Baudžiamoji byla Nr.
2K-7-402/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.19.4;
2.1.2.4; 2.1.7.4; 2.1.16.2.16.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010
m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų
kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės,
Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės, Josifo Tomaševičiaus ir
pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant
Ritai Bartulienei,
dalyvaujant
prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nuteistajai
V. B.,
gynėjui
Algimantui Kolpertui,
teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. kasacinį
skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d.
nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. nuosprendžiu V. B. nuteista:
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo
1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.) 4 MGL (500 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (laikotarpiu nuo
2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. ) 8 MGL (1000 Lt) dydžio
bauda;
pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (laikotarpiu nuo
2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.) teisės dirbti valstybės
tarnyboje atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (laikotarpiu nuo
2006 m. spalio 18 d. iki 2007 m. sausio 30 d.) 6 MGL (750 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (laikotarpiu nuo
2006 m. spalio 18 d. iki 2007 m. sausio 30 d.) 10 MGL (1125 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (laikotarpiu nuo
2006 m. spalio 18 d. iki 2007 m. sausio 30 d. ) teisės dirbti valstybės
tarnyboje atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (laikotarpiu nuo
2007 m. birželio 11d. iki 2007 m. rugsėjo 3 d.) 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (laikotarpiu nuo
2007 m. birželio 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 3 d.) 12 MGL (1560 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (laikotarpiu nuo
2007 m. birželio 11 d. iki 2007 m. rugsėjo 3 d.) teisės dirbti valstybės
tarnyboje atėmimu dvejiems metams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5
dalies 2 punktu, 6 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės pagal
BK 228 straipsnio 2 dalį subendrintos su pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 183
straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, griežtesne bausme apimant švelnesnes,
bei šios subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis,
65 straipsnio 2 dalimi, subendrintos iš dalies jas sudedant ir V. B.
paskirta galutinė subendrinta bausmė – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda ir
teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
V. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300
straipsnio 1 dalį (laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 7 d. iki 2006 m. birželio
1 d.) išteisinta, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 72 straipsnio 1
dalimi, 2 dalies 3 punktu, iš V. B. konfiskuota 1709,28 Lt. Iš V. B. į
valstybės pajamas priteista 70 Lt proceso išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžiu Panevėžio
apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. nuosprendis pakeistas: nuosprendžio
dalis dėl V. B. nuteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1
dalį, 228 straipsnio 2 dalį (laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 11 d. iki
2007 m. rugsėjo 3 d. ) panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: V. B. pagal
BK 300 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį
išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
požymių. V. B. Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės už
nusikalstamas veikas, padarytas laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m.
gruodžio 31 d. ir laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2007 m. sausio 30 d.
subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5
dalies 2 punktu, 6 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi ir paskirta galutinė
subendrinta bausmė – 14 MGL (1820 Lt) dydžio bauda ir teisės dirbti valstybės
tarnyboje atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Kita nuosprendžio
dalis palikta nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo,
prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
atmesti, paaiškinimų,
n
u s t a t ė :
V. B. nuteista už tai, kad nuo
2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., būdama asmeniu, prilygintu
valstybės tarnautojui, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, klastodama tikrus
dokumentus bei juos panaudodama įstaigos buhalterinėje apskaitoje, siekdama
turtinės naudos sau, neteisėtai pasisavino jai patikėtą svetimą – Panevėžio
miesto lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines
lėšas, todėl didelės žalos patyrė valstybė, būtent: būdama Panevėžio miesto
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) direktorė, atsakinga už
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) veiklos organizavimą ir
kontrolę, pažeisdama Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini)
veiklą reglamentuojančių teisės aktų – Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) nuostatų, patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos
2005 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 1-34-3, VI skyriaus „Valdymas“ 54-58.3. punktų,
Panevėžio darželio (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareiginių
nuostatų, patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugpjūčio 28
d. sprendimu Nr. 1-6-11, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo
Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo
tvarkos tobulinimo“ reikalavimus, Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) patalpose, esančiose Panevėžyje (duomenys neskelbtini),
tyčia, pasinaudodama tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, t. y.
