Administracinė byla Nr. TA-127-520/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00135-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas Ž. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamo Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba), 12 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. buvo laikinai (procesiniams veiksmams atlikti) perkeltas į Tarnybos Šiaulių kalėjimą (iki 2023 m. sausio 1 d. Šiaulių tardymo izoliatorius; toliau – ir Kalėjimas). 2021 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjui nesudaryta galimybė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl jis negalėjo įsigyti prašymo blanko, būtiniausių higienos, kanceliarinių, buitinių ir maisto prekių. Kalėjimo kamerose nepakako gyvenamojo ploto, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros gyvenamosios patalpose, tvyrojo nemalonūs (tualeto) kvapai, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, tekdavo ranka daužyti į duris (pareiškėjas kartais susižalodavo, patirdavo fizinį skausmą). Pareiškėjas Kalėjime praleido 5 dienas, bet per tą laiką nebuvo atliktas Covid-19 greitasis testas, taip pat nebuvo paisyta jo nusiskundimų dėl prastos savijautos (silpnumo ir pan.).
2.2. Pareiškėjo konvojavimas iš Kalėjimo 2021 m. rugsėjo 3 d. buvo vykdomas netinkamai. Kai pareigūnai atėjo į kamerą, pareiškėjas jiems paaiškino, kad atsisako išvykti, nes jam nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti įstaigos parduotuvėje ir nebuvo atliktas privalomas Covid-19 greitasis testas, be to, jis prastai jautėsi. Pareigūnai nepaisė pareiškėjo paaiškinimų, toliau agresyviai reikalavo susidėti daiktus ir išeiti iš kameros. Kai pareigūnai nurodė, kad, atsisakant vykdyti nurodymus, bus panaudoti jėgos veiksmai ir specialiosios priemonės, pareiškėjas nuėjo į tualeto patalpą ir joje nuogai nusirengė, tuomet išėjo iš tualeto patalpos ir paklausė pareigūnų, ar jie turi teisę išvesti jį nuogą iš kameros. Pareigūnams atsakius teigiamai, t. y. kad jie turi teisę nuteistuosius net ir nuogus pristatyti į paskirstymo skyrių konvojavimui, pareiškėjas įvykdė pareigūnų reikalavimus – nuogas išėjo iš kameros. Pareiškėją nuogą koridoriuje ir lauko kieme matė kiti nuteistieji, taip pat pareigūnės moterys. Pareiškėjui atvykus į kitą korpusą, kuriame jo laukė Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) pareigūnai, buvo iškviesta slaugytoja, kuri parašu patvirtino, kad pareiškėjas gali būti konvojuojamas. Pareiškėjas, nenorėdamas, kad kameroje palikti asmeniniai daiktai pradingtų, sutiko grįžti į kamerą pasiimti daiktus ir būti konvojuojamas. Pareiškėjas pateikė Kalėjimo administracijai raštišką pasiaiškinimą dėl pareigūnų nurodymų nevykdymo, iš kurio matyti, kad ne pareiškėjas, o pareigūnai padarė pažeidimą. Pareiškėjas nurodytas aplinkybes laikė asmens garbės ir orumo pažeminimu.
2.3. Slaugytoja ir 2021 m. rugsėjo 3 d., ir 2021 m. lapkričio 19 d. veikė netinkamai. Slaugytoja tik pasirašė dokumentuose, patvirtindama, kad pareiškėjas gali būti konvojuojamas, bet neatsakė į pareiškėjo užduodamus svarbius klausimus (pvz., dėl Covid-19 testo neatlikimo), ignoravo jį, elgėsi agresyviai ir nervingai. Kalėjimo slaugytojų ir gydytojų veiksmai sukėlė pareiškėjui sunkius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad tuo laiku buvo paplitęs (žudantis) virusas.
2.4. Kalėjimo administracija teikdavo tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdama nuslėpti padarytus pažeidimus. Pareiškėjo skundai ir prašymai, teikiami Kalėjimo administracijai, ne kartą dingo. Medicinos darbuotojai taip pat ne visada užfiksuodavo jo nusiskundimus, pavyzdžiui, dėl beldimo į duris patirto rankos skausmo, kraujosrūvų.
