Civilinė byla Nr. e3K-3-15-823/2026

                Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01027-2023-1 

   Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.2.2;

   1.4.2.8

   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovei Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijai dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų ikiteisminiame darbo ginčų nagrinėjimo procese, atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos (toliau – ir atsakovė, Gimnazija) 1742,40 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad ji dirba Gimnazijoje fizinio ugdymo vyresniąja mokytoja. Gimnazijos direktorės 2023 m. sausio 20 d. rašto pagrindu Gimnazijos bendruomenės narių etikos ir elgesio normų priežiūros komisijoje (toliau – Etikos komisija) buvo inicijuotas teisės pažeidimo tyrimas dėl etikos normoms prieštaraujančio ieškovės elgesio. 2023 m. vasario 6 d. vykusio Etikos komisijos posėdžio metu buvo priimtas šios komisijos sprendimas, kuriuo konstatuota, kad ieškovė savo elgesiu, kuris nesuderinamas su profesinės etikos vertybėmis, pažeidė etikos ir elgesio normas. Gimnazijos direktorė, gavusi Etikos komisijos pirmininkės 2023 m. vasario 6 d. raštą, priėmė sprendimą ieškovei taikyti sankciją ir 2023 m. vasario 22 d. įvyko pokalbis, jo metu ieškovė buvo supažindinta su Etikos komisijos sprendimu. Ieškovė 2023 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir Darbo ginčų komisija), prašydama panaikinti Etikos komisijos 2023 m. vasario 6 d. sprendimą, tuo tikslu buvo iškelta darbo byla Nr. APS-112-10868/2023. Ieškovė 2023 m. birželio 22 d. darbo byloje pateikė papildomą reikalavimą priteisti jai iš atsakovės 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbo bylą, atsižvelgdama į tai, kad Gimnazijos Etikos komisija 2023 m. birželio 5 d. panaikino savo pačios 2023 m. vasario 6 d. priimtą sprendimą, kad Gimnazija sumokėjo ieškovei 100 Eur, 2023 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovės prašymo netenkino.

4.       Ieškovė teigia, kad ji, darbo byloje gindamasi nuo neteisėtų atsakovės veiksmų, patyrė nuostolių – 1742,40 Eur išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė nepagrįstai buvo patraukta atsakomybėn, ieškovės patirtos išlaidos buvo neišvengiamos, nes ji, neturėdama teisinių žinių, negalėjo pati apsiginti nuo neteisėto patraukimo teisinėn atsakomybėn. Ieškovė nurodytus nuostolius patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, tarp kurių ir ieškovei padarytos žalos yra priežastinis ryšys.

5.       Atsakovė Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės 2023 m. liepos 3 d. pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo (civilinė byla Nr. el2-9820-l 135/2023) buvo prašoma priteisti iš atsakovės 1742,20 Eur išlaidų, patirtų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, atlyginimo. Ši byla yra civilinės bylos Nr. el2-9820-l135/2023 tęsinys, todėl ir reiškiant ieškinį nagrinėjamoje byloje turėjo būti prašoma priteisti ne nuostolių, o būtent išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 217 straipsnio 3 dalį ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018), darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamas. Be to, kai kurios teisinės paslaugos, kurių išlaidų atlyginimo reikalaujama, buvo nebūtinos arba net nebuvo suteiktos ieškovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1306,40 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 996,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje prašo taikyti atsakovei civilinę deliktinę atsakomybę ir priteisti iš atsakovės nuostolių – bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro advokato atstovavimo išlaidos ikiteisminiame darbo ginčų nagrinėjimo procese Darbo ginčų komisijoje, atlyginimą. Atsakovė nesutinka su ieškiniu remdamasi DK 217 straipsnio 3 dalimi, tačiau nenurodo motyvų, kodėl byloje negali būti taikomos civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, juolab kad ieškovė neprašo taikyti DK 217 straipsnio 3 dalies, o šalių ginčą kvalifikuoja kaip ginčą dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Teismo vertinimu, atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018 tik patvirtina, kad šalių bylinėjimosi išlaidos darbo ginčų komisijoje nėra priteisiamos vadovaujantis DK 217 straipsnio 3 dalies nuostata, tačiau nepatvirtina, kad nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

8.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2021 m. kovo 19 d. nutarime yra nurodęs, jog, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 2 dalimi, žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų (2013 m. liepos 5 d. nutarimas); Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (2000 m. birželio 30 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai); iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai); įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

9.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, nors nėra suformuotos teismų praktikos bylose, kurių faktinės aplinkybės būtų tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, pagal teismų formuojamą praktiką administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriose įstatymas taip pat nenustatė advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo asmeniui, kurio atžvilgiu buvo nutraukta byla, tokiam asmeniui buvo pripažinta galimybė deliktinės atsakomybės pagrindais reikšti civilinį ieškinį dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo iš asmens, pagal kurio skundą buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-637-469/2015).

