Civilinė byla Nr. 2-248-407/2021

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00704-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.9; 3.4.3.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyti priimti pareiškėjo R. M. pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų laivynas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas R. M. 2020 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Vakarų laivynas“ bankrotą tyčiniu; pripažinti, kad BUAB „Vakarų laivynas“ tyčinis bankrotas kilo dėl akcininkės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Vakarų laivų gamykla“ ir likvidatoriaus A. D. veiksmų (neveikimo). Pareiškėjo teigimu, BUAB „Vakarų laivynas“ akcininkės AB „Vakarų laivų gamykla“ sprendimu bendrovės verslo veikla buvo perkelta į dukterines įmones – uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Vakarų laivų remontas“ ir UAB „Elme transportas“. Be to, BUAB „Vakarų laivynas“ likvidatorius ir akcininkė AB „Vakarų laivų gamykla“ sąmoningai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu pažeidė imperatyvias įstatymo normas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. M. pareiškimą dėl BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir kartu su priedais grąžino jį padavusiam asmeniui.

3.       Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad, remiantis pareiškėjo R. M. pareiškimu, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi UAB „Vakarų laivynas“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroteka“. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Vakarų laivynas“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, taip pat ir pareiškėjo R. M. finansinis reikalavimas.

4.       Teismas pažymėjo, kad BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto byloje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka buvo paskelbta apie paskirtą teismo posėdį dėl įmonės pabaigos. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu buvo patenkintas BUAB „Vakarų laivynas“ nemokumo administratoriaus prašymas dėl įmonės pabaigos, BUAB „Vakarų laivynas“ pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nuspręsta išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimas įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 5 d.

5.       Teismas nustatė, kad BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto procedūros buvo vykdomos ir tęsėsi pakankamai ilgą laiką, pareiškėjas R. M. apie vykdomas procedūras žinojo, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos turėjo visas procesines teises ir galimybes pateikti teismui prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

6.       Atsižvelgdamas įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimas dėl BUAB „Vakarų laivynas“ pabaigos įsiteisėjo, nemokumo administratorė buvo įpareigota atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 32 straipsnio 5 dalyje, t. y. išregistruoti įmonę, teismas sprendė, jog R. M. pareiškimą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

7.       Pareiškėjas R. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti prašymą dėl BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodo, kad nei ĮBĮ, nei šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) nenustato termino ar bylos stadijos, iki kada įstatyme nurodyti asmenys gali pateikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu. Teismo vertinimas, kad tyčinio bankroto procedūra gali būti pradėta tik po bankroto bylos iškėlimo ir tik iki bankroto procedūrų užbaigimo, yra formalus ir deklaratyvus, pažeidžiantis pareiškėjo interesus. Atsisakius priimti pareiškimą dėl BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėjui užkertamas kelias išsireikalauti (prisiteisti) patirtos žalos atlyginimą.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas.

10.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad nei ĮBĮ, nei šiuo metu galiojantis JANĮ nenustato termino ar bylos stadijos, iki kada įstatyme nurodyti asmenys gali pateikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, tačiau ši aplinkybė išplaukia iš sisteminio teisės normų aiškinimo ir bankroto proceso tikslų.

11.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškimas dėl tyčinio bankroto buvo grindžiamas įvykiais, buvusiais 2013–2014 metais. Kadangi sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016), taigi nagrinėjamu atveju yra aktualios materialinės teisės normos, reglamentuojančios bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo atlikimo momentu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1537-450/2020). Kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamoje teismo nutartyje, šiuo atveju aktualios ĮBĮ teisės normos.

12.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio, apibrėžiančio pagrindines bankroto procesą reglamentuojančių nuostatų sąvokas, 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Pačią tyčinio bankroto procedūrą bei bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmes reglamentuoja ĮBĮ 20 straipsnis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog minėtų straipsnių nuostatų analizė patvirtina, kad klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, kurį lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas, o nuo šios stadijos (bankroto pripažinimo tyčiniu) pabaigos priklauso tolesnis įmonės sandorių patikrinimas bei jų galimas nuginčijimas teisme, žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimas įmonę likvidavus. Taigi tyčinio bankroto procedūra reglamentuota ĮBĮ normomis ir ji galima tik įmonei iškėlus bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018). Šioje kasacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad tyčinio bankroto procedūra, kaip ir bankroto bylos iškėlimas, kreditorių reikalavimų tvirtinimas, yra sudėtinė ir neatskiriama bankroto bylos dalis, kuri tiesiogiai susijusi su bankroto bylos baigtimi, bankroto pripažinimas tyčiniu nėra savarankiška procedūra, bet yra bankroto proceso sudėtinė dalis.

13.       Taigi, nors ĮBĮ tiesiogiai nenustatė termino / bankroto proceso procedūros / bylos stadijos, iki kada ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali pateikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, šio įstatymo normų ir teismų praktikos analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo inicijavimas įstatymo yra ribojamas tam tikra bankroto proceso stadija, po kurios įmonės bankroto procedūrų vykdymas laikomas užbaigtu. Iš to seka, kad tyčinio bankroto procedūra galima tik po bankroto bylos iškėlimo ir tik iki bankroto procedūrų užbaigimo. Pripažinus, jog po sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dar galima inicijuoti klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tokia situacija prieštarautų aptartam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai bei paneigtų bankroto proceso atskirų ir nuosekliai vykdomų procedūrų esmę bei paskirtį.

14.       Be to, aiškinimo, kad pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti pateiktas iki sprendimo dėl bendrovės pabaigos priėmimo, laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-177-553/2019, 2019 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-573-798/2019 ir kt.). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime įtvirtino teismo precedentą, kaip teisės šaltinį. Teismų precedentų privalomumas yra vertikalus ir horizontalus. Tai reiškia, kad teismai taikydami ir aiškindami įstatymus privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas), t. y. turi atsižvelgti taip pat į savo paties teisės taikymo praktiką.

15.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto procedūros buvo vykdomos ir tęsėsi pakankamai ilgą laiką, pareiškėjas R. M. apie vykdomas bankroto procedūras žinojo. Apie byloje paskirtą teismo posėdį dėl BUAB „Vakarų laivynas“ pabaigos buvo paskelbta CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas apie teismo posėdį dėl įmonės pabaigos buvo informuotas bankroto administratoriaus 2020 m. lapkričio 4 d. elektroniniu laišku. Taigi, sprendžiant klausimą dėl BUAB „Vakarų laivynas“ pabaigos ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalies pagrindu, pareiškėjas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos turėjo visas procesines teises ir galimybes pateikti teismui prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

16.       Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu buvo tenkintas BUAB „Vakarų laivynas“ nemokumo administratoriaus prašymas dėl įmonės pabaigos. Duomenų, kad minėtas teismo sprendimas būtų apskųstas, nėra (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos, gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-629-241/2020; 2017 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-842-157/2017).

17.       Priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, atsisakius priimti pareiškimą dėl BUAB „Vakarų laivynas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėjui nėra užkertamas kelias apginti savo pažeistas teises. Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, kad sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo ir įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro faktas neužkerta kelio kreditoriui teisme įrodinėti bankroto administratoriaus ar kitų asmenų civilinės atsakomybės sąlygas ir prašyti priteisti padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-980-186/2015; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-380-196/2016). Taigi ne tik bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu galima kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                        Vigintas Višinskis