Administracinė byla Nr. eA-3675-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03502-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. U.  apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja K. U. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1557(01655) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei K. U., panaikinimo“.
2. Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. atvyko į Lietuvą studijuoti, vėliau įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), tapo Bendrovės akcininke ir direktore. 2016 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2018 m. birželio 24 d., tačiau skundžiamu sprendimu šis leidimas buvo panaikintas, nes Bendrovė nebeatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų sąlygų, nes joje visą darbo laiką nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio mėn. su O. D. (O. D.), A. R. sudarytos darbo sutartys buvo nutrauktos patiems darbuotojams prašant. Pareiškėja neturėjo galimybių daryti įtaką, kad minėti darbuotojai pasiliktų ir toliau dirbtų Bendrovėje, tačiau ėmėsi naujų darbuotojų paieškos. Nors darbuotojų paieškos užtruko, buvo priimti nauji darbuotojai. 2017 m. spalio 6 d. pareiškėja sudarė darbo sutartį su J. C., o 2017 m. spalio 10 d. – su D. R., taigi Bendrovėje ir toliau dirba 6 darbuotojai, iš kurių 3 yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėja pabrėžė, jog niekada nenaikino ir neplanavo naikinti Bendrovėje įsteigtų darbo vietų, o darbuotojų kaita yra natūralus reiškinys. Įvertinant leidimo gyventi išdavimo / keitimo procedūras, jų trukmę, laikinas darbuotojų netekimas nelaikytinas aplinkybių, lemiančių šio leidimo išdavimo pagrindą, pasikeitimu. Pareiškėjos nuomone, atsakovas padarė klaidingą išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaikino dvi darbo vietas, atsakovas be pagrindo nesusisiekė su pareiškėja ir neišsiaiškino tikrosios padėties. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 369 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nesivadovavo minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principu, nesigilino į aplinkybes, dėl kurių buvo užfiksuotas pažeidimas, nesiaiškino ar „Sodros“ duomenys teisingi, ginčijamą sprendimą priėmė neįspėjęs pareiškėjos, nenustatęs termino pašalinti pažeidimą ir nepasiūlęs kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo. Pareiškėja taip pat pabrėžė, jog leidimas gyventi jai itin svarbus. Lietuvoje ji gyvena jau septynerius metus ir per šį laiką sugebėjo integruotis. Pareiškėja savo ateities nesieja su kita valstybe. Pareiškėjai ginčijamo sprendimo įgyvendinimas reiškia, jog ji turėtų palikti namus, palikti Bendrovę, nutraukti visus socialinius saitus, užmegztus Lietuvoje. 
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 19 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas pabrėžė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 3 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tai pakankamas laiko tarpas pasirūpinti, kad Bendrovė atitiktų imperatyvius įstatymo reikalavimus. Be to, pareiškėja neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat, vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą. Atsakovas taip pat nurodė, kad teisės aktais neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėja nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Pabrėžė, jog Įstatymas ir kiti teisės aktai nesuteikia galimybės taikyti kitas poveikio priemones kaip tik panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo vadovautis VAĮ nuostatomis, yra nepagrįsti.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos K. U. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. liepos 19 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė bei direktorė. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams. 2016 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjai buvo įformintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. birželio 24 d. Migracijos departamentui 2017 m. spalio 3 d. patikrinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenis „Sodros“ informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad Bendrovėje dirba tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Bendrovėje 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai nebedirba nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. 2017 m. spalio 4 d., įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis. Nors nuo 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo nuostatos nebenustato reikalavimo dėl 3 Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių įdarbinimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas iki 2017 m. sausio 1 d., nagrinėjamu atveju taikytinos iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo nuostatos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
8. Iš Migracijos departamento pateiktų 2017 m. spalio 3 d. „Sodros“ informacinės sistemos duomenų matyti, kad Bendrovėje dirba tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi daryta išvada, kad Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo, pagal kurį Bendrovėje visą darbo dieną turi dirbti bent trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
9. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nors vieno iš jų nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Teisės aktuose Migracijos departamentui nėra nustatyta pareiga informuoti užsieniečius apie jų ar bendrovių, kurių dalyviai jie yra, neatitikimą Įstatymo reikalavimams, suteikti užsieniečiams terminą pažeidimams pašalinti. Priežastys, dėl kurių Bendrovė neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų, nėra svarbios, nes patys užsieniečiai turi imtis priemonių, kad jų gyvenimas Lietuvoje atitiktų teisės aktų reikalavimus, o pasikeikus aplinkybėms – informuoti apie tai Migracijos departamentą.
10. Šiuo atveju Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių bent trijų Lietuvos Respublikos piliečių arba nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, taigi atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

11. Pareiškėja K. U. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.
12. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos skundo argumentų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nenaikino ir neplanavo naikinti įsteigtų darbo vietų, o darbuotojų kaita yra natūralus reiškinys. Įvertinant leidimo gyventi išdavimo / keitimo procedūras, jų trukmę, laikinas darbuotojų netekimas nelaikytinas aplinkybių, lemiančių šio leidimo išdavimo pagrindą, pasikeitimu. Atsakovas be pagrindo nesusisiekė su pareiškėja ir neišsiaiškino tikrosios padėties. Pareiškėjos teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnio 2 dalies, 362 straipsnio 1 dalies, 368 straipsnio 5–6 dalių, 369 straipsnio 1 dalies nuostatomis, minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principu, nesigilino į aplinkybes, dėl kurių buvo užfiksuotas pažeidimas, nevertino pažeidimo pobūdžio, masto, atsakomybę lengvinančių ir kitų reikšmingų aplinkybių. Teismas taip pat nevertino to, kad darbuotojų netekimas buvo laikinas, ir bylos nagrinėjimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo reikiamą darbuotojų skaičių. Teismas taip pat nevertino pareiškėjos teiginių, kad leidimas gyventi jai itin svarbus.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
14. Atsakovas pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais Sodros informacinės sistemos duomenimis, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Be to, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjai. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1557(01655) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei K. U., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Byloje nustatyta, kad Rusijos Respublikos pilietė K. U., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyve, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. liepos 19 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  2016 m. rugpjūčio 19 d. nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams.
17. Kadangi ginčijamu Migracijos departamento sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas pagal jos 2016 m. liepos 19 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymą, paduotą iki 2017 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.
18. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
19. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
20. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, prieš priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, 2017 m. spalio 3 d. patikrino oficialius „Sodros“ informacinės sistemos duomenis (b. l. 85–86) ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. dirbo tik 2 Lietuvos Respublikos piliečiai, o nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. – tik 1 Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taigi ši Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
21. Pažymėtina, jog pareiškėja neginčija faktinės aplinkybės, kad Migracijos departamento 2017 m. spalio 4 d. sprendimo priėmimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo mažiau nei 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tačiau pareiškėja teigia, kad tokia situacija susiklostė ne dėl jos kaltės, o nuo 2017 m. spalio 10 d. Bendrovėje ir vėl dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai.
22. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad būtent pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėja turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasi ji kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pažymėtina, jog pirmiau minėtas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl bendrovėje visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių yra imperatyvus, tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).
23. Taigi pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d., kai Bendrovėje liko dirbti tik 2 Lietuvos Respublikos piliečiai, nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimo dėl darbuotųjų skaičiaus reikalavimo. Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas Sprendimo priėmimo metu. Pažymėtina, kad darbo sutartys su naujais darbuotojais buvo sudarytos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vėl dirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai tik po to, kai buvo priimtas šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento 2017 m. spalio 4 d. sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.
24. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis oficialiais „Sodros“ informacinės sistemos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atitinkamai ši aplinkybė buvo imperatyvus pagrindas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas) pareiškėjai, kaip Bendrovės akcininkei, panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės dėl leidimo laikinai gyventi svarbos ir šio leidimo panaikinimo neproporcingumo pareiškėjos padaryto pažeidimo atžvilgiu nesudaro pagrindo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nenaikinti.
25. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas nesusisiekė su pareiškėja ir neišsiaiškino tikrosios padėties, teisėjų kolegija pastebi, jog ji neįvardijo, kokias būtent papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir (ar) pateikusi papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą. Kaip minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėja nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovo sprendimas priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių.
26. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Romanas Klišauskas

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Skirgailė Žalimienė