10.       Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovės teiginius, kad ieškovei nebuvo reikalingas advokato atstovavimas Darbo ginčų komisijoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra darbdavė, Gimnazija, stipresnioji ginčo šalis. Ieškovė, siekdama apginti savo pažeistas teises, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją ir, pasinaudodama savo teise turėti atstovą, sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu. Teismo vertinimu, ši teisė negali būti ribojama, todėl negalima teigti, kad ieškovė advokato paslaugomis naudojosi nepagrįstai.

11.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės galimas etikos pažeidimas Etikos komisijoje iš esmės nebuvo tirtas. Etikos komisijai svarstant Gimnazijos direktorės 2023 m. sausio 20 d. raštą nebuvo ištirti įrodymai, nors nurodyta, kad ieškovė pažeidė etikos ir elgesio normas, tačiau nenurodyta, kokias normas ji pažeidė, nebuvo pridėta rašytinių įrodymų. Teismo vertinimu, toks procesas prieš ieškovę buvo nesąžiningas ir neteisėtas, tai pripažino ir pati atsakovė (buvo panaikintas Etikos komisijos 2023 m. vasario 6 d. priimtas sprendimas, ieškovei sumokėti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti).

12.       Nusprendęs, kad atsakovės padaryti pažeidimai yra akivaizdūs, pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovės didesnės kaltės laipsnį, jos akivaizdų aplaidumą, nesilaikymą pačios sukurtų ir patvirtintų taisyklių, atsakovės elgesio prieštaravimą bendriesiems teisės ir proceso principams. Teismas, pripažinęs tai piktnaudžiavimu teisėmis, nusprendė, kad yra pagrindas taikyti atsakovei deliktinę atsakomybę.

13.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, nusprendė, kad ieškovė nepagrįstai prašo kaip nuostolių atlyginimą priteisti 435,60 Eur (360 Eur plius 21 proc. PVM) išlaidas, susijusias su pasiruošimu nagrinėti bylą Darbo ginčų komisijos posėdyje, nes posėdis nevyko, advokatas jame nedalyvavo, todėl nusprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 1306,40 Eur nuostolių, susidariusių pasinaudojus advokato pagalba Darbo ginčų komisijoje, atlyginimą.

14.       Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2024 m. birželio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą.

15.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos direktorės 2022 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. V-11 buvo sudaryta gimnazijos bendruomenės narių etikos ir elgesio normų priežiūros komisija. Gimnazijos direktorė 2023 m. sausio 20 d. kreipėsi į Etikos ir elgesio priežiūros komisiją prašydama išnagrinėti fizinio ugdymo vyresniosios mokytojos A. D. ir kitos mokytojos elgesį ir priimti sprendimą, nurodant, ar jų elgesyje yra etikos ir elgesio normų pažeidimų. Etikos komisija 2023 m. vasario 6 d. nusprendė, kad ieškovė ir kita mokytoja savo elgesiu, kuris nesuderinamas su profesinės etikos vertybėmis, pažeidė etikos ir elgesio normas. Atsižvelgdama į komisijos išvadą, Gimnazijos direktorė taikė ieškovei moralinio poveikio priemonę – pokalbį 2023 m. vasario 22 d.

16.       2023 m. gegužės 17 d. advokatas ieškovės vardu surašė ieškinį dėl minėto komisijos sprendimo panaikinimo, tačiau Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. gegužės 26 d. nutartimi šį ieškinį atsisakė priimti kaip pateiktą nepasinaudojus ginčo išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ieškovė 2023 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisijai pateikė tą patį ieškinį. Atsakovė atsiliepime į ieškovės pateiktą prašymą nurodė, kad Etikos komisijos 2023 m. vasario 6 d. priimtas nutarimas 2023 m. birželio 5 d. buvo panaikintas. Vėliau, ieškovei pateikus prašymą priteisti jai iš Gimnazijos 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, Gimnazija šį ieškovės prašymą patenkino.

