VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Tomui Kalinui,

atsakovės atstovei Vaidai Skinulytei, 

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokato padėjėjui Rolandui Rutei,

            viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. Z. H. (N. Z. H.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

        Pareiškėja AB „Swedbank“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2019 m. spalio 30 d. sprendimą dėl N. Z. H. 2018 m. lapkričio 16 d. skundo Nr. 3R-967 (2.13-1) (toliau – Skundžiamas sprendimas).

           Paaiškina, kad „Swedbank“ priėmė tokius vidinius teisės aktus, kurie užtikrina, jog atidarant mirusio kliento seifą, bus sudarytas dokumentas, kurio pagrindu mirusio kliento įpėdiniams bus išduotas jų nuosavybės teises į paveldėtą seifo turinį pagrindžiantis paveldėjimo teisės liudijimas. Atsižvelgiant į tai, kad paprastai mirusio kliento seife būna materialinės vertybės bei grynieji pinigai, mirusio kliento seifo atidarymo metu surašomas dokumentas suteikia teisę įpėdiniams gauti paveldėjimo teisės liudijimą bei ateityje įrodyti nuosavybės teise turimo turto kilmę, nuosavybės formą, atitinkamo nedalomo turto valdymo tvarką, bei padeda išvengti įpėdinių ginčų tiek tarpusavyje, tiek su AB „Swedbank“ ar valstybės institucijomis.

           Teigia, kad ginčo atveju AB „Swedbank“ siekė tinkamai vykdyti teisės aktus, bei užtikrinti tiek savo, tiek įpėdinių ir valstybės interesus. Nurodo, jog sprendimą mirusio kliento seifo atidarymui taikyti N. Z. H. ginčijamą procedūrą lėmė tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pagal palikėjo sudarytą individualaus seifo nuomos sutartį yra neatsiejamai susijusios su konkrečiame seife esančiais daiktais bei vertybėmis, įskaitant grynuosius pinigus.

        Paaiškina, kad prieš trečiuosius asmenis įpėdiniai į palikėjo išsinuomotame seife rastą turtą savo nuosavybės teises gali pagrįsti tik remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.66 straipsniu išduotu paveldėjimo teisės liudijimu, nes paveldėjimo objektas yra konkrečiame seife esantis turtas. Taigi pareiškėja reikalaudama sudaryti kliento seife rasto turto apyrašą siekė apsaugoti tiek savo, tiek įpėdinių, tiek valstybės teisėtus interesus.

        Teigia, kad N. Z. H. yra „Swedbank“ klientė, todėl pareiškėja jos kaip ir kitų klientų asmens duomenis tvarko iš anksto apibrėžtais tikslais, kurie pateikiami pareiškėjos patvirtintuose asmens duomenų tvarkymo principuose.

        Nurodo, kad N. Z. H. kreipiantis į „Swedbank“ kaip mirusio „Swedbank“ kliento – palikėjo įpėdinei ir pateikus paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą „Swedbank“ N. Z. H. asmens duomenis tvarkė grįsdamas 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) 6 straipsnio 1 dalies b, c ir f punktais.

        Pažymi, kad N. Z. H. apie jos asmens duomenų tvarkymą buvo informuota pateikiant atitinkamą informaciją „Swedbank“ patvirtintuose asmens duomenų tvarkymo principuose. N. Z. H. apie jos asmens duomenų tvarkymą taip pat buvo informuota 2018 m. kovo 14 d. „Swedbank“ interneto banko žinute, o taip pat 2018 m. rugpjūčio 17 d. „Swedbank“ raštu.

        Teigia, jog N. Z. H. asmens duomenų tvarkymas buvo vykdomas ne tik ginant „Swedbank“ teises ir teisėtus interesus, tačiau buvo privalomas ir dėl „Swedbank“ prievolių, nustatytų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (toliau – PPTFPĮ), vykdymu – priklausomai nuo mirusio kliento seife rastų vertybių galėjo atsirasti „Swedbank“ pareiga pateikti atitinkamą informaciją Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – FNTT).

        Apibendrindama pareiškėja nurodo, kad skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad konkrečiu atveju N. Z. H. asmens duomenų tvarkymas buvo grindžiamas ne vien „Swedbank“ teisėtais interesais, bet ir buvo būtinas vykdant „Swedbank“ pareigas, nustatytas PPTFPĮ. Dėl minėtos priežasties N. Z. H asmens duomenų tvarkymas negalėtų būti sustabdomas remiantis jos prašymu. Atkreipia dėmesį, kad pati N. Z. H. dalyvavo atidarant seifą ir sudarant seife esančio turto apyrašą, todėl toks jos asmens duomenų tvarkymas nebūtų įmanomas, be aktyvių jos veiksmų („Swedbank“ nesiėmė tvarkyti N. Z. H. asmens duomenų siekiant atidaryti seifą jai nežinant ir nedalyvaujant).

        Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

        Atsakovė Inspekcija su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pareiškėja 2019 m. kovo 27 d. rašte Nr. 1R-1895(2.13) nurodė, kad nei tarp N. Z. H. tėvo ir banko sudarytoje sutartyje, nei kitame dokumente nebuvo sutarta ar nustatyta, kokie daiktai bus saugomi seife, padėtų saugoti daiktų priėmimo aktas nebuvo pasirašomas. Nurodo, jog kokie daiktai buvo saugomame išsinuomotame seife, pareiškėjai žinoma nebuvo, todėl darytina išvada, kad nėra būtinybės daryti daiktų apyrašą atidarant seifą. Mano, jog pareiškėja rinkdama duomenis apie seife esančius daiktus, tvarko asmens duomenis platesne nei būtina apimtimi ir taip pažeidžia duomenų kiekio mažinimo principą. 

        Inspekcija nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad apyrašo sudarymas padeda išvengti pinigų plovimo rizikos. Pažymi, kad išsinuomavus iš pareiškėjos seifą, nei dedant daiktus į seifą, nei juos asmeniui pasiimant, nėra sudaromas turto apyrašas. Atsižvelgiant į tai nėra aiški būtinybė sudaryti mirusio asmens išnuomotame seife esančių daiktų apyrašą, taip pat neaišku, kodėl būtent mirusio asmens seife esančių daiktų surašymu, o ne į seifą padedamų daiktų surašymui siekiama išvengti pinigų plovimo rizikos.

        Inspekcija kreipėsi į FNTT ir Lietuvos banko priežiūros tarnybą (toliau – LBPT) su prašymu pateikti nuomonę, ar teikiant paslaugas pagal seifo nuomos sutartį yra privaloma bankams vykdyti PPTFPĮ numatytas prievoles, ir ar tokių prievolių vykdymas apima banko pareigą sudaryti seife esančių daiktų aprašą, tačiau tiek FNTT, tiek LBPT atsakymuose nurodo, kad PPTFPĮ finansų įstaigoms tiesiogiai nenumatyta pareiga sudaryti seife esančių daiktų aprašą. Inspekcijos manymu, pareiškėjas neįrodė, kad jo veiksmai atitinka BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtintą asmens duomenų tvarkymo sąlygą. Pažymi, kad pačiam asmeniui nesutinkant su asmens duomenų tvarkymu jo interesais, pareiškėja negalėjo priimti sprendimo vis tiek asmens interesais vykdyti jos asmens duomenų tvarkymą.

        Mano, kad pareiškėja skunde neįrodė, kad N. Z. H. asmens duomenų tvarkymui taikoma BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte taikoma sąlyga. Atsakovė remiasi aukščiau minėtais FNTT ir LBPT atsakymais, kad PPTFPĮ nenumatyta pareiga sudaryti seife esančių daiktų apyrašą, todėl negalėjo daryti išvados, kad pareiškėjos rinkta informacija (daiktų apyrašas) būtų buvusi būtina įvykdyti PPTFPĮ numatytas prievoles.

        Teismo posėdyje Inspekcija palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

        Teisėjų kolegija

konstatuoja:

        Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos priimto Skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

        Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. gegužės 8 d. N. Z. H. ir kitos įpėdinės atstovas AB „Swedbank“ pateikė Panevėžio miesto 7-ojo notarų biuro notarės 2017 m. gegužės 3 d. raštą Nr. S-53, suteikiantį teisę įpėdiniams gauti iš AB „Swedbank“ pažymą apie mirusio AB „Swedbank“ kliento P. Z. (toliau – Klientas) vardu „Swedbank“ esančias lėšas, draudimo sutartis, pensijos kaupimo sutartis, išnuomotus seifus. AB „Swedbank“ parengė 2017 m. gegužės 12 d. pažymą Nr. RLR-SPAMKT-1251 ir ją perdavė įpėdinių teisėtam atstovui.

        2017 m. liepos 24 d. notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DM-3321 (toliau – Paveldėjimo liudijimas), įpėdinėms buvo paaiškintos AB „Swedbank“ galiojusio proceso aprašymo „Individualių seifų nuoma“ nuostatos, reglamentuojančios mirusio kliento vardu išnuomoto individualaus seifo atidarymo tvarką.

        N. Z. H. iš AB „Swedbank“ esančios sąskaitos sumokėjo mokestį pagal kliento vardu sudarytą seifo nuomos sutartį, tačiau Kliento seifas atidarytas nebuvo.

        2018 m. birželio 7 d. prieš besibaigiant individualaus seifo nuomos sutarčiai AB „Swedbank“ gavo N. Z. H., kuri yra viena iš įpėdinių, skundą, dėl AB „Swedbank“ galiojančios mirusio Kliento išnuomoto individualaus seifo Nr. 235 (toliau – Seifas), kurį jis išsinuomojo pagal 2016 m. rugpjūčio 19 d. individualaus seifo nuomos sutartį (toliau – Sutartis), atidarymo tvarkos, numatančios, kad įpėdiniams tenka visos išlaidos, susijusios su Seifo atidaryme dalyvaujančio antstolio komisiniu atlyginimu ir reikalavo leisti Seife esančius daiktus atsiimti tik vadovaujantis Paveldėjimo liudijimu.

        2018 m. birželio 26 – 29 dienomis vyko AB „Swedbank“ ir N. Z. H. susirašinėjimas elektroninio pašto laiškais dėl AB „Swedbank“ sprendimo, jog Seifo atidarymo metu dalyvaus AB „Swedbank“ darbuotojai. N. Z. H. AB „Swedbank“ paaiškino, kad Seifo atidarymo metu bus sudaroma komisija iš įpėdinių ir AB „Swedbank“ darbuotojų, kuri sudarys Seifo atidarymo metu Seife rasto turinio apyrašą ir konstatuos, jog visas Seifo turinys atiduotas įpėdiniams.

        2018 m. liepos 5 d. Seifas buvo atidarytas ir visi dalyvavę jo atidarymo metu asmenys pasirašė aktą Nr. 1, o įpėdinės, įskaitant N. Z. H. patvirtino, kad joms buvo atiduotos visos seife rastos vertybės ir grynieji pinigai.

        2018 m. liepos 30 d. N. Z. H. pateikė pretenziją AB „Swedbank“, kurioje, vadovaujantis BDAR, buvo prašoma paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu AB „Swedbank“ sudaryta komisija 2018 m. liepos 5 d. susipažino su Seifo turiniu bei uždavė kitus klausimus, kurie susiję su  N. Z. H. asmens duomenų tvarkymu.

        2018 m. rugpjūčio 17 d. AB „Swedbank“ raštu Nr. SR/18-19740 atsakė į klausimus, susijusius su N. Z. H. tvarkomų asmens duomenų apimtimi bei teisiniu pagrindu, taip pat paaiškino, dėl kokių priežasčių „Swedbank“ taiko tokią individualaus seifo atidarymo tvarką, kokia buvo pritaikyta Seifo atidarymo metu.

        BDAR 6 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, kai tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį. To paties straipsnio c punkte nurodyta, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas, kai tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė, o f punkte nurodyta, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrini asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas.

        Nagrinėjamu atveju aktualus ir duomenų kiekio mažinimo principas, kuris nustato, kad tvarkomi asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktas). Šis principas apriboja duomenų, kurie tvarkomi apimtį. Tvarkomi asmens duomenys turi būti ne pernelyg didelės apimties, atsižvelgiant į nustatytus tikslus. Visi asmens duomenys, kurie nėra reikalingi tam tikram tikslui, neturi būti renkami arba toliau tvarkomi. Duomenų valdytojai turėtų siekti nustatyti kuo mažiau duomenų apie kiekvieną asmenį, kurių reikia, kad būtų tinkamai įgyvendintas jų tikslas.

        Iš byloje esančio 2019 m. kovo 27 d. AB „Swedbank“ rašto Nr. 1R-1895(2.13) (toliau – Raštas), kuris skirtas Inspekcijai, matyti, kad pareiškėja nurodė, jog nei Sutartyje nei kitame dokumente nėra pateikiamas pagal sutartį nuomojame seife laikomų daiktų sąrašas. Teigiama, kad seifas yra naudojamas nuomos pagrindais ir Bankui nėra žinomi tokiame seife laikomi konkretūs daiktai. Teismas konstatuoja, kad pareiškėja nežinojo kokius daiktus asmuo laiko nuomojame Seife, todėl daro išvadą, kad būtinybės tikrinti ir daryti daiktų apyrašą seifo atidarymo metu nebuvo. Tokiu būdu rinkdama duomenis apie Seife esančius daiktus, tvarkė juos plačiau, nei reikia būtinam tikslui pasiekti - atidaryti Seifą, taigi pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas.

        Pareiškėja nurodo, kad N. Z. H. asmens duomenų tvarkymas buvo vykdomas ir dėl AB„Swedbank“ prievolių, nustatytų PPTFPĮ, siekiant išvengti pinigų plovimo rizikos ir esant reikalui informuoti FNTT.

        PPTFPĮ (galiojusi redakcija nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. sausio 9 d.) 7 straipsnyje įtvirtinta FNTT teisė įgyvendinant pinigų plovimo ar teroristo finansavimo prevencijos priemones. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad FNTT turi teisę gauti iš šio įstatymo 4 straipsnio 1–8 dalyse nurodytų institucijų, kitų valstybės institucijų (toliau šiame straipsnyje – institucijos), finansų įstaigų, kitų įpareigotųjų subjektų, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, kai jie vertina savo kliento teisinę padėtį arba gina savo klientą, arba atstovauja jam teismo procese arba dėl jo, įskaitant teikiamas konsultacijas dėl teismo proceso pradėjimo arba jo vengimo, savo funkcijoms atlikti reikalingus duomenis ir dokumentus apie pinigines operacijas ir sandorius, kitą informaciją, reikalingą šio įstatymo nustatytoms funkcijoms ir uždaviniams vykdyti.

        Aukščiau minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bankai privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius (1 punktas) bei kitas šios dalies 2–7 punktuose nurodytais atvejais. Šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad klientu laikomas asmuo, atliekantis pinigines operacijas arba sudarantis sandorius su finansų įstaiga ar kitu įpareigotuoju subjektu. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad finansinės paslaugos yra seifo kamerų nuoma.

        PPTFPĮ 17 straipsnyje numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo atkreipti dėmesį į tokią veiklą, kuri, jų nuomone, dėl savo pobūdžio gali būti susijusi su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir ypač į sudėtingus ar neįprastai didelius sandorius ir visas neįprastas sandorių struktūras, kurios neturi akivaizdaus ekonominio ar matomo teisėto tikslo, ir dalykinius santykius ar pinigines operacijas su klientais iš trečiųjų valstybių, kuriose pagal tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų oficialiai paskelbtą informaciją pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonės yra nepakankamos ar neatitinka tarptautinių standartų. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo išnagrinėti tokių operacijų ar sandorių vykdymo pagrindą ir tikslą, o tyrimo rezultatus įforminti raštu.

        Iš byloje esančių duomenų, matyti, kad Inspekcija priimdama Skundžiamą sprendimą kreipėsi į FNTT, kuri 2019 m. spalio 22 d. atsakė Inspekcijai, jog bankai nėra įpareigoti žinoti seifo turinį. Inspekcija raštu kreipėsi ir į Lietuvos banko priežiūros tarnybą (toliau – LBPT), kuri 2019 m. spalio 21 d. atsakyme Nr. 1R-6468(2.13E) nurodė, kad bankai turi laikytis PPTFPĮ nustatytų reikalavimų, teikdami finansines paslaugas įskaitant ir atvejus, kai teikiamos seifo kameros nuomos paslaugos, tačiau PPTFPĮ finansų įstaigoms (įskaitant pareiškėją) tiesiogiai nenumato pareigos sudaryti seife esančių daiktų apyrašą.

        Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nei PPTFPĮ nei kiti teisės aktai pareiškėjai neįtvirtina pareigos žinoti seifo turinį ir sudaryti daiktų apyrašą, taip pat atsižvelgiant į Inspekcijai pateiktus FNTT ir LBPT atsakymus, konstatuoja, kad pareiškėja sudarydama seife esančių daiktų apyrašą neįrodė, jog jos veiksmai atitinka BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktą, jai nekilo pareigos sudaryti seife esančių daiktų apyrašą, todėl negalėjo priimti sprendimo ir vykdyti asmens duomenų tvarkymą. Pareiškėja taip pat neįrodė, kad N. Z. H. duomenų tvarkymui yra taikoma BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta nuostata. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturėjo teisės sudaryti seife esančių daiktų apyrašą ir veikė neteisėtai.

Byloje gautas trečiojo suinteresuoto asmens N. Z. H. atstovo prašymas priteisti trečiojo suinteresuoto asmens naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kartu su prašymu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pateikė 2020 m. rugsėjo 18 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 57 iš kurios matyti, kad už teisinę pagalbą advokato padėjėjui Rolandui Rutei N. Z. H. turėjo sumokėti 400 Eur. Taip pat byloje pateiktas 2020 m. rugsėjo 18 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1081455, patvirtinantis, jog N. Z. H. atsiskaitė su advokato padėjėju Rolandu Rute už suteiktas teisines paslaugas, jam sumokėjusi 400 Eur.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pateiktoje PVM sąskaitoje-faktūroje už suteiktas teisines paslaugas nedetalizavo, kokias konkrečiai teisines paslaugas apėmė atstovavimo paslaugos (t.y. procesinių dokumentų parengimas ar atstovavimas teismo posėdyje ir kt.), taip pat nepateikė teismui išklotinių, patvirtinančių teisinių paslaugų kainos ir darbo laiko sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovo prašymas priteisti trečiojo suinteresuoto asmens naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidas laikytinas abstrakčiu ir nedetalizuotu, todėl netenkintinas.

            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia

Pareiškėjos akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                       Egidija Puzinskaitė

                                                                                                                  Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                                                                                                   Eglė Žulytė-Janulionienė