Pirmosios instancijos teismo                                                     Civilinė byla Nr. 2A-468-278/2015

Teisėja Virginija Svirplienė                                    Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04894-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

34.4.2; 34.4.8; 99.5; 114.4; 114.11; 116,4; 121.14; 121.18; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

    S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2015 m. birželio 26 d.

    Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-856-452/2015 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei T. Ž., tretiesiems asmenims Panevėžio rajono 2-ojo notaro biuro notarei L. M. K., S. P. dėl bendrojo sutuoktinių testamento pripažinimo negaliojančiu.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovas A. Ž. prašė teismą pripažinti negaliojančiu P.J. Ž. ir T. Ž. 2012-05-03 sudarytą bendrąjį sutuoktinių testamentą. Nurodė, kad P.J. Ž. 2013-03-31 mirė ir testamentas neteko galios, nes 2012-08-02 P. J. Ž. buvo pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir atsakovė sutiko nutraukti santuoką. Be to, nurodė, jog testamentas pripažintinas negaliojančiu ir kaip neatitinkantis sandoriams keliamų reikalavimų bei prieštaraujantis gerai moralei. Teigė, jog dėl ligos jo tėvas P.J. Ž. negalėjo laisvai ir nevaržomai reikšti savo norų ir valios, nes tiek prieš, tiek ir po testamento sudarymo  jo sveikata buvo sutrikusi, jam buvo reikalinga globa, todėl jo tėvas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti ir buvo priklausomas nuo atsakovės. Nurodė, jog T. Ž. nebuvo lojali žmona, daug metų turėjo artimą draugą, be to, tik sudarius bendrąjį sutuoktinių testamentą, 2012-05-10 kreipėsi į advokatę dėl pareiškimo surašymo, siekiant sutuoktinį pripažinti neveiksniu, kas patvirtina, jog atsakovė neketino įgyvendinti sandoryje išreikštos valios ir po mirties palikti savo turtą sutuoktiniui, neturėjo valios sukurti sąžiningo ir teisingo sandorio.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 d. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog nors byloje pateikti medicininiai duomenys patvirtino, kad P. J. Ž. sirgo (duomenys neskelbtini), tačiau neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jo liga ar vartoti vaistai, turėjo tiesioginės įtakos psichikos būklei, ginčijamo testamento sudarymo metu, nenustatyta. Konstatavo, jog nei viena iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad P.J. Ž. veiksmai, kalba ar elgesys būtų sukėlę abejonę dėl jo veiksnumo. Teismas darė išvadą, jog 2012-05-03 testamento surašymo metu testatorius pagal savo sveikatos būklę galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti bei suprasti sudaromo testamento pasekmes. Nurodė nesant byloje įrodymų, kurie patvirtintų, jog P.J. Ž. būtų apribotas veiksnumas ar jis būtų pripažintas neveiksniu teismo sprendimu, todėl ieškovo teiginiai dėl testamento sudarymo metu tėvo buvimo neveiksniu atmestini. Teismas nurodė, jog ieškovo teiginiai, kad atsakovė nuslėpė faktus apie santykius su kitu vyru neleidžia kitiems asmenims nuginčyti jos testamento ir kartu aiškiai nepakanka testatoriaus buvusiai valiai paneigti. Nurodė, jog atsakovė T. Ž. nepatenka į asmenų, neturinčių teisės paveldėti pagal įstatymą ratą, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Teismas įvertino, jog sutuoktinių santuoka nebuvo nutraukta, nes bylos nagrinėjimo procesas dėl santuokos nutraukimo nebuvo  baigtas.  Konstatavo, jog bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimas neatima iš kito sutuoktinio teisės paveldėti. Be to, nurodė, kad testamentas surašytas ir pasirašytas paties P.J. Ž., patvirtintas notariškai, o amžius, fizinė negalia negali būti pripažįstamos aplinkybėmis, leidžiančiomis abejoti asmens gebėjimu suvokti savo veiksmus. Darė išvadą, jog nors P.J. Ž. turėjo vaikų ir nebuvo išreiškęs valios paskirti testamentinius įpėdinius, savaime nesuteikia jiems jokių teisinių privilegijų, nes testatorius, sudarydamas 2012-05-03 testamentą, neturėjo psichikos sutrikimų, jo valia buvo tikra ir laisva, testamento turinys teisėtas ir testamento forma atitinka imperatyvius įstatymų reikalavimus, todėl tenkinti ieškinį nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu ieškovas A. Ž. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti. Nesutinka su teismo vertinimu, jog bendras sutuoktinių testamentas yra vienašalis sandoris, be to,  teigia, jog teismas be pagrindo netaikė įstatymų normų, kurios reguliuoja bendro sutuoktinių testamento negaliojimo pagrindus. Nurodo, kad teismas išnagrinėjo bendrojo sutuoktinių testamento negaliojimo pagrindą, analizuodamas tik aplinkybes susijusias su vienos sandorio šalies P.J. Ž. valia, ir visiškai ignoravo faktą, kad kita šalis - atsakovė T. Ž. neturėjo jokios valios palikti savo turtą sutuoktiniui. Tvirtina, jog atsakovė teismui melavo dėl bendro sutuoktinių testamento sudarymo aplinkybių ir mano, jog apsimestinai ketindama po mirties palikti savo turtą P.J. Ž., siekė jį suklaidinti ir paveikti, kad šis priimtų jai vienai naudingą sprendimą. Byloje atsakovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad P.J. Ž. dėl savo sveikatos būklės negalėjo pats vykti pas notarę į biurą ir ten sudaryti bendro sutuoktinių testamento. Nurodo, jog apgaule sudarytas bendras sutuoktinių testamentas, yra ne sandorio abiejų šalių laisvos valios išraiškos rezultatas, o vienos sandorio šalies - atsakovės nesąžiningų veiksmų rezultatas. Teigia, jog teismas nevertino aplinkybių, jog atsakovė artimai bendravo su kitu vyru, dėl ko normaliai mąstantis sutuoktinis tokiomis sąlygomis jokio testamento nebūtų sudaręs. Nurodo, jog teismas neįvertino, kad P. J. Ž. aiškiai išreiškė norą nutraukti santuoką su atsakove, nes visi jo veiksmai buvo logiški ir nuoseklūs - sutrikus sveikatai jis išvyko pas dukrą į užsienį geresnio gydymo, bandė tartis gražiuoju su atsakove, kad ši lauktų jo grįžtančio, ir tik nepavykus susitarti, sudarė atstovavimo sutartį su advokatu, vėliau kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, rūpinosi įrodymų byloje rinkimu bei papildomai įgaliojo sūnų atstovauti jį teisme. Byloje nėra nei vieno įrodymo, paneigiančio faktą, kad 2012-08-02 į teismą su pareiškimu nutraukti santuoką kreipėsi pats P.J. Ž., atsakovė sutiko nutraukti santuoką, todėl vadovaujantis CK 5.46 straipsnio 3 dalies pagrindu, bendras sutuoktinis testamentas pripažintinas negaliojančiu, tačiau šiuo pagrindu ieškinio teismas nenagrinėjo. Nurodo, jog teismas nevertino, kad atsakovė neketino su sutuoktiniu gyventi, ar taikytis, nes ji nesiekė su juo jokių kontaktų, nors žinojo, kad vyras yra ligonis, nevyko pas jį, pati neskambino jam ir laiškų nerašė. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jai buvo trukdoma, ar buvo sudarytos kokios nors kliūtys bendrauti su sutuoktiniu, o ir pati atsakovė paaiškino nagrinėjant bylą teisme, kad neketino vykti pas vyrą, nes jai tai per brangu. Be to, teigia, kad neteisingai buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, neatsižvelgta į jų atsiradimo priežastis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė T. Ž. prašo skundą atmesti. Nurodo, jog neginčijimai nustatyta, kad pats P. J. Ž. teismui ieškinio dėl santuokos nutraukimo nepadavė, todėl galima teigti, jog jis nesiekė nutraukti santuokos su ja ir ieškinio pateikimas teisme neišreiškė P.J. Ž. tikrosios valios. Teigia, jog pradėtas procesas pagal suklastotą ieškinį negali būti laikomas sukėlusiu kokias nors  teisines pasekmes. Nurodo, jog P. J. Ž. pateikė teismui prašymą dėl susitaikymo, kuris buvo patenkintas, bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas ir nė vienas iš sutuoktinių neprašė atnaujinti bylos nagrinėjimą, todėl teismas pagrįstai konstatavo nesant  pagrindo pripažinti  testamentą netekusiu galios CK 5.46 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teigia, jog  ji nesutiko nutraukti santuokos su P. J. Ž., tik nurodžiusi, jog jei ieškovo valia yra nutraukti santuoką ji neprieštaraujanti, tačiau nesutinka, kad dėl santuokos iširimo ji yra kalta. Kadangi santuoka nėra nutraukta,  bendras sutuoktinių testamentas nėra netekęs galios. Nurodo, kad  po testamento sudarymo P. J. Ž. galėjo disponuoti savo turtu ir tai, kad jis neperleido nuosavybės teisių į turėtą nekilnojamojo turto dalį, neatsisakė bendro sutuoktinių testamento, patvirtina jį pripažinus jos teisę paveldėti turtą po jo mirties ir to siekus. Teigia, jog ieškovas nėra bendro sutuoktinių testamento dalyviu, todėl jis negali ginčyti nebuvus jos valios sudaryti testamentą. Tvirtina niekada nesikreipusi į teismą dėl P. J. Ž. pripažinimo neveiksniu, o kreipėsi teisinės pagalbos dėl jo pripažinimo ribotai veiksniu dėl fizinės negalios, tačiau advokatė neteisingai ją suprato, pareiškimas buvo surašytas netinkamai ir  ji jo nepanaudojusi. Teigia, kad pareiškimą ieškovas neteisėtai išgavo ir panaudojo prieš ją. Nurodo, kad P.J. Ž. tikslas buvo palikti testamentu savo turtą ir tokia jo valia atitinka sąžiningumo ir protingumo reikalavimus.

