Civilinė byla Nr. 3K-3-591/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-00985-2011-6

       Procesinio sprendimo kategorija 45.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl skolos už šilumą priteisimo; trečiasis asmuo – D. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :                                                                         I. Ginčo esmė

              Ieškovas AB „Kauno energija“ prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 12 626, 19 Lt skolos už patiektą šilumos energiją ir šildymo tiekimo sistemų aptarnavimą už laikotarpį nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.

              Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra buto, esančio Kaune, Šiaurės pr. 31-5, savininkas. Ieškovas tiekia jam šilumos energiją, tačiau atsakovas nesumokėjo už šias paslaugas už laikotarpį nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Su atsakovu rašytinė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau tarp šalių susiklostė faktiniai šilumos energijos tiekimo–vartojimo teisiniai santykiai. Nors ginčijamų laikotarpiu bute gyveno ir šilumos energijos tiekimo paslaugomis naudojosi trečiasis asmuo, tačiau šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas (ieškovas) ir buto savininkas (atsakovas), todėl skolą už šilumos energiją turi sumokėti atsakovas.

Atsakovas atsikirtimuose į ieškinį nesutiko, kad turi sumokėti skolą už šilumos energiją. Jis nurodė, kad skolą turi sumokėti bute be teisinio pagrindo gyvenęs ir šilumos energija vartojęs trečiasis asmuo, kuris savavališkai užėmė butą, dėl to atsakovas kreipėsi į teismą ir Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu jį iškeldino iš buto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 45 dalimi, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų  Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8, 18, 20.1, 20.2 punktais, konstatavo, kad šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir šilumos vartotojas – pastato (patalpų) savininkas. Šilumos tiekėjas ir pastato (patalpų) savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi taps nuomininkas, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, sutarties šalis yra patalpų savininkas nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Teismas, remdamasis Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 11 punktais, sprendė, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir pastato (patalpų) savininko nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos. Teismas nustatė, kad ginčo buto savininkas yra atsakovas Kauno miesto savivaldybė; atsakovas nepateikė duomenų, kad butas buvo išnuomotas ar kitu teisiniu pagrindu perleistas naudotis trečiajam asmeniui; byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo tapo šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, nes tokios sutarties nesudarė ir neprisiėmė jokių įsipareigojimų. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas su ieškovu nebuvo sudaręs rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis nebuvo sudaryta ir su trečiuoju asmeniu, padarė išvadą, jog atsakovas buvo tiek neapdairus ir nerūpestingas, kad nesidomėjo apmokėjimu už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiekiamą šilumos energiją ir skolomis, todėl atsakomybė už suvartotą šilumos energiją tenka atsakovui. Teismas nurodė, kad, nesant sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl ginčo butui tiekiamos šilumos energijos, šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikytina sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir atsakovo (buto savininko) nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo–pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Teismas konstatavo, kad skola už patiektą šilumos energiją išieškotina iš atsakovo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad, nepaisant to, kas naudojasi patalpomis, kurioms tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas; pažymėjo, kad, byloje nustačius, jog tarp ieškovo ir atsakovo ir (ar) tarp ieškovo ir trečiojo asmens nėra sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais šilumos tiekėjo ir buto savininko veiksmais pagal standartines sąlygas, todėl skolą už šilumos energiją privalo sumokėti buto savininkas (atsakovas); atsakovas, būdamas buto savininkas, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes nesidomėjo apmokėjimu už butui tiekiamą šilumos energiją ir skola.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, ieškinį atmesti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pažeidė CPK 182, 185 straipsnius. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorius nurodo, kad trečiasis asmuo nuo 2002 m. gyveno ginčo bute be teisėto pagrindo ir prieš kasatoriaus valią, naudojosi butui tiekiama šilumos energija ir už ją nemokėjo. Kasatorius ėmėsi visų priemonių šiam pažeidimui pašalinti: pareikalavo, kad trečiasis asmuo išsikeltų iš buto, o jam to nepadarius, 2008 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į teismą dėl jo iškeldinimo; teismo sprendimu jis buvo iškeldintas iš buto, tačiau geruoju teismo sprendimo neįvykdė, todėl kasatorius kreipėsi į antstolį dėl jo priverstinio iškeldinimo. Šie neteisėti trečiojo asmens veiksmai nustatyti įsiteisėjusiais Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartimi, priimtais civilinėje byloje dėl iškeldinimo iš buto. Teismai turėjo vadovautis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytais prejudiciniais faktais, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė CPK 182 straipsnį. Kasatoriaus nesutinka su teismų išvada, kad jis, būdamas buto savininkas, elgėsi nerūpestingai. Priešingai, jis elgėsi rūpestingai, nes, nustatęs, kad trečiasis asmuo savavališkai užėmė butą, ėmėsi visų teisinių priemonių jį iškeldinti, todėl jam negali kilti atsakomybės dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų padarinių. Kasatoriaus teigimu, teismai turėjo nustatyti ne tik aplinkybę, kas yra buto savininkas, bet ir tai, kas faktiškai naudojosi butu ir teikiama šilumos energija. Faktinis šilumos energijos vartotojas yra trečiasis asmuo, jis naudojosi šilumos energija visą ginčijamą laikotarpį, už kurį ieškovas prašo priteisti skolą. Kasatoriaus nuomone, tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė butui šilumos energiją, o trečiasis asmuo ja naudojosi, todėl skolą už šilumos energiją turi sumokėti trečiasis asmuo.

Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai netyrė ieškovo, kaip šilumos energijos tiekėjo, veiksmų. Jo nuomone, ieškovas pažeidė Šilumos ūkio įstatymo12, 22 straipsnius, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 18 punktą, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 47 punktą. Šilumos tiekėjai turi informuoti vartotoją apie teikiamas paslaugas, jų teikimo sąlygas ir kainas. Atsiskaitymo už šilumą dokumente turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remiantis šilumos tiekėjas apskaičiavo mokestį už suvartotą šilumą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad informavo kasatorių, jog jis tiekia ginčo butui šilumos energiją, kad siuntė jam sąskaitas už šilumos energiją ir pranešimus (įspėjimus) dėl skolos už suvartotą šilumą. Šiuo atveju rašytinė šilumos vartoji pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kasatorius nebuvo supažindintas su sutarties standartinėmis sąlygomis, tai rodo, kad ieškovas nelaikė kasatoriaus atsakingu už šilumos energijos vartojimą ginčo bute. Ieškovas nenurodė, kokiais veiksmais kasatorius išreiškė valią sudaryti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir kokių veiksmų ėmėsi ieškovas, todėl teismai nepagrįstai sprendė, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas konkliudentiniais ieškovo (šilumos tiekėjo) ir kasatoriaus (buto savininko) veiksmais.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą ieškovas AB „Kauno energija“ ir trečiasis asmuo D. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Juos nurodoma, kad kasatorius nebuvo rūpestingas, nes, pagrindiniam ginčo buto nuomininkui išvykus gyventi kitur, nepranešė apie tai ieškovui, neišnuomojo buto kitiems asmenims ir nesidomėjo mokesčiais ir skolomis. Ieškovas su trečiuoju asmeniu nebuvo sudaręs rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties, todėl sutarties šalis yra buto savininkas (kasatorius). Remiantis Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų nuostatomis, šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikytina sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Su ankstesne buto nuomininke buvo sudaryta atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis ir sąskaitos už paslaugas buvo siunčiamos šio buto adresu. Byloje nėra duomenų, kad, pagrindinei buto nuomininkei išvykus gyventi kitur, kasatorius prašė sąskaitas už šildymą siųsti jam, todėl sąskaitos ir toliau buvo siunčiamos buto adresu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savivaldybės pareigos atsiskaityti su šilumos tekėjų už patiektą šilumos energiją butui, jeigu savivaldybė nėra sudariusi nuomos sutarties su bute gyvenančiu asmeniu

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių subjektus, todėl kasacinio nagrinėjimo dalykas yra šių materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde atsakovas Kauno miesto savivaldybė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai priteisė iš jo skolą už ginčo butui patiektą šilumos energiją nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Jo nuomone, nors jis ir yra šio buto savininkas, tačiau laikotarpiu, už kurį šilumos tiekėjas prašo priteisti skolą, bute be teisinio pagrindo gyveno ir šilumos energiją vartojo trečiasis asmuo D. K., todėl jis ir turi atsiskaityti su šilumos tiekėjų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius kaip lex generalis reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių (CK 6.383–6.391 straipsniai), o šilumos energijos pirkimą–pardavimą – ir specialiosios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, kiti teisės aktai.

Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusių ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte – šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šias sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta pagal standartines sutarčių sąlygas, tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, t. y. raštu.

Kasacinis teismas, aiškindamas šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilimos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas; nepaisant to, kas realiai naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas; šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyviu gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas; šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-549/2009; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo buto savininkas yra atsakovas Kauno miesto savivaldybė. Su šio buto nuomininke Z. K. buvo sudaryta atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis ir sąskaitos už šias paslaugas šilumos tiekėjas (ieškovas) siuntė jai. Nuomininkei Z. K. išvykus iš buto gyventi kitur, jame be teisinio pagrindo liko gyventi A. K., vėliau jo giminaitis trečiasis asmuo D. K., kuris nuo 2002 m. spalio mėnesio iki jo iškeldinimo iš buto teismine tvarka 2010 m. rugsėjo 1 d. nemokėjo mokesčių už butui patiektą šilumą. Nuomininkei Z. K. išvykus gyventi kitur, ir atitinkamai nutrūkus jos ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniams santykiams, atsakovas nesudarė ginčo buto nuomos sutarties su kitais asmenimis, taip pat rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties su šilumos tiekėju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasi pirmiau nurodytais šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančiais teisės aktais bei šiuo klausimu suformuota kasacinio teisimo praktika, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagristą išvadą, jog laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą už patiektą šilumą (nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.), nesant sudarytos ginčo buto savininko ar nuomininko rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties su šilumos tiekėjų, tokia sutartis  laikytina sudaryta buto savininko – atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir šilumos tiekėjo – ieškovo AB „Kauno energija“ konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas iki šalys sudarys šilumos pirkimo–pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismų išvada, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė nebuvo rūpestingas savininkas. Byloje nustatyta, kad, išvykus iš ginčo buto buvusiai nuomininkei Z. K. gyventi kitur, atsakovas nesidomėjo, kas liko gyventi bute ir kokiu teisiniu pagrindu, ar mokami mokesčiai už butui tiekiamą šilumą, laiku nesiėmė veiksmų iškeldinti iš buto be teisinio pagrindo gyvenančius asmenis arba sudaryti su jais ar kitais asmenimis nuomos sutartį bei tartis su šilumos tiekėju, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis bus buto nuomininkas. Pažymėtina, kad skola už patiektą šilumą susidarė nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d., o į teismą dėl trečiojo asmens iškeldinimo iš ginčo buto atsakovas kreipėsi tik 2008 m. lapkričio 25 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, būdamas ginčo buto savininkas, nebuvo rūpestingas ir apdairus, jo veiksmai (neveikimas) neatitiko bonus pater familias elgesio standartų.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad šilumos tiekėjas (ieškovas) netinkamai elgėsi, nes neinformavo jo apie teikiamas paslaugas, nesiuntė jam sąskaitų už ginčo butui patiektą šilumą, nepranešė apie susidariusią skolą. Sprendžiant dėl šilumos tiekėjo (ieškovo) elgesio, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo butas yra daugiabutyje name, kuriame dėl inžinerinių tinklų ypatumų ieškovas negali nutraukti šilumos tiekimą kuriam nors atskiram butui, nepakenkiant kitiems šilumos vartotojams. Kasacinis teismas šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo (patalpų savininko) santykiai gali būti įvairialypiai: pvz., kai šiluma tiekiama į daugiabučiame name esančias gyvenamąsias patalpas, dėl inžinerinių tinklų ypatumų bei bendrų patalpų tokiame name techniškai gali būti neįmanoma užtikrinti šilumos tiekimą daugiabučiam namui netiekiant jos daliai patalpų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. Lietuvos valstybė, VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-419/2012). Byloje nustatyta, kad ieškovas daugelį metų tiekia šilumos energija daugiabučiam namui, kuriame yra ginčo butas. Ginčo butui šiluma buvo tiekiama sudarytos su buto nuomininkės Z. K. sutarties pagrindu, kuri tinkamai atsiskaitydavo už šias paslaugas. Šiai nuomininkei išvykus iš ginčo buto gyventi kitur, atsakovas nepranešė ieškovui apie nuomos santykių su ja nutraukimą, neinformavo, kad bute be teisėto pagrindo gyvena kiti asmenys, kad butas niekam neišnuomotas, neprašė sąskaitas už šilumą siųsti tiesiogiai atsakovui. Taigi ieškovas susidariusiomis aplinkybėmis nepažeidė savo kaip šilumos tiekėjo pareigų, o atsakovas, kaip buto savininkas, netinkamai vykdė pareigą rūpintis savo turtu, kad ieškovui nebūtų daroma žalos.

Dėl išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai ir teisėtai priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės skolą už ginčo butui patiektą šilumą nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, todėl nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus trečiajam asmeniui D. K. priteistinos jo turėtos išlaidos už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad sumokėjo advokatui 1000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nebuvo itin sudėtinga, advokato darbo ir laiko sąnaudos parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą nebuvo didelės, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį mažina iki 300 Lt (CPK 93, 98 straipsniai). Taip pat iš kasatoriaus valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (kodas 111106319) trečiajam asmeniui D. K. 300 (tris šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (kodas 111106319) į valstybės biudžetą 36,20 Lt (trisdešimt šešis litus 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                 Česlovas Jokūbauskas

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas