Pranešėja Jolanta Čepukėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-530-487/2012
Teisėjas O. Z. Teisminio proceso kategorija:1-01-2-00030-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.20.6.; 1.2.20.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,
teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Daivos Pranytės - Zalieckienės,
sekretoriaujant Linai Žalaitei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Tukleriui,
nuteistajai E. K.,
nuteistosios gynėjui advokatui Arūnui Bertuliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 236 str. 1 d. 20 MGL dydžio, t.y. 2600 litų bauda.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. 9 d., ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausmėmis, skirtomis 2012-02-20 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir 2012-04-10 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiais, ir E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė 75 MGL dydžio, t.y. 9750 litų bauda.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
nustatė:
E. K. nuteista už tai, kad pranešė apie nebūtą nusikaltimą, o būtent:
ji 2010-10-12 laikotarpyje nuo 13.45 val. iki 15.50 val. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, esančioje Rinktinės g. 5A, Vilniuje, 523 kabinete, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 236 str. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorui G. J. nurodė, kad:
2009-10-24 Vilniaus (duomenys neskelbtini) areštinės kameroje trys uniformuoti minėto skyriaus pareigūnai naudojo prieš ją fizinį smurtą ir patyčias;
2009-10-24 Vilniaus (duomenys neskelbtini)areštinės apklausos kambaryje Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnai A. P. ir S. S. pavaišino ją saldainiais, nuo kurių jai buvo bloga, ją pykino ir ji vėmė krauju;
2009-10-25 ir 2009-10-26 Vilniaus (duomenys neskelbtini), areštinės apklausos kambaryje Lietuvos Respublikos VSD pareigūnai A. P. ir S. S. vertė ją prisipažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, priešingu atveju grasindami perduoti Rusijos Federacijai informaciją, dėl kurios bus žiauriai susidorota su jos draugais A. ir A. M., dėl ko ji ir prisipažino, padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kai ją apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas M. G.;
2009-10-26 po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jai sušlapus batus ir neturint kuo apsiauti, Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) prokuroras J. L. atsisakė grąžinti jai jos daiktus ir tokiu būdu darė jai psichologinį spaudimą;
2010-04-07 apklausos, vykusios Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) prokuroras J. L. ir kurioje dalyvavo jos gynėjas advokatas A. L., vertėja ir trys Rusijos Federacijos pareigūnai, metu, jai nežinoma moteris visų apklausoje dalyvavusių asmenų akivaizdoje jai į ranką suleido vaistus, dėl kurių poveikio ji neprisimena atskirų apklausų;
2010-04-08 ji buvo nuvežta į jai nežinomą baltą pastatą, kur buvo trys rusakalbiai, vienas iš kurių imituodamas jos apiešką lietė jos intymias vietas ir taip prie jos seksualiai priekabiavo, po ko du vyrai naudojo prieš ją fizinį smurtą - sudavė jai smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, bloškė ją į sieną, o, jai pargriuvus, tyčiojosi iš jos;
ir tokiu būdu pranešė apie žinomai nebūtus nusikaltimus, kurių atskiri požymiai numatyti LR BK 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas), 140 str. 1 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas), 145 str. (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), 148 str. (žmogaus veiksmų laisvės varžymas), 152 str. (seksualinis priekabiavimas), 228 str. (piktnaudžiavimas), dėl ko paminėto pranešimo pagrindu buvo surašytas protokolas-pareiškimas, kurį E. K. pasirašė,
tęsdama nusikalstamą veiką, ji davė melagingus parodymus, apklausiama kaip liudytoja, o būtent:
ji 2010-10-14 laikotarpyje nuo 16.17 val. iki 17.22 val. Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini), būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja, melagingai parodė, kad:
2009-10-24 patalpinant ją į Vilniaus (duomenys neskelbtini), areštinės kamerą Nr. 1, kameroje nieko nebuvo, kameroje ji buvo viena, o kita sulaikytoji - S. M., buvo patalpinta tik po kelių dienų;
2009-10-24 pas ją į Vilniaus (duomenys neskelbtini) areštinės kamerą Nr. 1 įėjo trys uniformuoti areštinės pareigūnai, pradėjo iš sėdinčios ant lovos E. K. tyčiotis, o E. K. atsistojus nuo lovos, ją pastūmė, paskui įspyrė į šoną, paėmė už sprando ir papurtė. Visa tai buvo padaryta kameroje, kurioje ji buvo laikoma ir tuo metu buvo viena;
2009-10-24 areštinės apklausos kambaryje Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) pareigūnai A. P. ir S. S. davė E. K. saldainius, kuriais ji apsinuodijo, nuo kurių jai buvo bloga, ją pykino ir ji vėmė krauju;
2009-10-25 ir 2009-10-26 areštinės apklausos kambaryje Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) pareigūnai A. P. ir S. S. darė E. K. spaudimą, reikalavo prisipažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, priešingu atveju grasindami perduoti informaciją Rusijos Federacijos specialiosioms tarnyboms ir tokiu būdu pakenkti jos draugams;
2010-04-07 Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) prokurorui J. L. darbo kabinete apklausiant E. K. kaip įtariamąją, apklausoje dalyvaujant jos gynėjui advokatui A. L., trims Rusijos Federacijos pareigūnams ir vertėjai, kažkokia moteris suleido jai į ranką vaistų, dėl ko ji neprisimena savo prisipažinimo bei kitų įvykių;
2010-04-08 dar vieną kartą E. K. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas - konvojaus pareigūnams E. K. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nuvežus į kažkokį baltą pastatą, ten trys rusų pareigūnai ją keikė, reikalavo liudyti prieš M., du iš šių pareigūnų sudavė jai smūgius kojomis į šoną ir nugarą, paėmė už sprando ir trenkė į sieną, į žemę, kartą į pilvą, be to, vienas iš šių pareigūnų seksualiai prie jos priekabiavo – imituodamas apieškojimą, lietė jos intymias kūno vietas – stipriai apgraibė krūtinę, užpakalį, be to, šie rusų pareigūnai jai grasino, kad jei ji skųsis, tai negyvens, grasino susprogdinti E. K. ir jos draugę Maskvoje;
ir tokiu būdu E. K. davė melagingus parodymus, kurie buvo užrašyti E. K. apklausos kaip liudytojos protokole, kurį ji pasirašė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 236 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu nuteistoji E. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-08 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Nurodo, kad teismo nuosprendis priimtas, neįrodžius apeliantės kaltės. Teigia, jog šioje byloje teismas nepašalino visų abejonių ir prielaidų, sudarančių pagrindą teigti, jog ji savo 2010-07-02 ir 2010-10-12 pareiškimuose bei 2010-10-14 apklausoje nurodė neva melagingas aplinkybes dėl apeliantės atžvilgiu pavartoto smurto. Todėl esant byloje abejonėms ir nuosprendyje jų nepašalinus, visos jos turėjo būti aiškinamos jos, kaip kaltinamosios, naudai ir dėl veikos, numatytos LR BK 236 str. 1 d., turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Nurodo, kad teismas įžvelgė jos nusikaltimą veiką tik dėl 2010-10-12 protokole - pareiškime ir 2010-10-14 apklausos protokole nurodytų aplinkybių. Tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, jog analogišką neva nusikalstamą veiką padarė dar 2010-07-02, skunde pirmą kartą išdėstydama smurto prieš apeliantę aplinkybes. Kaip matyti iš šių dokumentų, juose išdėstytos aplinkybės yra identiškos. Juos tyręs prokuroras G. J., apklausiamas teismo posėdžio metu, yra pareiškęs, kad nieko naujo iš 2010-10-12 protokolo - pareiškimo nesužinojo. Pažymi, kad šioje byloje tuos pačius jos veiksmus prokuratūra ir teismas įvertino visiškai skirtingai, t.y. vienu atveju teismo nuosprendžiu jie buvo pripažinti teisėti (2010-07-02 skundo pateikimas), kitu atveju - nusikalstami (2010-10-12 protokolo - pareiškimo pateikimas ir 2010-10-14 apklausa). Tad visiškai aišku, jog egzistuojantis dvigubas ir visiškai priešingas tokių pačių veiksmų vertinimas yra ne kas kita, kaip nepanaikinta akivaizdi abejonė dėl jos kaltės, inkriminuojant nusikaltimą, numatytą LR BK 236 str. 1 d.
Atkreipia dėmesį į tai, jog teismo nuosprendis negalėjo būti priimtas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas pasisakė dėl bylos aplinkybių, kurias pirma turėjo ištirti tam kompetentingas Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10. Teigia, kad jog 2010-07-02 skundas ir vėlesni tapatūs pareiškimai yra susiję su neprocesinių metodų taikymu ikiteisminio tyrimo metu jos, kaip įtariamosios, atžvilgiu, kadangi toje byloje įtarimas buvo grindžiamas tariamu apeliantės prisipažinimu. Tai šioje baudžiamojoje byloje minėjo apklausti liudytojais prokurorai J. L. ir G. J.. Todėl, jos manymu, skundas turėjo būti tiriamas ir jo tyrimo rezultatai fiksuojami būtent paminėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-12 nutartyje teismas pažymėjo, kad E. K. skunde nurodytų aplinkybių tyrimas ir jų vertinimas yra baudžiamąją bylą Nr. 01-2-00115-10 šiuo metu nagrinėjančio teismo teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl tik baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas gali spręsti, ar ikiteisminio tyrimo metu buvo tinkamai taikomi procesiniai įstatymai, ar nebuvo pažeidžiamos proceso dalyvių teisės, tame tarpe ir konstitucinės, ir ar ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas (tiek prokuroras, tiek kiti asmenys) nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Taip pat nurodė, jog šias aplinkybes išsiaiškinti baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą įpareigoja įstatymai, todėl, išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir teismui nustačius, kad E. K. skunduose nurodytos aplinkybės, susijusios su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10, yra pagrįstos ir jų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai, teismo procesinių sprendimų pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, atliekant ikiteisminius tyrimus. Todėl minėtoje nutartyje išsakyta teismo nuomonė, kad, tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme, teismo procesiniuose dokumentuose įvertintų įrodymų ir kitų nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu galima teigti, kad vieno ar kito asmens veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-03-28 nutartyje pažymėjo, jog E. K. skundo argumentai yra susiję su jai pareikštais kaltinimais baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10, kuri šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme ir yra tos bylos nagrinėjimo dalykas.
Pažymi, jog, kadangi baudžiamoji byla Nr. 01-2-00115-10 teismo nuosprendžio priėmimo dienai nebuvo išnagrinėta, akivaizdu, kad nuosprendis buvo priimtas, prieš tai kompetentingam teismui nepasisakius dėl apeliantės 2010-07-02 skunde ir 2010-10-12 protokole - pareiškime bei 2010-10-14 apklausoje nurodytų aplinkybių, susijusių su jos teisių pažeidimu ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teismas, išeidamas už savo kompetencijos ribų, nepagristai ir neteisėtai sprendė, ar ji 2010-07-02 skunde, 2010-10-12 protokole - pareiškime bei 2010-10-14 apklausoje nurodė tikrovę atitinkančias aplinkybes ar galimai pranešė apie nebūtą nusikaltimą. Be to, nesulaukęs Vilniaus apygardos teismo procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00115-10, Vilniaus miesto apylinkės teismas, šioje byloje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė ir LR BPK 242 str. Kadangi įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR BPK 346 str. 1 d.), todėl, nesulaukus minėtos bylos išsprendimo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu šio byloje buvo pažeistos LR BPK 225 str. 1 dalyje numatytos teismingumo nuostatos.
Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog liudytojų parodymais ir surinktais raštiškais įrodymais yra neva patvirtinta, kad 2010-10-12 protokole - pareiškime ir 2010-10-14 apklausoje paminėtos, tačiau analogiškos 2010-07-02 skunde nurodytoms, aplinkybės yra melagingos, t.y. patvirtina, jog jos atžvilgiu negalėjo būti pavartotas smurtas ar psichinė prievarta. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu ir byloje buvo apklausti tik 8 iš 12-os 2009-10-24 nuo 7.00 val. iki 2009-10-25 9.00 val. areštinėje budėję pareigūnai, tad nebuvo panaikintos visos abejonės, jog ji nebuvo sumušta kitų, tuo pat metu areštinės pamainoje dirbusių asmenų. Pažymi, kad, kaip nurodė savo paaiškinimuose, smurtą apeliantės atžvilgiu pavartojo ne apžiūras darę bei pas tyrėjus lydėję pareigūnai, t.y. ne tie pareigūnai, kurie liudijo teisme ar kurių parodymai buvo pagarsinti. Be to, tai, kad smurtas jos atžvilgiu galėjo būti pavartotas, patvirtina ir viešas faktas, kad toje pačioje Vilniaus areštinėje du pareigūnai sumušė sulaikytą asmenį ir prieš jį panaudojo elektros impulsinį prietaisą ir tai, priešingai nei teigė prokuratūros atstovai ar apklausti areštinės darbuotojai, patvirtina faktą, jog smurtas šioje įstaigoje vis dėl to egzistuoja ir galėjo bei buvo pavartotas apeliantės nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Nurodo, kad teismo nurodyti liudytojai V. F., R. L., R. D., E. M. ir G. P. dėl savo darbo pobūdžio patvirtino tik apie savo veiksmus, tačiau nematė ir negalėjo matyti bei kontroliuoti kitų pareigūnų veiksmų. Todėl ši ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalinta aplinkybė teismo nuosprendį daro abejotiną ir neaiškų, todėl jis yra naikintinas bei priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog neva jos nurodytas aplinkybes dėl smurto vartojimo paneigia ir liudytojos S. M. parodymai, nors šios liudytojos parodymuose gausu prieštaravimų faktinėms bylos aplinkybėms, todėl, jų nepašalinęs, teismas neturėjo jokios teisės remtis ir grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymi, jog teismas nepasisakė ir nepaneigė šios liudytojos suinteresuotumo duoti tokius parodymus, kaip ir nepaneigtas šios liudytojos atsidūrimo "vienoje" kameroje su apeliante, esant viešai žinomam specialiųjų tarnybų metodui kartu į kamerą tikslu gauti informaciją su įtariamuoju patalpinti asmenį, bendradarbiaujantį su šiomis tarnybomis. Anot apeliantės, tai patvirtina faktas, jog liudytoja S. M. buvo sulaikyta ne 48 valandas, kaip kad numato LR BPK 140 str. 2 d., bet 99 valandas be jokio tam faktinio ir teisinio pagrindo. Nurodo, kad S. M. teisme parodė, jog ji su apeliante sėdėjo tik vienoje kameroje (6 vietų) Nr. 1, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. nuo 2009-10-24 iki 2009-10-28 buvo patalpinta net 4 kamerose: nuo 2009-10-24 iki 2009-10-27 kameroje Nr. 1, 2009-10-27 7 val., ryte buvo iškviesta iš kameros Nr. 9-1, nuo 2009-10-27 11.00 va1. jau buvo kameroje Nr. 9, nuo 2009-10-28 7 val. ryto vėl buvo kameroje Nr. 1. Teismas, nuosprendyje aprašydamas apeliantės buvimo Vilniaus areštinėje aplinkybes, šio fakto ne tik kad nepaaiškina, bet ir nutyli. Teigia, kad, įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad arba liudytojos S. M. parodymai prasilenkia su tiesa, arba areštinėje pildomi dokumentai nėra teisingi.
Nurodo, jog teismas nuosprendyje negalėjo remtis ne tik neteisingais liudytojos S. M. parodymais, bet ir šiems parodymams prieštaraujančiais apeliantės apžiūros protokolais. S. M., apklausiama teismo metu, nurodė, kad apeliantę, o vėliau ir ją pačią areštinės medikė apžiūrinėjo tarpduryje. Tuo tarpu liudytoja A. B. nurodė, kad apžiūra atliekama kameros viduje. Be to, pareigūnas R. D. nurodė, kad asmens apžiūra atliekama nenurengus, o E. S. - nurengus iki kelnaičių. Pati medikė A. B. nurodė, kad viso kūno niekada nežiūri. Pažymi, jog apžiūros protokolų teisingumu verčia abejoti ir faktas, kad dėl vienos pažiūros buvo surašyti du skirtingi "Į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos" protokolai ta pačia data, t.y. 2009-10-24 d. 20 val., tačiau su skirtingais duomenimis, nors pagal liudytojo R. D. paaiškinimus, protokolai surašomi 2 egz., bet jie negali būti skirtingi. Be to, nurodo, jog akivaizdžiai matyti, kad protokolo originalo eilutėje apie rastus daiktus kita rašymo priemone po žodžio "Nieko" yra padarytas įrašas "veidrodėlis prie b/d“, t.y. šis įrašas taip pat buvo galimai surašytas ne protokolo surašymo laiku, ko teisme neginčijo ir prokuroras. Todėl nurodyti apžiūros protokolai dėl savo objektyvaus neteisingumo negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais aplinkybes, jog jos atžvilgiu nebuvo naudojama prievarta.
Pažymi, kad kaltinime nepagrįstai, kaip melagingas, nurodomas apeliantės teiginys apie neteisėtų medžiagų naudojimą areštinėje, kurias davė ją lankę VSD pareigūnai. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas S. S. parodė, kad jis vieno iš apsilankymo metu jai perdavė rankšluostį, o jo viršininkas A. P. apklausiamas teisme kategoriškai patvirtino, jog apsilankymo metu E. K. nieko iš jų pusės nebuvo perduota (nors teismo nuosprendyje jau yra parašyta kitaip, kad neva neatsimena). Be to, nurodo, kad pagal Areštinių vidaus tvarkos taisykles asmenims, atvykusiems į trumpalaikį pasimatymą, draudžiama įsinešti į trumpalaikių pasimatymų salę daiktus ir reikmenis bei pasimatymų metu asmenims, atvykusiems į pasimatymą, draudžiama perduoti bet kokius dokumentus, užrašus, brėžinius ir kitokius daiktus (išskyrus vaišinti nuteistuosius maisto produktais). Anot apeliantės, šiuo atveju nėra aišku, kuo remiantis veikė VSD pareigūnai į trumpalaikių pasimatymų salę atsinešę daiktus (rankšluostį ar skarą), kuriuos perduoti lankytiniems asmenims yra draudžiama. Nurodo, jog tikėtina, kad, jei lankymosi metu buvo padarytas teisės pažeidimas, perduodant rankšluostį ar skarą, tai galėjo būti perduoti ir maisto produktai - saldainiai. Atkreipia dėmesį į tai, kad nėra aišku, kodėl VSD pareigūnai kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl sankcijų gavimo, jei jie, kaip abu nurodė teisme, nuo pirmo pasimatymo su apeliante momento prisistatė VSD pareigūnais. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis leisti šiems asmenims, neatskleidus savo tapatybės, rinkti informaciją ir pareigūnų tikslas slaptai rinkti informaciją, patvirtina būtent apeliantės nurodytas aplinkybes, jog pirmą kartą jie atvykę prisistatė musulmonais, per pažintis atėjusiais jai padėti. Todėl, teismui nepanaikinus šių iškeltų abejonių dėl VSD pareigūnų parodymų objektyvumo ir teisingumo, yra pagrindas išvadai, jog, kalbėdami apie pirmąjį savo vizitą areštinėje 2009-10-24, minėti pareigūnai visos tiesos neatskleidė ir šie parodymuose esantys prieštaravimai nepaneigia aplinkybės, jog VSD pareigūnai perdavė jai kenksmingus jos sveikatai maisto produktus.
Apeliantė nurodo, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai paminėjo, kad byloje yra jos rankraštinis įrašas apie tai, kad neva yra gavusi 2009-10-27 prokuroro 2009-10-26 rašte Nr. 17.2-18246 nurodytus daiktus. Šių daiktų ji nurodytu metu negavo. Tai patvirtina ir advokato A. P. paaiškinimai, jog pirmosios apklausos areštinėje metu jis pastebėjo, kad E. K. atėjo į apklausą be avalynės, pėdos buvo apautos pėdkelnėmis. Pažymi, kad dalis 2009-10-26 rašte Nr. 17.2-18246 nurodytų daiktų jai buvo grąžinti lapkričio pradžioje, kai buvo perkeliama į Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą, o didžioji šių daiktų dalis buvo grąžinta jos tetai I. J. 2010-03-18. Apie tai, kad gavo daiktus, neužsiminė ir S. M., kuri nebūtų galėjusi šio fakto nepastebėti. Be to, prokuroras J. L. galėjo matyti apeliantę su tvarkinga žiemine avalyne tik po to, kai ją jai perdavė artimieji 2009-10-29 d. Todėl teismas nepagristai nesuabejojo liudytojo J. L. parodymais, kad jis neva dar 2009-10-26 perdavė jai avalynę (šlepetes). Nurodė, jog psichologinio smurto tikimybė iš prokuroro J. L. pusės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo paneigta.
Teigia, jog teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad ji savo laiškuose nuo sulaikymo pradžios neminėjusi smurto, taikyto apeliantės atžvilgiu. Nurodo, jog teismas nevertino jos pateiktų į bylą laiškų, rašytų dar iki 2010-06-14 tetos kreipimosi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, o vadovavosi vien tik prokuratūros nurodytomis jos laiškų ištraukomis. Pažymi, kad visuose jos laiškuose, rašytuose artimiesiems nuo 2009-11-27 iki 2010-06-16 atsispindi faktai, jog prieš apeliantę areštinėje buvo naudojamas fizinis bei psichologinis smurtas, gąsdinama. Nurodo, kad 2009-11-27 laiške ji rašė, kad „J. L. pagal LR įstatymus neturėjo teisės mane išsikviesti apklausoms, nedalyvaujant mano advokatui. <...> Apklausos, kurios buvo vykdomos VSD pareigūnų, taip pat vyko be mano advokato A. P. dalyvavimo, apklausų metu vienąsyk netgi buvo neigiamai atsiliepta apie mano advokatą, motyvuojant tuo, kad jis yra samdytas valstybės, pagal tautybę yra rusas, todėl jo dalyvavimas mano ginimo procese bus atsainus <...>, šiais žodžiais buvo siekiama mane paveikti morališkai, sumažinti mano pasitikėjimą gynėju“, 2009-12-09 laiške rašė: „Nenoriu tavęs gąsdinti, todėl nepasakosiu, ką man teko atlaikyti per VSD apklausas. Tik tiek pasakysiu <... > yra pasirengę kankinti žmogų, kol reikės, idant išgauti reikiamus parodymus < ... > aš nebijau to rašyti, nes tai yra tiesa. Po tokio tardymo kiekvienas prisipažintų". 2010-02-10 rašė: „Vyrai iš saugumo man davė saldainių, po kurių man pasidarė bloga ir vėmiau krauju. Čia taip man buvo po jų apklausos. <... > Sakė, jei gražiai elgsiuos (prisipažinsiu), man duos pusantrų metų. Jei ne, tai bausmė bus maksimali, <....> elektra kankins, prievartaus ir t.t.“, 2010-03-10 laiške - „<...>Kai paklausdavau, ar jis (L.) žino, jog man davė „vaišių“, L. pradėdavo kažką neaiškiai mykti. Ir atsisakė komentuoti". 2010-05-10 laiške - „O kai pamatė, kad nenoriu liudyti prieš juos (maskviečius) ėmėsi ir kitų metodų. Nenoriu čia rašyt. <...>“, 2010-05-06 laiške - „Man jau iš pat pradžių, kai vaišino saldainiais, buvo pasakyta - žiūrėk, ką sakai, atsėdėk ir niekas nenukentės. Kalbėsi ne tą - juk žinai, kalėjime dažnai nutinka visokių nelaimių, mamos sveikata taip pat netvirta, o ta tavo A. bet kokiu atveju negyvens. <...> Kas liečia mano parodymus, jie nebuvo išgauti klasta, o smurtu". 2010-05-16 laiške -„Išgyvensiu, ištversiu visas jų patyčias, smurtą ir pažeminimus. Ir kiekvienas jų smūgis darys mane vis stipresne. <...> Mane ilgai kankino psichologiškai ir fiziškai. Taip pat patyriau įvairaus pobūdžio prievartą (seksualinę taip pat). <...> Vadino "kale, psiche". 2010-05-29 laiške nurodė, kad: "Tačiau vėliau kažkas iš atminties tarsi ištrynė dalį tos apklausos, tarsi buvau atsijungusi. Galbūt man ko suleido, nepamenu < ... > Pareigūnai draskė už plaukų, buvo užlaužę rankas, vėliau kas buvo, papasakosiu išėjus <...>“. 2010-06-01 laiške rašė, kad "L., rusai, grasino, kad uždarysit mane į ligoninę, aiškino, kad manęs nemylit [ ... ] , kad mano smegenys iš čia išėjus nebedirbs, o tokia jums nebūsiu reikalinga <...>“. 2010-06-16 laiške - " o ankstesnėj apklausoj su rusais dalyvavo ir prokuroras, ir advokatas. Bet didelė jos dalis "išsitrynusi". Kaip - aš nežinau. Tik atsimenu, kad pradžioje viską neigiau ir pasakojau tiesą, o kai atsipeikėjau po keisto atsijungimo, buvo prirašyta begalė nesąmonių <...>“.
Anot apeliantės, akivaizdu, kad liudytojo J. L. ir teismo teiginiai apie tetos "primokymus" yra nieko nepagrįsti, o išvada dėl to, jog neva ji neminėjusi apie smurtą, yra niekuo neparemta.
Teigia, jog teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jos kaltės forma - tiesioginė tyčia bei šias aplinkybes priskyrė ir susiejo su neva jos nusikalstamomis veikomis, padarytomis 2010-10-12 ir 2010-10-14. Nurodo, kad iš bylos duomenų bei kaip nurodė pats prokuroras G. J., po 2010-10-12 ir 2010-10-14 dėl jos pranešimo ir apklausoje nurodytų aplinkybių liudytojai nebuvo apklausinėjami. Jie buvo apklausti arba dėl 2010-07-02 skunde išdėstytų smurto prieš apeliantę aplinkybių, arba dėl jos atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal LR BK 236 str. 1 d. ir 235 str. 1 d. numatytas veikas. Pažymi, jog, kadangi dėl 2010-07- 02 skundo pateikimo teismas jos nenuteisė, t. y. pripažino, jog šie veiksmai nėra nusikalstami, o 2010-07-02 skunde nurodytos aplinkybės nėra melagingos, vadinasi apklausų ir dokumentų rinkimo negalima buvo priskirti prie vėlesnių jau neva nusikalstamų apeliantės veikų, atliktų 2010-10-12 ir 2010-10-14. Anot apeliantės, atlikta pareigūnų atžvilgiu procesinė veikla neįrodo ir negali įrodyti jos tyčios pateikti melagingus pranešimus ir liudijimus.
Pažymi, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jai inkriminuota veika pagal LR BK 235 str. 1 d. yra LR BK 236 str. 1 d numatytos veikos tęsinys ir todėl 2010-10-14 duotus parodymus kvalifikavo pagal minėtą LR BK straipsnį. Nurodo, kad jos veikoje, 2010-10-14 duodant parodymus, jokios nusikalstamos veikos nebuvo. Teigia, jog, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus klausimą, svarbu, ar parodymai gauti, nepažeidžiant apklausos taisyklių ir tvarkos, ar jie tinkamai įforminti ir pasirašyti juos davusių asmenų ar pastarieji įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir reikiamais atvejais, turimą teisę atsisakyti juos duoti. Pažymi, jog ji 2010-10-14 prieš apklausą (duomenys neskelbtini) prokuroro G. J. nebuvo pasirašytinai įspėta apie teisę atsisakyti duoti parodymus, todėl apeliantei negalėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Nurodo, jog, kaip teigė prokuroras G. J. teismo posėdžio metu ir kaip matyti iš jo 2011-04-14 tarnybinio pranešimo Nr. 17.9-865, atlikęs ikiteisminį tyrimą pagal apeliantės 2010-07-02 skundą dar iki 2010-10-12 protokolo-pareiškimo pateikimo ir 2010-10-14 apklausos jis turėjo suformavęs tvirtą nuomonę, jog 2010-07-02 skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino ir jos yra melagingos. Savo 2011-04-14 tarnybiniame pranešime nurodė, kad baudžiamojon atsakomybėn ji turėtų būti traukiama kaip už melagingą pranešimą ir dėl 2010-07-02 skundo. Teismo posėdžio metu apklausiamas liudytojas G. J. parodė, kad tyrimo metu iš 2010-10-12 protokolo - pareiškimo pateikimo ir 2010-10-14 apklausos nieko naujo jis nesužinojo. Taigi, anot apeliantės, prokuroras G. J. dar prieš 2010-10-12 protokolo - pareiškimo pateikimą ir 2010-10-14 apklausą žinojo, jog ji, 2010-10-12 pateikdama pareiškimą su analogiškomis 2010-07-02 skunde nurodytoms aplinkybėms ir 2010-10-14 duodama paaiškinimus, kalba apie galimai savo 2010-07-02 padarytą nusikalstamą veiką. Tai akivaizdžiai matyti iš G. J. 2011-04-14 tarnybinio pranešimo Nr. 17.9-865, kuriame nurodoma, kad ji LR BK 236 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė dar 2010-07-02, pateikdama skundą Generalinei prokuratūrai. Nurodo, jog 2010-10-14 buvo apklausinėjama apie aplinkybes, anksčiau nurodytas jos 2010-07-02 skunde, ir 2010-10-12 protokole - pareiškime, dėl kurių vėliau buvo iškelta ši baudžiamoji byla, prieš tai neįspėjus apie teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save, todėl tuo buvo suvaržyta ši jos teisė. Pažymi, kad nepagrįstas teismo nuosprendžio motyvas, jog neva ji negalėjo būti patraukta baudžiamojon tik tuo atveju, jei būtų apklausinėjama dėl Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių. Teigia, jog išdėstytos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad jos teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save buvo varžoma, todėl apeliantė dėl veikos, padarytos 2010-10-14 apklausos metu, turėjo būti išteisinta.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagristai nuosprendyje nurodė, jog apeliantės padaryta veika negalėjo būti vertinama kaip mažareikšmė ir neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant LR BK 37 str. nuostatas. Teigia, jog anksčiau dėl jos 2010-07-02 ir 2010-10-12 pareiškimų ir 2010-10-14 apklausoje paminėtų aplinkybių ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Be to, nebuvo sutrikdyta nei areštinės, nei prokuratūros veikla, nekilo žalingų pasekmių, nes duomenis rinkti ir pareigūnai apklausti ryšium su teisėtu apeliantės 2010-07-02 skundu, kurio aplinkybės nėra pripažintos melagingomis. Pažymi, jog jos veika pagal LR BK 236 str. 1 d. turėjo būti pripažinta nepavojinga, o ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
E. K. apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl E. K. kaltės, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Priešingai nei skunde teigia apeliantė, įrodymai byloje įvertinti remiantis nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nepadaryta.
Nuteistosios E. K. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji siekia būti išteisinta pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, kadangi teismas nepašalino visų abejonių ir prielaidų, sudarančių pagrindą teigti, jog ji savo 2010-07-02 ir 2010-10-12 pareiškimuose bei 2010-10-14 apklausoje nurodė neva melagingas aplinkybes dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto, o visos abejonės turėjo būti aiškinamos jos naudai ir dėl veikos, numatytos LR BK 236 str. 1 d., turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, yra nepagrįsti ir atmetami. Jos kaltė neabejotinai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistosios kaltę bei leidžia atmesti pastarosios pasirinktą gynybos versiją. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.
Pagal BK 236 straipsnį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Kokiu būdu melagingas įskundimas ar pranešimas pateikiamas, neturi reikšmės, taip pat nėra svarbu, trumpai ar išsamiai išdėstomos nebūtos nusikalstamos veikos aplinkybės, kiek ir kokių duomenų pateikta, ar jie atrodo patikimi, ar aiškiai abejotini ir pan. Melagingo įskundimo ar pranešimo dalykas yra informacija apie bet kurį BK numatytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra baigta, kai melaginga informacija apie nebūtą nusikaltimą bet kokia forma perduodama BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dispoziciją, melagingo įskundimo ar pranešimo motyvas nėra būtinasis šių nusikaltimų sudėties požymis. Tai reiškia, kad melagingą pranešimą atitinkamoms teisėsaugos institucijoms pateikusio asmens tokio elgesio priežastys bei motyvai teisinės reikšmės pastarojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 236 straipsnį neturi. Esminė aplinkybė yra ta, kad, suteikdamas informaciją, asmuo supranta, jog duomenys, kuriuos jis pateikia, neatitinka tikrovės, t.y. jis tikrai žino, kad nusikaltimo nėra buvę, jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią informaciją kompetentingos institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2010-07-02 buvo gautas suimtosios E. K. skundas dėl ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų naudoto prieš ją smurto (t.2 b.l.28). Tiriant skundą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė N. F. 2010-07-19 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t.2 b.l.109-111). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2010-08-09 E. K. skundą dėl 2010-07-19 nutarimo panaikinimo, 2010-08-19 nutartimi pastarosios skundą atmetė (t.2 b.l.24-27). Vilniaus apygardos teismas 2010-10-05 nutartimi patenkino E. K. skundą ir panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-08-19 nutartį ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010-07-19 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t.2 b.l.1-5). Vykdant 2010-10-05 Vilnias apygardos teismo nutartį, vadovaujantis LR BPK 168 str., 2010-10-12 LR Generalinėje prokuratūroje, dalyvaujant advokatei I. B., buvo gautas E. K. skundo patikslinimas, surašant protokolą-pareiškimą, kuriame E. K., būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal LR BK 236 str. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, nurodė jai įkaltintas aplinkybes apie fizinio ir psichinio smurto, psichologinio spaudimo jos atžvilgiu panaudojimą (t.1 b.l.7-9), taip pat E. K., 2010-10-14 apklausta liudytoja, dalyvaujant advokatei I. B., būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, nurodė tas pačias aplinkybes, parodymai buvo užrašyti E. K. liudytojos apklausos protokole, E. K. protokolą pasirašė (t.1 b.l. 12-22).
Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad šie duomenys patvirtina, jog E. K. 2010-10-12 protokolas - pareiškimas, kuriame ji nurodė apie pareigūnų, prokuroro ir kitų asmenų jos atžvilgiu naudoto smurto aplinkybes, buvo paduotas turinčiai teisę ikiteisminį tyrimą tyrimą pradėti institucijai - LR Generalinei prokuratūrai. Apeliantė argumentuoja apeliacinį skundą tuo, kad jai žinomas aplinkybes apie smurto panaudojimą ji buvo nurodžiusi 2010-07-02 skunde Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, o skundo tyrimą atlikęs prokuroras G. J. nurodė, kad iš 2010-10-12 protokolo-pareiškimo ir 2010-10-14 apklausos jis nieko naujo neišgirdo, 2011-04-14 surašė tarnybinį pranešimą, kad ji nusikaltimą, numatytą LR BK 236 str. 1d., galimai padarė 2010-07-02, todėl, imant iš jos 2010-10-12 protokolą-pareiškimą ir 2010-10-14 ją apklausiant, jai turėjo būti išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save. Su šiuo argumentu nesutiktina. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2010-10-05 nutarimi patenkino E. K. skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jos 2010-07-02 skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-08-19 nutartį bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010-07-19 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažino pagrįstu E. K. argumentą, jog, siekiant visapusiškai išsiaiškinti skunde išdėstytas aplinkybes, buvo būtina apklausti ją pačią skunde nurodytų aplinkybių patikslinimui, slaugytoją A. B. ir tik po to spręsti, ar pradėtą ikiteisminį tyrimą tęsti, ar nutraukti. Todėl, vykdant pastarąją teismo nutartį, ir buvo iš E. K. paimtas skundo patikslinimas, surašant 2010-10-12 protokolą-pareiškimą, ir ji 2010-10-14 apklausta liudytoja. Pažymėtina, kad šių veiksmų atlikimo metu buvo tiriamos jos nurodytos aplinkybės dėl smurtinių veiksmų ir nebuvo jokių duomenų apie jos pačios galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl baudžiamojo proceso kodekso nuostatos dėl jos apklausos, kaip liudytojos, nebuvo pažeistos.
E. K. protokole - pareiškime nurodytų pareigūnų atlikti veiksmai bei jų teisėtumas buvo patikrinti LR (duomenys neskelbtini) prokuroro G. J., kuris, išnagrinėjęs E. K. skundą su papildymu ir įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes, 2010-12-20 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t.1 b.l.157-181). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-12 nutartimi ir 2011-03-28 Vilniaus apygardos teismo nutartimi E. K. skundai atmesti kaip nepagrįsti (t.5 b.l.9-11, 26-28).
Tik įsiteisėjus 2010-12-20 nutarimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, 2011-04-14 tarnybiniu pranešimu prokuroras G. J. pradėjo E. K. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 235 str. 1 d. ir 236 str. (pradėtam ikiteisminiui tyrimui suteiktas Nr. 01-2-00030-11 (t.5 b.l.30-38)). Nors tarnybiniame pranešime nurodyta, kad E. K. nusikalstami veiksmai prasidėjo, pateikiant 2010-07-02 skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, pranešimas apie įtarimą jai buvo įteiktas dėl 2010-10-12 pranešimo apie nebūtą nusikaltimą bei melagingų parodymų davimo, 2010-10-14 apklausiant liudytoja, taip pat tokios apimties kaltinimas jai buvo pateiktas ir byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, kas LR BPK 255 str. pagrindu apsprendė pirmos instancijos teismo nagrinėjimo ribas.
Apeliantė skundą argumentuoja tuo, kad visos jos nurodytos aplinkybės patvirtino neprocesinių metodų taikymą jos, kaip įtariamosios, atžvilgiu atliktame ikiteisminiame tyrime Nr.01-2-00115-10, todėl dėl šių reikšmingų aplinkybių pirmiausia turėjo pasisakyti Vilniaus apygardos teismas, kuriame buvo nagrinėjama baudžiamoji byla jos atžvilgiu, perduota, užbaigus ikiteisminį tyrimą Nr.01-2-00115-10 ir kuri skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo išnagrinėta. Su šiuo argumentu nesutiktina, kadangi iš skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių matyti, kad apeliantė įvardino, kaip smurto veiksmus atlikusius asmenis ne ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, siejo šiuos veiksmus su atliekamu jos atžvilgiu ikiteisminiu tyrimu, įvardindama juos kaip neprocesinių metodų taikymą. Todėl šios aplinkybės galėjo būti tiriamos ir vertinamos atskirame ikiteisminiame tyrime, ką konkrečiu atveju prokuroras ir padarė. Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroro veiksmų teisėtumą tikrinęs apeliacinės instancijos teismas - Vilniaus apygardos teismas 2011-03-28 nutartyje pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal E. K. skundą yra teisėtas ir pagrįstas.
Byloje nustatyta, kad E. K. tyčia teisėsaugos institucijos pareigūnams pranešė apie žinomai nebūtus nusikaltimus, kurių atskiri požymiai numatyti BK 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas), 140 str. 1 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas), 145 str. (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), 148 str. (žmogaus veiksmų laisvės varžymas), 152 str. (seksualinis priekabiavimas), 228 str. (piktnaudžiavimas), dėl ko paminėto pranešimo pagrindu buvo surašytas protokolas-pareiškimas, kurį E. K. pasirašė ir davė apie tai melagingus parodymus, t.y. tyčia melagingai nurodė, kad:
2009-10-24 Vilniaus (duomenys neskelbtini)areštinės kameroje trys uniformuoti minėto skyriaus pareigūnai naudojo prieš ją fizinį smurtą ir patyčias;
2009-10-24 Vilniaus (duomenys neskelbtini) pareigūnai A. P. ir S. S. pavaišino ją saldainiais, nuo kurių jai buvo bloga, ją pykino ir ji vėmė krauju;
2009-10-25 ir 2009-10-26 Vilniaus (duomenys neskelbtini)pareigūnai A. P. ir S. S. vertė ją prisipažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, priešingu atveju grasindami perduoti Rusijos Federacijai informaciją, dėl kurios bus žiauriai susidorota su jos draugais A. ir A. M., dėl ko ji ir prisipažino, padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kai ją apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas M. G.;
2009-10-26 po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jai sušlapus batus ir neturint kuo apsiauti, Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) prokuroras J. L. atsisakė grąžinti jai jos daiktus ir tokiu būdu darė jai psichologinį spaudimą;
2010-04-07 apklausos, vykusios Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) prokuroras J. L. ir kurioje dalyvavo jos gynėjas advokatas A. L., vertėja ir trys Rusijos Federacijos pareigūnai, metu, jai nežinoma moteris visų apklausoje dalyvavusių asmenų akivaizdoje jai į ranką suleido vaistus, dėl kurių poveikio ji neprisimena atskirų apklausų;
2010-04-08 ji buvo nuvežta į jai nežinomą baltą pastatą, kur buvo trys rusakalbiai, vienas iš kurių imituodamas jos apiešką lietė jos intymias vietas ir taip prie jos seksualiai priekabiavo, po ko du vyrai naudojo prieš ją fizinį smurtą - sudavė jai smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, bloškė ją į sieną, o, jai pargriuvus, tyčiojosi iš jos.
Tokią išvadą pirmosios instancijos teismui leido padaryti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Iš areštuoto asmens byloje esančio 2009-10-24 laikojo sulaikymo protokolo matyti, kad E. K. buvo sulaikyta 2009-10-24 16.15 val. Kauno miesto autobusų stoties teritorijoje, 2009-10-24 17 val. surašytas laikinojo sulaikymo protokolas, sulaikytoji nukreipta į Vilniaus (duomenys pakeisti) areštinę (areštuoto asmens byla b.l.2-3) ir į jos patalpas pristatyta 2009-10-24 20.00 val. Iš areštuoto asmens bylos duomenų kopijų matyti, kad E. K. buvo patalpinta į kamerą Nr.1, joje iki 2009-10-28 ji buvo laikoma kartu S. M., kuri į minėtą kamerą buvo patalpinta 2009-10-24 16.00 val. (t.1 b.l.107-113, 123-134). Iš Vilniaus (duomenys pakeisti)areštinės į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokolo matyti, kad E. K. Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo apžiūrėta 2009-10-24 20 val., sužalojimų nenustatyta, dėl sveikatos būklės pretenzijų neturi, nesumušta (areštuoto asmens byla b.l.1). Iš įrašo protokole matyti, kad ji areštinėje buvo laikoma iki 2009-11-05. E. K. suabejojus savo parašo šiame dokumente tikrumu, pirmos instancijos teismas pašalino abejonę, paskirdamas teismo rašysenos ekspertizę, kurios išvada vienareikšmiškai patvirtino, kad šiame dokumente pasirašė pati E. K. (t.6 b.l.167-170, 172-174).
Iš laikinai einančio Vilniaus (duomenys neskelbtini) viršininko pareigas A. Š. pateiktos informacijos matyti, kad 2009-10-24 20.55 val. E. K. buvo išvesta iš kameros apklausai S. S. reikalavimu ir atgal į kamerą grąžinta 22.05 val. Kiti pareigūnai pas ją tą dieną nesilankė. 2009-10-25 6.50 val. E. K. buvo apžiūrėta bendruomenės slaugytojos A. B.. Apžiūros metu E. K. skundėsi galvos skausmu ir jai buvo duotos 2 tabletės valerijono, kitų nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, smurto žymių nerasta. Pati E. K. buvimo areštinėje metu dėl sveikatos būklės į pareigūnus nesikreipė. Nuo 2009-10-24 iki 2009-10-28 E. K. buvo laikoma vienoje kameroje su S. M., o nuo 2009-10-29 iki 2009-11-05 - viena. 2009-10-26 Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo M. G. nutartimi E. K. buvo paskirti kardomoji priemonė – suėmimas. 2009-11-05 12.50 ji buvo išvežta į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (t.2 b.l. 32-39).
Duomenys apie 2009-10-25 6.50 val. slaugytojos A. B. atliktą E. K. apžiūrą patvirtinti ambulatorinės kortelės kopija (t.2 b.l.53-54).
Iš Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) viršininko pateiktų Asmenų, laikomų policijos areštinėje, registracijos žurnalo patvirtintos kopijos, Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo patvirtintos kopijos, Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo patvirtintos kopijos, Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnalo patvirtintos kopijos, Budėtojų tarnybos priėmimo-perdavimo knygos patvirtintos kopijos matyti, kad E. K. į Vilniaus apskrities VPK VTV Areštinės ir konvojavimo skyriaus areštinę buvo uždaryta 2009-10-24 20.00 val. S. M. V. apskrities VPK VTV Areštinės ir konvojavimo skyriaus areštinę buvo uždaryta 2009-10-24 16.00 val., paleista iš areštinės 2009-10-26 16.00 val., vėl uždaryta į areštinę 2009-10-26 21.10 val. ir paleista 2009-10-28 16.00 val. E. K. ir S. M. nuo S. M. uždarymo į areštinę momento iki jos paliedimo iš areštinės momento buvo laikomos vienoje kameroje. 2009-10-25 06.50 val. E. K. buvo apžiūrėta bendruomenės slaugytojos A. B., apžiūros metu smurto žymių nerasta, diagnozuota vegetodistonija ir paskirtos 2 tabletės Valerianae. 2009-10-24 E. K. iš kameros buvo išvesta 20.55 į apklausos kambarį S. S. reikalavimu ir grąžinta į kamerą 22.05 val. Ją konvojavo E. S.. 2009-10-25 10.23 val. ji buvo išvesta iš kameros į apklausos kambarį S. S. reikalavimu ir grąžinta į kamerą 12.13 val. bei tą pačią dieną 14.00 val. išvesta iš kameros į apklausos kambarį A. B. reikalavimu ir grąžinta į kamerą 15.50 val. 2009-10-26 E. K. iš kameros buvo išvesta į apklausos kambarį 10.28 val. S. S. reikalavimu ir grąžinta į kamerą 11.10 val., po ko tą pačią dieną 12.30 val. ji buvo išvežta į teismą ir grąžinta į kamerą 16.15 val. Tą pačią dieną 17.00 val. J. L. reikalavimu ji buvo išvesta iš kameros į apklausos kambarį ir grąžinta į kamerą 21.00 val. 2009-10-27 11.20 val. E. K. buvo išvesta iš kameros į apklausos kambarį advokato A. P. reikalavimu ir grąžinta į kamerą 12.27 val. Tą pačią dieną 15.00 val. ji buvo išvesta iš kameros į apklausos kambarį J. L. reikalavimu ir grąžinta į ją 16.55 val. 2009-11-02 12.55 val. E. K. iš kameros buvo išvesta į apklausos kambarį J. L. reikalavimu ir grąžintą į ją 13.18 val. Nuo 2009-10-24 07.00 val. iki 2009-10-25 09.00 val. Vilniaus aps. (duomenys neskelbtini) areštinėje budėjo: budėtojas V. F., padėjėjas E. S., išvežiotojas R. D.; nuo 2009-10-24 20.00 val. iki 2010-10-25 09.00 val. budėjo operatorė R. L., 1 poste E. M., 2 ir 3 poste G. P., 4 poste L. A.. Budėjimo metu ypatingų įvykių nebuvo (t.1 b.l.106-137).
Duomenys apie E. K. pareikalavimą apklausoms, kvietusius asmenis, iškvietimo laiką, išdavimo ir grąžinimo į kamerą laiką patvirtinti reikalavimais iškviesti apklausai (areštuoto asmens byla b.l.11-15).
Iš Vilniaus (duomenys pakeisti) areštinės į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokolo matyti, kad E. K. Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo apžiūrėta 2009-10-26 12.20 val., sužalojimų nenustatyta, dėl sveikatos būklės pretenzijų neturi, nesumušta (areštuoto asmens byla b.l.8). Taip pat iš Vilniaus apskrities VPK areštinės į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokolo matyti, kad E. K. Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo apžiūrėta 2009-10-26 16.15 val., sužalojimų nenustatyta, dėl sveikatos būklės pretenzijų neturi, nesumušta (areštuoto asmens byla b.l.9).
Iš laikinai einančio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pareigas V. Š. pateiktos informacijos matyti, kad suimtoji E. K. nusiskundimų dėl sumušimų, kitokių kūno sužalojimų ar patirto smurto per buvimo laikotarpį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neturėjo bei pateikė dokumentų apie jos sveikatos būklę kopijas (t. 2 b.l.48-56).
Iš Lukiškių TI-K medicininio pažymėjimo 2010-06-30 Nr.56-159 matyti, kad E. K. į Lukiškių TI-K atvyko 2009-11-05, iki šios dienos medicininėje dokumentacijoje duomenų apie traumas ar smurtą bei su tuo susijusiais negalavimais nėra. Pridedamas asmens sveikatos istorijos 2010-06-18 įrašo, surašyto gydytojo Č. C., kopija, iš kurios matyti, kad pokalbio metu suimtoji E. K. nurodė, jog per visą buvimo įstaigoje laiką traumų nepatyrė; išvykdama ir grįždama į įstaigą, dėl patirtų traumų ar sveikatos būklės sutrikimų į medicinos personalą ar į pareigūnus nesikreipė; šiuo metu nusiskundimų neturi; bendra sveikatos būklė be pablogėjimo; išorinių kūno sužalojimo požymių nestebima; šiame lape yra E. K. rankraštinis įrašas, kad 2010-06-18 surašyta teisingai, patvirtintas jos parašu (t.2 b.l.49-50).
Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD prokuroro J. L. 2009-10-26 rašto Nr. 17.2-18246 Vilniaus apskrities VPK areštinės viršininkui matyti, kad prokuroras leido jo žinioje esančiai suimtajai E. K. perduoti asmens kratos metu paimtus daiktus: antiperspirantą „Adidas“; veidrodėlį; pakelį kramtomos gumos „Dirol“ 1 vnt.; vienkartines servetėles; dantų siūlą; plaukų gumutę; datulių pakelį; „Eurokos“ rinkinį; dantų pastą; higieninius įklotus; drėgnų servetėlių rinkinį; kambarines šlepetes; šampūną plaukams; 1 kremą; moteriškas kojines; šaliką; pirštines; moterišką apatinį trikotažą; tualetinį popierių; moteriškus džemperius – 5 vnt.; džinsines kelnes; musulmonų drabužį juodos spalvos; pižamą – švarkelį ir kelnes; skarą juodai pilkos spalvos, siuvinėtą karoliukais; skarą baltai juodais langeliais; raudonai-rausvą šaliką; juodos spalvos galvos apdangalą siuvinėtą karoliukais; užrišamą musulmonų galvos apdangalą žydros spalvos 2-jų dalių komplektą „hidžab“ rausvos spalvos 1 dalies apdangalą; kreminės spalvos galvos apdangalą – 2 dalių komplektą siuvinėtas auksiniais siūlais; šiame rašte yra E. K. rankraštinis įrašas “išvardintus daiktus gavau 2009 10 27”, patvirtintas jos parašu (t.3 b.l. 29).
Iš Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime saugomos E. K. asmens bylos dokumentų nustatyta, kad 2010-04-08 nuo 13.50 val. iki 16.35 val. bei 2010-04-09 nuo 08.30 val. iki 10.30 val. E. K. Lukiškių TI-K patalpose buvo susitikusi su savo gynėju advokatu A. L. (t.3 b.l.70-73).
Teisme apklaustų liudytojų V. F., E. S., R. L., R. D., E. M., G. P., L. A., S. M. parodymais, Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo duomenimis (t.1 b.l.117-121) nustatyta, kad jokie pareigūnai į kamerą Nr.1, kur buvo laikoma E. K. ir S. M. nebuvo užėję ir areštinės pareigūnai smurto nevartojo. Apeliantės argumentas, kad dėl jos nurodytų kameroje fizinio smurto veiksmų pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos S. M. parodymais, kadangi 2009-10-24, kai apeliantė buvo uždaroma į kamerą Nr.1, S. M. tuo metu šioje kameroje nebuvo, ji (S. M.) į kamerą Nr.1 buvo uždaryta po kelių dienų, atmestinas, kaip prieštaraujantis baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams - tiek pačios S. M. parodymams, tiek rašytiniams įrodymams - Vilniaus apskrities VPK VTV Areštinės ir konvojavimo skyriaus pateiktiems dokumentams, iš kurių matyti, kad E. K. į kamerą Nr.1 buvo uždaryta 2009-10-24 20 val., kai tuo tarpu S. M. - 2009-10-24 16 val. Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojos S. M. parodymais, kadangi duomenų, kad ji būtų asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, nėra, o apeliantės pozicija dėl S. M., kaip liudytojos, suinteresuotumo duoti tokius parodymus, kaip nurodo apeliantė, vertinant pagal jos atsidūrimą "vienoje" kameroje su apeliante, esant viešai žinomam specialiųjų tarnybų metodui kartu į kamerą tikslu gauti informaciją su įtariamuoju patalpinti asmenį, bendradarbiaujantį su šiomis tarnybomis, yra nelogiška, kadangi liudytoja S. M. nurodė tik apie buvimo su E. K. vienoje kameroje aplinkybes ir pastarosios elgesį, nuotaiką, sveikatos būklę ir kt. Tuo tarpu sekant apeliantės logika, išeitų, kad jau E. K. uždarymo į areštinę metu buvo siekiama apsisaugoti nuo galimų jos nusiskundimų. Apeliantės keliamas klausimas dėl S. M. laikymo areštinėje teisėtumo nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.
Apeliantė skundą argumentuoja taip pat tuo, kad pirmos instancijos teisme buvo apklausti tik 8 iš 12 pareigūnų, 2009-10-24 dieną budėjusių areštinėje, todėl nebuvo panaikinta abejonė, kad ją galėjo sumušti ne tie pareigūnai, kurie buvo apklausti teisme, o tie, kurie buvo apklausti - pagal savo darbo pobūdį patvirtino tik savo veiksmus, tačiau nematė, negalėjo matyti ir kontroliuoti kitų pareigūnų veiksmų. Šis argumentas atmestinas. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, E. K. į areštinę buvo patalpinta 2009-10-24 20 val., o 20.55 val. ji buvo išvesta apklausai S. S. reikalavimu ir atgal į kamerą grąžinta 22.05 val. Buvo nustatyti pareigūnai, kurie 2009-10-24 E. K. buvimo areštinėje metu dirbo - nuo 2009-10-24 07.00 val. iki 2009-10-25 09.00 val. budėjo: budėtojas V. F., padėjėjas E. S., išvežiotojas R. D.; nuo 2009-10-24 20.00 val. iki 2010-10-25 09.00 val. budėjo operatorė R. L., 1 poste E. M., 2 ir 3 poste G. P., 4 poste L. A.. Visi šie asmenys pirmos instancijos teismo buvo apklausti ir užfiksuoti jų parodymai, kad be visų tuo metu dirbusių areštinėje pareigūnų ar medicinos personalo kiti asmenys į areštinės kamerą pas E. K. užeiti negalėjo ir nebuvo užėję. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šiais parodymais.
Liudytojų S. S. ir A. P. parodymais bei areštinės pateiktos medžiagos duomenimis nustatyta, kad 2009-10-24, 2009-10-25 ir 2009-10-26 minėtieji pareigūnai bendravo su sulaikytaja E. K., tačiau jos atžvilgiu smurto ar neteisėtų apklausos metodų nevartojo. Šių pareigūnų veiksmų teisėtumas patvirtinti teismo nutartimis (t.2 b.l.69,70).
Apeliantės argumentas, kad, jei byloje nustatyta aplinkybė, kad S. S. jai vieno apsilankymo pas ją areštinėje metu perdavė rankšluostį, nepaneigta galimybė, kad jai buvo perduoti saldainiai, kuriuos suvalgiusi ji pasijuto blogai - ją pykino, ji vėmė krauju, atmestinas, kaip paneigtas baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, kuriais neginčytinai paneigtas tokios jos būsenos nurodytą dieną buvimas. Nors, E. K. teigimu, saldainių, nuo kurių vėmė krauju, ji gavo 2009-10-24, kitą dieną slaugytojai A. B. šio negalavimo nenurodė, o artimiesiems užsiminė, kad vyrai iš saugumo jai davė saldainių, nuo kurių jai buvo bloga, vėmė krauju, tik 2010-02-10 rašytame laiške.
A. B. parodymais, medicininio patikrinimo dokumentais, į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokolais (t.2 b.l.33-37, areštuoto asmens bylos duomenys) nustatyta, kad patikrinimo 2009-10-24 20 val., 2009-10-26 12.20 val. ir 16.15 val. metu E. K. nebuvo sužalota, sumušta, jos sveikatos būklė normali, nusiskundimų sveikatos būkle neišsakė, tai E. K. patvirtino savo parašu ir jos ranka parašytu įrašu “nesumušta”; 2009-10-25 6.05 val. E. K. slaugytojai A. B. išsakė nusiskundimus dėl galvos skausmo, dėl ko jai buvo nustatyta vegetodistonijos diagnozė ir paskirti vaistai - dvi tabletės valerijonų (t.1 b.l.114-116, t.2 b.l.55,56).
Apeliantės keliamas klausimas dėl liudytojų A. B., E. S., R. D. parodymų netikslumų, įvardinant, kokioje vietoje yra atliekama sulaikytųjų medicininė apžiūra ir kaip, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia esminių šių liudytojų nurodytų aplinkybių, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, teisingumo. Be to, pati apeliantė skunde teigia, kad jos įvardinti smurto veiksmai galėjo ir nepalikti išorinių sužalojimų ir galėjo būti nestebimi išoriškai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, ne tik nurodė faktinius duomenis, iš kurių sprendė, kad E. K. išoriškai nebuvo sužalota, bet ir pagrįstai rėmėsi jos pačios įrašais, kad ji nusiskundimų sveikatos būkle neišsakė, nurodė, kad nesumušta.
Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalas (t.1 b.l.117-121), byloje esantys reikalavimai (t.3 b.l.71,73,78), pranešimai dėl pristatymo į teismo posėdžius (t.3 b.l.81), teismo posėdžio protokolas dėl kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo (t.2 b.l.89-91) patvirtina, jog E. K. sulaikymo ar suėmimo taikymo laikotarpiu turėjo realią galimybę teisėjams, gynėjams, kitiems ikiteisminiu tyrimu nesuinteresuotiems asmenims ar pareigūnams pranešti apie patirtą smurtą ar psichologinę prievartą, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, iš minėtų dokumentų matyti, kad tokio pobūdžio žodiniai, rašytiniai pareiškimai ar skundai nebuvo užfiksuoti.
Dėl E. K. nurodytos aplinkybės apie prokuroro J. L. darytą psichologinį spaudimą, negrąžinant jai daiktų, nors ji 2009-10-26 buvo sušlapusi batus, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje neužfiksuota, jog dėl avalynės klausimo (avalynei sušlapus) E. K. būtų reiškusi pareiškimus, prašymus areštinės administracijai, taip pat apie tai ji neinformavo gynėjo advokato A. P., su kuriuo betarpiškai buvo susitikusi 2009-10-27. Liudytoju apklaustas J. L. nurodė, kad E. K. daiktai buvo grąžinti 2009-10-27 ar 2009-10-26 dieną, ji pasirašė, apklausos metu dėmesio į jos kojas neatkreipė, todėl mano, kad ji buvo su apavu. Ši aplinkybė patvirtinta Lietuvos Respublikos (duoemnsy pakeisti) prokuroro J. L. 2009-10-26 rašte Nr. 17.2-18246 Vilniaus (duomenys pakeisti) viršininkui esančiu E. K. rankraštiniu įrašu, kad daiktus gavo 2009-10-27, ir jos parašu. E. K. nurodyta aplinkybė, kad prokuroras J. L. galėjo matyti apeliantę su tvarkinga žiemine avalyne tik po to, kai ją jai perdavė artimieji 2009-10-29 d., nepaneigia liudytojo J. L. parodymų, kad dar 2009-10-26 ar 2009-10-27 jai buvo perduota avalynė (šlepetės).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytais baudžiamosios bylos įrodymais neabejotinai nustatyta, kad E. K. teiginiai apie 2009-10-24 - 2009-10-27 laikotarpio Vilniaus apskrities VPK areštinėje jos atžvilgiu neva padarytas nusikalstamas veikas, nepasitvirtino, yra akivaizdžiai neteisingi ir melagingi.
Taip pat byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2010-04-07 E. K. buvo apklausta LR generalinėje prokuratūroje. Prokuroro J. L. pavedimu E. K. į apklausą pristatė LKPB ONT pareigūnai R. Š. ir D. N.. Pristatyta E. K. buvo apklausiama, dalyvaujant jos gynėjui advokatui A. L., vertėjai R. P. ir trims Rusijos Federacijos saugumo tarnybos pareigūnams M. S., A. F. ir J. Š. (t.2 b.l.93-97), kuriems buvo išduotos vienkartinės Šengeno vizos, galiojusios nuo 2010-04-05 iki 2010-04-09 (t.1 b.l.85-103). Liudytojo J. L., vertėjos R. P. parodymais nustatyta, kad apklausos metu joks smurtas E. K. atžvilgiu nebuvo vartojamas, E. K. viena su RF FST pareigūnais nebuvo palikta nei prieš apklausą, nei po jos, o E. K. konvojavę pareigūnai laukė už kabineto durų dėl vietos stokos kabinete. Po šios apklausos E. K. nepareiškė pretenzijų dėl neva vartoto smurto ar kitokio poveikio, to ji nenurodė ir ją atgal konvojavusiems pareigūnams R. Š. ir D. N., iš kurių tarnybinių pranešimų matyti, kad E. K. su jais nebendravo, niekuo nesiskundė ir neminėjo, kad jos atžvilgiu būtų panaudoti neteisėti apklausos būdai, ant jos kūno smurto žymių nebuvo, pareigūnai nurodė tikslų konvojavimo laiką ir maršrutą, iš ko matyti, kad E. K. į jokias patalpas iš Lukiškių TI-K ar iš LR Generalinės prokuratūros nebuvo vežama, pervežimas atgal, atsižvelgiant į darbo dienos pabaigoje esančias transporto spūstis, užtruko ilgiau -15-20 min. (t.2 b.l. 63,64).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. K. teiginys, jog ji 2010-04-08 buvo išvežta į jai nežinomą pastatą, kurį ji apibūdino, kaip baltą namą, ir ten prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas (grasinimai, keiksmai, reikalavimai) ir seksualinio pobūdžio veiksmai, nepasitvirtino ir laikytinas melagingu.
Byloje ištirtų įrodymų - Lukiškių TI-K Laikinai išvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščio (t.2 b.l.60), 2010-04-08 E. K. papildomos apklausos protokolo (t.2 b.l.98), advokato A. L. orderių bei reikalavimų (t.3 b.l.70-73) pagrindu nustatyta, kad E. K. 2010-04-05 - 2010-04-09 laikotarpiu, kuomet Lietuvos Respublikoje pagal išduotas vienkartines Šengeno vizas, galiojusios nuo 2010-04-05 iki 2010-04-09, buvo RF FST pareigūnai, iš Lukiškių TI-K buvo išvežta tik 2010-04-07 12.40 val. apklausai į LR Generalinę prokuratūrą, į Lukiškių TI-K po apklausos grąžinta 2010-04-07 17.45 val. Ji 2010-04-08 nuo 13.50 val. iki 16.35 val. Lukiškių TI-K patalpose buvo susitikusi su advokatu A. L., o 2010-04-08 nuo 14.15 val. iki 16.27 val. Lukiškių TI-K patalpose E. K. buvo apklausta prokuroro J. L.. 2010-04-09 nuo 08.30 iki 10.30 val. Lukiškių TI-K patalpose E. K. buvo susitikusi su advokatu A. L.. Šie duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad E. K. nei 2010-04-08, nei 2010-04-09 nebuvo niekur vežama iš Lukiškių TI-K.
Netiesiogiai nuteistosios E. K. teiginius apie jai 2010-04-07 apklausos metu suleistus vaistus, dėl ko ji neprisimena atskirų apklausų, o taip pat apie jos 2010-04-08 patirtą smurtą paneigia ir Lukiškių TI-K medicininiame pažymėjime esantis 2010-06-18 įrašas apie pokalbį su gydytoju Č. C., kur E. K. nurodė, kad per visą įstaigoje buvimo laiką traumų nepatyrė, išvykdama ir grįždama į įstaigą, dėl patirtų traumų ar sveikatos būklės sutrikimų į medicinos personalą ar į pareigūnus nesikreipė; patikrinimo metu nusiskundimų neturi, bendra sveikatos būklė be pablogėjimo, išorinių kūno sužalojimo požymių nestebima. Šio įrašo tesingumą E. K. patvirtino savo parašu (t.2 b.l.49,50).
Pirmos instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad E. K. teiginius dėl smurto panaudojimo Vilniaus apskrities VPK VTV areštinės ir konvojavimo skyriaus areštinėje ir Lukiškių TI-K paneigia tą aplinkybė, kad E. K. apie patirtą smurtą nenurodė ne tik teisėjams, gynėjams, kitiems ikiteisminiu tyrimu nesuinteresuotiems asmenims ar pareigūnams, bet ir rašomuose laiškuose neminėjo savo artimiesiems. Apeliantė su šiuo teismo argumentu nesutinka, cituodama atskiras laiškų vietas, kuriomis ji užsiminė motinai V. K. ir tetai I. J., apie pareigūnų elgesį su ja. Su šiuo apeliantės argumentu nesutiktina. Iš pacituotų laiškų matyti, kad 2009-12-09 laiške ji užsiminė nenorinti gąsdinti, todėl nepasakos, ką jai teko atlaikyti per VSD apklausas, tik tiek pasakys <... > yra pasirengę kankinti žmogų, kol reikės, idant išgauti reikiamus parodymus; 2010-02-10 rašė - vyrai iš saugumo jai davė saldainių, nuo kurių jai buvo bloga, vėmė krauju (nors E. K. teigimu, saldainių, nuo kurių ji vėmė krauju, ji gavo 2009-10-24, o po to rašė laišką 2009-10-27, kuriame apie gautus saldainius ir jų poveikį nieko neužsiminė). Šios bei kitos jos skunde cituojamos laiškų atkarpos: 2010-05-16 laiške -„Išgyvensiu, ištversiu visas jų patyčias, smurtą ir pažeminimus. Ir kiekvienas jų smūgis darys mane vis stipresne. <...> Mane ilgai kankino psichologiškai ir fiziškai. Taip pat patyriau įvairaus pobūdžio prievartą (seksualinę taip pat). <...> Vadino "kale, psiche"; 2010-05-29 laiške "Tačiau vėliau kažkas iš atminties tarsi ištrynė dalį tos apklausos, tarsi buvau atsijungusi. Galbūt man ko suleido, nepamenu < ... > Pareigūnai draskė už plaukų, buvo užlaužę rankas, vėliau kas buvo, papasakosiu išėjus <...>“. 2010-06-01 laiške "L., rusai, grasino, kad uždarysit mane į ligoninę, aiškino, kad manęs nemylit <...> , kad mano smegenys iš čia išėjus nebedirbs, o tokia jums nebūsiu reikalinga <...>“. 2010-06-16 laiške - " o ankstesnėj apklausoj su rusais dalyvavo ir prokuroras, ir advokatas. Bet didelė jos dalis "išsitrynusi". Kaip - aš nežinau. Tik atsimenu, kad pradžioje viską neigiau ir pasakojau tiesą, o kai atsipeikėjau po keisto atsijungimo, buvo prirašyta begalė nesąmonių <...>“, teisėjų kolegijos vertinimu, prasilenkia su jos pačios protokole-pareiškime ir apklausoje nurodytais teiginiais ir atspindi ne objektyvią tiesą, o parodo jos emocinę būklę, atsidūrus laikino izoliavimo sąlygomis, įtariant sunkios nusikalstamos veikos padarymu. Įvertintina ir tai, kad apeliantė savo teiginius dėl patirto smurto detalizavo po gauto tetos I. J. laiško, kuriame buvo nurodyta, kaip ir ką reikia rašyti.
Baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme išsamiai ištirtų įrodymų pagrindu pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. K. 2010-10-12 protokolo-pareiškimo pateikimo LR Generalinei prokuratūrai metu buvo žinoma, jog iš esmės tos pačios tų pačių įvykių aplinkybės dėl smurto prieš E. K. naudojimo buvo ištirtos LR Seimo kontrolieriaus 2010-09-14 pažyma ir pripažintos nepagrįstomis. Jos pateiktos žinomai melagingos informacijos apie smurto prieš ją naudojimą pagrindu pareigūnų atžvilgiu buvo atliktas patikrinimas (pareigūnai buvo apklausti liudytojais, jų parodymų teisėtumui patikrinti buvo išreikalauti dokumentai ir kt.). Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad E. K. suprato, jog, pateikdama pareiškimą apie, neva, padarytas nusikalstamas veikas ir taip melagingai įskųsdama pareigūnus, melagingai pranešė apie žinomai nebūtus nusikaltimus ir davė apie tai melagingus parodymus, norėjo taip veikti, todėl veikė tiesiogine tyčia.
Apeliantės argumentas, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jai inkriminuota veika pagal LR BK 235 str. 1 d. yra LR BK 236 str. 1 d numatytos veikos tęsinys ir todėl 2010-10-14 duotus parodymus kvalifikavo pagal minėtą LR BK straipsnį, jos veikoje, 2010-10-14 duodant parodymus, jokios nusikalstamos veikos nebuvo, kadangi jos parodymai gauti, pažeidžiant apklausos tvarką, ji neįspėta apie turimą teisę atsisakyti duoti parodymus.
LR BPK 80 str. nustatyta, kada asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas. Šio straipsnio pirmame punkte nurodyta, jog liudytoju negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Sistemiškai aiškinant BPK normas reglamentuojančias liudytojo, įtariamojo statusą, jų apklausos tvarką, teigtina, kad būtent ikiteisminio tyrimo pareigūnai sprendžia, kokį procesinį statusą konkrečiu atveju būtina suteikti vienam ar kitam asmeniui, o atitinkamo statuso suteikimas nulemia ir asmens apklausos tvarką, kurios privalu laikytis apklausiant asmenį. Nagrinėjamu atveju iš apeliantės buvo paimtas protokolas-pareiškimas ir ji apklausta apie jai žinomas aplinkybes, kuriomis ji, jos tvirtinimu, patyrė smurtinius veiksmus, todėl byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad apeliantė galėjo duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl, kolegijos įsitikinimu, ji pagrįstai apklausta kaip liudytoja ir baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, reguliuojančios liudytojo apklausos tvarką pažeistos nebuvo.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. K., 2010-10-14 apklausiama liudytoja ir būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, patvirtindama, pagrįsdama savo įskundimą 2010-10-12 protokolu-pareiškimu, apie tai davė parodymus. Tokie liudytoja apklaustos E. K. parodymai buvo ankstesnio melagingo įskundimo tęsinys ir todėl pirmos instancijos teismo pagrįstai kvalifikuoti, kaip tęstinė veika, atitinkanti nusikaltimo, numatyto LR BK 236 str. 1 d., sudėtį. Tokios nuostatos suformavusios ir teismų praktikoje, kai laikoma, kad asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį, ir vėliau tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas pakartojęs tą pačią melagingą informaciją, veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos - melagingo įskundimo - motyvus ir tikslus. Tokie parodymai laikomi ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsiniu, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-458/2011). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas E. K. nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką pagal LR BK 236 str. 1 d.
Apeliantė apeliaciniame skunde kelia klausimą, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl jos veiksmų pripažinimo mažareikšmiais ir galimybės jai taikyti LR BK 37 str., atsižvelgiant į tai, kad dėl jos 2010-07-02 ir 2010-10-12 pareiškimų ir 2010-10-14 apklausoje paminėtų aplinkybių ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nebuvo sutrikdyta nei areštinės, nei prokuratūros veikla, nekilo žalingų pasekmių, kadangi duomenys rinkti ir pareigūnai apklausti ryšium su teisėtu apeliantės 2010-07-02 skundu, kurio aplinkybės nėra pripažintos melagingomis. Su šiuo argumentu nesutiktina.
Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (LR BK 37 straipsnis), t.y. jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į E. K. padarytą nusikaltimą, jo pavojingumo pobūdį, pažeistas įstatymo saugomas vertybes, veikos požymius, nusikaltimo padarymo būdą, tyčios turinį ir laikė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti minėtą straipsnį E. K. atžvilgiu.
Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad LR BPK 1 straipsnyje įtvirtintas išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas neįpareigoja teisėsaugos institucijų atlikti visus įmanomus procesinius veiksmus tais atvejais, kai iš byloje nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių galima padaryti neabejotiną išvadą dėl asmens, kurio atžvilgiu inicijuotas baudžiamasis procesas, kaltės, padarius pastarajam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti nuteistosios E. K. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, padarymo, byloje pakanka.
Skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstyti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir pateikti išsamūs jų vertinimo motyvai. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai ar kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino byloje surinktų duomenų sąsajumą ir leistinumą, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą ir padarė išvadas atitinkančias bylos aplinkybes.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti E. K. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
nuteistosios E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Jolanta Čepukėnienė
Teisėjai Daiva Pranytė - Zalieckienė
Sigita Bieliauskienė