Tretysis asmuo S. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Nurodo, jog teismas nevertino ieškovo argumentų dėl P. J. Ž. kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo, netaikė bendrąjį sutuoktinių testamentą reglamentuojančių teisės normų, nenagrinėjo ieškinio pagrindo ir neįvertino šalių pateiktų įrodymų pagal CK 5.46 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teigia, kad teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 5.43 straipsnį, bendrasis sutuoktinių testamentas laikytinas dvišaliu sandoriu, kuris išreiškia bendrą sutuoktinių valią, jog kiekvienas po savo mirties palieka kitam, pergyvenusiam sutuoktiniui visą savo turtą, įskaitant ir savo bendrosios nuosavybės dalį. Kadangi bendrasis testamentas yra sandoris, todėl kaip ir bet kuris kitas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu ar nuginčytu bendrais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.78 str.). Be to, įstatymas numato ir specifinius bendrojo sutuoktinių testamento panaikinimo ir negaliojimo pagrindus (CK 5.46 str.). CK 5.46 straipsnio 3 dalis numato, jog bendrasis sutuoktinių testamentas netenka galios, jeigu iki palikimo atsiradimo momento nutraukiama santuoka arba pareiškiamas ieškinys (paduodamas prašymas) nutraukti santuoką, arba sutuoktinis davė sutikimą išsituokti. Pats ieškinio nutraukti santuoką pareiškimas bendrąjį sutuoktinių testamentą daro negaliojančiu tik jeigu palikimas atsiranda po ieškinio pareiškimo dar neišnagrinėjus bylos. Jeigu palikimo neatsiranda, iki byla išnagrinėjama, tai dėl ieškinio pareiškimo bendrasis testamentas nenustoja galios. Vieno sutuoktinio ieškinio pareiškimas ar jo prašymo nutraukti santuoką padavimas patys savaime nenutraukia santuokos, nes iki priimamas galutinis sprendimas, sutuoktiniai gali susitaikyti. Tokiu atveju jie lieka sutuoktiniais ir lieka galioti jų sudarytas testamentas. Tokią pačią reikšmę turi ir aplinkybė, kai sutuoktinis duoda sutikimą nutraukti santuoką, bet jeigu sutuoktinis, davęs sutikimą nutraukti santuoką, iki atsirandant palikimui susitaiko su kitu sutuoktiniu ir tuo savo sutikimą atšaukia, bendrasis sutuoktinių testamentas lieka galioti. Nors įstatymas konkrečiai nenurodo, kokie asmenys gali prašyti pripažinti bendrąjį sutuoktinių testamentą netekusiu galios, taikant įstatymo analogiją, ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą ar testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis (CK 5.17 str.).

Byloje nustatyta, kad  sutuoktiniai P.J. Ž. ir T. Ž. 2012-05-03 sudarė bendrąjį sutuoktinių testamentą, paliekant turtą vienas kitam (1 t., b. l. 4). P.J. Ž. sūnus, ieškovas A. Ž. (CK 5.11str.1 d. 1 p.), nurodė, jog 2012-05-03 sudarytas testamentas pripažintinas  negaliojančiu CK 1.81 straipsnio 1 dalies,  1.89 straipsnio  1 dalies, 1.91 straipsnio 1 ir  5 dalių bei  5.46 straipsnio 3 dalies pagrindais, nes, sudarant ginčijamą testamentą, nebuvo laikomasi viešosios tvarkos bei moralės nuostatų, testamento sudarymo dieną  P.J. Ž. galėjo nesuvokti savo veiksmų, be to, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priklausomas nuo sutuoktinės, o T. Ž. neturėjo jokių ketinimų po  mirties  palikti visą savo turtą P.J. Ž., be to, jo tėvas buvo pareiškęs ieškinį nutraukti santuoką, o T. Ž. sutiko išsituokti.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2012-08-06 P. J. Ž. padavė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, turto padalijimo bei neturtinės žalos priteisimo (civilinė byla Nr. 2-145-223/2013, 1 t., b. l. 2-6). Iš minėtos civilinės bylos duomenų matyti, kad atsiliepimu į ieškinį atsakovė T. Ž. nurodė nesutinkanti su santuokos nutraukimu, tačiau  sutuoktiniui to reikalaujant, prašė pripažinti, jog santuoka nutrauktina dėl  P. J. Ž. kaltės. Be to, 2012-10-04 atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės bei pripažinti 1995-05-10 sudarytą dovanojimo sutartį, kuria K. M. padovanojo P.J. Ž. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini),  apsimestiniu sandoriu ir  šį sandorį laikyti pirkimo-pardavimo sutartimi (1 t., b. l. 79-81, 127-128). Civilinės bylos Nr. 2-145-223/2013 duomenimis, ieškovo prašymu, 2012-12-11 nutartimi civilinė byla dėl santuokos nutraukimo buvo sustabdyta ir šalims paskirtas trijų mėnesių terminas susitaikyti, o pagal 2013-03-28 P.J. Ž. prašymą, 2013-04-04 nutartimi teismas civilinės bylos nagrinėjimą atnaujino, sutuoktiniams nesusitaikius. Nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) P.J. Ž. mirė ir civilinė byla  2013-07-08 nutartimi buvo nutraukta (civilinė byla Nr. 2-145-223/2013, 2 t., b. l. 8-10,12-24, 79, 84). Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog tebesitęsiant civilinės bylos dėl   santuokos nutraukimo nagrinėjimui, atsirado palikimas ir tai yra pagrindas bendrajam P. J. Ž. ir T. Ž. sutuoktinių testamentui tapti negaliojančiu (CK 5.3 str. 1 d., 5.46 str. 3 d.). Tai, kad santuokos nutraukimo byla buvo nutraukta mirus P.J. Ž., bendrasis sutuoktinių testamentas negali būti laikomas galiojančiu, nes sutuoktiniai per teismo paskirtą trijų mėnesių terminą nesusitaikė ir jų valia nutraukti santuoką nepasikeitė. Nors, kaip minėta,  atsiliepimu į ieškinį  atsakovė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir santuoką galima išsaugoti, tačiau vėlesni T. Ž. veiksmai santuokos nutraukimo byloje vertintini kaip sutikimas nutraukti santuoką dėl P. J. Ž. kaltės. Atsižvelgiant į CK 5.46 straipsnio 3 dalies nuostatas, tai, jog  P.J. Ž. padavė ieškinį teismui dėl santuokos nutraukimo ir atsakovė iš esmės tam neprieštaravo, o palikimas atsirado iki  santuokos nutraukimo, bendrasis P. J. Ž. ir T. Ž. testamentas neteko galios. Nors nagrinėjamoje byloje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, atsakovė T. Ž. nurodė, jog P. J. Ž. ieškinys dėl santuokos nutraukimo yra suklastotas, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui neginčijamų įrodymui šiam teiginiui pagrįsti atsakovė nepateikė (1 t., b. l. 88, CPK 178 str.). Iš  rašysenos eksperto A. B. 2013-08-12 ekspertizės akto, kurį teismui pateikė ieškovas A. Ž., matyti, kad ekspertas yra konstatavęs,  jog 2012-07-12 atstovavimo sutartį ir 2012-08-02 ieškinį teismui pasirašė P. J. Ž. (1 t., b. l. 97-114). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-15 nutarties pagrindu atliktoje rašysenos ekspertizės išvadoje nurodoma, jog nustatyti ar 2012-08-02 ieškinį pasirašė  P.J. Ž. negalima, nes įvertinus parašų topografinio požymio sutapimą, bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus bei skirtumus, nustatyta, kad nei sutapimai, nei skirtumai nesudaro požymių visumos, kurios pakaktų teigiamai ar neigiamai išvadai (2 t., b. l. 5-9). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje 3K-3-340/2011; 2012-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2012). Atsižvelgiant į byloje esančių ekspertizių aktų išvadas, nepaneigta, jog 2012-08-02 ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir kt. reikalavimų buvo pasirašytas P. J. Ž.. Kitų pakankamų ir leistinų įrodymų, paneigiančių ieškinį dėl santuokos nutraukimo pasirašiusio asmens tapatybę, atsakovė T. Ž. nepateikė (CPK 12, 178 str.). Be to, įvertintina aplinkybė, jog klausimo, kad ieškinį pasirašė kitas asmuo, o ne pats P. J. Ž., gavusi sutuoktinio ieškinį, atsakovė nekėlė, kas leidžia daryti išvadą, jog  T. Ž. nekilo abejonių dėl P. J. Ž. parašo tikrumo.

Kaip minėta, bendrasis sutuoktinių testamentas, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau nagrinėjamoje byloje tenkinti ieškinį  A. Ž. nurodytais pagrindais negalima dėl sekančių motyvų. Ieškovas A. Ž. teigia, jog 2012-05-03 bendrasis sutuoktinių testamentas sudarytas prieštaraujant viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.). Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Vadovaujantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-554/2014). Byloje nustatyta, kad P. J. Ž. ir T. Ž. 2012-05-03 bendruoju sutuoktinių testamentu jiems priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko vienas kitam (1 t., b. l. 4). Bendrojo sutuoktinių testamento sudarymą, jo turinį reglamentuoja įstatymas (CK 5.43 str., 5.45 str.). Šiuo atveju, pripažinti 2012-05-03 bendrąjį sutuoktinių testamentą prieštaraujančiu viešajai tvarkai bei gerai moralei nėra jokio pagrindo, nes pats sandoris atitinka įstatymo normas, jo turinys, kai sutuoktiniai palieka vienas kitam turtą, negali būti pripažintinas prieštaraujančiu gerai moralei. A. Ž. teiginiai dėl atsakovės T. Ž. elgesio, santykių su kitu vyru, nėra tas pagrindas, dėl ko bendrasis sutuoktinių testamentas gali būti pripažintinas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar gerai moralei. CK 1.81 straipsnyje nurodytas sandorio negaliojimo pagrindas sietinas tik su pačiu sandoriu, sandorio šalių tikslu – ko šalys siekė sudarydamos sandorį. Ieškovas neįrodė, jog atsakovės tikslai buvo nesąžiningi, pažeidžiantys P.J. Ž. teises ar teisėtus interesus. Vertinant ieškovo A. Ž. teiginius dėl ginčo testamento negaliojimo CK 1.89 straipsnio pagrindu, įvertintina, jog įstatymas imperatyviai nurodo, koks asmuo gali ginčyti sandorį minėtu pagrindu. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Kadangi 2012-05-03 bendrasis sutuoktinių testamentas buvo sudarytas P. J. Ž. ir T. Ž., ieškovas A. Ž., nesantis šio sandorio šalimi, neturi teisinio pagrindo ginčyti testamento galiojimą, vadovaujantis P. J. Ž. abejotinu gebėjimu, sergant sunkia liga, suprasti savo veiksmus ar juos valdyti, sudarant ginčo sandorį. Be to, P.J. Ž. nebuvo pripažintas neveiksniu, o byloje esantys duomenys patvirtina, jog ir po bendrojo sutuoktinių testamento sudarymo, P. J. Ž., nors ir sirgdamas (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), 2012  m. liepos  mėnesį orientavosi asmens, laiko, vietos ir dienos įvykių atžvilgiu, jo sąmonė buvo aiški (2 t., b. l. 29-33). Apeliantas nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių prastesnę P.J. Ž. sveikatos būklę 2012-05-03 sandorio sudarymo metu  (CPK 12 str., 178 str.). Tai, jog P. J. Ž. suprato savo veiksmus, nurodė ir sandorį patvirtinusi notarė M.L. K. bei su juo  minėtu metu bendravusios liudytojos A. Ž.,  A. B.. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė yra sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.). Vertinant ginčo sandorio galiojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu ginčyti sandorį gali tik nukentėjęs asmuo (CK 1.91 str. 1 d.). Kadangi 2012-05-03 bendrąjį sutuoktinių testamentą sudarė P. J. Ž. ir T. Ž., todėl tik šios dvi sandorio šalys, gali ginčyti sandorio galiojimą buvus apgaulei, smurtui, ekonominiam spaudimui ar realiam grasinimui. Nagrinėjamoje byloje ieškovas A. Ž. neatstovauja P.J. Ž. kaip jo atstovas, reiškia reikalavimą kaip savarankiškas asmuo, todėl įstatymas jam nesuteikia teisės ginčyti bendrąjį sutuoktinių testamentą CK 1.91 straipsnio pagrindu. A. Ž. teiginiai, jog atsakovės T. Ž. elgesys neatspindėjo jos tikrosios valios sudaryti bendrąjį sutuoktinių testamentą ir ji  neketino savo turto po mirties palikti sutuoktiniui, o siekė užvaldyti sutuoktinio turtą, atmestini, kaip neįrodyti, o kokia buvo tikroji atsakovės valia, ieškovas negali nuspręsti už T. Ž., kuri eilę metų prižiūrėjo ir rūpinosi jo  sunkiai sergančiu  tėvu. Be to, P.J. Ž. daug metų sirgo sunkia liga ir žinojo, jog  jam reikalinga globa, tačiau jis turėjo ne tik sutuoktinę, bet ir vaikų iš pirmos santuokos su kuriais bendravo, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog buvo priklausomas tik nuo atsakovės ir dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti sandorį. Įvertintina aplinkybė, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2012-05-03 ir iki pat mirties 2013-03-31 P. J. Ž. turėjo galimybę panaikinti bendrąjį sutuoktinių testamentą, nes iš ieškinio dėl santuokos nutraukimo matyti, jog jam tapo žinoma apie atsakovės spaudoje paviešintas jo asmeninio gyvenimo detales, T. Ž. artimai bendravus su kitu vyriškiu, kad po testamento sudarymo atsakovė kreipėsi į gydytojus duomenų, tikslu kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo neveiksniu, tačiau įrodymų, jog P. J. Ž. ketino ar ėmėsi veiksmų panaikinti 2012-05-03 bendrąjį sutuoktinių testamentą, teismui nepateikta, kas leidžia daryti išvadą, jog testamento sudarymu buvo išreikšta jo valia. Dėl paminėtų motyvų pripažinti sandorį negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

Ieškovo nurodyti teiginiai dėl Notariato įstatymo 28 straipsnio pažeidimo šioje byloje negali būti vertintini, nes ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti bendrąjį sutuoktinių testamentą patvirtintą pažeidus minėto įstatymo nuostatas. Be to, ieškovas pats nurodė, jog jo tėvas  sirgo sunkia liga, todėl  esant sutuoktinės prašymui, notarė turėjo pagrindą vykti į namus ir patvirtinti šalių sudaromą sandorį.

Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje netinkamai aiškino ir taikė CK 5.46 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl skundžiamas  sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

CPK  93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovas A. Ž. už ieškinį sumokėjo 41,71 € (144 Lt), patyrė 263,55 € (910 Lt) ekspertizės apmokėjimo išlaidų bei 41 € žyminiu mokesčiu apmokėjo apeliacinį skundą (1 t., b. l. 11; 2 t., b. l. 27, 3 t., b. l. 12;). Patenkinus ieškinį, iš atsakovės T. Ž. priteistina ieškovo naudai 346,26 € (41,71 + 263,55 + 41) bylinėjimosi išlaidų, kurios laikytinos pagrįstomis (CPK 93 str. 3 d.). Valstybės naudai iš T. Ž. priteistinos 35,33 € išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (2 t., b. l. 2, CPK 96 str.1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu  teisėjų kolegija  

n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. Ž. ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančiu 2012  m. gegužės 3 d. Petro J. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir T. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą bendrąjį sutuoktinių testamentą (registro Nr. 2787).

Priteisti iš T. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 346,26 € (tris šimtus keturiasdešimt šešis eurus 26 euro ct) bylinėjimosi išlaidų bei 35,33 € (trisdešimt penkis eurus 33 euro ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“,  įmokos kodas 5660.

Teisėjų kolegija                                                                                                  Ramunė Čeknienė

Eigirdas Činka              

                 Birutė Valiulienė