Civilinė byla Nr. e3K-3-120-823/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00560-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Egidijos Tamošiūnienės,  

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas padarytos žalos atlyginimą, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT) kompetenciją akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro (toliau – ir LRTC) viešajai įstaigai Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai (toliau – ir LRT) teikiamų paslaugų kainų nustatymo srityje ir šios institucijos priimto nutarimo teisinę reikšmę įrodinėjant konkurencijos teisės pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė yra vienintelis subjektas, kuris turi teisę Lietuvos Respublikoje teikti LRT reikalingas paslaugas radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti bei radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei. Šias paslaugas ieškovei atsakovė teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. nutarimu Nr. 686 patvirtinto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos radijo ir televizijos programų signalų elektroninių ryšių tinklais perdavimo visuomenei paslaugų teikimo ir kompensavimo už šių paslaugų teikimą tvarkos ir sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas), 2015 m. rugsėjo 3 d. šalių sudarytų sutarčių (Nr. LRTC-2457 dėl radijo programų tinklo teikimo ir signalų siuntimo (toliau – Paslaugų sutartis 1) ir Nr. LRTC-2458 dėl televizijos tinklo teikimo ir signalo siuntimo (toliau – Paslaugų sutartis 2), šalių bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2020 m. vasario 26 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties dėl televizijos programos LRT „Lituanica“ siuntimo antžeminiu skaitmeniniu būdu lietuvių bendruomenei Lenkijos Suvalkų krašte (toliau – trišalė Paslaugų sutartis; visos kartu – Paslaugų sutartys) pagrindu. Bendrasis galutinės kainos apskaičiavimo principas pagal Paslaugų sutartis yra grindžiamas atsakovės patirtomis sąnaudomis – nors LRT kiekvieną mėnesį moka už paslaugas, galutinė mokėtina suma priklauso išimtinai nuo LRTC patirtų metinių sąnaudų, kurios kiekvienų metų gale yra patikrinamos ir apskaičiuojama nepriemoka arba permoka.

4.       Kadangi atsakovė užima dominuojančią padėtį rinkoje, jos veiklai taikomi visi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje nustatyti ribojimai (įpareigojimai). Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto pažeidimas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad atsakovė taiko nesąžiningai aukštas paslaugų kainas ir taip piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi. Už 2021 m. suteiktas paslaugas atsakovė apskaičiavo 571 830 Eur (su PVM) nepriemoką, nurodydama, kad patirtos sąnaudos teikiant paslaugas buvo didesnės nei gautos pajamos, tačiau nepateikdama sąnaudų detalaus pagrindimo. Sąnaudų padidėjimo atsakovė nepagrindė objektyviais duomenimis, todėl laikytina, kad buvo pažeistas Aprašo 10 punktas, pagal kurį paslaugų kaina turi būti pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą). Nurodyto reikalavimo neatitinkanti kaina už paslaugas, suteiktas 2021 m., savaime laikytina nesąžininga. Atsakovės 2021 m. finansinėje ataskaitoje bei metiniame pranešime pateiktos išvados, ieškovės vertinimu, pagrindžia, kad LRTC 2021 m. sąnaudos mažėjo. Atsakovė turi atlyginti ieškovei dėl nepagrįsto ir neproporcingo dydžio kainos taikymo patirtus 326 713,80 Eur tiesioginius nuostolius – grąžinti 321 000 Eur permoką ir 5713,80 Eur palūkanas.

5.       Atsakovė LRTC su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad šalių santykius ginčo aspektu reguliuoja ne Konkurencijos įstatymas, o Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (toliau – ERĮ) ir kiti teisės aktai. Įstatymų leidėjas yra nustatęs griežtą atsakovės teikiamų paslaugų kainos apskaičiavimo pagrįstumo, atitikties teisės aktuose nustatytai tvarkai, kontrolės, kurią atlieka RRT, mechanizmą. Jei RRT nustato, kad paslaugų kaina apskaičiuota didesnė nei faktinės sąnaudos, ji įpareigoja atsakovę grąžinti permoką LRT ir atvirkščiai. Atsakovė įpareigota savo paslaugų kainą skaičiuoti ją grįsdama patirtomis paslaugų teikimo ieškovei sąnaudomis (įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), taigi atsakovė neteikia paslaugų rinkos dėsniais. Aplinkybė, kad atsakovė vienintelė Lietuvoje teikia tokio pobūdžio paslaugas ieškovei, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ji apriboja ieškovės konkurencijos sąlygas rinkoje. RRT 2022 m. spalio 28 d. nutarime (toliau – ir RRT nutarimas), priimtame atlikus atsakovės teikiamų paslaugų kainų pagrįstumo sąnaudomis patikrinimą, konstatavo, kad ieškovei teikiamų paslaugų sąnaudos 2021 m. buvo didesnės nei iš ieškovės gautos pajamos. Ieškovė RRT nutarimo teismui neskundė, taigi jis yra teisėtas, galiojantis ir vykdytinas dokumentas. Atsakovės vertinimu, šalių ginčas kyla ne dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, o dėl to, ar tinkamai buvo nustatytos ir RRT audituotos paslaugų sąnaudos.

6.       Išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nurodė, kad siekiant įvertinti ieškovės teiginių, jog atsakovė pažeidžia Konkurencijos įstatymo nuostatas (piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, nustatydama galutines kainas ieškovei už suteiktas paslaugas), pagrįstumą visų pirma turėtų būti įvertintas RRT nutarimo teisėtumas. Ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka jo neskundė, tačiau ieškiniu kvestionuoja atsakovės pateiktus duomenis. Būtent RRT kontroliuoja, kaip atsakovė laikosi Aprašo nuostatų. Ieškovė, ieškinį grįsdama netinkamu atsakovės sąnaudų apskaičiavimu, iš esmės teigia, kad RRT netinkamai įgyvendino teisės aktuose nustatytas pareigas kontroliuojant atsakovės sąnaudų apskaičiavimo tvarką. Nors RRT veiksmų ir priimtų sprendimų ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, atsakovės veiksmus – netinkamų duomenų pateikimą RRT sąnaudų apskaičiavimui patvirtinti – traktuoja kaip Konkurenciojos įstatymo 7 straipsnio pažeidimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 12 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8.       Teismas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (toliau – ir LRTĮ) 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nurodė, kad atsakovės dominuojanti padėtis rinkoje įtvirtinta įstatymu ir poįstatyminiais aktais.         LRTC yra vienintelis Lietuvos Respublikoje esantis subjektas, kuris turi teisę teikti paslaugas, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas tam, kad radijo ir televizijos programų signalai elektroninių ryšių tinklais būtų perduodami visuomenei. Šios paslaugos ieškovei teikiamos Paslaugų sutarčių pagrindu. Ieškovės ieškinio pagrindas – atsakovės galimas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, taikant nesąžiningai aukštas kainas (Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas).

9.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo išskirtinumą lemia tai, jog šalys neturi teisės laisvai, kaip kitais atvejais rinkoje, susitarti dėl paslaugų kainos. Kainos nustatymo tvarka yra reglamentuota Apraše. Pagal Aprašo nuostatas, paslaugų kaina turi būti grindžiama sąnaudomis, o RRT nustatyta pareiga tai kontroliuoti, t. y. įvertinti ir patikrinti paslaugų kainos pagrįstumą sąnaudomis. Pagal ERĮ 16 straipsnio 1 dalį, RRT turi teisę atlikti rinkos tyrimą, kurio tikslas – siekti, jog elektroninių ryšių srityje būtų užtikrinta veiksminga konkurencija, o didelę įtaką turintiems ūkio subjektams būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Tai, kad šalys nėra laisvos susitarti dėl kainos ir ją laisva, šalių suderinta valia, keisti, patvirtina ir Paslaugų sutarčių 2 priedas, kuriame nustatyti atvejai, kada ir kokioms aplinkybėms esant kaina gali būti keičiama (vienas jų – pasikeitus paslaugos teikimo sąnaudoms). 

10.       Teismas nustatė, kad RRT inicijavo atsakovės duomenų (pajamų, sąnaudų, turto ir įsipareigojimų) perkėlimo iš finansinės atskaitomybės į sąnaudų bei apskaitos atskyrimo sistemas išsamumo ir teisingumo bei suteiktų paslaugų statistikos atitikties Sąnaudų apskaitos pagal visiškai paskirstytų sąnaudų metodą taisyklėms, patvirtintoms RRT direktoriaus 2005 m. gruodžio 25 d. įsakymu Nr. 1V-1164, (toliau – ir SAT) ir Apskaitos atskyrimo taisyklėms bei su apskaitos atskyrimu susijusiems reikalavimams, patvirtintiems RRT direktoriaus 2006 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 1V-738, (toliau – ir AAT) auditą. Atsižvelgdama į Audito išvadą, kad atsakovės 2021 m. metinė ataskaita visais reikšmingais atžvilgiais parengta pagal SAT ir AAT reikalavimus, RRT nutarime konstatavo, kad atsakovės pajamos už ieškovei suteiktas paslaugas 2021 m. neviršijo 15 mln. Eur ir sudarė 2 377 894 Eur (be PVM), o sąnaudos, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, sudarė 2 853 401 Eur (be PVM), ir pripažino, jog atsakovės pajamos už paslaugas 2021 m. buvo 17 proc., t. y. 475 507 Eur (be PVM), mažesnės už patirtas paslaugų teikimo sąnaudas. Ieškovė RRT nutarimo įstatyme nustatytais terminais neskundė administraciniam teismui. Taigi, nutarimas (ir juo patvirtinta Audito išvada) dėl atsakovės teiktų paslaugų kainos pagrįstumo teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis yra galiojantis, be to, jo teisėtumo vertinimas priskirtas išimtinai administracinių, o ne bendrosios kompetencijos teismų, veiklos sričiai. 

11.       Teismas konstatavo, kad RRT, įgyvendindama ERĮ jai nustatytus uždavinius, vykdo įstatyme įtvirtintą pareigą nepažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės, todėl būtent administracinės teisenos tvarka ginčijant RRT nutarimą vertintina, ar dominuojančios rinkoje atsakovės veikla, teikiant paslaugas ieškovei, yra objektyviai pateisinama (ERĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis). Priešingu atveju, esant nenuginčytam ir vykdytinam RRT nutarimui (skundo dėl RRT nutarimo padavimas teismui nesustabdo šio teisės akto galiojimo, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia kitaip), būtų iš naujo vertinama paslaugų kaina ir RRT nutarimo galia įgytų teisinį neapibrėžtumą.

12.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnaginėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą

13.       Kolegija nurodė, jog vien atsakovės dominavimo rinkoje fakto nepakanka, kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, – būtina nustatyti neteisėtus, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamus, veiksmus ir kitas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Kolegijos vertinimu, ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio taikymo sąlygas, t. y. kad atsakovė atliko veiksmus, kurie riboja konkurenciją ar nepagrįstai varžo ieškovės galimybes veikti rinkoje.

14.       Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė teikia paslaugas ieškovei vykdydama LRTĮ ir Vyriausybės 2015 m. nutarime Nr. 686 nustatytą pareigą. Šių paslaugų teikimo, kompensavimo už jas tvarką ir sąlygas įtvirtina Aprašas ir SAT bei AAT. Įvertinusi šių teisės aktų nuostatas (Aprašo 9, 11, 15, 16 punktus, SAT 55 punktą, AAT 49 punktą), taip pat Paslaugų sutarčių sąlygas, kuriose nustatyti konkretūs galimi kainos keitimo atvejai, tarp jų – pasikeitus paslaugų teikimo sąnaudoms, kolegija konstatavo, kad šalys nėra laisvos susitarti, kokia kaina bus teikiamos paslaugos, nes kaina turi būti grindžiama sąnaudomis; apskaičiavusi sąnaudas atsakovė teikia jas tvirtinti RRT, o ši, pasitelkdama nepriklausomus auditorius, sprendžia, ar jas tvirtinti. Taigi, atsakovės teikiamų paslaugų kainą iš esmės lemia ne rinkos dėsniai (pvz., pasiūlos ir (ar) paklausos svyravimas, konkurencijos išlaikymas), o patiriamos sąnaudos. Atsakovė pati paslaugų kainos nenustato, o turi ją apskaičiuoti įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovė nėra laisva priimti sprendimus, kurie galėtų paveikti paslaugų kainas, įėjimo į rinką galimybes ar kitas veiklos sąlygas, kurios sudarytų sąlygas apriboti konkurenciją rinkoje, o aplinkybės, kad atsakovė varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, ieškovė neįrodinėjo.

15.       Kolegija atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad RRT, siekdama įvertinti, ar atsakovės pateikta metinė ataskaita ir sąnaudų apskaitos atskyrimo sistemos aprašas atitinka SAT ir AAT nuostatas, inicijavo atsakovės duomenų perkėlimo iš finansinės atskaitomybės į sąnaudų ir apskaitos atskyrimo sistemas išsamumo ir teisingumo bei suteiktų paslaugų statistikos atitikties SAT ir AAT reikalavimams auditą; nepriklausomas auditorius 2022 m. spalio 20 d. pateikė Audito išvadą, kurioje konstatavo, kad metinė ataskaita parengta pagal SAT ir AAT reikalavimus; atsižvelgdama į tai, RRT priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad atsakovės 2021 m. gautos pajamos buvo 17 proc. mažesnės už patirtas paslaugų ieškovei teikimo sąnaudas, atitinkamai ieškovė turi padengti 475 507 Eur (be PVM) skirtumą. Kolegija nenustatė, kad RRT neturėtų reikiamos kvalifikacijos surinktiems duomenims įvertinti, taip pat kad vertinimas būtų atliktas šališkai, neobjektyviai, būtų nepaisyta įstatyme nustatytų RRT kompetencijos įgyvendinimo sąlygų, pateiktos išvados akivaizdžiai neatitiktų faktinių duomenų.

16.       Kolegija pripažino pagrįstu ieškovės argumentą, kad, įrodinėjant RRT nutarimo neteisėtumą ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, skiriasi įrodinėtinų aplinkybių apimtis ir dalykas, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nenuginčijus RRT nutarimo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą bei žalos padarymo faktą. Esant galiojančiam RRT nutarimui, nėra pagrindo abejoti, kad nepriemoka už 2021 m. suteiktas paslaugas buvo apskaičiuota tinkamai ir pagrįstai. Ieškovės samprotavimai, kad atsakovės sąnaudas viršijanti pernelyg aukšta jos teikiamų paslaugų kaina neturi protingo ryšio su atsakovės paslaugų ekonomine verte, kolegijos vertinimu, neturi objektyvaus pagrindimo ir neįrodo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi fakto.

17.       Dėl ieškovės argumento, kad RRT nutarimas nėra individualus administracinis aktas, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, kolegija nurodė, kad RRT nutarimas ieškovei sukuria tiesiogines pasekmes – RRT nustačius, kad teikėjui sumokėta kaina už paslaugas, suteiktas per praėjusius kalendorinius metus, buvo mažesnė nei teikėjo patirtos šių paslaugų teikimo sąnaudos (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), LRT turi ne vėliau kaip per mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos sumokėti susidariusią nepriemoką teikėjui (Aprašo 16 punktas). ERĮ 6 straipsnio 16 punkte įtvirtinta, jog RRT nutarimai ar jų nepriėmimas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais gali būti skundžiami teismui. Taigi būtent RRT kontroliuoja atsakovės sąnaudų apskaičiavimą, kuriuo remiantis nustatoma ieškovei teikiamų paslaugų kaina. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė netinkamai apskaičiavo sąnaudas, iš esmės kvestionuoja ir pačios RRT veiksmus kontroliuojant, kaip atsakovė laikosi Aprašo 10 punkto nuostatų, bei jos priimto nutarimo teisėtumą. RRT nutarimo ieškovė neskundė, jis nėra panaikintas. Bendrosios kompetencijos teismas neturi diskrecijos vertinti ar pasisakyti dėl RRT nutarimo teisėtumo, nes priešingu atveju būtų iš naujo vertinama paslaugų kaina ir susidarytų tokia situacija, kad privalomai vykdomo, galiojančio nutarimo galia įgytų teisinį neapibrėžtumą.

18.       Atsižvelgdama į tai, kad ERĮ nuostatomis (16 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 1 dalis) RRT yra suteiktos priemonės užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje, dalis šių priemonių savo esme pagrįstos konkurencijos teisės principais, RRT nutarimas galėjo būti skundžiamas administraciniam teismui, kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad būtent Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ginčijant RRT nutarimą vertintina, ar atsakovės, kaip rinkoje dominuojančio juridinio asmens, veiksmai, ieškovei teikiant paslaugas, nustatant paslaugų kainą, yra teisėti ir objektyviai pateisinami. 

19.       Nurodžiusi, kad duomenų, jog ieškovei būtų suvaržyta galimybė įstatymo nustatyta tvarka skųsti RRT nutarimą, byloje nėra, kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atmetus ieškinį jai neliko jokių alternatyvių būdų apginti pažeistas teises. Kolegija pažymėjo, kad tai, jog teisė kreiptis į teismą nebuvo įgyvendinta įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, savaime neteikia pagrindo konstatuoti ieškovės teisės kreiptis į teismą suvaržymą ar paneigimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti         Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl Konkuencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo – išnaudotojiško piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, taikant nesąžiningas (pernelyg aukštas, neturinčias ekonominio pagrindimo) kainas, sudėties ir įrodinėtinų sąlygų prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencijai. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė privalėjo įrodyti, jog atsakovė atliko veiksmus, kurie riboja konkurenciją ar nepagrįstai varžo ieškovės galimybes veikti rinkoje. Atsakovo veiksmų poveikis konkurencijai įrodinėtinas (aktualus) tik reiškiant reikalavimą dėl kitos rūšies – išstumiančiu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi (konkurencijos apribojimo siekiant išstumti konkurentą iš rinkos) – padarytos žalos atlyginimo. Nesąžiningos kainos draudžiamos, nes leidžia dominuojančiam ūkio subjektui išnaudoti rinkos galią sukeliant žalą klientams ir vartotojams. Teisinis testas, pagal kurį vertinama, ar dominuojančio ūkio subjekto taikomos kainos yra nesąžiningos, nustatytas ESTT 1978 m. vasario 14 d. sprendime byloje United Brands Company ir United Brands Continentaal BV prieš Komisiją, C-27/76. Nagrinėjamu atveju ieškovė pagrindė, kad šis testas yra tenkinamas. Tai suponuoja pagrindą išvadai, kad atsakovė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, taikydama nesąžiningą (sąnaudomis nepagrįstą) paslaugų kainą.  

20.2.                      Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad galiojantis RRT nutarimas užkerta kelią ieškovei reikalauti žalos, padarytos piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi, atlyginimo Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Netinkamai taikydami ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatas, teismai neteisingai nustatė RRT kompetenciją. ERĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, o ne RRT. Taigi, remiantis ERĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu, RRT neturi atitinkamos kompetencijos, susijusios su Konkurencijos įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra. Kadangi Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo klausimas, sprendžiant dėl atsakovės paslaugų kainos, nepatenka į RRT kompetenciją, RRT nutarimas, priešingai nei nusprendė teismai, negali būti vertinamas kaip teisės aktas, kuriuo išspręsta dėl Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo, o laikytinas rašytiniu įrodymu, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais. Vadovaujantis ESTT jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi neteisėtumas nesiejamas su tuo, ar elgesys atitinka kitas teisės normas, atsakovės elgesys, nustačius Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio taikymo sąlygas, laikytinas konkurencijos teisės pažeidimu, nepaisant jo atitikties ERĮ ar LRTĮ.

20.3.                      Teismai be tinkamo teisinio pagrindo atsisakė tirti esminių ieškinio argumentų pagrįstumą – pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė šio pažeidimo. Teismai nurodė, kad tik administracinės teisenos tvarka, ginčijant RRT nutarimą, vertintina, ar atsakovės, kaip rinkoje dominuojančio juridinio asmens, veiksmai, nustatant ieškovei teikiamų paslaugų kainą, yra teisėti ir objektyviai pateisinami. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kodėl RRT nutarimo galiojimas yra kliūtis tirti atsakovės kainodaros teisėtumo klausimą net ir esant teismo pripažintoms skirtingoms įrodinėtinoms aplinkybėms ir kitam įrodinėjimo dalykui.   

21.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1.                      Skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad atsakovė neturi diskrecijos savarankiškai nustatyti paslaugų kainą, nes ši griežtai reglamentuojama Vyriausybės nutarimu ir ją, pasitelkdama nepriklausomus auditorius, patvirtina RRT. Atsakovė nepriima jokio sprendimo dėl kainos, tik pateikia duomenis RRT pagal pačios RRT patvirtintą formą ir tvarką, o pateiktų duomenų pagrindu RRT priima sprendimą, prieš tai atlikusi išsamų ir nepriklausomą auditą, kurį nustato teisės aktai. Tai pašalina bet kokią galimybę atsakovei piktnaudžiauti kaina. Atsakovė pagal Paslaugų sutartis, sudarytas su ieškove, neturi jokių galimybių reikalauti kitų papildomų mokėjimų, nei nustato RRT. Atitinkamai ieškovė priima sprendimą mokėti atsakovei pagal RRT nutarimą, kurį ieškovė visą įvykdė savo iniciatyva ir valia.

21.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismas negali vertinti RRT nutarimo teisėtumo ir jo peržiūrėti, nes tai yra administracinio teismo kompetencija. Ieškovė pasirinko nustatyta tvarka ir terminais RRT nutarimo neskųsti, todėl jis įsigaliojo ir tapo privalomu administraciniu aktu.

21.3.                      Ieškovė nei pagrindė, nei apskritai įrodinėjo, kad galiojantys ir taikytini teisės aktai, kurių kontrolę vykdo RRT ir kurie reglamentuoja atsakovės ieškovei teikiamos paslaugos kainos skaičiavimą, yra nepakankami, kad užtikrintų atsakovės paslaugos kainos pagrįstumą sąnaudomis. Priešingai, viso proceso metu ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė ir RRT pažeidė SAT ir AAT. Taigi, pati ieškovė paneigė savo ieškinio pagrįstumą, nes iš esmės ginčijo RRT nutarimo teisėtumą, o ne įrodinėjo piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

21.4.                      Ieškovė, siekdama pagrįsti savo poziciją, remiasi šioje byloje nagrinėjamai situacijai neaktualia ESTT praktika, nutylėdama esminius ESTT bylos skirtumus nuo nagrinėjamos bylos. Nėra ginčo dėl to, kad tam tikrais atvejais gali būti taikomas ir specialusis reguliavimas, ir konkurencijos taisyklės, tačiau šiuo atveju ieškovė neįrodė, jog yra taikytinos ir (ar) pažeistos konkurencijos taisyklės.

21.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nėra laisva priimti sprendimus, kurie galėtų paveikti paslaugų kainas, įėjimo į rinką galimybes ar kitas veiklos sąlygas, kurios galėtų apriboti konkurenciją rinkoje. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, kad ieškovė neįrodė būtinųjų piktnaudžiavimo sąlygų, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis. Bylos duomenys patvirtina priešingą situaciją – vertinant atsakovės paslaugų kainą pagal ekonominę logiką, ši kaina yra ne perteklinė, o per maža. Jei kaina būtų formuojama pagal rinkos sąlygas, o ne RRT sprendimu, ji būtų didesnė.

21.6.                      Neskųsti RRT nutarimo per įstatyme nustatytus terminus buvo pačios ieškovės sąmoningas sprendimas, todėl mėginimas pašalinti savo veiksmų neigiamas pasekmes reiškiant ieškinį bendrosios kompetencijos teisme yra nesąžiningas procesinis elgesys. Ieškovės reikalavimų tenkinimas reikštų pamatinio teisinio tikrumo principo pažeidimą ir valstybės neteisėtos pagalbos suteikimą. Konstitucinės ir administracinės teisės principai riboja galimybę kvestionuoti įsiteisėjusį administracinį sprendimą civilinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 36 straipsnyje nustatyta griežta rūšinio teismingumo taisyklė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

22.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23.       Kasaciniame skunde ieškovė, nesutikdama su teismų išvadomis, kelia šiuos teisės aiškinimo ir taikymo klausimus: 1) dėl netinkamai, nukrypstant nuo ESTT formuojamos praktikos, nustatytų įrodinėtinų aplinkybių byloje, kurioje remiamasi Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto pažeidimu, – ieškovės teigimu, įrodinėjant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas, iš ieškovo neturi būti reikalaujama įrodyti, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie riboja konkurenciją ar nepagrįstai varžo ieškovo galimybes veikti rinkoje; 2) dėl netinkamo RRT nutarimo teisinės reikšmės vertinimo – ieškovės teigimu, kadangi RRT neturi kompetencijos vertinti Konkurencijos įstatymo pažeidimų, galiojantis RRT nutarimas nėra kliūtis tirti atsakovės kainodaros teisėtumą pagal konkurencijos teisę – šis nutarimas, sprendžiant ginčą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, laikytinas rašytiniu įrodymu, vertintinu kartu su visais įrodymais. Teisėjų kolegija, laikydamasi kasacinio skundo ribų, toliau pasisakys nurodytais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas 

24.       Konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus reglamentuoja, šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, konkurencijos ribojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus bei padarytos žalos, atsiradusios dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo ypatumus nustato Konkurencijos įstatymas (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šiuo įstatymu, be kita ko, siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis).

25.       Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Pagal šio straipsnio 1 punktą, draudžiamas dominuojančio subjekto tiesioginis ar netiesioginis nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas.

26.       Draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, įskaitant nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginį ar netiesioginį nustatymą, įtvirtintas ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 102 straipsnyje (buvęs Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 82 straipsnis). Nors ES konkurencijos teisė tiesiogiai taikoma tik dominuojančios įmonės veiklai, darančiai poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, o jei veikla neatitinka poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai reikalavimo, taikoma nacionalinė teisė, ESTT praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai reglamentuodamas vien vidaus pobūdžio situacijas nacionalinės teisės aktų leidėjas priima tokius pačius sprendimus kaip Europos Sąjungos teisėje, kad, pavyzdžiui, būtų išvengta galimo konkurencijos iškraipymo arba užtikrinta vienoda procedūra susidarius panašioms situacijoms, egzistuoja tam tikras Sąjungos interesas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, Sąjungos teisės nuostatas ar sąvokas aiškinti vienodai, neatsižvelgiant į jų taikymo sąlygas (ESTT 2020 m. sausio 30 d. sprendimas byloje Generics (UK) ir kt., C‑307/18, 27 punktas ir jame nurodyta ESTT praktika). Taigi, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatyme įtvirtintą Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo tikslą, taip pat į tai, kad Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto norma iš esmės atitinka įtvirtintąją SESV 102 straipsnio a punkte, aiškinant Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą aktuali ir SESV 102 straipsnio (EB sutarties 82 straipsnio) aiškinimo ir taikymo praktika.

27.       Norint išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamas SESV 102 straipsnis, reikia įvertinti šiuos veiksnius: 1) nustatyti, kad tam tikras subjektas patenka į subjektų ratą, kurių atžvilgiu šis straipsnis gali būti taikomas; 2) nustatyti, kad tam tikras subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje; 3) įrodyti, kad tam tikras subjektas piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi; 4) pagrįsti, jog piktnaudžiavimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-403/2021, 209 punktas). Tokie pat veiksniai, išskyrus poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygą, turi būti įvertinti ir sprendžiant dėl Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo.

28.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisės aktais yra įtvirtinta atsakovės monopolija tam tikroje rinkoje – atsakovė yra vienintelis subjektas Lietuvos Respublikoje, kuris turi teisę teikti paslaugas, kurių reikia ieškovei radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei. Monopolijoms, kurios egzistuoja dėl valstybės ar savivaldybių aktais suteiktų išimtinių teisių, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis iš principo yra taikytinas (žr., pvz., Pajarskas, Š. Konkurencijos teisė Lietuvoje: sprendimai ir bylos. Klaipėda: Druka, 2014, p. 355). 

29.       ESTT praktikoje išaiškinta, kad SESV 102 straipsnyje minima dominuojanti padėtis susijusi su situacija, kai įmonė turi ekonominę galią, kuri ją įgalina sukliudyti atitinkamoje rinkoje išlaikyti veiksmingą konkurenciją, suteikdama jai galimybę reikšmingu mastu veikti nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų. Nors įmonei nedraudžiama užimti dominuojančios padėties rinkoje dėl savo laimėjimų ir, negana to, nors tokios padėties buvimo konstatavimas savaime nereiškia jokio kaltinimo susijusiai įmonei, pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokią padėtį užimanti įmonė turi ypatingą pareigą savo elgesiu nepažeisti veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje (ESTT 2011 m. vasario 17 d. sprendimas byloje Konkurrensverket prieš TeliaSonera Sverige AB, C?52/09, 24 punktas ir jame nurodyta praktika). 

30.       Sąvoka „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi“, kaip ji suprantama pagal SESV 102 straipsnį, yra objektyvi sąvoka, apimanti dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesį, kuris, taikant kitokias priemones nei tos, kurios reguliuoja normalios prekių ar paslaugų konkurencijos sąlygas, atsižvelgiant į ūkio subjektų teikiamas paslaugas, trukdo išlaikyti rinkoje dar esančios konkurencijos lygį arba plėsti šią konkurenciją (ESTT 2020 m. sausio 30 d. sprendimas byloje Generics (UK) ir kt., C‑307/18, 148 punktas ir jame nurodyta ESTT praktika). Pagal SESV 102 straipsnį, nereikalaujama įrodyti dominuojančią padėtį užimančios įmonės antikonkurencinio ketinimo, tačiau tokio ketinimo įrodymas, nors jo savaime nepakanka, yra faktinė aplinkybė, į kurią gali būti atsižvelgta nustatant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi (ESTT 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Tomra Systems ir kt. / Komisija, C?549/10 P, 20, 21 ir 24 punktai).

31.       ESTT praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad dominuojančią padėtį užimančiai įmonei tenkanti ypatinga atsakomybė savo veiksmais nepažeisti veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje yra susijusi būtent su jos elgesiu, t. y. faktiniais veiksmais ar veiksmų nesiėmimu, kurio ši įmonė savo iniciatyva nusprendžia laikytis (ESTT 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartis byloje Unilever Bestfoods prieš Komisiją, C?552/03 P, 137 punktas). SESV 102 straipsnis yra susijęs tik su antikonkurencine veikla, kurią įmonės vykdo savo iniciatyva. Jeigu antikonkurencinę veiklą įmonės turi vykdyti pagal nacionalinės teisės aktus arba jei šiais aktais sukuriamas teisinis pagrindas, kuriuo atmetama bet kokia jų konkurencinio elgesio galimybė, SESV 102 straipsnis netaikomas. Tokioje situacijoje konkurencijos ribojimas nėra priskirtinas, kaip netiesiogiai reikalaujama šia nuostata, nepriklausomai įmonių veiklai. Vis dėlto SESV 102 straipsnis gali būti taikomas, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktais įmonėms nedraudžiama imtis nepriklausomos veiklos, kuri gali trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją (ESTT 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, C?359/95 P ir C?379/95 P, 33–34 punktai ir juose nurodyta šio teismo praktika). Jeigu nacionaliniu įstatymu tik skatinama įmonių savarankiška antikonkurencinė veikla arba jeigu jos vykdymas yra palengvinamas, šiai veiklai ir toliau taikomi EB sutarties 81 ir 82 straipsniai (ESTT 2008 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Deutsche Telekom AG prieš Komisiją, T‑271/03, 89 punktas ir jame nurodyta šio teismo praktika). Tais atvejais, kai pagal teisės aktus įtvirtintas nacionalinės reguliavimo institucijos įsikišimas nustatant atsakovo teikiamų paslaugų kainas, turi būti vertinama, ar atsakovas turėjo pakankamą veiksmų laisvę, kad jo kainų politikai būtų galima taikyti EB sutarties 82 straipsnį (ESTT 2010 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Deutsche Telekom AG, C‑280/08 P).

32.       Konkurencijos teisės doktrinoje ir praktikoje piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi skirstomas į nesąžiningą elgesį, kuriuo pažeidžiami pirkėjų ar vartotojų interesai, ir antikonkurencinį piktnaudžiavimą, kai elgesys riboja konkurenciją tarp prekių, žymia dalimi sumažina konkurencijos lygį ir sustiprina dominuojančios įmonės ekonominę galią (žr., pvz., Vėgėlė, I. Europos sąjungos teisė. Vidaus rinkos laisvės, konkurencija ir teisės derinimas. Registrų centras, 2011, p. 359). Atvejai, kai dominuojanti įmonė naudojasi savo rinkos galia, siekdama iš savo klientų išgauti kuo daugiau naudos, vadinami išnaudotojišku (angl. exploitative) piktnaudžiavimu, o atvejai, kai dominuojanti įmonė strategiškai siekia išstumti savo konkurentus ir taip riboja konkurenciją, – išstumiančiuoju (angl. exclusionary) piktnaudžiavimu. Būtent išstumiančiojo piktnaudžiavimo atveju nustatomas elgesio poveikis antikonkurenciniam rinkos ribojimui (Whish, R.; Bailey, D. Competition Law. 11-asis leid. Oxford University Press, 2024, p. 208).

33.       ESTT praktikoje išnaudotojiškas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi aiškinamas kaip ūkio subjekto elgesys, panaudojant dominuojančią padėtį ir gaunant iš savo prekybos partnerių tokios naudos, kurios nebūtų įmanoma gauti normalios konkurencijos sąlygomis. Vienas tokio piktnaudžiavimo pavyzdžių – kainų, kurios neturi pagrįsto ryšio su prekės ekonomine verte, taikymas (ESTT 1978 m. vasario 14 d. sprendimas byloje United Brands Company ir United Brands Continentaal BV prieš Komisiją, C-27/76, 249–250 punktai).

