Civ. byla Nr. 2A-1563-450/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43032-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija: 42; 121.14; 121.22.; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo SĮ Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams A. T., J. T., nepilnamečiams atsakovams E. T. ir G. T., atstovaujami jų įstatyminių atstovų tėvų (A. T. ir J. T.), dėl nuostolių atlyginimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, bei atsakovo A. T. priešieškinį dėl įpareigojimo pakeisti pagrindinį buto nuomininką atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečias asmuo J. T., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas iškeldinti atsakovus A. T., J. T., E. T., G. T. su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos bei priteisti solidariai iš atsakovų A. T. ir J. T. 2 110,97 Lt nuostolių ieškovo naudai, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-05-28 sprendimu perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias patalpas. 2007-05-16 E. S. su VšĮ „Vilniaus butai“ sudarė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N07/0191, kurios pagrindu jai išnuomotas šis butas, ir ji laikytina pagrindine buto nuomininke. 2010-06-10 E. S. mirė. Ieškovas nurodo, jog Sutartyje nenurodyti kiti asmenys, kurie turi teisę į minėto socialinio būsto nuomą. Atsakovas 2013-02-15 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu dėl socialinio būsto sutarties nuomos minėtame bute sudarymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovai nėra teisėti savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomininkai, o užima jas be nuomos sutarties, todėl laikytina, kad atsakovai yra savavališkai užėmę minėtas patalpas, todėl yra iškeldintini, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei turi atlyginti dėl neteisėtos veiklos ieškovo patirtus nuostolius. Atsakovai faktiškai naudojosi patalpomis, tačiau nemokėjo nuomos mokesčio laikotarpiu nuo 2013-02-01 iki 2013-07-31, tai ieškovas patyrė 810,15 Lt nuostolių, taip pat laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-07-31 nemokėjo už šildymą ir karštą vandenį bei su tuo susijusias paslaugas – 1300,82 Lt, viso ieškovo patirti nuostoliai sudaro 2 110,97 Lt.
Atsakovai atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Ieškovas A. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti A. T. teisę į gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę pakeisti 2007-05-16 socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39-N07/0191 pagrindinį nuomininką A. T. su teise apsigyventi ginčo bute jo šeimos nariams J. T., E. T. ir G. T.. Nurodė, jog atsakovas 2007-05-16 sudarė su ieškovo mama E. S. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Po kurio laiko atsižvelgiant į neįgalios mamos sveikatos būklę, jos sūnus T. kartu su šeima persikėlė gyventi pas savo mamą, kad jai padėtų buityje bei ją prižiūrėtų. Nuo to laiko ieškovas su mama vedė bendrą ūkį, prisidėjo prie mokėjimų už butą. Ieškovas taip pat prašė, jog jam leistų deklaruoti savo ir šeimos gyvenamąją vietą mamos adresu. 2010-06-01 mirus mamai, ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl nuomos sutarties perrašymo, kadangi jis yra mirusiosios šeimos narys, priėmė jos palikimą ir iki šiol prižiūri butą, moka už jį mokesčius bei yra įrašytas į eilę socialiniam būstui gauti. Tai kad ieškovas vedė bendrą ūkį su savo mama E. S. patvirtina aplinkybės, jog jis gyveno ginčo bute, prižiūrėjo motiną, vedžiojo ją pas gydytojus, padėjo buityje, kadangi motina nuo 1999 m. yra tapusi II grupės invalide, jos buvo pablogėjusi sveikata.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2007-05-16 E. S. su VšĮ „Vilniaus butai“ sudarė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N07/0191. 2010-06-10 E. S. mirė. Nėra pateikti duomenys, jog ieškovas kartu su mama vedė bendrą ūkį, prisidėjo mokėjimu už butą. Ieškovas nuo 2004-10-21 įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ir deklaruotas Vilniaus miesto savivaldybėje. Savivaldybė nuomodama socialinį būstą veikia nekomerciniais tikslias, nesiekia ir negauna pelno, o laikydamasi įstatymų vykdo jai priskirtą funkciją. Ieškovas su šeima savavališkai apsigyveno ginčo bute, neteikdami jokių duomenų ir neturėdami teisės apsigyventi socialiniame būste, nes ginčo būstas buvo suteiktas E. S., o ne jos pilnamečiui sūnui.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį tenkino pilnai. Priteisė solidariai iš atsakovų A. T., (duomenys neskelbtini) ir J. T., (duomenys neskelbtini) ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, į. k. 124568293, naudai 810,15 Lt nuostolių už buto nuomą, 1 300,82 Lt nuostolių už šilumos energiją, karštą vandenį ir su tuo susijusias išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmesti.
Pripažino A. T. teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę pakeisti 2007-05-16 Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindinį nuomininką A. T. su teise apsigyventi jo šeimos nariams J. T., (duomenys neskelbtini) G. T., gim. (duomenys neskelbtini), E. T., gim. (duomenys neskelbtini). Priteisė atsakovui A. T. iš ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės po 333 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų A. T., J. T. valstybės naudai 63 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad teismas, spręsdamas ginčą reiškiamu pagrindu dėl asmens iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, privalo nustatyti ir įvertinti visas asmens apsigyvenimo ginčo gyvenamojoje patalpoje aplinkybes. A. T. ir J. T. nurodė jog jie kaip socialiai remtina šeima yra įtraukti į sąrašą socialinio būsto nuomai gauti. Vilniaus miesto savivaldybė pripažįsta, jog A. T. ir J. T. kaip socialiai remtina šeima turi teisę į socialinį būstą, tačiau ginčo bute apsigyveno savavališkai, nesilaikant socialinio būsto patalpų suteikimo eilės ir nesudarius rašytinės nuomos sutarties. Nors teismas sutiko su ieškovu, jog į bylą nėra pateikta rašytinių įrodymų, iš kurių galėtų daryti išvadą, jog ieškovas A. T. iki motinos E. S. mirties vedė bendrą ūkį ir gyveno su ja, tačiau iš liudininkų D. S. ir A. Š. parodymų konstatuotina, jog A. T. metai iki sunkiai sergančios motinos mirties gyveno/nakvodavo pas mamą, vežioja ją pas gydytojus ir visapusiškai ja rūpinosi. Taigi liudytojų, kurie yra artimiausi kaimynai parodymai nepaneigia A. T. ir J. T. teiginių, jog ginčo bute ieškovas gyveno su motina dar iki E. S. mirties, o visa šeima persikėlė gyventi į aukščiau minėtą butą mėnuo iki E. S. mirties (E. S. tuo metu buvo ligoninėje).
Atsakovas A. T. nurodo, jog jis paveldėjo nuomos teisę ginčo bute. Tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką savivaldybės socialinio būsto fondui priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos teisė nepaveldima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2008).
Pažymėtina, jog savavališkas būsto užėmimas negali būti toleruojamas, tačiau Trakų šeima jau pakankamai ilgą laiką – beveik keturis metus gyvena ginčo patalpoje, nepilnamečiams vaikams su šiuo būstu jau susiformavo tvirti ilgalaikiai ryšiai, šią gyvenamąją vietą jie laiko savo namais, ja rūpinasi, pagal finansines galimybes, nors ir nepakankamai, tačiau prisideda prie būsto išlaikymo. Duomenų, jog atsakovai netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu ar greta gyventi taip pat nėra, tokias išvadas galima daryti iš liudytojų parodymų, kurie teigiamai apibūdino Trakų šeimą. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, jog A. T. ir J. T. jokio nekilnojamojo turto neturi. Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo pakankamai aktyvi gindama, savo kaip socialinio būsto savininko teises. Todėl, darė išvadą, jog iškeldinimas iš gyvenamosios vietos nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos iš esmės pažeistų šių asmenų interesus ir būtų neproporcinga šių asmenų teisių į būstą apribojimo priemonė (Vilniaus apygardos teismo 2013-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1715-798/2013).
Tenkinus priešieškinį, nepasisakė dėl A. T., J. T. bei jų nepilnamečių vaikų iškeldinimo iš ginčo patalpų.
Atsakovai A. T. ir J. T. ieškinio dalyje dėl 2 110,97 Lt nuostolių priteisimo ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai pripažino, todėl teismas surašė sutrumpintus motyvus (CPK 268 str. 5 d.). Priteisė bendrą patirtų nuostolių sumą 2 110,97 Lt. Patenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2013-12-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Savivaldybės turtu gali būti disponuojama tik griežtai laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas nuomoti tik esant Vilniaus miesto savivaldybės sprendimui suteikti minėtas patalpas konkrečiam nuomininkui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus reikalavimus. CK 6.612 str. reglamentuoja, jog savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t.y. įsikėlę j ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Byloje nustatyta, kad nuomos sutarties su atsakovais nėra, jie į butą persikėlė be teisinio pagrindo.
2) Iškeldinimo proceso iniciavimas yra akivaizdus ieškovo nesutikimas, kad atsakovai naudotųsi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančia gyvenamąja patalpa. Jokie įstatymai nenumato termino per kiek laiko turi būti pateiktas ieškinys dėl iškeldinimo. 2013 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyrius raštu Nr. A51-39779(2.11.3.8-SRS) atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kaip teisiškai nepagrįstą ir nurodė terminą atlaisvinti patalpas, esančias Kalvarijų g. 192-59, Vilnius.
3) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vykdant teismo sprendimą ir be eilės išnuomojus butą atsakovams būtų pažeisti ne tik LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo reikalavimai, bet ir kitų asmenų, įrašytų į sąrašą, teisės ir teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas atsakovų interesus iškėlė aukščiau kitų socialinio būsto laukiančių asmenų interesų, nors Įstatymas aiškiai apibrėžia atvejus, kai socialinis būstas gali būti nuomojamas ne eilės tvarka.
4) Teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus nepagrįstai darė išvadą, kad tarp atsakovų ir mirusios pagrindinės buto nuomininkės buvo vedamas bendras ūkis.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje tenkintas ieškovo A. T. reikalavimas pagal priešieškinį panaikinti ir šioje dalyje priešieškinį atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Dėl teisės į socialinio būsto nuomą
Pirmos instancijos teismo sprendimas pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės kaip ginčo patalpų savininkės teises. Šiuo atveju socialinis būstas buvo išnuomotas vienai E. S., o ne pilnamečiui sūnui A. T. su šeima, vadinasi, būtent ji kreipėsi dėl socialinio būsto suteikimo ir atitiko Įstatymo keliamus reikalavimus.
Pažymi, kad Vilniaus mieste yra didelis socialinio būsto poreikis, todėl situacijos, kai asmenys savavališkai apsigyvena socialiniame būste, netoleruojamos. Įstatymas numato atvejus, kai socialinis būstas išnuomojamas ne eilės tvarka (Įstatymo 11 str. 6 d.), tik išimtiniais, Įstatymo numatytais atvejais, galima nesilaikyti asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašų.
2) Dėl nuomininko šeimos nario teisės gyventi socialiniame būste
Ieškovas pirmosios instancijos teisme nurodo, kad ginčo bute apsigyveno kaip E. S. šeimos narys ir kartu su savo sutuoktine J. T. visi kartu vedė bendrą ūkį. Teismo posėdžio metu tapo aišku, kad A. T. su šeima ginčo patalpose apsigyveno mėnesiui prieš mamos mirtį. Iki tol gyveno bendrabutyje su savo šeima, o mamą tik aplankydavo, kartais nakvodavo, tačiau tai neįrodo bendro ūkio vedimo fakto. Faktas byloje, jog atsakovas vedė su motina bendrą ūkį, nebuvo įrodytas.
Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovai A. T. ir J. T. su jais nesutinka, prašo atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
1) Teisme apklausti liudytojui, kaimynai patvirtino, kad A. T. gyveno su mama ir vedė su ja bendra ūkį. Į Vilniaus miesto savivaldybę A. T. kreipėsi su prašymu pakeisti jį pagrindiniu buto nuomininku bei pareiškime nurodė, kad kartu su mama gyvena daugiau nei trejus metus. Susidarę įsiskolinimai tik dėl sunkios materialinės padėties, atsakovai su skola pilnai sutinka. A. T. šeima yra pripažinta socialiai remtina ir atitinka kriterijus socialiniam būstui gauti.
2) Apeliantai nurodo, kad A. T. šeimai nebuvo suteiktas ginčo būstas, tačiau sutartyje nebuvo nurodytas draudimas kartu apsigyventi ir šeimos nariams. A. T. tvarkingai moka mokesčius už butą ir tik kartais ne laiku apmoka už šildymą, nes jo pajamos mažos.
3) Aplinkybę, jog be eilės tokiu būdu būtų suteikiamas socialinis būstas paneigia aukštesnių teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-289/2008).
Atsiliepime į ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad su juo sutinka.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
1) Apeliantas ir Savivaldybė yra atsakingi už socialinio būsto nuomos funkcijos tinkamą vykdymą įstatymų numatyta tvarka, o Savivaldybės nuosavybės teise turimas turtas turi būti naudojamas laikantis teisės aktuose nustatytų imperatyvų. CK 6.612 str. nurodo, kad savavališkas gyvenamųjų patalpų užėmimas yra laikomas įsikėlimu į jas be nuomos sutarties. Byloje nustatyta, kad nuomos sutarties su atsakovais nėra, jie į butą persikėlė be teisinio pagrindo.
2) Jokie įstatymai nenumato termino per kiek laiko turi būti pateiktas ieškinys dėl iškeldinimo. Savo veiksmais Vilniaus miesto savivaldybė nesuteikė teisėtų lūkesčių atsakovams tikėtis, kad nuomos sutartis bus sudaryta, tik konstatavo faktą, kad atsakovai gyvena be teisinio pagrindo ir turi atlaisvinti patalpas.
3) Tokio pobūdžio bylose kartu turėtų būti vertinami ir kiti teisės principai, ypač asmenų lygiateisiškumo principas, nuomojant savivaldybės socialinį būstą: esant socialinio būsto trūkumui, neiškeldinus asmenų, kurie yra savavališkai užėmę ginčo patalpas, nėra užtikrinama asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančių eilėje šį būstą išsinuomoti, teisės ir teisėti interesai.
4) Teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus nepagrįstai darė išvadą, kad tarp atsakovų ir mirusios pagrindinės buto nuomininkės buvo vedamas bendras ūkis. Ieškovas tinkamai nesirūpino ginčo patalpomis: laiku nemokėjo nuomos ir kitų mokesčių, buvo nuolatos informuojamas apie tai, kad turi atlaisvinti neteisėtai užimtas patalpas.
Atsiliepime ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nurodė, kad sutinka su Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniu skundu, iš esmės atkartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ieškovo apeliaciniame skunde.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti sprendimo nėra jokio pagrindo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis Kalvarijų g. (duomenys neskelbtini). VšĮ „Vilniaus butai“ ir E. S. (A. T. motina) 2007-05-16 sudarė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N07/0191, pagal kurią E. S. neterminuotai buvo išnuomotas ir 2007-05-28 perduotas šis butas. 2010-06-01 E. S. mirė. Atsakovas A. T. su šeima gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini) nuo 2010 metų. A. T. šeima susideda iš keturių asmenų: atsakovo, jo sutuoktinės J. T. bei nepilnamečių vaikų G. T., gim. (duomenys neskelbtini) bei E. T., gim. (duomenys neskelbtini). Atsakovas A. T. nuo 2004-10-21 įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Vilniaus m., jo sutuoktinė J. T. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenimis J. T. ir A. T. nekilnojamojo turto neturi. Atsakovas A. T. bedarbis, registruotas darbo biržoje, J. T. dirba UAB „Snupė“ pardavėja.
Socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų, šią funkciją savivaldybė turi vykdyti vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Šios funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymų, todėl nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Taigi, sutiktina su Vilniaus savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad asmenys savavališkai užimantys socialinio būsto patalpas, pažeidžia jos kaip savininko teises, naudoti savo nuožiūra bei tinkamai įgyvendinti jai suteiktą socialinę nuomos funkciją (CK 4.37 str. 1 d., 4.98 str. str.).
Kasacinis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012 nurodė, kad sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t.y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis. Tokiose bylose svarbiausia, įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, atsakyti į klausimą, ar iškeldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamąsias patalpas asmenų teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik numatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant šį klausimą, privalo būti atsižvelgiama į asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, savivaldybės, kaip socialinio būsto savininko, elgesį administruojant socialinius būstus, taip pat į tai, kad socialinio būsto nuomos santykiai susiklosto savivaldybei įgyvendinant jai priskirtą socialinę funkciją, todėl šių santykių sritis siejasi ir su kitų asmenų, įtrauktų į savivaldybės sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, teisėtais interesais, ir pan. Nustačius, kad neteisėtai užimtose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikų interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2010; kt.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str., LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-410/2010; 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau cituojamą kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, atsižvelgė į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, nustatė ir tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino atsakovų apsigyvenimo ginčo patalpose aplinkybes, gyvenimo laikotarpį, jų elgesį, bei aplinkybę, jog atsakovų šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai.
Pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 str. 3 d. numatyta, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Taigi, asmuo turi būti įrašomas į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašus. Kaip jau pasisakyta, byloje yra duomenys, kad A. T. ir J. T., kaip socialiai remtina šeima, yra įrašyta į asmenų turinčių teisę į socialinio būsto nuomą sąrašą, šį faktą šalys pripažįsta, tačiau jų eilė šiame sąraše yra apie Nr. 1000 (tikslių duomenų nepateikta). Todėl darytina išvada, kad atsakovai atitinka visus Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam būstui gauti, t.y. jų gaunamos pajamos neviršija teisės aktų nustatytų dydžių, jie kito nuosavybės teise priklausančio buto neturi, taip pat jie buvo įrašyti į sąrašą asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą.
Tam, kad būtų galima išsinuomoti socialinį būstą, būtina laikytis ir LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 str. 3 d. nuostatų, kuris numato, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Iš esmės Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad Savivaldybės, kurioms suteikta funkcija vykdyti socialinio būsto nuomą, turi laikytis Įstatymo 11 str. 3 d. numatytą reikalavimą, kuris numato, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-2014).
Nors atsakovai ir yra įrašyti į sąrašą asmenų socialinio būsto nuomai gauti, tačiau jų eilės numeris šiame sąraše nesuteikė jiems teisės jį gauti mirus būsto nuomininkei (atsakovo motinai). Atsižvelgiant į tai, kad asmenų įtrauktų į savivaldybės sąrašus socialinio būsto nuomai gauti teisėti interesai yra labai jautrūs socialine prasme, nes atsakovų šeimai grėstų iškeldinimas iš užimtos patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tokiu atveju visiškai pagrįstai pirmos instancijos teismas vertino tokių priemonių proporcingumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje konstatuota, kad ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt.). Šiuo konkrečiu atveju, atsakovai įsikėlė į butą Kalvarijų g. 192 -59, Vilniuje dar iki atsakovo A. T. motinos (patalpų nuomininkės) mirties, ir gyvena jame nuo 2010 metų pavasario. Byloje nustatyta, kad atsakovas A. T. buvęs E. S. šeimos narys (jos sūnus), kuris rūpinosi savo motina iki jos mirties, o šeimai persikėlus į ginčo butą, iš esmės rūpinasi ir šia patalpa. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, Trakų šeima jau pakankamai ilgą laiką (šiuo metu penkis metus) gyvena ginčo patalpose, todėl teisingai pripažino, kad jų nepilnamečiai vaikai šią gyvenamąją vietą laiko savo namais, duomenų, kad šeima netinkamai elgtųsi ir taip sudarytų neįmanomas sąlygas greta gyvenantiems asmenims gyventi, byloje nepateikta. Nors šeima turi materialinių sunkumų ir yra įsiskolinusi už paslaugas, tačiau skolos neneigė ir pirmos instancijos teismas skolą priteisė ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nustačius, kad neteisėtai užimtose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikų interesų apsaugai. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str., LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas.
Kaip jau paminėta, savivaldybė vykdo įstatyme įtvirtintą pareigą socialinės paramos forma, todėl vertinant kitai šaliai, atsakovams gresiančius padarinius, teisingai pirmos instancijos teismas vertino, kad iškeldinimas iš patalpų ypatingai pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, ir būtų neproporcinga atsakovų teisių į būstą apribojimo priemonė pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Kaip jau pasisakyta, atsakovai jokio kito būsto neturi, atsakovų vaikai yra nepilnamečiai, atsakovas A. T. yra bedarbis. Ieškovas neginčija aplinkybės, kad atsakovai pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, atsižvelgiant į bylos duomenis apie jų turtinę padėtį, turi teisę pretenduoti į socialinį būstą. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovo reikalavimo tenkinimas būtų neproporcinga priemonė atsakovų padarytam pažeidimui. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendimu paneigiama socialinio būsto paskirtis, kad pažeidžiami kitų asmenų, įrašytų į eilę socialiniam būstui gauti asmenų, teisės ir teisėti interesai, atmestinas kaip nepagrįstas šioje konkrečioje situacijoje, kadangi atsakovai taip pat yra socialinės paramos reikalingi asmenys pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą.
Į pagrindinius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, kiti argumentai, atsižvelgiant į nurodytus nutartyje motyvus bei nustatytas byloje aplinkybes, neturi teisinės reikšmės vertinant ginčą bei nepaneigia nustatytų aplinkybių bei padarytų teismo išvadų, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsakovas pateikė duomenis, kad jis patyrė (500 Lt) 144,81 EUR (b. l. 29, t. 3) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymą apeliacinės instancijos teisme. Šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsakovui A. T. iš ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės lygiomis dalimis (CPK 93 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. T., (duomenys neskelbtini) iš ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, įm. k. 124568293, ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, įm. k. 111109233, lygiomis dalimis 144,81 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Andrius Ignotas
Asta Radzevičienė
Zita Smirnovienė