Civilinė byla Nr. e3K-3-232-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00139-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.5.2.1.; 2.6.10.5.2.18

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. J. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Oil Company“ dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus tiesioginį ieškinį atlyginti žalą iš bendrovės vadovo už bendrovės mokestinių prievolių neįvykdymą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. balandžio 23 d. ieškiniu Vilniaus apygardos teismo prašė priteisti valstybei iš atsakovų bankrutavusios UAB „Baltic Oil Company“ ir A. J. subsidiariai 3 411 717,17 Eur žalos atlyginimą, taip pat subsidiariai priteisti 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė teigė, kad bendrovės 5 258 160,71 Eur dydžio mokestinė nepriemoka, 2018 m. balandžio 19 d. duomenimis, susidarė nustatytais terminais bendrovei nesumokėjus deklaruotų mokesčių. Bendrovė nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. spalio 26 d. disponavo didžiule pinigų suma, kurios iš dalies būtų pakakę ieškovės 3 411 717,17 Eur reikalavimams patenkinti, tačiau bendrovė, vykdydama atsiskaitymus su kreditoriais, pirmenybę teikė ne valstybei, o kitiems kreditoriams. Bendrovė tapo nemoki. Dėl bendrovės ir buvusio vadovo neteisėtų veiksmų mokestinė nepriemoka nebuvo padengta, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovų subsidiariai 3 411 717,17 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovės ieškinio dalį dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš atsakovo A. J. atmetė, o ieškinio dalį, pareikštą atsakovei bankrutavusiai UAB „Baltic Oil Company“, paliko nenagrinėtą. Toliau pateikiamos teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas.

5.       Sprendime nurodyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartimi atsakovei UAB „Baltic Oil Company“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą konstatavo, kad UAB „Baltic Oil Company“, 2018 m. rugpjūčio 28 d. duomenimis, turėjo 5 294 374,83 Eur dydžio nepriemoką VMI. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad VMI jau kreipėsi į bankroto administratorių dėl minėtos nepriemokos įtraukimo į kreditorių reikalavimų sąrašą.

6.       Prašomas priteisti turtinės žalos atlyginimas susideda vien tik iš susidariusios mokestinės nepriemokos – mokesčio nepriemokos ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas). Mokestinė nepriemoka išieškoma Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Minėtas įstatymas reglamentuoja visus galimus mokestinės nepriemokos administravimo veiksmus, tarp kurių yra nurodyti ir priverstinio išieškojimo būdai (įstatymo 106 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad bandė naudotis kokiu nors mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdu. Įstatymu aiškiai reglamentuojant mokestinės nepriemokos išsiieškojimo tvarką, siekis šią nepriemoką išsiieškoti civilinėje byloje subsidiariai iš bankrutavusios UAB „Baltic Oil Company“ ir jos buvusio vadovo A. J. laikytinas netinkamu turimų teisių įgyvendinimo būdu.

7.       Atsakingas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių asmuo mokesčių įstatymų pagrindu yra juridinis asmuo kaip mokesčio mokėtojas – mokestį išskaičiuojantis asmuo (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 17, 18 punktai). Šios mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais – įvykus apmokestinamai atitinkamu mokesčiu ūkinei ar finansinei operacijai. Taigi, mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, ir šiuo nagrinėjamu atveju negali būti priteisiama iš atsakovų, kaip to prašo ieškovė.

8.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o fizinių asmenų atsakomybė galima išskirtiniais atvejais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalį fizinių asmenų (juridinio asmens dalyvių) pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles gali būti pripažinta tais atvejais, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai buvo nesąžiningi ir būtent dėl šių veiksmų juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės. Paprastai tokios situacijos susiklosto, kai dėl vadovo neteisėtų veiksmų išoriniuose santykiuose juridinis asmuo tampa nemokus, bankrutuoja ir kai nustatytos visos būtinos jo (vadovo) deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė, tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2006, 3K-3-130/2011, 3K-3-493/2012, 3K-3-176/2014, 3K-3-283/2014, baudžiamojoje byloje Nr. 2AT-70-976/2017).

9.       Kaip konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017, civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę (net ir nusikalstamo mokesčių vengimo atveju), iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole. Tokia teismų praktika civilinėse bylose pagrįsta tokiais argumentais: 1) iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams (tarp jų ir VMI) ir veikia tik pačios bendrovės interesais, todėl vadovo turtinės atsakomybės apimtį lemia būtent bendrovei padaryta žala; 2) VMI mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu; 3) bendrovės mokestinės prievolės nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, jos kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos, todėl pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės vadovui nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017).

10.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-64-368/2018 atsisakė iškelti UAB ,,Baltic Oil Company“ restruktūrizavimo bylą ir 2018 m. liepos 11 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Baltic Oil Company“ bankroto bylą, todėl ieškovės 2018 m. balandžio 23 d. teismui pateiktas ieškinys su reikalavimu priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų yra skubotas, pateiktas nesilaikant įstatymuose nustatytos mokestinių nepriemokų išieškojimo tvarkos.

11.       A. J. Mažeikų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalį, nubaustas 2200 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „Baltic Oil Company“ vadovas, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. spalio 26 d. atlikdamas mokėjimus kitiems kreditoriams, bet ne ieškovei VMI. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. sausio 25 d. nutartimi šį nutarimą paliko nepakeistą. Už tą patį pažeidimą A. J. Telšių apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarimu nubaustas 2000 Eur bauda, o Šiaulių apygardos teismas 2018 m. kovo 28 d. nutartimi šį nutarimą pakeitė iš dalies ir baudą panaikino.

12.       ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimus, t. y. kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimus, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose nustatytais atvejais. Šio straipsnio sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai. Apylinkės teismai, nagrinėdami A. J. administracinio nusižengimo bylas, nustatė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo veiksmais, t. y. nesilaikydamas CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. spalio 26 d. vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, o ne su VMI, taip pažeisdamas jos, kaip kreditorės, teises, ir tokiais savo veiksmais padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą. Dėl administracinio nusižengimo padarymo VMI patirtos turtinės žalos (negautų pajamų) dydis nebuvo nustatomas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą iš administracinėn atsakomybėn patraukto A. J.

13.       Susidariusią mokestinę nepriemoką VMI yra skolinga bendrovė „Baltic Oil Company“, o ne asmeniškai šios bendrovės direktorius A. J. Teisės aktais reglamentuotas UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto. Vadovaujantis šia bendrovės vadovo ir pačios bendrovės turto atskirtinumo taisykle, mokestinės nepriemokos priteisimas iš bendrovės direktoriaus nėra galimas.

14.       Atsakovo A. J. vadovavimo įmonei laiku, t. y. nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d., iš bendrovės sąskaitos AB „Swedbank“ atsakovui buvo pervesta 1 309 508,05 Eur, o iš AB SEB banko sąskaitos – dar 56 270,48 Eur. Teismo vertinimu, atsakovas A. J. neturėjo tyčios padaryti žalos ieškovei ar kitiems kreditoriams. Galimai nebuvo ilgalaikės strategijos bendrovėje, galbūt jai netinkamai vadovauta, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo įmonė veiklos nenutraukė, mokėjo darbuotojams atlyginimus, dalies darbuotojų funkcijas vykdė bendrovės vadovas, todėl įmonės vadovo veiksmų nėra pagrindo pripažinti tyčiniais veiksmais, kuriais siekiama vengti atsiskaityti su kreditoriais, įmonės nemokumo ir bankroto. Priešingai, nustatyti bendrovės ir jos vadovo veiksmai rodo jų siekį gaivinti įmonės veiklą ir ją išsaugoti.

15.       Teismas nusprendė atmesti ieškinio dalį dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš atsakovo A. J., o kitą ieškinio dalį dėl susidariusios mokestinės nepriemokos atlyginimo iš atsakovės bankrutavusios UAB „Baltic Oil Company“ palikti nenagrinėtą, taip neužkertant kelio VMI išieškoti susidariusią nepriemoką bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 26 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

16.       Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą. Toliau pateikiami apeliacinės instancijos teismo nutarties esminiai argumentai.

17.       CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

18.       Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį vadovas ar kitas juridinio asmens valdymo organo narys už žalą, padarytą nevykdant ar netinkamai vykdant valdymo organams nustatytas pareigas, atsako juridiniam asmeniui, o ne jo kreditoriui. CK 2.50 straipsnis nustato ne juridinio asmens valdymo organų, o tokio asmens dalyvio atsakomybę kreditoriui, kuri gali kilti tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės kreditoriui ir toks negalėjimas nulemtas juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Įstatymai neįtvirtina atskiro juridinio asmens valdymo organo nario, taigi ir vadovo, atsakomybės juridinio asmens kreditoriams pagrindo.

19.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtų veiksmų nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Vadinasi, nors administraciniai teismai konstatavo CK 6.9301 straipsnio pažeidimą ir taikė atsakovui baudą už minėtos įstatymo normos reikalavimų pažeidimą, administracinėse bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už UAB „Baltic Oil Company“ tinkamą prievolės neįvykdymą sąlygų, todėl administracinėse bylose nustatyti faktai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.

20.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokio jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau padaryto tik dėl jo didelės kaltės, t. y. dėl tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus, ar dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

21.       Byloje nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio UAB „Baltic Oil Company“ vadovo A. J. nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Nėra objektyvių duomenų, kad bendrovės mokestinės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl bendrovės vadovo tyčios, jo sąmoningo ketinimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne bandymo derinti visų bendrovės kreditorių ir bendrovės turtinius interesus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad vadovas ar kiti bendrovės darbuotojai vadovo pavedimu bendrovės lėšas būtų naudoję su jos veikla nesusijusioms reikmėms. Atsakovė UAB „Baltic Oil Company“ susidūrė su finansiniais sunkumais, kurių atsiradimas ir buvimas faktiškai nulėmė bendrovės prievolių neįvykdymą laiku, tačiau šie duomenys taip pat liudija, jog atsakovas A. J., kaip bendrovės vadovas, siekė derinti visų kreditorių ir pačios bendrovės interesus, stengdamasis užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą. Byloje nustatytos aplinkybės neteikia pakankamo pagrindo A. J. civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalos atlyginimui iš jo priteisti. Ieškovės teiginys, kad vadovo pareiga yra rūpintis, jog jo vadovaujamas juridinis asmuo nebūtų skolingas valstybei bei nebūtų pažeidinėjami įstatymai, kad atsakomybę juos pažeidus turi prisiimti vadovas, neatitinka juridinio asmens savarankiškumo principo. Įmonei pažeidus tam tikrą teisės normų reikalavimą ir dėl to kilus žalai, šios atlyginimas savaime neturėtų būti išieškomas iš įmonės vadovo.

22.       Žala laikytinas neigiamas turtinis neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų rezultatas. Žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Jeigu žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma.

23.       Kasacinis teismas civilinėje byloje, kurioje bendrovė prašė priteisti solidariai iš buvusių jos vadovų ir akcininkų žalos, patirtos dėl jų padarytų teisės aktų pažeidimų, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, atlyginimą, yra išaiškinęs, kad įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas bendrovės žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme ir atsakovai negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepaisant jų veiksmų, bendrovė būtų turėjusi pareigą juos sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. VMI mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, bendrovės prievolė, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla, todėl bendrovės nesumokėtų mokesčių sumą pripažinti bendrovės vadovo padaryta žala bendrovės kreditoriams nėra pagrindo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017). Kaip konstatuota kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017, civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę (net ir nusikalstamo mokesčių vengimo atveju), iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole.

24.       Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patikslintas bankrutavusios UAB „Baltic Oil Company“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame patvirtintas ir VMI – kaip įkaito turėtojos (1400 Eur dydžio) ir kaip antros eilės kreditorės (5 306 062,73 Eur dydžio) – reikalavimas bankrutavusiai UAB „Baltic Oil Company“. VMI reikalavimas dėl susidariusios mokestinės nepriemokos tenkintinas atsakovės bankroto byloje įstatymo nustatyta tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

25.       Kasaciniu skundu ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

25.1.                      Dėl atsakovo (bendrovės vadovo) pareigų bendrovės ūkinės ir finansinės veiklos srityje – juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymuose, steigimo dokumentuose ar sutartyje nenustatyta kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Juridinio asmens vienasmenio valdymo organo – vadovo – pareigos, kompetencija ir atsakomybė yra reglamentuotos ne tik CK, bet ir kituose teisės aktuose, be kita ko, jos detalizuojamos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ir ABĮ), Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme, Įmonių bankroto įstatyme. Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 ir 16 punktai).

25.2.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta: vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia prieš įmonės interesus, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).

25.3.                      Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga yra tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgdami į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimas gali tapti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinimas. Siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas, įstatyme įtvirtinamos kreditorių interesų apsaugos priemonės, viena jų – galimybė taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkams, bet ir bendrovės kreditoriams. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

25.4.                      Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nusprendė, kad nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio UAB „Baltic Oil Company“ vadovo A. J. nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų sukeltos žalos ieškovei, kad bendrovės mokestinės prievolės laiku neįvykdymas buvo ne dėl bendrovės vadovo tyčios, jo sąmoningo ketinimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o dėl bandymo derinti visų bendrovės kreditorių bei pačios bendrovės turtinius interesus.

25.5.                      Dėl nesumokėtų mokesčių kvalifikavimo kaip valstybės biudžetui padarytos žalos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne atlyginti žalą, todėl ji negali būti sutapatinama su civiline atsakomybe. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę, iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017).

25.6.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskiriamos aplinkybės, kurioms esant ši taisyklė nėra taikoma. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateikiamus išaiškinimus, juridiniam asmeniui neįvykdžius mokestinės prievolės ieškinys galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad žalos atsiradimą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, taip pat tuo atveju, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

25.7.                      Laikotarpiu, kai atsakovas A. J. ėjo UAB „Baltic Oil Company“ direktoriaus pareigas, pastaroji atsakovė turėjo mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir buvo konstatuota, jog „nustačius, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių realias atsakovės galimybes susigrąžinti debitorių skolas, spręstina, kad yra pagrindas 2018 m. balandžio 8 d. preliminariame balanse nurodytą trumpalaikį turtą sumažinti nuo 5 880 792 Eur iki 0 Eur. Iš tikrųjų 2018 m. balandžio 8 d. preliminariame balanse per vienerius metus gautinos sumos, kaip trumpalaikis turtas, sudaro 5 780 860 Eur, o 5 880 792 Eur suma yra visas trumpalaikis turtas, įskaitant atsargas, pinigus ir pinigų ekvivalentus bei per vienerius metus gautinas sumas.“

25.8.                      Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi patvirtintas jos kreditorių reikalavimų sąrašas, kuriame ieškovė nurodyta kaip bankrutavusios UAB „Baltic Oil Company“ įkaito turėtoja (finansinis reikalavimas sudaro 1400 Eur) bei antros eilės kreditorė, turinti 5 293 175,71 Eur finansinį reikalavimą. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartyje nurodyta bendrovei priklausiusio turto vertės suma yra žymiai mažesnė nei atsakovei bankroto byloje pareikštų reikalavimų suma. 

25.9.                      Šiuo atveju VMI prašant priteisti mokestinę nepriemoką, turi būti taikoma taisyklės, kad mokestinė nepriemoka nepripažįstama žala, išimtis, kadangi mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję.

25.10.                      Dėl ieškovės teisės reikšti individualų ieškinį bankrutavusios bendrovės vadovui – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės kreditoriaus teisė tokiu atveju reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį atsakovui bendrovės vadovui, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017). Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). CK 6.263 straipsnio pagrindu toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018).

25.11.                      CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Administracinio nusižengimo bylose nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, todėl jų iš naujo vertinti ir nustatinėti, ar atsakovas pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką, nebereikia (CPK 12, 178 straipsniai).

25.12.                      Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. spalio 26 d. buvo atlikti mokėjimai, kurių bendra suma 3 411 717,17 Eur, bendrovės kreditoriams, tuo tarpu UAB „Baltic Oil Company“ į VMI sąskaitą 2017 m. spalio 26 d. iš AB „Swedbank“ sąskaitos pervedė 300 000 Eur, t. y. aukštesnės eilės kreditoriui buvo pervesta tik 8,79 proc. žemesnės eilės kreditoriams pervestos pinigų sumos. Taigi, bendrovės veiklos tęstinumu, siekiu derinti visų kreditorių interesus, kaip nurodyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, negali būti pateisinamas CK 6.9301 straipsnio nuostatose nustatytų imperatyvaus pobūdžio taisyklių nevykdymas.

25.13.                      Atsakovas pažeidė privalomus įstatymo reikalavimus bei padarė žalos ieškovei. CK 6.9301 straipsnio 1 dalies pažeidimas vertintinas kaip netinkamas, neapdairus įmonės vadovo pareigų vykdymas, sukeliantis žalą pačiai įmonei ir visiems jos kreditorių interesams. Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Mokėjimo eiliškumo pažeidimu teikiant prioritetą kitiems kreditoriams buvo siekiama padaryti žalos konkrečiai ieškovei, šie įmonės vadovo (atsakovo) veiksmai buvo pareigų pagal įstatymus (ir fiduciarinių pareigų) nevykdymo rezultatas. Atsakovas, žinodamas apie bendrovės skolą VMI, taip pat kad įmonės lėšų nepakanka visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turėdamas galimybę sumažinti bendrovės mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, to nedarė, o atsiskaitė su kitais kreditoriais, t. y. veikė tyčia. VMI padaryta būtent individuali žala išskirtinai į ją nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais.

26.       Atsiliepimu į ieškovės VMI kasacinį skundą atsakovas A. J. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti esminiai argumentai:

26.1.                      Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektu. Vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis – pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus.

26.2.                      Kasacinio teismo išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmones vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006).

26.3.                      Bendrovės vadovui kyla atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-2014; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Jis yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, Akcinių bendrovių įstatyme ir specialiuosiuose įstatymuose, o šių pareigų netinkamas vykdymas lemia vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą.

26.4.                      Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir jo buvimo įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Galimi atvejai, kai verslo sprendimą priėmęs faktinis vadovas nurodo sudaryti sandorį formaliam vadovui ar įgaliotam asmeniui. Sandoriai sudaromi verslo sprendimų pagrindu, todėl vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai nuolatos priima verslo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

26.5.                      A. J. 2017 m. spalio 13 d. su vieninteliu įmonės akcininku pasirašė darbo sutartį, pagal kurią nuo 2017 m. spalio 16 d. pradėjo 5 darbo dienas 10 valandų per savaitę dirbti UAB „Baltic Oil Company“ direktoriumi. Įmonės turtas jam neperduotas, su pareiginiais nuostatais, finansine įmonės būkle nesupažindintas. Jis įregistruotas VĮ Registrų centre kaip UAB „Baltic Oil Company“ direktorius 2017 m. spalio 20 d. 2017 m. spalio 23 d., pateikus VĮ Registro centro išrašą, bankuose patvirtinta galimybė jam kaip įmonės vadovui naudoti elektroninius banko sąskaitų duomenis ir vykdyti atsiskaitymus. Nustatytas 40 000 Eur dienos ir 50 000 Eur mėnesio limitai. Sąskaitų kodų generatoriai atsakovui neperduoti, įmonės buhalterinę apskaitą, kaip ir anksčiau, tvarkė apskaitos įmonė UAB „Ostena“. Nurodymus šiai įmonei duodavo akcininkas. A. J. praktiškai neturėjo galimybės vykdyti atsiskaitymų su ieškove, kadangi to neleido jam pritaikyti apribojimai, o faktiniu įmonės vadovu buvo jos vienintelis akcininkas.

26.6.                      2017 m. spalio 16 A. J. pasirašė prašymą VMI išdėstyti vienerių metų laikotarpiui 2 844 428 Eur akcizo nepriemokos mokėjimą. 2017 m. spalio 20 d. raštu VMI nurodė, kad prie prašymo turi būti pridėti reikiami dokumentai ir patikslinta informacija, ką būtina padaryti per 30 dienų. 2017 m. spalio 23 d. pateiktas prašymas išdėstyti 2 844 272,20 Eur akcizo ir 2 118 789 Eur, iš viso 4 963 061,20 Eur mokestinės nepriemokos mokėjimą nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2019 m. spalio 25 d. 2017 m. spalio 30 d. VMI viršininkas priėmė sprendimą neišdėstyti PVM nepriemokos sumokėjimo.

26.7.                      Įsiskolinimas susikaupė iki atsakovo darbo pradžios. Atsakovas A. J., tik gavęs 2017 m. spalio 25 d. parengtus dokumentus (VMI pareiškimą dėl administracinės bylos iškėlimo, kuriame buvo nurodyta apie jam nežinomas įmonės finansines operacijas), 2017 m. lapkričio 3 d. parašė prašymą vieninteliam UAB „Baltic Oil Company“ akcininkui, kad būtų atleistas iš darbo nuo 2017 m. lapkričio 3 d. Akcininkui nepriėmus sprendimo, atsakovas 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimu dėl atsistatydinimo iš direktoriaus pareigų ir dėl darbo sutarties su juo nutraukimo 2017 m. gruodžio 8 d. sukvietė neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą. Į susirinkimą neatvykus vieninteliam akcininkui, atsakovas tęsė savo atleidimo procedūrą. Jis 2017 m. gruodžio 18 d. VĮ Registrų centrui pateikė prašymą jį išregistruoti iš UAB „Baltic Oil Company“ direktoriaus pareigų, prašymas įregistruotas 2017 m. gruodžio 21 d.

26.8.                      Kasacinis teismas ne kartą nurodė, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo neperžengti asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010; kt.). Jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

26.9.                      Kai ieškiniu reikalaujama iš bendrovės vadovo atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę komercinę riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas.

26.10.                      Vien veiksmų neteisėtumas nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį. Žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013).

26.11.                      Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. VMI mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Ieškovė nepateikė duomenų apie žalos dydį ir sandarą, jos atsiradimo momentą. Iš A. J. reikalaujama ne žalos atlyginimo, o juridinio asmens nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu jis ne tik neturėjo faktinės galimybės daryti įtaką jų mokėjimui ieškovei, bet ir pati skola susidarė jam nedirbant įmonės vadovu. UAB „Baltic Oil Company“ nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. pervedė ieškovei 1 365 778,53 Eur (2017 m. spalio 26 d. – 300 000 Eur).

26.12.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama ta linkme, kad bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: pirma, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017); antra, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

26.13.                      CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Vadovas neturi pareigos apsaugoti kreditorių nuo nuostolių, kurie galimi sąžiningai bei rūpestingai vadovaujant bendrovei, todėl ne bet kokių nuostolių atsiradimo faktas kreditoriui reiškia, kad teisiškai reikšminga žala buvo padaryta. Vadovas taip pat turi fiduciarines pareigas bendrovei, ir vertindamas, ar vadovas nepažeidė bendrosios pareigos nedaryti kitam asmeniui žalos, teismas turi nustatyti, ar pareiga nedaryti žalos individualiam kreditoriui nepaneigia vadovo pareigos pačiai bendrovei. Pareikšdamas tiesioginį ieškinį kreditorius turi įrodyti, kad neteisėtas veiksmas buvo skirtas siekiant padaryti žalos konkrečiai jam, o ne visiems bendrovės kreditoriams, tiesiog sumažinant bendrovės turto masę.

26.14.                      CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Šios normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus. CK 6.9301 straipsniui taikyti būtina nustatyti dvi sąlygas: pirma, skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, antra, skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio atsiskaitymų eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).

26.15.                      Administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-308-344/2017 ieškovė prašė priteisti 1 772 202,60 Eur, o byloje Nr. A6-19-636/2018 – 1 426 766,87 Eur nuostolių atlyginimą iš UAB „Baltic Oil Company“ direktoriaus A. J. Abu prašymai atmesti, vadovo kaltė nenustatyta ir tai yra prejudicinis faktas nagrinėjamai bylai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės, kai jam bendrovės kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį atlyginti žalą

27.       CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

28.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

29.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 30 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 23 punktas).

30.       Tiek juridinio asmens vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalą bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia CK 2.74 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, akcininkas pažeidžia sąžiningo elgesio pareigą ir dėl to bendrovė negali įvykdyti prievolės (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę savo reikalavimo patenkinimo dalį. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos ĮBĮ nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 11, 12 punktai).

32.       Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl kreditoriaus tiesioginio ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 39 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 32 punktas).

33.       Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą, ieškovė visų pirma turėjo įrodyti, kad atsakovas, buvęs bendrovės vadovas, atliko nesąžiningus veiksmus, konkrečiai nukreiptus į ieškovę (kreditorę). Būtent toks išaiškinimas pateiktas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020 priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartyje (žr. šios nurodytos nutarties 26 punktą).