17.       Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018 pateikti išaiškinimai leidžia spręsti, jog šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas darbo ginčų komisijoje negali būti priteisiamas vadovaujantis DK 217 straipsnio 3 dalies nuostata, tačiau nepatvirtina, kad jis negali būti priteisiamas vadovaujantis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis. 

18.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad kituose ikiteisminio ginčo nagrinėjimo procesuose taip pat buvo taikoma praktika, kai advokato pagalbos išlaidų atlyginimas nebuvo priteisiamas, tačiau vėliau tokia praktika buvo pakeista remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo pripažinta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai nutraukiama administracinio teisės pažeidimo byla, – tokiam asmeniui pripažinta teisė reikšti civilinį ieškinį dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo iš asmens, pagal kurio skundą administracinio teisės pažeidimo byla buvo iškelta, deliktinės atsakomybės pagrindais. Atitinkamai išaiškinta, kad naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis teisminės gynybos gali būti pripažįstamas neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio aspektu tik konstatavus, kad asmuo piktnaudžiavo teise, sąmoningai nepaisė rūpestingumo ir atidumo imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-637-469/2015).

19.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei buvo reikalingas advokato atstovavimas Darbo ginčų komisijoje, nes DK 223 straipsnio 2 dalyje išvardyta daugybė aplinkybių, kurios turi būti nurodytos prašyme, kad būtų tinkamai apginta asmens pažeista teisė. Pati atsakovė ikiteisminiame ginčo nagrinėjimo procese naudojosi advokato pagalba, patyrė išlaidų, tačiau jos buvo apmokėtos iš mokyklos biudžeto, t. y. asmeniškai nei Gimnazijos direktorė, nei Etikos komisijos nariai jokių nuostolių nepatyrė, skirtingai negu ieškovė, kuri, kaip fizinis asmuo, asmeniškai turėjo mokėti advokatui už jo suteiktas teisines paslaugas.

20.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė, pasinaikindama Etikos komisijos sprendimą ir atlygindama ieškovei 100 Eur neturtinę žalą, pripažino savo klaidą ar bent jau nebuvo tikra dėl pagrįsto bei teisėto ginčo nuobaudos taikymo ieškovei. Ieškovė, siekdama apginti savo teises, pasinaudodama teisės aktų suteikta galimybe, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, pasinaudodama savo teise turėti atstovą, sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu. Teismo vertinimu, šios teisės jokie įstatymai negali riboti, todėl negalima teigti, kad ieškovė advokato paslaugomis naudojosi nepagrįstai. Taigi, tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovei padarytos žalos (nuostolių) yra priežastinis ryšys.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21.       Kasaciniu skundu atsakovė Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartį ir Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2018 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018, kurioje nurodyta, kad DK 217 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtinta nuostata, jog darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtų išlaidų atlyginimas nepriteisiamas. Ši nuostata vertintina kaip imperatyvi. Teismai byloje nepagrįstai taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nes ginčo santykiams turėjo būti taikytos teisės normos, reglamentuojančios darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą (DK 217 straipsnio 3 dalis). Be to, teismai, pažeisdami DK 4 straipsnio 2 dalį, Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimą nepagrįstai aiškino ir taikė plačiai, nes šiame nutarime nėra pasisakyta dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo bylą išnagrinėjus darbo ginčų komisijoje.

21.2.                      Remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota kasacinio teismo praktika, darbuotojo patirti nuostoliai, kuriuos sudaro išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti ginantis nuo neteisėtų darbdavio veiksmų (ginantis nuo darbdavio piktnaudžiavimo teise) darbo ginčų komisijoje, jokiais atvejais negali būti priteisti kaip žala, remiantis deliktinę atsakomybę reguliuojančiomis teisės normomis.

22.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

22.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018 pateiktais išaiškinimais, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, kurias šalis patyrė ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, gali būti priteistos kitai ginčo šaliai taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) aštuntame skyriuje įtvirtintas proceso teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas buvo sprendžiamas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

22.2.                      Teismams pripažinus, kad atsakovė, patraukdama ieškovę teisinėn atsakomybėn, piktnaudžiavo teise ir tokiu būdu padarė ieškovei žalos, t. y. nustačius piktnaudžiavimo teise faktą bei deliktą, kuris sukėlė žalą (nuostolius), neturi reikšmės tokių nuostolių kilmė. Tokiu atveju nuostoliais neabejotinai gali būti pripažintos ir darbuotojo, ginantis darbo ginčų komisijoje nuo darbdavio piktnaudžiavimo teise (darbdavio neteisėtų veiksmų), advokatui už jo teikiamas paslaugas sumokėtos lėšos.

IV. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. KT54-N11/2025 esmė

23.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. sausio 9 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar DK 217 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

24.       Konstitucinis Teismas 2025 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. KT54-N11/2025 pripažino, kad DK 217 straipsnio 3 dalis (2017 m. birželio 6 d. redakcija; TAR, 2017 m. birželio 14 d., Nr. 10021) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

25.       Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, tačiau privalo tai daryti nepaneigdamas asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisės ginti savo teises ar laisves teisme. Iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies kylanti asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, konstitucinė apsauga, apimanti būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, patirtų teismo procese, kompensavimą, neapima ikiteisminės ginčų nagrinėjimo stadijos, kai ginčas sprendžiamas valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje institucijoje ir ginčo šalių patirtos išlaidos nėra būtinos. Todėl įstatymų leidėjas gali nustatyti kitokias kreipimosi į ikiteismines ginčų institucijas sąlygas, taip pat įtvirtinti, kaip ir kokiu mastu atlyginamos tokiu būdu sprendžiant ginčus patiriamos išlaidos. 

26.       Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš DK nuostatų, reglamentuojančių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, matyti, jog, siekiant greitai ir ekonomiškai išnagrinėti darbo ginčą, rasti abi puses tenkinantį ir darbo santykį išsaugantį kompromisą, nustatytas toks darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo modelis, kuris sudaro prielaidas tokį ginčą išspręsti trišaliu socialinės partnerystės pagrindu sudarytoje (komisijos narių teisėmis dalyvaujant nešališkiems profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovams) ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje darbo ginčų komisijoje. Tai yra darbo ginčai nagrinėjami nemokamai (kaip antai nėra nustatytas žyminis mokestis), prašymo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės turiniui yra keliami tik būtini reikalavimai, o esant poreikiui darbo ginčo komisijos pirmininkas savo iniciatyva papildomus reikalingus dokumentus išsireikalauja iš atitinkamų tarnybų ir asmenų. Nustatytas imperatyvus ginčų išnagrinėjimo terminas užtikrina, kad ginčai būtų sprendžiami operatyviai ir koncentruotai, be to, darbo ginčų komisija, prieš pradėdama nagrinėti ginčą, iš esmės turi prievolę padėti šalims pasiekti taikų susitarimą. Tokiu darbo ginčų dėl teisės sprendimo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas nemokamam, efektyviam, nešališkam ir socialinių partnerių bendradarbiavimo principu grindžiamam ne teisminiam darbo ginčų dėl teisės sprendimui, kurio metu siekiama, be kita ko, kad ginčo šalys nepatirtų nebūtinų finansinių praradimų, kaip antai išlaidų advokatų paslaugoms.

27.       Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, ne tik palengvinamas ir pagreitinamas darbo ginčų nagrinėjimo procesas, darbo ginčų komisijai neturint spręsti dėl ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bet ir, ginčą inicijavusiai šaliai nepatiriant rizikos finansiškai nukentėti dėl ginčo iškėlimo bylos nepalankios baigties atveju, paprastai silpnesnė ekonominiu ir socialiniu požiūriu darbo ginčų šalis – darbuotojai – skatinama aktyviau ginti savo pažeistas teises. Taip pat išvengiama situacijų, kai finansinė rizika – galimas kitos ginčo šalies patirtų išlaidų atlyginimo priteisimas – atgraso darbuotojus nuo savo pažeistų teisių gynimo ir daro darbo ginčų nagrinėjimą nepatrauklų. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas darbo ginčų nagrinėjimą daro prieinamesnį. Priešingu atveju, t. y. nustačius darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą darbo ginčo šalims, nebūtų galima pasiekti vieno iš tokia darbo ginčų sprendimo tvarka siekiamų tikslų – sudaryti erdvę darbuotojui ir darbdaviui išspręsti darbo ginčą (susitarti) nepatiriant finansinių praradimų. Nors darbo ginčo šalys gali patirti papildomų išlaidų, inter alia (be kita ko), advokatų paslaugoms apmokėti, tačiau jos nėra būtinos, o tokių išlaidų rizika darbo ginčo šalims tampa lengviau valdoma – kiekviena šalis nuo pat pradžių žino, kad ji visada patirs tik tas išlaidas, kurias pati pasirinks patirti, ir ne daugiau.

28.       Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, DK 217 straipsnio 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu siekdamas apsaugoti paprastai silpnesnės ekonominiu ir socialiniu požiūriu darbo ginčų šalies – darbuotojų – interesus, paskatinti juos aktyviau ginti savo pažeistas teises ir taip padaryti darbo ginčų nagrinėjimą prieinamesnį, darbo ginčų sprendimo procesą specialioje darbo ginčų sprendimo institucijoje – Darbo ginčų komisijoje – sureguliavęs taip, kad joje patirtos nebūtinos išlaidos nėra atlyginamos, nepažeidė iš Konstitucijos 30 straipsnio 1, 2 dalių, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančių reikalavimų.

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės priteisti išlaidų, patirtų sprendžiant darbo ginčą darbo ginčų komisijoje, atlyginimą remiantis civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis

30.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, remdamasi deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, prašo teismo priteisti iš atsakovės Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos 1742,40 Eur nuostolių atlyginimą. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad sumą, kurią priteisti ieškovė reikalauja iš atsakovės, sudaro advokato pagalbos išlaidos, ieškovės patirtos nagrinėjant tarp šalių kilusį darbo ginčą darbo ginčų komisijoje.

31.       Ginčui aktualios redakcijos (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija) DK 217 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų kompetenciją, 3 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad DK 217 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvi, reiškianti, jog nei darbo ginčų komisija, nei teismas neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nepaisant to, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo yra pareiškiamas, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja; ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018, 28, 34 punktai).

32.       Bylą nagrinėję teismai ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, nusprendę, kad DK 217 straipsnio 3 dalis ir ją aiškinanti kasacinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes ieškovė savo ieškinį grindžia deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis, o ne darbo teisės, normomis. Teismų vertinimu, DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas nereiškia, kad teisinės pagalbos išlaidos, patirtos nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, negali būti ieškovei priteisiamos atlyginti taikant atsakovei deliktinę civilinę atsakomybę. Šią savo išvadą teismai, be kita ko, grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-637-469/2015. Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėjusių teismų išvadą pripažįsta teisiškai nepagrįsta.

33.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinis kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas byloje turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-701/2020, 27 punktas). Tinkamas įstatymų taikymas teismui priimant sprendimus ir juos vykdant yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis). Taigi, ta aplinkybė, kad ieškovė savo reikalavimą šioje byloje grindė civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis deliktinę atsakomybę, nesaisto bylą nagrinėjančio teismo, kuris turi pareigą savarankiškai tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius atsižvelgdamas į jų pobūdį.

34.       Santykius, atsirandančius nagrinėjant ginčus tarp darbo santykių dalyvių, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (DK 1 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 3 straipsnio 2 dalį, jeigu yra DK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos DK normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. DK 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir civilinės teisės principai gali būti taikomi darbo santykiams tik tuo atveju, jeigu yra teisinio reglamentavimo spraga ir tai neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei.

35.       Ginčo šalių išlaidų, patirtų ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, atlyginimo klausimas yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) reglamentuotas DK 217 straipsnio 3 dalyje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga, kuri galėtų būti užpildyta taikant civilinius santykius (civilinę deliktinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas. Taigi, priešingai nei nusprendė šią bylą nagrinėję teismai, sprendžiant dėl ieškovės atsakovei šioje byloje pareikšto reikalavimo turi būti taikoma DK 217 straipsnio 3 dalis, kaip specialioji norma, imperatyviai draudžianti išlaidų, patirtų ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, atlyginimo priteisimą, ir ją aiškinanti kasacinio teismo praktika (šios nutarties 31 punktas). 