įstaigos vadovo statusu, siekdama pasisavinti svetimas Panevėžio miesto
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas, iš anksto žinodama,
kad jos pavaldinė – priešmokyklinės grupės auklėtoja R. Š. paskirtą priedą jos
išankstiniu nurodymu (reikalavimu) atiduos jai, tyčia, suklastojo tikrus
dokumentus, įrašydama žinomai melagingas žinias, būtent: 2005 m. rugsėjo 1
d. įsakymą Nr. 5k „Dėl priedo mokėjimo“, 2 punktu tariamai nustatydama
Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) priešmokyklinės
grupės auklėtojai R. Š. 275 Lt priedą už papildomą darbą – priešmokyklinės
grupės dokumentacijos parengimą ir pavesdama jį skaičiuoti nuo 2005 m. rugsėjo1
d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 8k
„Dėl priedo mokėjimo“, 2 punktu tariamai nustatydama Panevėžio miesto lopšelio
darželio (duomenys neskelbtini) priešmokyklinės grupės auklėtojai
R. Š. priedą 275 Lt už priešmokyklinės grupės bazės rengimą ir pavesdama
jį skaičiuoti nuo 2005 m. sausio 1
d. iki
2005 m. gruodžio 31 d. ir šiuos tikrus suklastotus dokumentus panaudojo
patalpindama teisinėn apyvarton – perdavė Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) buhalterijai vykdyti ir taip dėl šių neteisėtų veiksmų R. Š.
gavus ir perdavus minėtą priedą jai tarnybiniame kabinete Panevėžyje (duomenys
neskelbtini), per keturis kartus neteisėtai užvaldė svetimą Panevėžio
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas –
704 Lt. Taigi, veikdama priešingais tarnybai interesais, piktnaudžiavo
tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos sau, dėl ko didelės neturtinės
žalos patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas,
sumenkintas Panevėžio miesto savivaldybės ir jos įstaigos – Panevėžio
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini), teikiančios viešąsias
paslaugas, prestižas.
V. B. nuteista ir už tai, kad nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2007 m. sausio 30 d., būdama asmeniu, prilygintu valstybės tarnautojui,
piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, klastodama tikrus dokumentus bei juos
panaudodama įstaigos buhalterinėje apskaitoje, siekdama turtinės naudos sau,
neteisėtai pasisavino jai patikėtą svetimą Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) turtą – pinigines lėšas, todėl didelės žalos patyrė
valstybė, būtent: būdama Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) direktorė, atsakinga už lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini)
veiklos organizavimą ir kontrolę, pažeisdama Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) veiklą reglamentuojančių teisės aktų – Panevėžio
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų
Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 7 d. sprendimu
Nr. 1-34-3, VI skyriaus „Valdymas“ 54-58.3. punktų, Panevėžio darželio (duomenys
neskelbtini) direktoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų Panevėžio
miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1-6-11,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl
biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos
tobulinimo“, Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) etikos
normų, patvirtintų Panevėžio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini)
direktoriaus 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-10, Lietuvos
Respublikos darbo kodekso 109, 127 straipsnių reikalavimus, Panevėžio miesto
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Panevėžyje
(duomenys neskelbtini), tyčia, pasinaudodama tarnybine padėtimi
priešingais tarnybai interesais, t. y. įstaigos vadovo statusu, siekdama
pasisavinti svetimas Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) pinigines lėšas, iš anksto žinodama, kad L. P. jos
vadovaujamoje įstaigoje jokio darbo nedirbs, L. P. gaunamą užmokestį už
tariamai atliekamą darbą jos nurodymu (reikalavimu) D. O. perduos jai, tyčia
suklastojo tikrus dokumentus, įrašydama žinomai melagingas žinias, būtent: 2006
m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 20k „Dėl darbo sutarties su L. P.
sudarymo“, kuriuo nuo 2006 m. spalio 19 d. L. P. priėmė į
kiemsargės (0,5 etato) pareigas; 2007 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 41k „Dėl
priedo mokėjimo“, kuriuo L. P. už papildomą darbą grupėje (auklėtojos
padėjėjos I. R. ligos metu) paskirdama 300 Lt priemoką; 2007 m. sausio 30 d. įsakymą
„Dėl darbo sutarties su L. P. nutraukimo“, kuriuo nuo 2007 m. sausio 31
d. nutraukė sutartį su dirbančia kiemsargio pareigose L. P., be to,
pasitelkusi nekaltą asmenį – Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) ūkvedę V. J. suklastojo 2006 m. spalio - 2007 m. sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, juose įrašydama tikrovės
neatitinkančias žinias, kad tariamai L. P. minėtoje įstaigoje tikrai dirba ir
šiuos tikrus suklastotus dokumentus panaudojo patalpindama teisinėn apyvarton –
perdavė Panevėžio miesto lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini)
buhalterijai vykdyti ir taip dėl šių neteisėtų veiksmų D. O. gavus L. P.
atlyginimą ir perdavus jai jos tarnybiniame kabinete Panevėžyje (duomenys
neskelbtini), neteisėtai užvaldė svetimą Panevėžio miesto
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) turtą – 1005, 28 Lt dydžio sumą.
