ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2020 m. vasario 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos ir Norvegijos uždarosios akcinės bendrovės „Norvelita“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11251-674/2019 pagal ieškovės Lietuvos ir Norvegijos uždarosios akcinės bendrovės „Norvelita“ ieškinį atsakovei A. V. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 23 d. sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Lietuvos ir Norvegijos uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Norvelita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. V. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), priimto darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo. Teismo prašė: 1) panaikinti Komisijos 2019 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), priimtą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ir darbo ginčą išnagrinėti iš esmės, priimant naują sprendimą – atsakovės A. V. patikslintą prašymą dėl vieno mėnesio darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio kompensacijos (555 Eur) priteisimo atmesti; 2) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė 2019 m. birželio 7 d. atvyko įsidarbinti, nurodė, kad ką tik grįžo iš užsienio, kur fabrike pakavo salotas. Darbo pokalbio metu paaiškėjus, kad atsakovė turi bakalauro kvalifikacinį laipsnį, jai buvo pasiūlyta brigadininko darbo vieta. Atsakovei sutikus su pasiūlymu, bendrovės personalo vadovė pasiūlė jai 2019 m. birželio 11 d. iš ryto atvykti į bendrovės cechą ir įsitikinti, ar jai tinka darbo vieta. Atsakovė atvyko darbo dienos pabaigoje, tačiau jai buvo leista susipažinti su siūloma darbo vieta bei jos specifika. Atsakovė, susipažinusi su siūloma darbo vieta, informavo bendrovės personalo vadovę, kad ji sutinka užimti brigadininko darbo vietą; tą pačią dieną, t. y. 2019 m. birželio 11 d., šalys pasirašė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo numatyta, kad darbo sutartis įsigalios ir atsakovė faktiškai pradės dirbti 2019 m. birželio 13 d.

3.       Ieškovė nurodė, jog šalims sudarius darbo sutartį, atsakovė buvo supažindinta su bendrovės darbo tvarkos taisyklėmis, leidimų režimo taisyklėmis, įvadiniais mokymais ir pareiginiais nuostatais, jai buvo parodyta, kur ji galės atsiimti leidimą (indentifikavimo kortelę), su kuria galės patekti į bendrovės patalpas ir užfiksuoti darbo pradžią. Atsakovė taip pat buvo informuota, kad 2019 m. birželio 12 d. jai bus pranešta, kurią valandą ateiti į darbą ir kas ją pasitiks bendrovės apsaugos poste. 

4.       Ieškovė pažymėjo, kad 2019 m. birželio 12 d. iš viešai prieinamos informacijos jai tapo žinoma, kad pirminio darbo pokalbio metu atsakovė buvo nesąžininga ir nuslėpė svarbią informaciją apie tai, kad ji jau yra dirbanti, todėl ieškovei kilo abejonių, kad atsakovė galimai bendrovėje visu etatu dirbti ir tinkamai eiti jai pavestų pareigų negalės. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė ikisutartiniuose darbo santykiuose buvo nesąžininga ir sąmoningai nuslėpė svarbią informaciją apie savo darbinę patirtį, užimtumą, ieškovė nusprendė atšaukti dar neįsigaliojusią darbo sutartį. Ieškovės atstovė 2019 m. birželio 12 d. 16:56 val. paskambino atsakovei ir informavo ją, kad jos sutartis yra atšaukiama, kad 2019 m. birželio 13 d. ji į darbą neatvyktų. Žodžiu informavus atsakovę apie darbo sutarties atšaukimą, tą pačią dieną raštu parengtas ir kitą dieną registruotu paštu išsiųstas pranešimas dėl darbo sutarties atšaukimo. 

5.       Ieškovė pažymėjo, kad nors atsakovė buvo informuota apie darbo sutarties atšaukimą, 2019 m. birželio 13 d. 6:30 val. ji atvyko ir savavališkai, apgaulės būdu, pateko į ieškovės tarnybines patalpas (atsakovei nebuvo suteiktas leidimas (identifikacinė kortelė, žyminti darbo laiko apskaitą), jai nebuvo duotos jokios darbo užduotys ir faktiškai dirbti ji nepradėjo). Atvykus ieškovės administracijai į darbą, atsakovė nedelsiant buvo paprašyta apleisti patalpas.

6.       Ieškovė akcentavo, kad 2019 m. birželio 13 d. 6:20 val. atsakovė atvyko į bendrovės apsaugos postą ir, akivaizdžiai meluodama apsaugos darbuotojui, nors ir žinodama, kad jos pasirašyta darbo sutartis jau negalioja, pažeisdama bendrovėje galiojančias leidimų režimo taisykles, neturėdama pagal taisykles privalomos identifikacinės kortelės bei suprasdama, kad po informacijos apie darbo sutarties atšaukimą iš darbdavio pusės ji jos negaus, pateikė nebegaliojančią darbo sutartį apsaugos darbuotojui ir buvo įleista į bendrovės teritoriją. 

7.       Ieškovė nurodė, kad Komisijai į darbo bylą pateikė papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ji pranešė atsakovei apie darbo sutarties atsisakymą dėl atsakovės kaltės; kad atsakovė dirba firmoje „(duomenys neskelbtini)“, aktyviai verčiasi kita veikla, yra korespondentė. Ieškovė tokį atsakovės elgesį vertino ne kaip siekį sukurti darbo teisinius santykius su ieškove, o kaip provokaciją, turint tikslą bet kokiomis priemonėmis pateikti į ieškovės patalpas.

8.       Ieškovės vertinimu, atsakovė, sąmoningai pateikdama ne visą informaciją, reikalingą darbo sutarčiai sudaryti, ją nuslėpdama, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 41 straipsnyje įtvirtintą pareigą laikytis sąžiningumo reikalavimo ikisutartiniuose darbo santykiuose, todėl laikytina, kad šalių sudaryta darbo sutartis neįsigaliojo ir buvo atšaukta dėl atsakovės kaltės.

9.       Ieškovė nurodė, kad išnagrinėjusi tarp šalių kilusį ginčą, Komisija priėmė sprendimą atsakovės prašymą tenkinti ir priteisti jos naudai iš ieškovės 555,00 Eur dydžio kompensaciją. Komisija nurodė, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė pažeidė pareigą laikytis sąžiningumo reikalavimo ikisutartiniuose darbo santykiuose; kad atsakovė yra priskirta savarankiškai dirbančių asmenų kategorijai; kad ieškovė nenurodė priežasčių ir neįvardijo aplinkybių, dėl kurių darbo sutartis su atsakove yra atšaukiama; ir sprendė, kad darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės. Ieškovės vertinimu, Komisija netinkamai kvalifikavo ginčo santykį, selektyviai ir tendencingai vertino įrodymus, sudarė sąlygas atsakovei nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita, todėl skundžiamas sprendimas yra naikintinas. Ieškovės manymu, atsižvelgiant į tai, kad šalių sudaryta darbo sutartis neįsigaliojo ir buvo atšaukta dėl atsakovės (darbuotojos) kaltės, šiai pažeidus DK 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningumo reikalavimą, nuslepiant nuo darbdavio tikruosius įsidarbinimo tikslus bei informaciją apie savo kitą darbovietę/veiklą, ieškovei nekyla pareiga sumokėti atsakovei DK 42 straipsnio 3 dalyje nustatytos 1 darbo užmokesčio dydžio kompensacijos.

10.       Atsakovė A. V. atsiliepime nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė: 1) ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl jos kaltės, todėl ginčijamas Komisijos sprendimas turi būti paliktas nepakeistas.

11.       Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės argumentai, esą ji įsidarbinimo bendrovėje metu turėjo kitų tikslų – diskredituoti ieškovės įmonę, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovė nurodė, jog siekė įsidarbinti tik dėl to, kadangi ieškovės įmonėje, remiantis viešai prieinamais duomenimis, vidutinis darbo užmokestis viršija vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje. Kadangi atsakovė viena augina nepilnametį vaiką, jai buvo ypač svarbu gauti nuolatines pajamas, todėl ji kreipėsi dėl įsidarbinimo. Atsakovė akcentavo, kad jos siekis įsidarbinti niekaip nesusijęs su jos nereguliariai vykdoma papildoma individualia veikla. Atsakovės vertinimu, būtent ieškovė nesilaikė pareigos elgtis sąžiningai, kadangi akivaizdžiai diskriminavo atsakovę dėl to, kad ji teikia paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą, todėl darbo santykius nutraukė neteisėtai. Atsakovė nurodė, kad jai jokios darbo sutarties atšaukimo priežastys nebuvo nurodytos, darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl jos kaltės, todėl jai pagrįstai priklauso kompensacija. 

12.       Atsakovė nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad atsakovė įsidarbinimo metu dirbo kitoje bendrovėje bei galimai visu etatu nebūtų galėjusi dirbti ieškovės bendrovėje. Atsakovė akcentavo, kad bandymo įsidarbinti metu kitoje įmonėje nedirbo, o teikė paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą R. S. IĮ „A. R.“; kad dirbdama pagal individualios veiklos pažymėjimą, turi galimybę pati reguliuoti savo darbo laiką, todėl tokia asmeninė veikla niekaip nebūtų trukdžiusi atlikti darbo funkcijas ieškovės bendrovėje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13.       Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškovės Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ ieškinys buvo atmestas. Teismas nusprendė priteisti atsakovės A. V. naudai iš ieškovės 555,00 Eur dydžio kompensaciją, neatskaičius mokesčių; teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2019 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

14.       Teismas nurodė, kad atsakovė nuolatinių darbinių santykių neturėjo, nedirbo pagal nustatytą darbo grafiką, taigi nebuvo kliūčių, apie kurias ji privalėjo informuoti darbdavį, ir kurios galėjo paveikti darbo sutarties sudarymą bei jos vykdymą. 

15.       Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo darbinantis, į nagrinėjamą bylą svarių rašytinių įrodymų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą, nepateikė.

16.       Teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta darbo sutartis pripažintina neįsigaliojusia. Teismas pažymėjo, jog atsakovė iki darbo pradžios neturėjo jokios raštu pateiktos informacijos, kad jos darbo sutartis neįsigalioja ir ji nebus įdarbinta; tiek darbo sutarties viename iš egzempliorių, tiek rašte ,,Dėl darbo sutarties atšaukimo“ nebuvo nurodyta objektyvių priežasčių ir aplinkybių, kodėl darbdavys nusprendė, kad darbo sutartis atšaukiama.

17.       Teismas konstatavo, kad darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl darbuotojos kaltės, todėl atsakovei turi būti išmokėtas vieno mėnesio pagal darbo sutartį sulygtas darbo užmokestis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

18.       Apeliaciniame skunde ieškovė (apeliantė) Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas aplinkybes dėl kliūčių, apie kurias atsakovė turėjo informuoti darbdavį, galinčių paveikti sutarties sudarymą, bei dėl įrodymų nebuvimo, jog įsidarbindama atsakovė siekė atlikti žurnalistinį tyrimą, iš esmės nepaminėjo atsakovės nesąžiningumo fakto, nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų faktų, liudytojų parodymų, bei galiausiai pateiktų rašytinių įrodymų, ir sprendimą priėmė remdamasis tik atsakovės žodiniais paaiškinimais. Teismui tokiu būdu vertinus tik pavienius įrodymus, o ne byloje esančių įrodymų visetą, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeidus įrodymų vertinimo ir tyrimo taisykles. 

18.2.                      Teismas neatskleidė bylos esmės; iš esmės vertino darbo sutarties atšaukimo įforminimo ir informavimo apie darbo sutarties atšaukimą aplinkybes, nukrypdamas nuo bylos esmės – dėl kieno kaltės tarp šalių sudaryta darbo sutartis neįsigaliojo (buvo atšaukta), kas laikytina savarankišku teismo sprendimo panaikinimo pagrindu.

18.3.                      Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė pastovių darbinių santykių neturėjo, nedirbo pagal sudarytą darbo grafiką, taigi nebuvo kliūčių, apie kurias atsakovė turėtų informuoti darbdavį. Pirmosios instancijos teismas padarydamas tokią išvadą netinkamai taikė ir aiškino DK 42 straipsnio 3 dalyje ir DK 25 straipsnio 1 dalyje, DK 24 straipsnio 1 dalyje bei DK 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos darbo santykių šalims elgtis sąžiningai, laiku pranešti apie aplinkybes, kurios turi įtakos darbo sutarties sudarymui vykdymui ar nutraukimui bei darbo sutarties neįsigaliojimo (atšaukimo) dėl darbuotojo kaltės turinį.

19.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė A. V. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl darbo sutarties atšaukimo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai bylą nagrinėjo tuo aspektu, dėl kieno kaltės neįsigaliojo darbo sutartis, o nustatęs, kad darbo sutarties atšaukimą iniciavo ieškovė, teismas pagrįstai sprendė, kad sutartis neįsigaliojo būtent dėl ieškovės kaltės. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė visiškai nepagrįstai teigia, kad atsakovė esą pažeidė DK 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąžiningumo reikalavimą, tačiau būtent ieškovė nesilaikė minėtame įstatyme nustatytos pareigos elgtis sąžiningai būsimo darbuotojo atžvilgiu, kadangi akivaizdžiai diskriminavo atsakovę dėl to, kad ji teikia paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą, todėl neteisėtai atšaukė darbo santykius su atsakove. Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė jos nesąžiningumo darbinantis, neįrodė, jog darbo sutartis neįsigaliojo dėl atsakovės kaltės, tad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

21.       Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius įrodymus, teismui buvo pateikta: 2019 m. rugsėjo 12 d., 2019 m. spalio 17 d., 2019 m. lapkričio 7 d., 2019 m. lapkričio 21 d. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ ištraukos, suvestinė lentelė. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino tarp atsakovės ir savaitraščio „(duomenys neskelbtini)“ galimai egzistuojančių darbo teisinių santykių. Ieškovė pažymėjo, kad iš teikiamų laikraščio ištraukų matyti, jog net 20 proc. savaitraščio straipsnių autorė yra atsakovė; jie įrodo tiesioginį atsakovės profesinį ryšį su savaitraščiu „A. R.“. Ieškovės manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neturėjo tikslo įsidarbinti pas ieškovę, o tik savo nesąžiningais veiksmais siekė atlikti žurnalistinį tyrimą ir pakenkti ieškovės reputacijai. Ieškovė akcentavo, jog šių rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.

22.       2020 m. vasario 14 d. apeliacinės instancijos teisme buvo gautas ieškovės prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo. Teismui buvo pateikta: 2020 m. sausio 16 d. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikacija, 2019 m. rugsėjo 13 d. vaizdo įrašas. Ieškovė nurodė, kad teikiamoje publikacijoje nufotografuotas visas leidinio kolektyvas, tarp jų – ir atsakovė, o tai patvirtina, kad atsakovė yra nuolatinė laikraščio korespondentė ir ją su savaitraščiu sieja nuolatinio pobūdžio darbo (paslaugų teikimo) teisiniai santykiai; teikiamas vaizdo įrašas patvirtina aplinkybes, kad atsakovė į įmonės patalpas stengėsi patekti ir pateko apgaulės būdu. Ieškovė prašė pridėti teikiamus papildomus įrodymus prie bylos, kadangi jie turi reikšmės nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ir neužvilkins operatyvaus bylos nagrinėjimo. 

23.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).

24.       Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). 

25.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kad jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.

         Dėl faktinių bylos aplinkybių

26.       Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. birželio 11 d. ieškovė Lietuvos ir Norvegijos UAB ,,Norvelita“ ir atsakovė A. V. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė buvo įdarbinta UAB ,,Norvelita“ lašišų filetavimo ceche brigadininke. Darbo sutartyje sutarta, kad atsakovė dirba pagal iš anksto patvirtintą darbo grafiką, ne ilgiau kaip 12 valandų per dieną ir 48 valandų per savaitę; darbo užmokestis 700 Eur mokamas pagal patvirtintus galiojančius įkainius už atliktą darbą, bet ne mažiau negu nustatytas minimalus LR Vyriausybės valandinis įkainis; darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2019 m. birželio 13 d.; nustatytas bandomasis laikotarpis nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. spalio 13 d. Darbo sutartis pasibaigė, darbo sutartyje nurodant – nedirbo, nes 2019 m. birželio 12 d. išsiaiškinta, kad atsakovė yra dirbanti, todėl SODRAI nepranešta. 2019 m. birželio 11 d. atsakovė A. V. pasirašytinai buvo supažindinta su darbo tvarkos taisyklėmis, leidimų režimo taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, išklausė įvadinius mokymus.

27.       Nustatyta, kad 2019 m. birželio 12 d. atsakovei registruota pašto siunta buvo išsiųstas pranešimas „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ apie tai, kad Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ atšaukia tarp įmonės ir atsakovės 2019 m. birželio 11 d. pasirašytą neįsigaliojusią darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės įdarbinti neketina.

28.       Nustatyta, kad 2019 m. birželio 13 d. A. V. kreipėsi į Komisiją su skundu dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Komisija, išnagrinėjusi darbo bylą, A. V. prašymą tenkino, nusprendė priteisti iš Lietuvos ir Norvegijos UAB ,,Norvelita“ A. V. naudai 555,00 Eur dydžio kompensaciją.

29.       Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. birželio 25 d. Visuomenės informavimo etikos komisijai ieškovė pateikė raštą „Dėl visuomenės informavimo etikos pažeidimus padariusio žurnalisto“. Visuomenės informavimo etikos komisija 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ nusprendė pripažinti, jog žurnalistė A. V., bandydama apgaule patekti į UAB „Norvelita“ gamybines patalpas, pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 7 straipsnį, nustatantį, jog informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais; įpareigojo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakciją paskelbti šį sprendimą laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-1577-1047/2020 pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Norvelita“. 

30.       Nustatyta, kad atsakovė A. V. laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2019-12-11 vertėsi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą. R. S. individualios įmonės ,,A. R.“ direktorė teismui pranešė, kad neturi jokios sutarties su A. V.; ji dirba laisvai samdoma žurnaliste, nėra jokio rašytinio įpareigojimo ar įsipareigojimo; perka parašytus tinkamus straipsnius.

Dėl ginčo esmės

31.       Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise (DK 24 straipsnio 1 dalis).

32.       DK 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, taip pat ir tada, kai darbo sutartis nesudaryta, turi laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo, sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigų. Darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais (DK 2 straipsnio 1 dalis).

33.       Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis) (DK 42 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti (DK 42 straipsnio 3 dalis).

34.       Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės (DK 42 straipsnio 3 dalis). 

35.       Ieškovės vertinimu, atsakovė, sąmoningai pateikdama ne visą informaciją, reikalingą darbo sutarčiai sudaryti, ją nuslėpdama, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė DK 41 straipsnyje įtvirtintą pareigą laikytis sąžiningumo reikalavimo ikisutartiniuose darbo santykiuose, todėl laikytina, kad šalių sudaryta darbo sutartis neįsigaliojo ir buvo atšaukta dėl atsakovės kaltės. Ieškovė pažymėjo, kad iš viešai prieinamos informacijos jai tapo žinoma, kad pirminio darbo pokalbio metu atsakovė buvo nesąžininga ir nuslėpė svarbią informaciją apie tai, kad ji jau yra dirbanti, todėl ieškovei kilo abejonių, kad atsakovė galimai bendrovėje visu etatu dirbti ir tinkamai eiti jai pavestų pareigų negalės. Ieškovė nurodė, kad atsakovė yra laikraščio žurnalistė ir siekė įsidarbinti ieškovės įmonėje tam, kad galėtų atlikti žurnalistinį tyrimą. 

36.       Atsakovė nurodė, kad ieškovės argumentai, esą ji įsidarbinimo bendrovėje metu turėjo kitų tikslų – diskredituoti ieškovės įmonę, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovės teigimu, ji siekė įsidarbinti tik dėl to, kadangi ieškovės įmonėje, remiantis viešai prieinamais duomenimis, vidutinis darbo užmokestis viršija vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje; kad jai, vienai auginant nepilnametį vaiką, buvo ypač svarbu gauti nuolatines pajamas; kad jos siekis įsidarbinti niekaip nesusijęs su jos nereguliariai vykdoma papildoma individualia veikla. Atsakovės vertinimu, būtent ieškovė nesilaikė pareigos elgtis sąžiningai, kadangi akivaizdžiai diskriminavo atsakovę dėl to, kad ji teikia paslaugas pagal individualios veiklos pažymėjimą, todėl darbo santykius nutraukė neteisėtai.

37.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovė A. V. laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2019-12-11 vertėsi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą. Į nagrinėjamą bylą pateiktos laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikacijos, iš kurių nustatyta, kad šiame leidinyje yra publikuojami atsakovės A. V. straipsniai. Iš R. S. individualios įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorės pranešimo nustatyta, kad laikraštis su atsakove neturi jokios sutarties, kad atsakovė dirba laisvai samdoma žurnaliste, iš jos yra perkami parašyti straipsniai, tinkami leidiniui. 

38.       Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovė A. V. nuolatinių darbinių santykių neturėjo ir nedirbo pagal nustatytą darbo grafiką ar visu etatu, taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo kliūčių, galinčių paveikti darbo sutarties sudarymą ir jos vykdymą, apie kurias atsakovė turėjo informuoti darbdavį. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad DK 41 straipsnio 1 dalyje numatytos sąžiningumo bei darbo sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo pareigos buvo laikytasi.

39.       Byloje esantys įrodymai (laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ esančios atsakovės publikacijos) nesudaro pagrindo neginčijamai spręsti, kad atsakovė, įsidarbindama ieškovės įmonėje, siekė atlikti žurnalistinį tyrimą. Atsakovė neneigė, o bylos duomenys patvirtino, kad ji yra žurnalistė, rašanti straipsnius, kuriuos publikuoja minėtas leidinys, tačiau šios aplinkybės neįrodo ieškovės teiginių, kad atsakovės siekis buvo atlikti žurnalistinį tyrimą ir pakenkti ieškovės reputacijai. Kitokių išvadų nėra pagrindo daryti ir išanalizavus ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus bei bylos duomenis, susijusius su atsakovės veiksmai tą dieną, kai turėjo įsigalioti tarp šalių sudaryta darbo sutartis. 

40.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė UAB ,,Norvelita“ neįrodė atsakovės A. V. nesąžiningumo darbinantis, į byla nepateikė neginčijamų įrodymų ir objektyvių duomenų, kurie pagrįstų atsakovės nesąžiningumą. Nagrinėjamu atveju darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl atsakovės (darbuotojo) kaltės, todėl ieškovė (darbdavys) privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. 

41.       Ieškovė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės nesąžiningumo fakto, nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, liudytojų parodymų, pateiktų rašytinių įrodymų, ir sprendimą priėmė remdamasis tik atsakovės žodiniais paaiškinimais. Teismui tokiu būdu vertinus tik pavienius įrodymus, o ne byloje esančių įrodymų visetą, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeidus įrodymų vertinimo ir tyrimo taisykles.

42.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

43.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius rašytiniu įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą; priimdamas procesinį sprendimą vadovavosi savo vidiniu įsitikinimu. Konstatuotina, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

44.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo analizuojamos ieškovės apeliaciniame skunde pažymėtos aplinkybės, taip pat į bylą pateikti papildomi įrodymai, kuriuos įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.        

Dėl bylos procesinės baigties

45.       Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). 

47.       Teismui nutarus, kad ieškovės Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl atsakovės A. V. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismui pateikė 2020 m. sausio 30 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį apie 1300 Eur sumos sumokėjimą advokatui už teisines paslaugas.

48.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, atsakovės pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, bei į atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai (2418,00 Eur), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra nepagrįstas ir pernelyg didelis.

49.       Minėtų rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių); už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai yra 1,3 (8.11 punktas). Nurodyta suma (1300 Eur) ne tik viršija rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį, bet ir atsižvelgiant į pateikto procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, tai, kad atsakovė iš esmės nurodė argumentus, kurie buvo nurodyti ir procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, bylos sudėtingumą bei analizuotus klausimus, spręstina, kad minėta suma yra per didelė, šiuo atveju prieštarautų protingumo bei sąžiningumo principams. Todėl dėl nurodytų priežasčių atsakovei apeliacinės instancijos teisme priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir atsakovei iš ieškovės priteistina 600 Eur suma bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos ir Norvegijos UAB „Norvelita“ (į. k. 110723673) atsakovei A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.