Administracinė byla Nr. I1-2076-289/2022

                                Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01996-2021-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija:20.2.3.2;

                                      55.1.1; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 30 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Virginijus Stankevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Teismas

n u s t a t ė :

Regionų apygardos administraciniame teisme 2021 m. rugsėjo 30 d. gautas pareiškėjo A. N. skundas (1–5 b. l.), kuriuo prašoma priteisti 25000 eurų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad nuo 2018 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. kovo 9 d. (483 dienas) pareiškėjui nebuvo suteiktas joks gydymas dėl (duomenys neskelbtini), dėl to buvo patyręs daug su sveikata susijusių komplikacijų, minėtas dienas būdavo be miego, susierzinęs, apatiškas, numetė net 20 kg bendro kūno svorio, dėl to buvo atstumtas kitų asmenų, nes visi galvojo, kad serga užkrečiama liga, dėl to teko klausytis pažeminančių įžeidinėjimų, ignoravimo ir kt. Atsakovas ŠTI atvykus pareiškėjui buvo informuotas dėl sveikatos problemų, nebuvo duodami vaistai, buvo siūloma gerti daugiau arbatos ir valgyti daugiau maisto produktų, kuriuose yra daug geležies (pvz. mėsos). Dėl ligos ir jos negydymo pareiškėjas patyrė didelę skriaudą tiek psichologiškai, emociškai, fiziškai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, jog iš skundo matyti, kad pareiškėjo skundžiamas laikotarpis yra nuo 2018-11-27 iki 2020-03-09, tačiau Šiaulių TI atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinus įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros skyrių pertvarką, nuo 2019-10-01 Šiaulių tardymo izoliatoriuje neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, tačiau įsteigtas naujas struktūrinis padalinys - pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius veiklos adresu Šiaulių tardymo izoliatorius). Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatorius negali būti atsakingas už kitą juridinį asmenį, Šiaulių TI teikia atsiliepimą skundo dalyje, kuris apima laikotarpį nuo 2018-11-27 iki 2019-10-01. Pagal aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriuose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą ir darbo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Pagal 3 dalį privaloma nuodugniai patikrinti naujų į tardymo izoliatorių priimtų asmenų sveikatos būklę. Pagal 4 dalį suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Pareiškėjas savo skunde teismui nurodo, kad jam nebuvo tinkamai teikiama sveikatos priežiūra, tačiau atsakovas pažymi, kad jis savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais, nenurodo, kada kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą, pas kokį gydytoją, kada jam pagalba nebuvo suteikta arba buvo suteikta nekvalifikuota pagalba, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia bendro pobūdžio prielaidomis, neįrodo jo jokiais pagrįstais faktais ar įrodymais, todėl pretenzijos Šiaulių tardymo izoliatoriaus sveikatos priežiūros tarnybai neturi pagrindo. Nurodo, kad skundai dėl nusiskundimų sveikata yra fiksuojami kalinamųjų asmens sveikatos istorijose. Asmens sveikatos istorijoje yra ir išrašas iš pirminės medicininės pareiškėjo apžiūros bei su pareiškėjo sveikata susiję kiti duomenys. Iš teismui pateiktos Asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas pirminės gydytojo apžiūros metu nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, jokių duomenų apie esamas ar įtariamas ligas nepateikė. Pirminės apžiūros metu užfiksuotas 85 kg svoris. Svertas pakartotinai: 2018-12-17 svoris 94 kg, 2019-01-09 svoris 94 kg, 2019-01-30 svoris 96 kg. Taip pat matyti, kad 2019-12-03 d. šeimos gydytojo konsultacijos metu A. N. pareiškė norą išsitirti (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, siekiant patvirtinti ar paneigti diagnozę, šeimos gydytojas rekomendavo vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl (duomenys neskelbtini) ištyrimo. Visa tai įvertinus matyti, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, jokių