Taip, veikdama priešingais tarnybai interesais, piktnaudžiavo tarnybine
padėtimi, siekdama turtinės naudos sau, todėl didelės neturtinės žalos patyrė
valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas
Panevėžio miesto savivaldybės ir jos įstaigos – Panevėžio miesto
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini), teikiančios viešąsias
paslaugas, prestižas.
Kasaciniu
skundu nuteistoji V. B. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo
2009 m. liepos 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio
dalis dėl jos pripažinimo kalta padarius nusikaltimus bei nuteisimo, ir
baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorė
nurodo, kad, išnagrinėję
baudžiamąją bylą, teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos
jos teisės bei sukliudyta
teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Pasak V. B., nagrinėjant bylą, buvo
pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, nes nebuvo laikomasi jame įtvirtintų
įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas
nuosprendyje nurodė tokius jos kaltę pagrindžiančius įrodymus, kurie iš viso
objektyviai neegzistavo ir negalėjo
egzistuoti. Įrodymai įvertinti šališkai, neišsamiai, nepašalinti prieštaravimai, prioritetas suteiktas tik V. B.
kaltinantiems įrodymams. Be to, nagrinėjant
bylą, buvo pažeista Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis garantuojama kaltinamojo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą
nepriklausomo ir nešališko teismo. Kasatorės manymu, buvo suvaržytos ir jos
teisės į gynybą. Nuteistoji pažymi, kad, vertindamas įrodymus, teismas
turėjo įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jų pakanka teismo išvadoms pagrįsti; turėjo vertinti ne tik kiekvieną
įrodymą atskirai, bet ir jų visumą. Vertindamas liudytojų parodymus, teismas
turėjo atsižvelgti į liudytojų ir V. B. asmeninius santykius, nustatyti, ar
liudytojai nėra suinteresuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu.
Kasaciniame
skunde pažymima, kad teismai,
pripažindami V. B. kalta dėl laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. gruodžio
31 d. padarytų veikų rėmėsi tik liudytojos R. Š. parodymais. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismo
nuosprendis neišsamus, šališkas. V. B. teigimu, ji apeliacinės instancijos
teismui pateikė vieną iš įrodymų -
priešmokyklinės grupės vaiko asmens
bylą (L. B.), kuri buvo kaip tik pradėta formuoti 2005 metais, vykdant Švietimo ministro įsakymą. Tokios bylos
buvo pradėtos formuoti visiems vaikams ir tokias bylas buvo pavesta suformuoti būtent R Š. Už tai jai buvo
skirtas papildomas atlyginimas. Teismas šio V. B. įrodymo nepriėmė,
jo netyrė, atsisakė aiškintis, ar atliko papildomus darbus R. Š., ar ne.
V. B. akcentuoja, kad ji, būdama lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) direktorė, turėjo teisę skirti priedą R. Š. Jai priedas
skirtas remiantis Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511, lopšelio -
darželio (duomenys neskelbtini) direktorės 2005 m. spalio 29 d. įsakymu
Nr. V-18, priimtu nustatant papildomų funkcijų atlikimą – nuo 2005 m. rugsėjo 1
d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. už priešmokyklinės grupės dokumentacijos parengimą
ir nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. už priešmokyklinės grupės bazės rengimą. Šios
funkcijos nėra numatytos „Priešmokyklinio ugdymo pedagogo pareiginiuose
nuostatuose“, patvirtintuose darželio (duomenys neskelbtini)
direktoriaus 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymu
Nr. V-6, kuriais vadovavosi ir pagal kuriuos dirbo R. Š. Vyriausybės 1993 m. nutarime Nr.511
numatyta, kad priedas gali būti mokamas už papildomą darbą. Priedas R. Š. buvo skirtas už papildomas funkcijas, kurios
nebuvo įtrauktos į pareigines nuostatas.
Kasatorė pažymi, kad teismai nepašalino prieštaravimų, esančių tarp liudytojos
R. Š. ir liudytojos A. T. parodymų. R.
Š. nurodė, kad jai A. T. paskaičiuodavo ir parašydavo ant lapelio
kiekvieną mėnesį pinigų sumą, kurią reikės atiduoti V. B. A. T., apklausta
kaip liudytoja, kategoriškai paneigė šias aplinkybes. Ji teigė, kad jokių paskaičiavimų R. Š. nepateikdavo.
Netikėti šios liudytojais paaiškinimas
nėra jokio pagrindo. R. Š. teigė, kad ji pati neatliko jokių skaičiavimų, pati nežinojo, kokią sumą reikia V.
B. atiduoti (kokio dydžio mokesčius reikia atskaičiuoti nuo paskirto priedo). Teismai to neanalizavo ir
neatsižvelgė į V. B. ir R. Š. tarpusavio
santykius, kurie nebuvo draugiški ir geri. Teismas, vertindamas R. Š. parodymus, jų objektyvumą ir ryšį su
kitais įrodymais, visiškai neįvertino V. B. ir R Š. santykių, jos pastangų bet kokiomis
priemonėmis nušalinti V. B. nuo pareigų, todėl padarė neteisingas
išvadas apie šios liudytojos parodymų
objektyvumą. Teismas aiškiai pažeidė procesines teisės normas, reikalaujančias ištirti byloje esančių įrodymų
visetą ir visas svarbias aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vieno ar
kito įrodymo vertinimui, taip pat ir liudytojos parodymų vertinimui. Visi byloje esantys įrodymai, taip pat ir pačios R.
Š. parodymai, leidžia daryti išvadą,
kad niekas kitas, išskyrus pačią R. Š., nežinojo apie neva V. B. paimamus pinigus. Be to, R. Š. pinigus iš
darželio gaudavo į savo banko sąskaitą,
o tai reiškia, kad jais galėdavo laisvai disponuoti ir tik ji galėjo juos
naudoti, dovanoti ar kitaip su jais elgtis. Kasatorė pabrėžia, jog nėra
jokių tiesioginių įrodymų apie tai, kad ji gaudavo pinigus.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį dėl
laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2007 m. sausio 30 d. padarytų veikų nurodė,
kad pasiremia rašytiniais įrodymais bei liudytojų D. O., L. P., L. P. D.,
Z. B., R. Š., V. J., E. V., M. P., Z. Ž., A. T. parodymais. Pasak
kasatorės, nekelia abejonių teismų nustatytas faktas, kad L. P. darželyje
nedirbo. Tačiau byloje nėra įrodyta, kad
priimdama į darbą L. P. ir ją atleisdama iš darbo, o taip pat per visą
jos įdarbinimo laikotarpį, V. B. žinojo, kad ji nedirbs ar nedirba. Kadangi
nėra įrodymų, jog kasatorė žinojo nurodytas
faktines aplinkybes, teismai padarė neteisingas išvadas, kad ji
suklastojo dokumentus apie L. P. priėmimą ir atleidimą iš darbo. Byloje nėra įrodymų,
kad V. B. pasisavino L. P. išmokėtus pinigus. Kasatorė pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas nuosprendyje
nurodė, kad nei pati L. P., nei
D. O. neteigė, kad, priimant L. P. į darbą, būtų V. B. pasakiusios, kad L. P. nedirbs. Susitarimas, kad
L. P. bus fiktyviai įdarbinta, buvo
tarp L. P. ir D. O. Kasatorės
įsitikinimu, D. O. ir V. J. ją apkalbėjo, pačios siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą
L. P. įdarbinimą. Panevėžio apygardos teismas nurodė, jog tai, kad L. P.
nedirbo, patvirtina ir byloje esantis
lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) sargų budėjimo žurnalas,
kuriame jokių įrašų apie L. P. budėjimą nuo 2006 m. spalio 18 d. iki 2007 m.
sausio 31 d. darželyje nėra. V. B. pabrėžia,
kad L. P. buvo įdarbinta ne sargu, o kiemsargiu ir joks kiemsargių
žurnalas nebuvo vedamas ir pildomas. Be D. O. parodymų nėra jokių
kitų objektyvių įrodymų, kad ji V. B. atiduodavo paimtus iš L. P. sąskaitos pinigus. Kiemsargis ir sargas,
pasak kasatorės, yra pavaldūs ūkvedei pagal lopšelio-darželio (duomenys
neskelbtini) direktoriaus 2006 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. V-26 „Dėl lopšelio-darželio
(duomenys neskelbtini) struktūros tvirtinimo“. Pagal lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini)
direktoriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. V-2
„Dėl vadybinių darbo funkcijų pasiskirstymo aprašo tvirtinimo“ ūkvedė V. J.
vedė nepedagoginio personalo darbo laiko apskaitą, sudarė darbo grafikus,
organizavo nepedagoginio personalo darbą, vykdė kontrolę ir vertinimą.
Kasatorės nuomone, teismai buvo šališki, nes byloje liko
nepašalinti prieštaravimai, teismai nenorėjo tirti įrodymų, t. y. atsisakė
priimti V. B. išteisinančius įrodymus. V. B.
įsitikinimu, teismui buvo daromas spaudimas, o tai patvirtina pridėti laikraščio „Panevėžio rytas“ straipsniai.
Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartys dėl kasatorės nušalinimo nuo
pareigų ir byloje apklaustų liudytojų tiesioginis kreipimasis į teismą dėl jos nušalinimo bei liudytojų prašymo nušalinti V. B.
nuo pareigų patenkinimas, rodo aiškų teismų šališkumą. Dėl tos priežasties šališko teismo priimtas nuosprendis
negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai į paskirtos
bausmės – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo
– laiką turėjo įskaityti V. B. taikyto laikino nušalinimo nuo pareigų laiką.
Pasak kasatorės, nors BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad į
bausmės laiką esant pagrindui įskaitoma bausmė, baudžiamojo poveikio priemonė,
auklėjamojo poveikio priemonė, suėmimas bei priverčiamoji medicinos priemonė,
teismai jos nušalinimą nuo pareigų turėjo prilyginti šiame straipsnyje
numatytoms įskaitytinoms į bausmės laiką sankcijoms.
Kasacinis skundas tenkintinas iš
dalies.
Dėl
BPK 376 straipsnio taikymo
BPK
376 straipsnio 1 dalis nustato, jog kasacinės instancijos teismas apskųstus
įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu
BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, susijusiais su skundų teisiniais
argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar padarytų esminių
BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo
netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat,
kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar
punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso
kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių
buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė
teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį
ar nutartį. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka
galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį
ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš V. B. kasacinio skundo turinio matyti, kad
kasatorė, neigdama savo kaltę, ginčija faktines bylos aplinkybes, įrodymų
vertinimą ir teismų išvadas. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant
įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas bei V. B. inkriminuotas faktines
aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.
Dėl įrodymų vertinimo
Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį
turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais
gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse
numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikomi įrodymais, kiekvienu
atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio
1–4 dalys). Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas
teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio
reikalavimus. Iš kasacinio skundo turinio akivaizdu, kad iš esmės yra
ginčijamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimas. Pagal BPK 20
straipsnio 5 dalį įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi
įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais
vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti (BPK 305 straipsnio
1 dalies 2 punktas), nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ištirtų
įrodymų visuma. Visos bylos aplinkybės ištirtos, pažymėtina, kad ir bylą
nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimą nebuvo prašoma, tačiau apeliacinės
instancijos teismas nutarė atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo
posėdyje buvo apklausti: nuteistoji V. B., liudytojai E. G., V. J.,
D. B., J. V. K., R. Š.
Kasaciniame
skunde išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, nustatytos
faktinės bylos aplinkybės, iš esmės yra tie patys kaip ir buvo nurodyti
apeliaciniame skunde dėl apeliacinės instancijos teismo nepakeistos pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio dalies. Kasatorės skundžiamoje apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio dalyje konstatuota, kad pirmosios instancijos
teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, visas bylos aplinkybes, turinčias
reikšmės teismo išvadoms, išnagrinėjo, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados
yra pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės
instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla
apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo
reikalavimų, priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į visus
apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie
atmetami (BPK 305, 330, 331 straipsniai).
