Pirmosios instancijos teismo teisėjas              Civilinė byla Nr. 2A-660-280/2015

Liudvikas Myško                  Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00513-2014-4

              Procesinio sprendimo kategorija:

              2.5.1.1; 2.5.9.2; 3.3.1.14; 3.3.1.21;121.21 (S)

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. M. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16-732/2015 pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovams Z. M. ir A. Ž., trečiajam asmeniui A. R. dėl be pagrindo įgyto turto ir patirtų nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas E. R. prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. Ž. ir Z. M. 8 688,60 Eur (30 000 Lt) be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 260,66 Eur (900 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2008-05-14 Vilniaus m. 17-ajame notarų biure buvo patvirtintos dvi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu S. K., pagal įgaliojimą atstovaujama atsakovo A. Ž., pardavė E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine A. R. nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, pastatą – gyvenamąjį namą, pastatą – ūkio pastatą, pastatą – pirtį, pastatą – ūkio pastatą, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Šio sandorio sudarymo procese dalyvavo abu atsakovai, kurie ieškovui prisistatė esą verslo partneriai, užsiimantys tarpininkavimo paslaugomis nekilnojamojo turto pardavimo srityje. Ieškovas turėjo pakankamą pagrindą pasitikėti atsakovais, kadangi jų elgesys jam jokių abejonių ir įtarimų nesukėlė. Atstovo A. Ž. vardu buvo išduotas įgaliojimas, kuris buvo patvirtintas notaro, jame buvo įtvirtinta atsakovo teisė savo nuožiūra parduoti ginčo turtą, įgaliojimo galiojimo laikas nebuvo pasibaigęs. Už įgytus žemės sklypus ir gyvenamąjį namą su statiniais atsakovui Z. M. kartu su A. Ž. ieškovas sumokėjo 30 000 Lt sumą, notarinės sutarties sudarymo išlaidoms – 900 Lt. Tik vėliau paaiškėjo, kad pirkimo – pardavimo sandoriai prieštaravo S. K. valiai, kadangi buvo sudaryti siekiant nusikalstamų tikslų. 2012-10-08 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. Ž. ir Z. M. buvo pripažinti kaltais pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad sukčiavimo būdu užvaldė S. K. priklausantį turtą, t. y. A. Ž., veikdamas kartu su Z. M., įgavę S. K. pasitikėjimą ir pasinaudoję pastarosios žalingais įpročiais, amžiumi, patirties ir žinių stoka tvarkant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo dokumentus, taip pat kitomis asmeninėmis nukentėjusiosios savybėmis, ją suklaidino bei įtikino sudaryti įgaliojimą tvarkyti visą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Vėliau, šio įgaliojimo pagrindu, veikdami S. K. vardu, su ieškovu sudarė minėtus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius, dėl kurių neteisėtumo jam žinoma nebuvo. Tokiu būdu buvo pažeisti tiek S. K., tiek ir ieškovo E. R. teisės ir teisėti interesai. 2014-02-25 Molėtų rajono apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10-335/2014 pripažino, jog sandoriai buvo sudaryti panaudojant apgaulę, ir CK 1.91 str. pagrindu pripažino juos negaliojančiais, t. y. notarės D. M. patvirtintą S. K. pasirašytą įgaliojimą nuo sudarymo momento; 2008-05-14 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią E. R. ir A. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo S. K. nekilnojamąjį turtą; 2008-05-14 žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pagalbinio ūkio pastatais pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią E. R. ir A. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo S. K. nekilnojamąjį turtą bei pritaikė restituciją ir minėtą nekilnojamąjį turtą iš neteisėto valdymo grąžino S. K. natūra. 2014-06-12 Panevėžio apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-415-425/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovui sudarant minėtus nekilnojamojo turto sandorius, tuo metu atsakovams piniginės lėšos už įsigyjamą turtą buvo perduotos teisėtai, tačiau vėliau, teismui pripažinus sandorius negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir visą ieškovo su sutuoktine įgytą turtą restitucijos pagrindu perdavus S. K., teisinis šių atsakovų gautų lėšų įgijimo pagrindas išnyko. Dėl šių lėšų grąžinimo ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovus, tačiau pastarieji reikalavimo neįvykdė.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui E. R. solidariai iš atsakovų A. Ž. ir Z. M. 8 688,60 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 260,66 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-09-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad 2008-05-14 Vilniaus m. 17-ajame notarų biure buvo patvirtintos dvi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu S. K., pagal įgaliojimą atstovaujama atsakovo A. Ž., pardavė ieškovui E. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine A. R. turtą: žemės sklypą, 0,2400 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, 93,27 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkio pastatą, 85,00 kv. m. užstatyto ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pirtį, 11 kv. m. užstatyto ploto, unikalus Nr. 4400-1290-9270, pastatą – ūkio pastatą, 83 kv. m. užstatyto ploto, unikalus Nr. 4400-1290-9305, kitus statinius, unikalus Nr. 4400-1290-9356, esančius (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, 2,7200 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Įsiteisėjusiu Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovai Z. M. ir A. Ž. yra pripažinti kaltais tuo, kad panaudodami apgaulę sukčiavimo būdu 2008 m. užvaldė tiek S. K., tiek kitų nukentėjusiųjų turtą. 2014-02-25 Molėtų rajono apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10-335/2014 pripažino, jog aukščiau minėtos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos panaudojant apgaulę ir jas pripažino negaliojančiomis, taip pat buvo pripažintas negaliojančiu 2008-04-24 Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarės D. M. patvirtintas S. K. pasirašytas įgaliojimas nuo sudarymo momento ir taikyta restitucija – paminėtą nekilnojamąjį turtą iš neteisėto valdymo grąžinti S. K. natūra. 2014-06-12 Panevėžio apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-415-425/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2012-10-08 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovai Z. M. ir A. Ž. yra pripažinti kaltais tuo, kad panaudodami apgaulę sukčiavimo būdu 2008 m. užvaldė S. K. turtą, į tai, kad 2014-02-25 Molėtų rajono apylinkės teismas sprendimu pripažino, jog aukščiau minėtos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos panaudojant apgaulę ir jas pripažino negaliojančiomis bei grąžino S. K. turtą natūra, o Panevėžio apygardos teismo 2014-06-12 nutartyje jau buvo nustatyta, kad ieškovas E. R. 30 000 Lt sumokėjo atsakovui Z. M., remdamasis teismų nustatytais prejudiciniais faktais tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje, konstatavo, jog E. R. 30 000 Lt sumą už jam parduotą S. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą sumokėjo ir perdavė atsakovui Z. M.. Teismas atmetė atsakovų argumentus, neva, ieškovas sudarydamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo nesąžiningas, nerūpestingas ir neatidus, kadangi, remiantis prejudiciniais faktais, kaltais dėl sukčiavimo būdu panaudojant apgaulę yra pripažinti atsakovai. Teismo vertinimu, bylos aplinkybės patvirtina, jog turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais, todėl yra įrodytos CK 6.237 str. nustatytos taisyklės, kada turtas yra pripažintinas kaip įgytas be pagrindo. Konstatavo, kad šiuo atveju atsakovams Z. M. ir A. Ž. atsirado pareiga grąžinti ieškovui be pagrindo įgytą turtą – pinigines lėšas. Kadangi būtent dėl neteisėtų Z. M. ir A. Ž. veiksmų ieškovas patyrė nuostolių, todėl 260,66 Eur išlaidų už notarinių sutarčių sudarymą teismas priteisė iš šių atsakovų (CK 6.249 str.).

Apeliaciniu skundu atsakovas Z. M. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė įstatymą. Sprendimu teismas visiškai neįvertino paties ieškovo nesąžiningų, neatidžių ir nerūpestingų veiksmų sudarant 2008-05-14 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, kurio pagrindu S. K. perleido ieškovui gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, pirtį, žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Teismas visiškai nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, kad 2012-10-08 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovai Z. M. ir A. Ž. yra pripažinti kaltais, jog panaudodami apgaulę sukčiavimo būdu 2008 m. užvaldė S. K. turtą. Priešingai, šiame nuosprendyje nėra konstatuota jokių aplinkybių, kad apgaulė buvo naudojama prieš ieškovą ar kad ieškovas sudarant nekilnojamojo turto sandorį būtų atsakovų suklaidintas. Be to, teismas nepagrįstai taikė CK 6.237 str. įtvirtintą nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šiuo atveju nekilnojamojo turto sandoris, pagal kurį ieškovas, būdamas nesąžiningas, neatidus ir nerūpestingas, mokėjo pinigus, perdavė pinigines lėšas atsakovams, 2014-02-25 Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimu yra pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.91 str. Ieškovas reikalauja iš atsakovų priteisti turtą, kurį jis perdavė sudarydamas nekilnojamojo turto sandorį, nes šis sandoris yra pripažintas negaliojančiu, todėl tai sudaro galimybes taikyti CK 6.145 str. 2 d., ir, esant ieškovo nesąžiningumui, netaikyti restitucijos arba taikyti ją iš dalies. Be to, jeigu teismas jau taikė CK 6.237 str., tai jis privalėjo atsižvelgti, kad CK 6.249 str. nustato, jog, jeigu asmuo be pagrindo gavęs turtą šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui. Kadangi atsakovas yra perdavęs visus iš ieškovo gautus pinigus atsakovui A. Ž., todėl teismas nepagrįstai 8 688,60 Eur priteisė solidariai iš abiejų atsakovų, o ne vien iš atsakovo A. Ž., kuris tuos pinigus gavo. Tuo tarpu teismas visiškai nemotyvavo ir nenurodė, kodėl ši suma yra priteisiama solidariai. Esant ieškovo nesąžiningumui sudarant nekilnojamojo turto sandorį yra svarstytina galimybė šias sumas paimti į valstybės pajamas.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog nuginčytų sandorių metu ieškovas buvo nesąžiningas, kadangi jis, kaip pirkėjas, buvo lygiai taip pat atsakovų apgautas, kaip ir turto pardavėja S. K.. Šio sandorio sudarymo procese dalyvavo abu atsakovai, t. y. tiek A. Ž., kurio vardu buvo išduotas įgaliojimas, tiek ir Z. M., kurie prisistatė esą verslo partneriai, užsiimantys tarpininkavimo paslaugomis nekilnojamojo turto pardavimo srityje. Abejoti jų patikimumu nebuvo jokio pagrindo.

Apeliacinis skundas atmestinas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jų neatkartoja ir pritaria skundžiamame teismo sprendime nurodytiems motyvams. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 str. numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Atmetant apelianto argumentus dėl restitucijos taikymo, pažymėtina, jog restitucijos taikymo klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. 2014-02-25 Molėtų rajono apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10-335/2014 pripažino, kad sandoriai buvo sudaryti panaudojant apgaulę, ir CK 1.91 str. pagrindu pripažino juos negaliojančiais, t. y. 2008-04-24 Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarės D. M. patvirtintą S. K. pasirašytą įgaliojimą nuo jo sudarymo momento; 2008-05-14 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią E. R. ir A. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo S. K. nekilnojamąjį turtą – 2,7200 ha žemės sklypą; 2008-05-14 žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pagalbinio ūkio pastatais pirkimo –pardavimo sutartį, pagal kurią E. R. ir A. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo S. K. nekilnojamąjį turtą – 0,2400 ha žemės sklypą su jame esančiais statiniais bei pritaikė restituciją ir paminėtą nekilnojamąjį turtą iš neteisėto valdymo grąžino S. K. natūra. Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismas 2014-06-12 sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju dvišalė restitucija negali būti taikoma; patys apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad S. K. pinigų už parduotą nekilnojamąjį turtą „galimai negavo“; iš nuosprendžio baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. R. 30 000 Lt už jam parduotą S. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą sumokėjo ne S. K. ar jos įgaliotiniui A. Ž., bet S. K. kaimynui A. M.. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei baudžiamojoje byloje nuosprendžiu nustatytus prejudicinius faktus, kad įgaliojimas bei ginčo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys su turto savininke S. K. sudarytos apgaulės būdu (CK 1.91 str. 1 d.), teismas sprendė, kad dvišalė restitucija šiuo atveju negali būti taikoma kaip prieštaraujanti teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.). Priešingu atveju S. K. būtų įpareigota grąžinti 30 000 Lt, kurių ji negavo.

Kaip pažymėjo Panevėžio apygardos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantai (E. R. ir A. R.) dėl sumokėtų 30 000 Lt turi teisę kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu asmeniui, kuriam perdavė pinigus, nes nagrinėjamoje byloje priešieškinys nebuvo pareikštas, nes atsakovas A. Ž. nepripažįsta gavęs 24 000 Lt. Šiuo atveju minėtų teismų sprendimai turi prejudicinę galią.

CPK 182 str. 2 p. ir 279 str. 4 d. normose įtvirtintas teismo sprendimo privalomumas individualios bylos atžvilgiu – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.); teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Pasisakydamas dėl prejudicinių faktų nustatymo ir jų taikymo atvejų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2012; kt.).

Apeliantas skunde dėsto argumentus dėl restitucijos taikymo bei nuginčytinomis pirkimo – pardavimo sutartimis turtą įgijusio asmens (E. R.) sąžiningumo, tačiau teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako, nes šie klausimai yra išspręsti įsiteisėjusiais Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-10-08 nuosprendžiu (atsakovai Z. M. ir A. Ž. yra pripažinti kaltais tuo, kad panaudodami apgaulę sukčiavimo būdu 2008 m. užvaldė S. K. turtą), Molėtų rajono apylinkės teismo 2014-02-25 sprendimu (pripažinta, jog aukščiau minėtos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos panaudojant apgaulę S. K. atžvilgiu ir jas pripažino negaliojančiomis bei grąžino S. K. turtą natūra) bei Panevėžio apygardos teismo 2014-06-12 nutartimi (nustatyta, kad E. R. 30 000 Lt sumokėjo atsakovui Z. M.).

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė CK 6.237 str. įtvirtintą nepagrįsto praturtėjimo institutą. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali ir laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančias teises normas. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011; kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju, kaip minėta, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pirkimo – pardavimo sutartys yra sudarytos neteisėtai bei jos pripažintos negaliojančiomis (CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, t. y. kaip sudarytos dėl apgaulės), tai reiškia, kad neliko sandorių, kurių pagrindu atsakovai, bendrai ir nusikalstamai veikdami, gavo pinigus. Apeliacinės instancijos teismo sprendime yra konstatuota, kad restitucija šiuo atveju nėra galima, todėl laikytina, kad yra dar viena sąlyga – turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją). Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovui sudarant minėtus nekilnojamojo turto sandorius tuo metu atsakovams piniginės lėšos už įsigyjamą turtą buvo perduotos teisėtai (2008-05-14 pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu). Tačiau vėliau, teismui pripažinus sandorius negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir visą ieškovo su sutuoktine įgytą turtą vienašalės restitucijos pagrindu perdavus S. K., teisinis šių atsakovų gautų lėšų įgijimo pagrindas išnyko. Jų gavimas tapo nepateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu.

Iš nuosprendžio baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. R. 30 000 Lt už jam parduotą S. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą sumokėjo Z. M.. Tačiau šioje byloje aplinkybė, kuriam iš atsakovų konkrečiai buvo perduotos piniginės lėšos ir kaip šias lėšas atsakovai tarpusavyje paskirstė, neturi teisinės reikšmės, kadangi abu jie veikė nusikalstamu būdu, sukčiaudami, t. y. pinigai buvo gauti iš ieškovo dėl abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Priešingai apelianto argumentams, teismas pagrįstai iš atsakovų Z. M. bei A. Ž. jiems perduotas lėšas priteisė solidariai. Jie abu disponavo gautais pinigais, todėl tai, kaip jie buvo naudojami- Z. M. ir A. Ž. tarpusavio susitarimas.

Apeliantas Z. M. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą sustabdyti šią civilinę bylą iki bus išspręstas Ukmergės rajono apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-517/2012 klausimas dėl E. R. ir A. R. priklausančių lėšų konfiskavimo. Nurodė, kad, jei Ukmergės rajono apylinkės teismas nuspręstų taikyti E. R. ir A. R. priklausančių piniginių lėšų konfiskavimą, tai nebeliktų šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyko (CPK 163 str. 3, 4 p.). Teisėjų kolegija netenkina šio apelianto prašymo, kadangi vien prašymo dėl turto konfiskavimo padavimas Ukmergės rajono apylinkės teismui nesudaro pagrindo stabdyti civiline tvarka nagrinėjamą bylą, nes E. R. ir A. R. šiuo metu šių lėšų net nevaldo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad sprendimą keisti ar naikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo Z. M. apeliacinio skundo netenkina, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).

Apeliacinio skundo netenkinus ir ieškovui prašant, priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas E. R. nurodė patyręs ir prašė priteisti 200 Eur advokato pagalbos išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas, pateikė šias išlaidas patvirtinantį dokumentą – 2015-06-09 pinigų priėmimo kvitą Nr. LAT 795398 (b. l. 148). Nurodytos išlaidos neviršija LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš atsakovo Z. M. ieškovo E. R. (CPK 88 str., 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

n u t a r i a :

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Z. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų E. R., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai               Zina Mickevičiūtė

              Laimantas Misiūnas

              Laimutė Sankauskaitė