioje baudžiamojoje byloje K. T. 1996 m. gegužės 14 d., po to, kai su A. B. susipyko, parašė pareiškimą, dėl kurio priimtas 2000 m. spalio 31 d. sprendimas dėl garbės ir orumo gynimo, pareiškime nurodyti duomenys buvo tikrinami, baudžiamąją bylą A. B. pagal nurodytus faktus atsisakyta kelti. Dėl to, teismo nuomone, prieš A. B. baudžiamoji byla nebuvo fabrikuojama ir K. T. nesinaudojo jokiomis teismo suteiktomis privilegijomis, įskaitant teismo leidimu nevykdyti teismo sprendimo paneigti garbę bei orumą žeminančias žinias bei atlyginti A. B. padarytą žalą. Teismas taip pat nurodė, kad baudžiamoji byla 1-105/2005 A. B. iškelta 1997 m. už jo veiką, padarytą 1995 m., iki keturių mėnesių jis buvo paieškomas, nuosprendis pagal BK 184 straipsnio 2 dalį A. B. priimtas 2005 m. gegužės 5 d., jis peržiūrėtas apeliacine ir kasacine tvarka pagal A. B. skundus, kuriuose iš esmės buvo tvirtinama apie susidorojimą su juo, bet, nenustatyti teismų neteisėti veiksmai, kuriuos įvardija ieškovas, ir nuosprendis paliktas galioti.

Dėl nurodytų argumentų teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje teismas negali įpareigoti trečiųjų asmenų atlikti vienus ar kitus procesinius veiksmus vykdomojoje byloje, nes tokios galimybės nesuteikia šiuo metu galiojantis CPK, o teismai turi laikytis procese CPK reikalavimų ir vadovautis įstatymu.

Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neišsprendė ieškinio reikalavimo dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsnių ir Konstitucijos 28, 29, 30, 31 straipsnių  pažeidimo pripažinimo ir dėl to padarytos žalos atlyginimo, bylos dėl šių reikalavimų negalima išskirti CPK 327straipsnio antrosios dalies nustatyta tvarka ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
2. Teismo išvada, kad teismas negali įpareigoti trečiųjų asmenų atlikti vienus ar kitus procesinius veiksmus vykdomoje byloje, nes tokios galimybės nesuteikia šiuo metu galiojantis CPK, yra nepagrįsta. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Konstitucijos pagrindu teismai turi teisę įpareigoti atsakovą Lietuvos respubliką per trečiuosius asmenis Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismus įvykdyti nevykdomą ir neįvykdytą 2000 m. spalio 31 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, kuris yra neįvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką ir dėl to pažeista  ieškovo teisė į veiksmingą teisinę gynybą ne tik civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, bet ir baudžiamosiose bylose Nr. 20-1-198-96 ir Nr. 1-105/2005.
3. Teismas pažeidė ir netinkamai taikė CK 6.246 straipsnį, 6.272 straipsnio antrąją dalį, o CPK 6.249 straipsnio pirmosios dalies nėra CPK.
4. Teismas nenurodė motyvų, kuriais remiantis atmesti įrodymai dėl trečiųjų asmenų Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismų neteisėtų veiksmų.
5. Teisėja, nepripažindama trečiųjų asmenų dalyvavimą civilinės bylos nagrinėjime privalomu, nustatydama, kad skolininko K. T. paieška 2006 m. birželio 27 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo pripažinta be pagrindo, neįpareigodama šalių  pateikti papildomus įrodymus, buvo šališka.
6. Teismas netinkamai taikė CPK 185 straipsnio nuostatas, sprendime nepagrįstai nustatydamas, kad nei baudžiamoji byla Nr. 20-l-198-96, nei baudžiamoji byla Nr. l-105/2005 nebuvo sufabrikuotos ir neturi nieko bendro su civiline byla Nr. 2-5566/2000 ir skolininkui bei liudytojui K. T. suteiktomis privilegijomis.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo Kauno apygardos teismas nurodo, kad su ieškovo A. B. apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

Apeliacinis skundas atmestinas ir Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000  2000 m. spalio 31 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; pripažinti, kad atsakovo K. T. 1996 m. gegužės 14 d. rašytiniame pareiškime Kauno m. prokurorui teiginiai „1996 m. gegužės 9 d. apie 11.30 val. man būnant tarp Kęstučio-Mickevičiaus sankryžos prie manęs priėjo A. B. , gyv. Baltų g. 35-35, kuris mane grasino, jeigu dar kartą parašysiu arba pasakysiu teisybę apie apgautą A. M. ir A. S. pinigus, ar kam nors prasitarsiu, tokiu atveju gausiu kulką į kaktą arba teks pasivažinėti su juo į gamtą, o grįžęs į darbą Kauno m. Saugumo departamentą suteiks malonę iš kalėjimo neišeiti. Noriu įspėti gerb. prokurorą, kad A. B. tikrai turi Makarovo pistoletą su kovinėmis kulkomis, ir gyrėsi, kad tai tarnybinis, nors jau nedirba daugiau kaip du metai, kadangi B. protu nepasižymi, iš jo galima visko tikėtis“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo A. B. garbę ir orumą; įpareigoti atsakovą A. T. paneigti minėtus teiginius Kauno m. apylinkės prokurorui; priteisti iš atsakovo K. T. 4 000 Lt moralinei žalai atlyginti ir 210,66 Lt, viso 4 210,66 Lt ieškovo A. B. naudai. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas sprendimas nėra įvykdytas.

Kauno miesto tardymo valdybos tardytojas, susipažinęs su medžiaga, gauta iš Kauno m. apylinkės prokuratūros apie tai, kad A. B. apgaule užvaldė A. S. priklausančius 10 400 Lt, 1996 m. gegužės 30 d. nutarimu nutarė iškelti baudžiamąją bylą pagal žymes nusikaltimo, numatyto BK 247 straipsnio 1 dalyje (baudžiamoji byla Nr. 20-1-198-96, t. 1, b.l. 1). Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorė 2003 m. birželio 17 d. nutarimu nutarė nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 20-1-198-96 suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (baudžiamoji byla Nr. 20-1-198-96, t. 5, b.l. 34-35).

Tardymo skyriaus prie Kauno m. Santakos PK viršininkas, susipažinęs su L. K. pareiškimu apie tai, kad 1995m. pabaigoje A. B. , piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, užvaldė jai priklausantį trijų kambarių butą, esantį Kaune, Demokratų gatvėje, garažą, esantį Kaune, Bijūnų gatvėje, bei kitą jai priklausantį turtą, tuo padarydamas jai 116 000 Lt materialinę žalą, 1997 m. vasario 20 d. nutarimu nutarė iškelti baudžiamąją bylą pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 274 straipsnio 3 dalyje (baudžiamoji byla Nr. 1-105/2005, t. 1, b.l. 1). Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nuspręsta A. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 4 metus laisvės atėmimo; taikyti A. B. atžvilgiu 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ Nr. VIII-1619 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą  ir nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės atleisti; dėl kaltinimo A. B. pagal BK 206 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2003 m. balandžio 30 d.) baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; pripažinti L. K. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (baudžiamoji byla Nr. 1-105/2005, t. 9, b.l. 156-162). Nuosprendis įsiteisėjo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta apeliacinio skundo argumentų pagrįstais ir pagal pateiktus į bylą įrodymus bei nustatytas turinčias bylai reikšmės aplinkybes sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį visiškai, atmetė visus ieškinio reikalavimus ir tokiu būdu išsprendė visus byloje pareikštus ieškinio reikalavimus. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neišsprendimo visų byloje pareikštų reikalavimų yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys ir nustatytos byloje aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Šios teisės realizavimo tvarką numato Lietuvos CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas – nėra teisių be pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendindamas savo teises, laikytųsi įstatymų. CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimo būdus ir CPK 5 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad ieškinio teisenos bylose paduodami ieškiniai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose – pareiškimai ar prašymai.

CPK 771 straipsnis reglamentuoja sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą. Todėl taikant Konstituciją ir įstatymus negali būti tenkinamas ieškinio reikalavimas atstatyti padėtį iki ieškovo teisių pažeidinėjimo ir įpareigoti trečiuosius asmenis Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos teismus per 10 dienų nuo teismo sprendimo paskelbimo užtikrinti BK ir BPK nustatytų priemonių pritaikymą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, kad atsakovas ir skolininkas K. T. skubiai įvykdytų 2000 m. spalio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000. Teismo nutarčių dėl sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo teisėtumas bei pagrįstumas tikrinamas instancine tvarka, t.y. paduodant skundą aukštesnės instancijos teismui dėl šių nutarčių.

CPK 444 straipsnis reglamentuoja teismų nagrinėjamas bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Ieškovo A. B. ieškinio reikalavimuose prašomi pripažinti faktai nėra nurodyti CPK 444 straipsnyje ir tokie prašomi pripažinti faktai gali turėti reikšmę tik kaip aplinkybės CK 1.138 straipsnyje numatytiems civilinių teisių gynimo būdams. Todėl ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl faktų pripažinimo pagal įstatymo reikalavimus negali būti tenkinami (CK 1.138 str.), tačiau ieškinyje prašomi pripažinti faktai vertintini kaip aplinkybės, turinčios reikšmę žalos atlyginimo kaip civilinių teisių gynimo būdui.

Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas procesiniais veiksmais ir nutartimis dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste – Konvencija) 6, 13, 14 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28, 29, 30, 31 straipsnių ir CPK normų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę (Konvencijos 6, 13 str.) yra susijusios su asmens tinkamu bei sąžiningu naudojimosi procesinėmis teisėmis teismo procese. Procesas civilinėje byloje ir sprendimo vykdymo procesas nėra tapatūs dalykai. Pagal CPK normų reikalavimus teismas sprendimų nevykdo ir tik CPK numatytais atvejais atlieka procesinius veiksmus dėl teismo sprendimų vykdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimas neįvykdytas dėl skolininko K. T. veiksmų, išieškotojo A. B. netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis bei jų įgyvendinimo, bet ne dėl Kauno miesto apylinkės teismo, Kauno apygardos teismo veiksmų.

Kauno apylinkės teismas 2000 m. spalio 31 d. sprendime nenustatė termino atsakovui K. T. paneigti sprendime nurodytus teiginius Kauno m. apylinkės prokurorui, tačiau ieškovas nepasinaudojo procesine teise apskųsti minėtą sprendimą įstatymo nustatyta tvarka aukštesnės instancijos teismui. Ieškovas A. B. tik 2003 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydamas nustatyti 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo terminą (civilinė byla Nr. 2-5566/2000, t. 1, b.l. 120), ir Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 11 d. nutartimi nustatė terminą  iki 2004 m. vasario 1 d. sprendimo įvykdymui. Kauno miesto apylinkės teismas anksčiau išnagrinėti minėto klausimo negalėjo dėl nebuvimo galimybės tinkamai pranešti atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, dėl nurodytų aplinkybių teismo veiksmais nebuvo pažeistos  teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei į veiksmingą teisinę gynybą (Konvencijos 6, 13 str.), ieškovui A. B. žala padaryta nebuvo ir atsakovui šioje byloje Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, neatsirado prievolė atlyginti žalą.

Vykdomasis raštas Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 dėl priteisimo iš atsakovo K. T. 4 000 Lt moralinei žalai atlyginti ir 210,66 Lt, viso 4 210,66 Lt ieškovo A. B. naudai išduotas A. B. 2000 m. lapkričio 15 d. ir vykdomasis raštas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 dėl įpareigojimo atsakovo K. T. paneigti sprendime nurodytus teiginius Kauno m. apylinkės prokurorui 2002 m. balandžio 12 d. išsiųstas A. B. (t.1, b.l. 29-31). Išduodant A. B. minėtus vykdomuosius raštus, vykdomojo rašto išdavimą reglamentavo 1964 m. CPK 375 straipsnis, kurio pirmojoje ir antrojoje dalyse buvo nurodyta, kad vykdomąjį raštą išieškotojui teismas išduoda sprendimui įsiteisėjus, išskyrus skubiojo vykdymo atvejus, kada vykdomasis raštas išduodamas tuojau, kai tik priimtas sprendimas, ir, jeigu vykdomojo rašto negavo pats išieškotojas, tai teismas pasiunčia jį išieškotojui. Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. , tinkamai naudodamasis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę gauti abu minėtus vykdomuosius raštus 2000 m. lapkričio 15 d., teismas neatsisakė išduoti ieškovui A. B. vykdomųjų raštų ir vykdomasis raštas dėl įpareigojimo atsakovo K. T. paneigti sprendime nurodytus teiginius Kauno m. apylinkės prokurorui buvo išduotas A. B. po kreipimosi į teismą išduoti vykdomąjį raštą. Pagal minėtų vykdomųjų raštų išdavimo momentais galiojusio 1964 m. CPK 385 straipsnį antstolis pradeda vykdymo veiksmus, esant žodiniams ar rašytiniam išieškotojo pareiškimui arba teismo pasiūlymui, remdamasis reikiamai išduotais bei pateiktais vykdyti vykdomaisiais dokumentais, ir nagrinėjamu atveju vykdomuosius raštus antstoliui turėjo pateikti ne teismas, bet išieškotojas A. B. . Todėl A. B. , tinkamai naudodamasis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę po sprendimo įsiteisėjimo ir iki 2002 m. balandžio 12 d. raštu kreiptis į teismą dėl minėto vykdomojo rašto išdavimo. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad teismo veiksmais išduodant A. B. minėtus vykdomuosius raštus nebuvo pažeistos teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą bei į veiksmingą teisinę gynybą (Konvencijos 6, 13 str.) ir nebuvo padaryta žala A. B. .

Teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2003 m. sausio 1 d. 1964 m. CPK 450 straipsnis reglamentavo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą ir nuo 2003 m. sausio 1 d. CPK 771 straipsnis reglamentuoja sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą. Teismo procesinių veiksmų ir nutarčių dėl sprendimo, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo teisėtumas bei pagrįstumas tikrinamas instancine tvarka, t.y. skundžiant procesinius veiksmus, nutartis aukštesnės instancijos teismui įstatymo nustatyta tvarka. Instancine tvarka nėra konstatuotas Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesinių veiksmų bei nutarčių  dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo neteisėtumas ir nepagrįstumas, išskyrus tai, kad Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartimi nutarta išieškotojo A. B. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies; Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 12 d. nutartį pakeisti; nustatyti skolininkui K. T. naują 2000 m. spalio 31 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2006 m. vasario 28 d.; kitą nutarties dalį palikti nepakeistą ir kad Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartimi nutarta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 12 d. ir 2006 m. balandžio 4 d. nutarčių priėmimo nebuvo pažeistos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei į veiksmingą teisinę gynybą (Konvencijos 6, 13 str.), nes minėtų nutarčių klaidos buvo ištaisytos aukštesnės instancijos teismo, ir teismų veiksmais nebuvo padaryta žala A. B. .

Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimas neįvykdytas ne dėl Kauno miesto apylinkės teismo bei Kauno apygardos teismo procesinių veiksmų bei nutarčių, bet dėl skolininko K. T. veiksmų ir išieškotojo A. B. netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis vykdymo procese bei šių teisių įgyvendinimo. CPK 771 straipsnio penktojoje ir šeštojoje dalyje nurodytos baudos, kurias teismas gali skirti skolininkui išieškotojo naudai dėl sprendimo neįvykdymo, yra priemonė, taikoma skolininkui dėl to, kad būtų įvykdytas sprendimas. Todėl, skolininkui nevykdant sprendimo, yra svarbu ir reikšminga tokių teismo skirtų baudų išieškojimas iš skolininko išieškotojui. Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 23 d., 2004 m. rugpjūčio 9 d., 2005 m. vasario 1 d., 2005 m. spalio 12 d. nutartimis už Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo neįvykdymą skolininkui K. T. skirtos baudos išieškotojo A. B. naudai bei nustatyti skolininkui sprendimo įvykdymo terminai, tačiau pateiktas į bylą antstolio M. P. 2008 m. vasario 1 d. raštas Nr. 0123/03/05612 su išrašu iš Antstolių informacinio bylų sąvado bei kiti įrodymai patvirtina, kad išieškotojas A. B. nesikreipė į antstolius įstatymo nustatyta tvarka dėl minėtų baudų išieškojimo. Išieškotojas A. B. , nesiimdamas įstatymo nustatytų veiksmų dėl minėtų baudų išieškojimo, nesiėmė reikiamų procesinių priemonių dėl greito ir per įmanomai trumpiausią laiką  minėto sprendimo įvykdymo. Todėl dėl Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo veiksmų nebuvo pažeistos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei į veiksmingą teisinę gynybą (Konvencijos 6, 13 str.) ir nebuvo padaryta žala A. B. .

Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesiniai veiksmai, teismo posėdžių, kuriuose buvo nagrinėjami klausimai dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo, skaičius patvirtina, kad teismai ėmėsi visų galimų priemonių, kad klausimai dėl minėto sprendimo įvykdymo būtų išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką. Pažymėtina, kad minėtų klausimų išnagrinėjimas ir minėto sprendimo įvykdymas nėra tapatūs dalykai. Todėl dėl Kauno miesto apylinkės teismo bei Kauno apygardos teismo minėto sprendimo įvykdymo klausimų nagrinėjimo terminų nebuvo pažeistos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei į veiksmingą teisinę gynybą (Konvencijos 6, 13 str.) ir nebuvo padaryta žala A. B. .

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. rašte Nr. 01-37-08 nurodyta, kad po to, kai Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 29 d. civilinę bylą grąžino Kauno miesto apylinkės teismui, klausimas dėl 2000 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymo iš naujo nebuvo nagrinėjimas, nes civilinė byla pagal reikalavimą 2006 m. liepos 12 d. buvo išsiųsta į Panevėžio apygardos teismą ir neturėdamas savo žinioje civilinės bylos teismas negalėjo imtis jokių priemonių ir atlikti jokių procesinių veiksmų. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas klausimą dėl sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo gali išnagrinėti nebūtinai civilinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas, tačiau Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000, kurioje priimtas 2000 m. spalio 31 d. sprendimas, buvo atliekami procesiniai veiksmai, nagrinėjami klausimai bei priimamos nutartys dėl minėto sprendimo įvykdymo, todėl minėtoje civilinėje byloje yra duomenys, reikšmingi klausimo dėl minėto sprendimo įvykdymo nagrinėjimui. Ieškovas A. B. nagrinėjamoje byloje pateikė teismui prašymą dėl civilinės bylos Nr. 2-5566/2000 medžiagos išreikalavimo (t. 1, b.l. 41), todėl Panevėžio apygardos teismas 2006 m. liepos 3 d. raštu Nr. SD-2971 minėtą civilinę bylą išreikalavo iš Kauno miesto apylinkės teismo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas dėl objektyvių priežasčių, t. y. civilinės bylos Nr. 2-5566/2000, kurią sudaro trys tomai, duomenų neturėjimo, po minėtos civilinės bylos išreikalavimo neturėjo galimybės nagrinėti klausimo dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl nurodytų Kauno miesto apylinkės teismo veiksmų nebuvo pažeistos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei į veiksmingą teisinę gynybą (Konvencijos 6, 13 str.) ir žala ieškovui A. B. padaryta nebuvo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad instancine tvarka nėra konstatuotas Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesinių veiksmų bei nutarčių Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo klausimais neteisėtumas bei nepagrįstumas dėl CPK 300 straipsnio, BK bei BPK normų netaikymo, neatlikimo procesinių veiksmų patraukti skolininką K. T. baudžiamojon atsakomybėn už sprendimo nevykdymą. Pagal CPK normas to paties klausimo (tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) nagrinėjimas atskirose bylose yra negalimas, nes priešingu atveju procesas taptų neįmanomas ir nebūtų galimybės klausimo išnagrinėti iš esmės. Kauno miesto apylinkės teismas nutartimis taikė skolininkui CPK 771 straipsnyje numatytas priemones dėl sprendimo įvykdymo, t.y. skyrė skolininkui K. T. baudas išieškotojo A. B. naudai, tačiau išieškotojas A. B. nesiėmė procesinių veiksmų minėtų baudų išieškojimui. Todėl nagrinėjant klausimus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo Kauno miesto apylinkės teismo bei Kauno apygardos teismo nenustatymas skolininko K. T. veiksmuose nusikaltimo požymių ir nepranešimas apie tai prokurorui nėra išieškotojo A. B. teisių į teisingą bylos išnagrinėjimą ir į veiksmingą gynybą (Konvencijos 6, 13 str.) bei procesinių teisių pažeidimas ir tokiais teismų veiksmais nėra padaryta žala A. B. .

Pateikti į bylą įrodymai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo procesiniais veiksmais ir nutartimis dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo buvo pažeisti Konvencijos 14 straipsnio dėl diskriminacijos uždraudimo reikalavimai, bei argumentą dėl politinių represijų vykdymo.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad klausimų dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo įvykdymo nagrinėjimas ir minėto sprendimo vykdymas užsitęsė ne dėl teismo veiksmų, bet dėl skolininko K. T. veiksmų, t.y. gyvenamosios vietos keitimo, išvykimo, neatvykimo į teismo posėdžius bei kitų veiksmų, ir išieškotojo A. B. netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis vykdymo procese.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniam teismui pateiktos baudžiamosios bylos Nr. 20-1-198-96 ir Nr. 1-105/2005, tačiau, kolegijos nuomone, Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimas bei šio sprendimo neįvykdymo aplinkybės neturi reikšmės minėtų baudžiamųjų bylų išnagrinėjimui, kadangi K. T. pareiškimas, liudytojo K. T. parodymai baudžiamosiose bylose turėjo ir buvo įvertinti BPK nustatyta tvarka, bet ne atskirojoje civilinėje byloje, nes tai prieštarautų BPK normoms. Minėtose baudžiamosiose bylose instancine tvarka nėra konstatuotas neteisingas K. T. pareiškimo, liudytojo K. T. parodymų įvertinimas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimo neįvykdymo. Nagrinėjant minėtas baudžiamąsias bylas buvo duomenys apie Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. spalio 31 d. sprendimą. Todėl minėto teismo sprendimo neįvykdymo aplinkybės nėra susijusios su A. B. teisėmis į teisingą bylos nagrinėjimą ir į veiksmingą teisinę gynybą bei procesinėmis teisėmis minėtose baudžiamosios bylose. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad minėto sprendimo neįvykdymo aplinkybės nėra susijusios su ieškinyje nurodomomis, bet pateiktais į bylą įrodymais nepatvirtintomis politinėmis represijomis bei diskriminacija ieškovo atžvilgiu nurodytose baudžiamosiose bylose bei privilegijų suteikimu K. T. , kaip liudytojui minėtose baudžiamosiose bylose.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo teisės normų taikymo yra nepagrįsti, kadangi apeliaciniame skunde netinkamai aiškinamos teisės normos.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį (CK 6.245-6.250, 6.271, 6.272 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28, 29, 30, 31 str.; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14, 41 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad galimi rašymo apsirikimai sprendime pagal įstatymo reikalavimus nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti sprendimą ir gali būti ištaisomi įstatymo nustatyta tvarka.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                      Kazys Kailiūnas

 

Nijolė Piškinaitė

 

Donatas Šernas