Civilinė byla Nr. e2A-192-567/2022

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00196-2020-7 

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.6.11.6; 3.3.1.20

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Padremas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Padremas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tilžės turgus“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, L. O. komercinė firma, uždaroji akcinė bendrovė „Autkeva“, dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Padremas“ (toliau – ir ieškovė) prašė teismo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento jos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tilžės turgus“ (toliau – ir atsakovė) 2018 m. vasario 8 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovei parduotas pastatas – sandėlis (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 147 969 Eur, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė paaiškino, kad ginčo šalys 2018 m. vasario 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – pirkimo–pardavimo sutartis), kuria ieškovė įsigijo sandėlį. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė ir sumokėjo atsakovei 1 100 000 Eur, iš jų už sandėlį – 147 969 Eur. Sandėlis prieš ir po pirkimo buvo nuomojamas tretiesiems asmenims. Sandėlio nuomininkė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Autkeva“ 2020 m. balandžio 22 d. nutraukė nuomos sutartį ir išsikeldama išmontavo pastato – sandėlio konstrukcijas, jas išsivežė. Sandorio sudarymo metu atsakovė pateikė siūlymą ieškovei įsigyti sandėlį. Sandėlio buvimo faktas buvo pagrįstas kadastro duomenimis. Atsakovė pareiškė, kad sandėlis priklauso jai, tretieji asmenys į parduodamą sandėlį neturi teisių ir pretenzijų, garantavo, kad nėra aplinkybių, dėl kurių pirkėja negalėtų naudoti pastato. Esant ginčui dėl restitucijos dydžio, būtina įvertinti tai, kad atsakovė, įgydama sandėlį, už jį sumokėjo 149 443 Eur, tai yra iš esmės panašią kainą, kurią sumokėjo ieškovė atsakovei, todėl ieškovės sumokėta suma už sandėlį negali būti mažinama ar perkeliama kitų pagal sutartį ieškovės įgytų daiktų kainai sumokėti. Ieškovės vertinimu, atsakovė pardavė sandėlį, panaudojusi apgaulę, ir šis nekilnojamasis turtas pirkimo–pardavimo metu realiai neegzistavo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

4.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog parduodamas sandėlis pirkimo–pardavimo sutartyje buvo apibrėžtas, individualizuotas ir iš dalies fiziškai sandorio sudarymo metu buvo išlikęs, tai yra buvo išlikę 14 procentų.

5.       Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti įrodytomis aplinkybes, kad atsakovė, aktyviais veiksmais tyčia klaidindama ieškovę, siūlė pirkti trečiajam asmeniui L. O. komercinei firmai priklausančius metalinių konstrukcijų konteinerius, ėmėsi aktyvių veiksmų įtikinti ieškovę, jog metalinių konstrukcijų konteineriai yra pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjamas pastatas – sandėlis, jog sandoriui sudaryti reikalinguose dokumentuose buvo nurodyta apie metalinių konstrukcijų konteinerių, kurie priklauso kitiems asmenims, pardavimą.

6.       Ieškovė, susipažinusi su pastato – sandėlio – nuosavybės dokumentais, duomenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, kurioje nurodyti skirtingi pastatą – sandėlį charakterizuojantys duomenys, pirkimo–pardavimo sutartimi ir Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriuose nurodoma, kad nuomos pajamų už šį pastatą – sandėlį nėra gaunama, taip pat apžiūrėjusi daiktą vietoje, matydama, kad ten yra biuras, dirba žmonės, jog faktiškai statinys daugiau nei du kartus didesnis, nei nurodytas pirkimo–pardavimo sutartyje (105 kv. m ir 40,26 kv. m), elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, turėjo galimybę suprasti ir įsitikinti, kokios būklės faktiškai yra parduodamas sandėlis. Ieškovė turėjo galimybę atsakovei, kaip pardavėjai, reikšti pretenzijas dėl bet kokios daikto neatitikties pirkimo–pardavimo sutarties sąlygoms, tačiau to nepadarė. Taigi, pirmosios instancijos teismo manymu, ieškovė savo elgesiu ir veiksmais patvirtino, kad įgytas daiktas atitinka šalių suderintas sandorio sąlygas ir reikalavimus.

7.       Teismas pripažino, kad nei Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, nei Nekilnojamojo turto registro išraše esantys duomenys neatitiko pirkimo–pardavimo sutartyje išdėstytų sąlygų. Ieškovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, pasirašydama pirkimo – pardavimo sutartį, nesiėmė priemonių, kad ji būtų patikslinta. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to galima ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ieškovės nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu dėl apgaulės. Byloje neįrodyta, kad netikslūs, parduodamą objektą charakterizuojantys duomenys atsirado dėl atsakovės tyčinių nesąžiningų veiksmų, padarytų siekiant suklaidinti ieškovę kaip pirkėją.

8.       Pirmosios instancijos teismo nuomone, priešingai, nei įrodinėja ieškovė, jos pateikta 2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT884353, kurioje nurodyta sandėlio kaina (147 969,00 Eur), neįrodo, kad tai buvo šalių sutarta nurodyto sandėlio vertė, kadangi pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas, bet ne įtvirtinantis parduodamo objekto kainą. Atsižvelgdamas į tai, kad pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta sandėlio vidutinė rinkos vertė – 3 370 Eur, fizinis nusidėvėjimas – 68 proc., Nekilnojamojo turto registro duomenimis sandėlio vidutinė rinkos vertė – 3 910 Eur, fizinis nusidėvėjimas 65 procentai, susitarimas dėl 147 969 Eur kainos neatitiktų protingumo, sąžiningumo principų.

9.       Teismas nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutarties 3.4 punktu šalys, prisiimdamos visišką atsakomybę, pareiškė, jog daiktų pardavimo kaina, nurodyta šios sutarties 3.1 punkte, yra šalių individualiai aptarta ir suderinta iki sutarties sudarymo, jos dydis visiškai atitinka kiekvienos iš šalių poreikius, tikslus ir interesus, kiekviena iš šalių iki šios sutarties sudarymo turėjo galimybę konsultuotis dėl šios kainos dydžio su atitinkamais vertintojais ir kitais ekspertais. Tokios nuostatos pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtinimas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.397 straipsnį, pagal kurį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina.  

10.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės nesąžiningi tyčiniai veiksmai, kuriais būtų siekiama iškreipti ieškovės valią, sudarant sandėlio pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Atsakovės pozicijos prieštaringumas dėl pardavimo objekto (sandėlio pastatas ar tik sandėlio pamatų liekanos) tvirtinant, kad sandėlis buvo parduotas toks, koks jis apibrėžtas sutartyje, tačiau pripažinus, kad sandėlis buvo nugriautas dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir ant jo pamatų pastatyti metalinių konstrukcijų konteineriai, nepriklausantys atsakovei, patvirtina, kad sutarties dalykas (sandėlis) pardavimo metu pačioje pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo tinkamai apibrėžtas, kadangi neatitiko faktinių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu. 

11.2. Viešojo registro ir kadastro duomenys nėra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, todėl, atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas negali remtis faktu, kad ieškovė gavo tai, kas įregistruota viešame registre arba tuo, jog ieškovė neginčijo viešajame registre nurodytų ginčo objekto duomenų. Šalis siejančio sandorio dalykas yra realus nekilnojamasis daiktas – sandėlis, egzistuojantis erdvėje. Tokio daikto atsakovė ieškovei nepardavė ir negalėjo parduoti, nes jo nebeturėjo.

11.3. Atsakovės pozicija ir kiti bylos duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės nežinojimą apie realiai išlikusius tik sandėlio pamatus. Aplinkybės, kad ginčo sandėlis buvo nugriautas dar 2016 m., paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu. Atsakovė iš pradžių gynėsi aplinkybe, kad sandėlis buvo perduotas ieškovei, o sandėlį nugriovė pati ieškovė. Atsakovės atstovo R. P. paaiškinimai, kad jis gali atstatyti sandėlį, tik patvirtina, jog buvo tartasi dėl sandėlio pastato, o ne dėl sandėlio pamatų pardavimo.

11.4. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė hipotekos registro išrašą, patvirtinantį, kad ieškovė įsigytą sandėlį įkeitė tokį, kokį nusipirko, t. y. su teoriškai egzistuojančia antžemine pastato dalimi, o ne pamatų fragmentus. Taigi, pirmosios instancijos išvada, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalykas buvo sandėlio pamatai, bet ne pats sandėlis, lemia įkaito turėtojo materialinių teisių sumažėjimą, todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra sprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

11.5. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad viena iš esminių aplinkybių, kuri ją suklaidino, buvo ieškovei atsakovės prieš sandorio sudarymą pateikta UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas 2018 m. sausio 11 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita (toliau – Turto vertinimo ataskaita), kurioje sandėlis yra fiksuotas toks, koks jis buvo pristatytas pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas analizavo Turto vertinimo ataskaitą ir jos duomenis traktavo kaip neatitinkančius realios situacijos, kurią turėjo žinoti ieškovės atstovas, tačiau sprendime ignoruoja turto vertintojo pateiktus paaiškinimus, kodėl tokie duomenys buvo įtraukti į turto vertintojo ataskaitą ir kodėl vertinimo ataskaita buvo ieškovei svarbi formuojantis jos valiai dėl sandorio sąlygų.

11.6. Turto vertintojo A. S. paaiškinimai teismo sprendime ignoruoti ir nevertinti, nors būtent jie atskleidžia, koks pastatas prieš sandorio sudarymą buvo įvertintas Turto vertinimo ataskaitoje, kokie šio pastato duomenys, kodėl sandėlis įtrauktas į vertinimo ataskaitą ir kieno iniciatyva tai padaryta.

11.7. Pripažinimas, kad turto vertintojui buvo pateikti klaidingi duomenys ir dėl to Turto vertinimo ataskaitoje buvo klaidingi ginčo sandėlio duomenys, o atsakovė nesiekė šių duomenų ištaisyti, paneigia atsakovės poziciją, kad ji prieš sandorio sudarymą informavo ieškovę apie sandėlio antžeminės dalies nebuvimą.

11.8. Atsakovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, nutylėjo, kad ji neturi sandėlio, o likę tik įrašai apie jo egzistavimą viešame registre. Atsakovė aktyviais veiksmais įtikinėjo, kad ji yra reali sandėlio valdytoja ir savininkė.

11.9. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes suteikė prioritetą abejotiniems įrodymams (R. P., Ž. O. parodymai), nepagrindė išvadų objektyviais teisiniais argumentais, nepateikė argumentų, kodėl nevertinami kiti susiję įrodymai.

11.10. Sandorio šalių veiksmai, sudarant buhalterinius apskaitos dokumentus, būtinus sandoriui įforminti, atspindi sandorio šalių valią ir jų ignoruoti ar juos laikyti nereikšmingais tiek vertinant šalių elgesį, tiek jų veiksmų sąžiningumą, yra teisiškai nepagrįsta. Jeigu atsakovės 2018 m. vasario 6 d. sąskaita yra ta, kuri buvo sandorio metu, tai atsakovė nebūtų triplike tvirtinusi, kad tikroji sąskaita yra 2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. TT884353 (kurioje ginčo pastato kaina nurodyta 47 969,00 Eur). Akivaizdu, kad egzistuoja didelė disproporcija tarp pamatų vertės (690 Eur) ir sumokėtos kainos už pamatus (147 969 Eur). Tai taip pat patvirtina ieškinio pagrįstumą.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

12.1. Ieškovės atstovas, sudarydamas ginčo sutartį, žinojo, kad visi konteineriai priklauso ne atsakovei, bet yra trečiojo asmens L. O. komercinės firmos, o vėliau – UAB „Autkeva“ nuosavybė. Ieškovė su šiomis įmonėmis sudarinėjo nuomos sutartis ir sudarė susitarimą, kuriuo patvirtino faktą, kad yra trečiųjų asmenų nuomos mokesčio įsiskolinimas.

12.2. Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pirkėja perėmė sandėlį, o ne konteinerius, kurių niekada neįsigijo ir negalėjo įsigyti, kadangi šie kilnojamieji daiktai atsakovei nepriklausė ir nebuvo sandorio dalykas.

12.3. Ieškovė su atsakove susitarė sudaryti sutartį, kurioje abi šalys pripažįsta pirkimo objektu teisiškai registruotą pastatą – sandėlį, nors jo faktiškai išlikusi dalis buvo tik pamatai. Be to, teismo paskirtos ekspertizės išvados taip pat patvirtina, kad daikto dalis išlikusi ir atstatymui nereikėtų didelių investicijų.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14.       Apeliaciniame skunde keliamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu, bei nekilnojamojo turto pardavimą tinkamo taikymo klausimas.

15.       Nustatyta, kad šalys 2018 m. vasario 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės nusipirko nekilnojamuosius daiktus, tarp jų ir sandėlį.

16.       Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad atsakovė suklaidino ją dėl perkamo objekto – sandėlio – fizinės būklės, t. y. neįspėjo ieškovės, kad parduodamas sandėlis yra nugriautas, yra likę tik jo pamatai ir įrašas Nekilnojamojo turto registre apie objekto egzistavimą. Be to, atsakovė neįspėjo ieškovės, kad sandėlio pamatai parduodami be metalinių konteinerių, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, priklausė trečiajam asmeniui L. O. komercinei firmai. Tokį atsakovės elgesį ieškovė vertina kaip apgaulę, imperatyvių teisės normų nesilaikymą (CK 6.305, 6.306 straipsniai). Tai sudaro pagrindą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. vasario 8 d. pirkimo – pradavimo sutarties dalį dėl sandėlio pirkimo–pardavimo, taikyti restituciją. Atsakovė gynėsi argumentu, kad ji negalėjo parduoti metalinių konteinerių ieškovei, kadangi šios konstrukcijos atsakovei nepriklausė, ir ieškovė, pirkdama sandėlį, apie tai žinojo.   

17.       Ieškovė, pateikdama ieškinį, vadovavosi sandorio dalies pripažinimo negaliojančia institutu (CK 1.80, 1.91 straipsniai) ir prašė taikyti iš to kylančias pasekmes (CK 6.145 straipsnis).

Dėl šalių sudaryto sandorio dalies pripažinimo negaliojančia 

18.       Ieškovė sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalį prašė pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms CK 6.305 ir 6.306 straipsnių nuostatoms. Ieškovės teigimu, pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė sandorio sąlyga ir pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje. Atsakovė ieškovei pardavė ne sandėlį, kaip nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, o tik jo pamatus, t. y. ieškovė įsigijo nesantį daiktą.

19.       Nustatyta, kad šalys susitarė dėl sandėlio, kuris apibūdintas kaip nekilnojamasis daiktas – pastatas–sandėlis, (duomenys neskelbtini), paskirtis – sandėliavimo, pažymėjimas plane 4F1b, statybos pradžios ir pabaigos metai – 1961, baigtumo procentas – 100, nusidėvėjimo procentas – 68, bendras plotas – 40,26 kv. m, tūris – 120,00 kub. m, vidutinė rinkos vertė – 3 370,00 Eur, vertės nustatymo data – 2018 m. sausio 24 d., kadastro duomenų fiksavimo data – 2002 m. vasario 13 d., nuosavybės teisė – UAB „Tilžės turgus“ (pirkimo – pardavimo sutarties 2.1, 2.3 punktai). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto sandėlio sienos yra monolitinio betono, stogo danga – ruberoidas, aukštų skaičius –  1, bendras plotas –  40,26 kv. m, fizinis nusidėvėjimas – 65 proc., atkuriamoji vertė –  8 500 Eur, vidutinė rinkos vertė – 3 910 Eur, vidutinės rinkos vertės nustatymo data –  2015 m. vasario 24 d., kadastro duomenų nustatymo data – 2002 m. vasario 13 d.

20.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pripažino, kad tokios būklės sandėlio, kaip jis nurodytas pirkimo–pardavimo sutartyje, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre, ji nepardavė, nes ieškovė žinojo apie sandėlio pamatų išlikimą, šalys susitarė būtent dėl šios sandėlio dalies pirkimo–pardavimo.

21.       Nustatydama tikruosius šalių ketinimus sudarant pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl sandėlio, teisėjų kolegija, vertindama aplinkybes dėl to, ar šalys buvo susitarusios dėl sandėlio, kaip pilnaverčio objekto, ar tik jo pamatų pirkimo–pardavimo, konstatuoja, kad ieškovė, pirkdama sandėlį, tikėjosi jį įsigyti kaip savarankišką objektą, kurį galima būtų naudoti pagal jo tikslinę paskirtį – su pamatais ir ant jų stovėjusia metaline konstrukcija, kuri buvo aptarta Turto vertinimo ataskaitoje, pateiktoje ieškovei iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

22.       Byloje nenustatyta aplinkybių, suponuojančių priešingą, nei padaryta, išvadą. Atsakovės teiginiai, kad ieškovė suprato perkanti tik sandėlio pamatus, paremti pačios atsakovės subjektyviais samprotavimais. Nors atsakovė, siekdama įrodyti savo teiginius, nurodė 2020 m. balandžio 22 d. ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Autkeva“ susitarimą, pagal kurį nuomininko atlikti nuomotų negyvenamųjų patalpų bei asfaltuotos aikštelės teritorijos pagerinimai (tvoros įrengimas, automatinių vartų įrengimas, trinkelių paklojimas) lieka nuomotojui kaip kompensacija už nuomos sutarties nutraukimą prieš terminą, tačiau šiame susitarime nėra jokios nuorodos į metalines konstrukcijas. Akivaizdu, kad ieškovė, manydama, kad nuosavybės teise disponuoja metalinėmis konstrukcijomis, neturėjo tikslo 2020 m. balandžio 22 d. susitarime aptarti jų priklausomybės trečiajam asmeniui UAB „Autkeva“ klausimo.    

23.       Sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018).

24.       CK 6.396 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte. Jei sutartyje nurodytų duomenų nėra, tai sutartis notaro negali būti tvirtinama, o patvirtinta negalioja (CK 6.396 straipsnio 2 dalis).

25.       Teisėjų kolegija nesutinka su ieškove, kad ji įsigijo fiziškai neegzistuojantį daiktą, kuris negali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku. Nustatyta, kad sandėlio pamatai objektyviai egzistuoja, šiam daiktui priskirti identifikacinis, žymėjimo plane numeris. Pirkimo–pardavimo sutartyje sandėlis yra detaliai aprašytas, todėl nurodytos informacijos apie parduodamą daiktą (sandėlį) formaliai pakako įvertinti, ar buvo įvykdyti CK 6.305, CK 6.306, CK 6.396 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai. 

26.       Šalys neginčija, kad faktiškai liko tik sandėlio pamatai. Vadinasi, šis nekilnojamasis turtas (nors ir nepilnos konstrukcijos), nėra pilnai sugriautas (išnykęs). Tai, kad ieškovės įsigyto sandėlio fizinė būklė neatitinka pirkimo–pardavimo sutartyje ir Nekilnojamojo turto registre nurodytų parduodamo daikto duomenų, nepakanka konstatuoti, jog ieškovė įsigijo neegzistuojantį objektą, ir sandoris dalyje dėl sandėlio turėtų būti pripažintas negaliojančiu dėl CK 6.305, CK 6.306 straipsnių pažeidimo, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

27.       Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

28.       Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis).

29.       Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020).

30.       Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Remiantis šia įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias atsakovės veiksmus, kurie turėjo lemiamą įtaką ieškovės valiai nusipirkti sandėlį susiformavimui.

31.       Ieškovė kaip vieną iš esminių suklaidinimo aplinkybių nurodo atsakovės užsakymu 2018 m. sausio 11 d. atliktą Turto vertinimo ataskaitą, kurioje sandėlis buvo aprašytas toks, koks jis buvo ataskaitos rengimo, pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu, t. y. su metalinėmis konstrukcijomis ant betoninių pamatų. Vykstant šalių deryboms dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, atsakovė ieškovei pateikė šią ataskaitą kaip parduodamo turto vertės patvirtinimą. Taigi, ieškovė siekė įsigyti tokios fizinės būklės sandėlį, kaip jis užfiksuotas Turto vertinimo ataskaitoje.

32.       Turto vertinimo ataskaitoje sandėlis apibūdintas kaip vieno aukšto (pažymėjimas 4F1b), pastato statybos metai – 1961, bendras plotas – 40,26 kv. m, pamatai – betono, sienos – metalinių konstrukcijų, perdangos – metalinių konstrukcijų, stogas – metalinių konstrukcijų, stogo danga – ruberoidas, sienų apdaila – minimali, grindys – laminatas, lubų apdaila – minimali, patalpų būklė – gera, įrangos būklė – gera, sandėliavimo paskirtis, pastatas perstatytas, panaudojant naujas konstrukcijas ir medžiagas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Turto vertinimo ataskaitos nepakanka pripažinti, jog atsakovė apgavo ieškovę dėl parduodamo sandėlio savybių.   

33.       Sutikusi su pirkimo–pardavimo sutarties 6.9 punktu, pirkėja (ieškovė) patvirtino, kad iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę apžiūrėti ir apžiūrėjo daiktus jų buvimo vietoje, susipažino su daiktų nuosavybės dokumentais, daiktus charakterizuojančiais duomenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Pirkėja taip pat nurodė, kad ji turėjo galimybę atlikti ir atliko daiktų techninį ir teisinį patikrinimą, įvertino daiktų teisinį ir techninį statusą, faktinę būklę, ir patvirtino, jog daiktai visiškai atitinka jos, kaip pirkėjos, keliamus reikalavimus bei mokamą daiktų pirkimo–pardavimo kainą. Ieškovės atstovas S. S. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė prieš sandorį apžiūrėjęs daiktus. Taigi, ieškovei nebuvo kliūčių detaliai apžiūrėti perkamus nekilnojamuosius daiktus, įvertinti atsakovės pateiktuose dokumentuose užfiksuotus duomenis apie sandėlį, juos sulyginti su realia turto būkle. Atsakovė, kaip pardavėja, netrukdė ieškovei įgyvendinti teises dėl daiktų patikrinimo, neprieštaravo jų apžiūrai. Neslėpdama duomenų apie parduodamą turtą, ieškovei nekeliant papildomų klausimų, susijusių su sandoriu, atsakovė pagrįstai tikėjosi nesant neaiškumų dėl ieškovės perkamų objektų, konkrečiai – sandėlio – fizinės būklės.

34.       Teisėjų kolegija susiklosčiusią situaciją traktuoja kaip pirkimo–pardavimo sandorio šalių netinkamą komunikaciją dėl sandėlio fizinės būklės, tačiau ji negali būti vertinama kaip atsakovės tyčinis ieškovės suklaidinimas dėl perkamo sandėlio savybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, patvirtinančių sandorio dalies negaliojimo pagrindą, numatytą CK 1.91 straipsnio 1 dalyje.

Dėl ieškovės teisių gynimo būdo

35.       Tai, kad byloje nenustatytas pagrindas pirkimo–pardavimo sandorio dalį dėl sandėlio įsigijimo pripažinti negaliojančiu, neužkerta kelio ieškovės turtinius interesus šiame ginče apginti, taikant kitą materialinės teisės institutą – pirkėjo teisių užtikrinimą dėl netinkamos kokybės daikto įsigijimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateiktu ieškiniu siekia grąžinti sumokėtas pinigines lėšas už sandėlį, kadangi sandėlis neatitiko ieškovės lūkesčių, buvusių perkant šį daiktą, ji negali juo naudotis pagal paskirtį.

36.       Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011, 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.). Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į ieškovo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-255/2013).

37.       Neabejotina, kad nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau, ieškovo nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismui nustačius galimybę taikyti teisės normas, reglamentuojančias pirkėjo teisių gynimą, įsigijus daiktą su trūkumais, šalių įrodinėtinų aplinkybių visuma nesikeičia. 

38.       CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto kokybę, jeigu nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 punktas); kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas) arba pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

39.       CK 6.399 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai pagal nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos bendrosios CK 6.334 straipsnio taisyklės, išskyrus pirkėjo teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu.

40.       Asmuo, reiškiantis pretenzijas, privalo įrodyti įsigyto daikto trūkumus, aplinkybę, kad šis trūkumas šalių nebuvo aptartas. Besiginantis asmuo turi pareigą paneigti minėtas aplinkybes.

41.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nebuvo informuota, kad išliko tik perkamo sandėlio pamatai. Atsakovė pateikė ieškovei Turto vertinimo ataskaitą, kurioje sandėlis buvo apibūdintas kaip objektas su metalinių konstrukcijų sienomis, stogu. Atsakovė, grįsdama savo poziciją dėl ieškovės reikalavimų deklaratyvumo, siekė įrodyti faktus, patvirtinančius ieškovės suvokimą, kad ji perka tik sandėlio pamatus, bet ne ant pamatų pastatytą metalinę konstrukciją. Pagal CK 6.399 straipsnyje numatytą išimtį ir ginčo pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės teisės bus realiai apgintos, taikant CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pirkėjo teisių gynimo būdą – atsakovei sumokėtos kainos už įsigytą sandėlį sumažinimą.

42.       Nustatyta, kad, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, šalys susitarė, jog bendra ieškovės perkamų daiktų kaina yra 1 100 000 Eur (sutarties 3.1 punktas). Kiekvieno nekilnojamojo objekto kaina detalizuota nebuvo, dėl ko šalys sulygo sutarties 3.2 punkte. 2018 m. vasario 1 d. atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. TT884353, kurioje nurodė įsigyto turto atskirų objektų kainas, taip pat ir sandėlio kainą – 147 969 Eur. Minėtos sąskaitos pagrindu ieškovė sumokėjo atsakovei 1 100 000 Eur, todėl su šiame dokumente nurodyta sandėlio verte ieškovė sieja atsakovei reiškiamą reikalavimą dėl 147 969 Eur grąžinimo. Atsakovė, nesutikdama su tokia sandėlio kaina, 2021 m. sausio 12 d. įsakymu, priimtu po civilinės bylos iškėlimo, panaikino ir laikė negaliojančia PVM sąskaitą faktūrą Nr. TT884353, taip pat pripažino negaliojančia ir kitą byloje esančią PVM sąskaitą faktūrą – 2018 m. vasario 1 d. sąskaitą Nr. TT884353, kurioje sandėlio kaina nurodyta 47 969 Eur, sandorio duomenis pripažino atitinkančiais PVM sąskaitą faktūrą su bendra 1 100 000 Eur parduodamų objektų kaina.

43.       Siekiant detalizuoti kiekvieno atsakovės ieškovei parduoto objekto kainą, nėra aktualus atsakovės, naikinančios ir išrašančios naujas sąskaitas faktūras su skirtingomis sandėlio kainomis, veiksmų teisėtumas, vykdant buhalterinę apskaitą. Svarbu yra tai, kokią sandėlio kainą atsakovė nurodė kaip teisingą pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu, kol nebuvo iškelta civilinė byla. Ieškovė su ieškiniu pateikė 2018 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl sandėlio, kurį pati atsakovė įvertintas 147 969 Eur. Ieškovė pateikė banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad 2018 m. vasario 5 d. 1 100 000 Eur pavedimas buvo atliktas šio dokumento pagrindu.

44.        Teisėjų kolegija pažymi, kad pati atsakovė pagal 2012 m. lapkričio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Sergorus“, ginčo sandėlį įsigijo už panašią kainą – 149 443,93 Eur (516 000 Lt). Tai leidžia padaryti išvadą, kad ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. TT884353 nurodyta sandėlio 147 969 Eur vertė yra kaina, kurią pagal šalių susitarimą ieškovė sumokėjo atsakovei už  sandėlį. Atsakovės veiksmai, naikinant PVM sąskaitas faktūras ir išrašant naujus buhalterinės apskaitos dokumentus, vertinami kaip bandymas apsiginti nuo jai pareikštų reikalavimų ir nepaneigiantys apeliacinės instancijos teismo konstatuotos išvados.

45.       Pagal nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo teismo ekspertizės duomenis išlikusių sandėlio pamatų konstrukcinių elementų ir įrangos lyginamasis svoris sudaro 14 proc., likę 86 proc. sudaro pastato konstrukciniai elementai, atmetus pamatus (14 proc.). Nustačiusi, kad ieškovė įsigytą sandėlį suprato kaip betoninių pamatų ir metalinės konstrukcijos vientisą objektą, bei esant įrodytam ieškovės ketinimui įsigyti tokį sandėlį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovės sumokėtą sandėlio kainą yra teisinga ir protinga mažinti 86 proc. (14 proc. sudaro išlikę pamatai), šią sumą priteisiant ieškovei kaip nepagrįstai sumokėtą atsakovei už nusipirktą ginčo objektą. Apskaičiavus mažintiną kainą, ieškovei priteistiną sumą sudaro 127 253,34 Eur (147 969 Eur – 147 969 Eur x 14 proc.), nes teisėjų kolegija sumažina ieškovės iš atsakovės pagal 2018 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgyto pastato – sandėlio, (duomenys neskelbtini), kainą nuo 147 969 Eur iki 20 715,66 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

46.       Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl būtinybės atmesti ieškovės ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 330 straipsnis).