Priešingai
negu teigia kasatorė, teismai liudytojos R. Š. parodymus įvertino nepažeisdami
BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, visų bylos aplinkybių kontekste. Be
to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo byloje nesant duomenų, kad R. Š.
apkalbinėtų V. B., kaip ši teigė apeliaciniame skunde, tą patį pakartodama ir
kasaciniame skunde, nurodydamas, kad kasatorės santykiai buvo sudėtingi ir su
kitais jos vadovaujamos įstaigos darbuotojais. Nuteistoji įžvelgia prieštaravimą
tarp apeliacinės instancijos teismo argumentų, atsisakant tirti jos pateiktas
priešmokyklinės grupės vaikų asmens bylas ir teismo išvados, esą atlyginimo priedas
liudytojai R. Š. buvo paskirtas neteisėtai. Tačiau šis teismas tokių aplinkybių
nėra konstatavęs. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas nustatė, kad jau
priimdama įsakymą dėl priedo skyrimo R. Š., nuteistoji R. B. turėjo tikslą
pasisavinti pinigus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai teigia,
kad nuteistosios kaltumo ir vaikų asmens bylų tvarkymo klausimai tarpusavyje
nesusiję. Kaltinimų nuteistajai V. B. pobūdis neįgalino teismų spręsti, ar
priedo skyrimas liudytojai R. Š. neprieštarauja normatyviniams aktams. Teismas,
remdamasis priešmokyklinio ugdymo pedagogo pareiginiais nuostatais, pripažino
teisingais liudytojos R. Š. parodymus, kad tas darbas, už kurį jai tariamai
buvo paskirtas priedas, įeina į jos pareigas ir ji šį darbą atlikdavusi.
Priešingai negu nurodo nuteistoji, šia aplinkybe teismas grindė liudytojos R.
Š. parodymų teisingumą, o ne konstatavo paties priedo neteisėtumą.
Kasatorės
tvirtinimas, esą liudytojos R. Š. parodymai, kad atskaičius mokesčius
perduotiną nuteistajai sumą jai užrašydavusi buhalterė, prieštarauja liudytojos
A. T. parodymams, o teismai šio prieštaravimo nepašalino, yra neteisingas, nes
liudytoja A. T. tokių R. Š. aiškinimą paneigiančių parodymų nėra davusi. Kita
vertus, kasacinės instancijos teisme šis klausimas iš viso negali būti
keliamas, nes ši aplinkybė nebuvo nurodyta apeliaciniame skunde ir nebuvo
nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Kasaciniame
skunde teismų išvados nagrinėjant analogišką kaltinimą, fiktyviai įdarbinant
kiemsarge L. P., ginčijamos ne teisės taikymo (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o faktinių
bylos aplinkybių aspektu, o tai yra ne kasacinio, o apeliacinio bylos
nagrinėjimo dalykas. Kasatorei neaišku, kokį įrodymą tyrė apeliacinės
instancijos teismas, nurodydamas, kad sargų budėjimo žurnale jokių įrašų apie
L. P. budėjimą nėra. Pasak nuteistosios, L. P. buvo įdarbinta ne sargu, o
kiemsargiu, o joks kiemsargių žurnalas pildomas nebuvo, tačiau šis argumentas
susijęs ne su bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, o su faktinėmis
bylos aplinkybėmis (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Netgi jį pripažinus
teisingu, jis negali turėti įtakos bendrai kolegijos išvadai, kad baudžiamoji
byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies
nuostatų, įrodymai įvertinti pagal teismų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu
ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Dėl skundo teiginių apie teismo šališkumą
Kasatorė
skunde pažymi, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai.
Tokie V. B. teiginiai yra neteisingi. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens,
kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai
išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniai
pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku
ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Įtvirtintas nešališkumo
reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai
turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Jo asmeninis nešališkumas
preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis šio
reikalavimo aspektas reiškia, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią su jo nešališkumu susijusią abejonę. Iš bylos medžiagos
matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 3 d. gavo
V. B. pareiškimą dėl teisėjos S. J. nušalinimo. Šis V. B. pareiškimas
buvo atmestas, kaip nepagrįstas, nes nenustatyta BPK 58 straipsnyje
numatytų pagrindų. Teisėjos šališkumo motyvavimas tuo, kad buvo panaikinta jos
nutartis nušalinti kaltinamąją V. B. nuo pareigų, yra nepagrįstas. Pagal BPK
157 straipsnio 4 dalį, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nušalinimo
nuo pareigų nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pats savaime įstatyme
numatyto sprendimo priėmimas, nors jį ir panaikino aukštesnės instancijos
teismas, nėra teismo šališkumo požymis. Pažymėtina ir ta paneigianti teisėjos
šališkumą aplinkybė, kad teisėja buvo atsisakiusi pratęsti V. B. laikino
nušalinimo nuo pareigų terminą. Pagal prokuroro skundą apygardos teismo teisėja
šią nutartį panaikino. Tuomet prokuroras kreipėsi į bylą nagrinėjantį teismą
skirti laikiną nušalinimą nuo pareigų iš naujo, nes pirmiau pratęsto nušalinimo
terminas jau buvo pasibaigęs. Prokuroro prašymas buvo patenkintas, tačiau pagal
kaltinamosios skundą kita apygardos teismo teisėja bylą nagrinėjančios teisėjos
nutartį panaikino.
Dėl
procesinės prievartos priemonių įskaitymo į bausmės laiką
Ikiteisminio tyrimo metu įtariamajai V. B. ikiteisminio
tyrimo teisėjo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartimi paskirta procesinės
prievartos priemonė, numatyta BPK 157 straipsnyje – laikinas nušalinimas nuo
pareigų trims mėnesiams. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. kovo 6 d.
nutartimi laikinas nušalinimas nuo pareigų pratęstas dviem mėnesiams, 2008 m.
gegužės 12 d. nutartimi – vienam mėnesiui. Visas šias nutartis įtariamoji
skundė aukštesniajam teismui, kuris skundus atmetė. 2008 m. birželio 6 d.
nutartimi laikinas nušalinimas nuo pareigų pratęstas dar vienam mėnesiui iki
2008 m. liepos 12 d. 2008 m. liepos 4 d. baudžiamoji byla perduota nagrinėti
pirmosios instancijos teismui.
BPK
157 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylą perdavus į teismą, dėl laikino
nušalinimo nuo pareigų nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjos
2008 m. liepos 8 d. nutartimi kaltinamosios V. B. laikino nušalinimo nuo
pareigų terminas pratęstas trims mėnesiams, 2008 m. spalio 10 d. nutartimi –
dviem mėnesiams. Šias nutartis kaltinamoji skundė aukštesniajam teismui, kuris
skundus atmetė.
Pagal
BPK 157 straipsnio 5 dalį ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą
teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų, kai ši
priemonė pasidaro nebereikalinga. Apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 1 d.
nutartimi, motyvuodamas tuo, kad teisme praktiškai visi liudytojai apklausti,
todėl V. B., turėdama atitinkamus tarnybinius įgalinimus pavaldiems asmenims,
naudodamasi tarnybine padėtimi nebegalės jų paveikti, laikiną jos nušalinimą
nuo pareigų panaikino.
Prokuroras
šią nutartį apskundė aukštesniajam teismui, prašydamas panaikinti apylinkės
teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį ir paskirti kaltinamajai V. B. procesinę
prievartos priemonę laikiną nušalinimą nuo pareigų trims mėnesiams. Panevėžio
apygardos teismo teisėja prokuroro skundą patenkino iš dalies ir panaikino
apylinkės teismo nutartį. Tuomet prokuroras kreipėsi į bylą nagrinėjantį teismą
su prašymu vėl skirti V. B. laikiną nušalinimą nuo pareigų. Teismas 2009 m.
sausio 16 d. nutartimi, motyvuodamas tuo, kad kaltinamoji V. B., 2008 m.
gruodžio 2 d. vėl pradėjusi eiti darželio direktorės pareigas, darė įtaką
liudytojams, kurie, esant reikalui, dar gali būti papildomai apklausinėjami
teisiamajame posėdyje, paskyrė jai laikiną nušalinimą nuo pareigų trims
mėnesiams.
Kaltinamoji
V. B. šią nutartį apskundė aukštesniajam teismui, kurio 2009 m. vasario
12 d. nutartimi apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis
panaikinta.
Tuo
būdu nuteistoji V. B. ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu
buvo nušalinta nuo pareigų nuo 2007 m. gruodžio 12 d iki 2009 m. vasario 12 d.
su pertrauka nuo 2008 m. gruodžio 2 d. iki 2009 m. sausio 16 d., t. y.
vienerius metus ir nevisą mėnesį.
Nuteistosios kasaciniame skunde teigiama,
kad teismai į paskirtos bausmės – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo – laiką turėjo įskaityti V. B. taikyto laikino
nušalinimo nuo pareigų laiką. Pasak kasatorės, nors BPK 307 straipsnio 1 dalies
4 punkte numatyta, kad į bausmės laiką esant pagrindui įskaitoma bausmė,
baudžiamojo poveikio priemonė, auklėjamojo poveikio priemonė, suėmimas bei
priverčiamoji medicinos priemonė, teismai jos nušalinimą nuo pareigų turėjo
prilyginti šiame straipsnyje numatytoms įskaitytinoms į bausmės laiką
sankcijoms.
Su
tokiais kasacinio skundo argumentais negalima sutikti.
BPK
III dalis „Procesinės prievartos priemonės“ susideda iš XI skyriaus
„Kardomosios priemonės“ ir XII skyriaus „Kitos procesinės prievartos
priemonės“. Laikinas nušalinimas nuo pareigų priskirtas kitoms procesinės
prievartos priemonėms, o jų yra labai daug. Įstatyme imperatyviai numatyta,
kokiais atvejais ir kokios procesinės prievartos priemonės įskaitomos į bausmės
laiką. BK 66 straipsnis įpareigoja teismą, skiriant bausmę asmeniui, kuriam
buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), jį įskaityti į paskirtą bausmę,
ir nustato, kokiu santykiu tai turi būti padaryta. Kitų kardomųjų priemonių
įskaitymas į bausmės laiką nenumatytas.
Iš
kitų procesinės prievartos priemonių į suėmimo ir bausmės laiką įskaitomas tik
laikinas sulaikymas (BPK 140 straipsnio 9 dalis) ir atidavimas į sveikatos
priežiūros įstaigą (BPK 141 straipsnio 1 dalis, 406 straipsnio 2
dalis).
Toks
įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad į bausmės laiką gali būti įskaitytos
tik tokios kardomosios ir kitos procesinės prievartos priemonės, kurių
įskaitymas tiesiogiai numatytas įstatyme. Pagal pasekmes nuteistajai V. B. jos
laikinas nušalinimas nuo pareigų ir jai paskirta bausmė teisės dirbti valstybės
tarnyboje atėmimas yra panašaus pobūdžio. Tokiu atveju teismai, vadovaudamiesi
BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta bausmės paskirtimi užtikrinti
teisingumo principo įgyvendinimą, nustatydami šios bausmės rūšies terminą, švelninančia
linkme turėtų atsižvelgti į nuteistojo laikiną nušalinimą nuo pareigų. Kasatorei
už pirmą nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, paskirtas
minimalus teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo terminas vieneri metai, o
už antrąjį – vieneri metai šeši mėnesiai. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas
bausmės skyrimą, nurodė atsižvelgiantis į jo aptariamas ir visas bylos aplinkybes,
tačiau konkrečiai dėl nuteistosios laikino nušalinimo nuo pareigų įtakos jai
skiriamai bausmei nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tuo, kad,
išteisinęs V. B. dėl trečios nusikalstamos veikos pagal BK 228 straipsnio 2
dalį, galutinę subendrintą bausmę paskyrė teisės dirbti valstybės tarnyboje
atėmimą vieneriems metams devyniems mėnesiams. Turėdama omenyje išdėstytas
aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai pritaikė BK
bendrosios dalies normą BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir atitinkamai
pakeičia teismų nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 2 dalis, 376
straipsnio 3 dalis).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n
u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d.
nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 19 d. nuosprendį pakeisti:
Nuteistajai V. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už
nusikalstamą veiką, padarytą 2006 m. spalio 18 d. – 2007 m. sausio 30
d. laikotarpiu, paskirtą bausmę sušvelninti iki teisės dirbti valstybės
tarnyboje atėmimo vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies
1 punktu, 6 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, šią bausmę ir Panevėžio miesto
apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes už kitas nusikalstamas veikas,
padarytas 2006 m. spalio 18 d. – 2007 m. sausio 30 d. laikotarpiu, ir paskirtas
bausmes už nusikalstamas veikas, padarytas 2005 m. rugsėjo 1 d. – 2005 m.
gruodžio 31 d. laikotarpiu, subendrinti ir galutinę subendrintą
bausmę paskirti 14 MGL (1820 Lt) dydžio baudą ir teisės dirbti valstybės
tarnyboje atėmimą vieneriems metams trims mėnesiams.
Kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vytautas
Piesliakas
Olegas
Fedosiukas
Dalia
Bajerčiūtė
Aldona
Rakauskienė
Rimantas
Baumilas
Josifas
Tomaševičius
Vladislovas
Ranonis