2.5. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų (neveikimo), neužtikrinant saugių, rūpestingų, tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, psichologines traumas ir t. t., dėl kurių teko kreiptis į specialistus ir vartoti medikamentus.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
4.1. Pareiškėjas nuo 2021 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 22 d. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Kalėjime. Pareiškėjui Kalėjime buvo užtikrinamas pakankamas gyvenamasis plotas, kameros buvo įrengtos tinkamai (pvz., sanitariniai mazgai atitverti nuo bendro kameros ploto, kamerose įrengti ištraukiamosios ventiliacijos ventiliatoriai, pagerinantys patalpų oro apykaitą ir kvapų ištraukimą). Kalėjimo kamerose nėra įrengta iškvietimo sistema, nes elektros instaliacija turi būti montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose, tačiau Kalėjime laikomi asmenys gali operatyviai kreiptis į pareigūnus, vykdančius laikomų asmenų priežiūrą.
4.2. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. atsisakė vykdyti teisėtus pareigūno nurodymus
(t. y. pasiimti asmeninius daiktus ir išeiti iš gyvenamosios kameros), tuomet nusirengė visus rūbus, visiškai nuogas savo valia išėjo iš kameros ir nuėjo į Kalėjimo Priėmimo-paskirstymo skyrių, kuriame jo laukė VST pareigūnai. Po pokalbio su VST pareigūnais pareiškėjas nuogas buvo palydėtas atgal į kamerą, kurioje apsirengė ir susirinko asmeninius daiktus, po to jis išvyko iš Kalėjimo. Minėtos situacijos metu pareigūnai su pareiškėju elgėsi pagarbiai, nežemino jo garbės ir orumo, vykdė teisės aktų reikalavimus ir savo funkcijas.
4.3. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 1 d. pateikė prašymą apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Kadangi pareiškėjas tą dieną buvo išvykęs į teismą, galimybė apsipirkti jam buvo sudaryta 2021 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. pakartotinai pateikė prašymą apsipirkti, bet šis prašymas nebuvo patenkintas, nes jis jau buvo apsipirkęs diena anksčiau.
4.4. Medicinos personalas, teikiantis asmens priežiūros paslaugas laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims, laikosi teisės aktų reikalavimų, taiko pripažintas diagnostikos ir gydymo metodikas bei technologijas. Ginčo laikotarpiu Covid-19 testai pareiškėjui buvo atlikti 4 kartus. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo tvarka, bet pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis pasinaudojo tokia tvarka.
4.5. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo išvardytos aplinkybės nepatvirtina, kad Kalėjimo administracija dėl pareiškėjo atliko intensyvius neteisėtus veiksmus.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Ž. K. skundą.
6. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą Kalėjime nuo 2021 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 22 d., nustatė, kad pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. Tarnyba) 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jis buvo laikomas ir kitose, nei nurodė atsakovo atstovas, kamerose, nes nėra šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, nurodė, kad nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, kurie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
7. Teismas pažymėjo, kad, pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis (be kita ko, nuotraukas), Kalėjimo kamerose Nr. 13, Nr. 24, Nr. 55, Nr. 47, Nr. 88 sanitarinis mazgas yra atitvertas iš visų keturių pusių, taip suformuojant kabiną, o kamerose Nr. 23 ir Nr. 93 ginčo laikotarpiu praėjimas į sanitarinį mazgą buvo atitvertas užuolaida. Vadovaujantis teismų praktika, tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo.
8. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad Kalėjimo kameros yra vėdinamos per langus, o 2020 m. rugsėjo 25 d. Kalėjime užbaigti darbai, susiję su oro ventiliacijos pagerinimu. Toks vėdinimo būdas numatytas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.10 punkte, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai kameroje ir kokiu laikotarpiu nebuvo galimybės išvėdinti kamerą. Pareiškėjas dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams skundėsi abstrakčiai, neginčijo atsakovo atstovo teiginių dėl gyvenamųjų kamerų vėdinimo per langus. Be to, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio, o švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (įskaitant pareiškėją) valios. Teismas, atsižvelgdamas į tai, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Kalėjimo kamerose buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundėsi abstrakčiai, jo teiginiai nesusieti su konkrečia situacija, kai nebuvo galima išsikviesti pareigūno ir dėl to kilo konkrečios pasekmės. Vien tai, kad beldžiantis į duris pareiškėjui skaudėjo ranką, savaime nereiškia, jog jam kilo žala. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neįrengimo gyvenamosiose kamerose.
10. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos parduotuvėje apsipirko 2021 m. rugsėjo 2 d.; Kalėjimo administracija netenkino pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymo apsipirkti, nes jis apsipirko 2021 m. rugsėjo 2 d. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 2 d. apsipirkimo metu galėjo įsigyti prašymo blanke nurodytas prekes, padarė išvadą, kad Kalėjime pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė apsipirkti ne mažiau nei vieną kartą per savaitę (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 35 p.).
11. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl Covid-19 testavimo, pirmiausiai pažymėjo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė atsiliepime į skundą pateiktos informacijos, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Covid-19 testai (tepinėliai iš nosiaryklės) Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, veikiančiame Kalėjime, buvo atlikti 4 kartus: 2021 m. kovo 25 d., 2021 m. gegužės 27 d., 2021 m. rugsėjo 27 d., 2021 m. spalio 22 d. Nėra duomenų, kad pareiškėjas sirgo ar buvo apsikrėtęs minėta liga. Teismas konstatavo, kad nenustatyti Kalėjimo pareigūnų neteisėti veiksmai.
12. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, vykusių 2021 m. rugsėjo 3 d. Nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. turėjo vykti konvojumi į Vilniaus pataisos namus (nuo 2023 m. sausio 1 d. Tarnybos Vilniaus kalėjimas). Pareigūnai, priėję prie gyvenamosios kameros Nr. 13, pareikalavo pareiškėjo pasiimti asmeninius daiktus ir išeiti iš kameros. Pareiškėjas atsisakė vykdyti šį pareigūnų teisėtą reikalavimą, pareikšdamas, jog jis neis iš kameros ir atsisako vykti į Vilniaus pataisos namus. Pareigūnams pakartotinai pareikalavus išeiti iš kameros, pareiškėjas nusirengė visus rūbus ir nuogas savo valia iš kameros nuėjo į Kalėjimo Priėmimo-paskirstymo skyrių, kuriame jo laukė VST pareigūnai, turėję atlikti konvojavimą. Po pokalbio su VST pareigūnais pareiškėjas iš Kalėjimo Priėmimo-paskirstymo skyriaus nuogas buvo palydėtas atgal į gyvenamąją kamerą Nr. 13, kurioje apsirengė rūbus, susirinko asmeninius daiktus, ir po to išvyko etapu į Vilniaus pataisos namus.
13. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, įvykusias 2021 m. rugsėjo 3 d., ir vadovaudamasis humanizmo principu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 4 str.), pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepagrindė būtinybės ir adekvatumo pareiškėją vesti viešosiomis pataisos įstaigos erdvėmis (koridorius ir kiemas) nuogą, dėl ko konstatuotinas nepakankamas atidumas nuteistojo orumui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pats pareiškėjas išsirengė, tęsė neteisėtus veiksmus pareigūnams jį perspėjus (nepakluso teisėtiems nurodymams susidėti asmeninius daiktus ir pasiruošti konvojavimui), sprendė, kad yra pagrindas netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės, nenustačius aptariamo įvykio pasekmių pareiškėjo gerbūviui ir / ar sveikatai. Iš į bylą pateiktų pareiškėjo asmens sveikatos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas nuolat konsultuojamas psichologo ir / ar psichiatro, jam 2021 m. kovo mėnesį diagnozuotas sveikatos sutrikimas, dėl kurio skiriamas tęstinis medikamentinis gydymas ir kuris nėra loginiu priežastiniu ryšiu susijęs su skunde aptariamu vėlesniu laikotarpiu. Pareiškėjas neneigė, kad Kalėjimo pareigūnai nenaudojo prieš pareiškėją nei specialiųjų priemonių, nei kovinių veiksmų. Be to, teismas atkreipė dėmesį į byloje pateiktus duomenis, kad pataisos įstaiga taiko įvairias nuteistųjų elgesio korekcijos programas, skatina užimtumą, siekdama sumažinti galimas nuteistųjų izoliacijos psichologines pasekmes ir / ar įtampas.
14. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl kai kurių jo skundų ir (ar) prašymų dingimo yra abstraktūs, neįrodantys nei Kalėjimo neteisėtų veiksmų, nei faktiškai dėl to pareiškėjui kilusios žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.
III.
15. Pareiškėjas Ž. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą ir pakeisti jį nauju sprendimu, kuriuo būtų priteista jam 12 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:
16.1. Teismas nenustatė ir teismo sprendime nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, teisiškai neįvertino dalies pareiškėjo skundo ir nepagrįstai nenustatė aiškių atsakovo padarytų pažeidimų, kurie pareiškėjui sukėlė nepataisomus išgyvenimus ir psichologinę traumą. Teismas nepagrįstai visas aplinkybes ir faktus vertino atsakovo naudai.
16.2. Kalėjimas neteisėtais veiksmais pažemino pareiškėjo orumą visų kitų darbuotojų akivaizdoje, nes vedant pareiškėją per Kalėjimo teritoriją jį galėjo matyti ir pareigūnės moterys.
16.3. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Kalėjimo administraciją, bet visi pateikti skundai neaiškiomis aplinkybėmis buvo sunaikinti ir į juos nepateikti raštiški atsakymai. Dėl skundų naikinimo Kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistas buvo nušalintas nuo pareigų. Teismui nebuvo pateikta informacija iš vaizdo registratorių, kuri patvirtintų pareiškėjo teiginius.
16.4. Byloje pateikta informacija apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, yra melaginga, kamerų numeriai ir kamerų neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo nuslėpti. Be kita ko, nuslėpta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 35.
16.5. Pareiškėjas teikė skundus Kalėjimo administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, pavyzdžiui, 2021 m. lapkričio 15 d. Kalėjimas pateiktuose atsakymuose į pareiškėjo skundus nuslėpė informaciją, įrodančią įstatymo pažeidimus, o kai kuriuos pareiškėjo skundus nepagrįstai kategorizavo kaip prašymus dėl skambučio.
16.6. Teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų reikšmingų įrodymų apie patirtus psichologinius, dvasinius išgyvenimus, skriaudą ir psichikos suluošinimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas patirtos psichologinės traumos pasekmes jaučia iki šiol, nes jis buvo pažemintas kitų asmenų (įskaitant moteris) akivaizdoje.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
18. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Atsakovas teigia, kad apeliacinis skundas neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, nes apeliaciniame skunde yra iš esmės bendro pobūdžio teiginiais išreiškiamas nesutikimas su teismo sprendimu, bet nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
19. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėjui Ž. K. dėl tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų neužtikrinimo Kalėjime nuo 2021 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 22 d. (skundo padavimo data), atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Tarnybos, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.
20. Pareiškėjas skunde teigė, kad Kalėjimo kamerose nepakako gyvenamojo ploto, sąlygos jose neatitiko higienos normų reikalavimų (pvz., dėl nevisiškai atitverto tualeto kameroje tvyrojo nemalonus kvapas), jose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, taip pat pareiškėjui nesudaryta galimybė apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, neatliktas Covid-19 testas, pradanginami skundai (prašymai), o 2021 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas buvo išvestas iš kameros nuogas ir galėjo būti matomas kitų asmenų (įskaitant pareigūnes moteris), todėl jis (pareiškėjas) patyrė garbės ir orumo pažeminimą, psichologines traumas ir kt.
21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes iš esmės nenustatė Kalėjimo neteisėtų veiksmų ar neveikimo; šis teismas dėl 2021 m. rugsėjo 3 d. įvykių nustatė Kalėjimo pareigūnų nepakankamą atidumą pareiškėjo orumui, bet konstatavo pagrindą netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės, nes pats pareiškėjas išsirengė, tęsė neteisėtus veiksmus pareigūnams jį perspėjus (nepakluso teisėtiems nurodymams susidėti asmeninius daiktus ir pasiruošti konvojavimui).
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo esmės ir teigia, kad šis teismas nenustatė ir neištyrė visų bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais klaidingais, neišsamiais duomenimis.
23. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo: 1) Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus 2024 m. liepos 25 d. raštą Nr. 2S-3758, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2024 m. liepos 19 d. prašymą nurodyti, ar nuo 2021 metų iki 2024 metų Kalėjime nuo pareigų buvo nušalintas Resocializacijos skyriaus pareigūnas, kuris tinkamai neatliko savo pareigų; 2) Kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 31 d. raštą Nr. SN-24-573, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2024 m. liepos 16 d. prašymą pateikti skundų, prašymų registravimo Kalėjime išklotinę nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 1 d. ir informaciją apie tai, kokiose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo kalinamas Kalėjime nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. birželio 1 d.
24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas ginčui išnagrinėti aplinkybes.
25. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo gyvenamojo ploto (laisvo ploto judėti), higienos normų reikalavimų nesilaikymo (be kita ko, nepakankamo vėdinimo) ir pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimo Kalėjimo kamerose, nesudarytos galimybės 2021 m. rugsėjo 3 d. apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, nesudaro pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei, o pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nenagrinėtinos administraciniame teisme. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino arba vertino netinkamai jo skundo argumentus, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nepakankamai motyvavo savo išvadas, be to, pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus, kuriais siekia pagrįsti savo teiginius, kad atsakovo atstovas teismui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis (pvz., apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas) ir kad pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimo administraciją su skundais (prašymais), bet į juos nebūdavo atsakoma (skundai (prašymai) būdavo netinkamai kategorizuojami, sunaikinami ar pan.), tačiau pareiškėjas nenurodo jokių pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų ir teisės aktų, kurie paneigtų minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas.
26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, kad jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
27. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Viešojo administravimo subjekto (jo darbuotojų) kaltė nėra viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.
28. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025; kt.).
29. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).
30. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-67-492/2025; kt.).
31. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas ir kitose, nei nurodė Tarnyba, kamerose, nes pareiškėjas nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal atsakovo atstovo pateiktą Kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2024 m. kovo 20 d. pažymą Nr. SV-24-7722, pareiškėjas 2021 metais (faktiškai pareiškėjas ginčo laikotarpiu pirmą kartą atvyko į Kalėjimą 2021 m. kovo 5 d., paskutinį kartą išvyko 2021 m. lapkričio 19 d., buvo įvairiais laikotarpiais nuo kelių dienų iki poros savaičių) buvo laikomas Kalėjimo kamerose Nr. TLK-4, Nr. 93, Nr. 25, Nr. 23, Nr. 13, Nr. 47, Nr. 88 ir Nr. 24. Pareiškėjo pateiktame Kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 31 d. rašte Nr. SN-24-573 esančioje lentelėje apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, yra nurodyti tie patys kamerų numeriai ir iš esmės tie patys pareiškėjo laikymo jose laikotarpiai (lentelėje yra klaidų nurodant datas, pvz., „202-10-25“ vietoj „2021-10-25“, „2023-03-22“ vietoj „2021-03-22“, ir kt., bet šios klaidos nelaikytinos reikšmingomis). Minėtame 2024 m. liepos 31 d. rašte esančioje lentelėje apie pareiškėjo teiktus prašymus ir skundus, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas, teikdamas 2021 m. rugsėjo 27 d. prašymą, buvo kameroje Nr. 35, nors, pagal minėtą kitą lentelę, pareiškėjas tą dieną buvo kameroje Nr. 47.
32. Nustatyta, kad minėtas Kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 31 d. raštas buvo suformuotas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kad nėra aiškios priežastys, dėl kurių minėtame rašte esančiose lentelėse pateikta prieštaringa informacija apie kamerą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2021 m. rugsėjo 27 d. (pvz., neatmestina tikimybė, kad registruojant pareiškėjo prašymą buvo padaryta klaida), kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė laikymo kameroje Nr. 35 aplinkybių, jei jis realiai buvo laikomas šioje kameroje (pvz., laikymo šioje kameroje laikotarpio, sąlygų), ir kad šioje byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog laikymo kameroje Nr. 35 sąlygos buvo prastesnės nei sąlygos kamerose, apie kurias pateikti duomenys (pvz., iš pateiktos lentelės „San mazgų zona kamerose lentelė Nr. 62.08-145“ matyti, kad kameroje Nr. 35 sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto yra atskirtas OSB plokšte, kaip ir kamerose Nr. 23 ir Nr. 93). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad pareiškėjo pateiktas naujas įrodymas nesudaro pagrindo kitaip vertinti jo bausmės atlikimo Kalėjime nuo 2021 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 22 d. aplinkybes nei vertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
33. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl kai kurių jo skundų (prašymų) dingimo, nes šie teiginiai buvo abstraktūs. Pareiškėjas skunde teigė, kad kai kurie jo skundai (prašymai) buvo sunaikinti, bet nedetalizavo šių teiginių.
34. Pareiškėjas prie skundo pridėjo dokumentus, iš kurių matyti, jog jis kreipėsi į Kalėjimo (tuo metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus) administraciją su 2021 m. spalio 15 ir 26 d. skundais dėl to, kad nesulaukė atsakymų į jo 2021 m. rugsėjo 3 d. pateiktus 3 prašymus-skundus, su 2021 m. lapkričio 15 d. skundu dėl netinkamų laikymo Kalėjime sąlygų (pvz., pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimo, televizijos kambarių nebuvimo) ir su 2021 m. gruodžio 20 d. skundu dėl vedimo į Kalėjimo Priėmimo-paskirstymo skyrių, pareiškėjui esant nuogam ir neatlikus Covid-19 testo. Pareiškėjas pateiktose Kalėjimo direktoriaus 2021 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. 17-1466 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2022 m. sausio 24 d. rašto Nr. 2S-183 kopijose paryškino / pabraukė teiginį, kad 2021 m. rugsėjo 24–27 d. pareiškėjas nesikreipė į Kalėjimo direktorių su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, ir padarė prierašą „Melas“. Iš paties pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad į jo skundus (prašymus) buvo teikiami atsakymai, o atitinkamos jų dalys buvo persiųstos nagrinėti pagal kompetenciją kitiems subjektams, pavyzdžiui, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, 2022 m. vasario 3 d. rašte Nr. S-425 išnagrinėjusi pareiškėjo 2021 m. gruodžio 20 d. (rašte netiksliai nurodyti metai) skundo dalį dėl Covid-19 testų neatlikimo, pareiškėjui nurodė, jog Kalėjime pareiškėjui Covid-19 testai buvo atlikti 4 kartus ir nebuvo poreikio atlikti tokį testą 2021 m. lapkričio 12 d., nes pareiškėjas per 5 dienas išvyko į tuos pačius pataisos namus ir nesikreipė į šeimos gydytoją ar bendrosios praktikos slaugytoją dėl pablogėjusios sveikatos ar atsiradusių Covid-19 ligai būdingų simptomų.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai tvirtina, kad jis teikė Kalėjimo administracijai skundus (prašymus), bet kai kurie Kalėjimo Resocializacijos skyriaus pareigūnams teikti skundai (prašymai) buvo sunaikinti, minėto skyriaus pareigūnas buvo nubaustas dėl skundų naikinimo, be to, kai kurie pareiškėjo skundai buvo nepagrįstai kategorizuoti kaip prašymai (pvz., pareiškėjas neteikė tiek daug prašymų paskambinti). Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus 2024 m. liepos 25 d. raštą Nr. 2S-3758, kuriame, siekiant užtikrinti trečiųjų asmenų teisę į asmens duomenų apsaugą, atsisakyta pateikti pareiškėjui prašomą informaciją apie tai, ar nuo 2021 metų iki 2024 metų Kalėjime nuo pareigų buvo nušalintas Resocializacijos skyriaus pareigūnas, kuris tinkamai neatliko savo pareigų. Pareiškėjas taip pat pateikė Kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 31 d. raštą Nr. SN-24-573, kuriame, kaip minėta, yra lentelė apie pareiškėjo teiktus prašymus ir skundus, o pareiškėjas ant šio rašto kopijos pažymėjo
2021 m. lapkričio 15 d. teiktus 2 prašymus „skambutis“ ir nurodė, kad buvo teikti skundai. Iš minėtos lentelės matyti, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 15 d. teikė 4 dokumentus: „skambutis“, „skambutis“, „sąskaitos išrašas“ ir „dėl sąlygų“, o 2021 m. lapkričio 16 d. pažymėta, kad pareiškėjas atsisakė 2021 m. lapkričio 15 d. prašymo Nr. 71-5236 („dėl sąlygų“).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, paties pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jo teikti skundai ir prašymai buvo priimami ir nagrinėjami. Pareiškėjo teiginiai, kad kai kurie jo skundai (prašymai) buvo netinkamai kategorizuoti ar sunaikinti ir į juos nepagrįstai neatsakyta, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, vykusių 2021 m. rugsėjo 3 d. Nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. turėjo vykti konvojumi į Vilniaus pataisos namus. Pareigūnai, priėję prie gyvenamosios kameros Nr. 13, pareikalavo pareiškėjo pasiimti asmeninius daiktus ir išeiti iš kameros. Pareiškėjas atsisakė vykdyti šį pareigūnų teisėtą reikalavimą, pareikšdamas, jog jis neis iš kameros ir atsisako vykti į Vilniaus pataisos namus. Pareigūnams pakartotinai pareikalavus išeiti iš kameros, pareiškėjas nusirengė visus rūbus ir nuogas savo valia išėjo iš kameros ir nuėjo į Kalėjimo Priėmimo-paskirstymo skyrių, kuriame jo laukė VST pareigūnai, turėję atlikti konvojavimą. Po pokalbio su VST pareigūnais pareiškėjas iš Kalėjimo Priėmimo-paskirstymo skyriaus nuogas buvo palydėtas atgal į gyvenamąją kamerą Nr. 13, kurioje apsirengė rūbus ir susirinko asmeninius daiktus, po to išvyko į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje teigė, kad jis pareiškė pareigūnams, jog jis nevyks iš įstaigos tol, kol jis nebus pagal teisės aktus „apsiprekinęs“; pareigūnai „neturėjo leisti“ pareiškėjui nuogam išeiti iš kameros.
38. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2021 m. rugsėjo 3 d. įvykio aplinkybes, vadovavosi humanizmo principu. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.) 7 straipsnyje yra įtvirtintas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (7 str. 1 d.). Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Kalėjimo pareigūnai šiuo atveju iš dalies neįvykdė minėtos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl nebuvo užtikrintas pakankamas atidumas pareiškėjo orumui.
39. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.
48. Šiame kontekste pažymėtina, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
40. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02); kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2021 m. rugsėjo 3 d. nebuvo užtikrintas orumas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
41. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-187-602/2025; kt.).
42. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
43. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).
44. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
45. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, nuogam einant bendrojo naudojimo erdvėmis (koridorius, lauko kiemas), kur jį galėjo stebėti kiti nuteistieji, Kalėjimo darbuotojai (įskaitant moteris), lėmė ir paties pareiškėjo laisva valia pasirinktas elgesio modelis) bei į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistinas 600 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
46. Netenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 12 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes didžioji dalis jo pareikštų pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra pripažintos pagrįstomis, byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto vienkartinio pažeidimo pareiškėjui sutriko sveikata. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis.
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 3 d. patirtus neigiamus išgyvenimus dėl jo orumo pažeidimo ir nepagrįstai jų nepripažino neturtine žala, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindai pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Tarnybos, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo Ž. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Ž. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos kalėjimų tarnybos, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė