VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo V. G. atstovui advokatui Ruslan Mazurov, atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus atstovui Mariui Dabkui, atsakovo UAB GELVORA atstovui advokatui Mindaugui Badarui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, UAB GELVORA dėl sutarties pripažinimo negaliojančia,
n u s t a t ė:
ieškovas prašo pripažinti 2020-08-24 tarp Luminor Bank AS veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (užsienio juridinio asmens filialo kodas 304870069) ir UAB Gelvora (į.k. 125164834 (senas į.k. 2516483)), sudarytą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 20-50-06 (toliau – ginčo sandoris, cesijos sutartis), negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją bei solidariai iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2012-11-29 su Nordea Babnk AB Lietuvos skyriumi sudarė būsto kreditavimo sutartį. 2017-10-02 kredito davėjas buvo pakeistas į Luminor Bank AB, o pastarasis 2019-01-02 prijungtas prie atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus (toliau – kredito davėjas). Nuo 2015-12-23 iki 2020-07-01 ieškovas atliko laisvės atėmimo bausmę. Ieškovas banko sąskaitoje turėjo pakankamą pinigų sumą dengti periodinėms kredito sutarties įmokoms, tačiau ieškovo atžvilgiu nuo 2018-08-07 iki 2019-02-01 buvo vykdomas neteisėtas išieškojimas trečio asmens naudai ir pinigų ieškovo banko sąskaitoje dengti periodinėms kredito sutarties įmokoms nebeužteko. 2018-09-18 kredito davėjas ieškovui pateikė pretenziją dėl skolos. 2019-01-09 kredito davėjas parengė pranešimą, kuriame nurodė, kad sutartį nutraukia 2019-02-12, tačiau ieškovas šio pranešimo faktiškai negavo. 2019-07-01 ieškovas prašė kredito davėjo atnaujinti nutrauktą sutartį, tačiau kredito davėjas atsisakė bendradarbiauti, nurodė, kad nenutrauks išieškojimo iš įkeisto turto. Ieškovas 2019-07-19 kreipėsi į teismą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, byloje sprendimas dar nėra priimtas. 2020-09-08 kredito davėjas perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui atsakovui UAB „GELVORA“ (toliau – naujasis kreditorius).
Nurodo, kad cesijos sutartis yra niekinė (CK 1.80 straipsnis), nes pažeistas imperatyvus draudimas perleisti reikalavimo teisę, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 5 dalis). Civiliniai santykiai grindžiami protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir šalių lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisėtų lūkesčių, draudimo piktnaudžiauti principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Ieškovui kreditoriaus asmuo yra svarbus dėl galimybės bendradarbiauti. Sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, nes nutraukta pažeidus sutarties išsaugojimo (favor contractus) principą, nesudarius galimybės pašalinti sutarties vykdymo trūkumus, sutarčiai taikomas LR su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (toliau – NTSKĮ), pagal kurį kredito davėjas turi pareigą bendradarbiauti, jei skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (NTSKĮ 21 straipsnis), ir informuoti apie sutarties nutraukimą (NTSKĮ 23 straipsnis), tačiau šios pareigos nutraukiant sutartį neįvykdė. Ieškovui kreditoriaus asmuo yra svarbus dėl NTSKĮ 30, 35, 36, 361 straipsniuose įtvirtintų kredito davėjo pareigų, kadangi, perleidus reikalavimą, pasikeitė kreditoriaus asmuo ir kartu išnyko įstatyme įtvirtintos kredito davėjo pareigos, papildoma ieškovo apsauga, taip pat pagal NTSKĮ 33 straipsnį reikalavimo teisę galima perleisti tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui.
Atsakovas kredito davėjas prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovas pažeidė prievolės įvykdymo terminą, per papildomai nustatytą terminą prievolių neįvykdė, dėl to kredito sutartį 2019-02-12 nutraukė ir 2020-08-24 perleido reikalavimo teisę atsakovui naujajam kreditoriui. Ieškovas klaidingai aiškina NTSKĮ 33 straipsnio 1 dalį. Joje nurodyta, kad kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal su kredito gavėjais sudarytas galiojančias kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytą atvejį. Pagal Lietuvos banko valdybos 2020-01-30 nutarimo dėl kredito davėjų teisių ir pareigų pagal galiojančias kredito sutartis perleidimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4, 7, 12 punktus reikalavimo teisę galima perleisti, jei sutartis nutraukta, t. y. negaliojanti. Abiejuose teisės aktuose nurodyta, jog draudžiamas reikalavimo perleidimas tik galiojančios sutarties atveju, o ne jau nutrauktos sutarties atveju. Po kredito sutarties nutraukimo kreditoriaus asmuo ieškovui tapo nebesvarbus, nes kyla restitucijos teisinis santykis, dėl to kreditoriaus pasikeitimas niekaip neblogina ieškovo padėties. Apie sutarties nutraukimą ieškovas buvo informuotas tinkamai.
Atsakovas naujasis kreditorius prašo ieškinį atmesti. Nesutikimą su ieškiniu grindžia iš esmės tokiais pat motyvais kaip ir atsakovas kredito davėjas.
Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsakovų atstovai prašė ieškinį atmesti iš esmės atsiliepimuose nurodytais motyvais.
Ieškinys atmestinas.
Teismas nustatė, jog 2012-11-29 ieškovas su Nordea Bank AB Lietuvos skyriumi sudarė būsto kreditavimo sutartį. 2017-10-02 kredito davėjas buvo pakeistas į Luminor Bank AB, o pastarasis 2019-01-02 prijungtas prie atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus. 2018-09-18 kredito davėjas ieškovui pateikė pretenziją dėl skolos. Kredito davėjas 2019-02-12 nutraukė sutartį. 2020-09-08 kredito davėjas perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui UAB „GELVORA“.
