Civilinė byla Nr. e2A-665-343/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14946-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.13; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1, 3.1.7.6; 3.1.7.11
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 26 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Tomegris“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-28343-877/2018 pagal ieškovės mažosios bendrijos „Konelita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomegris“ dėl nuostolių priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė iš atsakovės prašė priteisti 790 Eur nuostolius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminariu sprendimu ieškovės reikalavimai buvo tenkinti visiškai.
2. Nurodė, kad 2018 m. gegužės 16 d. tarp šalių buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis, kuria šalys susitarė, jog atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. iš pasikrovimo vietos paims ir ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatys krovinį adresu (duomenys neskelbtini), bei perduos gavėjui UAB „GPA Logistika“. Dėl minėtos paslaugos suteikimo buvo sutartas 133,10 Eur (kaina su PVM) atlygis. 2018 m. gegužės 17 d. atsakovė išrašė PVM sąskaitą – faktūrą minėtai sumai ir pateikė ieškovei apmokėti. Tačiau atsakovė nei 2018 m. gegužės 17d., nei 2018 m. gegužės 18 d. krovinio neapėmė, nurodydama, kad krovinį galės paimti tik kitą savaitę. Dėl susiklosčiusios padėties, ieškovė turėjo skubiai rasti kitą vežėją, o pigiausiai rasta ir vežėjui UAB „Arans Freight“ ieškovės sumokėta pervežimo kaina buvo 900 Eur. Dėl netinkamų atsakovės įsipareigojimų vykdymo, ieškovė patyrė 790 Eur nuostolius.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Pripažino, jog 2018 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. ji nepateikė pakrovimo priemonės pagal ieškovės užsakymą, tačiau esminė vežėjo pareiga pagal vežimo sutartį yra ne atvykti į pakrovimo vietą sutartu laiku, tačiau pristatyti krovinį į paskirties vietą laiku ir perduoti jį gavėjui. Vėlavimo pristatyti krovinius ir su tuo susijusių nuostolių atlyginimą reglamentuoja CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies nuostatos. Šalių sutartas vežimo mokestis buvo 110 Eur + PVM, todėl atsakovės atsakomybė turėtų būti ribojama būtent tokia suma. Ieškovės pateiktoje vežimo sutartyje numatyta tik 50 Eur bauda už parą, o jei vežėjas vėluos pristatyti krovinį, tuo tarpu sutartyje numatyta bauda 20 procentų nuo sutartos 110 Eur vežimo kainos. Sutartyje nebuvo numatytas konkretus paros laikas, kada atsakovė turėjo atvykti į pakrovimo vietą, todėl ji galėjo atvykti bet kuriuo metu iki 2018 m. gegužės 17d. 17.00 valandos. Nėra aišku, ar ieškovės atlikto sutarties nutraukimo metu 2018 m. gegužės 18 d. 14:57 val. jau buvo suėjęs sutartyje numatytas 24 valandų vėlavimo į pakrovimo vietą terminas, po kurio ieškovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovė privalėjo pirma įspėti atsakovę apie būsimą sutarties nutraukimą, tačiau to nepadarė. Šiuo atveju atsakovė negalėjo tikėtis blogesnių pasekmių, nei atsakomybė 110 Eur ribose. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog iš tiesų ieškovei dėl vėlavimo pristatyti krovinį į UAB “GPA Logistika” sandėlius Vilniuje 2018 m. gegužės 21 d. grėsė tokie nuostoliai, kad kito vežėjo samdymas už 8 kartus didesnę kainą buvo būtinas ir protingas. Jei būtų laikoma, kad ieškovė nutraukė Sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, o su tokiu vertinimu atsakovė nesutinka, pagal CK 6.218 straipsnio 2 dalį ieškovė turėjo įspėti atsakovę apie būsimą sutarties nutraukimą, o pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį ieškovė dar turėjo nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti. Tuo tarpiu ieškovė nei vieno iš šių veiksmų neatliko. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad ieškovės pateiktuose dokumentuose neatitinka atsakovei ir kitam vežėjui nurodyti pakrovimo adresai bei pakuočių skaičius.
4. Ieškovė, atsakydama į atsakovės atsiliepimo argumentus, nurodė, kad CMR konvencijos nuostatos šalių santykiams taikomos tik nuo to momento, kai vežėjas paima krovinį su tikslu jį vežti. Šiuo atveju atsakovė krovinio nepaėmė, todėl jai atsakomybė kyla ne pagal CMR konvenciją, o pagal vežimo sutartį ir CK normas. Krovinio paėmimo termino praleidimas pagal CK 6.816 straipsnio nuostatas laikomas esminiu sutarties pažeidimu ir yra pagrįstas pagrindas sutarties nutraukimui. Ieškovė neturėjo atsakovės įspėti apie sutarties nutraukimą ir nustatyti papildomą terminą prievolei įvykdyti bei laukti, kol sueis numatytas 24 valandų terminas, kadangi pati atsakovė nurodė, jog per 24 val. krovinio nepaims, tai padarys kažkuriuo metu kitą savaitę. Ieškovė įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus atsakovės veiksmus, pasireiškusius netinkamu sutarties vykdymu; 2) dėl atsakovės veiksmų ieškovei kilusią žalą; 3) priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei kilusios žalos; 4) atsakovės kaltę, nors pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį atsakovė turi atsakyti ir nesant kaltės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu 2018 m. rugsėjo 14 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 790 Eur nuostolius, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1292,61 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju krovinys nebuvo paimtas, važtaraštis neišrašytas, todėl padarė išvadą, kad, sprendžiant šalių ginčą, turi būti taikomos ne CMR konvencijos nuostatos, bet Civilinio kodekso normos.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė savo įsipareigojimų laiku neįvykdė, t. y. nei 2018 m. gegužės 17d., nei 2018 m. gegužės 18 d. krovinio nepaėmė. Be to, atsakovė, informavusi, kad krovinį paims kitą savaitę, nenurodė konkrečios paėmimo datos. Krovinio nepaėmimas laiku lėmė faktą, kad krovinys nebus laiku pristatytas. Atsakovei pačiai nurodžius, kad 2018 m. gegužės 18 d. ji krovinio nepaims, ieškovė turėjo pagrįstą pagrindą nedelsiant nutraukti sutartį ir ieškoti kito vežėjo, kad būtų įvykdyti pačios ieškovės įsipareigojimai. Teismas sprendė, kad ieškovė sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, nes atsakovės padarytas sutarties pažeidimas buvo esminis, dėl kurio buvo neįmanoma įvykdyti sutartį ir pasiekti tikslą, kuriam sutartis buvo sudaryta.
8. Teismas atsakovės pateiktus argumentus, jog ieškovė turėjo laukti 24 valandas galimai vėluojančio krovinio paėmimo, tada įspėti atsakovę apie sutarties nutraukimą ir suteikti papildomą terminą prievolės įvykdymui, laikė nepagrįstais, konstatuodamas, kad, atlikusi šiuos veiksmus ir neužtikrinusi savo krovinio pristatymo laiku pasitelkiant kitą vežėją, ieškovė būtų patyrusi papildomus nuostolius ir sugadinusi savo kaip verslo įmonės reputaciją.
9. Sprendė, kad atsakovė, pasirašiusi sutartį su jos sąlygomis sutiko. Nors atsakovė teigė, jog ieškovė privalėjo ją įspėti apie sutarties nutraukimą bei būsimus nuostolius, kad būtų galėjusi įvertinti būsimas pasekmes, teismo vertinimu, atsakovė kaip pervežimo paslaugas teikianti įmonė yra verslo subjektas, turėjo pati savarankiškai įvertinti sutarties nevykdymo pasekmes ir už jas atsakyti.
10. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pervežimo kaina buvo per aukšta, konstatuodamas, kad rinkos dalyviai yra laisvi nustatyti savo paslaugų kainas, atsižvelgdami į susiklosčiusią situaciją. Taip pat atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad minėtas užsakymas galėjo būti atliktas pigiau, todėl sprendė, kad ieškovės nurodytas 790 Eur nuostolių dydis yra pagrįstas.
11. Sprendė, kad ieškovė pagrindė nuostolių dydį ir įrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, todėl preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, bei priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1 .Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčui taikomos ne CMR konvencijos nuostatos, bet CK normos. Pagal galiojančius teisės aktus vežimo sutartis yra konsensualinė, todėl nei važtaraščio surašymas, nei krovinio priėmimas vežti, šiuo atveju neturi įtakos sutarties sudarymui.
12.2 .Ginčo esmė byloje buvo ne atsakovės pareiga pateikti transporto priemonę pakrovimui, tačiau pristatyti krovinį laiku. Šiuo atveju turėjo būti vertinamos krovinio pristatymo vėlavimo galimos pasekmės ir atitinkamos CMR konvencijos nuostatos, reglamentuojančios ribotą vežėjo atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį.
12.3 .Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas visą ieškovės nurodytų išlaidų sumą, pritaikė vežėjui neribotą atsakomybę ir tokiu būdu pažeidė imperatyvią CMR Konvencijos 23 straipsnio 5 dalies nuostatą dėl vežėjo atsakomybės ribojimo.
12.4 .Pagal protingo sutarčių vykdymo principą, iš atsakovės negali būti reikalaujama protingai numatyti itin didelius, neįprastus nuostolius, kai įstatymai, sutartis ir ieškovės veiksmai nepateikia užuominų apie tokių nuostolių galimybę. Nenustačius, kad atsakovė galėjo numatyti tokius didelius ieškovės nuostolius, nėra pagrindo taikyti atsakomybę visoje ieškinio apimtyje, ir, taikant CK 6.258 straipsnio 4 dalį, ieškinys turėjo būti tenkinamas ne daugiau, nei iš dalies.
12.5 .Neaišku kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad užsakymas buvo skubus (pagal ieškovės pateikto jos užsakovo Sibimpex užsakymo sąlygas, krovinys turėjo būti pakrautas dar 2018 m. gegužės 11 d., tačiau ieškovė nesirūpino sudaryti sutarties iš anksto, paliko tai paskutinei dienai, nes sutartis dėl krovinio pakrovimo buvo sudaryta 2018 m. gegužės 16 d.).
12.6 .Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog skubus užsakymas galėjo būti įvykdytas pigiau. Ieškovė pati neieškojo pigesnių, nuostolius mažinančių variantų, o tiesiog sutiko su jai pasiūlyta kaina. Ieškovė turėjo įrodyti, kad kito vežėjo samdymas tokiomis sąlygomis buvo teisėtas ir būtinas. Bandydama pagrįsti savo skubotų sprendimų priėmimą, ieškovė į bylą pateikė tik abejotinus dokumentus, kurie iš viso gali būti nesusiję su atsakovės sudaryta sutartimi. Atsakovė nurodo, kad Sibimpex užsakyme nurodyta ir kita pristatymo vieta - RIVI, o ne UAB GPA Logistika“ sandėliai; pakrovimo data 2018 m. gegužės 11 d., o ne 2018 m. gegužės 17 d.; ieškovė nepateikė įrodymų kada krovinys buvo išgabentas iš UAB „GPA Logistika“ sandėlių, t.y. ar iš tiesų pristatymas 2018 m. gegužės 21 d. buvo būtinas. Ieškovė Skype programos pokalbyje 2018 m. gegužės 18 d. 14:45 val. informavo atsakovę, kad krovinys 2018 m. gegužės 21 d. turi išvažiuoti iš Lietuvos, tačiau mažiau nei po pusvalandžio ieškovė jau susitarė su UAB „Arans Freight“ dėl krovinio pristatymo už itin didelę 900 EUR kainą pratęsdama nurodytą pristatymo terminą iki 2018 m. gegužės 22 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad krovinys galėjo būti pristatytas vėliau, nei 2018 m. gegužės 21 d.
2. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1 .Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su apeliantės pateiktomis CMR konvencijos nuostatų bei teismų praktikos interpretacijomis ir pagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies, kadangi šiuo atveju taikyti šį teisės aktą nėra teisinio pagrindo. Taip pat pažymi, kad apeliantė nebuvo maksimaliai atidi ir rūpestinga vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus ir nesiėmė tinkamų, bei būtinų veiksmų laiku paimti krovinį.
13.2 .Ieškovė įrodė visas apeliantės sutartinei civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, ko pasėkoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantę pripažino pažeidusia prievolę ir dėl to turinčia pareigą atlyginti dėl šio pažeidimo ieškovės patirtus – 790 Eur dydžio nuostolius.
13.3 .Apeliantė, kuri atsisakė paimti krovinį sutartu laiku, turėjo dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti. Apeliantė, o ne ieškovė nesilaikė CK 6.200 straipsnyje nustatytos pareigos vykdant sutartį bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškove.
13.4 .Apeliantė yra ilgą laiką vežimo srityje veiklą vykdanti įmonė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji negalėjo numatyti, jog už skubų krovinio pervežimą bus patirti dideli nuostoliai.
13.5 .Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog krovinį buvo galima pervežti pigiau.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
2. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
3. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteistas nuostolių atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
4. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis civilinėje byloje Nr. e2-24973-877/2018 nustatyta, kad 2018 m. gegužės 16 d. tarp šalių buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis, kuria susitarta, kad atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. iš pasikrovimo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), paims ir ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatys krovinį adresu (duomenys neskelbtini), bei perduos gavėjui UAB „GPA logistika“. Toje pačioje sutartyje buvo sutarta ir dėl pervežimo kainos, kuri buvo numatyta 110 Eur + 21 PVM. Atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. išrašė ieškovei sąskaitą faktūrą – 133,10 Eur sumai dėl vežimo paslaugos apmokėjimo. Tuo tarpu atsakovė įpareigojimo neįvykdė - nei 2018 m. gegužės 17 d., nei 2018 m. gegužės 18 d. krovinio nepaėmė, nurodydama, kad krovinį paims kitą savaitę, tačiau konkrečios datos nenurodė. Dėl šios priežasties ieškovė su atsakove nutraukė sutartį ir pasisamdė kitą vežėją – UAB „Arans Freight“, kuri sutiko krovinį pervežti už 900 Eur.
5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Civilinio kodekso normos, o ne CMR konvencijos nuostatos, kadangi krovinio atsakovė nepaėmė, važtaraštis išrašytas nebuvo. Sprendė, kad sutartis su atsakove buvo nutraukta pagrįstai, nes atsakovei nurodžius, jog 2018 m. gegužės 18 d. ji krovinio nepaims, o paims tik kitą savaitę neįvardintu laiku, ieškovė turėjo pagrindą ieškotis kito vežėjo, siekiant įvykdyti jos pačios įsipareigojimus.
6. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo atveju turi būti taikomos ne CK, bet CMR konvencijos nuostatos. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad vežimo sutartis yra konsensualinė, nei važtaraščio surašymas, nei krovinio priėmimas vežti šiuo atveju neturi įtakos sutarties sudarymui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas dėl žemiau nurodytų argumentų.
7. Pagal CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 punktą vežėjas yra atsakingas už prekių praradimą ar sužalojimą, atsiradusį nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkte numatyta taisykle, kad važtaraštis yra prima facie (tiesioginis) įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo žinion, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Iki krovinio priėmimo vežti susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami autonomiškai, t. y. CMR konvencijai tokių santykių nereglamentuojant, turi būti sprendžiama dėl taikytinos nacionalinės teisės bei tų santykių dalyvių tarpusavio prievolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovės ir atsakovės susirašinėjimai elektroniniais laiškais, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju krovinys atsakovės paimtas nebuvo, važtaraštis neišrašytas. Elektroninių laiškų turinys atskleidžia, kad pati atsakovė nurodė, tačiau konkrečiai neįvardijo, jog krovinį paims tik kitą savaitę. Kitas įrodymas, patvirtinantis, kad atsakovė krovinio nepaėmė, tai tarp ieškovės ir vežėjo UAB „Arans Freight“ 2018 m. gegužės 18 d. sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis. Šios aplinkybės patvirtina, o ir pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šiuo atveju ginčo nagrinėjimui taikomos ne CMR konvencijos nuostatos, bet Civilinio kodekso normos.
8. Tuo tarpu apeliaciniame skunde apeliantės minimos CMR konvencijos nuostatos, reglamentuojančios ribotą vežėjo atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį, galėtų būti taikomos tik tada, jeigu atsakovė būtų faktiškai priėmusi krovinį vežti. Kadangi atsakovė nepristatė transporto priemonės pakrovimui apskritai, CMR konvencijos nuostatos netaikomos.
9. Civilinio kodekso 6.816 straipsnyje numatyta, kad vežėjas privalo pristatyti krovinius į paskirties vietą per vežimo sutartyje nustatytą terminą. Minėta, kad šalių sudarytoje vienkartinio pervežimo sutartyje buvo nurodyta, kad krovinys iš (duomenys neskelbtini) turi būti paimtas 2018 m. gegužės 17 d. ir ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatytas adresu (duomenys neskelbtini), bei perduotas gavėjui UAB „GPA logistika“. Atsakovė šio įpareigojimo neįvykdė – nei 2018 m. gegužės 17 d., nei 2018 m. gegužės 18 d. krovinio neapėmė, o 2018 m. gegužės 18 d. elektroniniu laišku nurodė, kad krovinį paims kitą savaitę, tačiau netgi konkretaus laiko neįvardino. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės sutartu laiku neįvykdymas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų lėmė faktą, kad krovinys 2018 m. gegužės 21 d. nebus pristatytas. Pažymėtina, kad 2018 m. gegužės 18 d. buvo penktadienis, o 2018 m. gegužės 21 d. pirmadienis, todėl net jeigu atsakovė ir būtų krovinį paėmusi 2018 m. gegužės 21 d. (kaip teigė kitą savaitę), akivaizdu, kad nebūtų tą pačią dieną spėjusi jo pristatyti iš Italijos į Lietuvą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė turėjo pagrindą sutartį su atsakove nutraukti ir samdyti kitą vežėją, tikslu įvykdyti pačiai ieškovei prisiimtus įsipareigojimus.
10. Sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis); taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Aiškindamas šias CK nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2014; 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-143-690/2015; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016).
11. CK 6.219 straipsnyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, jog kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad ieškovė sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, nes atsakovės padarytas sutarties pažeidimas buvo esminis, dėl kurio buvo neįmanoma įvykdyti sutartį ir pasiekti tikslą, kuriam ir buvo sutartis sudaryta, t. y. laiku pristatyti krovinį į paskirties vietą.
12. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad iš atsakovės negali būti reikalaujama protingai numatyti itin didelius, neįprastus nuostolius, kai įstatymai, sutartis ir ieškovės veiksmai nepateikia užuominų apie tokių nuostolių galimybę. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė yra pervežimo paslaugas teikianti įmonė, kuri yra verslo subjektas, todėl ji turi gebėti savarankiškai numatyti sutarties neįvykdymo pasekmes, tuo labiau, kai šią veiklą vykdo ne vienerius metus, yra šios srities profesionalas. Šiuo atveju atsakovei turėjo būti suprantama, kad, jai neįvykdžius sutarties (tuo labiau kai sutartyje buvo aiškiai nurodyta krovinį pristatyti iki 2018 m. gegužės 21d.), ieškovė patirs nuostolius dėl savo prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo. Pažymėtina, kad nepaisant to ar sutartyje būtų nurodyta apie nuostolių dydį ar ne, turi būti stengiamasi sutarties įsipareigojimus įvykdyti pilna apimtimi ir bandyti išvengti bet kokių nuostolių.
13. Byloje nustatyta, kad ieškovė krovinio pervežimą derino ne tik su UAB „Arans Freight“ bet ir su „Internova LT“, kuri krovinį siūlė pervežti už 980 Eur. Apeliantė tuo tarpu teigia, kad ieškovė neieškojo pigesnių, nuostolius mažinančių variantų, o tiesiog sutiko su jai pasiūlyta kaina. Tačiau bylos medžiaga įrodo priešingai, kadangi ieškovė, nesutikusi su „Internova LT“ pasiūlymu, sutiko su UAB „Arans Freight“, kurio pervežimo kaina buvo 80 Eur mažesnė, pasiūlymu. Tuo tarpu atsakovė stengdamasi pagrįsti šiuos savo teiginius, kad buvo galima rasti pigesnių variantų pervežti krovinį, kaip įrodymų, jų nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Kita vertus, atsakovė pati galėjo surasti kitą vežėją, kuris už ją būtų įvykdęs įsipareigojimus ieškovei.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas užtikrino rungimosi principo laikymąsi, visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino ieškovės bei atsakovės pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai tai motyvavo, dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių pasisakė skundžiamame sprendime. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių suformuluota taip pat nepaneigiant ir bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Pateikto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad skundžiamame teismo sprendime ne visi įrodymai turi stiprią įrodomąją galią, nes tai nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl tam tikrų faktų pripažinimo neįrodytais.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
16. Apeliacinį skundą atmetus atsakovės UAB „Tomegris“ turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė MB „Konelita“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios priteisiamos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti 2019 03 25. Ieškovė prašo priteisti 919 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytą maksimalių dydžių sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (935,70 Eur x 1,3 = 1 216,41 Eur; Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl priteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei MB „Konelita“ (juridinio asmens kodas 304607673) iš atsakovės UAB „Tomegris“ (juridinio asmens kodas 135981539) 919 Eur (devynių šimtų devyniolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apelicinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Rūta Palubinskaitė