Civilinė byla Nr. e2-1964-640/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00321-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2.; 2.1.2.4.1.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė,

sekretoriaujant Jadvygai Lukševičei,

dalyvaujant ieškovei J. M.-M., jos atstovei advokatei Ž. S.,

atsakovo M. V. atstovui advokatui R. K.,

atsakovo antstolio V. M. atstovui D. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M.-M. ieškinį atsakovams M. V. ir antstoliui V. M., tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje D. V., dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 n u s t a t ė :

1.       Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio) antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, priimtą vyk. byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo įregistruotos atsakovo M. V. nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau-ginčo butas); taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovės nuosavybėn butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo M. V. ieškovės naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė savo ieškinį grindžia tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-33806/2019, kaltinamasis M. V. buvo nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus bei su kitu asmeniu apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą ir užvaldė didelės vertės svetimą turtą. Ieškovė nurodo:

2.1.       M. V. ir kitas asmuo 2009 m. pavasarį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė apgaule įgyti didelės vertės V. M. ir V. M. turtą. Nustatyta, jog atsakovas M. V. ir kitas asmuo manipuliuodami V. M. ir V. M. priklausomybe alkoholiui ir pasinaudodami įgytu nukentėjusiųjų pasitikėjimu 2009 m., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, bute, adresu (duomenys neskelbtini), pateikė V. M. ir V. M. pasirašyti 3 (tris) paprastojo vekselio blankus, melagingai juose nurodydami ir dokumento (vekselio) turinyje įtvirtindami tikrovės neatitinkančius duomenis, kad V. M. M. V. skolinga 100 000 litų (28 962 Eur) ir iki 2009 m. balandžio 6 d. įsipareigoja grąžinti pinigus, kad V. M. M. V. skolingas 100 000 litų (28 962 Eur) ir iki 2009 m. balandžio 20 d. įsipareigoja grąžinti pinigus bei kad V. M. M. V. skolingas 50 000 litų (14 481 Eur) ir iki 2009 m. gruodžio 3 d. įsipareigoja grąžinti pinigus, kuriuose V. M. ir V. M. būdami suklaidinti M. V. ir kito asmens ties tekstu „Vekselio davėjas“ įrašė savo vardus, pavardes bei asmens kodus, ties tekstu „Adresas“ savo gyvenamąsias vietas, o ties tekstu „Parašas“ pasirašė, tokiu būdu pagamino netikrus dokumentus. Minėti vekseliai buvo pateikti  notarei, kuri buvo suklaidinta, ir gavo vykdomuosius įrašus, kuriuos pateikė antstolių V. M. ir D. M. kontoros, esančios (duomenys neskelbtini), antstoliui V. M. prašydamas, kad išieškojimas būtų nukreiptas į nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Antstolis V. M. būdamas suklaidintas 2009 m. balandžio 29 d. užvedė vykdomąsias bylas bei 2009 m. gegužės 13 d. M. V. naudai areštavo nukentėjusiesiems priklausantį butą, 310 000 Lt (89 782,21 Eur) vertės, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą su pastatais, 21 000 Lt (6 082,02 Eur) vertės, esančius (duomenys neskelbtini), 2009 m. rugpjūčio 4 d. antstolis V. M. paskelbė žemės sklypo su pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), pirmąsias varžytynes ir 2009 m. rugsėjo 15 d. minėtą turtą pardavė A. I. už 30 000 litų (8 688,60 Eur), iš kurių 26 959,73 litus (7 808,08 Eur) pervedė į jo, M. V., sąskaitą, esančią „Swedbank“. M. V., 2009 m. gruodžio 8 d. V. M. pasirašytą vekselį 50 000 litų (14 481 Eur) sumai pateikė Vilniaus rajono 6–ojo notaro biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarui D. T., kuris buvo suklaidintas, ir gavo vykdomąjį įrašą.   2010 m. liepos 7 d. gautą vykdomąjį įrašą M. V. pateikė antstolių V. M. ir D. M. kontoros, esančios (duomenys neskelbtini), antstoliui V. M. prašydamas, kad išieškojimas būtų nukreiptas į nukentėjusiajam priklausantį turtą. Antstolis V. M. būdamas suklaidintas 2010 m. liepos 7 d. užvedė vykdomąją bylą. Tokiu būdu M. V. su kitu asmeniu, apgaule savo naudai įgijo teisę į nukentėjusiesiems priklausantį didelės vertės turtą – 250 000 litų (72 405 Eur). Antstolio paskelbtos varžytinės dėl ginčo buto neįvyko ir antstolis V. M.,  M. V. sutikus, butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktu perdavė M. V.. Tokiu būdu atsakovas M. V., su kitu asmeniu, apgaule M. V. naudai užvaldė didelės vertės V. M. ir V. M. turtą.  