36.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, iš dalies patenkindami ieškovės reikalavimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-637-469/2015. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, kai administracinio teisės pažeidimo byla, iškelta pagal nukentėjusio asmens skundą, yra nutraukiama, turi teisę pareikšti reikalavimą dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į tai, jog specialių nuostatų dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, atlyginimo administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nėra. Tokios pat praktikos (kad procesinio pobūdžio išlaidos, atitinkančios pagrįstumo ir būtinumo kriterijus, gali būti atlyginamos taikant civilinę deliktinę atsakomybę tuo atveju, jei įstatymas nenustato specialios tokių išlaidų atlyginimo tvarkos) laikytasi ir kitose kasacinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-17-2012; 2024 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-823/2024;). Tačiau nė vienu iš nurodytų atvejų ginčui taikytiname įstatyme nebuvo tiesiogiai įtvirtintas atitinkamos kategorijos procesinio pobūdžio išlaidų atlyginimo priteisimo draudimas, kuris yra įtvirtintas nagrinėjamam ginčui aktualioje DK 217 straipsnio 3 dalyje, todėl nurodyta praktika nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi.

37.       Teisiškai nepagrįstu pripažintinas ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad deliktinės atsakomybės taikymo prasme patirtų nuostolių kilmė neturi teisinės reikšmės ir kad nuostoliais gali būti pripažintos ir darbuotojo ginantis nuo darbdavio neteisėtų veiksmų darbo ginčų komisijoje advokatui už jo teikiamas paslaugas sumokėtos lėšos. Konstitucinis Teismas 2025 m. spalio 23 d. nutarime Nr. KT54-N11/2025 pažymėjo, kad iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies, kylanti asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, konstitucinė apsauga, apimanti būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, patirtų teismo procese, kompensavimą, neapima ikiteisminės ginčų nagrinėjimo stadijos, kai ginčas sprendžiamas valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje institucijoje ir ginčo šalių patirtos išlaidos nėra būtinos; todėl įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija nustatyti specialią ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, atsižvelgdamas į ikiteisminiu ginčų sprendimu siekiamus tikslus, gali nustatyti kreipimosi į ikiteismines ginčų institucijas sąlygas, be kita ko, įtvirtinti, kaip ir kokiu mastu atlyginamos tokiu būdu sprendžiant ginčus patiriamos išlaidos. Tokią savo teisę įstatymų leidėjas įgyvendino DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtindamas imperatyvią nuostatą, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos išlaidos neatlyginamos, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsniui.

38.       Aiškindamas DK 217 straipsnio 3 dalies nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad DK 217 straipsnio 3 dalies esmė – įtvirtinti (užtikrinti) nemokamą ikiteisminį darbo ginčo nagrinėjimo procesą, kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra iš viso neatlyginamos. Kreipiantis į darbo ginčų komisiją šalims nereikia mokėti žyminio mokesčio, prašymo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės turiniui keliami minimalūs reikalavimai (DK 223 straipsnio 2 dalis), ikiteisminė darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo stadija nereikalauja privalomo profesionalaus teisininko dalyvavimo. Besikreipusi į darbo ginčų komisiją ir šiai nagrinėjant darbo ginčą dėl teisės šalis gali naudotis advokato paslaugomis, tačiau, vadovaujantis DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, negali tikėtis turėtų išlaidų šioms paslaugoms atlyginimo priteisimo iš antrosios šalies ir turi prisiimti pasekmes dėl ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje savo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Darbo ginčo šalys, planuodamos savo elgesį, turi atsižvelgti į teisės aktuose imperatyviai įtvirtintą teisinį reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018, 30, 32 punktai).

39.       Konstitucinio Teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarime Nr. KT54-N11/2025 taip pat pažymėta, kad darbo ginčų dėl teisės sprendimo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas nemokamam, efektyviam, nešališkam ir socialinių partnerių bendradarbiavimo principu grindžiamam ne teisminiam darbo ginčų dėl teisės sprendimui, kurio metu siekiama, be kita ko, kad ginčo šalys nepatirtų nebūtinų finansinių praradimų, kaip antai išlaidų advokatų paslaugoms. Nors darbo ginčo šalys gali patirti papildomų išlaidų, taip pat išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti, tačiau jos nėra būtinos, o tokių išlaidų rizika darbo ginčo šalims tampa lengviau valdoma – kiekviena šalis nuo pat pradžių žino, kad ji visada patirs tik tas išlaidas, kurias pati pasirinks patirti, ir ne daugiau. 

40.       Konstitucinis Teismas 2025 m. spalio 23 d. nutarime Nr. KT54-N11/2025 taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, ne tik palengvinamas ir pagreitinamas darbo ginčų nagrinėjimo procesas, bet ir išvengiama situacijų, kai finansinė rizika – galimas kitos ginčo šalies patirtų išlaidų atlyginimo priteisimas – atgraso darbuotojus nuo savo pažeistų teisių gynimo ir daro darbo ginčų nagrinėjimą nepatrauklų. Priešingu atveju, t. y. nustačius darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą darbo ginčo šalims, nebūtų galima pasiekti vieno iš tokia darbo ginčų sprendimo tvarka siekiamų tikslų – sudaryti erdvę darbuotojui ir darbdaviui išspręsti darbo ginčą (susitarti) nepatiriant finansinių praradimų.

41.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, pripažinus ginčo šalies galimybę vėliau prisiteisti išlaidų, patirtų nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, atlyginimą iš kitos ginčo šalies atskiroje byloje pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, būtų ne tik nesilaikoma DK 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų civilinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo darbo santykiams taisyklių, sudaromos sąlygos išvengti DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvaus draudimo, bet ir būtų paneigti šios nutarties 40 punkte nurodyti įstatymų leidėjo tikslai, atsižvelgiant į tai, kad, nesant įstatyme aiškiai įtvirtintos išimties, tokia galimybė, atsižvelgiant į darbo ginčo baigtį, turėtų būti pripažinta ne tik silpnesniajai darbo santykių šaliai – darbuotojui, bet ir darbdaviui.

42.       Apibendrindama išdėstytus argumentus ir plėtodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018 suformuotą DK 217 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija išaiškina, kad, atsižvelgiant į DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvų teisinį reglamentavimą, darbo ginčą laimėjusiai šaliai darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimas iš antrosios ginčo šalies negali būti priteistas remiantis deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.  

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

43.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovės patirtų išlaidų ikiteisminėje darbo ginčų sprendimo institucijoje atlyginimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė DK 217 straipsnio 3 dalį bei civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl nepagrįstai iš dalies patenkino ieškovės ieškinį.

44.       CPK 359 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę pakeisti arba panaikinti sprendimą, nutartį ir priimti naują sprendimą, jeigu nustato, kad buvo pažeistos materialiosios teisės normos jas netinkamai taikant arba išaiškinant. Tokiu atveju kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

45.       Kadangi šioje byloje nustatyti pažeidimai susiję tik su netinkamu teisės normų pritaikymu teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos 1742,40 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

46.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priėmus naują sprendimą, konstatuotina, kad bylą laimėjo atsakovė, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

47.       Atsakovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas ir pateikė jas pagrindžiančius įrodymus: 450 Eur advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (išlaidas pagrindžia 2023 m. rugsėjo 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 23/09-2 ir 2023 m. rugsėjo 20 d. mokėjimo nurodymas), 450 Eur advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme rengiant apeliacinį skundą (išlaidas pagrindžia 2024 m. kovo 1 d. sąskaita faktūra VV Nr. 24/03-1 ir mokėjimo operacijos 2024 m. kovo 5 d. išrašas iš internetinės bankininkystės) bei 23 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 720 Eur advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme rengiant kasacinį skundą (išlaidas pagrindžia 2024 m. spalio 2 d. sąskaita faktūra VV Nr. 24/10-2 ir mokėjimo operacijos 2024 m. spalio 3 d. lėšų pervedimo nurodymo išrašas iš internetinės bankininkystės) ir 29 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Iš viso šiame teismo procese atsakovė patyrė 1672 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, pagrindu apskaičiuotos didžiausios bylinėjimosi išlaidų sumos, yra pagrįstos ir realios, todėl iš ieškovės atsakovei priteisiamas visų šių išlaidų atlyginimas.

48.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartį ir Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) reikalavimą priteisti iš atsakovės Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos (j. a. k. 290487150) 1742,40 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovei Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijai (j. a. k. 290487150) iš ieškovės A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) 1672 (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą pirmosios, apeliacinės instancijos teismuose ir kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Goda Ambrasaitė-Balynienė

Sigita Rudėnaitė

Jūratė Varanauskaitė