Civilinė byla Nr. 3K-3-175-706/2015 (S)

                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14285-2013-6

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.3; 44.5.1; 60; 95.6.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fibex“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fibex“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Cito line“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl vežėjo atsakomybės mažinimo nepristačius krovinio dėl trečiųjų asmenų, pervežėjų (agentų), kaltės.

Ieškovas UAB „Fibex“ kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo UAB „Cito line“ priteisti    12 465,17 JAV dolerio ir 29 094,60 Lt (8433,22 Eur) nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad šalys 2012 m. kovo 27 d. sudarė Sutartį-užsakymą Nr. 12022103, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo pervežti krovinį (šaldytą žuvį) maršrutu Alesundas (Norvegija) – Klaipėda (Lietuva) – Minskas (Baltarusija) (taip pat buvo numatytas papildomų lydinčių dokumentų paėmimas Osle (Norvegija). Pagal Sutartį turėto vežti krovinio vertė – 100 699,20 JAV dolerio, svoris – 18 816 kg. Remiantis Sutartimi, 2012 m. kovo 31 d. atsakovas turėjo krovinį pristatyti į Klaipėdą adresu: UAB „Kaminatrans“, Naujoji uosto g. 23. Sutartyje nurodyta transporto priemonė – vilkikas (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir puspriekabė (valst. Nr. duomenys neskelbtini) – 2012 m. kovo 29 d. buvo pakrauta adresu: duomenys neskelbtini Alesundas, Norvegija, tačiau krovinys nurodytu terminu nei į Klaipėdą, nei į tolimesnes sutartas vietas nebuvo pristatytas. Ieškovui pradėjus domėtis, kur yra krovinys, atsakovo atstovai negalėjo pateikti jokių racionalių paaiškinimų, todėl 2012 m. balandžio 2 d. dėl dingusio krovinio ieškovas kreipėsi į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariatą. Dėl įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovas, sužinojęs apie krovinio dingimą, atsakovui pateikė 2012 m. balandžio 5 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. pretenzijas dėl patirtos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas jų netenkino. Vykdant ikiteisminį tyrimą, pagal Sutartį vežtas krovinys buvo rastas Estijos Respublikoje. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi buvo leista daryti minėto krovinio poėmį, o 2013 m. kovo 4 d. krovinys (rasta dalis) pargabentas į Lietuvos Respubliką ir grąžintas ieškovui. Ieškovas po rasto krovinio grąžinimo tiksliai įvertino ir apskaičiavo savo nuostolius bei pateikė atsakovui 2013 m. balandžio 18 d. pretenziją, ją atsakovas atmetė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškovas teismo prašo priteisti jo patirtą žalą.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. preliminariu sprendimu ieškinys tenkintas visiškai.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu ir preliminariu sprendimu, pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad užsakymo sutarčiai vykdyti, t. y. kroviniui pervežti, pasamdė kitą vežėją – Estijoje registruotą bendrovę OU DCOP LOGISTIC, su ja 2012 m. kovo 27 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 2012/03/27. 2012 m. kovo 29 d. nustatytoje vietoje krovinys buvo pakrautas, kaip ir buvo nurodyta užsakymo Sutartyje su UAB „Fibex“, į vilkiką (valst. Nr. duomenys neskelbtini) su puspriekabe (valst. Nr. duomenys neskelbtini). 2012 m. kovo 31 d. krovinys nebuvo pristatytas tarpiniu adresu Klaipėdoje, todėl atsakovas tą pačią dieną susisiekė su OU DCOP LOGISTIC atstovu, šis patvirtino, kad krovinys Klaipėdoje bus nurodytu laiku, t. y. iki 2012 m. kovo 31 d. 14 val. Krovinys nurodytu laiku nebuvo pristatytas, o vežėjo telefonas buvo išjungtas. Vėliau susisiekti su OU DCOP LOGISTIC atstovu nepavyko. Atsakovas nedelsdamas informavo ieškovą apie minėtas aplinkybes. Pats atsakovas 2012 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Estijos policiją su pareiškimu dėl sukčiavimo stambiu mastu, prašydamas nustatyti visas krovinio galimo dingimo (vagystės) aplinkybes bei surasti atsakingus už krovinio dingimą asmenis. Poėmio metu Estijos įmonėje „Gramus AS“ buvo paimta dalis UAB „Fibex“ priklausančio krovinio (16 648 kg neto (18 313 kg bruto), kas sudaro 741 dėžę šaldytos žuvies), ji grąžinta ieškovui. Atsakovo manymu, ieškovo pretenzijos yra nepagrįstos, nes ieškovas neįrodė reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu, o UAB „Cito line“ ėmėsi visų įmanomų priemonių tiek prieš perduodant krovinį, tiek ir po jo praradimo, kad būtų tinkamai įvykdyta 2012 m. kovo 27 d. krovinio pervežimo Sutartis-užsakymas Nr. 12022103. UAB „Cito line“ nėra atsakingas, kad tapo kitų asmenų sukčiavimo objektu, vežėjui dalį krovinio praradus dėl aplinkybių, kurių tokiu atveju nebūtų galėjęs numatyti bei išvengti kilusių pasekmių joks rūpestingas vežėjas. Atsakovas savo laiku padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos, todėl jis atleistinas nuo atsakomybės už krovinio praradimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad ginčo situacijai taikytinos Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 3 straipsnio nuostatos, pagal kurias vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Teismas nustatė, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl jam priklausančio krovinio (šaldyto upėtakio) pervežimo (2012 m. kovo 27 d. Sutartis-užsakymas Nr. 12022103). Atsakovas Sutarčiai vykdyti pasamdė kitą vežėją – Estijoje registruotą bendrovę OU DCOP LOGISTIC, su juo 2012 m. kovo 27 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 2012/03/27. 2012 m. kovo 29 d. nurodytoje vietoje krovinys buvo pakrautas, kaip ir buvo nurodyta užsakymo Sutartyje su UAB „Fibex“,  į vilkiką (valst. Nr. duomenys neskelbtini) su puspriekabe (valst. Nr. duomenys neskelbtini), tačiau į iškrovimo vietą Lietuvoje krovinys nebuvo pargabentas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, dalis krovinio (16 648 kg) rasta Estijos Respublikoje, pargabenta į Lietuvą ir grąžinta ieškovui. Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovui taikytinos CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatos, nes ieškovui priklausęs krovinys buvo prarastas dėl atsakovo pasamdyto agento veiksmų. Atsakovo atstovo teiginius, kad  ieškovo ir atsakovo 2012 m. kovo 27 d. Sutartis-užsakymas Nr. 12022103 yra suklastotas, nes pakeistas jo pirmasis lapas, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat pripažino nereikšmingais atsakovo teiginius dėl tinkamo važtaraščio neįforminimo, priimant krovinį iš siuntėjo, nes pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui.

Spręsdamas ieškovo patirtos žalos dydžio ir atsakovo atlygintinos žalos dydžio klausimą, teismas rėmėsi CMR konvencijos 29 straipsniu, pagal kurį vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis. Tokiais atvejais šie agentai ar kiti asmenys dėl jų asmeninės atsakomybės taip pat negali vadovautis šio skyriaus 1 punkto nuostatomis. Vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas rėmėsi byloje esančiais ikiteisminio tyrimo duomenimis, pagal kuriuos ieškovo krovinys buvo užvaldytas sukčiavimo būdu, dalyvaujant asmenims, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio nuostatomis, kurios eliminuotų ar ribotų vežėjo atsakomybę, bei remdamasis kasacinio teismo praktika, kad, esant sutartinei civilinei atsakomybei, pagal neigiamus teisinius padarinius vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, ieškinį tenkino ir preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 1 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo     2014 m. kovo 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal bylos faktines aplinkybes susitarimas dėl krovinio ekspedijavimo buvo sudarytas užsakymo sąlygomis (CK 6.173 straipsnio 1 dalis, 6.825 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ekspeditoriaus civilinę atsakomybę vertindamas kaip lygiavertę vežėjo atsakomybei, klaidingai aiškino ir taikė CK 6.826 straipsnį. Krovinių ekspedijavimo apimtis priklauso nuo konkrečios krovinių ekspedicijos sutarties sąlygų, t. y. ekspeditorius gali veikti kaip užsakovo atstovas – atsakingas už krovinio pervežimą, taip pat jis gali veikti kaip vežėjas, neatliekantis vežimo asmeniškai, arba kaip vežėjas, vykdantis krovinio vežimą (CK 6.824 straipsnio 7 dalis). Ar konkrečiu atveju ekspedijavimo paslaugas teikia vežėjas ar ekspeditorius veikia kaip vežėjas, nustatoma pagal tai, ar ekspeditorius neįsipareigoja asmeniškai pervežti krovinio ir ar tai aiškiai nurodoma ekspedijavimo sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Siauriausia apimtimi ekspeditorius veikia tik kaip užsakovo atstovas, kurio tikslas – organizuoti krovinio pervežimą. Konkreti ekspeditoriaus prisiimtų prievolių apimtis nustatoma krovinių ekspedicijos sutartyje, užsakovo pateiktame užsakyme (CK 6.825 straipsnio 1 dalis) arba krovinių vežimo važtaraštyje, pasirašytame abiejų šalių (CK 6.825 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ekspeditoriaus sutartinė atsakomybė klasikine prasme pagrįsta kalte dėl pasirinkimo, t. y. nerūpestingumu parenkant, instruktuojant ar prižiūrint trečiuosius asmenis, pasitelktus kroviniui pervežti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų įtraukti Estijoje registruotos bendrovės OU DCOP LOGISTIC, nes priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos šios bendrovės teisėms ir pareigoms. Krovinio ekspedijavimo teisiniuose santykiuose sukuriama atsakomybės sistema, pagrįsta tuo, kad ekspeditorius už trečiųjų asmenų veiksmus užsakovui yra atsakingas pagal tokias pat taisykles, kurios būtų taikomos, jeigu sutartis dėl paslaugų teikimo su trečiaisiais asmenimis būtų sudaręs asmeniškai užsakovas (CK 6.38 straipsnio 4 dalis, 6.257, 6.828 straipsniai). Nagrinėjamu atveju Estijoje registruotos bendrovės OU DCOP LOGISTIC, su kuria atsakovas buvo sudaręs pervežimo sutartį, veiksmų, atliekant krovinio vežimą, teisėtumo klausimas reikšmingas tuo aspektu, kad jo pagrindu būtų galima nustatyti atsakovo, kaip ekspeditoriaus, civilinės atsakomybės ribas. Teisėjų kolegija nurodė, kad krovinių ekspedijavimas yra kompleksinė paslauga, kurios negalima mechaniškai sutapatinti su krovinio pervežimo organizavimo paslaugos teikimu, todėl kiekvienu atveju privalu vertinti šalių susitarimo dėl krovinio ekspedijavimo turinį, jos sąlygas, o kartu ir ekspeditoriaus prisiimtų įsipareigojimų apimtį. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ne tik atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir nesiaiškino atsakovo įsipareigojimų ieškovui turinio.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Fibex“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 1 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CMR konvencijos taikymo

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo tenkintos absoliučiai visos CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taikymo sąlygos, t. y. buvo vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vieta buvo skirtingų valstybių teritorijoje, tiek krovinio išsiuntimo, tiek gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės. Be to, pačioje sutartyje buvo nurodyta, kad laikomasi CMR konvencijos taisyklių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ginčą sprendė vadovaudamasis tik nacionaline teise, taikydamas krovinių ekspedijavimo taisykles.

2. Dėl netinkamo atsakovo vaidmens (funkcijų) kvalifikavimo

Kasatoriaus teigimu, ginčo sutarties turinys aiškiai patvirtina, kad sutartis yra vežimo, o ne ekspedijavimo, atsakovo vaidmuo (funkcijos) yra vežėjo, o ne krovinio ekspeditoriaus, trečiųjų asmenų, vykdant vežimą, pasitelkimo galimybė buvo nustatyta sutartyje, tačiau tokios galimybės nustatymas ir realus pasinaudojimas ja nepakeičia atsakovo atsakomybės ieškovui ir jo vaidmens. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas vargu ar išvis analizavo ginčo sutarties turinį. Kasatorius nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pats atsakovas sutarties pagrindu fiziškai krovinio nevežė, tačiau atliko paties atsakovo pasirinktas agentas, todėl pagal CMR konvenciją atsakovas ieškovui turėjo atsakyti kaip vežėjas. Kasatorius pažymi, kad atsakovas sutartimi prisiėmė atsakomybę ieškovui už visą pervežimą, be to, pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad veikia kaip vežėjas. 

3. Dėl pagrindo taikyti atsakovui neribotą atsakomybę (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas)

              Kasatorius nurodo, kad pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalį, vežėjas už savo agentų veiksmus yra atsakingas kaip už savo veiksmus, t. y. jei vežėjo agentų veiksmai gali būti prilyginami tyčiniams veiksmams, automatiškai konstatuojama, kad nuostolių krovinio gavėjui prasme vežėjo veiksmai buvo tyčiniai, ir taip pašalinamas pagrindas riboti vežėjo atsakomybę. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams. Kasatoriaus teigimu, atsakovas yra profesionalus savo verslo srities subjektas, kurio veiklai taikomi itin aukšti veiklos standartai. Nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamų partnerių nepasirinko, o pasirinktas partneris atliko akivaizdžiai neteisėtus tyčinius veiksmus.  

4. Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų

              Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kurie galėtų patvirtinti nors menkiausią kroviniu disponuojančio asmens, t. y. ieškovo, kaltę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neanalizavo jokių su tuo susijusių aplinkybių, o be jokio pagrindo nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu turi būti sprendžiama, ar nėra pagrindo atsakovą atleisti nuo atsakomybės.

5. Dėl trečiojo asmens įtraukimo

              Kasatorius nurodo, kad jo patirta žala buvo priteista iš atsakovo, o jokie turtiniai ar bet kokio pobūdžio kiti įpareigojimai Estijos bendrovei OU DCOP LOGISTIC nebuvo nustatyti. Atsakovas, atlyginęs žalą, turi teisę regreso tvarka išieškoti žalą iš asmenų, dalyvavusių vežime. Nė viename teisės akte nėra nustatyta pareiga, kad, sprendžiant ginčą dėl vežimo metu padarytos žalos atlyginimo, į bylą privalomai turi būti įtraukti visi vežimo grandinėje dalyvavę asmenys. Be to, ieškovo ir Estijos bendrovės OU DCOP LOGISTIC nesieja jokie sutartiniai santykiai. Atsakovas yra atsakingas už vežtą pagal sutartį krovinį, ir tai yra „pirminiai“ atsakomybės santykiai, o atsakovo agentas iš esmės gali ir turi dalyvauti tik „antriniuose“ atsakomybės santykiuose. Taip pat pažymėtina, kad tokio agento neteisėti ir nesąžiningi ketinimai iš esmės jau yra akivaizdūs ir tokio asmens įtraukimas galėtų tik užvilkinti šios civilinės bylos nagrinėjimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Cito line“ prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 1 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl faktinių aplinkybių konstatavimo ir atsakingo asmens nustatymo

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių, nes byloje kilo ginčas dėl to, kad iš tiesų buvo perduotas krovinys, t. y. į kokias tiksliai transporto priemones siuntėjas pakrovė krovinį, ar pats siuntėjas įsitikino, kam perduoda krovinį, patikrino vairuotojų tapatybes ir buvo atidus bei rūpestingas, perduodamas krovinį, ir pan. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą iš Estijos Respublikos teisėsaugos institucijų, nors būtent šio tyrimo metu gauti objektyvūs duomenys, susiję su krovinio dingimo aplinkybėmis. Taip pat, atsakovo teigimu, nėra duomenų, paneigiančių, kad atsakovo ir Estijos bendrovės sutartis yra neteisėta, todėl aplinkybėms dėl krovinio faktinio pervežimo patvirtinti arba paneigti yra būtina į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu šią Estijos bendrovę. 

2. Dėl atsakovo atsakomybės dėl dalies krovinio praradimo nebuvimo

Atsakovo teigimu, kasatorius nutyli svarbias šioje byloje aplinkybes dėl dvigubų to paties krovinio pervežimo dokumentų, jis teikė tik tuos rašytinius Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų įrodymus, kuriuose iš esmės buvo atkartojamos ieškovo nurodytos aplinkybės, tačiau kurių pačios ikiteisminio tyrimo institucijos nenustatinėjo, esant nusikalstamai veikai, padarytai kitoje šalyje. Esant tokiems prieštaringiems duomenims, šioje byloje nėra nustatyta bei patvirtinta priežastis, kuri lėmė krovinio (jo dalies) praradimą, todėl kasatorius neturi pagrindo teigti, kad krovinys (jo dalis) buvo prarasti būtent dėl atsakovo (jo agento) veiksmų, o ne dėl paties ieškovo ir (ar) krovinio siuntėjo veiksmų ir (ar) neveikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo santykių kvalifikavimo

Krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis – konsensualinė, nes pripažįstama, kad ji sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis). Pagal CK 6. 808 straipsnio 1 dalį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja  už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. CK 6.824 straipsnio 3 dalis nustato, kad krovinio ekspedijavimo sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena iš šalių (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose šalių teritorijose ir kai bent viena iš šalių yra konvencijos narė. Taigi ši konvencija netaikoma ekspedijavimo, krovinių pervežimo organizavimo sutarčiai. Kadangi bylos šalių sudarytą 2012 m. kovo 27 d. rašytinę  sutartį teismai vertino skirtingai, tai, atsižvelgdama į sutarties turinį, pobūdį, sutarties šalių atsakomybę, kitus dokumentus, tokius kaip važtaraštis, šalių susirašinėjimas ir kita, teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovo teisinio statuso ginčo vežimo santykiuose, t. y. ar jis įgijo vežėjo statusą CMR prasme ir todėl jam taikytina atsakomybė pagal šią konvenciją, ar jis buvo tik ekspeditorius, organizavęs pervežimą.

Kas yra vežėjas CMR konvencijos prasme, nustatoma pagal konkrečias aplinkybes. Kasacinis teismas ne kartą pasisakė, kurios aplinkybės yra reikšmingos tokiai kvalifikacijai tinkamai atlikti. Jei sutartimi su krovinio siuntėju pervežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius įsipareigoja būti vežėjas (įsipareigoja siuntėjui nugabenti krovinį į paskyrimo vietą, nors veža ne pats, o tik atlieka ekspedijavimo paslaugas), jis atsako siuntėjui kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar jis veš pats, ar paves tai padaryti trečiajam asmeniui. Tokiais atvejais ekspeditorius, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos nuostatas, turi regreso teisę kitų dalyvavusių vežime asmenų atžvilgiu. Taigi ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas CMR konvencijos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno Daisotra“ v. UAB „Vilniaus kranų transportas“, bylos Nr. 3K-3-449/2012). Kasacinio teismo praktika formuojama sistemiškai aiškinant CMR 3, 17, 36 straipsnius, siekiant didesnės siuntėjų teisių apsaugos. Jeigu siuntėjo sutartis su ekspeditoriumi yra dėl krovinio pervežimo, o ekspeditorius įsipareigoja būti tiek tarpininku, tiek vežėju, tai jis atsako už krovinio vežimą, nepriklausomai nuo to, kas faktiškai vykdė pervežimą, nes, savo rizika parinkdamas tokį faktinį vežėją, jis pažeidžia sutartinį įsipareigojimą užtikrinti saugų krovinio vežimą. Kai pervežimo procese dalyvauja keli asmenys, kuris asmuo yra vežėjas, nustatoma pagal tai, kuris asmuo yra važtaraštyje, bei pagal kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių siuntėjas gali suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelita“ v. UAB „Dairema“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2014). Konvencijos komentare[1] nurodoma, kad CMR konvencijos 3 straipsnis apima bent tokias grupes asmenų: a) vežėjo agentai bei tarnautojai (darbuotojai), b) asmenys, kurie nors ir nėra vežėjo agentai ar tarnautojai, tačiau vykdo reguliarią veiklą (dirba) vežėjo įmonėje, c) asmenys, kurie neatitinka a) ir b) kriterijų, tačiau kurie buvo pasamdyti vežėjo atlikti konkrečią pervežimo operaciją.

Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė sutartį, kuria kaip vežėjas nurodytas atsakovas, turintis teisę  vežimo paslaugų vykdymui pasitelkti trečiuosius asmenis (Sutarties 2.8 punktas). Važtaraštyje nurodytas faktinis vežėjas. Atsiliepime atsakovas teigia apie skirtingus faktinio vežėjo duomenis,     t. y. skirtingus transporto numerius važtaraštyje ir sutartyje, bei prašo įvertinti faktą, kad ieškovas ant važtaraščio nepasirašė. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas CMR konvencijos 4 straipsnį ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas, išaiškino vežimo sutarties ir važtaraščio santykį. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui. Tokiu atveju sutarčiai vis tiek taikomos konvencijos nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos  2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LEO SPED MIĘDZYNARODOWY TRANSPORT I SPEDYCJA P. K. v. UAB „Didneriai“, bylos Nr. 3K-7- 159/2013). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, kaip susitariantysis vežėjas, prisiėmė atsakomybę dėl krovinio saugumo, todėl atsako už jo parinką trečiąjį asmenį (jo vairuotojo veiksmus, dėl kurių krovinio dalis buvo prarasta). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkami kvalifikavo ginčo sutartį dėl krovinio pervežimo ir nurodė be pakankamo pagrindo taikyti nacionalinę teisę dėl ekspeditoriaus atsakomybės.

  Dėl  trečiojo asmens privalomo įtraukimo į bylos nagrinėjimą

Asmenys įtraukiami trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančias savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėmis ar teisėtiems interesams. Absoliučiai daugumai atvejų trečiųjų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia grynai procesiniu teisiniu suinteresuotumu  bylos baigtimi. Jų interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatas trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą galimas ir teismo iniciatyva. Asmenų materialiosios teisės ir pareigos vienų kitiems gali būti nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis garantijomis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų asmenų įtraukimas į nagrinėjamos bylos procesą yra teismo teisė, tai tokie asmenys gali būti įtraukti į procesą, jeigu tai neprieštarauja proceso koncentruotumo ir operatyvumo principams. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė pirmosios instancijos teismui įtraukti į bylą faktinį vežėją ir nesprendė klausimo dėl galimo bylos užvilkinimo. Kasacinės instancijos teismas sutinka su kasatoriaus argumentais dėl galimo koncentruotumo principo pažeidimo nagrinėjamoje byloje ir pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl būtinumo įtraukti trečiuoju asmeniu faktinį vežėją neatitinkančiu proceso koncentruotumo byloje reikalavimams. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis vežimo procese dalyvavusius visus vežėjus, reikšminga CMR konvencijos 36 straipsnio nuostata, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti reiškiamas pasirinktinai keliems ar vienam iš vežėjų. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tai papildoma garantija siuntėjui, o konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą, nes vežėjas, kuriam siuntėjas reiškia reikalavimą, atsako pagal konvenciją visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno Daisotra“ v. UAB „Vilniaus kranų transportas“, bylos Nr. 3K-3-449/2012).  Kadangi apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams taikė ekspeditorių atsakomybę nustatančias teisės normas ir dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą, teisėjų kolegija sprendžia, kad taikant CMR konvencijos nuostatas toks įtraukimas prieštarautų  konvencijos 36 straipsnio taikymo tikslui ir bendram koncentruotumo principui nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja netinkamą materialiosios ir proceso teisės normų taikymą bei nukrypimą nuo tų normų aiškinimo ir taikymo kasaciniame teisme praktikos, todėl apeliacinės instancijos nutartį naikina. Byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nes atsakovo atsakomybės klausimai apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėti, todėl kasacinis teismas negali pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, neperžiūrėto visa apimtimi apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis).

Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi atsižvelgti į tai, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis taikoma ir tais atvejais, kai sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentas arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis. Tokiais atvejais šie agentai ar kiti asmenys dėl jų asmeninės atsakomybės taip pat negali vadovautis atsakomybę ribojančiomis nuostatomis (CMR 29 straipsnio 2 dalis). Užsienio teismai tokiems atvejams priskiria ir krovinio pristatymą neįgaliotam jį gauti asmeniui[2]. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, vežėjo didelis neatsargumas, kuris, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą, suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas, taip pat tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, taip pat tokie sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rhenus Svoris“ v. „Uno Transport A/S“, bylos Nr. 3K-3-127/2015).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 2,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius

                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Janina Stripeikienė