VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė,

dalyvaujant pareiškėjui J. R., jo atstovui advokatui Viliui Mačiulaičiui,

atsakovo atstovui Olegui Lago,

liudytojui G. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Prašė sprendimą vykdyti skubiai.

Nurodo, kad skundžiamu Įsakymu jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes
pareigas nuo 2020 m. kovo 18 d., nustatant pareiginės algos koeficientą 16.5. Pareiškėjas su Įsakymu nesutinka ir mano, kad tarnybinė nuobauda jam skirta nepagrįstai.

 Pareiškėjas pažymi, kad informaciją, kurią komentavo dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2019 m. balandžio 27 d. publikuotame straipsnyje „Prokurorai pratrūko: mus pavertė politikų įrankiu“, naujienų portale lrytas.lt straipsnyje „Lietuvos ryto tyrimas“, jis sužinojo dėl savo kaip prokurorų profesinės sąjungos pirmininko statuso. Tai, kad prokuroras kalbintas kaip profesinės sąjungos pirmininkas rodo ir publikacijoje nurodytos pareiškėjo pareigos, t. y. profesinės sąjungos pirmininko. Atsakovė visiškai nevertino fakto, kad pareiškėjas savo nuomonės visai nebūtų reiškęs, jei nebūtų profesinės sąjungos pirmininkas. Publikacijoje išsakyta nuomonė buvo pateikta, kaip vertinimas, negerovių iškėlimas prokuratūroje, o pareiškėjui, kaip profesinės sąjungos pirmininkui, prokurorų atstovui, yra privalu pranešti apie negeroves, kylančias institucijoje. Pareiškėjas siekė ginti viešąjį interesą, ateityje sukurti kuo geresnes ir skaidresnes darbo sąlygas prokurorams.

Taip pat paaiškina, kad atsakovas neanalizavo pareiškėjo nurodytų faktų. Su žurnaliste kalbėjo apie senesnius (6–8 metų senumo įvykius) (turint mintyje CŽV kalėjimus), kad pokalbio metu vyko bendro pobūdžio diskusija dėl žiniasklaidoje atskleidžiamų skandalingų faktų ir buvo minimos hipotetinės situacijos. Atviros diskusijos metu pareiškėjas nurodė, kad teiginiai apie galimą neteisėtą persekiojimą ir poveikį tyrimui išplaukė iš anksčiau buvusios diskusijos apie CŽV kalėjimus. Pareiškėjas su žurnaliste diskutavo apie galimas poveikio priemones ir būdus per specialiąsias tarnybas daryti
poveikį prokurorams ir tyrėjams, tačiau jis tikįs Lietuvos teismais ir teisingumu. Visas interviu buvo atvira diskusija, o galutinė versija buvo išspausdinta, net jam nedavus peržvelgti viso galutinio interviu varianto, visiškai nepaisant jo pateiktų pastabų. Pareiškėjo žurnalistei išsakyta nuomonė buvo iškreipta ir pateikta, kaip jo teiginiai, didžioji dalis teiginių buvo ištraukta iš konteksto.

Mano, kad sprendimas jam skirti tarnybinę nuobaudą yra grįstas diskriminaciniais motyvais. Būtent dėl jo, kaip darbuotojus atstovaujančio organo – Profesinės sąjungos pirmininko – veiksmų, pasisakymų visuomenės informavimo priemonėms, visiškai neatsižvelgiat į straipsnio tikslą bei turinį, jis buvo pradėtas persekioti dėl savo veiklos profesinėje sąjungoje, darbdaviui nepatiko išsakyta kritika ir vietoje to, kad būtų išsiaiškinti prokuratūros darbo trūkumai ir problemos, siekiant susidoroti su
kritiką išsakiusiu profesinės sąjungos pirmininku, buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Mano, kad įrodinėjimo pareiga diskriminacijos bylose turi būti perkelta darbdaviui.

Mano, kad skirta nuobauda yra neproporcinga. Pirma, nėra tarnybinio nusižengimo, už kritiką tarnybinė nuobauda apskritai neturi būti skiriama ir dar viena griežčiausių. Antra, neatsižvelgta į pareiškėjo ilgametį darbą, tik teigiamas charakteristikas ir nuolatinį skatinimą.

Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011) pasisakyta dėl prokurorų išsakomos kritikos, ginama teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą bei draudimas persekioti už kritiką yra žmogaus laisvės, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis; 33 straipsnio 2 dalis). 

Kritikos turiniui, yra keliamas tiesos bei pagrįstumo reikalavimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (toliau – ir EŽTT), tokio pobūdžio kritika, kuri neturi savyje faktinio pagrindo, priskiriama vertinamųjų teiginių kategorijai, kurios (teiginio, nuomones) tikrumas, nors ir nepasiduoda įrodinėjimui, bet ir tokia nuomone (kritika) gali peržengti leistinas kritikos ribas, jeigu ji neturi jokio faktinio pagrindo (pvz.,1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlic prieš Austriją (Pareiškimo Nr. 11662/85). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjo išsakyta kritika buvo susijusi su
prokuratūroje esančiomis ydomis, prokuratūros darbo organizavimu bei politiniais sprendimais, galimai darančiais įtaką prokuratūros darbui. Dėl šių aspektų pareiškėjo išsakyta kritika vertintina kaip nepažeidžianti nei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir PĮ), nei Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 „Dėl Lietuvos Prokurorų etikos kodekso ir Prokurorų etikos komisijos veiklos nuostatų patvirtinimo“, 2012 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-15 patvirtinta nauja redakcija (toliau – ir Prokurorų etikos kodeksas), reikalavimų, priimtina ir reikšminga viešojo intereso pagrindais.

Pareiškėjo nuomone, atsakovė visiškai neįrodė savo teiginių apie itin didelę ir sunkiai pataisomą žalą. Nagrinėjamu atveju, nei iš 2019 m. birželio 17 d. Prokurorų etikos komisijos išvados ,,Dėl prokuroro J. R. veiksmų“ (toliau – ir Išvada), nei iš 2019 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras sprendimu Nr. 17.9.-9570 ,,Dėl prokurorų etikos komisijos išvados“ (toliau – ir Sprendimas) nematyti, kad atsakovė prieš priimdama Įsakymą butų nustačiusi Pareiškėjo kaltę.

Pareiškėjas teigia, kad buvo praleisti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai: atsakovė praleido PĮ 41 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą 6 mėnesių terminą. Nagrinėjamu atveju Išvada buvo surašyta 2019 m. birželio 17 d. Šios išvados pagrindu 2019 m. liepos 12 d. buvo priimtas Sprendimas skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pažeminimą pareigose. Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priimtas 2020 m. kovo 5 d., vadinasi tarnybinė nuobauda skirta praėjus beveik 8 mėnesiams nuo sužinojo apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą momento. Atvejai, kai tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra užtrunka ilgiau nei 6 mėnesius dėl kreipimosi į teismą siekiant panaikinti profesinės sąjungos atsisakymą
duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, nevertinami kaip tokia išimtis (žr. pvz.,
2015 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-537-520/2015, 2015 m. gegužės28 d.
nutartį administracinėje byloje Nr. A-1057-520/2015). Nors prokurorams valstybės tarnybos įstatymas nėra taikomas, ši LVAT praktika aiškintina kaip analogija ir prokurorų tarnybos teisiniams santykiams.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškina, kad Prokurorų etikos komisija Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjo komentarai žiniasklaidai apie galimas sistemines prokuratūros veiklos ydas gali būti pateisinami visuomenės informavimo ir viešojo intereso tikslais, tačiau atkreipė dėmesį, kad prokuroras turėtų susilaikyti nuo nepagrįstų komentarų apie konkrečius kitų prokurorų kontroliuojamus ar kontroliuotus ikiteisminius tyrimus, o bet kokio pobūdžio komentarai turi būti teikiami nepažeidžiant nustatytų etikos reikalavimų, t. y. neįžeidžiamai ir laikantis pagarbos. Straipsnyje pateiktų prokuroro J. R. teiginių visuma formuoja nepagrįstai neigiamą nuomonę apie Lietuvos prokuratūrą, ikiteisminių tyrimų pagrįstumą bei teisėtumą, taip yra menkinamas visuomenės pasitikėjimas prokuratūra, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais. 

Atsakovė teigia, kad pareiškėjo kaltė apibūdinta Išvados 13 punkte, būtent: „Komisija įvertino, kad pareiškėjas, akivaizdžiai suprasdamas, kad bendrauja su visuomenės informavimo atstove – žurnaliste, atsakinėdamas į jos klausimus apie kitus prokurorus, jų atliktus, atliekamus ikiteisminius tyrimus ar teisme nagrinėjamas baudžiamąsias bylas, savo teiginius grįsdamas nepatikrintais duomenimis, kitų asmenų galimai jam papasakotomis aplinkybėmis ir jų subjektyviu suvokimu bei interpretavimu, straipsnyje nurodytais teiginiais <...>“. Taigi, Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas suvokė savo veikos neteisėtą pobūdį, numatė neigiamų pasekmių atsiradimą ir norėjo taip elgtis, tai yra jo veika yra tyčinė. Be to, Išvadoje konstatuotas teisės pažeidimo objektas (11punktas), objektyvioji pusė, tai yra veika, pasekmės ir priežastinis ryšys (13.1–13.5 papunkčiai, 14 punktas), taip pat subjektas – prokuroras J. R.. Taigi visi pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo sudėties elementai Išvadoje pilnai nustatyti. Pareiškėjo kaltė taip pat apibrėžta Sprendimo 5 pastraipoje, kurioje nurodyta, kad, kaip
matyti iš prokuroro J. R. 2019 m. gegužės 3 d. rašytinių paaiškinimų, J. R., kalbėdamas su žurnaliste ir aiškiai suvokdamas, kad jo pateikta informacija bus paviešinta visuomenės informavimo priemonėje, kaip medžiagą žurnalistės straipsniui teikė informaciją, kurios dalį jis pats vertino kaip nepatikrintą ir galinčią būti gandais, dalį – pagrįstą emocijomis arba interpretacijomis, žiniasklaidoje publikuotais straipsniais. Taigi pareiškėjo tarnybinis nusižengimas padarytas tyčine kaltės forma.

Pareiškėjo teiginiai apie diskriminaciją yra nepagrįsti ir paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019.

Teismas sprendime, vertindamas Prokurorų profesinės sąjungos nurodytus atsisakymo skirti J. R. tarnybinę nuobaudą motyvus, konstatavo, jog Generalinės prokuratūros nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su J. R. veikla Prokurorų profesinėje sąjungoje. Prokurorų profesinė sąjunga administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 teismui atsiliepime pripažįsta, kad prokuroras J. R., pateikdamas savo nuomonę žurnalistei viešai, nevykdė Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko funkcijų, o tai iš esmės prieštarauja J. R. argumentams, jog jis žurnalistės buvo kalbintas ne kaip eilinis prokuroras, o kaip asmuo, galintis išsakyti nuomonę apie visą prokuratūros sistemą, t. y. kaip visų darbuotojų (prokurorų) interesams atstovaujantis asmuo – Profesinės sąjungos pirmininkas.

Pažymi, kad pareiškėjas tik atsiliepime teismui administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 nurodė, kad su žurnaliste kalbėjosi kaip visų darbuotojų (prokurorų) interesus atstovaujantis asmuo. Iki to laiko J. R. nei Prokurorų etikos komisijai, nei Generalinei prokuratūrai nenurodė šios aplinkybės. Pareiškėjo argumentus, kad su žurnaliste kalbėjosi kaip visų darbuotojų (prokurorų) interesams atstovaujantis asmuo ir dėl to buvo diskriminuojamas, vertintina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti tarnybinės atsakomybės. Mano, kad pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kuriais remiantis galėtų būti konstatuota, kad tarnybinė nuobauda skirta siekiant nubausti pareiškėją išimtinai tik dėl to, kad jis yra Prokurorų profesinės sąjungos pirmininkas ir narys.

Dėl laisvės reikšti įsitikinimus nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 10 d. nutarime pažymėjo, kad valstybė gali apriboti valstybės tarnautojų teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kiek tai yra susiję su jų tarnybinėmis pareigomis ir funkcijomis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, valstybės tarnautojo laisvę reikšti savo įsitikinimus ir kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą gali riboti pagrindiniai jo veiklos etikos principai. Minėtų teisių bei etikos principų ryšį LVAT yra pabrėžęs ne vienoje administracinėje byloje (pvz. nutartys
Nr. A-756-851/2008, A-438-2561/2011 ir kt.). Kadangi pareiškėjo pasisakymai žiniasklaidoje buvo dezinformacinio pobūdžio, neatitiko Prokurorų etikos kodekso reikalavimų, jo išsakyti teiginiai negali būti laikomi įsitikinimų reiškimu ir valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritika.

Mano, kad tarnybinė nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Pagal PĮ 41 straipsnio 6 dalį tarnybinę nuobaudą įsakymu skiria Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Etikos komisijos išvadą. Generalinio prokuroro ši išvada nesaisto. Sprendime Generalinis prokuroras motyvavo savo pasirinkimą: prokuroro J. R. niekuo nepagrįsti teiginiai pažemina prokuroro vardą, valstybės institucijų ir visos valstybės tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą įstatymams, pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, valstybės vadovais, demokratiniu valstybės valdymu ir teise, ir taip griauna konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką valstybės institucijų autoriteto, pasitikėjimo valstybės teisine sistema sumenkinimas, diskreditavimas ir pan. paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (pvz., nutartys Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-161/2012, 2K-232/2012, Nr. 2K-316/2013, 2K-7-335/2013, Nr. 2K-100/2014). Publikuoti prokuroro J. R. teiginiai sukėlė milžinišką visuomenės pyktį ir reakciją žiniasklaidoje. Jie buvo cituojami daugelio nacionalinių ir regioninių žiniasklaidos priemonių straipsniuose, šiais klausimais buvo rengiamos TV laidos, situaciją tiria Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija. 2019 m. gegužės 6 d. vykusiame Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos posėdyje apygardų vyriausieji prokurorai informavo Generalinį prokurorą, kad sulaukė daugybės prokurorų, pasipiktinusių publikuotais teiginiais, skambučių, kad prokurorai teigė besijaučiantys labai įžeisti ir pažeminti, kad jų darbas nuvertintas (Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolas Nr. 17.9.-6800). Nuobaudos parinkimą lėmė pareiškėjo einamos pareigos: vadovaujamas pareigas einančiam asmeniui keliami aukšti tarnybinės veiklos ir elgesio standartai, todėl iš vadovo pagrįstai tikimasi, kad jis bus stiprus moralinis ir dorovinis autoritetas pavaldiniams. Tačiau prokuroras J. R., nepaisydamas šių reikalavimų, prokurorus, galimai ir savo pavaldinius, išvadino „vergais ir sukčiais“, kitais teiginiais sumenkino jų tarnybą ir juos įžeidė. Generalinis prokuroras įvertino ir kitas reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir pareiškėją charakterizuojančias aplinkybes. Šios aplinkybės yra nurodytos Sprendime ir Išvadoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 41 straipsnio 6 dalimi, Prokurorų etikos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-16 „Dėl Prokurorų etikos komisijos nuostatų patvirtinimo“, 52 punktu.

Dėl terminų pažymi, kad maksimalus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas yra 36 mėnesiai nuo veikos padarymo dienos. Pareiškėjas veiką padarė 2019 m. balandžio 27 d. (straipsnio dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijos diena). Skundžiamas įsakymas priimtas 2020 m. kovo 5 d., tai yra nepraleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo termino. Pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra neturėjo galimybės paskirti nuobaudą anksčiau dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi turėjo laikytis teisės aktuose nustatytų privalomų procedūrų. Nuo 2019 m. liepos 17 d. iki 2020 m. kovo 4 d. tarp Generalinės prokuratūros ir Prokurorų profesinės sąjungos vyko ginčas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti Pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Skundžiamas įsakymas priimtas 2020 m. kovo 5 d., tai yra kitą dieną šiam ginčui pasibaigus. Šių procedūrų nesilaikymas sudarytų profesinių sąjungų valdymo organų nariams prielaidą piktnaudžiauti teise bei išvengti tarnybinės atsakomybės. PĮ numatytų privalomų procedūrų laikymasis, kai jos nustatyta tvarka dar yra ginčijamos ir nagrinėjamos dviejų instancijų administraciniuose teismuose (nesant procesinio delsimo ar vilkinimo), negali būti pagrindas kaltam asmeniui išvengti tarnybinės atsakomybės. Priešingu atveju būtų nepagrįstai paneigtas atsakomybės neišvengiamumo principas.

 Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad 2011 m. susikūrė prokurorų profesinė sąjunga. Valdžia buvo stipri, todėl reikėjo kontrolės mechanizmų, nebijoti išsakyti kritiką. Pastebėjo, kad bijo viešumo, o šiaip visi raštai kaip žirniai į sieną. Jau seniau buvo praktika viešinti spaudoje. Pareiškėjas 2011 m. buvo išrinktas prokurorų profesinės sąjungos pavaduotoju, o nuo 2015 m. pirmininku. K. atsistatydino iš pavaduotojų. Iš pradžių pareiškėjas stabdė iniciatyvas kritikuoti, bandė spręsti problemas. Valdžia ėmė slapukauti, ieškoti, kas nutekino informaciją. Reaguojant į narių iš Kauno skundus, 2018 m. Prokurorų profesinė sąjunga užsakė Valicko psichologinio klimato Kaune tyrimą. 2019 m. pradžioje 15 min pasirodė straipsnis apie J. G., vasario ar kovo mėnesį vyko visuotinis profesinės sąjungos narių susirinkimas, kuriame G. J. kėlė klausimų dėl nepotizmo. Profesinės sąjungos narių susirinkimas nubalsavo, kad reikia kreiptis į Generalinį prokurorą dėl informacijos pateikimo, kreipėsi. Tuo metu kolektyvinės sutarties apsirašymas ėjo į pabaigą. 2019 m. pasirodė straipsnis apie Generalinio prokuroro skyrimą, daugelį jis šokiravo. Žurnalistė paskambino pareiškėjui ir pasiūlė susitikti pasikalbėti apie prokuratūros sistemines bėdas, Generalinio prokuroro paskyrimą J. G. į pareigas. Pareiškėjas sutiko susitikti, susitiko, suprato, kad turi anoniminių šaltinių. Paaiškino, kad uždavė retorinį klausimą „ar prokurorai vergai, baudžiauninkai?“. Kritikavo vadovybę, nenorą spręsti problemas, o ne prokurorus, jų nevadino baudžiauninkais, vergais. A. R. rašė apie prokuratūros reformas Rytų Europoje, kur pastebėjo neigiamas tendencijas prokurorų nepriklausomumo aspektais. Į teismo klausimą atsakė, kad 2014 m. su M. D. bendravo kaip profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas. 2019 m. spalį visuotiniame profesinės sąjungos surinkime buvo nubalsuota už tai, kad jis liktų pirmininku. Profesinės sąjungos taryba nubalsavo, kad ne profesinės sąjungos pozicija tai, ką jis kalbėjo žurnalistei. D. V. kritikavo daug smarkiau, bet už tai nebuvo persekiojamas. Į teismo klausimą atsakė, kad iš anksto neplanavo taip kalbėti. Iki 2015 m. su žurnalistais susitikdavo po 2 kartus per mėnesį, o po 2015 m. susitikimai būdavo daugiau teorinio lygmens. Į teismo klausimą atsakė, kad teikė nuomonę kaip profesinės sąjungos pirmininkas. Su žurnaliste susitiko viešai. Nė viena byla iš komentuotų nebuvo jo. Pokalbio idėja buvo, kad jeigu tai tiesa, tai kur žiūri prokurorų vadovybė. Į teismo klausimą atsakė, kad dirbti gali grįžti, su tiesioginiu vadovu sutaria puikiai. Pripažįsta, kad nepavyko išvengti emocionalumo.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais. Į teismo klausimą atsakė, kad prašo grąžinti pareiškėją į iki tol eitas pareigas. Papildomai paaiškino, kad profesinės sąjungos pirmininkas turi pareigą atskleisti negeroves. Profesinių sąjungų įstatymas nustato tokią pirmininko teisę. Į teismo klausimą atsakė, kad Prokurorų etikos kodeksas taikomas ir profesinės sąjungos pirmininkui. Kritika išsakyta prokuratūros vadovybės ir politikų atžvilgiu. Seimo komisijos Išvadą reikia vertinti, nes joje užfiksuotos aplinkybės, pasisakymai realiai buvo, ji buvo panaikinta dėl kitų motyvų. Į teismo klausimą dėl diskriminacijos atsakė, kad aplinkybės, leidžiančios daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, yra pareiškėjo pareigų ėjimas. 

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad neprieštarauja, kad pareiškėjas papildytų reikalavimą prašymu grąžinti į ankstesnes pareigas. Paaiškino, kad teismų sprendimai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl jais reikia vadovautis: pasakyta, kad ne kaip profesinės sąjungos pirmininkas veikė. Į teismo klausimą, ar Prokurorų etikos kodekso naujausi pakeitimai paskelbti TAR atsakė, kad negali atsakyti.

Teismo posėdyje liudytojas G. J. paliudijo, kad yra prokuroras, realių pavaldumo santykių tarp jo ir pareiškėjo nėra, yra profesinės sąjungos narys, buvo tarybos narys iki 2019 m. vasario. Tiksliai nepamena. Profesinė sąjunga įsteigta 2011 m. vasario 17 d., veikė aktyviai, rašė raštus D. V., iš vadovybės atsakymų suprato, kad jie nepatenkinti. Buvo susitikę su E. P. kaip kandidatu, susidarė įspūdis, kad problemų nežino. Generalinio prokuroro prašė susitikti ir kalbėjo apie atrankas, manė kad jos neteisingos, laimi ne pirmas kandidatas. 2018 m. profesinės sąjungos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad santykiai su vadovybe yra sudėtingi. Prokuratūros vadovybė nedaro monitoringo, kas vyksta su valdymu. Apie tyrimą buvo informuotas Generalinis prokuroras. Pirmas tyrimas 2013 m. irgi buvo profsąjungos iniciatyva. Susirinkime pasakė, kad reikia viešinti tyrimo rezultatus. Viešumo, kiek pamena, nebuvo. 2019 m. balandžio 3 d. visuotinio susirinkimo metu kalbėjo apie poreikį kažką daryti. Susirinkimas nusprendė, kad reikia gauti informaciją dėl sąskrydžio. 2019 m. pradžioje buvo paruoštas raštas tarybai, bet ji nieko nedarė. Pasiūlymo eiti į spaudą susirinkimo 2019 m. balandžio 3 d. metu nebuvo. 2019 m. birželio 10 d. buvo raštas Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Europos institucijoms profesinės sąjungos vardu dėl paskyrimų į pareigas. Į teismo klausimą atsakė, kad susirinkime klausimo dėl politikų įtakos prokurorams nebuvo. Į teismo klausimą atsakė, kad 2016 m. kritikavo, bet nebuvo trauktas atsakomybėn. Dabar jo nepatraukė atsakomybėn. Nes etikos komisija nubalsavo taip. Etikos komisijoje buvo daug visuomenės atstovų. Į teismo klausimą atsakė, kad nežino, kad kas būtų nubaustas už interviu spaudai. Apklausą inicijavo Vilniaus ir Kauno apygardos prokuratūros. Į teismo klausimą atsakė, kad pokalbyje nedalyvavo, jo negirdėjo. J. R. interviu davė kaip profesinės sąjungos pirmininkas.

Teismas

konstatuoja:

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2019 m. balandžio 19 d. pareiškėjas susitiko su žurnaliste R. K..

2019 m. balandžio 25 d. žurnalistė R. K. el. paštu atsiuntė pareiškėjui preliminarų straipsnį.

2019 m. balandžio 25 d. pareiškėjas el. laišku pateikė savo pastebėjimus dėl straipsnio.

2019 m. balandžio 27 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotas straipsnis „Prokurorai pratrūko: mus pavertė politikų įrankiu“, naujienų portale lrytas.lt publikuotas straipsnis „Lietuvos ryto tyrimas. Prokurorai prabilo apie užsakytas bylas, susidorojimus ir nešvarius politikų žaidimus“ (toliau – ir Publikacija), kuriame atspausdintas pareiškėjo interviu su žurnaliste R. K..

2019 m. balandžio 29 d. atsakovė paprašė pareiškėjo pateikti turimą informaciją ir konkrečias faktines aplinkybes apie Publikacijoje paskelbtus pareiškėjo teiginius.

2019 m. gegužės 3 d. pareiškėjas pateikė raštą „Dėl informacijos pateikimo“.

2019 m. gegužės 8 d. vyko Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos posėdis, į kurio darbotvarkę įtraukti klausimai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020–2022 m. strateginio veiklos plano projekto svarstymas – valstybės biudžeto poreikio pagal priemones projektas ir diskusija tema „Prokuratūra skaidrumo ir atvirumo visuomenei kontekste“. Posėdyje nutarta: 1) siūlyti Generaliniam prokurorui peržiūrėti Prokurorų atrankos nuostatus skiriant didesnį dėmesį šiems klausimams: tikslingumas skelbti atrankos dalyvių balus; naujas vertinimo kriterijus „Busimo vadovo vertinimas“; formalizuoti susitikimo su tinkamiausiais kandidatais prieš paskiriant į pareigas procedūrą; Generalinio prokuroro sprendimo dėl skyrimo paaiškinimas; balų pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius vertinimo kriterijus santykis; 2) siūlyti Generaliniam prokurorui kreiptis į Prokurorų etikos komisiją su prašymu ištirti ir įvertinti viešai išsakytus teiginius dėl neva vykstančio politikų kišimosi į ikiteisminius tyrimus, piktnaudžiavimo korupciniuose tyrimuose bei kitų dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir to paties pavadinimo informaciniame portale skelbiamose publikacijoje nurodytų atvejų, o, esant pagrindui, pavesti vertinti minėtas aplinkybes ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

2019 m. gegužės 10 d. Generalinis prokuroras raštu Nr. 17.9.-6892 „Kreipimasis dėl prokurorų galimai padarytų pažeidimų ištyrimo“ kreipėsi į Prokurorų etikos komisiją ir be kita ko prašė ištirti, ar pareiškėjas bendraudamas su visuomenės informavimo priemonių atstovais ir išsakydamas teiginius apie galimai vykstantį aukštų politikų kišimąsi į bylų tyrimą, neteisėtą persekiojimą, poveikį tyrimui, galimai padarytas kitas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei nurodydamas kitus atvejus, kurie buvo publikuoti, laikėsi Prokurorų etikos kodekso 7.1, 5.2.2, 5.3.2, 5.4.1, 5.7.2, 5.9.1 papunkčių reikalavimų bei kitų prokuroro elgesio bei profesinės etikos (veiklos) principų ir normų.

2019 m. gegužės 14 d. buvo priimtas nutarimas atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-2-01-00015-19, kuriuo prokuroras atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu dėl spaudimo ar poveikio M. D..

2019 m. gegužės 15 d. Prokurorų etikos komisijos pirmininkas nusprendė pradėti tyrimą pagal 2019 m. gegužės 10 d. Generalinio prokuroro kreipimąsi dėl pareiškėjo veiksmų.

2019 m. gegužės 17 d. pareiškėjas raštu Nr. 17.9.-7146 „Dėl paaiškinimo“ paprašytas pateikti pasiaiškinimą dėl galimo Prokurorų etikos kodekso pažeidimo.

2019 m. gegužės 24 d. pareiškėjas pateikė el. laiškų kopijas ir nurodė, kad paaiškinimus pateiks Prokurorų etikos komisijos posėdyje.

2019 m. gegužės 31 d. vyko Prokurorų etikos komisijos posėdis, kuriame dalyvavo pareiškėjas.

2019 m. birželio 17 d. Prokurorų etikos komisija pateikė Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui išvadą Nr. 1.6-10 ,,Dėl prokuroro J. R. veiksmų“, kurioje konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. R. pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2, 5.9.1 ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus ir pasiūlė jam skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

2019 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras sprendimu Nr. 17.9.-9570
,,Dėl prokurorų etikos komisijos išvados“ pritarė Išvados konstatuojamosios dalies teiginiui, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2, 5.9.1 ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus, tačiau nesutiko su Išvados siūlymu skirti Pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Sprendime buvo konstatuota, kad Pareiškėjui skirtina griežtesnė tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2019 m. liepos 17 d. raštu Nr. 17.2.- 3393 ,,Dėl sutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas – prokurorų profesinės sąjungos valdymo organo nariui“ kreipėsi į Prokurorų profesinę sąjungą prašydama suteikti sutikimą paskirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

Prokurorų profesinė sąjunga 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. T-1 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ informavo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, jog atsisako duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui. Atsakovė savo nesutikimą grindė tuo, jog duodant sutikimą skirti drausminę nuobaudą, būtų paneigtas darbuotojų (sąvoką naudojant plačiąja prasme) jungimosi į profesines sąjungas tikslas, kad darbuotojai jungiasi į profesines sąjungas apginti profesines, ekonomines ir socialines teises.

2019 m. rugpjūčio 21 d. atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą
prašydama panaikinti Profesinės sąjungos 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. T-1 ,,Dėl prašymo
duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ išreikštą nesutikimą paskirti pareiškėjui tarnybinę
nuobaudą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2020 generalinės prokuratūros prašymą tenkino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3368-438/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą.

Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras 2020 m. kovo 5 d., vadovaudamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu, kuriuo Atsakovė prašymas leisti skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, buvo tenkintas, priėmė Įsakymą Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“. Įsakyme nurodyta, kad vadovaujantis PĮ 36 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir 6 dalimi, 391 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgiant į Prokurorų etikos komisijos 2019 m. birželio 17 d. išvadą Nr. 1.6-10 ,,Dėl prokuroro J. R. veiksmų“, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2, 5.9.1 ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus, taip pat į Lietuvos Respublikos Generalinio
prokuroro 2019 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 17.9-9570 ,,Dėl prokurorų etikos komisijos išvados“, Pareiškėjas pripažįstamas pažeidęs Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 (padorumo principas), 5.7.2 p. (solidarumo principas), 5.9.1 p. (atsakomybės principas) ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus. Įsakymu pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas nuo 2020 m. kovo 18 d., nustatant pareiginės algos koeficientą 16.5.

PĮ 391 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorų padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus nagrinėja Prokurorų etikos komisija šio Įstatymo ir Generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Prokurorų etikos komisija, išnagrinėjusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kreipimusis, pateikia savo išvadą, o konstatavusi, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis ar kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas, – išvadą Generaliniam prokurorui dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tarnybinių patikrinimų prokurorų atžvilgiu atlikimo tvarką reglamentuoja Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. I-86 (čia ir toliau vadovaujamasi teisės akto redakcija, galiojusia nuo 2018 m. gegužės 18 d.) (toliau – ir Nuostatai). Minėtos PĮ nuostatos pagrindžia, kad tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorui taikymo pagrindas yra prokurorų etikos komisijos pateiktoje išvadoje nustatyti pažeidimai – tiek konkretūs faktai, patvirtinantys atsakomybėn traukiamo asmens neteisėtą veikimą ir / ar neveikimą, tiek teisės aktų nuostatos, numatančios konkrečias elgesio taisykles, etikos principus, kurie buvo pažeisti. Prokurorų etikos komisijos išvada apibrėžia tarnybinės atsakomybės taikymo ribas, t. y. negali būti pritaikyta atsakomybė už tokius veiksmus ir / ar neveikimą, kurie nebuvo nustatyti išvadoje, o tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyką nustato PĮ 41 straipsnio 2 dalyje numatyto subjekto kreipimesi nurodyti duomenys. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo dalykas buvo nurodytas Generalinio prokuroro 2019 m. gegužės 10 d. rašte
Nr. 17.9.-6892 „Kreipimasis dėl prokurorų galimai padarytų pažeidimų ištyrimo“. Pagal LVAT praktiką bylą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo nagrinėjantis teismas turi ne tik patikrinti, ar Prokurorų etikos komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti tarnybinę atsakomybę, bet turi įvertinti, ar tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas esant teisėtam pagrindui, nustatyti, dėl kokių faktų, veikų ar kt. jis buvo pradėtas (LVAT 2019 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-1743-492/2019).

Dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo teisėtumo ir apimties

Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas be teisėto pagrindo. Tokių aplinkybių nenurodė ir proceso dalyviai. Generalinio prokuroro 2019 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 17.9.-6892 „Kreipimasis dėl prokurorų galimai padarytų pažeidimų ištyrimo“ nurodyta, kad poreikis kreiptis kilo pasirodžius straipsniams spaudoje ir gavus pareiškėjo 2019 m. gegužės 5 d. paaiškinimus, taip pat tokį sprendimą priėmus Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. posėdyje. Generalinio prokuroro 2019 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 17.9.-6892 „Kreipimasis dėl prokurorų galimai padarytų pažeidimų ištyrimo“ konkrečiai nurodoma prašoma ištirti pareiškėjo veika: ar pareiškėjas bendraudamas su visuomenės informavimo priemonių atstovais ir išsakydamas teiginius apie galimai vykstantį aukštų politikų kišimąsi į bylų tyrimą, neteisėtą persekiojimą, poveikį tyrimui, galimai padarytas kitas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei nurodydamas kitus atvejus, kurie buvo publikuoti, laikėsi Prokurorų etikos kodekso 7.1, 5.2.2, 5.3.2, 5.4.1, 5.7.2, 5.9.1 papunkčių reikalavimų bei kitų prokuroro elgesio bei profesinės etikos (veiklos) principų ir normų. 2019 m. gegužės 15 d. Prokurorų etikos komisijos pirmininkas nusprendė pradėti tyrimą pagal 2019 m. gegužės 10 d. Generalinio prokuroro kreipimąsi dėl pareiškėjo veiksmų. Taigi tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas esant teisėtam pagrindui, galima aiškiai identifikuoti, dėl kokių faktų, veikų ar kt. jis buvo pradėtas, kokių teisės normų pažeidimas pareiškėjui inkriminuotas.  

Dėl neteisėtos veikos 

Nuostatų 5 punktas nustato, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas – prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas. Tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro: priešingas teisei veikimas ar neveikimas; kaltė (tyčia ar neatsargumas); neigiami padariniai; priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių. Prokuroro veikimas ar neveikimas, kuriuo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, bet nesukeliama realių neigiamų padarinių, laikytinas tarnybiniu pažeidimu esant dviem tarnybinio pažeidimo sudėties elementams: neteisėtam veikimui ar neveikimui ir kaltei (tyčia ar neatsargumas).

Išvadoje ir Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2, 5.9.1 ir 7.1 papunkčiuose nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad eidamas Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko pareiga reiškė kritiką vadovybei, politikams.

Teismas pažymi, kad Prokurorų etikos kodeksas patvirtintas Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 „Dėl Lietuvos Prokurorų etikos kodekso ir Prokurorų etikos komisijos veiklos nuostatų patvirtinimo“. 2012 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroras įsakymu Nr. I-15 patvirtino naują Prokurorų etikos kodekso redakciją, kurios nuostatas pareiškėjas, anot atsakovės, pažeidė. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas negalėjo atsakyti į klausimą, ar šis įsakymas paskelbtas teisės aktų registre. Tačiau teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. I-68 yra paskelbtas Valstybės žiniose (Valstybės žinios, 2004 m. gegužės 7 d., Nr. 76-2634), be to, pareiškėjui inkriminuojamų papunkčių analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos abiejuose Prokurorų etikos kodekso redakcijose. Taigi teismas nagrinės pareiškėjui inkriminuojamas veikas ir jas analizuos pagal naujausią Prokurorų etikos kodekso redakciją.

Prokurorų etikos kodekso (čia ir toliau vadovaujamasi nuo 2012 m. sausio 9 d. galiojančia redakcija) 5.2.2 papunktis nustato, kad prokuroras, vadovaudamasis padorumo principu privalo nešmeižti kitų, neskleisti gandų ir paskalų, be reikalo nekritikuoti kolegų, tarpusavio bendravimą grįsti mandagumu ir tolerancija.

Prokurorų etikos kodekso 5.7.2 papunktis nustato, kad prokuroras, vadovaudamasis solidarumo principu privalo susilaikyti nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, padėti kolegoms apsiginti nuo šmeižto žiniasklaidoje, neadekvačios kritikos ar profesinio diskriminavimo.

Prokurorų etikos kodekso (čia ir toliau vadovaujamasi nuo 2012 m. sausio 9 d. galiojančia redakcija) 5.9.1 papunktis nustato, kad prokuroras, vadovaudamasis atsakomybės principu privalo vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą.

Prokurorų etikos kodekso (čia ir toliau vadovaujamasi nuo 2012 m. sausio 9 d. galiojančia redakcija) 7.1 papunktis nustato, kad prokuroras, sakydamas viešas kalbas, rašydamas straipsnius, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, yra dalykiškas ir santūrus, dėsto gerai apgalvotas mintis, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

Kaip nurodo LVAT (2013 m. vasario 25 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A520-252/2013), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. EŽTT, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26 ir kt.). Iš EŽTK plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (žr., pvz., Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000).

LVAT išaiškino, kad valstybės tarnautojo ar pareigūno teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus bei kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą gali būti ribojama tik įstatymu, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tačiau tai turi būti daroma nepaneigiant šių laisvių ir teisių prigimties bei esmės, laikantis konstitucinio proporcingumo principo, o viešai išsakyta kritika turi nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai; reikalavimas nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos ir pan.) ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas bei jo pagrindu priimto Lietuvos prokurorų etikos kodekso paminėtos nuostatos, yra tos teisės normos, kurios riboja prokuroro, kaip valstybės institucijos pareigūno teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, t. y., nustato sąlygas ir ribas, kurių nepažeisdamas prokuroras gali įgyvendinti savo konstitucinę teisę – kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ( LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011).

Išvadoje Prokurorų etikos komisija pateikia 1) apibendrintą pareiškėjo veikos vertinimą ir 2) konkrečius teiginius ir pažeistas teisės normas. Taigi teismas analizuoja tik šias pareiškėjui inkriminuotas veikas.

1) Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo komentarai žiniasklaidai apie galimas sistemines prokuratūros veiklos ydas gali būti pateisinami visuomenės informavimo ir viešojo intereso tikslais, tačiau atkreipė dėmesį, kad prokuroras turėtų susilaikyti nuo nepagrįstų komentarų apie konkrečius kitų prokurorų kontroliuojamus ar kontroliuotus ikiteisminius tyrimus, o bet kokio pobūdžio komentarai turi būti teikiami nepažeidžiant nustatytų etikos reikalavimų, t. y. neįžeidžiamai ir laikantis pagarbos. Teismas pritaria atsakovės apibendrintam vertinimui – pareiškėjas turėjo teisę duoti komentarus žiniasklaidai apie galimas sistemines prokuratūros veiklos ydas, tai gali būti pateisinama visuomenės informavimo ir viešojo intereso tikslais. Tačiau: 1) būtina nurodyti, kad pateikiama nuomonė, o ne faktai. Aiškiai nurodyti kieno nuomonė teikiama; 2) pateikta nuomonė turi turėti pagrindimą (konkretų (liudytojai, nustatyti faktai, kt.) ar abstraktų (moksliniai tyrimai, anoniminės prokurorų apklausos, kt.); 3) nuomonė turi būti reiškiama neįžeidžiamai, pagarbiai. Nagrinėjamu atveju diskusijoje su žurnaliste pareiškėjas aiškiai nenurodė, kad jis teikia nuomonę, o ne faktus, nenurodė kieno nuomonę jis reiškė (savo, profesinės sąjungos, visų prokurorų, Generalinės prokuratūros), komentavo konkrečius kitų prokurorų kontroliuojamus ar kontroliuotus ikiteisminius tyrimus ir savo nuomonės nepagrindė įrodymais. Pažymėtina, kad Generalinis prokuroras 2019 m. balandžio 29 d. paprašė pareiškėjo pateikti turimą informaciją ir konkrečias faktines aplinkybes apie Publikacijoje paskelbtus pareiškėjo teiginius, Prokurorų etikos komisija 2019 m. gegužės 31 d. posėdyje detaliai aiškinosi ginčui aktualias aplinkybes, teismo posėdyje teismas klausė pareiškėjo apie jo nuomonės pagrįstumą. Pareiškėjas nepateikė savo nuomonę patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas teigia, kad jis pasakojo žurnalistei kitų prokurorų jam, kaip profesinės sąjungos pirmininkui, papasakotas problemas. Teismas pažymi, kad nesant kitokių įrodymų (o jų į bylą pareiškėjas nepateikė, priešingai – atsakovė pateikė įrodymus, kad M. D. apklaustas ikiteisminiame tyrime neigė poveikį jam) šia pareiškėjo veika buvo pažeistas Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 papunktyje nustatytas reikalavimas – prokuroras privalo neskleisti gandų ir paskalų. Taip pat pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.7.2 papunktį, nes nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą. Taip pat pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 7.1 papunktį, kai su žurnaliste bendravo emocionaliai (to neneigia ir pats pareiškėjas – „pasidaviau emocijoms“), kalbėjo spontaniškai, o ne dėstė gerai apgalvotas mintis (pareiškėjas ir prokurorų etikos komisijos posėdyje, ir teismo posėdyje paaiškino, kad planavo kalbėti apie nepotizmą, o palietė daug kitų temų), neakcentavo, kad dėsto savo nuomonę.

Pareiškėjas teigia, kad visą informaciją iš kitų prokurorų jis sužinojo ir interviu jis davė kaip Prokurorų profesinės sąjungos pirmininkas. Teismas atmeta šią pareiškėjo versiją kaip gynybinę. Prokurorų profesinė sąjunga administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 teismui atsiliepime pripažįsta, kad prokuroras J. R., pateikdamas savo nuomonę žurnalistei viešai, nevykdė Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko funkcijų. 2019 m. gegužės 8 d. vykusiame Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos posėdyje S. K., kuris yra prokuratūroje veikiančių profesinių sąjungų deleguotas asmuo, kad ginčo Publikacija nebuvo derinta su Prokurorų profesinės sąjungos taryba, nebuvo rengiama jokių susirinkimų, pritarimo nebuvo. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad nederino interviu su Prokurorų profesine sąjunga, liudytojas teismo posėdyje paliudijo, kad profesinėje sąjungoje nebuvo svarstoma kreiptis į spaudą ir net nebuvo svarstomi visi pareiškėjo Publikacijoje išspausdinti teiginiai. Liudytojas paliudijo, kad Prokurorų profesinėje sąjungoje buvo svarstoma dėl nepotizmo, tačiau politikų kišimasis į prokurorų darbą nebuvo minimas. Be to, teismas nustatė skirtingus profesinės sąjungos veikimo metodus: ir pareiškėjas paaiškino, ir liudytojas paliudijo apie kitokius profesinės sąjungos veikimo metodus (diskusijas visuotiniame susirinkime, taryboje, mokslinių tyrimų užsakymą ir atlikimą, bendravimą su Generaliniu prokuroru raštu, susitikimus, kreipimąsi informacijos ir t.t.).

2) Išvados 13 punkte nurodyta, kad pareiškėjas, akivaizdžiai suprasdamas, kad bendrauja su visuomenės informavimo atstove – žurnaliste, atsakinėdamas į jos klausimus apie kitus prokurorus, jų atliktus, atliekamus ikiteisminius tyrimus ar teisme nagrinėjamas baudžiamąsias bylas, savo teiginius grįsdamas nepatikrintais duomenimis, kitų asmenų galimai jam papasakotomis aplinkybėmis ir jų subjektyviu suvokimu bei interpretavimu, nurodytais teiginiais pažeidė Prokurorų etikos kodeksą. Toliau teismas analizuos konkrečius Prokurorų etikos komisijos vertintus teiginius.

„Jeigu aukšti politikai nesikištų į bylas, jei turėtume stiprų nepriklausomą generalinį prokurorą, tiek daug žmonių nebūtų išvykę. Aukšti politikai pasijuto dievybėmis. Jie kapoja galvas, kad žinotume savo vietą. Jie baudžia arba papirkinėja <...>“. Prokurorų etikos komisija teigia, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 ir 7.1 papunkčių reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

 „– Negi bylų tyrimus galima vairuoti? (žurnalistės klausimas) – Juk taip ir buvo padaryta vadinamoji CŽV kalėjimo byla! Prezidentė žaidė prieš Lietuvą per ankstesnį prokuratūros vadovą. Atsirado byla, ji buvo vilkinama. Todėl mes ir gavome į kaulus Europos žmogaus teisių teisme“. Prokurorų etikos komisija teigia, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.7.2, 5.9.1 ir 7.1 papunkčio reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 5.7.2 papunkčio reikalavimai, nes nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

„– Negi ta byla tebuvo žaidimas, kažkieno įnoris? Kam tai naudinga? (žurnalistės klausimas) – Apie tai bijoma viešai kalbėti, nes yra žmonių, kurie pasipriešino ir dėl to nukentėjo. Ant tokio užsiundomos tarnybos, juos terorizuoja žvalgybininkai, vyksta susidorojimai“. Prokurorų etikos komisija teigia, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 ir 7.1 papunkčių reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

„– Jūs – ne pirmasis pareigūnas, iš kurio tenka išgirsti, kad susidorojama su tais, kurie pasipriešina sistemai. Kaip tai vyksta? (žurnalistės klausimas) – Sugalvojama, kaip neparankų pašalinti. Tam tikrų tarnybų vadovams nurodoma pradėti kriminalinės žvalgybos veiksmus, tyrimą. Pakanka, kad neįvardytas informacijos šaltinis ką nors praneštų, tarkime, kad asmuo paėmė kyšį. Imama klausytis jo pokalbių. Kai kurie aukšti politikai labai greitai išmoko tokias pamokas. Buvo paduodamas sąrašas žmonių ir liepiama jiems pareikšti įtarimus, nors tam nebūdavo pagrindo. Tada informacija numetama žiniasklaidai. Kaip žmogus po to nusiplaus dėmę?“. Prokurorų etikos komisija teigia, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 ir  7.1 papunkčių reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 papunkčio reikalavimai, nes pareiškėjas skleidė gandus, paskalas, 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

„Galbūt mes dabar turėtume kitokią politinės korupcijos, vadinamąją „MG Baltic“ bylą, kurioje kažkodėl teisiami tik vienos partijos atstovai, o kiti – neliečiami. Kodėl ne visi prieš įstatymą yra lygūs? Jeigu taikomi dvejopi standartai, vadinasi, vykdomas kriminalinis nusikaltimas. Ši korupcijos byla parodė, kad vyko politine kova, o jėgos struktūros į ją įtrauktos“. Prokurorų etikos komisija teigia, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.7.2 ir 7.1 papunkčių reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 5.7.2 papunkčio reikalavimai, nes nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

Teismas pabrėžia, kad pritaria pareiškėjo pozicijai, kad Publikacijoje buvo viešai reiškiama kritika. Tačiau LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Lietuvos prokurorų etikos kodeksas nustato dvejopo pobūdžio reikalavimus, kuriuos turi atitikti prokuroro viešai išsakyta kritika, o būtent, kritikos turiniui keliamas tiesos, pagrįstumo reikalavimas („nešmeižti kitų, neskleisti gandų ir paskalų,“; „susilaikyti nuo nepagrįstų ir viešų komentarų“), o kritikos reiškimo būdui (formai) – kultūringo ir moralaus elgesio reikalavimai („bendravimą grįsti mandagumu ir tolerancija“; „su žiniasklaidos atstovais, politikais, teisinio proceso dalyviais elgtis santūriai, objektyviai, vengti familiarumo ar priešiškumo“; „vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą“) (LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011). PĮ 391 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro vardą žeminančiu poelgiu pripažįstamas nepateisinamai aplaidus prokuroro pareigų atlikimas ar jų neatlikimas, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ar kitoks šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas. Teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad pareiškėjo reikšta kritika neatitiko turinio reikalavimų (buvo nepagrįsta, neįrodyta, paremta emocijomis, nuogirdomis, nebuvo akcentuota, kad tai pareiškėjo nuomonė ir t.t.), tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas, 2019 m. balandžio 19 d. diskusijos su žurnaliste metu nekultūringai ar nemoraliai elgėsi, atliko veiksmus, kurie akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš prokurorų, pažemino prokuroro vardą. Bet koks Prokurorų etikos kodekso nuostatų pažeidimas automatiškai nereiškia prokuroro vardo pažeminimo. Taip pat teismas pabrėžia, kad bet koks prokuroro ar prokuratūros vardo menkinimas automatiškai nėra prokuroro vardo pažeminimas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo interviu sumenkino prokuratūros autoritetą, tačiau jo nepažemino (tai pagal savo laipsnį, tarnybinio nusižengimo šiurkštumą skirtingos sąvokos). Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 papunkčio, t. y. pareiškėjas vadovavosi atsakomybės principu, vengė tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą.

Dėl kaltės

Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovė nenustatė pareiškėjo kaltės. Teismas kritiškai vertina faktą, kad pareiškėjo kaltės forma nėra apibendrintai ir aiškiai nurodyta Išvadoje. Vis dėlto prabrėžtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sprendimas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios reikšmės sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Nuobaudų skyrimo procedūros pažeidimas laikomas esminiu ir yra pagrindas nuobaudai panaikinti tik tais atvejais, kai dėl to galėjo būti padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados, vertinant pareigūno veiksmus (žr., pvz., 2013 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-765/2013, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1427-575/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3606-968/2019). Nagrinėjamoje byloje nustatytas pažeidimas pripažintinas neesminiu, nes pareiškėjo kaltė (nors apibendrintai neįvardinta) buvo analizuota ir atskleista Išvadoje. Teismas pritaria atsakovės pozicijai, kad pareiškėjo kaltė aptarta Išvados 13 punkte: „Komisija įvertino, kad pareiškėjas, akivaizdžiai suprasdamas, kad bendrauja su visuomenės informavimo atstove – žurnaliste, atsakinėdamas į jos klausimus apie kitus prokurorus, jų atliktus, atliekamus ikiteisminius tyrimus ar teisme nagrinėjamas baudžiamąsias bylas, savo teiginius grįsdamas nepatikrintais duomenimis, kitų asmenų galimai jam papasakotomis aplinkybėmis ir jų subjektyviu suvokimu bei interpretavimu, straipsnyje nurodytais teiginiais <...>“. Taigi, teismas konstatuota, kad pareiškėjas suvokė / turėjo suvokti savo veikos neteisėtą pobūdį, numatė / turėjo numatyti neigiamų pasekmių atsiradimą ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti. Taigi pareiškėjo veika yra padaryta netiesiogine tyčia. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad žurnalistė ištraukė jo žodžius iš konteksto, kaip gynybinę versiją. Pirma, pareiškėjo pozicija prieštaringa. Viena vertus, jis teigia, kad teiginiai ištraukti iš konteksto, kita vertus, teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko visas išsakytas mintis. Antra, pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų po Publikacijos paskelbimo. Trečia, 2019 m. balandžio 25 d. žurnalistė R. K. el. paštu atsiuntė pareiškėjui preliminarų straipsnį. 2019 m. balandžio 25 d. pareiškėjas el. laišku pateikė savo pastebėjimus dėl straipsnio, iš kurių aišku, kad pareiškėjas suvokė straipsnio turinį ir kaip žurnalistė suprato jų 2019 m. balandžio 19 d. diskusiją, tikslino savo žodžius „girdėjau kalbas“, „tie teiginiai galimai teisingi“, „kažkas turėtų atlikti tyrimą ir nustatyti“, tačiau leido skelbti Publikaciją („dėl CŽV kalėjimų bylos viskas OK“).

Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 19 d. viešo susitikimo su žurnaliste metu skleidė gandus ir paskalas, nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas, santūrus, spontaniškai dėstė savo mintis, nors turėjo suvokti, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė, nepatikslino komentarų pobūdžio (kad tai ne faktai, o pareiškėjo nuomonė, susidariusi iš nuogirdų ir publikacijų spaudoje) ir pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2 ir 7.1 papunkčiuose nustatytus reikalavimus. Šią veiką pareiškėjas atliko netiesiogine tyčia.

Dėl pasekmių ir priežastinio ryšio

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė itin didelės žalos ginčo atveju. Išvadoje konstatuota, kad Publikacijoje pateiktų prokuroro J. R. teiginių visuma formuoja nepagrįstai neigiamą nuomonę apie Lietuvos prokuratūrą, ikiteisminių tyrimų pagrįstumą bei teisėtumą, taip yra menkinamas visuomenės pasitikėjimas prokuratūra, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo niekuo nepagrįsti teiginiai pažemina prokuroro vardą, valstybės institucijų ir visos valstybės tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą įstatymams, pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, valstybės vadovais, demokratiniu valstybės valdymu ir teise, ir taip griauna konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Publikuoti prokuroro J. R. teiginiai sukėlė milžinišką visuomenės pyktį ir reakciją žiniasklaidoje. Jie buvo cituojami daugelio nacionalinių ir regioninių žiniasklaidos priemonių straipsniuose, šiais klausimais buvo rengiamos TV laidos, situaciją tyrė Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija. 2019 m. gegužės 6 d. vykusiame Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos posėdyje apygardų vyriausieji prokurorai informavo Generalinį prokurorą, kad sulaukė daugybės prokurorų, pasipiktinusių publikuotais teiginiais, skambučių, kad prokurorai teigė besijaučiantys labai įžeisti ir pažeminti, kad jų darbas nuvertintas (Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolas Nr. 17.9.-6800).

Teismas konstatuoja, kad dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų kilo neigiamų pasekmių: Publikacijoje pateiktų prokuroro J. R. teiginių visuma formavo nepagrįstai neigiamą nuomonę apie Lietuvos prokuratūrą, ikiteisminių tyrimų pagrįstumą bei teisėtumą, menkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, valstybės institucijomis, valstybės tarnyba, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais. Tą įrodo rezonansas spaudoje ir visuomenėje, klausimų dėl prokurorams daromos įtakos įtraukimas į Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios komisijos darbotvarkę, Generalinio prokuroro spaudai ir kitoms valstybės institucijoms duoti paaiškinimai, tyrimo, pasibaigusio 2019 m. gegužės 14 d. Nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimu, atlikimas ir t. t. 

Tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėjo teiginiai pažemino prokuroro vardą, griovė konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs Publikacijos turinį, taip pat iš į bylą pateiktų prokurorų anoniminės apklausos duomenų, kurie rodo, kad prokurorų vertinimai nevienareikšmiai, ir iš Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolo Nr. 17.9.-6800, kuriame užfiksuota, kad pareiškėjo kelti nepotizmo, favoritizmo klausimai buvo analizuojami ir Generaliniam prokurorui pateikti pasiūlymai peržiūrėti Prokurorų atrankos nuostatus. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo komentarai žiniasklaidai buvo vieša kritika, kuri neatitiko reikalavimų, keliamų jos turiniui, tačiau, be kita ko, 2019 m. balandžio 19 d. pareiškėjo diskusijoje  su žurnaliste buvo ir aktualių problemų, kurios paskatino svarstyti Prokurorų atrankos nuostatų tobulinimą. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo elgesys neigiamai paveikė visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, valstybės institucijomis, valstybės tarnyba, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais, tačiau jis nėra lemiamas, nes visuomenės pasitikėjimą lemia įvairių veiksnių visuma: ekonominės, socialinės, teisinės priežastys, kiti plačiai visuomenėje nuskambėję ir rezonanso sulaukę įvykiai, kitų asmenų elgesys ir t.t.

Dėl diskriminacijos

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jis yra diskriminuojamas, nes eina profesinės sąjungos pirmininko pareigas. Mano, kad įrodinėjimo pareiga, kad diskriminacijos nebuvo, turi būti perkelta darbdaviui. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta. Pirma, pareiškėjas nenurodė prima facie (iš pirmo žvilgsnio) aplinkybių (Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis). Faktas, kad pareiškėjas eina prokurorų profesinės sąjungos pirmininko pareigas, nėra nagrinėjamoje byloje pakankamas, kad būtų vertinamas kaip prima facie (iš pirmo žvilgsnio) aplinkybė. Pareiškėjas profesinės sąjungos veikloje dalyvauja ir eina vadovaujančias pareigas nuo 2011 m., tarnybinė nuobauda skirta 2019 m. Antra, teismas remiasi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytomis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 nurodyta, jog Generalinės prokuratūros nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su J. R. veikla Prokurorų profesinėje sąjungoje.

Dėl terminų

Pareiškėjas teigia, kad tarnybinė nuobauda buvo skirta praleidus 6 mėnesių terminą.

PĮ 41 straipsnio 7 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos.

LVAT praktikoje buvo pasisakyta, kad atvejai, kai tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra užtrunka ilgiau nei 6 mėnesius dėl kreipimosi į teismą siekiant panaikinti profesinės sąjungos atsisakymą
duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, nevertinami kaip tokia išimtis (žr. pvz.,
2015 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-537-520/2015, 2015 m. gegužės 28 d.
nutartį administracinėje byloje Nr. A-1057-520/2015).

Taip pat LVAT praktikoje pažymėta, kad vieno mėnesio termino pažeidimas pats savaime nesudaro pagrindo sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo naikinimui ir laikytinas formaliu, neturinčiu lemiamos reikšmės Įsakymo teisėtumui, nes termino tarnybiniam nusižengimo tyrimui atlikti paskirtis – užtikrinti operatyvų tarnybinio tyrimo atlikimą, kuris gali užsitęsti ne tik dėl valstybės tarnautojo laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ir atostogų laiko, bet ir dėl kitų objektyvių priežasčių (LVAT 2009 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-231/2009; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje  eA-1180-756/2015).

Nagrinėjamoje byloje 2019 m. birželio 17 d. Prokurorų etikos komisija pateikė Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui Išvadą. Tai laikytina tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena. Generalinis prokuroras 2019 m. liepos 12 d. Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjui skirtina griežtesnė tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2019 m. liepos 17 d. raštu Nr. 17.2.- 3393 ,,Dėl sutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas – prokurorų profesinės sąjungos valdymo organo nariui“ kreipėsi į Prokurorų profesinę sąjungą prašydama suteikti sutikimą paskirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Prokurorų profesinė sąjunga 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. T-1 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ informavo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, jog atsisako duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui. 2019 m. rugpjūčio 21 d. atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Profesinės sąjungos 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. T-1 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ išreikštą nesutikimą paskirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2020 generalinės prokuratūros prašymą tenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3368-438/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras 2020 m. kovo 5 d. priėmė ginčijamą Įsakymą. Taigi teismas kritiškai vertina praleistą 6 mėnesių terminą, tačiau, vadovaudamasis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu laiko tai nežymiu, neesminiu atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimu, kuris neturi jokios reikšmės sprendimo pagrįstumui (žr., pvz., 2013 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-765/2013, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1427-575/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3606-968/2019). Pažymėtina, kad atsakovė elgėsi sąžiningai, operatyviai ėmėsi veiksmų ištirti pareiškėjo tarnybinį nusižengimą ir priėmė sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Pats paskyrimas užtruko, nes teisme buvo ginčijamas Prokurorų profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 būtent pareiškėjas apeliacinį skundą pateikė paskutinę termino apskųsti teismo sprendimą dieną (2020 m. sausio 2 d.). Taigi atsakovė elgėsi sąžiningai, o pareiškėjo elgesys prisidėjo prie terminų eigos. Maksimalus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas yra 36 mėnesiai nuo veikos padarymo dienos nebuvo praleistas. Kitoks teisės aiškinimas ir taikymas sudarytų prielaidas nepagrįstai išvengti patraukimo atsakomybėn įstatyme numatytais pagrindais (LVAT 2019 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019).

Dėl proporcingumo

 PĮ 40 straipsnio 6 dalis nustato, kad tarnybinę nuobaudą įsakymu skiria arba sprendimą dėl prokuroro, atleisto iš tarnybos, pripažinimo padariusiu įstatymo pažeidimą, tarnybinį nusižengimą, prokuroro vardą žeminantį poelgį ar kitą Prokurorų etikos kodekso pažeidimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Etikos komisijos išvadą ar šio straipsnio 5 dalyje nurodyto subjekto motyvuotą teikimą, tačiau Generalinio prokuroro ši išvada ir teikimai nesaisto.

LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, kaltės forma yra netiesioginė tyčia. Dėl pareiškėjo neteisėtos veikos kilo neigiamų pasekmių: Publikacijoje pateiktų prokuroro J. R. teiginių visuma formavo nepagrįstai neigiamą nuomonę apie Lietuvos prokuratūrą, ikiteisminių tyrimų pagrįstumą bei teisėtumą, menkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, valstybės institucijomis, valstybės tarnyba, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas prokuratūroje dirba nuo 1993 m., nuo 2000 m. eina vyriausiojo prokuroro pareigas, charakterizuojamas itin teigiamai, tarnybinių nuobaudų niekada neturėjo, ne kartą skatintas, per paskutinius penkerius metus Generalinio prokuroro padėkomis ir vardinėmis dovanomis skatintas 3 kartus, paskutinis vertinimas 2016 m. – Prokurorų atestacijos komisija pareiškėjo tarnybą vertino labai gerai, Generalinis prokuroras šią išvadą patvirtino, 2017 m. apdovanotas Prokuroro garbės ženklu 2-ojo laipsnio medaliu.

PĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) perkėlimas į žemesnes pareigas; 4) atleidimas iš tarnybos.

Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Pirma, teismas atsižvelgia į ilgametę nepriekaištingą pareiškėjo tarnybą. Teismas atsižvelgia į pareiškėjo eitas pareigas, jų sudėtingumą ir ilgametį nepriekaištingą pareiškėjo tiesioginių pareigų atlikimą. Pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas yra pirmasis po ilgos nepriekaištingos tarnybos. Jis, teismo vertinimu, nėra svarbesnis už ilgametę nepriekaištingą tarnybą. Antra, teismas pabrėžia, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas nesusijęs su pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymu. Priešingai – byloje pateikta pareiškėjo charakteristika, kurioje nurodyta, kad tai aukštos teisinės kvalifikacijos specialistas, kvalifikuotas vadovas, gerbiamas prokurorų ir darbuotojų. Tą patvirtina ir tarnybinių nuobaudų nebuvimas, gausūs skatinimai. Trečia, kilusias neigiamas pasekmes teismas vertina kaip didelę žalą, tačiau pabrėžia, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai buvo tik vienas iš veiksnių, formuojančių visuomenės požiūrį į prokuratūrą, valstybės institucijas ir t. t. Ketvirta, teismas atsižvelgia į LVAT praktiką sprendžiant dėl tarnybinių nuobaudų parinkimo. Pagal LVAT praktiką (LVAT 2018 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-632-756/2018) prokurorui kvalifikacinio rango pažeminimas buvo pripažintas pagrįstu, kai prokurorė padarė kelis trunkamuosius tarnybinius pažeidimus (vienas iš jų tiesiogine tyčia, kiti dėl nerūpestingumo), susijusius su ikiteisminio tyrimo pareigų vykdymu. Pareiškėjo padarytas vienas tarnybinis nusižengimas, nesusijęs su  ikiteisminio tyrimo pareigų vykdymu, padarytas netiesiogine tyčia. 

Pareiškėjas remiasi LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. A-438-2561/2011, kurioje pareiškėjui už vadovybės kritiką paskirta tarnybinė nuobauda buvo panaikinta. Teismas taip pat vadovaujasi minėtoje nutartyje suformuluotais LVAT išaiškinimais. Tačiau pareiškėjo ir prokuroro administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 situacija yra skirtingos: LVAT administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 konstatavo, kad prokuroras išsakė kritiką abstraktaus bei negatyvaus pobūdžio teiginiais, o pasisakymai dėl vieno konkretaus atvejo atitiko kritikai keliamus turinio reikalavimus (kalbėta apie visuotinai žinomas aplinkybes). Pareiškėjas 2019 m. balandžio 19 d. diskusijoje su žurnaliste gausiai minėjo konkrečias bylas, nepateikė savo nuomonę pagrindžiančių įrodymų, jo paaiškinimus apie CŽV kalėjimų bylą paneigė M. D. ir t. t. Teismas jau konstatavo, kad pareiškėjo viešai išsakyta kritika neatitiko reikalavimų, keliamų jos turiniui. Taip pat teismas pabrėžia, kad administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 buvo konstatuoti ir kiti nagrinėjamai bylai neaktualūs nuobaudos panaikinimo pagrindai (paskirtoji pareiškėjui nuobauda buvo panaikinta ir dėl jos neteisėtumo (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

Pareiškėjas prašo jam paskirtą tarnybinę nuobaudą panaikinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė esant jo kaltei. Atsakomybę šalinančių aplinkybių teismas nenustatė. Tai lemia tarnybinės nuobaudos paskyrimą pareiškėjui. Tarnybinis nusižengimas padarytas sąmoningai tyčia, pareiškėjas užima vadovaujančias pareigas, dėl tarnybinio nusižengimo kilo neigiamų pasekmių. Tai lemia griežtesnės nei pastaba tarnybinės nuobaudos papeikimo skyrimą. Pažymėtina, kad Prokurorų etikos komisija taip pat siūlė pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą papeikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-649/2013). Taigi teismas, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, tenkina pareiškėjo skundą iš dalies: pakeičia Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui iš perkėlimo į žemesnes pareigas į papeikimą. Teismo vertinimu, papeikimas yra adekvati tarnybinė nuobauda.

Pripažinus, kad keičiama nuobauda iš pareiškėjo iš perkėlimo į žemesnes pareigas į papeikimą, pareiškėjo perkėlimas į žemesnes pareigas laikytinas neteisėtu, atsižvelgiant į teismo posėdyje patikslintą pareiškėjo reikalavimą, pareiškėjas grąžinamas į ankstesnes pareigas – Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas.

Pareiškėjas prašo sprendimą vykdyti skubiai. Sprendimo dalis dėl J. R. grąžinimo į tarnybą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios normos taikymo praktiką nagrinėjant ginčus dėl grąžinimo į valstybės tarnybą (2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-480/2007), nukreipiama vykdyti skubiai.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ  40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nustatyta, kad pareiškėjo interesus Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovavo advokatas Vilius Mačiulaitis. Į bylą buvo pateiktas prašymas atlyginti 1 391,5 Eur bylinėjimosi išlaidų.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas bei su prašymu pateikti dokumentai patvirtina, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro tokios išlaidos: 1028,5 Eur skundo teismui parengimas, 363 Eur pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas jame.

Kadangi pareiškėjo skundas teismui parengtas 2020 m. kovo 16 d., išlaidoms už skundo parengimą taikytinas 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1 317,6 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus užmokestis už skundo parengimą tokiu atveju sudaro 3 294 Eur (1 317,6 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašoma priteisti 1028,5 Eur suma neviršija nurodyto maksimumo, todėl galėtų būti priteista.

Pareiškėjas prašo atlyginti 363 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą jame. Prašyme nenurodyta, kiek laiko užtruko pasirengimas teismo posėdžiui, o teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį, sudėtingumą, specialių žinių poreikį (byla nelaikytina sudėtinga, pagal savo specifiką skundo reikalavimai nepriskirtini naujiems teisės aiškinimo klausimams), sprendžia, kad pareiškėjo atstovui turėjo pakakti 1 val. pasirengti teismo posėdžiams todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu, maksimalus užmokestis už minėtas teisines paslaugas gali būti 135,86 Eur. Administracinė byla Nr. eI3-2860-1047/2020 buvo išnagrinėta dviejuose teismo posėdžiuose 2020 m. birželio 18 d. teismo posėdyje, kurio trukmė – 29 min., ir 2020 m. liepos 2 d. teismo posėdyje, kurio trukmė yra 2 val. 32 min., o tai pagal Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 3 val. Išlaidoms už atstovavimą teismo posėdyje bei pasirengimą teismo posėdžiui taikytinas 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 1 358,6 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu, maksimalus užmokestis už 3 val. atstovavimo teisme tokiu atveju sudaro 407,58 Eur (1 358,6 Eur x 0,3). Taigi pareiškėjo prašoma priteisti suma 363 Eur  už pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose nurodyto maksimumo, todėl galėtų būti priteista.

Byloje yra pateikti įrodymai, kad prašomas priteisti sumas pareiškėjas sumokėjo.

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies (Įsakymo dalis dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui iš perkėlimo į žemesnes pareigas keičiama į papeikimą, pareiškėjas grąžinamas į pareigas), todėl teismas daro išvadą, kad patenkinta 50 procentų pareiškėjo reikalavimų. Atitinkamai pareiškėjui priteisiama bylinėjimosi išlaidų dalis lygi 695,75 Eur (1 391,5 Eur / 2).

Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, sprendžia, jog nėra pagrindo papildomai mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pareiškėjui J. R. iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros iš viso priteistina 695,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo J. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui iš perkėlimo į žemesnes pareigas į papeikimą.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą grąžinti pareiškėją J. R. į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas.

Sprendimo dalį dėl J. R. grąžinimo į tarnybą nukreipti vykdyti skubiai.

Priteisti pareiškėjo J. R. naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 695,75 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt penkis eurus septyniasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią pareiškėjo J. R. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                    Beata Martišienė