Administracinė byla Nr. eP-3-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01057-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022 pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims (duomenys neskelbtini), Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjai) skunde, kurį vėliau patikslino, ir kuriame Bendrovė prašė panaikinti atsakovo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) (duomenys neskelbtini) punktus, o pareiškėjas (duomenys neskelbtini) prašė panaikinti Sprendimo motyvuojamosios dalies 49 punkto dalį, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini).

2.       Pareiškėjai skunde nurodė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (redakcija, patvirtinta 2018 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. XIII-992) normomis. Priėmus Įstatymą, nenustojo galioti Lietuvos civilinė teisė, o kadangi Įstatymo prioritetas prieš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas nebuvo nustatytas, tai sutarčiai aiškinti, vykdyti, nutraukti turi būti taikomos CK normos, t. y. sandorio galiojimo, sutarčių nutraukimo klausimai privalo būti sprendžiami tik teisme ir jų sprendimas negali būti priskirtas viešojo administravimo subjektų kompetencijai. Nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 (2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 266 redakcija) patvirtintas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nenustato jokių tikrinamo sandorio šalies teisių, išskyrus teisę jau užbaigus procedūrą apskųsti priimtą sprendimą. Kadangi Komisija teismo kompetencijai priskirtinus klausimus nagrinėja „už akių“, sandorio šalis neturi teisės susipažinti su Komisijai įvairių institucijų pateikta informacija, neturi teisės dalyvauti Komisijos posėdyje, teikti paaiškinimus, prieštarauti ir gintis, todėl tai prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies f punktui. Sandorio šalis taip pat negali pareikšti nušalinimo administracinę procedūrą vykdantiems valstybės tarnautojams, ji neturi galimybės sužinoti, kokie Komisijos nariai dalyvavo posėdyje ir priėmė sprendimą, negali įsitikinti, ar buvo posėdžio dalyvių kvorumas, skundą teismui turi paduoti nesusipažinusi su jokiu Komisijos tirtu dokumentu.

3.       Pareiškėjai teigė, kad Komisijos nariai yra arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, arba karjeros valstybės tarnautojai, saistomi pavaldumo santykių su politinio pasitikėjimo tarnautojais, todėl negali būti laikomi nepriklausomais, tačiau suinteresuoti asmenys neturi teisės pareikšti jiems nušalinimo, nors tokia teisė yra nustatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 22 straipsnio 3 punkte. (duomenys neskelbtini). Komisijos nariai neturi reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos vertinti civilinius sandorius, pareiškėjai abejojo, ar jie turėjo galimybę nuodugniai susipažinti su visa Komisijos turima medžiaga, nes Komisijos nariai atvyksta tik į konkretų Komisijos posėdį. Be to, nėra teisinio reguliavimo nustatančio, kokio pobūdžio, trukmės Komisijos rekomendacijos gali būti nustatomos, paliekant tai Komisijos diskrecijai, nors rekomendacijomis iš esmės yra taikomos ekonominės sankcijos sandorio šalims, šiuo atveju – vienai iš šalių. Tokia situacija neatitinka VAĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatos.

4.       Pareiškėjai teigė, jog Įstatyme nėra nurodyta, kad rekomendacijos turi privalomą pobūdį, tačiau Sprendimo 2 punkte atsakovas nurodė teikiantis privalomas rekomendacijas, o Sprendimo 5 punkte įspėjo, jog rekomendacijų nevykdymas yra pagrindas pripažinti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, todėl nustačius rekomendacijų pažeidimą, kėlęs riziką subjektas, tampa keliančiu grėsmę ir neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Tokios Įstatyme nurodytos sunkios rekomendacijų nesilaikymo pasekmės įrodo, jog rekomendacijos yra privalomos.

5.       Pareiškėjai pažymėjo, kad jie pripažinti keliančiais riziką nacionaliniam saugumui, tačiau Įstatyme nenurodyti kriterijai, kurie leistų objektyviai įvertinti, kokio pobūdžio, apimties, trukmės ir su kokiais subjektais turėtų būti palaikomi pavojingi ryšiai, kad jų pakaktų nepalankiam sprendimui priimti. Vertinimo kriterijaus formuluotė „ar praeityje turėjo“ leidžia bet kokią, neva kėlusią riziką, aplinkybę, nors ta aplinkybė išnykusi, vertinti kaip pretekstą pripažinti investuotoją neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, todėl toks teisinis reglamentavimas vertintinas kaip neišsamus, neaiškus ir nepakankamas. Pareiškėjai vertino, jog Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies ir Aprašo normos, suteikiančios teisę be teismo sprendimo valstybės institucijai, vykdant administracinę procedūrą, kurioje neužtikrinama asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, pripažinti asmenį ir / ar civilinį sandorį keliančiais riziką nacionalinio saugumo interesams ir nustatyti rekomendacijas, kuriomis visiškai ar iš dalies uždraudžiama vykdyti Sutartį jos šalims; 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 2 dalies normos tiek, kiek nustato, kad rekomendacijų nesilaikymas yra pagrindas pripažinti subjektą keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ir neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų; Įstatymas ir Aprašas tiek, kiek nenustato teisinio reguliavimo rekomendacijų turiniui, pažeidžia CK 1.2 straipsnio 2 dalies, 1.78 straipsnio 2 dalies, 6.189 straipsnio 1 dalies normas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies f punktą ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai: konstituciniam teisinės valstybės principui, nes nustato asmens teisių ribojimą nesant teismo sprendimo; Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai; Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, nes nustato ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimą; Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nes apriboja teisę laisvai pasirinkti verslą; Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, nes įtvirtina galimybę pažeisti nuosavybės neliečiamumą; Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 daliai, nes pažeidžia valdžių padalijimo principą, suteikiant teisę Komisijai vykdyti teisminės valdžios funkcijas; Konstitucijos 109 straipsniui, nes pažeidžia nuostatą „teisingumą vykdo tik teismas“.

6.       Pareiškėjai teigė, jog Aprašas prieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 15 daliai tiek, kiek Apraše nėra nustatyti reikalavimai Komisijos išvados turiniui. Konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek nenustato teisinio reguliavimo riziką didinančių investuotojo ryšių turiniui. Kadangi teismas negali taikyti prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 1 d.), o išdėstyti argumentai pagrindžia, kad Įstatymo 12 straipsnio 10 ir 15 dalių, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių normos, Aprašas prieštarauja pirmiau nurodytoms Konstitucijos normoms, o Aprašas – ir Įstatymo 12 straipsnio 15 daliai, teismas turėtų vadovautis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir sustabdyti bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tos Įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai ir, ar Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Aprašo normos neprieštarauja Įstatymui. Nustačius, kad Sprendimas priimtas prieštaraujančių Konstitucijai teisės normų pagrindu, Sprendimas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

7.       Pareiškėjai nurodė, jog buvo pažeistos Sprendimo priėmimo procedūros, jie turėjo galimybę susipažinti tik su išrašu iš atsakovo posėdžio protokolo, iš kurio nėra galimybės nustatyti, kokie asmenys dalyvavo posėdyje ir kokie priėmė Sprendimą už jį balsuodami, pareiškėjams nežinoma, ar posėdyje dalyvavo daugiau kaip pusė Komisijos narių. Pareiškėjai taip pat negalėjo įsitikinti, ar Komisijos Sprendimo išvados atitinka pateiktą Komisijai medžiagą. Atsakovas nepateikė pareiškėjų atstovei jos prašomų dokumentų ir taip apribojo jų teisę apskųsti Sprendimą.

8.       Pareiškėjai pažymėjo, kad iš atsakovo pateikto protokolo išrašo 7 punkto matyti, jog posėdyje dalyvavo ir pasisakė R. K. ir A. M., kurie yra tos pačios institucijos – Lietuvos Respublikos Vyriausybės – kanclerio pavaduotojai, vienas yra Komisijos narys, o kitas – pakaitinis Komisijos narys. Kadangi pakaitinis Komisijos narys galėjo dalyvauti posėdyje tiktai dėl svarbių priežasčių nedalyvaujant Komisijos nariui, jų abiejų kartu dalyvavimas vertintinas kaip neteisėtas. Tarp pasisakiusiųjų posėdyje yra nurodytas ir K. D., kuris apskritai nėra Komisijos narys, tad jo dalyvavimas posėdyje irgi buvo neteisėtas. Tai reiškia, kad Sprendimas yra priimtas neteisėtos sudėties Komisijos, todėl jis naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

9.       Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas Sprendimo 2.1 punkte nurodė (duomenys neskelbtini). Panašaus turinio privaloma rekomendacija (Sprendimo 3.2 p.) atsakovas suteikė teisę ir vienai sandorio šaliai – trečiajam suinteresuotam asmeniui – ateityje sustabdyti Sutarties vykdymą ir kreiptis į Komisiją dėl pakartotinės Sutarties patikros. Tai reiškia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui kilus įtarimui dėl (duomenys neskelbtini), jis turės teisę nevykdyti Sutarties iki naujo Komisijos sprendimo priėmimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini). Toks Sprendimas Bendrovei pagal sukeliamas pasekmes iš esmės yra beveik toks pat nepalankus, kaip ir sprendimas dėl pripažinimo keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams.

10.       Pareiškėjai teigė, jog Bendrovei yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir GRK) 10 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus išduodama tik jei įmonė atitinka geros reputacijos reikalavimus. Prieš sudarant Sutartį trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo gauti ir buvo gavęs atsakovo išvadą dėl Bendrovės atitikties nacionalinio saugumo interesams, o nuo Sutarties sudarymo (duomenys neskelbtini) iki Sprendimo priėmimo (duomenys neskelbtini) praėjo nedaug laiko, per kurį neatsirado jokių naujų aplinkybių, galėjusių objektyviai paveikti atsakovo nuomonę, todėl Sprendimas vertintinas kaip nemotyvuotas. (duomenys neskelbtini).

11.       Pareiškėjai nurodė, kad Europos Sąjungos Taryba (toliau – ir Taryba) reglamentu (EB) Nr. 765/2006 įvedė finansines ir ekonomines sankcijas tam tikriems asmenims ir ekonomikos sektoriams (duomenys neskelbtini). Šioje byloje aktualūs Tarybos reglamento Nr. 765/2006 pakeitimai buvo atlikti 2021 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2021/1030, kuriuo tam tikriems (duomenys neskelbtini) ekonomikos sektoriams buvo įvestos sektorinės sankcijos. (duomenys neskelbtini)

12.       Pareiškėjai pažymėjo, kad duomenys neskelbtini).

13.       Pareiškėjai nurodė, kad laisvas prekių judėjimas yra vienas iš Europos ekonominės bendrijos (toliau – ir Bendrija) pagrindų, todėl valstybės narės privalo laikytis Direktyvoje (ES) Nr. 2015/1535 nustatytų priemonių, kad techniniais reglamentais nebūtų sudarytos kliūtys prekybai tarp valstybių narių. Atsakovo Sprendimas atitinka techninio reglamento sąvoką, nes jo taikymo rezultatas – (duomenys neskelbtini), todėl, rengiant ir priimant techninį reglamentą – Sprendimą, turėjo būti laikomasi Taisyklėse dėl techninių reglamentų nustatytos procedūros. Valstybės institucijai priimant techninį reglamentą, kuris turi tiesioginį poveikį laisvam prekių judėjimui, apie tokį techninį reglamentą visais atvejais turi būti pranešama Europos Komisijai. Ginčo atveju apie techninio reglamento projektą (Sprendimo projektą) Europos Komisijai nebuvo pranešta, todėl toks procedūrinis pažeidimas laikytinas esminiu, nulemiančiu Sprendimo neteisėtumą ir tai sudaro pagrindą panaikinti Sprendimą ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. (duomenys neskelbtini).

14.       Pareiškėjai teigė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas nevertino priimamo Sprendimo atitikties tarptautinių teisės normų reikalavimams ir priėmė Sprendimą, kurio 2.1 punktu nustatyta rekomendacija, pažeidžia Lietuvos tarptautinių sutarčių nuostatas. Todėl Sprendimo 2.1 punktas naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (tarptautinėms sutartims) bei naikintinas ir Sprendimo 3.2 punktas.

15.       Pareiškėjai vertino, jog taikytinų rekomendacijų turinys nėra reglamentuotas teisės aktų, o atsakovas nustatė rekomendacijas, prieštaraujančias tarptautinės ir nacionalinės teisės normų reikalavimams, nelogiškas, neišsamiai ir neaiškiai suformuluotas, todėl rekomendacijos turi būti panaikintos, net jeigu teismas paliktų galioti Sprendimo 1 punktą, kuriuo pripažįstama sandorio keliama rizika nacionaliniam saugumui, nes jos neatitinka VAĮ individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų. Nustatydamas tokias rekomendacijas, atsakovas ignoravo VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus: įstatymo viršenybės, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, išsamumo.

16.       Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas nusprendė, jog egzistuoja abi aplinkybės, nustatytos Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje: (duomenys neskelbtini).

17.       Pareiškėjai teigė, jog Komisijos išvada, (duomenys neskelbtini).

18.       Pareiškėjai akcentavo, kad dėl pareiškėjo atsakovas per keletą metų yra priėmęs ne vieną sprendimą, patvirtinantį, kad jis nekelia nei grėsmės, nei rizikos, t. y., visiškai atitinka nacionalinio saugumo interesus, nors visos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėju, tuo tarpu ir (duomenys neskelbtini), buvo tokios pačios. Todėl atsakovo Sprendimas apie pareiškėjo keliamą riziką nacionaliniam saugumui neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 13 punkte įtvirtintam išsamumo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsakingo valdymo principui, todėl Sprendimas naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

19.       Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

20.       Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti skunde nurodomų civilinės teisės normų, tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, nes ginčas nesusijęs su privatinės (civilinės) teisės reguliavimo dalyku. Komisija sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą atliko ir sprendimą priėmė vadovaudamasi Įstatymu, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 2016/C202/02 nuostatos netaikytinos.

21.       Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjams skunde teisiniais argumentais nepagrindus abejonių dėl Įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai ir Aprašo prieštaravimo Įstatymui, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

22.       Atsakovas teigė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Komisija turėjo teisę pradėti ir atlikti Sutarties patikrą, nes (duomenys neskelbtini), todėl sandoris pateko į Įstatymo taikymo sritį. Sutarties patikrą inicijavo tokią teisę turintis subjektas – (duomenys neskelbtini).

23.       Atsakovas paaiškino, jog (duomenys neskelbtini).

24.       Atsakovas akcentavo, kad Aprašo 41 punkte nustatyta, jog visi Komisijos posėdžiai yra uždari. Komisija turi teisę, bet ne pareigą į posėdį pasikviesti ekspertų, įmonių valdymo organų atstovų ar kitų asmenų, todėl Komisija, priimdama Sprendimą nedalyvaujant pareiškėjams, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Komisijos sprendimas buvo priimtas vienbalsiai teisėtos Komisijos sudėties, o dalyvauti posėdyje gali ir kiti asmenys. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos darbo apraše (58 p.) yra nustatyti išvados turinio reikalavimai. Sprendime, įformintame Komisijos posėdžio protokolo išrašu, nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas aiškus jų teisinis vertinimas.

25.       Atsakovas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

26.       Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini).

27.       Atsakovas teigė, jog (duomenys neskelbtini).

28.       Atsakovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

29.       Atsakovas teigė, jog (duomenys neskelbtini).

30.       Atsakovas nurodė (duomenys neskelbtini).

31.       Atsakovas vertino, kad Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nes jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, faktai susieti su taikomomis teisės normomis. Rekomendacijos aiškintinos Įstatymo kontekste sisteminiu metodu. Rekomendacijos yra logiškos ir aiškios, išsamios, jos papildo viena kitą ir įvykdomos. Rekomendacijose nurodyta, kokių konkrečių veiksmų šalys turi imtis, kad Sutartis nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Vien tai, kad pareiškėjui nustatytos rekomendacijos sukelia ekonominių (finansiškai nenaudingų) pasekmių, nereiškia, kad jos yra nelogiškos, neaiškios ir nepagrįstos.

32.       Atsakovas pabrėžė, kad Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nustato kiekvienos valstybės narės teisę ir diskreciją nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus apribojimus, jeigu tai būtina viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais (SESV 4 str.), nes laisvo kapitalo ir paslaugų teikimo laisvės (kaip ir bet kuri laisvė) nėra absoliučios, jos gali būti ribojamos, atsižvelgiant į valstybės narės nacionalinio saugumo interesus (žr. SESV 36, 52 ir 65 str.). Europos Sąjungos antriniai teisės aktai taip pat nustato valstybių narių teisę imtis priemonių, pagrįstų valstybės saugumo interesais, tai patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB preambulės 78 konstatuojamoji dalis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalis. Pareiškėjų pateikiamos nuorodos į teismų praktiką nėra reikšmingos, nes bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Tarptautinės sutartys taip pat negali būti aiškinamos taip, kad draustų Lietuvos Respublikai, kaip ir bet kuriai kitai valstybei, imtis priemonių, reikalingų esminiams nacionalinio saugumo interesams apginti. (duomenys neskelbtini).

33.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Komisijos išvada kenkia (duomenys neskelbtini).

34.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

35.       VSD teigė, kad Sutarties patikra buvo atlikta, siekiant Įstatyme nustatytų tikslų, neviršijant Komisijos kompetencijos. Komisija, atlikdama patikrą, tinkamai įvertino visą surinktą medžiagą ir nustatytas aplinkybes. VSD Komisijai teikė turimą informaciją apie pareiškėjus ir jų turimų ryšių keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijaus prasme. (duomenys neskelbtini).

36.       VSD pažymėjo, kad Komisija yra konstatavusi, jog (duomenys neskelbtini).

II.

37.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atmetė. Teismas nusprendė 2022 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos pateiktų (duomenys neskelbtini) dokumentų neteikti susipažinti ir kopijuoti.

38.       Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus, susijusius su Komisijos įgaliojimais ir Sprendimo priėmimo procedūra, nustatė, kad nagrinėjamu atveju Komisija nesprendė dėl civilinės sutarties galiojimo ar jos nutraukimo. Komisija Sprendimu, kurio dalis pareiškėjai ginčija, nutarė pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) Sutartis kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Komisija taip pat nustatė privalomas rekomendacijas Bendrovei, (duomenys neskelbtini) ir Muitinės departamentui.

39.       Teismas vadovavosi Įstatymo 12 straipsniu, 13 straipsnio 6 dalimi ir nustatė, kad Komisijos kompetencija atlikti sandorio patikrą, t. y. įvertinti, ar jis kelia riziką nacionalinio saugumo interesams ir teikti rekomendacijas, yra įtvirtinta Įstatyme. Teismas vertino, jog toks tikrinimas ir rekomendacijų teikimas pats savaime nereiškia nei sandorio nuginčijimo, nei jo nutraukimo, todėl pareiškėjų skunde pateikiamas nuorodas į CK 1.78 straipsnio nuostatas, pripažino neaktualiomis. Teismas vadovavosi CK 1.2 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad CK nuostatos įtvirtina galimybę įstatymu riboti civilines teises esant tam tikriems pagrindams. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad sandorio patikra buvo atliekama ir rekomendacijos buvo nustatytos vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, t. y. ribojimai buvo nustatyti Įstatymu.

40.       Teismas vadovavosi Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir nurodė, kad nacionalinio saugumo interesų apsauga gali būti pagrindas nustatyti civilinių teisių ribojimus. Teismas pažymėjo, jog šios išvados nepaneigia ir pareiškėjų nurodomos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies nuostatos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu (išsiaiškinus, kad ne visi Komisijos posėdyje dalyvavę asmenys balsavo priimant Sprendimą, o tik tie, kurie buvo Komisijos nariais, ir tai, kad Sprendimas priimtas vienbalsiai) atsisakė skunde išdėstytų argumentų dėl procedūros pažeidimo, teismas plačiau dėl šių argumentų nepasisakė.

41.       Teismas vadovavosi Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija ir netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai pareiškėjų skunde nurodytais aspektais. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai nebuvo pripažinti kaltais Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies prasme ir nėra faktinių aplinkybių spręsti, kad Komisijos veikla įsiterpė į teisingumo vykdymą Konstitucijos 5 ir 109 straipsnių prasme. Teismas nurodė, kad ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisės turi būti suprantamos ne kaip absoliučios laisvės, asmens ūkinės veiklos laisvės ribojimo aspektu vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, bei pažymėjo ir tai, kad Aprašo, kurio atitiktį Įstatymui kvestionuoja pareiškėjai, 58 punkte yra nustatyti reikalavimai išvadų turiniui, todėl vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su Komisijos padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad yra prieštaravimas Konstitucijai, arba kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Aprašas prieštarauja Įstatymui.

42.       Teismas nustatė, kad Komisijos Sprendimo motyvuojamosios dalies 49 punkte buvo konstatuota, kad (duomenys neskelbtini). Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl tokios išvados nepagrįstumo, (duomenys neskelbtini), teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsniu ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju Komisijos atliekama sandorio patikra turėjo susidėti iš sandorio šaliai sandoriu suteikiamų teisių įvertinimo ir sandorio šalies ar trečiojo asmens patikros pagal Įstatymo 11 straipsnyje nurodytus kriterijus, inter alia (be kita ko, įskaitant) vertinant, ar sandorio šalis ar trečiasis asmuo turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis; taip pat, ar yra kitų pagrįstų duomenų dėl sandorio šalies rizikos ar neatitikties nacionalinio saugumo interesams. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Sprendimu buvo atliekama ne investuotojo(ų) patikra (Įstatymo 12 str.), o sandorio patikra (Įstatymo 13 str.). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog tikrinamo sandorio šalimi yra (duomenys neskelbtini).

43.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nėra tikrinamo sandorio šalis, o byloje nėra duomenų, kad jis galėtų būti laikomas trečiuoju asmeniu Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies prasme. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų, ir atsakovas to neįrodinėjo, jog tikrinamu sandoriu (duomenys neskelbtini) būtų buvusios suteiktos tokios teisės. Kadangi atliekant sandorio patikrą yra aktualūs tik sandorio šalies ir trečiojo asmens ryšiai, o (duomenys neskelbtini) nelaikytinas nei sandorio šalimi, nei trečiuoju asmeniu, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju, atliekant sandorio patikrą, (duomenys neskelbtini) turimi ryšiai nebuvo tiesiogiai teisiškai reikšmingi, todėl Sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl šio asmens ir nėra priimta jokio sprendimo.

44.       Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini).

45.       Teismas vadovavosi Strategijos 16 punktu ir sprendė, jog pirmiau aptarti (duomenys neskelbtini) turimi ryšiai galėjo būti laikomi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytais „kitais pagrįstais duomenimis dėl investuotojo (nagrinėjamu atveju mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) – dėl sandorio šalies (duomenys neskelbtini)) rizikos ar neatitikties nacionalinio saugumo interesams“, kuriems esant ir kuriuos analizuojant sandorio turinio ir konteksto aspektu, atsiranda pagrindas konstatuoti, jog tikrinamas sandoris kelia riziką nacionalinio saugumo interesams. Teismas nurodė, kad tai konstatavus tampa teisiškai nebereikšminga, ar egzistavo kiti Komisijos Sprendimo (duomenys neskelbtini), nes jie nekeičia padarytos išvados.

46.       Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Komisija turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą pripažinti, jog (duomenys neskelbtini) Sutartis kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.

47.       Teismas nustatė, kad Komisijos Sprendimo 1 punktu pripažinus, kad Sutartis kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, buvo nustatytos privalomos rekomendacijos (duomenys neskelbtini) (Sprendimo 2 p.), kurių laikantis Sutartis nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Teismas pažymėjo, kad rekomendacijos dėl sandorio yra nukreiptos į iš šio sandorio kylančių rizikų pašalinimą. Vien tai, kad tokių rizikų pašalinimo priemonės yra ekonomiškai nenaudingos sandorio šaliai, nėra pagrindas tokių rekomendacijų nesiūlyti. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad tikslai, kurių siekiama rekomendacijomis, galėtų būti pasiekti kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, todėl teismas vertino, jog nacionalinio saugumo interesai ir jų apsauga negali būti paneigiami vien dėl to, kad verslo subjektui Komisijos nustatytų rekomendacijų laikymasis gali sukelti finansinius nuostolius. Verslo subjektai turi prisiimti iš verslo santykių kylančias rizikas, įskaitant ir verslo partnerių patikimumą, be kita ko, ir nacionalinio saugumo aspektu.

48.       Teismas pažymėjo, kad Komisijos Sprendimu jokios sankcijos nebuvo nustatytos, todėl neaktualiais pripažino pareiškėjų argumentus, susijusius su techniniais reglamentais, Europos Komisijos parengta notifikavimo forma ir jos pildymo procedūra, bei nurodė, jog Direktyva Nr. 2015/1535 nėra tiesioginio taikymo aktas. Teismas nurodė, kad Komisija Sprendime vertino konkretaus sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams ir konstatavo jo rizikingumą, o priemonės (rekomendacijos), kurių imtis nurodė Komisija, kad šios rizikos būtų išvengta, nėra laikytinos laisvo prekių judėjimo Bendrijos viduje suvaržymu Europos Sąjungos teisės prasme, nes rekomendacijos yra nukreiptos (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo, kad Europos Sąjungos pirminėje teisėje yra įtvirtinta kiekvienos valstybės diskrecija nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti ribojimus, būtinus viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo interesams užtikrinti (SESV 36 str.).

49.       Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl Sprendimu pažeistų Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos bei (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad pareiškėjai nėra įgalioti ir neturi teisių atstovauti susitariančios šalies – (duomenys neskelbtini) – interesų. Taip pat minėtos konvencijos 125 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad tranzito valstybės, įgyvendindamos visišką suverenitetą visoje savo teritorijoje, gali imtis priemonių, kurių reikia užtikrinti, kad konvencijos X dalyje nurodytos valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, teisės ir lengvatos jokiais būdais nepažeistų tranzito valstybių teisėtų interesų. Teismas pažymėjo, jog nacionalinis saugumas be jokios abejonės yra tranzito valstybės (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos) teisėtas interesas.

50.       Dėl Sprendimo 2.3 punkte nurodytos (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad skundo 103 punkte pareiškėjai sutiko, jog (duomenys neskelbtini) pagal dvišalį susitarimą yra galima. Teismas nurodė, kad net ir tuo atveju, jei nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) neįtvirtintų teisės tikrinti (duomenys neskelbtini) dėl nacionalinio saugumo interesų, tai neužkirstų kelio sandorio šalims (nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) ir jos verslo kontrahentams) susitarti dėl tokio tikrinimo, atliekamo (duomenys neskelbtini), galimybės.

51.       Dėl pareiškėjo argumentų, jog iš Komisijos Sprendimo neaišku, (duomenys neskelbtini).

52.       Teismas konstatavo, jog Komisija pagrįstai sprendė, kad Sutartimi Bendrovei yra suteikiama teisė atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ar turtui, veiksmus Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto c papunkčio prasme ir dėl to konstatavo, jog yra reikalinga atlikti sandorio šalies vertinimą. Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsniu ir nevertino, ar rekomendacijomis nustatyti apribojimai, susiję su (duomenys neskelbtini), yra pakankami Komisijos nustatytoms rizikoms išvengti.

53.       Dėl kitų Sprendime nustatytų rekomendacijų teismas sprendė, kad civilinėje teisėje preziumuojamas sutarties šalies sąžiningumas, todėl pareiškėjų skundo teiginys, kad (duomenys neskelbtini) Sprendime nustatytas rekomendacijas naudos nesąžiningai, pats savaime nėra pakankamas rekomendacijų ydingumui konstatuoti. Tuo atveju, jei tretieji asmenys visgi atliktų neteisėtus veiksmus, ir dėl šių trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų Bendrovei būtų padaryta žala, ji galėtų reikalauti žalos atlyginimo bendraisiais pagrindais. Dėl trečiajam asmeniui nustatytų teisių, susijusių su (duomenys neskelbtini), teismas priminė, kad (duomenys neskelbtini) pagal dvišalį susitarimą su (duomenys neskelbtini) iš principo yra galima, o sandorio šalys, vadovaudamosi sutarčių laisvės principu, yra laisvos susitarti dėl tokio tikrinimo, atliekamo (duomenys neskelbtini), galimybės ir sąlygų.

54.       Teismas atmetė kitus Bendrovės argumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini) nustatytų rekomendacijų praktinio įgyvendinimo galimybėmis, nes į bylą trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu įtraukta (duomenys neskelbtini) jokių pastabų dėl rekomendacijų (ar galimų sunkumų juos įgyvendinant) nepateikė. (duomenys neskelbtini) teismą 2022 m. birželio 16 d. raštu informavo, kad yra parengta rekomendacijomis nustatytų įpareigojimų vykdymo užtikrinimo tvarkos politika ir deklaracijos forma. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo Komisijos Sprendime nustatytas rekomendacijas pripažinti neteisėtomis ir panaikinti.

55.       Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjų skundą atmetė bei netenkino jų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III.

56.       Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 15 punkto normos neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsniui, 31 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 1 daliai; ar Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punktas, 12 straipsnio 15 dalis, Aprašas tiek, kiek nenustato jokių reikalavimų rekomendacijų turiniui, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai; ar Aprašas neprieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 15 daliai; ar Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek nenumato jokio teisinio reguliavimo riziką didinančių investuotojo ryšių turiniui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

57.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigė, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas aiškiai neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, pažeidus materialiosios teisės normas, jas taikant, nenurodžius motyvų dėl didelės dalies reikšmingų pareiškėjų skundo argumentų, nesikreipus į Konstitucinį Teismą dėl aktualių šioje byloje teisės normų galimo prieštaravimo Konstitucijos normoms bei principams patikros, nors tokį prieštaravimą pareiškėjai pakankamai pagrindė ir jis yra akivaizdus.

58.       Pareiškėjai nesutiko su teismo išvada, jog Komisija nepriėmė jokio sprendimo dėl civilinių teisių ir pareigų, nes Komisija, Sprendime nustatydama privalomas rekomendacijas, įsiterpė į dvišalės Sutarties vykdymą ir administraciniu sprendimu leido vienai Sutarties šaliai – (duomenys neskelbtini) – nevykdyti dalies Sutartimi prisiimtų prievolių ir dar suteikė jai papildomas teises ((duomenys neskelbtini)), o kitai šaliai – Bendrovei – uždraudė naudotis dalimi Sutartimi suteiktų civilinių teisių. Teismas nurodė, jog Bendrovės teisės buvo apribotos vienu iš CK 1.2 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų (Įstatymu), taip tarsi sutikdamas, kad Komisija vis dėl to priėmė Sprendimą dėl Bendrovės civilinių teisių. Įstatyme nėra nustatyti jokie konkretūs ribojimai, Įstatymo normos savaime nesukėlė jokių Bendrovės teisių suvaržymo. Įstatymas tik suteikė teisę Komisijai pačiai nustatyti privalomomis rekomendacijomis pavadintus civilinių teisių ribojimus, taip neteisėtai deleguodamas vykdomajai institucijai įstatymų leidėjo funkcijas. Taigi teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė CK 1.2 straipsnio 2 dalį. Bendrovės civilinės teisės apribotos nesant nei ribojamųjų priemonių įstatyminio reglamentavimo, nei teismo sprendimo, todėl Komisijos Sprendimas neteisėtas, o Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 15 dalies normos, suteikiančios Komisijai galią nustatyti civilines teises ribojančias rekomendacijas vertintinos kaip prieštaraujančios Konstitucijai.

59.       Pareiškėjai akivaizdžiai neteisinga laikė teismo išvadą, jog nagrinėjamas atvejis nepatenka į Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo sritį, nes Bendrovei Sprendimu pritaikytas ribojimas vykdyti veiklą, gauti pajamas, taip jai daroma žymi turtinė žala, o tai vertintina kaip teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimas. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra perdavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2 peticijas prieš Lietuvą byloje Nr. 56774/18, o tai leidžia manyti, kad EŽTT požiūriu akcinės bendrovės nuosavybės suvaržymas gali būti vertinamas pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.

60.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) didžioji kolegija 2020 m. spalio 6 d. sprendimu sujungtose bylose Nr. C-511/18, C-512/18, C-520/18 pripažino, kad Europos Sąjungos pripažįstamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nurodytos asmenų teisės gali būti ribojamos siekiant valstybėms apsaugoti nacionalinį saugumą, tačiau toks ribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui, pagrįstas, nustačius pavojaus realumą ir aiškius kriterijus įstatyme. Pareiškėjai vertina, kad šių reikalavimų aiškiai neatitinka Įstatymo normos, susijusios su rekomendacijomis. Įstatyme nenumatytas joks žalos kompensavimo mechanizmas, nėra nurodyta, kad dėl nuosavybės apribojimo asmens patirta žala turi / gali būti atlyginta. Sprendimą pripažinus teisėtu, Bendrovė neturi jokios galimybės pareikalauti dėl Sprendimu nustatytų rekomendacijų, kuriose nesilaikyta proporcingumo reikalavimo, patirtos žalos atlyginimo.

61.       Pareiškėjai akcentavo, jog Komisija nepaaiškino, (duomenys neskelbtini), ar Sprendimo rekomendacijomis nustatytos ribojamosios priemonės gali padėti tokios grėsmės išvengti, ar jos adekvačios ir proporcingos. Komisija nesvarstė mažiau ribojančių priemonių taikymo galimybės, neišklausė Bendrovės nuomonės ir pasiūlymų, visiškai nevertino to, kad jeigu (duomenys neskelbtini), nepaisant to, pritaikė ar ne Komisija tokį draudimą savo rekomendacijomis. Tad Sprendimo 2.1 punkto rekomendacija, (duomenys neskelbtini), yra neprasminga ir nebūtina pageidaujamam tikslui pasiekti. Sprendimu nustatytos ribojamosios priemonės nustatytos neterminuotai, nėra jokio teisinio mechanizmo, kaip atlikti naują rizikingumo vertinimą ir panaikinti rekomendacijas, net jei Komisija pati norėtų tai padaryti. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 20 dalį, šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos riziką nacionaliniam saugumui keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis. Kadangi (duomenys neskelbtini) pripažintas keliančiu riziką būtent remiantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 11 straipsnio 2 dalimi (dėl jo didinančių riziką ryšių), tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini), o per jį ir Bendrovė, ateityje bus laikomi keliančiais riziką nacionalinio saugumo interesams neterminuotai, negrįžtamai ir neatsižvelgiant į jokius faktinių aplinkybių pokyčius. Pareiškėjai nurodo, kad Konstituciniame Teisme yra priimtas individualus prašymas ištirti, ar Įstatymo 12 straipsnio 20 dalis, atmetanti rizikos veiksnių, nurodytų Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pašalinimo galimybę, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui ir teisinės valstybės principui (byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas neaptarė pareiškėjų argumentų, susijusių su Sprendimu keliamų neigiamų negrįžtamų padarinių pareiškėjams mastu ir nepateikė teisinio vertinimo, nors ta aplinkybė itin svarbi, be kita ko, tam, jog būtų teisingai įvertinta, ar ribojamosios priemonės atitiko proporcingumo reikalavimą.

62.       Pareiškėjai nurodė, kad teismas sprendime pripažino, kad (duomenys neskelbtini) turimi ryšiai kelia riziką Lietuvos nacionaliniam saugumui Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, tačiau toliau nurodė, jog (duomenys neskelbtini) turimi ryšiai galėjo būti laikomi nurodytais Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 88 straipsnį, arba pripažino, kad (duomenys neskelbtini) atitinka ne vien tik rizikos vertinimo kriterijų, numatytą Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bet ir dar vieną, numatytą Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte, ir taip papildė Komisijos Sprendimą, arba kažkodėl nusprendė, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkto kriterijus turi būti vertinamas kaip apimantis ar galintis pakeisti Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijų, ir tokiu būdu teismas Komisijos Sprendimą tarsi pakeitė, nors rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodė pareiškėjų skundą atmetantis. Teismas akivaizdžiai suklydo, nes Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies atskiri punktai numato 10 atskirų savarankiškų kriterijų, kuriuos konstatavus asmuo pripažįstamas keliantis arba riziką, arba grėsmę nacionaliniam saugumui.

63.       Pareiškėjai teigė, kad yra įsitikinę, jog Komisijos Sprendimu buvo siekta apriboti konkurenciją, kadangi Sprendimo 2.1 punkto rekomendacija neterminuota ir nepriklauso nuo to, ar tos produkcijos atžvilgiu taikomos ribojamosios priemonės, tačiau (duomenys neskelbtini). Sprendimas pakenkė Bendrovės dalykinei reputacijai, o tai suteikia konkurencinį pranašumą (duomenys neskelbtini). Tokią pareiškėjų nuomonę patvirtino su Komisijos atsiliepimu teismui pateiktas (duomenys neskelbtini) 2021 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. SD(LGI)-5447.

64.       Pareiškėjai pakartojo skundo argumentus, susijusius su Komisijos Sprendimo priėmimo procesu (neteisėtas, Komisija šališka, nėra nušalinimo, prieštaravimų pateikimo galimybės, nėra teisės būti išklausytam, jokios teisės normos neapibrėžia teisingo proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo, uždaras Komisijos posėdis) ir teigė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjų teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista. Teisė dalyvauti administracinėje procedūroje nėra tapati teisei apskųsti priimtą administracinį sprendimą. Komisijos sprendimas galioja ir sukelia pareiškėjams neigiamas pasekmes nuo jo priėmimo, nepaisant apskundimo teismui. Pareiškėjai skundą teismui turėjo paduoti nesusipažinę su jokiu Komisijos tirtu dokumentu, nes Komisija atsisakė juos pateikti. Kai dalis dokumentų buvo teismui pateikti ir paaiškėjo, kad juose nesama jokios esminės informacijos, kuri pagrįstų pareiškėjų teises pažeidžiantį Komisijos Sprendimą, VSD teismo reikalavimu pateikė papildomus dokumentus, bet jie buvo įslaptinti, taigi, galima daryti išvadą, jog, jei tuose dokumentuose ir buvo reikšmingų Sprendimui priimti duomenų, tai skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o tuo pačiu ir pareiškėjų teisę į teisingą teismą.

65.       Pareiškėjų nuomone, teismas iš esmės neanalizavo bei nepateikė motyvų, kodėl nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl neteisėtą administracinį procesą nustatančių teisės normų ir jų nulemto pareiškėjų teisių pažeidimo šiuo konkrečiu atveju (Konstitucijos, Konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, VAĮ normomis ir principais). Teismas nepagrįstai nesirėmė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsniu, nurodydamas, jog jame deklaruojama asmens teisė į gerą administravimą yra procedūrinis standartas, netaikytinas šiuo atveju sprendžiant šalies nacionalinio saugumo klausimus. Minima chartija yra papildomas teisės aiškinimo šaltinis, o 41 straipsnyje suformuluotas gero administravimo principas yra vienas iš tų imperatyvų, kuris turi būti taikomas, įgyvendinant viešąjį administravimą. VAĮ 22 straipsnyje yra įtvirtintos dar platesnės asmens teisės, šios normos taip pat buvo pažeistos priimant Sprendimą, tačiau teismas dėl šio argumento nepasisakė. Teismas visiškai neaptarė pareiškėjų argumentų, susijusių su kitų VAĮ normų taikymu (principų, reikalavimų individualiam administraciniam aktui), tačiau bet kurį vieną iš šių argumentų pripažinus pagrįstu, tai būtų pagrindas panaikinti Sprendimą ar bent jau dalį juo nustatytų rekomendacijų.

66.       Pareiškėjai teigė, jog teismas nė vienu pareiškėjų nurodytu aspektu teisės aktų prieštaravimų Konstitucijos normoms neįžvelgė bei nepateikė išsamios ir įtikinamos motyvacijos. Teismas Sprendimą įvertino formaliai, remdamasis pažodiniu Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies normos aiškinimu, neatsižvelgdamas į Sprendimo pasekmių pareiškėjams turinį bei Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną (2005 m. lapkričio 3 d. nutarimas). Pareiškėjai skunde pateikė pakankamai duomenų, kad Įstatymu reglamentuotas ir Komisijos nustatytas negrįžtamas jų rizikingumo konstatavimas, o taip pat dėl to rekomendacijomis pritaikyti draudimai (sankcijos), sukelia pareiškėjams žymią turtinę ir reputacinę žalą, todėl visiškai pagrįsta pareiškėjų nuomonė dėl to, kad Įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, kuris tokius klausimus suteikia teisę nagrinėti Komisijai, o ne nepriklausomam teismui, pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsniui, teisinės valstybės principui. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su aiškiai netaikytu proporcingumo reikalavimu.

67.       Pareiškėjai akcentavo, kad Aprašas prieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 15 daliai, kadangi jį priimant neįvykdytas šios Įstatymo normos nurodymas Komisijos išvados turinio reikalavimus nustatyti Apraše. Teismas su tokia argumentu nesutiko ir nurodė, jog Įstatymo reikalavimas įvykdytas Aprašo 58 punkte. Tačiau teismas suklydo, nes Aprašo 58 punkte nėra absoliučiai jokių nuostatų, susijusių su rekomendacijų turiniu, o ir apskritai jame nėra jokio išsamesnio, negu pačiame Įstatyme, Komisijos išvados reglamentavimo. Dėl kitų argumentų, kuriais remdamiesi pareiškėjai prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nepasisakė, todėl ši teismo sprendimo dalis pripažintina iš esmės nemotyvuota.

68.       Dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjai nesutiko su teismo išvada, kad pareiškėjo teisės nepažeistos. Komisijos Sprendimas akivaizdžiai patvirtina, kad Komisija tikrino ir vertino būtent (duomenys neskelbtini). Vertinant Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotes, tokia Komisijos išvada reiškia, kad pareiškėjas kelia rizika nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovas 2022 m. birželio 16 d. teismo posėdyje vienareikšmiškai patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) nekelia rizikos nacionaliniam saugumui, kad jokie jo kalti veiksmai nėra pripažinti (garso įrašas nuo 35 min.). Nors pareiškėjai jokio pažeidimo nepadarė, jokios rizikos nacionaliniam saugumui nekelia, bet dėl vieno iš pareiškėjų ryšių ((duomenys neskelbtini)), Komisija priėmė itin nepalankų pareiškėjams sprendimą. Sprendimas pagrįstas Įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, kuri numato būtiną sandorio pripažinimo keliančiu riziką sąlygą – tai, kad sandorio šalis arba trečiasis asmuo kelia riziką. Kadangi (duomenys neskelbtini) nėra nei sandorio šalis, nei trečiasis asmuo (ir tą pripažino teismas), tokiu rizikingu asmeniu turėjo būti pripažinta Bendrovė – priešingu atveju apskritai nebuvo jokio įstatyminio pagrindo sandorio keliamai rizikai pripažinti. Tačiau jokie Bendrovės riziką keliantys ryšiai Sprendime nekonstatuoti ir, priešingai, Sprendimo 49 punkte nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini)“. Darytina išvada, kad Sprendimas priimtas nesant vienos iš Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje reikalaujamų kumuliatyvių sąlygų.

69.       Pareiškėjai akcentavo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau teismas šios aplinkybės netyrė nurodydamas, kad teisiškai nebereikšminga, ar tokie ryšiai egzistavo. Komisijos nuomonę apie pareiškėjo keliamą riziką dėl jo turimų ryšių suponavo ir duomenys apie esą egzistuojančius (duomenys neskelbtini). Komisija įvertino ne vieną aplinkybę, o pavojingų, jos manymu, ryšių visetą, kad būtų pakankamas pagrindas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto aplinkybei konstatuoti. Atmetus klaidingus duomenis, susijusius su (duomenys neskelbtini), Komisija gal būtų apsiribojusi ne Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bet Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos rizikos konstatavimu, o tai sukeltų pareiškėjams nepalyginamai lengvesnes pasekmes ateityje. Komisijos rekomendacijos galimai būtų švelnesnės ar nustatytos tam tikram terminui. Bet kokiu atveju, jeigu Komisijos Sprendimas priimtas dėl keleto reikšmingų, jos požiūriu, pareiškėjo rizikingumo požymių, o vieno iš jų egzistavimą pareiškėjas ginčijo ir teismas nenusprendė, kad pareiškėjo pozicija nepagrįsta, tai suteikia pagrindą Komisijos Sprendimą panaikinti.

70.       Pareiškėjai pažymėjo, kad teismas skundžiamame sprendime (104 p.) neteisingai nurodė, jog (duomenys neskelbtini) santykių su (duomenys neskelbtini) pobūdis pareiškėjų atstovei nežinomi. Tiek skunde (134 p.), tiek teismo 2022 m. birželio 16 d. posėdyje buvo išsamiai paaiškinta, jog pareiškėjo santykiai su šiais asmenimis susiję tik su jo darbo funkcijų (duomenys neskelbtini) vykdymu. Pareiškėjams yra nesuprantama, kaip tokie ryšiai gali pakenkti (duomenys neskelbtini).

71.       Pareiškėjai nesutiko su teismo vertinimu, jog jie nepateikė įrodymų, kaip tikslai, kurių siekiama rekomendacijomis, galėtų būti pasiekti kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis (skundžiamo sprendimo 114 p.). Pareiškėjai galėtų svarstyti ir siūlyti įvairias ribojančias priemones tuo atveju, jei Komisija būtų nurodžiusi konkrečius tikslus, kurių rekomendacijomis siekiama. Tokių pasiūlymų teisė jiems turėjo būti suteikta patikros procese iki Komisijai priimant Sprendimą. Jeigu Komisijos tikslas buvo visiškas (duomenys neskelbtini), tai jis Sprendimo priėmimo metu jau buvo pasiektas (duomenys neskelbtini). Jeigu (duomenys neskelbtini) yra teisėtas, tai reiškia, kad jokie papildomi draudimai Bendrovei (duomenys neskelbtini) yra neprasmingi ir tik patvirtina įsitikinimą, kad ribojamosios priemonės Bendrovei pritaikytos konkurencijos ribojimo ir pareiškėjų kompromitavimo tikslu.

72.       Pareiškėjai nurodė, kad teismas nesutiko, jog Komisijos Sprendimu nustatytos kokios nors sankcijos ir visiškai neanalizavo, kokios iš tiesų sankcijos yra taikomos pagal Europos Sąjungos ir kitų užsienio šalių priimtus aktus. Sprendimu nustatytos ribojamosios priemonės negalėtų būti vertinamos kaip sankcijos Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo prasme, tačiau skunde teigta, kad Komisija neturėjo teisės įvesti sankcijų apeidama nurodytą įstatymą. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su notifikavimo procedūromis, (duomenys neskelbtini), nes šios sankcijos gali būti netaikomos Lietuvos teritorijoje. Pareiškėjai skunde išsamiai paaiškino, kodėl nesutinka su Komisijos rekomendacijomis, susijusiomis su Bendrovės vadovo deklaracijų teikimu ir tuo, kad (duomenys neskelbtini) atliktų (duomenys neskelbtini) tikrinimą, tačiau teismas pareiškėjų argumentų neišanalizavo. Bet kokiu atveju Susitarimas dėl (duomenys neskelbtini), ir jei juo ir galėtų būti remiamasi, tai tik tais atvejais, kai (duomenys neskelbtini), o ne tada, kai siekiama sukliudyti juos (duomenys neskelbtini) ir ne tada, kai (duomenys neskelbtini).

73.       Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

74.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas, tikrindamas pareiškėjų skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir padarė motyvuotas išvadas dėl ginčo esmės. Aptaręs byloje nustatytas faktines ir teisiškai reikšmingas aplinkybes atsakovas papildomai akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini) teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas teismine tvarka ir patvirtintas įsigaliojusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu. (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjų teiginiai dėl konkurencijos pažeidimo yra nepagrįsti. Šiai bylai aktuali ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) nutartis administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ne tik aptartas ir šiai bylai aktualus teisinis reguliavimas, bet ir įvertintos (duomenys neskelbtini) grėsmės nacionaliniam saugumui.

75.       Atsakovas sutiko su teismo pozicija dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepagrįstumo, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendime Nr. KT2-S2/2019 ir 2019 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. KT11-S8/2019 pateiktais išaiškinimais. Atsakovas vertino, jog teismas nurodė aiškius bei pagrįstus tokio sprendimo motyvus, kurių pareiškėjai apeliaciniame skunde nepaneigė.

76.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

77.       VSD atsiliepime pakartojo atsakovui teiktos informacijos turinį ir atkreipė dėmesį, kad teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ryšiai yra reikšmingi, vertinant sandorio šalį – pareiškėją (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai neginčijo Komisijos Sprendime esančių duomenų, kad (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo ryšiai su (duomenys neskelbtini) ir jo įtaka Bendrovės valdymui yra akivaizdi. VSD visiškai pritaria tiek Komisijos, tiek ir teismo išvadai, kad (duomenys neskelbtini).

78.       VSD vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų, be kita ko, dėl (duomenys neskelbtini), keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Vilniaus apygardos administracinis teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą paliko nepakeistą. Taigi teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog pareiškėjo turimi ryšiai neabejotinai galėjo būti laikomi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytais „kitais pagrįstais duomenimis dėl investuotojo (nagrinėjamu atveju mutatis mutandis – dėl sandorio šalies (duomenys neskelbtini)) rizikos ar neatitikties nacionalinio saugumo interesams“, kuriems esant, ir kuriuos analizuojant sandorio turinio ir konteksto aspektu, atsiranda pagrindas konstatuoti, jog tikrinamas sandoris kelia riziką nacionalinio saugumo interesams.

79.       VSD teigė, kad Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinti kriterijai remiasi vertinamuoju požymiu. Panašaus pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) nutartį administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra reikalaujama atsakovų būtinai nurodyti konkretaus ryšio stiprumo ir jo įtakos grėsmės lygiui, nėra taikoma skaitinės vertės (skaitinio ekvivalento) skalė ryšio stiprumui ar jo grėsmės lygiui įvardyti ir pan. Nagrinėjamuoju atveju grėsmė gali realizuotis (duomenys neskelbtini) (apie tai pasisakoma ir Strategijoje). Remiantis Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos 2009 m. gegužės 25 d. rekomendacijų 3 dalimi, valstybė turi teisę pati spręsti dėl to, kas yra būtina, siekiant užtikrinti jos nacionalinio saugumo interesus.

80.       VSD nesutiko su pareiškėjų prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 4 d. nutarime byloje Nr. 2-A/2020-3-A/2020 pateiktu išaiškinimu, bei teigė, kad teismas pagrįstai nenustatė pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą.

81.       VSD nurodė, jog byloje yra pakankamai neįslaptintos informacijos, patvirtinančios teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau taip pat pažymėta, jog reikšminga ir įslaptinta informacija, kuri detalizuoja, sukonkretina ir papildo neįslaptintus duomenis. Įslaptintos informacijos naudojimas tiek administracinėje procedūroje, tiek administraciniame teisminiame nagrinėjame nėra draudžiamas: įslaptinti duomenys gali būti pripažinti leistinais įrodymais ir privalo būti vertinami, jeigu jie nėra vieninteliai įrodymai byloje. Tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, ESTT (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Kadi iv Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C- 402/05 ir C-415/05) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4548-502/2018; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5024-662/2019; 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2021).

82.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

83.       Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

84.       (duomenys neskelbtini) sutiko su skundžiamu teismo sprendimu ir nurodė, kad Bendrovė taip pat vykdo atsakovo rekomendacijas, (duomenys neskelbtini).

85.       (duomenys neskelbtini) nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra viešosios teisės (Įstatymo ir GTK) reglamentavimo dalykas, o CK nuostatos šios sutarties sudarymui ir vykdymui taikomos tiek, kiek to nereglamentuoja Įstatymas ir GTK. (duomenys neskelbtini). Su Bendrove sudaryta Sutartis atitiko tipinę formą, (duomenys neskelbtini) Bendrovė buvo susipažinusi, todėl aiškiai suprato, kokias pasekmes gali turėti jo teisėms, kylančioms iš Sutarties, (duomenys neskelbtini) kreipimasis į atsakovą dėl Sutarties atitikties Lietuvos nacionalinio saugumo interesams patikros ir šio kreipimosi pagrindu priimti atsakovo sprendimai.

86.       (duomenys neskelbtini) nurodė, kad atsakovo rekomendacijos negalėjo būti terminuotos, kadangi pagal GTK 29 straipsnio 6 dalį (duomenys neskelbtini), atitinkamai, (duomenys neskelbtini) pagal GTK 291 straipsnio 7 dalį kreipdamasi į atsakovą dėl Sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros, kreipiasi dėl Sutarties, (duomenys neskelbtini). Įvertinus GTK reglamentavimą, atsakovo rekomendacijų galiojimas negalėjo būti trumpesnis nei Sutarties galiojimo laikotarpis, (duomenys neskelbtini).

87.       Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su (duomenys neskelbtini) šališkumu, (duomenys neskelbtini) sutiko su teismo išvada, jog tai hipotetinio pobūdžio ir įrodymais neparemti teiginiai. (duomenys neskelbtini) nurodo, jog kreipėsi į atsakovą su prašymu atlikti Sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, vykdydamas GTK 291 straipsnio 7 dalyje nustatytą prievolę bei vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies bei 4 dalies 1 punkto a papunkčiu. (duomenys neskelbtini) dalyvavimas Sutarties atitikties nacionalinio saugumo patikros procedūroje apsiribojo atsakovo nurodymų vykdymu. (duomenys neskelbtini) nėra aišku, kokius (duomenys neskelbtini) veiksmus ar neveikimą pareiškėjai laiko konkurencijos ribojimu vykdant Sutartį ir atsakovo rekomendacijas, kai visa tai priklauso nuo Bendrovės veikimo – jeigu Bendrovė vykdys atsakovo rekomendacijas taip, kaip nurodyta, (duomenys neskelbtini) jokių atsakovo rekomendacijose nurodytų veiksmų Sutarties vykdymo atžvilgiu negalės imtis. (duomenys neskelbtini) vertina, kad pareiškėjų teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) šališkumo yra susiję su (duomenys neskelbtini), kuri nėra šios bylos šalimi, taip pat pagal bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) būtų susijusi su Sutarties nacionalinio saugumo interesams patikra. (duomenys neskelbtini) teigia, jog Sutarties patikra nieko bendra neturi su konkurencijos ribojimu, kai vertinamos rizikos ir grėsmės vienam iš visuotinai reikšmingų interesų (nacionalinio saugumo interesams), kas pagrįstai akcentuojama teismo sprendime.

88.       (duomenys neskelbtini) nenuosekliais laikė pareiškėjų teiginius dėl žalos dalykinei reputacijai, konkurencinio pranašumo suteikimo valstybės valdomai įmonei, nes apeliacinio skundo teiginiai suponuoja, kad vienintelis Bendrovės konkurentas yra (duomenys neskelbtini), tačiau, anot pareiškėjų, pastaroji (duomenys neskelbtini). Taigi nėra suprantama, kaip atsakovo Sprendimas galėjo suteikti konkurencinį pranašumą valstybės valdomai įmonei, kuri, pasak pareiškėjų, nebegali konkuruoti dėl (duomenys neskelbtini) dėl teisinio reglamentavimo. Dėl pareiškėjų nurodomo Sprendimo įtakos Bendrovės reputacijai (duomenys neskelbtini) pažymi, kad Komisijos Sprendimu buvo pripažinta, jog Sutartis kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; Sutarties šalims – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – nustatytos privalomos rekomendacijos, kurių laikantis Sutartis, o ne Bendrovė, nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui.

89.       (duomenys neskelbtini) vertino, kad pareiškėjų teiginiai dėl Sprendimu nustatytų sankcijų prieštarauja jų teiginiams, kad Komisijos Sprendimas nesukūrė jokių papildomų apribojimų, nes jau galiojo (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjai teigė, kad Bendrovė ir be Komisijos Sprendimo nebūtų (duomenys neskelbtini), tačiau kiti pareiškėjų teiginiai patvirtina priešingai – apeliaciniame skunde (32 p.) nurodoma, kad Bendrovė buvo pasirengusi (duomenys neskelbtini), turėjo tam sutartis ir techninius pajėgumus, tačiau dėl Komisijos Sprendimo (duomenys neskelbtini) negalėjo. Taigi atsakovo Sprendimo priėmimas buvo būtinas iš Sutarties kylančioms rizikoms dėl Lietuvos nacionalinio saugumo interesų apsaugos suvaldyti ir tai papildomai patvirtina tai, kad Bendrovė deklaraciją (duomenys neskelbtini) užpildė su sąlyga (duomenys neskelbtini).

IV.

90.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022 (toliau – ir Nutartis) pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

91.       Teisėjų kolegija nurodė, kad Sprendimas, kurio esminis momentas – pripažinimas tarp (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sudarytos (duomenys neskelbtini) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) keliančios riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi redakcija, galiojusia Sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo (duomenys neskelbtini)), įtvirtinančiu, jog investuotojas kelia riziką nacionalinio saugumo interesams arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis; 11 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia, jog kai pagal šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose ir 10 punkte nurodytus kriterijus nustatoma, kad investuotojas kelia riziką nacionaliniam saugumui, yra pagrindas tokį investuotoją pripažinti keliančiu riziką nacionaliniam saugumui, o kai pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus nustatoma, kad investuotojas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra pagrindas tokį investuotoją pripažinti neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų; 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto, nustatančio, kad Komisijos atliekama sandorio patikra susideda iš vertinimo, ar: a) sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė aptarnauti, gauti prieigą ar kitaip susipažinti su ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojo ar įmonės saugumo planuose ar kituose ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojo ar įmonės vidaus dokumentuose nustatytomis ryšių ir informacinėmis sistemomis (ar jų dalimis), kurios yra reikšmingos ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojo ar įmonės veiklai, šių ryšių ir informacinių sistemų (ar jų dalių) technologijomis, duomenų bazėmis ar jose esamais duomenimis arba kai yra rizika, kad prie tokių ryšių ir informacinių sistemų (jų dalių) gali gauti prieigą tretieji asmenys arba jiems būtų suteikta teisė aptarnauti ar kitaip susipažinti su tokiomis ryšių ir informacinėmis sistemomis (jų dalimis) bei c) sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė eksploatuoti ar valdyti nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbius įrenginius ir turtą arba atlikti kitus reikšmingus, galinčius kelti riziką ar grėsmę nacionaliniam saugumui veiksmus, galinčius turėti įtakos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui, papunkčiais; 12 straipsnio 10 dalies 2 punktu (vienas iš Komisijos priimtinų sprendimų), 15 dalimi (pasekmės, kylančios Komisijai priėmus atitinkamo pobūdžio sprendimą dėl investuotojo); 13 straipsnio 6 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog jeigu nustatoma, kad sandorio pagrindu sandorio šaliai būtų ar yra suteiktos šio straipsnio 4 dalies 1 punkte, o trečiajam asmeniui – šio straipsnio 4 dalies 1 punkto a papunktyje nurodytos teisės ir tokia sandorio šalis arba trečiasis asmuo kelia riziką arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, toks sandoris laikomas atitinkamai keliančiu riziką arba neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Šioje dalyje nurodyti sprendimai priimami mutatis mutandis laikantis šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytos tvarkos.

92.       Teisėjų kolegija vertino, kad apeliacine tvarka administracinės bylos nagrinėjimo ribas būtų galima struktūrizuoti: 1) ar buvo pagrindas pripažinti Sutartį, keliančią riziką nacionaliniam saugumui; 2) ar Sprendime nustatytos rekomendacijos buvo pagrįstos; 3) ar Komisija turėjo teisinį pagrindą Sprendimo 49 punkte išdėstytai nuostatai priimti.

93.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įslaptintos informacijos aspektu pirmosios instancijos teismas pastarąją informaciją administracinėje byloje įvertino kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, savo išvadas iš esmės grindė vieša informacija, taigi nenukrypo nuo nustatytų įrodymų įvertinimo taisyklių. Gautoje patikrinti administracinėje byloje buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidusių padaryti išvadą, kad Sutartis kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Priešingų įrodymų iš apeliantų pusės nebuvo pateikta. Teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) patenka į įstatymų leidėjo įtvirtintą reguliavimą, suponavusį ir Sprendimo 1 punkto priėmimą, kuris pagrįstai bei teisėtai pirmosios instancijos teismo buvo paliktas galioti.

94.       Teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai neįžvelgta skundžiamo Sprendimo priėmimo procedūros pažeidimų. Skundas pareiškėjų buvo paduotas laiku ir buvo argumentuotas. Nenustatyta nei vienos aplinkybės, kuri būtų galėjusi leisti padaryti išvadą, kad Komisija veikė ne apibrėžtos kompetencijos ribose. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad lieka neaišku, kodėl atsisakius nuo argumentų dėl procedūros pažeidimo (žr. nutarties 40 p.), prie jų grįžtama vėl (žr. nutarties 64 p.).

95.       Teisėjų kolegija akcentavo, kad Įstatymų leidėjas, suteikdamas Komisijai įgaliojimus priimti sprendimą, įtvirtintą Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkte, suteikė Komisijai teisę bei pareigą nustatyti ir rekomendacijas, kurių laikantis investuotojo ketinami sudaryti sandoriai ar ketinami vykdyti veiksmai nebekeltų rizikos nacionaliniam saugumui. Komisijai suteikta diskrecija priimti rekomendacijas, tačiau tai nereiškia, kad pastarosios galėtų būti tokios, kurios negalėtų užkardyti potencialios rizikos nacionaliniam saugumui, būtų prasilenkiančios su teisingumo bei protingumo kriterijais. Iš Sprendimo 2 ir 3 punktų matyti, kad visos rekomendacijos buvo nukreiptos siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Priimtos rekomendacijos negali būti siejamos su teigiamu galimu civilinių teisių ribojimu (žr. nutarties 58 p.). Šiuo atveju Komisija, turėdama viešojo administravimo įgalinimus ir siekdama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, išdėstė rekomendacijas, kurių pagrindu, tikėtina, tokios grėsmės būtų išvengta, todėl apeliantų argumentus, išdėstytus šios nutarties 58–59 punktuose, teisėjų kolegija atmetė.

96.       Teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo naikinti rekomendacijas – nenustatyta, kad siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui Bendrovės teisės būtų apribotos daugiau nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą ar jos būtų neatitikusios teisingumo bei protingumo kriterijų.

97.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo dalies, kurioje pareiškėjas (apeliantas) (duomenys neskelbtini) prašė panaikinti Sprendimo motyvuojamosios dalies 49 punkto dalį, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Visas Sprendimas iš esmės grįstas šia faktine nenuginčyta aplinkybe, todėl Sprendimo 49 punkte išdėstyta nuostata nėra išskirtinė. Jos eliminavimas iš Sprendimo suponuotų kitokį baigiamąjį teisės aktą – nesant pastarosios nuostatos, kaip faktinės aplinkybės, visas Sprendimas netektų pagrindo ir turėtų būti naikinamas.

98.       Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas teisėjų kolegijai nekelia abejonių, t. y. neįžvelgiamas taikytino teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijai. Įstatymų leidėjas – Lietuvos Respublikos Seimas, kurį sudaro Tautos atstovai, suteikė teisę būtent Komisijai priimti Sprendimą bei jame numatyti rekomendacijas, kas ir buvo padaryta, įvertinus fakto klausimus, lėmusius konkrečios situacijos vertinimą, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo bei nėra.

99.       Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas (šiuo atveju Komisija) neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Įstatymo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose (toliau – apsaugos zonos) esantis turtas ir teritorija bei ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojų sandoriai būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas. Šio tikslo įgyvendinimas buvo pavestas Komisijai, kurią sudaro Lietuvos Respublikos Vyriausybė – Įstatymo 1 str., 19 str.).

100.       Teisėjų kolegija atmetė ir kitus pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kurie nesudarė pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją ir panaikinti / pakeisti ginčijamą teismo sprendimą.

101.       Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodyta, apeliaciniame skunde nepateikti teisiškai pagrįsti argumentai, suteikiantys pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino Vilniaus apygardos administracinis teismas.

V.

102.       Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022. Pareiškėjai prašo procesą atnaujinti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu.

103.       Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 10 punkto pagrindu pareiškėjai prašyme nurodo, kad:

103.1.                      Ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas, remiantis Įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi. Tam, kad sandoris galėtų būti Komisijos pripažintas keliančiu riziką nacionalinio saugumo interesams, ši teisės norma imperatyviai reikalauja, kad sandoris atitiktų dvi sąlygas: 1) sandorio pagrindu sandorio šaliai būtų ar yra suteiktos 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte, o trečiajam asmeniui – 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto a papunktyje nurodytos teisės; 2) tokia sandorio šalis arba trečiasis asmuo kelia riziką arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Teismai nepaneigė pareiškėjų nuomonės, kad Komisijos Sprendimui priimti buvo būtina nustatyti aplinkybes, įrodančias šių dviejų sąlygų visetą. Atsakovo Sprendimu (duomenys neskelbtini) (pareiškėjas 1) (tikrinto Sandorio šalis) nėra pripažintas keliantis riziką arba neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų, priešingai, Sprendimo 49 punkte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad Sandorio rizikingumui konstatuoti nebuvo antrosios iš dviejų Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje reikalaujamų sąlygų. Šią aplinkybę pareiškėjai pabrėžė apeliaciniame skunde, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje dėl jos nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog (duomenys neskelbtini) (pareiškėjas 2) nebuvo nei tikrinto Sandorio šalis, nei trečiasis asmuo Įstatymo prasme (teismo sprendimo 95 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės vertinimo nepakeitė. Tai reiškia, kad net ir laikant, jog pareiškėjas 2 galbūt kelia riziką nacionaliniam saugumui, tačiau jam nesant Sandorio šalimi, Sandorio rizikingumui konstatuoti nebuvo pirmosios Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje reikalaujamos sąlygos.

103.2.                      Jei teismai, prieštaraudami patys sau, dėl nesuprantamų ir nenurodytų sprendimuose motyvų pareiškėją 2 kažkodėl prilygino Sandorio šaliai, vertintinai pagal įstatymo 13 straipsnio 6 dalį, tai, vis dėlto, privalėjo panaikinti Sprendimą, nes: 1) turėjo pripažinti, jog Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines Įstatyme nustatytas procedūras (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes pareiškėjas 2 nebuvo įtrauktas į patikros procesą ir jam nebuvo suteiktos net tos labai ribotos apimties teisės, kurias tikrinamų sandorių šalims suteikia Įstatymo 12 straipsnio 5, 6, 13 dalių, Aprašo 58 punktas; Sprendimas priimtas nenustačius, kad pareiškėjui 2 Sandoriu būtų suteiktos kokios nors Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytos teisės, tai yra nenustačius, kad pareiškėjas 2 atitiktų 13 straipsnio 6 dalyje nurodytą pirmąją sąlygą, reikalaujančią, tokios teisės būtų suteiktos sandorio pagrindu sandorio šaliai. Taigi, bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies teisės normą, palikdami galioti šia norma pagrįstą Sprendimą, nors atsakovas jį priėmė nesant sąlygų, kurios aiškiai suformuluotos pačioje normoje. Toks teismų padarytas esminis akivaizdus materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant neabejotinai turėjo įtakos tam, kad teismai priėmė neteisėtus sprendimus, todėl yra pagrindas atnaujinti šios bylos nagrinėjimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

103.3.                      Komisijos rekomendacijų turinio įstatymas nereglamentuoja, o Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto norma numato tik bendrą Komisijos teisę nustatyti rekomendacijas, bet nenurodo, kokio pobūdžio, trukmės tos rekomendacijos galėtų / turėtų būti. Teismo sprendimo dėl pareiškėjų teisių ribojimo taip pat nėra, todėl ribojimus nustatančius Sprendimo 2.1, 2.2 punktus teismas turėjo panaikinti tiesiogiai pritaikydamas šias materialiąsias teisės normas: Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalį, 46 straipsnio 1 dalį, Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalį, 4.39 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Šių normų netaikymas turėjo neabejotinos įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, o tai suteikia pagrindą atnaujinti šioje byloje procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Kadangi Sprendimo 2.3, 3.1, 3.2, 3.3, 3.4, 3.5, 3.6, 3.8, 4 punktų rekomendacijos yra skirtos Sprendimo 2.1, 2.2 punktų rekomendacijų įgyvendinimui, tai, panaikinus Sprendimo 2.1, 2.2 punktus, naikintini ir 2.3, 3.1, 3.2, 3.3, 3.4, 3.5, 3.6, 3.8, 4 punktai.

103.4.                      Pareiškėjas 2 nėra įvykdęs jokio pažeidimo, todėl jo atžvilgiu Sprendimo 49 punktas buvo priimtas tik dėl to, kad norėta jam uždrausti vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, susijusią su (duomenys neskelbtini). Iš esmės tą pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 16 d. nutarties 108 punkte nurodydamas, kad „ <...> rizika Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui siejama dėl (duomenys neskelbtini) ryšių su užsienio valstybės fiziniais ir juridiniais asmenimis. Visas Sprendimas iš esmės grįstas Šia faktine nenuginčyta aplinkybe, todėl Sprendimo 49 punkte išdėstyta nuostata nėra išskirtinė. Jos eliminavimas iš Sprendimo suponuotų kitokį baigiamąjį teisės aktą – nesant pastarosios nuostatos, kaip faktinės aplinkybės, visas Sprendimas netektų pagrindo ir turėtų būti naikinamas“. Tai reiškia, kad pareiškėjas 2 pripažintas keliančiu riziką nacionaliniam saugumui asmeniu su visomis iš to sekančiomis neigiamomis pasekmėmis ne dėl to, kad jis iš tiesų keltų grėsmę (duomenys neskelbtini) (kurios paveikti realiai jis niekaip negali), bet tik siekiant nustatyti veiklos ribojimus pareiškėjui 1, o per jį – pritaikyti ekonomines sankcijas (duomenys neskelbtini), kadangi (duomenys neskelbtini). Toks Komisijos Sprendimas priimtas nesilaikant VAĮ 3 straipsnio 8 punkte nustatyto nepiktnaudžiavimo valdžia principo, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymu ar kitų teisės aktų nustatyta tikslų, todėl teismai turėjo pritaikyti VAĮ 3 straipsnio 8 punktą ir panaikinti Sprendimo 49 punktą.

2.                      Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareiškėjai prašyme nurodo, kad:

104.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjai skundė apeliacine tvarka ir dėl to, kad teismas neišdėstė aiškių logiškų motyvų, kodėl atmeta pareiškėjų pateiktus argumentus, o daugelio argumentų teismas apskritai nevertino. Apeliacinės instancijos teismas savo Nutartyje taip pat neatsakė į daugelį pareiškėjų esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinio skundo 59–62 punktuose pareiškėjai kėlė Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies taikymo klausimą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šios įstatymo nuostatos aiškinimo nepateikė. Nė vienas teismas neidentifikavo pavojų, kuriuos pareiškėjai ar jų ryšiai galėtų sukelti (duomenys neskelbtini), nepagrindė, kaip tokių pavojų padėtų išvengti Sprendimu nustatytos rekomendacijos, konkrečių rekomendacijų apskritai neištyrė, todėl negalėjo tinkamai įvertinti, ar rekomendacijos yra adekvačios ir proporcingos.

104.2.                      Procedūrinių pažeidimų atsisakymas buvo pateiktas tik dėl vieno argumento, išdėstyto teismui paduoto skundo 42–47 punktuose ir susijusio su galbūt neteisėta Komisijos sudėtimi, kadangi teismo procese ši aplinkybė nebuvo įrodyta (2022 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 21 min.). Visus kitus argumentus, susijusius su Komisijos sprendimų priėmimo procedūromis ir su šio konkretaus Sprendimo priėmimu, pareiškėjai laikė ir laiko pagrįstais, jų nebuvo atsisakyta, tačiau teismai iš viso nevertino pareiškėjų argumentų, jog Komisijos sprendimų priėmimo procedūrų teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai bei Konvencijai ir neužtikrina jose įtvirtintų asmens teisių, jog Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ normas bei jame įtvirtintus principus, jog Komisija buvo šališka ir Sprendimą jos nariai priėmė paveikti jiems vadovaujančių politikų, jog Sprendimas buvo priimtas ne Komisijos posėdyje.

104.3.                      Komisijos Sprendimas uždrausti (duomenys neskelbtini) didele dalimi buvo pagrįstas Europos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 765/2006, o taip pat (duomenys neskelbtini) nustatytomis sankcijomis. Pareiškėjai teikė išsamius argumentus dėl sankcijų apimties, jų taikymo galimybės ir Komisijos Sprendimo 2.1, 2.2 punktuose numatytų (duomenys neskelbtini) draudimų neteisėtumo, tačiau teismai dėl šių argumentų nepasisakė.

104.4.                      Pareiškėjai skunde teismui teigė, kad (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas su tuo nesutiko, nurodydamas, kad Direktyva (ES) Nr. 2015/1535 nėra tiesioginio taikymo aktas, tačiau teismas nenurodė motyvų, kodėl neatsižvelgia į tai, kad analogiškos notifikavimo procedūros yra numatytos „Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklėse“, t. y. nacionaliniame teisės akte. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės savo nutartyje iš viso nepasisakė, nors ta aplinkybė yra labai svarbi, kadangi, neįvykdžius notifikavimo procedūros, Sprendimo 2.1, 2.2 punktais nustatytos rekomendacijos negali būti taikomos, ir vien jau dėl to ši Sprendimo dalis turėjo būti panaikinta.

104.5.                      Teismai visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, kad tikrasis Komisijos Sprendimo priėmimo tikslas buvo (duomenys neskelbtini). Teismai dėl šios aplinkybės visiškai nepasisakė, nors pareiškėjų argumentų pagrįstumą patvirtino atsakovo į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) 2021 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. SD(LGI)-5447. Teismai nenurodė motyvų, kodėl pripažįsta teisingu Sprendimą dėl pareiškėjo 2 keliančių riziką nacionaliniam saugumui ryšių, nors jis prieštarauja keturiems tos pačios Komisijos priimtiems sprendimams, kuriuose tų pačių ryšių turintis pareiškėjas pripažintas atitinkančiu nacionalinio saugumo interesus.

104.6.                      Pareiškėjas 2 nuginčijo Komisijos Sprendime nurodytus jo neva keliamos rizikos įrodymus – (duomenys neskelbtini). Teismai sprendimuose dėl šių ryšių egzistavimo ir pobūdžio nepasisakė ir netyrė, ar, paneigus šias aplinkybes, lieka pakankamai duomenų laikyti pareiškėją 2 keliančiu riziką nacionaliniam saugumui asmeniu.

104.7.                      Teismai visiškai nemotyvavo, kodėl atmeta pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijai patikros, nors pareiškėjai savo prašymą pagrindė išsamiais įstatymu paremtais argumentais.

3.                      Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą neviešinti šios administracinės bylos medžiagos ir viešai neskelbti sprendimo, kuris bus priimtas išnagrinėjus prašymą dėl proceso atnaujinimo, išskyrus jo rezoliucinę dalį. Pareiškėjai prašyme nurodė, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2022 m. kovo 25 d. teismo nutartimi buvo nuspręsta bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Remiantis ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi, uždarame teismo posėdyje išnagrinėtos bylos medžiaga yra nevieša. Taigi šios bylos medžiagą sudarantys duomenys negali būti skelbiami ir kitose bylos nagrinėjimo stadijose, taip pat gali būti skelbiamos tik priimamų teismo sprendimų rezoliucinės dalys (ABTĮ 8 str. 3 d., 84 str. 3 d.).

VI.

4.                      Atsakovas Komisija atsiliepime į prašymą prašo jį atmesti.

5.                      Atsakovas atsiliepime į prašymą nurodo, kad:

107.1.                      Pareiškėjų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai yra be motyvų, yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. nutarties turinio matyti, kad teismų procesiniuose sprendimuose yra išdėstyti aiškūs teismų išvadas pagrindžiantys motyvai. Taigi, pareiškėjai neįrodė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.

107.2.                      Pareiškėjų prašymas yra siekis iš naujo peržiūrėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtą bylą ir revizuoti teismo išvadas dėl teisės normų taikymo šioje byloje. Priešingai nei teigiama prašyme, teismai tinkamai taikė Įstatymo 13 straipsnio 6 dalį. Komisija, atlikusi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) atitikties nacionaliniam saugumui vertinimą, nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo teismuose nebuvo. Tai, kad Komisija sprendė, kad nėra pakankamai duomenų, jog (duomenys neskelbtini), kaip atskiras teisinis vienetas, keltų riziką Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, nepaneigia Komisijos išvados, kad tokią riziką kelia (duomenys neskelbtini). Šios faktinės aplinkybės nustatytos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma ir nurodytos procesiniuose teismų sprendimuose. Nors juridinio asmens dalyviai paprastai tiesiogiai nedalyvauja valdant juridinį asmenį, tačiau jie yra suinteresuoti, kad juridinis asmuo (bendrovė) veiktų tinkamai, nes juridinio asmens dalyviai suteikia juridiniam asmeniui kapitalą ir yra suinteresuoti tiek išsaugoti investicijas, tiek ir gauti iš investicijų naudos (pelno). Taigi juridinio asmens dalyvių tikslas sutampa su juridinio asmens tikslu. Todėl vertinti atsietai juridinio asmens ir jo dalyvių (šiuo atveju pagrindinio akcininko) interesus ir tikslus bei iš jų kylančias rizikas nacionalinio saugumo interesams negalima. Dėl galutinio naudos gavėjo (tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio) atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo yra pasisakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4548-502/2018).

107.3.                      Pareiškėjų teiginiai dėl Konstitucijos, Konvencijos ir jos protokolo, CK ir VAĮ konkrečių nuostatų netaikymo taip pat prieštarauja teismų procesinių sprendimų turiniui. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė teisinius argumentus dėl pareiškėjų nurodytų teisės aktų normų taikymo byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, patikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjų nurodomų teisės normų pažeidimų nenustatė. Vien tai, kad teismai bylos aplinkybes vertino ne taip kaip to pageidavo pareiškėjai, savaime nereiškia, jog teismai šių aplinkybių nevertino ar jas vertino nepakankamai ir dėl to netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Todėl nėra pagrindo atnaujinanti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

6.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į prašymą prašo jo netenkinti.

7.                      Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą nurodo, kad:

109.1.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartyje atsakė į visus pagrindinius byloje iškilusius klausimus, todėl pareiškėjų argumentai, kad teismo sprendimai yra be motyvų ir tai sudaro vieną iš pagrindų atnaujinti bylos procesą, yra nepagrįsti ir atmestini. Iš teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismai, priimdami šiuos procesinius sprendimus.

109.2.                      Įstatymo tikslas – nacionaliniam saugumui svarbius objektus apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių. Atitinkamai, Įstatyme aprašytų procedūrų paskirtis – prevencinė, o Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinti kriterijai remiasi vertinamuoju požymiu. Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Panašaus pobūdžio administracinėse bylose nėra reikalaujama atsakovų būtinai nurodyti (atitinkamai teismams įvertinti) konkretaus ryšio stiprumo ir jo įtakos grėsmės lygiui, nėra taikoma skaitinės vertės (skaitinio ekvivalento) skalė ryšio stiprumui ar jo grėsmės lygiui įvardyti ir pan. Taip pat ir nagrinėjamuoju atveju grėsmė gali realizuotis ne tik konkrečiais priimamais sprendimais, atliekamais darbais, bet ir kitomis materialios išraiškos neturinčiomis veiklomis, pavyzdžiui, tam tikrų žinių apie saugotinus objektus, jų veiklos praktikas, infrastruktūrą ir kt. perdavimu (apie tai pasisakoma ir Nacionalinio saugumo strategijoje). Teismai padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, jog „pareiškėjo (duomenys neskelbtini) turimi ryšiai neabejotinai galėjo būti laikomi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytais „kitais pagrįstais duomenimis dėl investuotojo (nagrinėjamu atveju mutatis mutandis – dėl sandorio šalies (duomenys neskelbtini)) rizikos ar neatitikties nacionalinio saugumo interesams“, kuriems esant, ir kuriuos analizuojant sandorio turinio ir konteksto aspektu, atsiranda pagrindas konstatuoti, jog tikrinamas sandoris kelia riziką nacionalinio saugumo interesams“.

109.3.                      Pareiškėjai, teigdami, kad buvo padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai, nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas tokiai išvadai. Pareiškėjai nesutinka su teismų byloje atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimu bei vertinimu ir iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo. Tuo tarpu, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti proceso, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Tai ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva.

8.                       Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) pranešime nurodė, kad savo poziciją yra išdėstęs atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, kurią ir toliau palaiko, papildomos informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų, kurie būtų aktualūs prašymui nagrinėti, neturi, todėl atsiliepimo į prašymą neteikia.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII.

9.                      Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu.

10.                      Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

11.                      Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1  d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

12.                      ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

13.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, pagal kurią teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).

14.                      EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90).

15.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutarties turinio galima aiškiai suprasti, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas. Nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir atsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus tiek dėl Sprendimo priėmimo procedūros pažeidimų, tiek dėl ginčijamų Sprendimo dalių pagrįstumo, taip pat pasisakė dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutikdamas ir nekartodamas pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktų argumentų, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad kitus pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kurie nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją ir panaikinti / pakeisti ginčijamą teismo sprendimą, atmeta.

16.                      Įvertinus pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėjai iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytais motyvais, juos kritikuoja, kartoja argumentus, kuriuos teikė apeliaciniame skunde. Tačiau prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

17.                      Kaip minėta, pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną proceso šalies argumentą. Tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne, šalies vertinimu, nepakankamas motyvavimas, gali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai neįrodė, kad šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

18.                      ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

19.                      Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Taigi, aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai patvirtina, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2020).

20.                      ABTĮ 156

21.                      Pareiškėjai prašyme nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 13 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjų teigimu, tam, kad sandoris galėtų būti Komisijos pripažintas keliančiu riziką nacionalinio saugumo interesams, Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis imperatyviai reikalauja, kad sandoris atitiktų dvi sąlygas: 1) sandorio pagrindu sandorio šaliai būtų ar yra suteiktos 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte, o trečiajam asmeniui – 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto a papunktyje nurodytos teisės; 2) tokia sandorio šalis arba trečiasis asmuo kelia riziką arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Pasak pareiškėjų, teismai nepaneigė pareiškėjų nuomonės, kad Komisijos Sprendimui priimti buvo būtina nustatyti aplinkybes, įrodančias šių dviejų sąlygų visetą. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad teismai netaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalių, 23 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkto ir 10 straipsnio 2 dalies nuostatų. 

22.                      Pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi Komisijos Sprendimo priėmimo metu) 13 straipsnio 6 dalį, jeigu nustatoma, kad sandorio pagrindu sandorio šaliai būtų ar yra suteiktos šio straipsnio 4 dalies 1 punkte, o trečiajam asmeniui – šio straipsnio 4 dalies 1 punkto a papunktyje nurodytos teisės ir tokia sandorio šalis arba trečiasis asmuo kelia riziką arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, toks sandoris laikomas atitinkamai keliančiu riziką arba neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Šioje dalyje nurodyti sprendimai priimami mutatis mutandis laikantis šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytos tvarkos.

23.                      Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija Nutartyje padarė išvadą, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), o tai, nepaisant tos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini), kaip atskiras teisinis vienetas, yra nekeliantis rizikos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, patenka į įstatymų leidėjo įtvirtintą reguliavimą, suponavusį ir Sprendimo 1 punkto (kuriuo pripažinta, kad Sutartis kelia riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams) priėmimą, kuris pagrįstai bei teisėtai pirmosios instancijos teismo buvo paliktas galioti. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš Sprendimo 2 ir 3 punktų matyti, jog visos rekomendacijos buvo nukreiptos siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Teisėjų kolegija vertino, kad priimtos rekomendacijos negali būti siejamos su teigiamu galimu civilinių teisių ribojimu; šiuo atveju, Komisija, turėdama viešojo administravimo įgalinimus ir siekdama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, išdėstė rekomendacijas, kurių pagrindu, tikėtina, tokios grėsmės būtų išvengta, todėl apeliantų argumentus, išdėstytus šios nutarties 58–59 punktuose, atmetė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo naikinti rekomendacijas, nes nenustatyta, kad siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui Bendrovės teisės būtų apribotos daugiau nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ar jos būtų neatitikusios teisingumo bei protingumo kriterijų. Teisėjų kolegija taip pat vertino, kad Sprendimo 1, 2 ir 3 punktai buvo priimti nenuginčytos faktinės aplinkybės – rizika Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui siejama (duomenys neskelbtini), todėl Sprendimo 49 punkte išdėstyta nuostata nėra išskirtinė, o, nesant pastarosios nuostatos, kaip faktinės aplinkybės, visas Sprendimas netektų pagrindo ir turėtų būti naikinamas.

24.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai, nurodydami argumentus dėl materialiosios teisės normų pažeidimų, susijusių su Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies ir tam tikrų Konstitucijos, Konvencijos, Civilinio kodekso, Viešojo administravimo įstatymo nuostatų netinkamu aiškinimu ir taikymu (netaikymu), iš esmės remiasi savo subjektyviu aiškinimu, pagrindžiančiu būtent jų poziciją, kurios nepalaikė nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjų prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Pažymėtina, kad būtent asmuo, prašantis atnaujinti procesą, turi pagrįsti proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose atliktu ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu ginčo situacijoje.

25.                      Pažymėtina, kad, vadovaujantis pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą nurodytais teiginiais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą. 

26.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų argumentus, daro išvadą, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, kurie būtų akivaizdūs ir esminiai, t. y. galėję turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

27.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

28.                      Dėl pareiškėjų prašymo neviešinti šios administracinės bylos medžiagos ir viešai neskelbti sprendimo, kuris priimtas išnagrinėjus prašymą dėl proceso atnaujinimo, išskyrus jo rezoliucinę dalį, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 8 straipsnio 1 dalį administraciniuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai, t. y. įtvirtintas bylų nagrinėjimo teisme viešumo principas. Pagal to paties įstatymo ir straipsnio 2 dalį, teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Dėl to teismas priima motyvuotą nutartį. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. 

29.                      ABTĮ 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Pagal ABTĮ 49 straipsnio 2 dalį proceso šalis, teikianti teismui dokumentus ar medžiagą, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti.

30.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad administracinė byla Nr. eA-3672-556/2022 apeliacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka iš pareiškėjų nebuvo gautas joks prašymas dėl bylos medžiagos ar jos dalies pripažinimo nevieša. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022 buvo paskelbta vadovaujantis Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 13P-146-(7.1.2) patvirtinta Teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų prašymo argumentai nesudaro pagrindo viešai neskelbti sprendimo, kuris priimtas išnagrinėjus prašymą dėl proceso atnaujinimo, išskyrus jo rezoliucinę dalį. Pažymėtina, kad procesinis sprendimas šioje byloje bus skelbiamas, atsižvelgiant į byloje jau nustatytą neviešumo požymį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje eA-3672-556/2022 pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims (duomenys neskelbtini), Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos                                Beata Martišienė

                                        Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                        Milda Vainienė