47.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, perskirstytinos šalims priteistinos bylinėjimosi išlaidos, ieškovei priteisiant patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys).

48.       Ieškovė, reikšdama ieškinį, sumokėjo 2 123 Lt žyminį mokestį. 2020 m. spalio 8 d., 2021 m. birželio 13 d. sąskaitos faktūros JUT Nr. 00834, JUT Nr. 00855, 2020 m. birželio 15 d., 2020 m. spalio 12 d., 2021 m. balandžio 13 d. mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovė patyrė 1 800 Eur teisinės pagalbos išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė prašymą priteisti jos naudai 700 Eur teisinės pagalbos išlaidas, ir šį prašymą grindė 2021 m. gegužės 31 d. sąskaita faktūra JUT Nr. 00864, 2021 m. birželio 1 d. mokėjimo nurodymu. 2021 m. gegužės 25 d. mokėjimo nurodymu ieškovė už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 2 085 Eur žyminį mokestį.

49.       Atsakovės teisinės pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 3 630 Eur (2020 m. liepos 2 d., 2020 m. gruodžio 2 d. PVM sąskaita faktūra AGD Nr. 001365, AGD Nr. 001442, 2020 m. liepos 29 d., 2020 m. gruodžio 3 d., 2021 m. kovo 22 d. vietinio mokėjimo išrašai). Taip pat atsakovė sumokėjo 1 100 Eur už byloje atliktą ekspertizę (2021 m. vasario 23 d. mokėjimo nurodymas), 1 100 Eur už konsultacinę išvadą (2021 m. sausio 4 d. PVM sąskaita faktūra Serija AG Nr. 002021001, 2021 m. sausio 5 d. mokėjimo nurodymas). Apeliacinės instancijos teisme patirtas 484 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovė grindė 2021 m. birželio 22 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AGD Nr. 001537, 2021 m. birželio 22 d. mokėjimo nurodymu.   

50.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad šalių nurodytos teisinės pagalbos išlaidų sumos neviršija maksimalių už tam tikrų paslaugų suteikimą priteistinų dydžių, todėl jos priteisiamos šalims, nemažinant prašomo priteisti dydžio ir taikant CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatytą taisyklę.

51.       Apeliacinės instancijos teismui ieškovės ieškinį tenkinus 86 proc. (pagal ginčo objekto išlikusios dalies kainos dydį proc.), ieškovei iš atsakovės priteistina 5 768,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovės patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Atsakovei, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų daliai, priteistinos 14 proc. jos patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios ir apeliacinės teisme, o būtent – 883,96 Eur. Atlikus kiekvienai šaliai priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą (5 768,88 Eur – 883,96 Eur), ieškovei iš atsakovės priteistinos 4 884,92 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

        Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.

        Sumažinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Padremas“ (juridinio asmens kodas 141957158) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tilžės turgus“ (juridinio asmens kodas 300983557) pagal 2018 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgyto pastato – sandėlio, (duomenys neskelbtini), kainą nuo 147 969 Eur (vieno šimto keturiasdešimt septynių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt devynių eurų) iki 20 715,66 Eur (dvidešimties tūkstančių septynių šimtų penkiolikos eurų 66 centų).

        Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Padremas“ (juridinio asmens kodas 141957158) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tilžės turgus“ (juridinio asmens kodas 300983557) 127 253,34 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt tris eurus 34 centus) kainos skirtumą už sandėlį, (duomenys neskelbtini).

        Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Padremas“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tilžės turgus“ 4 884,92 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 92 centus) pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                              Marius Bajoras

                                      Rasa Gudžiūnienė

                                                                            Neringa Švedienė