Civilinė byla Nr. e2-4539-808/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40440-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.5.

2.1.5.1.2.8.; 2.6.30.; 3.2.4.11.; 3.1.7.6. (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gražina Žukauskienė,

sekretoriaujant Viktorijai Skorulskienei,

dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Viliui Martišiui,

atsakovės atstovei Dovilei Stoškuvienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Z. P., A. S., A. S., V. U., G. K., E. P., O. G., A. S., R. V., B. T. (P.), S. T., A. T., A. L. K. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“,.

Teismas,

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovės ieškovų naudai tokio dydžio procesines palūkanas, konkrečiai: Z. P. - 982,19 Eur, A. S. - 861,92 Eur, A. S. teisių perėmėjai S. S. - 568,92 Eur, V. U. - 426,69 Eur, G. K. - 199,12 Eur, E. P. - 284,46 Eur, O. G. - 568,92 Eur, A. S. - 284,46 Eur, R. V. - 147,92 Eur, B. P. - 608,75 Eur, S. T. - 284,46 Eur, A. T. - 426,69 Eur, A. L. K. - 269,39 Eur ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai su bankrutavusia AB banku „Snoras“ buvo sudarę indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis. 2013 m. gruodžio 13 d. ieškovai Z. P., A. S., A. S., V. U., G. K., E. P., O. G., A. S., R. V., B. T. (P.), S. T., A. T., o 2014 m. sausio 28 d. ieškovas A. L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniais dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas bei dėl teisės gauti indėlių draudimo išmoką pripažinimo. Teismas ieškovų Z. P., A. S., A. S., V. U., G. K., E. P., O. G., A. S., R. V., B. T. (P.), S. T., A. T. ieškinį priėmė 2013 m. gruodžio 27 d., ieškovo A. L. K. ieškinį priėmė 2014 vasario 3 d. Bylos nagrinėjimo metu, tiek atsakovė, tiek Bankas ginčijo ieškovų reikalavimų pagrįstumą ir atsisakė geranoriškai patenkinti jų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau - IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, Bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema. Po nurodytos teismo nutarties atsakovė pakeitė savo poziciją ir patenkino ieškovų reikalavimus, susijusius su indėlių sertifikatų įsigijimo sutartimis, t. y. visiems indėlių sertifikatų pirkėjams buvo išmokėtos indėlių draudimo išmokos. Kadangi išnyko ginčo dalykas, minėtos civilinės bylos dalyje dėl ieškovų reikalavimų indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo nutrauktos atitinkamomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis, jose konstatuojant, kad ieškovų reikalavimai iš esmės buvo patenkinti ir būtent tai nulėmė atsisakymą nuo ieškinio. Atsižvelgdami į aukščiau minėtų bylų iškėlimo bei jų reikalavimų patenkinimo momentus bei indėlių sertifikatų pasirašymo sutarčių sumas, atsakovė turi sumokėtų nurodyto dydžio procesines palūkanas (5 proc. metinės palūkanos nuo bylų iškėlimo iki reikalavimų patenkinimo dienos). Bylose dėl indėlio sertifikatų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nebuvo teikiami reikalavimai priteisti procesines palūkanas. Teigia, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko (atsakovės) atsakomybė už tai, kad ji prievolės nevykdė geruoju ir ieškovai turėjo kreiptis į teismą. Tai, kad atsakovė tuo metu nemanė, jog šią prievolę turi vykdyti ir / ar tikėjosi jos išvengti, neatleidžia nuo jos nuo prievolės įvykdymo laiku ir neperkelia prievolės vykdymo termino. Kadangi reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo gali būti reiškiamas tik po pagrindinio ieškinio išnagrinėjimo, turi būti taikoma CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo atitinkamų bylos iškėlimo datos.

Atsakovė atsiliepime nesutiko su ieškiniu ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. sausio 28 d. ieškovai kartu su kitais asmenimis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniais dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teismas ieškinius priėmė (atitinkamai 2013-12-27 ir 2014-02-03). Ieškovai, turėdami išimtinę teisę spręsti kaip ir kokiu būdu ginti savo pažeistas teises, piniginio reikalavimo civilinėse bylose dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nebuvo pareiškę ir neteikė piniginių reikalavimų. Šiuo atveju nėra įgyvendinta procesinių palūkanų taikymo (skaičiavimo) sąlyga, nes byloje turi būti pareikštas ieškovų reikalavimas atsakovei dėl piniginės prievolės įvykdymo. Draudimo įmonė, remdamasi Banko perduotais duomenimis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas, išmokėjo indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus 2015 m. gruodžio 14 d. pervesdama jas į AB SEB banką, iš kurio indėlių sertifikatų turėtojai turėjo galimybę atsiimti indėlių draudimo išmokas nuo 2015 m. gruodžio 15 d. Atsiėmę draudimo išmokas, ieškovai pateikė teismui prašymus dėl ieškinių atsisakymo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 3 d. ir 2016 m. kovo 24 d. nutartimis civilinėse bylose Nr. 2- 2832-340/2016 ir 2-1239-467/2016 patenkino ieškovų prašymus ir civilines bylas nutraukė. Nagrinėjamoje byloje ieškovai neturi pagrindo reikalauti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių palūkanų priteisimo, nes tarp šalių nėra ginčo, teismo procesas nevyksta. Be to, ieškovai savo valia atsisakė nuo ieškinių ir suprato tokių atsisakymų ir bylų nutraukimo pasekmes. Todėl šioje byloje nėra pagrindo reikalauti procesinių palūkanų priteisimo. Nurodo, kad nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos ir nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu. Išmokų išmokėjimą už AB banko Snoras indėlių sertifikatus lėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad būtent šie konkretūs, šio emitento išleisti, vertybiniai popieriai, neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui. Nurodyto dalyko atsakovė savarankiškai negalėjo ir neturėjo pagrindo išaiškinti. Aplinkybė, kad ieškovams buvo išmokėtos indėlių draudimo išmokas, nereiškia, kad atsakovė patenkino ieškovų reikalavimus, nes tai buvo vykdoma IĮIDĮ nustatyta tvarka. AB SEB bankui duomenys apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas buvo pateikti 2015 m. gruodžio 14 d. ir nuo tada ieškovai galėjo atsiimti jiems priklausančias išmokas. Skaičiuojant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties iki 2015 m. gruodžio 15 d., kai buvo galima atsiimti indėlių draudimo išmokas, susidaro 20 darbo dienų, t. y. pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalį nebuvo praleistas nustatytas išmokų mokėjimo terminas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą bei priteisti procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis, ieškovai negali reikalauti jo tenkinimo, pasibaigus pačios teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui. Tokį reikalavimą ieškovai galėjo teikti per 5 metus po draudžiamojo įvykio ( iki 2016-11-24), t. y. dar nepasibaigus jų teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui. Konkrečiu atveju ieškovai 2018 m. gruodžio 27 d. pateikę ieškinį teismui, praleido teisės į procesinių palūkanų priteisimą terminą.

Teismo 2019 m. sausio 18 d. nutartimi pasirengimas bylą nagrinėti teismo posėdyje, nustatytas paruošiamųjų dokumentų būdu.

Ieškvai pateiktame dublike nesutiko su atsakovės argumentu, kad draudimo išmokos išmokėjimas nebuvo galimas dėl Banko nepateiktų duomenų, nes atsakovės pareigos mokėti procesines palūkanas ir nuostolių atsiradimo momentas yra įstatymo numatytas terminas - bylos iškėlimo teisme diena, o ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kuria buvo išaiškinta teisinė situacija ir po kurios priėmimo atsakovė pakeitė savo ankstesnę poziciją, diena. Kasacinis teismas išaiškino dėl garantijų, taikytinų indėlių sertifikatams ir nesprendė nei dėl procesinių palūkanų skaičiavimo termino, nei dėl kitų atsakovės pareigų. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė, nes jis prievolės nevykdė geruoju ir todėl ieškovai kreipėsi į teismą. Atsakovės manymas, kad šią prievolę ji turi ir / ar tikėjosi jos išvengti, neatleidžia nuo jos įvykdymo laiku ir neperkelia prievolės vykdymo termino. Tai, kad atsakovė nesiėmė veiksmų savo pareigoms pagal įstatymą įvykdyti ir aktyviai bandė vengti mokėjimų ieškovams, keliant teisinius ginčus bei bylose ginčijant ieškovų reikalavimus iš esmės, neatleidžia nuo atsakomybės ir ieškovų patirtų nuostolių atlyginimo, net jei teisinis reglamentavimas ir buvo neaiškus. Nurodo, kad yra nepagrįsti atsakovės argumentai dėl ieškinio senaties, nes pagal CK 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes jis buvo nutrauktas pareiškus ieškinius pagrindinėse bylose.

Atsakovė pateiktame triplike papildomai nurodė, kad ieškovai prašo priteisti ne pelno, bet kompensuojamąsias palūkanas, t.y. reikalauja atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, nes šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai. Palūkanoms taikomi sutrumpintas - penkerių metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai žinojo apie BAB banko Snoras bankrotą ir tai, kad jų prašymas priteisti procesines palūkanas yra išvestinis reikalavimas iš ieškovams dėl BAB banko Snoras bankroto priklausančio indėlio draudimo išmokos, jie negali reikalauti procesinių palūkanų priteisimo pasibaigus pačios teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui. Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą.

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas advokatas Vilius Martišius prašė ieškinį tenkinti, procesiniuose dokumentuose išdėstytais pagrindais ir motyvais. 

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė S. S. palaikydama procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, nesutiko su ieškinio reikalavimais ir prašė jį atmesti.

Trečiojo asmens atstovas, kuriam apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, į posėdį neatvyko, prašymų teismui nepateikė. Neatvykimo priežastys teismui nežinomos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (CPK 247 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 5 dalis).

Ieškinys netenkinamas.

Teismo nustatytos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas.

Byloje nustatyta, kad ieškovai su AB banku SNORAS pasirašė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir įsigijo draudėjo (AB banko SNORAS) vertybinius popierius – indėlio sertifikatus. 2011 m. lapkričio 24 d. AB bankas SNORAS pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija, t.y. įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iškelta bankroto byla, o 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi jis pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Ieškovai patvirtino, kad jiems priklausančios indėlių sumos buvo išmokėtos 2015 m. gruodžio mėnesį, t.y. po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje konstatuota, kad BAB banko SNORAS indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos (CPK 187 straipsnis). Siekdami gauti indėlių draudimo išmoką, ieškovai, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniais reikalaudami pripažinti negaliojančiomis jų su AB banku SNORAS sudarytas Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis ir taikyti restituciją, pripažįstant už indėlio sertifikatą sumokėtas sumas jų indėlio lėšomis banko sąskaitose, kurioms taikomos IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos. Vilniaus apygardos teismui ieškovai pateikė pareiškimus dėl civilinių bylų nutraukimo, nes jiems priklausančios draudimo išmokos buvo išmokėtos. Nurodyti ieškovų pareiškimai dėl ieškinio atsisakymo buvo patenkinti ir civilinės bylos nutrauktos. 2015 m. lapkričio 24-27 d. atsakovei buvo perduoti duomenys apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias draudimo išmokas. Gautų duomenų pagrindu ieškovams buvo išmokėtos indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus, jas 2015 m. gruodžio 14 d. pervedant į AB SEB banką, kuriame nuo 2015 m. gruodžio 15 d. indėlininkai galėjo atsiimti indėlių draudimo išmokas.

Nagrinėjamojo byloje, kurioje ieškovai prašo priteisti procesines 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo kiekvieno iš ieškovų ieškinio dėl indėlių sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir indėlių sumų išmokėjimo priėmimo dienos iki indėlių sumų išmokėjimo, aktualu nustatyti ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis reglamentuoja vadinamųjų procesinių palūkanų mokėjimą. Joje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Lietuvos Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti neįvykdytą prievolę ar teismo sprendimą, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 20 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai su AB banku „Snoras“ pasirašė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir įsigijo paties draudėjo (nagrinėjamos bylos atveju – AB banko „Snoras“) vertybinį popierių – indėlio sertifikatą. 2011 m. lapkričio 24 d. AB bankas „Snoras“ pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija, t. y. įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.). IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.) buvo aiškiai (expressis verbis) nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai – indėlio sertifikatai. Konkrečiu atveju aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nagrinėdama analogišką ieškovės iškeltam ginčą dėl indėlio sertifikato sutarties, konstatavo, kad AB banko „Snoras“ indėlio sertifikatas yra vardinis ir jam turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlio sertifikato galiojimo metu indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo. Kitoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad indėlių draudimo išmoka už AB banko „Snoras“ išduotus indėlių sertifikatus buvo išmokėta Kasaciniam teismui išaiškinus ir nustačius, kad būtent šie konkretūs šio emitento išleisti vertybiniai popieriai (indėlių sertifikatai) prilygo paprastam indėliui. Tai, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado tik 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatuota ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad atsakovės pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsakovė 2015 m. lapkričio 24–27 d. iš AB banko „Snoras“ gavusi duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas, 2015 m. gruodžio 14 d. informaciją apie mokėtinas išmokas pateikė AB SEB bankui, kuriame indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo atsiimti išmokas.

Teismas, vadovaudamasis aptartu teisiniu reguliavimu, suformuota teismų praktika, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog konkrečiu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, vadinasi neturi pareigos mokėti ieškovams procesines palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210 ir 6.261 straipsniai). Todėl ieškovų pateikti reikalavimai laikomi nepagrįstais ir ieškinys yra netenkinamas.

Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovų nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 279 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                  Gražina Žukauskienė