duomenų apie dėl ligos krintantį svorį nėra, priešingai – matyti, kad pareiškėjo svoris net augo. Taip pat matyti, kad pirmą kartą nusiskundimus dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjas išsakė tik 2019-12-03, kuomet už sveikatos priežiūros teikimą atsakingu tapo Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (t. y. ne Šiaulių TI skyrius). Papildomai nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje paslaugas teikiantys (teikę) gydytojai ir medicinos specialistai turi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduotas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintas medicinos praktikos licencijas, kurios suteikia teisę jiems verstis medicinos praktika. Kiekvienas gydytojas ir medicinos specialistas praktiniame darbe vadovaujasi atitinkamomis medicinos normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Gydytojas, įvertinęs paciento sveikatos būklę, sprendžia kokius tyrimus ir gydymą reikia skirti pacientui. Gydymą ir reikalingus tyrimus gydytojas turi teisę skirti tik pagal medicinines indikacijas, o ne pagal paciento pageidavimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškimai šiai komisijai paduodami raštu. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėtų teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). ABTĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka. Kadangi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į privalomą ikiteisminę instituciją nėra – pareiškėjo skundas turi būti patiktas nenagrinėtu.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės atsiliepime nurodoma, kad pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių su prašymu išsitirti skydliaukę. Atsižvelgiant į tai Pareiškėjui buvo rekomenduota ir paskirta konsultacija Ligoninėje, kuri įvyko 2020 m. birželio 18 d. nuotoliniu būdu. Konsultacija nuotoliniu būdu buvo organizuojama dėl koronaviruso plitimo Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 kovo 14 d. Nr. 207 nutarimas ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (su vėlesniais pakeitimais). Ligoninė su Pareiškėjo skundu nesutinka ir savo poziciją grindžia žemiau išdėstytais motyvais. Kaip matyti iš Pareiškėjo pateikto skundo, Pareiškėjo reikalavimas grindžiamas dėl, neva jam netinkamai suteiktų asmens sveikatos paslaugų, Ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuje. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių sveikatos priežiūros specialistų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, pacientų skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Minėto Įstatymo 13 straipsnis nustato, kad pacientas turi teisę į žalos, padarytos pažeidus jo teises teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą. Šio Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant paciento nustatytas teises, atlyginama šio Įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Minėto Įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. O Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pagal aptariamo Įstatymo to paties straipsnio 8 dalį nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos, veikiančios prie Sveikatos apsaugos ministerijos, sprendimu, pareiškėjas (ieškovas) turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo iš esmės. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Pareiškėjas reikalaudamas neturtinės žalos, netinkamai laikosi tokių teisių gynimo būdo, tai yra Pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Ligoninė pažymi, kad Pareiškėjui atvykus į Ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių, jam visuomet buvo suteiktos paslaugos, aptartas gydymas, galimos indikacijos, tyrimų planas. Vertinant Pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atkreipia dėmesį ir pažymi, kad Ligoninėje dirba kvalifikuoti medicinos specialistai turintys ir dirbantys pagal galiojančias licencijas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad Pareiškėjas būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 105 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo A. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neteisėtais veiksmais.

Teismo manymu tikslinga akcentuoti, kad nagrinėjamos administracinės bylos ribos sietinos tik su Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (pareigūnų, darbuotojų) veiksmais, susijusiais su medicininės pagalbos, priežiūros administravimu, medicininės pagalbos, priežiūros teikimo organizavimu, tačiau nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nevertintinas paties gydymo tinkamumas (netinkamumus). Pažymėtina, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje turėtų pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, turėtų teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.).

Teismas pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Dėl medicininės priežiūros paslaugų administravimo, organizavimo ((duomenys neskelbtini) konsultacijos suteikimo) Šiaulių tardymo izoliatoriuje

Įgyvendinus įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros skyrių pertvarką, nuo 2019-10-01 Šiaulių tardymo izoliatoriuje neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, įsteigtas naujas struktūrinis padalinys - Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Taigi Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai, susiję su priežiūros paslaugų administravimo, organizavimu dėl pareiškėjo prašomos (duomenys neskelbtini) konsultacijos vertintini tik už laikotarpį nuo 2018-11-27 iki 2019-10-01.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2022 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 14-3477 (b. l. 109) nurodoma, kad iš siunčiamos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-11-27 iki 2019-10-01 pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją kreipėsi su prašymu leisti gauti vaistų sąnariams, taip pat teikė prašymą dėl leidimo gauti vitaminų, tačiau tai nėra susiję su skundo dalyku – (duomenys neskelbtini) gydymu. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2022 m. balandžio 5 d. rašte Nr. 61-770 nurodoma, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018-11-27 iki 2019-10-01 A. N. į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių kreipėsi su prašymais dėl vaistų leidimo ir dėl vitaminų.

Taigi iš turimų rašytinių įrodymų darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2018-11-27 iki 2019-10-01 pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją (asmenis, atsakingus už medicininės priežiūros paslaugų organizavimą, administravimą) nesikreipė dėl (duomenys neskelbtini) konsultacijos, (duomenys neskelbtini) ištyrimo. Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą byloje nenustatyta viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai. Nenustačius šios atsakomybės sąlygos, nevertintintos ir kitos atsakomybės sąlygos (priežastinis ryšys, neturtinės žalos dydis), todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas

Dėl medicininės priežiūros paslaugų administravimo, organizavimo ((duomenys neskelbtini) konsultacijos suteikimo) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje

2019 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių su prašymu ištirti skydliaukę.

Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr.13-A/2018/2666 gydytojo G. K. padaryto įrašo 2020 m. kovo 23 d. matyti, kad pareiškėjas nurodė, kad laisvėje yra gėręs (duomenys neskelbtini) vaistus, taip pat matyti, kad gydytojas paskyrė duomenys neskelbtini) tyrimų atlikimą.

Konsultacija Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (nuotoliniu būdu) buvo suteikta 2020 m. birželio 18 d.

Taigi darytina išvada, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui (duomenys neskelbtini) konsultacija buvo suteikta tik po daugiau nei 6 mėnesių.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ) 45 str. 1 d. numato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

LR sveikatos ministro ir LR teisingumo ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimų įstaigose, tvarkos aprašo 13 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo įstaigoje laikomi suimtieji ir (ar) nuteistieji pas sveikatos priežiūros specialistus registruojami teisės aktų nustatyta tvarka. Už pacientų pateikimą pas sveikatos priežiūros specialistus atsakingi laisvės atėmimo įstaigos, kurioje veikia Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus padalinys, pareigūnai.

Iš atsakovės atstovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės atsiliepimo, pateiktų dokumentų negalima daryti išvadų, kad buvo atliekami kokie nors tikslingi veiksmai, kad (duomenys neskelbtini) konsultacija būtų suteikta per trumpesnį nei 6 mėnesių terminą. Nors negalima konstatuoti, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė neatliko apskritai jokių aktyvių veiksmų, iš kurių būtų galima matyti, jog būtų buvę siekiama suteikti pareiškėjui medicinos pagalbą (2020 m. kovo mėn. buvo paskirtas tyrimų duomenys neskelbtini) atlikimas), bet vis dėlto atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo imtasi reikalingų priemonių, susijusių su (duomenys neskelbtini) ištyrimu, (duomenys neskelbtini) konsultacijos suteikimu per operatyvesnį, protingesnį terminą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-974/2013 nurodoma, kad EŽTT byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96 yra pripažinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnis valstybes įpareigoja tinkamai užtikrinti kalinio sveikatą ir gerovę, be kita ko, suteikiant reikiamą medicininę pagalbą, kalinių teisę į sveikatą nuolat plėtoja toliau. Kai kurių valstybių atveju EŽTT yra konstatavęs, kad medicininės kalinių priežiūros nepakankamumas yra sisteminė, struktūrinė problema (Visloguzov prieš Ukrainą, 32362/02, Poghosyan prieš Gruziją, 9870/07).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo aspektų, rėmėsi ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą numatytais standartais (pvz., Komiteto standartais (CPT/Inf/E (2002) 1 –Rev.2006). Taip pat Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Standartų nuostatomis vadovaujamasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (pvz., byloje Khudobin prieš Rusiją, Nr.59696/00).

Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje aktualios Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokią žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2003 (toliau – Standartai) IV skyriaus „Sveikatos priežiūra pataisos įstaigose“ nuostatos. Standartų IV skyriuje pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 30 paragrafe numatyta, kad nepakankamo lygio sveikatos priežiūra greitai gali sukurti situacijas, kurias apima terminas „nežmoniškas arba žeminantis elgesys“. Standartų 31 paragrafe numatyta, kad kaliniai turi teisę į tokią pačią medicinos priežiūrą, kaip ir laisvėje esantys asmenys. Šis principas neatsiejamas nuo pagrindinių asmens teisių. Standartų 38 paragrafe numatyta, kad pataisos įstaigos sveikatos priežiūros tarnyba turėtų užtikrinti medicininį gydymą ir slaugą, skirti atitinkamas dietas, fizioterapiją, reabilitaciją ar teikti bet kurias paslaugas tokiomis pačiomis kaip ir laisvėje sąlygomis.

Šioje byloje taip pat aktualus Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ taikymas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 nurodoma, kad dėl Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 39 p. numato, kad kalėjimų valdžia turi rūpintis visų kalinių sveikata. 40.1. p. numatyta, kad medicinos paslaugos turėtų būti organizuotos taip, kad būtų glaudžiai susijusios su bendra vietine ir nacionaline sveikatos apsaugos sistema; 40.3. p. numatyta, kad visi kaliniai turi turėti galimybę naudotis medicinos paslaugomis, kurios teikiamos šalyje, ir negali būti diskriminacijos teisinės padėties pagrindu; 40.4 p. – sveikatos priežiūros tarnybos kalinimo įstaigoje turi stengtis nustatyti ir gydyti visus fizinius ar psichinius susirgimus bei sutrikimus, nuo kurių kaliniai gali kentėti. 40.5. – Visos reikalingos medicinos, chirurgijos ir psichiatrijos paslaugos, įskaitant ir tas paslaugas, kurios yra prieinamos visuomenėje, turi būti suteiktos kaliniui.

Byloje Khudobin prieš Rusiją (Nr.59695/00) 2007 m. sausio 26 d. sprendime pažymima, kad Konvencijos 3 straipsnis numato pareigą valstybei saugoti laisvės netekusių asmenų fizinę gerovę. Europos Žmogaus Teisių Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad kalėjimo ligoninėse gaunama medicininė pagalba gali ne visada būti tokio pat lygio kaip geriausiose medicinos įstaigose bendrai visuomenei. Vis dėlto, valstybė privalo užtikrinti, kad sulaikytų asmenų sveikata ir gerovė yra vienodai saugoma, tarp kitų dalykų, suteikiant jiems reikalingą medicininę pagalbą (žr. Kudla prieš Lenkiją, Nr.30210/96, Hurlato prieš Šveicariją, 1994 m. sprendimas, Kalashnikov prieš Rusiją, Nr.47095/99).

Darytina išvada, kad šiuo atveju Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose teisės aktuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuotas nuostatas, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų tokių kančių ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą kaip ir laisvėje esantiems asmenims, į tai, kad laisvės atėmimo vietų ligoninė pasirinktu elgesio modeliu nebuvo adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.

        Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

        Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, nors ir per nepagrįstai ilgą terminą, pareiškėjui buvo suteikta (duomenys neskelbtini) konsultacija, pareiškėjui buvo atlikti tyrimai, skirtas gydymas. Todėl įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

        Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a :

        Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.

        Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į tinkamą medicinos paslaugų organizavimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista.

        Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

        Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas                                        Virginijus Stankevičius