VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 28  d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.   

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas G. K. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti 2019-01-09 Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo (toliau – ir LAGK) Nr. 21R-14 (AG-496/07-2018) dalį, panaikinti 2018-10-17 Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) raštą Nr. (23.1-08)-29768 ir įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013-08-21 sprendimą Nr. (23.17-08)-320-59250, įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013-10-07 sprendimą Nr. (23.17-08)-320-72119 (b. l. 1–6).

Paaiškino, kad 2018-09-26 kreipėsi į VMI, prašydamas nutraukti priverstinį išieškojimą pagal VMI 2013-08-21 ir 2013-10-07 sprendimus. Ginčijamu raštu VMI tokio pareiškėjo prašymo netenkino, argumentuodama, kad mokestinės priemokos išieškojimas pradėtas nesibaigus išieškojimo senaties terminui ir įsiskolinimas nėra padengtas, todėl išieškojimas turėtų būti tęsiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjui apskundus šį VMI sprendimą LAGK, pastaroji pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo VMI pateikti atsakymą dėl pareiškėjo 2018-09-26 prašyme teikto klausimo dėl iš pareiškėjo išieškomų delspinigių sumų apskaičiavimo tvarkos ir delspinigių išieškojimo senaties taikymo.

Pareiškėjo teigimu, priverstinis išieškojimo senaties terminas yra ne tas pats, kas vykdomųjų dokumentų pateikimo senaties terminas. Nurodo, kad bendrasis vykdomojo dokumento pateikimo terminas yra penki metai. Kai vykdomasis dokumentas yra perduotas priverstinai vykdyti, įstatymų leidėjas priverstinio išieškojimo senatį yra nustatęs tik dviem atvejais: vykdomosiose bylose dėl administracinių teisės pažeidimų, o kitas atvejis nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje. Todėl pareiškėjo įsitikinimu, penkių metų senaties terminas taikomas būtent išieškojimui, o ne tinkamai neįvykdytos prievolės priverstinio išieškojimo pradėjimui, kas reiškia, jog išieškojimas turi būti įvykdytas per 5 metus, o ne per 5 metus pradėtas priverstinio išieškojimo procesas.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29–30).

Paaiškino, kad VMI 2019-02-25 duomenimis, pareiškėjo mokestinę nepriemoką sudaro 57 262,79 Eur, iš jų: 41 995,96 Eur akcizo mokesčio ir 15 266,83 Eur akcizo delspinigių. Akcizo mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė pagal Vilniaus apskrities VMI 2011-04-21 patikrinimo aktą Nr. (4.65)-83-79, patvirtintą 2011-06-09 sprendimu Nr. (4.65)-256-109, dėl kurio vyko mokestinis ginčas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-17 nutartimi pasibaigus mokestiniams ginčams, pareiškėjui 2012-11-15 įteiktas raginimas susimokėti patikrinimo aktu priskaičiuotus mokesčius ir nuo šių mokesčių papildomai apskaičiuotus delspinigius. Per raginime nurodytą 20 dienų terminą mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, todėl teisė ją išieškoti atsirado 2012-12-05. Kadangi pareiškėjas mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, šie VMI sprendimai perduoti vykdyti antstoliams.

Pareiškėjas teisingai nurodo, jog remiantis Mokesčio administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalimi, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tačiau to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Mokesčio administravimo įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos išieškojimas pradėtas nepasibaigus išieškojimo senaties terminui ir įsiskolinimas nėra padengtas, todėl išieškojimas turi būti tęsiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovės VMI atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl LAGK 2019-01-09 sprendimo dalies, 2018-10-17 VMI rašto teisėtumo bei pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013-08-21 sprendimą Nr. (23.17-08)-320-59250 ir 2013-10-07 sprendimą Nr. (23.17-08)-320-72119. Iš esmės pareiškėjas skunde nesutinka mokesčių administratoriaus vykdomu mokestinės nepriemokos išieškojimu, teigdamas, kad teisės aktuose nustatytas penkių metų terminas yra taikomas mokestinės nepriemokos išieškojimui, o ne priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo proceso pradėjimui.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-07-12) 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tas pats 5 metų senaties terminas MĄĮ buvo įtvirtintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-17 nutarties priėmimo metu, kuria baigtas mokestinis ginčas ir patvirtinta pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto; šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pagal MAĮ 81 straipsnio 2 dalį, sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos, tuo tarpu mokesčio ir su juo susijusių sumų 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, o mokesčių administratoriaus pradėta mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra užbaigiama nepaisant to, jog jos vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Taigi siekiant nustatyti ar nebuvo pasibaigęs terminas mokestinei nepriemokai išieškoti, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, analizuotina, kada pareiškėjo atžvilgiu atsirado mokestinė nepriemoka, kada mokesčių administratoriui atsirado teisė ją priverstinai išieškoti ir ar priverstinio išieškojimo terminas nebuvo praleistas.

Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos sprendimus ir patikrinimo aktą, kuriuo jam apskaičiuota mokėti 156 930 Lt akcizų. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012-10-17 nutartimi pirmosios instancijos sprendimą pakeitė ir panaikino Vilniaus apskrities VMI 2011-06-09 sprendimo Nr. (4.65)-256-109, VMI 2011-08-03 sprendimo Nr. 68-107 ir MGK 2011-10-24 sprendimo Nr. S-240(7-200/2011) dalis dėl įpareigojimo sumokėti 15 693 Lt akcizo mokesčio baudą. Nustatyta, kad mokesčių administratorius pareiškėjui 2012-11-15 įteikė raginimą susimokėti patikrinimo aktu priskaičiuotus mokesčius, tačiau per raginime nurodytą 20 dienų terminą pareiškėjas jam papildomai apskaičiuotų mokesčių nesumokėjo. Taigi matyti, kad mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo nuo 2012-12-05.

VMI 2013-08-21 sprendimu Nr. (23.17-08)-320-59250 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo turto 185 434,48 Lt mokestinę nepriemoką (b. l. 32–33), o 2013-10-07 sprendimu Nr. (23.17-08)-320-72119 papildomai 29 809,37 Eur mokestinę nepriemoką (b. l. 34–35). VMI 2013-10-18 raštu kreipėsi į antstolę, pateikdama informaciją apie priimtus sprendimus ir prašydama pervesti išieškotas sumas į VMI sąskaitą bei panešti apie priverstinio išieškojimo eigą (LAGK medžiaga, b. l. 34). Antstolė priimtus vykdyti sprendimus perdavė vykdyti antstoliui (b. l. 15–17).

Pareiškėjas 2018-09-26 prašymu kreipėsi į VMI, prašydamas sustabdyti bet kokius išieškojimus ir panaikinti bet kokius turto apribojimus, nutraukti priverstinį išieškojimą pagal VMI 2013-08-21 bei 2013-10-07 sprendimus (LAGK medžiaga, b. l. 36–37). VMI ginčijamu 2018-10-17 raštu nurodė pareiškėjui, kad vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą buvo priimti VMI               2013-08-21, 2013-10-07 sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką, jos nesumokėjus, nurodyti sprendimai perduoti vykdyti antstolei (b. l. 9–10). Nurodytu raštu paaiškinta pareiškėjui, kad išieškojimas pradėtas nepasibaigus išieškojimo senaties terminui, todėl turi būti tęsiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas su šiuo VMI raštu nesutiko, todėl apskundė jį LAGK, prašydamas įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal VMI 2013-08-21,                   2013-10-07 sprendimus. LAGK ginčijamu 2019-01-09 sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo VMI pateikti atsakymą pareiškėjui dėl 2018-09-26 prašyme teikto klausimo dėl iš pareiškėjo išieškomų delspinigių sumų apskaičiavimo tvarkos ir delspinigių išieškojimo senaties terminų taikymo, likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Iš aptartų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo nuo 2012-12-05, mokesčių administratorius priėmė sprendimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo (2013-08-21, 2013-10-07), taigi mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra pradėta vykdyti nepraėjus MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam penkerių metų išieškojimo senaties terminui. Kaip matyti pagal aukščiau nurodytą reglamentavimą (MAĮ 107 straipsnio 5 dalį), mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminui svarbu nustatyti išieškojimo pradžią, kuri, nagrinėjamu atveju, buvo inicijuota nepraėjus penkiems metams nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos.

Pareiškėjo skunde nurodytas MAĮ 107 straipsnio 5 dalies aiškinimas, jog penkių metų terminas yra taikomas mokestinės nepriemokos išieškojimui, o ne priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo proceso pradėjimui, neatitinka tikrojo šios normos turinio. MAĮ 107 straipsnio 5 dalyje eksplicitiškai įtvirtinta, kad pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, kas reiškia, kad pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, mokesčių administratorius neturi teisės pradėti išieškojimo veiksmų, tačiau gali tęsti jau pradėtas išieškojimo procedūras (Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 5 dalies komentaras). Todėl pareiškėjo nurodomi argumentai, jog per penkerius metus nuo teisės priverstinai išieškoti dienos turėjo būti įvykdytas mokestinės nepriemokos išieškojimas atmestini kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo prašymo VMI turinį matyti, kad pareiškėjas nurodė teisinį reglamentavimą bei savo poziciją dėl delspinigių išieškojimo, nepaisant to VMI ginčijamame 2018-10-17 rašte dėl delspinigių nepasisakė. Todėl teismas laiko, jog LAGK ginčijamu sprendimu pagrįstai įpareigojo VMI atsakyti pareiškėjui dėl 2018-09-26 teikto klausimo dėl išieškomų sumų delspinigių apskaičiavimo tvarkos ir delspinigių išieškojimo senaties taikymo terminų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami LAGK                   2019-01-09 sprendimo Nr. 21R-14 (AG-496/07-2018) dalis, kuria pareiškėjo skundas atmestas, VMI 2018-10-17 raštas Nr. (23.1-08)-29768 priimti tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti teismas neturi pagrindo. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti ginčijamus sprendimus netenkinti, atmestini kaip nepagrįsti ir išvestiniai reikalavimai įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013-08-21 sprendimą Nr. (23.17-08)-320-59250, įpareigoti VMI nutraukti priverstinį išieškojimą pagal 2013-10-07 sprendimą                    Nr. (23.17-08)-320-72119, nes, kaip nustatyta ginčijamuose sprendimuose, priverstinis išieškojimas vykdomas pagrįstai. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                         Mefodija Povilaitienė