34.       Kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 28 punktas). Tik tais atvejais, kai yra teismo pripažintas bankrotas tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo; tyčinio bankroto atvejais priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos bankrutavusios įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 42, 48 punktai).

35.       Tyčinio bankroto faktas, konstatuotas teismo sprendimu, yra kreditoriui tiesioginio ieškinio teisę suteikiantis pagrindas, o atskirus jo požymius sudarantys įmonės ar kreditorių teisių pažeidimai gali būti pagrindas taikyti kitas teisių gynimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 26 punktas).

36.       Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, BUAB „Baltic Oil Company“ tyčinio bankroto klausimas dar yra nagrinėjamas, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020 tyčinio bankroto nustatymo klausimas perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės VMI ieškinį teismai atmetė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo kaip bendrovės vadovo ne vien dėl to, kad nėra bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu fakto, bet ir dėl to, kad nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai, nukreipti į individualios žalos ieškovei kaip kreditorei padarymą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio UAB „Baltic Oil Company“ vadovo A. J. nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų pagrindu sukeltos žalos ieškovei.

37.       Darytina išvada, kad atsiradęs bendrovės nemokumas nebuvo nukreiptas išskirtinai prieš ieškovę, nemokumas paveikė visus bendrovės kreditorius, šie įgijo teisę ginti savo pažeistas teises bankroto byloje remdamiesi Įmonių bankroto įstatymo reglamentuojamomis bankroto procedūromis, tarp jų ir galimybe inicijuoti tyčinio bankroto fakto pripažinimą.

38.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokio jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau padaryto tik dėl jo didelės kaltės, t. y. dėl tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

39.       Byloje nustatyta, kad UAB „Baltic Oil Company“ atsiskaitė su kitais kreditoriais, taip pat iš dalies su ieškove, su kuria visiškai atsiskaityti nepakako bendrovės lėšų, o bendrovė tapo nemoki. Ieškovė kasaciniame skunde pažymėjo, kad atsiskaitymų laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. spalio 26 d. UAB „Baltic Oil Company“ atliko mokėjimų, kurių bendra suma 3 411 717,17 Eur, bendrovės kreditoriams, taip pat UAB „Baltic Oil Company“ į ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą 2017 m. spalio 26 d. pervedė 300 000 Eur. Pagal byloje pateiktus bendrovės bankų sąskaitų išrašus, bendrovė nurodytu laikotarpiu vykdė atsiskaitymus su daugeliu kreditorių, tarp jų ir su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad byloje nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų buvusio UAB „Baltic Oil Company“ vadovo A. J. nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Nėra objektyvių duomenų, kad bendrovės mokestinės prievolės laiku neįvykdymas buvo dėl bendrovės vadovo tyčios, jo sąmoningo ketinimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne bandymo derinti visų bendrovės kreditorių ir bendrovės turtinius interesus.

40.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes dėl civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, tyčios ar didelio neatsargumo) nebuvimo spręsdami bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą, kai tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui pareiškė bendrovės kreditorius.

41.       ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimus, t. y. kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimus, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose nustatytais atvejais. Apylinkės teismai, nagrinėdami A. J. administracinio nusižengimo bylas, jose priimtais nutarimais pripažino, kad A. J. savo veiksmais, t. y. nesilaikydamas CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. spalio 26 d. atlikdamas mokėjimus kitiems kreditoriams, o ne VMI, taip pažeisdamas jos, kaip kreditorės, teises, padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą (nutarties 11 punktas). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad dėl administracinio nusižengimo padarymo VMI patirtos turtinės žalos (negautų pajamų) dydis nebuvo nustatomas. Kasaciniame skunde ieškovė teigė, kad administracinio nusižengimo bylose nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, todėl jų iš naujo vertinti ir nustatinėti, ar atsakovas pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką, nebereikia (CPK 12, 178 straipsniai). (nutarties 25.11 punktas).