Teismas sutinka su atsakovų argumentu, jog reikalavimo perleidimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, nes kreditoriaus asmuo skolininkui neturi esminės reikšmės. Be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 5 dalis). Kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal su kredito gavėjais sudarytas galiojančias kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytą atvejį (NTSKĮ 33 straipsnio 1 dalis). Asmeniui, neįrašytam į viešąjį sąrašą, teisės ir pareigos pagal kredito sutartis gali būti perleistos tik tuo atveju, kai kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta), arba tuo atveju, kai tik kai kurios funkcijos ar jų dalis pagal galiojančią kredito sutartį pavedama atlikti trečiajam asmeniui, neįrašytam į viešąjį sąrašą, kaip nustatyta Aprašo 6 punkte (Aprašo 12 punktas). Įstatyme aiškiai nurodyta, jog ribojimas sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį yra taikomas tik galiojančiai kredito sutarčiai, o sutarčiai kuri yra nutraukta netaikomas.
Pažymėtina, kad ieškovas prarado galimybę remtis NTSKĮ nuostatomis nuo tos dienos, kuomet buvo nutraukta kredito sutartis (2019-02-12), kadangi nuo paminėtos dienos baigėsi ieškovą ir kredito davėją sieję būsto kreditavimo teisiniai santykiai. Todėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas niekaip nedaro įtakos ieškovo galimybei naudotis NTSKĮ nuostatomis, kadangi kredito sutartis buvo nutraukta iki ginčo sandorio sudarymo. Taigi, vien dėl šios priežasties spręstina, jog ginčo sandorio sudarymas niekaip nepaveikė ieškovo teisinio statuso, juo labiau, kad ir pačiame ieškinyje nėra nurodoma, kokios konkrečiai ieškovo teisės tapo labiau suvaržytos, ar kokias teises ieškovas prarado dėl ginčo sandorio sudarymo. Dėl ginčo sandorio sudarymo ieškovo prievolės apimtis ar jos vykdymas nepasikeitė, t. y., išliko tokie patys, kaip ir iki ginčo sandorio sudarymo, jokios naujos pareigos ieškovui nekilo. Taip pat, dėl ginčo sandorio sudarymo ieškovas neprarado jokių teisių, ar šios nebuvo kaip nors papildomai suvaržytos. Kitaip tariant, po ginčo sandorio sudarymo ieškovo prievolė išliko tokia pati, kokia buvo kredito davėjo naudai iki ginčo sandorio sudarymo, o naujasis kreditorius neįgijo jokių papildomų teisių ieškovo atžvilgiu, t. y., įgijo tik tas reikalavimo teises, kurias turėjo kredito davėjas. Ginčo sandoris iš esmės neturėjo jokios įtakos ieškovo (skolininko) teisėms, nes pastarajam ir po reikalavimo perleidimo išlieka teisė reikšti visus atsikirtimus į perleistąjį reikalavimą, kuriuos jis turėjo teisę reikšti kredito davėjui. Ieškinyje nurodyta, jog dėl ginčo sandorio ieškovo teisinė padėtis pablogėjo, tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas šio teiginio nepagrindė nei jokiais rašytiniais įrodymais, nei konkrečiais argumentais, t. y., paminėtą teiginį ieškovas įrodinėja tik kitais itin abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais (pvz., „dėl naujojo kreditoriaus statuso jo kredito gavėjo teisės nėra papildomai apsaugotos“, „jo padėtis tapo labiau suvaržyta“ ir pan.), kurie nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu: teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas), teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą: jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019-08-01 iškelta civilinė byla Nr. e2-132-807/2022 pagal ieškovo ieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Tai reiškia, kad teismo žinioje jau yra byla dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta. Ieškovas nesujungė abiejų reikalavimų į vieną ieškinį (CPK 136 straipsnio 1 dalis), ieškovas neprašė stabdyti nagrinėjamos bylos dėl cesijos sutarties galiojimo iki kol nebus išnagrinėtas jo pirmiau pareikštas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo (CPK 1623 straipsnis) ir neprašė vėliau iškeltos bylos Nr. e2-463-294/2022 prijungti prie pirmiau iškeltos bylos Nr. e2-132-807/2022 (CPK 136 straipsnio 2 dalis). Vėliau iškeltoje byloje negali būti sprendžiami pirmiau iškeltoje byloje keliami reikalavimai (CPK 137 straipsnio 2 dalis 5 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas), dėl to nagrinėjamoje byloje nepasisakoma apie kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, be to šioje byloje ieškovas nesuformulavo savarankiško ieškinio reikalavimo pripažinti sutartį nutrauktą neteisėtai.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys atmestas visiškai, todėl jam nėra priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovas kredito davėjas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų.
Atsakovas naujasis kreditorius prašo priteisti jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Pateikė 1331 Eur išlaidas pagrindžiantį dokumentą už atsiliepimo į ieškinį rengimą. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje patirtos 1331 Eur išlaidos advokatui yra pagrįstos bei įrodytos, o ieškovo ieškinį atmetus visiškai, teisinės pagalbos išlaidos iš ieškovo 1331 Eur sumai priteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: 5,09 Eur sumai (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis su vėlesniais pakeitimais).
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 265, 268, 270 straipsniais teismas
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „GELVORA“, a. k. 125164834, naudai 1331 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš ieškovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5,09 Eur pašto išlaidas. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaita, įmokos kodas 5662. Sumokėjus žyminį mokestį, kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Šalys turi teisę per 30 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis