Administracinė
byla Nr. A556 – 1898/2008
Procesinio sprendimo
kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 19
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano
Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus
(pranešėjas),
sekretoriaujant Ramunei
Petkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei
Violetai Kiurienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine
tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto
savivaldybės mero apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio
teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos
Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymą atsakovui Šiaulių
miesto savivaldybės merui dėl potvarkio panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos
Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje (toliau – ir pareiškėjas)
prašymu (b. l. 2-3) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą,
prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės mero (toliau – ir
atsakovas) 2007 m. gegužės 21 d. potvarkį Nr. M-42
„Dėl darbo grupės savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo veiklai ištirti
sudarymo“.
Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybės
atstovui kelia abejonių Šiaulių miesto savivaldybės mero 2007 m. gegužės 21 d.
potvarkio teisėtumas. Šiuo potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė savivaldybės
kontroliuojamos įmonės vadovo veiklai ištirti. Antru potvarkio punktu buvo
patvirtinti šios darbo grupės veiklos nuostatai ir trečiu punktu darbo grupei
buvo nurodyta parengti pasiūlymus nurodytu klausimu. Vyriausybės atstovo manymu,
potvarkis prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punkte
įtvirtintam teisėtumo principui, taip pat Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio
2 daliai, kuri nustato mero įgaliojimus. Tų įgaliojimų sąrašas yra baigtinis ir
tarp jų nėra numatyta teisė merui sudaryti darbo grupes ir apie visus šiuos
pažeidimus buvo išdėstyta Šiaulių miesto savivaldybės merui Vyriausybės atstovo
2007 m. rugsėjo 25 d. teikime, tačiau iš mero nebuvo per Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo nustatytą terminą gauta atsakymo, taip pat
meras nesiėmė kitų veiksmų, t. y. nesupažindino tarybos su gautu Vyriausybės
atstovo teikimu ir neprašė pratęsti teikimo svarstymo termino. Vadovaujantis
Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. gruodžio 4 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A4-2158/2006) tokie veiksmai
yra laikomi neveikimu ir yra pagrindas Vyriausybės atstovui kreiptis į teismą
dėl šio potvarkio panaikinimo.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31-34) prašė nutraukti administracinės
bylos nagrinėjimą.
Atsakovas nurodė, kad byla yra nenagrinėtina šiame teisme,
dėl to, kad Vyriausybės atstovas dėl savivaldybės administravimo subjektų
teisėtumo teikia pareiškimus teismui. Meras negali būti priskirtas savivaldybės
administravimo subjektui. Pažymėjo, kad tas sąrašas, kurį minėjo pareiškėjas
dėl mero įgaliojimų baigtinumo, taip nėra baigtinis, nes to paties įstatymo
kiti punktai įpareigoja merą atlikti ir kitas funkcijas. Susidaro netoleruotina
teisinė situacija, kada savivaldybių merai nėra tikri dėl jų priimamų potvarkių
teisėtumo, jeigu tie potvarkiai yra priimami ne pagal jų nutarimą, kai tuo
tarpu kiti straipsniai įpareigoja merą atlikti ir kitas funkcijas. Šitaip
nustatydamas tokį teisinį reglamentavimą Seimas pažeidė Konstitucijoje
įtvirtintą teisėtumo bei teisėtų lūkesčių principą. Atsakovas dėl to prašė
sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
išnagrinėti, ar Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis atitinka
teisėtų lūkesčių teisėtumo bei kitus Konstitucijos preambulėje išvardintus principus.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio
31 d. sprendimu (b. l. 51-54) pareiškėjo prašymą patenkino – Šiaulių miesto
savivaldybės mero 2007 m. gegužės 21 d. potvarkį Nr. M-42 „Dėl darbo grupės
savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo veiklai ištirti sudarymo“ panaikino.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 9 dalimi, Vietos
savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio
Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimu, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas yra
priskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir gali būti nagrinėjamas
administraciniame teisme. Meras, būdamas savivaldybės vadovas ir savivaldybės
tarybos narys, yra viešojo administravimo sistemos dalis ir yra savivaldybės
administravimo subjektas. Teismo nuomone, Šiaulių miesto savivaldybės mero
priimtas 2007 m. gegužės 21 d. potvarkis Nr. M-42 savo pobūdžiu yra
individualus teisės aktas, o jame reguliuojami teisiniai santykiai yra skirti
konkrečiam subjektui. Potvarkis atitinka ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje bei
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje nurodytus požymius. Tai
yra vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar
individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, kaip numatyta ABTĮ 2
straipsnio 14 dalyje. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 2
dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 2
dalies 7 punktu, 21 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Teismas nurodė, kad Šiaulių
miesto savivaldybės mero 2007 m. gegužės 21 d. potvarkio Nr. M-42 preambulėje
nėra nurodyta, kokio įstatymo ar poįstatyminio akto nuostatomis remiantis meras
sudarė darbo grupę. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. gegužės 21 d. potvarkiu Nr. M-42
sudaryta darbo grupė savivaldybės kontroliuojamos įmonės – uždarosios akcinės
bendrovės „Šiaulių vandenys“ (toliau – ir UAB „Šiaulių vandenys“) -
vadovo veiklai ištirti. UAB „Šiaulių vandenys“ yra uždaroji akcinė bendrovė,
kurios valdymą, veiklą, akcininkų teises ir pareigas reglamentuoja Akcinių
bendrovių įstatymas. Kadangi UAB „Šiaulių vandenys“ yra kontroliuojama savivaldybės
įmonė, kontrolinis akcijų paketas priklauso Šiaulių miesto savivaldybei.
Remiantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo
įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu, savivaldybių turtą valdo, naudoja ir
juo disponuoja savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą -
įgyvendindamos turto savininko funkcijas. Todėl, teismo nuomone, sprendimus dėl
kontroliuojamos įmonės vadovo veiklos ištyrimo turėtų priimti savivaldybės
taryba, įgyvendinanti turto savininko funkcijas arba kiti bendrovės valdymo
organai pagal jiems Akcinių bendrovių įstatyme bei bendrovės įstatuose
nustatytus įgaliojimus. Meras, gavęs tarybos nario prašymą dėl savivaldybės
kontroliuojamos įmonės vadovo veiklos, vadovaudamasis Vietos savivaldos
įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 7 punktu, Savivaldybės tarybos veiklos
reglamente nustatyta tvarka gali siūlyti savivaldybės tarybai pavesti
savivaldybės kontrolieriui (savivaldybės kontrolieriaus tarnybai) atlikti
veiklos plane nenumatytą savivaldybės kontroliuojamos įmonės finansinį ir
veiklos auditą o savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo
jai suteikiamomis teisėmis bei Akcinių bendrovių įstatymo jai, kaip akcininkui,
suteikiamomis teisėmis, priimti atitinkamus sprendimus. Atsižvelgiant į tai,
kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių miesto savivaldybės meras,
2007 m. gegužės 21 d. priimdamas potvarkį Nr. M-42, viršijo jam suteiktus ir
Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje išvardintus įgaliojimus, tuo
pažeisdamas Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punktą, nurodantį, jog
vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra
savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas,
t. y. savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo
subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi
atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ir Viešojo administravimo
įstatymo 3 straipsnio 4 punkto nuostatą, kuri draudžia viešojo administravimo
subjektams atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymo suteiktų
reikiamų įgaliojimų. Teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės mero 2007
m. gegužės 21 d. potvarkis Nr. M-42 yra neteisėtas. Teismas nurodė, kad atsakovo
prašymas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį
Teimą nepakankamai argumentuotas ir yra nepagrįstas (ABTĮ 98 str. 1 d. 4 p.).
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 66-69) prašo panaikinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą ir perduoti
bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nesilaikė ABTĮ 57 straipsnyje 6 dalyje
nustatytos pareigos ir netinkamai vertino Šiaulių miesto savivaldybės mero
prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį
Teismą su prašymu spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas įstatymas - Vietos
savivaldos įstatymas - atitinka Konstituciją.
2. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Šiaulių
miesto savivaldybės mero atsiliepime išdėstytų ir bylos nagrinėjimui reikšmingų
aplinkybių, paneigiančių teismo sprendime išdėstytas išvadas, t. y. dėl mero
funkcijų sąrašo baigtinumo (Vietos savivaldos įstatymo 21 str. 2 d.). Mero įgaliojimų
sąrašo baigtinumą paneigia Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas, 17
straipsnio 5 punktas, 17 straipsnio 9 punktas, 29(1) straipsnio 1 dalis, 17
straipsnio 19 punktas, 20 straipsnio 12 dalis.
3. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų įstatymų,
Vyriausybės nutarimų ir centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų
teisės aktų, suteikiančių merams papildomas funkcijas. Papildomų (Vietos savivaldos
įstatymo 21 str. 2 d. nenumatytų) mero funkcijų buvimą patvirtina ir kiti
įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai. Karo prievolės įstatymo 15(6)
straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 9 d.
nutarimo Nr. 440 ,,Dėl komisijos nacionalinės programos ,,Vilnius -
Europos kultūros sostinė 2009“ įgyvendinimui koordinuoti sudarymo ir jos
nuostatų patvirtinimo“ 1 punkto, Valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų
vadovų priėmimo į pareigas tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo
ir mokslo ministro 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1192, 6, 16 punktų,
suteikiančių merams papildomas funkcijas, įgyvendinimas taptų neįmanomu
įsigaliojus pirmosios instancijos teismo sprendimui, kuriame išsakyta aiški teismo
nuomonė dėl mero vykdomų įgaliojimų baigtinumo.
4. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Įstatymų
ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 dalį
reikalaujama, kad teisės akto turinys būtų logiškas, glaustas ir aiškus.
Įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, yra saistomas pareigos pats jų
laikytis. Toks reikalavimas kyla iš konstitucinio teisėtų lūkesčių apsaugos
principo ir suponuoja valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų pareigą
laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Tuo tarpu Seimas, priimdamas (vėliau - ir
keisdamas) Vietos savivaldos įstatymą bei įtvirtindamas jame (o taip pat ir
kituose įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose) mero funkcijas,
nesilaikė savo paties prisiimto įsipareigojimo priimti teisės aktą su aiškiu
bei logišku turiniu.
5. Dabartinis Vietos savivaldos įstatyme nurodytas mero
funkcijų teisinis reglamentavimas, kuomet 21 straipsnio 2 dalyje išvardijamos
tik 10 jo vykdomų funkcijų, o kiti to paties įstatymo straipsniai numato dar ir
kitas funkcijas, negali būti laikomas nei aiškiu, nei logišku. Šitaip sukuriama
netoleruotina teisinio reglamentavimo situacija, kuomet savivaldybių merai nėra
tikri dėl jų priimamų potvarkių teisėtumo, tampa nebeaišku, kokios apimties yra
jų vykdomi įstatymu suteikti įgaliojimai. Šitokiu būdu yra paneigiamas teisinis
tikrumas, stabilumas, teisėtų lūkesčių apsauga ir tuo pačiu pažeidžiamas
konstitucinis teisinės valstybės principas bei teisingumo imperatyvas.
6. Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis ta
apimtimi, jog neįtvirtina nuorodos į tą patį teisės aktą, nustatantį kitas mero
funkcijas, tačiau nustatanti tokias papildomas funkcijas Vietos savivaldos
įstatymo 17 straipsnio 4, 5, 9, 19 punktuose, 20 straipsnio 12 dalyje, 29(1)
straipsnio 1 dalyje, yra neteisėta, prieštaraujanti teisinės valstybės,
teisingumo principams, todėl prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su
prašymu spręsti, ar minimo teisės akto normos neprieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems principams ir bylos nagrinėjimą sustabdyti. Tačiau teismas
į atsiliepime išdėstytus argumentus neatsižvelgė, dėl jų savo sprendime
nepasisakė (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.).
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75-76)
prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį
skundą atmesti.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas visapusiškai,
išsamiai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, nurodančias ir patvirtinančias
faktą, jog meras neturi teisės sudaryti darbo grupes ar komisijas. Teigia, kad,
kaip turėtų būti išdėstytos teisės normos įstatymuose, sprendžia įstatymų
leidėjas - Seimas. Atsižvelgiant į jo ketinimus, teisės normos vienuose
įstatymų straipsniuose gali būti išdėstytos baigtiniu sąrašu, o kitais
straipsniais įstatymų leidėjas gali suteikti papildomų teisių ar pareigų
administracinės teisės subjektams. Tai įstatymų leidėjo prerogatyva, todėl
spręsti, ar tokia įstatymų leidėjo valios išreiškimo forma neprieštarauja Konstitucijai,
nėra tikslinga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą apima ir
situaciją, kai gavęs rašytinį reikalavimą administravimo subjektas nereaguoja į
jį nustatytu būdu. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme toks
administravimo subjekto elgesys yra neveikimas, kuris savaime gali būti
skundžiamas teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m.
gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4 – 2158/2006;
procesinio sprendimo kategorija 25).
Taigi, Šiaulių miesto
savivaldybės merui neatsakius į Vyriausybės atstovo 2007 m. rugsėjo 25 d.
teikimą per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatytą terminą,
jokių kliūčių kreiptis į teismą pareiškėjui Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovui Šiaulių apskrityje nebuvo.
V.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad
savivaldybės meras yra viešojo administravimo sistemos subjektas ir jo priimti
aktai inter alia potvarkis bei veiksmai, o taip pat neveikimas ar
vilkinimas atlikti mero kompetencijai priskirtus veiksmus, gali būti
kvestionuojami pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas
taisykles (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas; Administracinių
bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 2 p.; Viešojo administravimo įstatymo
4 str.; Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d., 5 str. 2 d. – daromos nuorodos
į įstatymų redakcijas galiojusias prašomo panaikinti potvarkio priėmimo metu).
Meras yra savivaldybės vadovas (Vietos savivaldos
įstatymo 20 str. 1 d.), kuris savo veikloje turi vadovautis ir pagrindiniais
principais, kuriais grindžiama vietos savivalda, tame tarpe ir teisėtumo
principu. Pastarasis principas reikalauja, kad savivaldybės viešojo administravimo
subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų
įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, o tai reiškia, kad savivaldybės
viešojo administravimo subjektų veikloje turi būti laikomasi ne tik Vietos
savivaldos įstatymo reikalavimų, bet ir kitų, kaip antai Viešojo administravimo
įstatymo nuostatų.
Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus
administracinis aktas turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Turi
būti nustatyta, ar jis (individualus administracinis aktas) pagrįstas
objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ar jame aiškiai
suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, ar nurodyta
apskundimo tvarka, ar jis pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės
tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar
įgalioto asmens (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Pastarosios taisyklės
interpretavimo kontekste pažymėtina, kad individualus administracinis aktas
paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių
santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų
visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų
nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės
aktais remiantis priimtas ginčijamas teisės aktas, paprastai kyla pagrįsta
abejonė dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą,
nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų
administracinį aktą panaikinti.
Tikrinamoje administracinėje byloje buvo apskųstas
Šiaulių miesto savivaldybės vadovo – mero 2007 m. gegužės 21 d. potvarkis „Dėl
darbo grupės savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo veiklai ištirti
sudarymo“. Remiantis šiuo potvarkiu nutarta sudaryti darbo grupę savivaldybės
kontroliuojamos įmonės vadovo veiklai ištirti, tačiau pastarasis savivaldybės
vadovo priimtas dokumentas iš esmės neatitinka potvarkiui, kaip teisės aktui,
keliamų reikalavimų. Dokumente tik pažymima apie savivaldybės tarybos nario
prašymą, bet nenurodoma, kokio tai pobūdžio prašymas, su kuo jis susijęs. Iš
karto pereinama prie rezoliucinės dalies formulavimo, ne tik kad nepadarant
nuorodų į teisės aktų konkrečias normas, kuriomis remiantis priimtinas
sprendimas dėl darbo grupės sudarymo, bet ir apskritai nepažymima, kokiu
teisiniu pagrindu skundžiamas dokumentas priimamas. Teisėjų kolegijos nuomone,
toks dokumentas, nepriklausomai nuo jo įvardinimo, expressis verbis
neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų ir yra teisiškai
ydingas. Neapibrėžus bylos nagrinėjimo ribų, t.y. nesant žinoma, kokiu teisiniu
pagrindu remiantis veikia meras, objektyvaus sprendimo priėmimas tampa iš
principo neįmanomu. Jei būtų atliekama mero kompetencijos analizė priimant 2007
m. gegužės 21 d. potvarkį, nepaisant nustatyto pažeidimo, ji būtų prielaidinio
pobūdžio, prieštaraujanti konstitucinei teismų paskirčiai – vykdyti teisingumą
konkrečiose bylose su tiksliai apibrėžtomis bylos nagrinėjimo ribomis, vadovaujantis
teisės aktais, todėl teigtina, jog apeliacinio skundo tenkinti nurodytas
motyvais nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, konstatavus
esminius neatitikimus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, netenka
teisinės prasmės tolimesnis pasisakymas dėl atsakovo apeliaciniame skunde
išdėstytų argumentų.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140
straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio
31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Šiaulių miesto savivaldybės mero
apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas
Ablingis
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius