Administracinė byla Nr. A-1140-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00716-2015-8

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m.  rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas N. Z. (ankščiau – D. Ž.) (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 9 d. (Marijampolės pataisos namų spaudas ant voko) išsiuntė teismui skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas) priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. (laikotarpis apytikslis) buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 64. Šioje kameroje  visą nurodytą laikotarpį buvo laikomas infekuotas ŽIV asmuo (apytiksliai duomenys J.S., tokių asmenų galimai buvo ir daugiau), taip pat sergantis tuberkulioze asmuo M.Ž. Pareiškėjas teigė, kad šiuos faktus jis sužinojo atvykęs iš Šiaulių TI į pataisos namus. Sužinojus apėmė depresija, nežinomybė dėl savo sveikatos, nes esą dėl netinkamai suteikiamų medicinos paslaugų įkalinimo įstaigoje, realią savo sveikatos būklę galės sužinoti tik išėjęs į laisvę. Be to, pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo suteikta teisė į  ilgalaikius pasimatymus. Tai lėmė išsiskyrimą  su ilgamete drauge. Minėtos laikymo Šiaulių TI sąlygos neatitinka  Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių reikalavimų. Nurodytais Šiaulių TI administracijos veiksmais pareiškėjui buvo sudaryti fiziniai nepatogumai, neigiami dvasiniai išgyvenimai, pažeminta jo garbė ir orumas, sugriauta šeima. Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas prašė priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (CK 6.271 str., 6.250 str.).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba nutraukti bylą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.  kamerose Nr. 46, Nr. 20 ir Nr. 64, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytų suimtųjų/nuteistųjų uždarymo į kameras izoliavimo reikalavimų.  Šiaulių TI vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai kasdien nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus, nėra galimybės.

Vadovaujantis Konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 punktą, kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. Priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas vertinamas kaip diskriminacija, todėl dažniausiai, jei priimamas sprendimas izoliuoti kalintį asmenį, tai ne dėl jo galimybės užkrėsti kitus asmenis, bet dėl grėsmės jo gyvybei dėl smurto iš kitų kalinčių asmenų.

Izoliavimas Šiaulių TI vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąrašu, patvirtintu LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 20 d.  įsakymu Nr. V-250 (toliau – ir Somatinių ligų sąrašas). Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. 

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 11 punkte numatyta, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas yra laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planai patvirtina, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra skirtos anksčiau su laisvės atėmimo bausmėmis susijusiems suaugusiems vyrams,  o sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojų išvadas, privalomi laikyti atskirai. Pareiškėjo teiginiai esą jis buvo laikomas su ŽIV infekuotais asmenimis, arba su asmenimis, kurie serga plaučių tuberkulioze, yra prielaidos. Šiaulių TI tinkamos medicininės pagalbos požiūriu pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. su prašymais suteikti trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Pareiškėjo procesinė padėtis iki 2013 m. balandžio 19 d  jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo suimtasis.  Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtaisiais laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (1 p.); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (3 p.); nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas (4 p.).

Bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, TIVT taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pagal šį teisinį reguliavimą ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1,2, 3 ir 4 punktus nuteistiesiems priskirtiems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Todėl pareiškėjo pretenzijos Šiaulių TI dėl ilgalaikių pasimatymų nepagrįstos.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Pagal teismų praktiką  neturtine žala (CK 6.250 straipsnis) pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis; kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).  Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko.Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka.  Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia didesnį ar mažesnį diskomfortą ar stresą.

Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinti  keli galimi asmens teisių gynimo būdai. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala pinigais priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt.).

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo N. Z. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą  priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teigė, kad prašomą atlyginti žalą  padarė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, t. y. kameroje kartu su pareiškėju  buvo laikomas ŽIV infekuotas ŽIV bei asmuo, sergantis tuberkulioze, be to, buvo atimta teisė į ilgalaikius pasimatymus. 

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Šiaulių TI ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (LVAT 2012 m. liepos mėn. 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-1527-12).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas N. Z. skunde nurodė, kad kameroje kartu su juo buvo laikomas infekuotas ŽIV asmuo, taip pat asmuo, sergantis tuberkulioze. Jam (kalinamam asmeniui) nebuvo pranešta, kad kartu laikomi asmenys yra šių sunkių ligų nešiotojai. Apie tai jis sužinojo išvykęs  iš Šiaulių TI  į pataisos namus. Sužinojęs šiuos faktus  susirgo depresija. Be to, Šiaulių TI pareiškėjui   buvo atimta teisė į ilgalaikius pasimatymus, nes administracija tokių pasimatymų nesuteikdavo. Tuo buvo pažeista jo teisė į pasimatymus ir šeimos gerbimą. Dėl pasimatymų nesuteikimo teko išsiskirti su ilgamete drauge. Minėtais administracijos veiksmais buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sugriauta šeima.

Dėl ilgalaikių pasimatymų teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nė Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtajam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. balandžio 1 d. atsiliepime (44 b.l.) ir 2015 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. 60/09 11180 (17 b.l.)nurodyta, kad pareiškėjas D. Ž. (N. Z.), kuris pagal procesinę padėtį tuomet buvo suimtasis,  nuo  2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių TI administraciją nesikreipė.

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172,  65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. TIVT taisyklės  nenumatė ilgalaikių pasimatymų. Aplinkybė, kad nenumatyta ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės pasimatyti su artimaisiais nebuvo pažeistos. Neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui, nenustatyta.

Dėl pareiškėjo  argumentų, kad jis Šiaulių TI  buvo laikomas kameroje kartu su ŽIV virusu infekuotu asmeniu bei segančiu aktyvia plaučių tuberkulioze, teismas iš Šiaulių TI  2015 m. kovo 31 d. pažymos Nr. 69/06-2044 (16 b.l.) bei atsakovo atsiliepimo (42–47 b.l.) nustatė, kad  pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 46, Nr. 20 ir Nr. 64, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytais suimtųjų/nuteistųjų uždarymo į kameras izoliavimo reikalavimais. Šiaulių TI atsiliepime yra nurodyta, kad šioje įstaigoje pacientų izoliavimas vykdomas atsižvelgiant į medicinines indikacijas ir užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų sąrašu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) įtrauktas į šį sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą  juos izoliuoti, arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. 

Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytais motyvais, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas gali būti vertinamas kaip diskriminacija. Vadovaujantis Konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 punktą, kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. 

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 11 punkte numatyta, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas  laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Teismas nustatė, kad Šiaulių TI yra šios įstaigos direktoriaus patvirtinti suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planai (30–41 b.l.), kuriuose yra numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze arba pagal gydytojo išvadas, privalomi laikyti atskirai kameroje Nr. 105. Pagal pateiktus į bylą  įrodymus pareiškėjas kameroje Nr. 105 nebuvo laikomas. Teismas konstatavo, kad bylos medžiagoje, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 1912 (10–14 b.l.) nėra duomenų, kad pats pareiškėjas sirgtų aktyvia plaučių tuberkulioze ar asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, būtų buvę laikomi kitose kamerose kartu su nesergančiais šia liga asmenimis.

Atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (LVAST 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Remdamasis išdėstytais motyvais teismas nusprendė, kad tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas N. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nesivadovavo pareiškėjo  teismui išdėstytais argumentais, vadovavosi tik atsakovo pateiktais duomenimis. Teismas nepagrindė, kodėl nesivadovavo Konvencija pagal kurios 3 straipsnį  nėra jokių senaties terminų, neatsižvelgė į EŽTT nustatytus kompensacijos dydžio apskaičiavimo kriterijus, nepagrįstai nepriteisė tokios kompensacijos, kokios prašė pareiškėjas, nes už kankinimo faktą  nepakanka pažeidimo pripažinimo fakto ir turi būti priteista kompensacija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus nustatytas aplinkybes bei teisingai pritaikius teisės normas, atsižvelgus į aktualią teismų praktiką. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr.XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, teigdamas, kad atvykęs iš Šiaulių TI į pataisos namus atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę sužinojo, kad tuo laikotarpiu, kai jis nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr.64, su juo toje pačioje kameroje buvo  laikomas  infekuotas ŽIV asmuo ir sergantis tuberkulioze asmuo. Be to, neturtinę žalą kildino ir iš to, kad minėtu laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui buvo uždrausti ilgalaikiai pasimatymai.

Pirmosios  instancijos teismas nenustatė Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad jame nenurodyti konkretūs argumentai, kurie būtų susieti būtent su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Apeliaciniame skunde nurodytas  abstraktaus pobūdžio teiginys esą teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, rėmėsi tik atsakovo pateikta medžiaga, priėmė nemotyvuotą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas priteisiant pareiškėjo prašomą sumą žalai atlyginti. Kiti apeliacinio skundo teiginiai iš viso  neatitinka aplinkybių, kurios buvo nustatytos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir kurių pagrindu suformuluota šio sprendimo rezoliucinė dalis. Teismas sprendime nepasisakė  dėl ieškinio senaties taikymo ar netaikymo, nes toks klausimas šioje byloje nebuvo iškilęs, todėl  apeliacinio skundo teiginiai dėl ieškinio senaties netaikymo neturi jokio ryšio su skundžiamu teismo sprendimu. Nenustatęs Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, teismas  pareiškėjo skundą atmetė visiškai, t. y. teismas nenagrinėjo ir nesprendė ar priteisti pareiškėjui atitinkamo dydžio pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, ar pakanka konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą kaip pakankamą satisfakciją už patirtą neturtinę žalą. Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nepagrįstai nepriteisė tokios kompensacijos, kokios prašė pareiškėjas, nes už kankinimą nepakanka pažeidimo pripažinimo fakto ir turi būti priteista kompensacija, neatitinka šioje byloje skundžiamo teismo sprendimo turinio.

             Teisėjų kolegija  patikrino bylą  pagal ABTĮ 136 straipsnio reikalavimus.

              Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija) tardymo izoliatorius yra suėmimo vykdymo įstaiga (SVĮ 2 str.1 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja kokie asmenys gali būti laikomi tardymo izoliatoriuje, šioje įstaigoje laikomi asmenys, kuriems paskirtas suėmimas (SVĮ 7 str.1 d.1 p.), nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje  nustatyta tvarka (SVĮ 7 str.1 d.7 p.). Be to, suimtiesiems  atitinkamą laiką prilyginami nuteistieji arešto ir laisvės atėmimo bausmėmis (iki nuosprendžio įsiteisėjimo, pasiuntimo į pataisos įstaigas ir kt.) (SVĮ 7 str. 1 d.2,3,4,5,6 p., 12 str. 1 d.).  Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal jo teisinę padėtį  ginčui aktualiu jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu buvo suimtasis. Pagal šią teisinę padėtį ginčui yra aktualus Suėmimo vykdymo įstatymas ir jo nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio,  kuris nustato suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimus, 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas  laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų (SVĮ 10 str.1 d.11 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjas  skunde  neteigė, jog buvo laikomas  su asmeniu, kuris serga  aktyvia  plaučių tuberkulioze. Jokių kitų reikalavimų dėl suaugusių asmenų izoliavimo pagal sveikatos būklę, tame tarpe ir dėl infekuotų ŽIV, Suėmimo vykdymo įstatyme nenustatyta.

Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnyje, kuris skirtas suimtųjų sveikatos priežiūrai, nustato bendrąsias taisykles, kad:  asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims (1 p.); tardymo izoliatoriuose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą ir darbo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai (2 p.); privaloma nuodugniai patikrinti naujų į tardymo izoliatorių priimtų asmenų sveikatos būklę (3 p.); suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai (4 p.).

Asmenų priėmimo į tardymo izoliatorių tvarką nustato Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (bylai aktuali 2014 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.1R-375 redakcija). TIVT taisyklės, be kita ko, numato privalomą  priimamų į tardymo izoliatorių asmenų medicininės apžiūros procedūrą (TIVTT 19 punktas). Ginčui aktualiu laikotarpiu  galiojusios  Lietuvos higienos normos  HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 50 punktas nustatė, kad asmenys į bendras gyvenamąsias patalpas iš tardymo izoliatorių karantino (izoliavimo) patalpų, kuriose atvykę laikomi neilgiau kaip 5 dienas, perkeliami tik po sveikatos patikrinimo, kuris turi būti atliktas per minėtas dienas. Higienos normos HN 76:2010 51 punktas nustatė, kad ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi asmens sveikatos priežiūros įstaigose tik jų sutikimu ir tik kai dėl sveikatos būklės jų negalima palikti gyvenamojoje vietoje arba gyvenamosios patalpos neatitinka higienos reikalavimų. Sprendimas dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priimamas teisės akto nustatyta tvarka. Minėtas teisinis reguliavimas nustato aiškų reikalavimą, kad kiekvienam į tardymo izoliatorių pristatytam asmeniui turi būti atlikta medicininė apžiūra prieš jį paskiriant į atitinkamą gyvenamąją patalpą.

            Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo (kalinimo) sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (kalinimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr.LVAT nutartis administracinėse bylose:2016 m. sausio 5 d. Nr. A-1796-858/2015,  2014 m. vasario 27 d. Nr.A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. Nr.AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo (kalinimo) vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. Nr. A-525-197/2013).

            Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. (laikotarpis apytikslis),  buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 64 su infekuotu ŽIV asmeniu (jų galėjo būti ir daugiau) ir su tuberkulioze sergančiu asmeniu. Pareiškėjas šį  beveik 7 mėnesių laikotarpį nurodė kaip vientisą. Teismas iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.buvo laikomas Šiaulių TI kamerose  Nr. 46, Nr. 20 ir Nr. 64. Kadangi pareiškėjas žalos atsiradimą dėl laikymo sveikatai nesaugiomis sąlygomis  kildina iš laikymo sąlygų kameroje Nr.64, ginčui aktualus tik tas laikotarpis, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje. Iš Šiaulių TI 2015 m. kovo 31 d. pažymos apie pareiškėjo laikymo sąlygas (b.l.16) matyti, kad kameroje Nr.64 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpio nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. atitinkamais  periodais, t.y. pareiškėjo laikymas Šiaulių TI šiuo laikotarpiu  nebuvo nepertraukiamas, susidėjo iš 5 periodų, tarp kurių yra atitinkami intervalai. Taigi pareiškėjo teiginiai apie laikymo kameroje Nr. 64 vientisumą ir  trukmę neatitinka tikrovės.   Pareiškėjas laikymo sąlygų šioje kameroje saugos sveikatai prasme neindividualizavo, apsiribodamas abstraktaus pobūdžio  teiginiu esą  jam  teko dalinis su infekuotu ŽIV asmeniu būties reikmenimis (šaukštu, žirklėmis, skutimosi reikmenimis ir kt.). Pareiškėjo skundas teismui iš esmės pagrįstas abstraktaus pobūdžio teiginiu esą jis apie laikymą skunde nurodytomis  nesaugiomis  sveikatai sąlygomis sužinojo (kada ir kokiomis aplinkybėmis nenurodyta) atvykęs į pataisos namus. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjas išvyko iš Šiaulių TI 2013 m. balandžio 19 d., skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo išsiuntė  2015 m. kovo 12 d., t.y. beveik po dviejų metų. Šie duomenys, skundo pirmosios instancijos teismui nekonkretumas ir apeliacinio skundo formalumas teisėjų kolegijai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas byloje  nepagrindė, kad ginčo laikotarpiu  buvo konkretūs jo laikymo Šiaulių TI faktai, kuriais  Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo atžvilgiu teisės aktų nustatytus sveikatos saugos reikalavimus.

          Atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus (Šiaulių TI direktoriaus įsakymu patvirtintus suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planus), kad ginčui aktualiu laikotarpiu  sergantiems aktyvia plaučių tuberkulioze  arba pagal gydytojo išvadas privalomiems laikyti asmenims laikyti buvo paskirta 105 kamera. Taigi atsakovo atstovas  pateikė įrodymus, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytai izoliacijai užtikrinti  turėjo atitinkamą kamerą. Pareiškėjas kameroje Nr.105 negyveno, o tai reiškia, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo patalpinintas  su asmenimis, kuriuos pagal gydytojų išvadas privalu laikyti atskirai.

            Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgdamas  į  nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu  faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012 m. birželio 28 d. Nr. A822-2474/2012, 2015 m.balandžio 14 d. Nr.A-1010-575/2015,  2015 m. birželio 17 d. Nr.A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. Nr.A-707-662/2016 ir kt.).

          Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punkte pažymėta, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas nustato, kad  atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad  asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz. LVAT  2012 m. birželio 28 d. nutartį  administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012).  LVAT, be kita ko, yra atkreipęs dėmesį ir į  nacionalinės institucijos -  Lietuvos AIDS centro  metodines rekomendacijas  „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, kurių  26 punkte nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte rekomenduota, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis (LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartis  administracinėje byloje Nr.A822-2474/2012). Visuomenės švietimui skirtoje literatūroje ir atitinkamose interneto svetainėse,  remiantis medicinos srities tyrimų  duomenimis paaiškinti ŽIV plitimo būdai, t.y. kad  ŽIV plinta 3 būdais: lytinių santykių metu, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs; per kraują (pvz., narkomanams dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis; perpilant kraują); ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką. Išaiškinta, kad  ŽIV neužsikrečiama oro lašeliniu būdu, ŽIV neperduodamas per kasdienius socialinius kontaktus, taip pat buities būdu (pvz., naudojantis tuo pačiu tualetu, tais pačiais indais, kitais buities reikmenimis) ar per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus). Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde teismui teigė esą su galimai infekuotu ŽIV asmeniu dalijosi  buities reikmenimis.

             Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintą Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašą, tačiau įtraukta  su pastaba, kurioje nustatytos izoliavimo sąlygos. Minėtoje pastaboje nurodyta, kad  nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Taigi teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti. Taigi dėl Šiaulių TI administracijos veiksmų neteisėtumo (ar teisėtumo) CK 6.271 straipsnio prasme  būtų galima svarstyti tuo atveju, jei byloje būtų duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su infekuotu ŽIV asmeniu, kuris įstaigos administracijai buvo raštiškai pareiškęs norą būti izoliuotais nuo kitų asmenų arba kai dėl tokio asmens  nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti tokį asmenį. Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra.

           Remdamasis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti  ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.) pareiškėjo izoliavimo nuo kitų asmenų  sveikatos saugos aspektu. Pirmosios instancijos teismas bylos  įrodymų visumą  vertino  tinkamai (ABTĮ 57 str.6 d.).

            Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir įrodymų vertinimu (ABTĮ 57 str.), kad nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus ilgalaikių pasimatymų aspektu. Pažymėtina, kad  tardymo izoliatoriaus administracija spręsti, ar įstaigoje laikomam asmeniui gali būti suteiktas pasimatymas su giminaičiais ar kitais asmenimis, turėtų pagrindą tik gavusi asmens prašymą ir kiekvienu konkrečiu atveju individualiai vertindama pagal Suėmimo vykdymo įstatymo ir TIVT taisyklių reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė nė vieno konkretaus  atvejo, susieto su atitinkama  data ir faktinėmis aplinkybėmis, kad jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, o administracija atsisakė suteikti. Šiaulių TI pateikė įrodymus  (Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų registracijos žurnalo duomenis) kokiais klausimais pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. kreipėsi į įstaigos direktorių. Iš šių duomenų matyti, kad šiuo ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dėl  pasimatymų suteikimo į administraciją nesikreipė. Pareiškėjui nepateikus konkrečių  duomenų apie galimą jo teisių pažeidimą, teismui nebuvo pagrindo nustatyti  kokį nors konkretų atvejį ir įvertinti atitinkamus Šiaulių TI veiksmus (neveikimą) CK 6.271 straipsnio prasme. Teismas  teisinį reguliavimą, nustatantį bendrąsias taisykles dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims,  taikė iš esmės teisingai.

             Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta viešosios atsakomybės  (CK 6.271 straipsnis) pagrindinė  sąlyga – valdžios institucijos (šiuo atveju Šiaulių TI)  neteisėti veiksmai. Minėta, kad nustačius, jog nėra bent vienos viešosios atsakomybės sąlygos, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

          Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.  Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.