2.2.       Minėtoje baudžiamojoje byloje V. M. buvo pareiškusi patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, priimtą vyk. byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo įregistruota kaltinamojo M. V. nuosavybės teisė į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir atstatyti V. M. ir V. M. nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą; 2) pripažinti negaliojančiu 2009 m. rugsėjo 15 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, kurio pagrindu buvo įregistruota A. I. nuosavybės teisė į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – pirtį (uniklaus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2011 m. balandžio 13 d. sutartį, patvirtintą Molėtų r. 1-ojo notaro biuro notarės F. V., kurios pagrindu buvo įregistruota J. V. nuosavybės teisė į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – pirtį (uniklaus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanačius (duomenys neskelbtini), ir atstatyti V. M. ir V. M. nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą; 3) neatstačius V. M. ir V. M. nuosavybės teisės į žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – pirtį (uniklaus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), priteisti iš kaltinamojo M. V. nukentėjusiosios V. M. naudai turtinę žalą (šio turto vertę) – 30000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų); 4) priteisti iš kaltinamojo M. V. nukentėjusiosios V. M. naudai likusią turtinę žalą, kurią sudaro 332905,87 Lt (trys šimtai trisdešimt du tūkstančiai devyni šimtai penki litai, 87 ct); 5) priteisti iš kaltinamojo M. V. nukentėjusiosios V. M. naudai neturtinę žalą, kurią sudaro 150000 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. patikslintą civilinį ieškinį dalyje dėl pripažinimo negaliojančiu antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, taip pat dalyje dėl piniginių lėšų – 25 341,75 Eur (87 500 Lt), už sodo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pardavimą, priteisimo bei nuo banko sąskaitos nuimtų piniginių lėšų – 18 189,84 Eu (62 805,87 Lt), priteisimo paliko nenagrinėtą, kadangi šie klausimai turi būti sprendžiami atskiroje civilinėje byloje; pripažino V. M. teisę į ieškinio patenkinimą dalyje dėl daiktų buvusių sodyboje, (duomenys neskelbtini), o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka; iš M. V. V. M. naudai priteisė 8 688,60 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; likusioje dalyje civilinį ieškinį atmetė.

2.3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-34988/2020, tik iš dalies tenkino nuteistojo M. V. apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria M. V. buvo pripažintas kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir M. V. baudžiamąją bylą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; kitą nuosprendžio dalį (dėl epizodo su nukentėjusiaisiais M.) apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą.

2.4.       Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiui nukentėjusieji V. M. ir V. M. įgijo teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo – nuosavybės teisių į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo jų bendrojoje dalinėje nuosavybėje, grąžinimo.

2.5.       Ieškovė nurodė, jog yra vienintelė V. M. ir V. M. dukra. Ieškovės tėvas V. M. mirė (duomenys neskelbtini), o ieškovės motina V. M. – (duomenys neskelbtini). Ieškovė po tėvų mirties priėmė jų palikimą, dėl ko, vadovaujantis CPK 48 straipsnio nuostatomis, ji yra nukentėjusiųjų V. M. ir V. M. procesinių teisių perėmėja. Todėl ji teikia teismui ieškinį, kuriuo prašo CK 1.80 straipsnio pagrindu nustatyti, kad antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktas, priimtas vyk. byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo įregistruotos atsakovo M. V. nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), yra niekinis ir negaliojantis ab initio bei taikyti vienašalę restituciją natūra ir grąžinti ieškovei, kaip V. M. ir V. M. procesinių teisių perėmėjai, nuosavybės teise šį nekilnojamąjį turtą.

3.       Atsakovas M. V. atsiliepimu prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, o tenkinus ieškinio reikalavimą dėl sandorio panaikinimo, netaikyti restitucijos natūra, o priteisti iš jo ieškovei piniginę kompensaciją – 83700 Eur. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

3.1.       Ieškiniu prašoma CK 1.80 str. įtvirtintu pagrindu pripažinti negaliojančiu antstolio 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, priimtą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Perdavimo išieškotojui aktas), pagal kurį atsakovui M. V. buvo perduotas ginčo butas. Turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje išaiškino, kad CPK 602 straipsnio normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

3.2.       CPK 603 str. 3 d. įvirtina nuostata, kad reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Vadinasi, ieškinys dėl Perdavimo išieškotojui akto turėjo būti pareikštas ne vėliau kaip 2011 m. spalio 4 d. Tokiu būdu, ieškinio senaties terminas suėjo anksčiau, nei buvo pareikštas V. M. (kurios teises ir pareigas paveldėjo ieškovė) 2014 m. liepos 28 d. civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje. Be to, civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimas, net jei jo pareiškimo metu dar nebūtų praleistas senaties terminas, negalėjo nutraukti senaties termino eigos. Atsakovas teigia, jog baudžiamoje byloje ieškinys dėl ginčo buto visa apimtimi net negalėjo būti pareikštas. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro išrašo (priedas Nr. 1), nuo 1999 m. kovo 18 d. iki 2010 m. vasario 20 d. ginčo butas (po 1/3 dalį) priklausė V. M., V. M. ir A. M., o nuo 2010 m. vasario 2 d – 1/3 priklausė V. M., o 2/3 – V. M. (paveldėjimo bei dovanojimo pagrindu įgyta A. M. buto dalis). Nei 2014 m. liepos 28 d. civilinio ieškinio pareiškimo baudžiamojoje byloje metu, nei vėliau, V. M. nebuvo priėmusi V. M. palikimo, kas reiškia, kad reikalavimo teisę ji turėjo tik į 1/3 Buto. Iš to seka išvada, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje, kiek tai liečia 2/3 Buto dalis, yra pareikštas praėjus daugiau nei 9 metams po ieškinio senaties termino pabaigos.

3.3.       Pažymėjo, kad dar iki sueinant ieškinio senaties terminui apie varžytines, kuriose buvo priimtas Perdavimo išieškotojui aktas, buvo žinoma tiek ieškovei, tiek jos motinai V. M., kurios teises ir pareigas paveldėjo ieškovė. Šias aplinkybes patvirtina ieškovės 2011 m. balandžio 9 d. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo, V. M. 2011 m. rugpjūčio 2 d.  apklausos protokolas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek perdavus bylą į teismą V. M. buvo atstovaujama profesionalios teisininkės - advokatės, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino praleidimas negali būti pateisintas teisių žinių, kvalifikuoto atstovavimo nebuvimu ar pan. argumentais.

3.4.       Atsakovas nurodo, jog ieškiniu yra prašoma taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovės naudai ginčo butą. Atsakovo manymu, teismui nustačius pagrindą ieškiniui patenkinti, restitucija natūra neturėtų būti taikoma. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki pažeidimo, t. y. viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Kasacinis teismas, aiškindamas restituciją reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-422-687/2016, 30 punktas). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus.

3.5.       Atsakovas nuo (duomenys neskelbtini) yra sudaręs santuoką su D. V.. Tokiu būdu, remiantis LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p., ginčo butas atsakovui priklauso ne asmeninės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise. D. V. nebuvo pripažinta kalta 2019 m. gegužės 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-33-806/2019, jai net nebuvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo metu. Ginčo butas daugiau nei 10 metų buvo išlaikomas iš bendrų atsakovo ir D. V. pajamų, mokant mokesčius už energijos išteklius, komunalinius patarnavimus ir pan. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, matytina, kad restitucijos natūra taikymas nepagrįstai pažeistų D. V. interesus. Tuo tarpu restitucija priteisiant iš atsakovo ieškinyje nurodomą ginčo buto vertę, atstatytų šalis į pirminę padėtį ir nesukeltų neigiamų pasekmių, kadangi prievolė mokėti kompensaciją būtų asmeninė atsakovo prievolė. Todėl atsakovas prašo atmesti reikalavimą dėl restitucijos taikymo natūra, o priteisti iš jo ieškinyje nurodomą ginčo buto vertės dydžio (83 700 Eur) piniginę kompensaciją.

4.       Atsakovas antstolis V. M. atsiliepime nurodo, jog su ieškiniu sutinka. Antstolis nurodė:

4.1.       Vykdymo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (šiuo atveju, Vilniaus miesto 4 notarų biuro 2009 m. balandžio 28 d. išduotas vykdomasis įrašas Nr.24901/09, Vilniaus miesto 4 notarų biuro 2009 m. balandžio 29 d. išduotas vykdomasis įrašas Nr.24960/09, Vilniaus rajono 6 notaro biuro 2009 m. gruodžio 08 d. išduotas vykdomasis įrašas Nr.DT5010/09), kuriame yra aiškiai apibrėžtos antstolio veiklos ribos, ir kurių jis privalo laikytis vykdymo procese atlikdamas CPK nustatytus veiksmus. Kitaip tariant, antstolis priverstinį išieškojimą vykdo tokioje apimtyje, kuri yra nurodyta jam pateiktuose vykdomuosiuose dokumentuose. Sutinkamai su CPK 651 str., priimant vykdomąjį dokumentą vykdymui patikrinta, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti – vykdomojo įrašo turinys atitinka CPK 648 str. nustatytus reikalavimus, vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti įgalioto asmens. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vykdomieji įrašai buvo priimti vykdyti teisėtai ir pagrįstai, jų pagrindu užvestose vykdomosiose bylose atlikti vykdymo veiksmai, įskaitant areštuoto turto realizavimą, yra visiškai teisėti.

4.2.       Iš ieškovės ieškinyje išdėstytų faktų tapo žinoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr.1-33-806/2019 nustatyta, kad atsakovas M. V. pagamino netikrus dokumentus - vekselius, kuriais melagingai įtvirtino, kad V. M. ir V. M. jam skolingi 250000 Lt (72405 Eur). CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. V. jokių realių reikalavimo teisių V. M. ir V. M. atžvilgiu neturėjo, bet sukčiavimo būdu savo naudai įgijo teisę į jiems priklausantį didelės vertės turtą, o pagal CPK 182 str. 3 p. nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai), todėl sutiktina su ieškinio argumentu, kad 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktas, priimtas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra niekinis ir negaliojantis ab initio - V. M. ir V. M. priklausiusio nekilnojamojo turto netekimas yra nusikalstamos veikos rezultatas, o remiantis bendru teisės principu iš neteisės teisė nekyla.

4.3.       Antstolis nurodo, jog reikalavimas taikyti vienašalę restituciją laikytinas visiškai pagrįstu. CK 6.146 str. nustato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Remiantis pateiktais įrodymais, atsakovo M. V. nusikalstamu būdu įgytas ginčo butas nėra perleistas tretiesiems asmenims ir iki šiol yra jo nuosavybė, todėl, vertintina, nėra kliūčių restitucijos taikymui natūra.

5.       Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, D. V. atsiliepimu prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, o tenkinus pirmą ieškinio reikalavimą, netaikyti restitucijos, o priteisti iš atsakovo M. V. ieškovei 83 700 Eur kompensaciją.

6.       Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė palaiko ieškinio reikalavimus ir nurodo, jog atsakovo atsikirtimai į ieškinį yra nepagrįsti ir atmestini. Atsakovas, padaręs nusikalstamą veiką ir apgaulės būdu įgijęs svetimą turtą, siekia tokiu būdu įgytą turtą išlaikyti, kas neatitiktų teisingumo principų. Nurodo, jog atsakovo M. V. vykdomojoje byloje deklaruojama turtinė padėtis leidžia teigti, jog jis nesumokės kompensacijos, todėl netaikius restitucijos natūra, ieškovės interesai realiai nebus apginti.

7.       Atsakovo M. V. atstovas posėdžio metu palaiko atsikirtimus į ieškinį ir nurodo, jog ieškinio senatis nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ir ieškinys atmestas. Restitucijos taikymas byloje pažeistų trečiojo asmens – D. V. interesus ir turtines teises, todėl restitucija, jei ir būtų taikoma, turi būti priteisiama kompensacijos būdu. Be to, nurodo, jog pati ieškovė nurodo ieškinio sumą – buto kainą 83 700 Eur, todėl ieškovės nurodomos aplinkybės dėl didesnės ginčo buto vertės yra nepagrįsti. Pažymi, jog byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių didesnę nei ieškinio kaina, nurodytą ginčo buto vertę.

8.       Atsakovo antstolio atstovas palaiko atsiliepime nurodytus argumentus ir prašo ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, jog iš neteisės teisė negali kilti, todėl ginčo buto atsakovas negali turėti nuosavybės teise. Palaiko ieškovės poziciją, jog ieškinio senatis nagrinėjamu atveju netaikytina.

9.       Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, D. V. teismo posėdyje nedalyvavo; apie teismo posėdį ji tinkamai informuota ir atsiliepime į ieškinį nurodė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

10.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-33806/2019, nustatyta, kad atsakovas M. V. pagamino netikrus dokumentus – vekselius, kuriais melagingai įtvirtino, kad nukentėjusieji V. M. ir V. M. jam skolingi 250 000,00 litų (72 405,00 Eur). Šiuos suklastotus vekselius atsakovas M. V. pateikė notarei A. A. ir notarui D. T., kurie, būdami jo suklaidinti, išdavė vykdomuosius įrašus. Vėliau, minėtų notarų išduotus vykdomuosius įrašus atsakovas M. V. pateikė antstoliui V. M., kuris, būdamas jo suklaidintas, užvedė vykdomąsias bylas ir nukreipė išieškojimą į nukentėjusiųjų nekilnojamąjį turtą. Vykdymo procese (vyk. byla Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl atsakovo M. V. naudai veikusios I. K. veiksmų neįvykus varžytynėms, nukentėjusiesiems V. M. ir V. M. priklausęs ginčo butas 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktu buvo perduotas atsakovui M. V..

11.       Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu nustatyta, kad atsakovas M. V. jokių realių reikalavimų teisių nukentėjusiųjų V. M. ir V. M. atžvilgiu neturėjo, bet sukčiavimo būdu savo naudai įgijo teisę į jiems priklausantį didelės vertės turtą - 250 000, 00 litų (72 405,00 Eur) (BK 182 str. 2 d.). Nuosprendžiu taip pat konstatuota, kad vykdomoji byla Nr. 0013/09/01420 buvo užvesta atsakovui M. V. suklaidinus antstolį V. M., t.y. pateikus notaro vykdomąjį įrašą, atliktą suklastoto dokumento pagrindu (BK 300 str. 1 d.).

12.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-34988/2020, tik iš dalies tenkino nuteistojo M. V. apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria M. V. buvo pripažintas kaltu padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir M. V. baudžiamąją bylą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; kitą nuosprendžio dalį (dėl epizodo su nukentėjusiaisiais M.) apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą.

13.       Ieškovė yra vienintelė V. M. ir V. M. dukra. Ieškovės tėvas V. M. mirė (duomenys neskelbtini), o ieškovės motina V. M. – (duomenys neskelbtini). Ieškovė po tėvų mirties priėmė jų palikimą, dėl ko, vadovaujantis CPK 48 straipsnio nuostatomis, ji yra nukentėjusiųjų V. M. ir V. M. procesinių teisių perėmėja.

Dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu

14.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr.1-33-806/2019 nustatyta, kad atsakovas M. V. pagamino netikrus dokumentus - vekselius, kuriais melagingai įtvirtino, kad V. M. ir V. M. jam skolingi 250000 Lt (72405 Eur).

15.       CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Byloje konstatuota, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. V. realių reikalavimo teisių V. M. ir V. M. atžvilgiu neturėjo, bet sukčiavimo būdu savo naudai įgijo teisę į jiems priklausantį didelės vertės turtą, t. y. ginčo butas atsakovo M. V. buvo įsigytas nusikalstamos veikos būdu.

16.       Pagal CPK 182 straipsnio 2, 3 punktus nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių padarinių. CPK 182 straipsnio 3 punkto norma reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą civilinio proceso tvarka, neturi teisės revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, tokiu reglamentavimu užtikrinamas visų asmenų lygybės prieš įstatymą įgyvendinimas.

17.       Todėl šioje byloje nereikia įrodinėti atsakovo M. V. nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Tokiu būdu konstatuojama, kad 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktas, priimtas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), yra niekinis ir negaliojantis ab initio - V. M. ir V. M. priklausiusio nekilnojamojo turto netekimas yra nusikalstamos veikos rezultatas, o remiantis bendru teisės principu iš neteisės teisė nekyla.

18.       Įvertinus aukščiau išdėstytą, ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio) antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, priimtą vyk. byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo įregistruotos atsakovo M. V. nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), yra tenkinamas.

Dėl ieškinio senaties termino

19.       Atsakovas M. V. prašo taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CPK 603 straipsnio 3 dalyje ir nurodo, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju baigėsi 2011 m. spalio 4 d. Tokiu būdu, ieškinio senaties terminas suėjo anksčiau nei buvo pareikštas V. M. (kurios teises ir pareigas paveldėjo ieškovė) 2014 m. liepos 28 d. civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje.

20.       Ieškiniu prašoma CK 1.80 str. įtvirtintu pagrindu pripažinti negaliojančiu antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, priimtą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį atsakovui M. V. buvo perduotas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini).

21.       Teismas pažymi, jog negaliojantys sandoriai yra dviejų rūšių: niekiniai ir nuginčijami. Negaliojančio sandorio rūšis priklauso nuo to, ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį dar reikia pripažinti negaliojančiu. CK 1.78 str. 1 ir 3 dalyse nurodyta, kad „sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas jį pripažinti negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai“. Taigi niekiniai yra tokie sandoriai, kurie pažeidžia teisės normų reikalavimus. Kitaip tariant, tokius sandorius draudžia įstatymai, todėl laikytina tokių sandorių apskritai nesant. Ir nors šalys niekinį sandorį, sudaromą raštu, gali pasirašyti, t. y. jo sudarymą patvirtinti savo parašu, bet teisinės reikšmės toks šalių patvirtinimas neturi. Tokio sandorio negaliojimas nepriklauso nuo jį sudariusių asmenų valios: pagal CK 1.78 str. 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). 

22.       Nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu gali tik teismas suinteresuoto asmens reikalavimu. Jeigu suinteresuoto asmens reikalavimo nėra, teismas negali savo iniciatyva pripažinti sandorio negaliojančiu. Ir nors šie sandoriai taip pat pažeidžia teisę, bet juos gali patvirtinti suinteresuoti asmenys, sandorio dalyviai jų gali neginčyti. Be to, nuginčijami sandoriai pažeidžia ne viešuosius interesus, imperatyvias teisės normas, o tik tas teises, kuriomis disponuoja atitinkami asmenys. Todėl šių sandorių galiojimas priklauso nuo jų valios. 

23.       CK 1.78 str. 3 dalyje aiškiai nurodoma, kad sandoris gali būti laikomas niekiniu tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Vienas iš tokių pagrindų, kuriuo remiasi ieškovė yra CK 1.80 straipsnyje įtvirtintas pagrindas - imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

24.       Todėl atsakovo M. V. argumentai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų ir tvarkos, yra atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju yra nagrinėjamas sandorio pripažinimo niekiniu ir tokio sandorio pasekmių taikymo klausimas, o ne nuginčijamo sandorio negaliojimo klausimas. Tokiu būdu CPK 603 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Pažymėtina, jog ieškovė nekelia ir byloje nėra nustatyta atsakovo antstolio neteisėtų veiksmų sudarant ginčo turto perdavimo išieškotojui aktą.

25.       Minėta, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra teismo sprendimas jį pripažinti negaliojančiu ar ne. Esant tokiam įstatymo reguliavimui, ieškinio senaties terminas negali būti taikomas sandoriui nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. N. , bylos Nr. 3K-3-595/2008). Tačiau reikalavimai pašalinti niekinio sandorio padarinius nėra priskirti prie reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Situacija, kai sandorio padarinių anuliavimas būtų galimas neribotą laiką, nesuderinama su teisinio tikrumo, apibrėžtumo principais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius gali būti taikoma ieškinio senatis. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. jo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. E. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2006).

26.       Byloje konstatavus, kad turto perdavimo išieškotojui aktas yra niekinis sandoris (CK 1.80 straipsnis), o apie savo teisių pažeidimą nukentėję asmenys realiai sužinojo įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiui (2020 m. kovo 12 d.), spręstina, jog bendras (10 metų) ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas ir ieškovės, 2021 m. kovo 25 d. pareiškusios ieškinį teisme, teisės (kaip nukentėjusių asmenų įpėdinės) turi būti ginamos.

Dėl restitucijos natūra taikymo galimybės

27.       Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Įstatymų leidėjas šioje normoje įtvirtino vienašalę restituciją. Nurodytame CK straipsnyje nenustatyta nukentėjusios šalies pareigos grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo. Tai reiškia, kad nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti. Kadangi vadovaujantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, atsakovas M. V. V. M. ir V. M. ginčo butą įsigijo nusikalstamu būdu ir neatlygintinai, dėl ko jo atžvilgiu taikytina vienašalė restitucija.

28.       CK 6.146 straipsnis nustato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo butas nėra perleistas tretiesiems asmenims ir iki šiol yra jo nuosavybėje, todėl darytina išvada, jog nėra kliūčių restitucijos taikymui natūra.

29.       Atsakovas M. V. nesutinka su reikalavimu taikyti restituciją ir nurodo, jog nagrinėjimu atveju jos negalima taikyti.

30.       Kasacinis teismas, aiškindamas restituciją reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-422-687/2016, 30 punktas).

31.       Sutiktina su atsakovo argumentais, jog kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti taikoma ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių ir trečiųjų asmenų interesus. Atsakovas nurodė, jog nuo 2006 m. sausio 7 d. yra sudaręs santuoką su D. V., todėl ginčo butas buvo įgytas bendros jungtinės nuosavybės teise, o D. V. jokio nusikaltimo nepadarė, todėl jai restitucija natūra negali būti taikoma.

32.       Tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, jog sandoris, kurio pagrindu atsakovas ir tretysis asmuo įgijo turtą, yra niekinis, t. y. jis negalioja nuo jo sudarymo momento. Be to, minėtas sandoris buvo sudarytas įvykdžius nusikalstamą veiką, todėl pagal bendrą teisės principą iš neteisės teisė negali kilti ir D. V. negali būti laikoma teisėta ginčo turto įgijėja.

33.       Taip pat atmestini atsakovo argumentai, jog ginčo butas buvo daugiau nei 10 metų išlaikomas iš bendrų atsakovo ir trečiojo asmens pajamų, mokant mokesčius už energijos išteklius, komunalinius patarnavimus, todėl restitucijos natūra taikymas nepagrįstai pažeistų D. V. interesus. Teismas nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tokius atsakovo teiginius, jog tretysis asmuo išlaikė ginčo turtą. Be to, pažymėtina, jog turto išlaikymo išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje negali būti nagrinėjamas ir vertinamas, nes išeina už ginčo dalyko ribų.

34.       Teismas kritiškai vertina atsakovo M. V. argumentus, jog restitucijos taikymas priteisiant kompensaciją pinigais, būtų tinkamas šalių ginčo išsprendimo būdas ir nesukeltų neigiamų pasekmių šalims.

35.       Atsakovas byloje nepagrindė ir neįrodė, jog jis yra pajėgus sumokėti kompensaciją. Priešingai, iš byloje pateiktų duomenų iš vykdomųjų bylų, kuriose vykdomas išieškojimas iš atsakovo, negalima daryti išvados, jog atsakovo turtinė padėtis yra pakankamai gera, jog jis būtų pajėgus išmokėti piniginę kompensaciją. Be to, kompensacijos išieškojimo nukreipimas į ginčo butą apsunkintų ieškovės teisių gynimą, nes kaip pripažino pats atsakovo atstovas teismo posėdžio metu, atsakovas turi ne vieną kreditorių. Be to, byloje nebuvo keliamas ir sprendžiamas klausimas dėl tinkamos kompensacijos dydžio. Todėl teismas konstatuoja, jog teisingas ir realus ieškovės teisių gynimo būdas nagrinėjamu atveju yra restitucijos taikymas natūra. Tokiu būdu ieškovei priteistinas ginčo butas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.       Patenkinus ieškinį, iš atsakovo M. V. ieškovės naudai priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje – 150 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovo antstolio veiksmuose nebuvo nustatyta jokių neteisėtų veiksmų, todėl bylinėjimosi išlaidos iš jo nepriteisiamos. 

37.       Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį iš atsakovo valstybės naudai priteisiamas 1481 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio) antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, priimtą vyk. byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo įregistruotos atsakovo M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovės J. M.-M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) nuosavybėn butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovės J. M.-M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 1481 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.

Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją siųsti VĮ Registrų centrui.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

 Teisėja                                Rūta Veniulytė-Jankūnienė