42.       Nutarties 30 punkte išvardytos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, o civilinės ir administracinės atsakomybės rūšys bei pagrindai joms taikyti yra skirtingi, todėl administracinės atsakomybės taikymas dar nėra pagrindas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo A. J. Byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad neįrodytos aplinkybės, jog bendrovės vadovo veiksmai buvo nukreipti būtent į žalos ieškovei kaip bendrovės kreditorei padarymą, kad tokios žalos padarymo vadovas būtų kryptingai siekęs. Taip pat teismai nenustatė bendrovės vadovo didelės kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo) šiam priimant sprendimą atsiskaityti su dalimi kreditorių, todėl nėra ir bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų, nukreiptų būtent prieš ieškovę, ir vadovo didelės kaltės kaip būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų pagal bendrovės kreditorės (ieškovės) tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui. Atsiskaitymas su tam tikrais kreditoriais pagal jų turimas reikalavimo teises, kai nėra pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, savaime dar nereiškia, kad tokiu atsiskaitymo veiksmu daroma žala, nukreipta būtent į konkretų likusį kreditorių. Negalėjimas atsiskaityti ir atsiradęs bendrovės nemokumas sukėlė pasekmes visiems kreditoriams.

43.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai įmonė, neturėdama pakankamai lėšų, suteikia pirmenybę ir atsiskaito su vienu iš kreditorių, tai savaime nepatvirtina kitų kreditorių tiesioginio ieškinio teisės įmonės bankroto atveju. CK 6.9301 straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tose situacijose, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams pareikšti, t. y. patiria laikinus laisvų lėšų trūkumus, tačiau nėra nemokus. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jame nustatyta mokėjimo eiliškumo tvarka netaikoma vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi tuo atveju, kai įmonė tampa nemoki, atsakingi asmenys turi kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Esant būtinų sąlygų, nustatytų CK 6.66 straipsnyje, visetui, nemokios įmonės atsiskaitymas, nepagrįstai suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių, galėtų būti pagrindas bankroto byloje reikšti actio Pauliana visų įmonės kreditorių naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 32 punktas; 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, 42, 44, 48 punktai).

44.       Kadangi bendrovė yra nemoki, jos kreditorių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, CK 6.9301 straipsnyje reglamentuojamas atsiskaitymų eiliškumas taikomas atsiskaitančioms bendrovėms, patiriančioms laikinų laisvų lėšų trūkumų, tačiau nesančioms nemokioms.

45.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nėra pagrindo tokius atsakovo veiksmus, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais galimai buvo pažeista CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių – ieškovą. Akivaizdu, kad, įmonei vykdant veiklą, tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir tuos, kaip ir kokia tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptiems į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 31 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog bendrovės vadovas (atsakovas) atlikdavo atsiskaitymus su įvairiais kreditoriais, tarp jų iš dalies atliko atsiskaitymą ir su ieškove, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės pagal ieškovės kaip kreditorės, su kuria bendrovė neatsiskaitė visiškai, tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui, būtinųjų sąlygų egzistavimo.

46.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas (kaip juridinio asmens darbuotojas) gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas už nusikaltimu padarytą žalą esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo. Tokiu atveju tam, kad žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, būtų patenkintas, byloje turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 31 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 24 punktas).

47.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovas, buvęs bendrovės vadovas, būtų padaręs nusikalstamą veiką dėl nesumokėtų mokesčių. Todėl atsakovui kaip bendrovės vadovui nekyla civilinė atsakomybė ieškovės tiesioginio ieškinio atveju, taigi nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovo žalos atlyginimą.

48.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami ieškovės tiesioginį ieškinį atsakovui bendrovės buvusiam vadovui, tinkamai taikė bendrovės vadovo deliktinės teisės normas (CK 6.263 straipsnis, 6.246 straipsnio 1 dalis) ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

50.       Už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atsakovas jam atstovavusiam advokatui sumokėjo 700 Eur. Šių išlaidų atlyginimą atsakovas prašo priteisti iš ieškovės. Jų dydis neviršija Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl jų atlyginimas priteistinas atsakovui iš ieškovės.

51.       Kasacinis teismas turėjo 6,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, iš jos priteistinas šių išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) 700 (septynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) valstybei 6,62 Eur (šešis Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Antanas Simniškis 

                                        Donatas Šernas

                                        Dalia Vasarienė