34.       Vadovaujantis ESTT praktikoje pateiktu išnaudotojiško piktnaudžiavimo nustatant nesąžiningas kainas testu, siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi nustatant nesąžiningas kainas, pirmiausia turi būti įvertinama, ar yra pernelyg didelė disproporcija tarp faktinių išlaidų ir faktiškai reikalaujamos kainos (pirmoji sąlyga), ir, jei taip vertinama, ar kaina yra nesąžininga pati savaime arba lyginant su analogiškomis prekėmis (antroji sąlyga) (sprendimo United Brands byloje 252 punktas). Kainų nesąžiningumo savaime ir lyginant su analogiškomis prekėmis vertinimas yra alternatyvūs žingsniai (ESTT 2009 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Isabella Scippacercola, Ioannis Terezakis prieš Europos Komisiją, C-159/08P, 47 punktas).

35.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų, įtvirtinančių draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas, yra išaiškinęs, kad nors kainų ir išlaidų palyginimas, kuris atskleidžia įmonės pelno normą, yra svarbus atliekamo tyrimo pirmasis žingsnis, tai nėra pakankama aplinkybė, kuri leistų konstatuoti, jog įmonė piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi. Svarbu atskirti pelno vertinimą ir vertinimą, ar kaina yra nesąžininga. Ekonominė produkto ar paslaugos vertė negali būti nustatoma paprasčiausiai atėmus patirtas išlaidas iš gauto pelno. Produkto ar paslaugos ekonominė vertė turi būti nustatoma atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat su išlaidomis nesusijusius veiksnius. Sprendžiant, ar kaina yra per didelė rinkoje, kurioje yra konkurencija, paprastai lyginamos dominuojančio subjekto kainos su kainomis, nustatytomis kitų konkurentų. Tačiau tais atvejais, kai egzistuoja monopolija, toks palyginimas yra neįmanomas, dėl to kiekvienu nagrinėjamu atveju gali būti nustatomos ir kitos gairės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-454/2009 ir joje nurodyta ESTT praktika).

36.       Pažymėtina, kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kaip konkurencijos teisės pažeidimo, skirstymas į išnaudotojišką ir išstumiantįjį yra sąlyginis ir kai kuriais atvejais gali persidengti, pvz., pernelyg aukšta kaina gali būti būdas pašalinti iš rinkos konkurentus (Whish, R.; Bailey, D. Competition Law. 11-asis leid. Oxford University Press, 2024, p. 715). Siekiant nustatyti, ar dominuojanti įmonė, taikydama savo kainas, piktnaudžiauja šia padėtimi, reikia įvertinti įvairias aplinkybes ir patikrinti, ar šiomis kainomis siekiama atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti savo naudai, sukurti konkurentams patekimo į rinką kliūtis, taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams su prekybos partneriais, taip sudarant jiems nepalankias konkurencines sąlygas, ar iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį (ESTT 2010 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Deutsche Telekom AG, C‑280/08 P, 175 punktas).

37.       Taigi, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto pažeidimas gali pasireikšti tiek išnaudotojiško, tiek išstumiančiojo piktnaudžiavimo forma. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir dalykas, todėl būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 31 punktas). Tuo atveju, jei ieškovas ieškinyje remiasi išnaudotojišku piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas, piktnaudžiavimas nustatomas taikant šios nutarties 34–35 punktuose nurodytą testą.

38.       Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu įrodinėjo, kad atsakovės jai taikytos paslaugų kainos nėra pagrįstos paslaugų teikimo sąnaudomis ir dėl šios priežasties yra savaime nesąžiningos, t. y. ieškiniu buvo įrodinėjamas būtent išnaudotojiškas piktnaudžiavimas. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu ieškovės kasacinio skundo argumentą, kad skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad atsakovė atliko veiksmus, kurie riboja konkurenciją ar nepagrįstai varžo ieškovės (ar kitų ūkio subjektų) galimybes veikti rinkoje, atsižvelgiant į ieškiniu apibrėžtas nagrinėjamos bylos ribas, yra perteklinis. Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų visumos, tai, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės veiksmais buvo suvaržytos ieškovės galimybės veikti rinkoje, apeliacinės instancijos teismas nurodė tik kaip papildomą argumentą, o ieškovės reikalavimą pripažino nepagrįstu iš esmės pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė nėra laisva priimti sprendimus dėl savo taikomų paslaugų kainų ir todėl negali būti pripažinta piktnaudžiavusia dominuojančia padėtimi pagal Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą (šios nutarties 31 punktas).

39.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisės normos pažeidimas, neturėjęs įtakos konkrečios bylos procesiniam rezultatui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, vien perteklinio argumento nurodymas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuose, neturėjęs įtakos bylos procesiniam rezultatui, nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl atsakovės veiksmų laisvės nustatant ieškovei teikiamų paslaugų kainas ir RRT nutarimo teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje

40.       Nesutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovė nėra laisva priimti sprendimus dėl ieškovei taikomų paslaugų kainų ir todėl negali būti pripažinta piktnaudžiavusia dominuojančia padėtimi, ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad pagal teisės aktų nuostatas pareiga užtikrinti, jog paslaugų kaina būtų pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), tenka būtent atsakovei, todėl jos veiksmai gali būti vertinami konkurencijos teisės aspektu, o ta aplinkybė, kad atsakovės taikomas kainas tikrina RRT, šios galimybės nepašalina. Ieškovės vertinimu, kadangi RRT neturi kompetencijos, susijusios su Konkurencijos įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra, sprendžiant ginčą dėl konkurencijos teisės pažeidimo RRT nutarimas, kuriuo konstatuota, kad  atsakovės pajamos už paslaugas 2021 m. buvo 17 proc., t. y. 475 507 Eur (be PVM), mažesnės už patirtas paslaugų teikimo sąnaudas, nėra kliūtis teismui vertinti atsakovės kainodaros pagrįstumą pagal konkurencijos teisę – byloje dėl konkurencijos teisės pažeidimo šis RRT nutarimas turi būti vertinamas tik kaip vienas iš rašytinių įrodymų. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

41.       Pagal ERĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, elektroninių ryšių veiklą Lietuvos Respublikoje reguliuoja RRT ir kitos valstybės institucijos pagal šiame įstatyme nustatytą kompetenciją (ERĮ 4 straipsnio 3 dalis). Vienas iš ERĮ siekiamų tikslų – skatinti konkurenciją teikiant elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių paslaugas ir susijusias priemones ir paslaugas, užtikrinti viešųjų elektroninių ryšių paslaugų gavėjų interesų apsaugą, plėsti vidaus rinką (ERĮ 1 straipsnio 6 dalis). RRT – elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir pagal šiame įstatyme nustatytą kompetenciją šio įstatymo nuostatų laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga, veikianti nepriklausomai, nešališkai ir skaidriai pagal šį ir kitus įstatymus bei savo nuostatus (ERĮ 6 straipsnio 1 dalis). RRT tikslas – veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje, efektyvaus elektroninių ryšių išteklių naudojimo ir vartotojų teisių apsaugos užtikrinimas (ERĮ 8 straipsnio 1 dalis). RRT siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui bei plėtrai ir sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka atitinkamoje rinkoje (ERĮ 14 straipsnio 1 dalis). ERĮ taip pat įtvirtinta, kad konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba (ERĮ 14 straipsnio 2 dalis).

42.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, įvertinus ERĮ nuostatas, darytina išvada, jog tokiu reguliavimu, inter alia (be kita ko), siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje ir tai iš esmės atitinka Konkurencijos įstatymu siekiamą tikslą. ERĮ nuostatomis RRT yra suteiktos itin plačios galios ir įvairios priemonės veiksmingai konkurencijai elektroninių ryšių sektoriuje užtikrinti, dalis šių priemonių savo esme pagrįstos konkurencijos teisės principais. Nors sisteminė ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo nuostatos, kiekvienu atveju, atsižvelgiant į tai, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių ERĮ pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi RRT, turi būti įvertinta, ar susiklosčiusių faktinių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo pagrindu, nes lygiagretus ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtų nesuderinamas su šių įstatymų tikslais ir juose įtvirtinto reguliavimo prigimtimi. Priešingas ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų ir tai, jog tais atvejais, kai konkrečioje elektroninių ryšių rinkoje RRT ėmėsi tam tikrų reguliavimo priemonių, Konkurencijos tarybos veiksmai kai kuriais atvejais de facto (faktiškai) reikštų RRT priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo priežiūrą, nors akivaizdu, kad nei ERĮ, nei Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai tokių galių nesuteikia. Sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems konkretiems teisiniams santykiams taikyti Konkurencijos įstatymą, reikia įvertinti, ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-1309/2010).

43.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip minėta, konkurencijos teisės pažeidimą grindžia nesąžiningai aukštų paslaugų kainų taikymu, todėl vertinant, ar atsakovė turėjo pakankamą veiksmų laisvę, įgalinančią jos veiksmams taikyti Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, taip pat kokia yra RRT nutarimo, kuriuo konstatuota, kad LRTC sumokėta kaina už paslaugas buvo mažesnė nei LRTC patirtos šių paslaugų teikimo sąnaudos, teisinė reikšmė nagrinėjamoje byloje, aktualus teisinis reglamentavimas, susijęs su atsakovės ieškovei teikiamų paslaugų kainų nustatymu ir RRT kompetencija šioje srityje.

44.       LRTĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad paslaugas, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, teikia AB Lietuvos radijo ir televizijos centras. Šių paslaugų kainos, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, turi būti pagrįstos AB Lietuvos radijo ir televizijos centro patirtomis paslaugų teikimo sąnaudomis. Šių paslaugų teikimo, kompensavimo už jas tvarką ir sąlygas, taip pat paslaugų teikimo terminą, vadovaudamasi 2011 m. gruodžio 20 d. Europos Komisijos sprendimo 2012/21/ES dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas, nuostatomis, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šių paslaugų kainų pagrįstumą, vadovaudamasi šioje dalyje nurodyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir sąlygomis, tikrina RRT.

45.       Detaliau RRT kompetencija atsakovės ieškovei teikiamų paslaugų kainos nustatymo procese nustatyta Apraše. Vyriausybės nutarime Nr. 686, kuriuo patvirtintas Aprašas (2020 m. birželio 22 d. redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 26 d. iki 2024 m. liepos 1 d.), LRT radijo ir televizijos programų signalų elektroninių ryšių tinklais perdavimo visuomenei paslaugos ir paslaugos, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, priskirtos visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms (1 punktas) ir LRTC pavesta teikti paslaugas LRT (2 punktas). Apraše nustatyta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos radijo ir televizijos programų signalų elektroninių ryšių tinklais perdavimo visuomenei paslaugų ir paslaugų, kurių reikia Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, teikimo ir kompensavimo už jas tvarka ir sąlygos (Aprašo 1 punktas). Aprašas taikomas LRTC ir LRT (2 punktas). Paslaugos teikiamos LRT ir LRTC sudarius paslaugų teikimo sutartis, kuriose nustatomi, be kita ko, kainos apskaičiavimo principai (5 punktas). Paslaugų kaina turi būti pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą). Sąnaudų apskaitai ir apskaitos atskyrimui taikomi reikalavimai, nustatyti RRT direktoriaus tvirtinamose sąnaudų apskaitos taisyklėse (SAT), apskaitos atskyrimo taisyklėse (AAT) ir su apskaitos atskyrimu susijusiuose reikalavimuose. Paslaugų kainos pagrįstumą sąnaudomis įrodinėja LRTC (Aprašo 10 punktas). Kaip LRTC laikosi Aprašo 10 punkte nustatytų paslaugų kainų reikalavimų, kontroliuoja RRT ir kontroliuodama turi teisę pareikalauti, kad teikėjas įrodytų, jog paslaugų kaina pagrįsta sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą). Jeigu teikėjas per RRT nustatytą terminą neįrodo, kad paslaugų kaina pagrįsta sąnaudomis, laikoma, kad jo nustatyta paslaugų kaina sąnaudomis nepagrįsta (11 punktas). Teikėjas, vykdydamas Aprašo 10 punkte nurodytus reikalavimus, ne vėliau kaip iki einamųjų kalendorinių metų birželio 1 d. pateikia RRT informaciją apie praėjusių ataskaitinių metų sąnaudų apskaitą ir apskaitos atskyrimą, kuri turi būti teikėjo lėšomis patikrinta audito. Audito reikalavimai turi būti iš anksto suderinti su RRT (12 punktas). RRT nustačius, kad teikėjui sumokėta kaina už paslaugas, suteiktas per praėjusius kalendorinius metus, buvo mažesnė nei teikėjo patirtos šių paslaugų teikimo sąnaudos (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), LRT privalo sumokėti nepriemoką LRTC (16 punktas).

46.       Šalių sudarytose Paslaugų sutartyse nustatyta, kad: už paslaugas klientas (LRT) atsiskaito taikant priede nurodytas kainas (6.1 punktas); LRTC turi teisę keisti paslaugų kainas, sutartyje ir Vyriausybės nutarime Nr. 686 nustatyta tvarka ir sąlygomis (5.1.5 punktas); RRT nustačius, kad LRTC sumokėta kaina už paslaugas, suteiktas per praėjusius kalendorinius metus, buvo mažesnė nei LRTC patirtos šių paslaugų teikimo sąnaudos (įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą), klientas (LRT) privalo ne vėliau kaip per mėnesį nuo šių aplinkybių sužinojimo dienos sumokėti susidariusią nepriemoką LRTC (6.11 punktas); RRT nustačius, kad sumokėta kaina už paslaugas viršijo sąnaudas, LRTC privalo per tą patį vieno mėnesio terminą grąžinti permoką LRT (6.10 punktas).

47.       Taigi, pagal aptartą teisinį reglamentavimą ir Paslaugų sutarčių sąlygas, RRT priskirta atsakovės kainų atitikties sąnaudoms kontrolės funkcija yra esminė nustatant galutinę atsakovės taikomą kainą. Nors ieškovė pagrįstai nurodo, kad pareiga tiksliai, išsamiai ir visapusiškai apskaičiuoti ir pagrįsti metines sąnaudas, jų priskyrimą LRT paslaugai skirtoms išlaidoms tenka būtent atsakovei, ši aplinkybė atsakovės veiksmų laisvės nustatant jos paslaugų kainas nepagrindžia, nes pareiga ieškovei sumokėti susidariusią nepriemoką (kurią ieškovė prilygina jai atsakovės neteisėtais veiksmais padarytai žalai) kyla tik tuo atveju, jei RRT nustato, kad LRTC sumokėta kaina už paslaugas, suteiktas per praėjusius kalendorinius metus, buvo mažesnė nei LRTC patirtos šių paslaugų teikimo sąnaudos, t. y. priemokos taikymas nesant šiuo klausimu priimto RRT nutarimo yra negalimas. Be to, pagal galiojančius teisės aktus atsakovė neturi ir veiksmų laisvės inicijuodama paslaugų kainos pagrįstumo kontrolės vertinimą RRT, galintį nulemti galutinės paslaugų kainos padidėjimą, – informacija apie praėjusių ataskaitinių metų sąnaudų apskaitą ir apskaitos atskyrimą privalo būti pateikiama RRT kasmet ne vėliau kaip iki birželio 1 d. (Aprašo 12 punktas), o šią informaciją patikrinus ir patvirtinus RRT ieškovei yra apskaičiuojama nepriemoka arba permoka (Aprašo 15, 16 punktai).

48.       Byloje nustatyta, kad RRT 2022 m. spalio 28 d. nutarime, priimtame atlikus atsakovės teikiamų paslaugų kainų pagrįstumo sąnaudomis patikrinimą, konstatavo, jog ieškovei teikiamų paslaugų sąnaudos 2021 m. buvo didesnės nei iš ieškovės gautos pajamos, t. y.: atsakovės 2021 m. gautos pajamos buvo 17 proc. mažesnės už patirtas paslaugų ieškovei teikimo sąnaudas, o tai sudaro 475 507 Eur (be PVM) skirtumą. Būtent šio RRT nutarimo (o ne savarankiškų atsakovės veiksmų) pagrindu ieškovei kilo pareiga sumokėti susidariusią nepriemoką, kurią ieškovė ieškiniu įvardija kaip jai neteisėtais atsakovės veiksmais padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, teisiškai pagrįsta pripažįstama bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad teigdama, jog atsakovės taikyta kaina nėra pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis ir dėl to yra savaime nesąžininga, ieškovė de facto teigia, jog RRT, priimdama 2022 m. spalio 28 d. nutarimą, netinkamai įgyvendino jai teisės aktais priskirtą atsakovės kainų pagrįstumo sąnaudomis kontrolės funkciją, todėl, gindama savo galimai pažeistas teises, turėjo ginčyti šį RRT nutarimą įstatymų nustatyta tvarka.

49.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė kasaciniame skunde neginčija apeliacinės instancijos teismo išvados, jog RRT nutarimas sukuria jai tiesiogines teisines pasekmes, o teiginį, kad RRT nutarimas šioje byloje turėtų būti teismo vertinamas ne kaip individualus administracinis aktas, o kaip rašytinis įrodymas, iš esmės grindžia skirtingu RRT atliekamos atsakovės kainų kontrolės ir kainų sąžiningumo kontrolės pagal Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą pobūdžiu. Vis dėlto nors ieškovė nurodo, kad teisės aktai nenustato jokių įpareigojimų RRT atlikti atsakovės paslaugų kainos kontrolę, kuri savo turiniu prilygtų ar būtų panaši į kainos teisėtumo vertinimą pagal Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, teigdama, kad atsakovės taikyta kaina yra akivaizdžiai nesąžininga pagal ESTT United Brands byloje pateiktą testą (šios nutarties 34 punktas), šį teiginį ieškovė grindžia atsakovės taikytos kainos neatitiktimi Aprašo 10 punktui, pagal kurį paslaugų kaina turi būti pagrįsta teikėjo patirtomis paslaugų teikimo LRT sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą). Pagal aptartą teisinį reglamentavimą, RRT būtent ir atlieka tokio pobūdžio atsakovės kainos vertinimą (Aprašo 11 punktas). Tai, kad šis vertinimas RRT atliekamas ne Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto, o specialių teisės aktų pagrindu, atsižvelgiant į RRT atliekamos atsakovės kainų kontrolės turinį ir sukeliamas teisines pasekmes, taip pat į šioje byloje ieškovės įrodinėjamus atsakovės neteisėtus veiksmus, nėra teisiškai reikšminga (šios nutarties 42 punktas).

50.       Taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, kad pagal teisės aktus RRT atliekamas atsakovės kainų atitikties sąnaudoms vertinimas yra formalus, atliekamas pagal pačios atsakovės pateiktus duomenis, kurių tinkamumo RRT netikrina, todėl negali pakeisti kainų sąžiningumo vertinimo konkurencijos teisės aspektu. Viena vertus, nustačius, kad atsakovė nėra laisva nustatyti ieškovei taikomas kainas, Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas atsakovės atžvilgiu negali būti taikomas (šios nutarties 31 punktas). Kita vertus, pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kainų pagrįstumo sąnaudomis vertinimą RRT atlieka, be kita ko, vadovaudamasi SAT ir AAT nuostatomis (Aprašo 10 punktas), kurios turi užtikrinti sąnaudų apskaitos reguliavimą ir apskaitos atskyrimą elektroninių ryšių veiklos srityje, vadovaujantis technologinio neutralumo, funkcinio lygiavertiškumo, proporcingumo, mažiausio būtino reguliavimo, teisinio tikrumo kintančioje rinkoje, ekonominės plėtros, veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, reguliavimo kriterijų, sąlygų ir procedūrų objektyvumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principais (SAT 1 punktas, AAT 1 punktas). Atlikdama tyrimą RRT turi teisę pareikalauti, kad teikėjas įrodytų, jog paslaugų kaina pagrįsta sąnaudomis (atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą) (Aprašo 11 punktas). Taigi, nėra ir pagrindo teigti, kad specialusis teisinis reglamentavimas šiuo atveju neužtikrina konkurencijos teisės laikymosi (šios nutarties 42 punktas). Aplinkybės, ar nurodytų reikalavimų RRT laikėsi konkrečiu atveju, nustatymas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, kadangi RRT 2022 m. spalio 28 d. nutarimas nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas.

51.       Pripažinus pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad atsakovės taikytų kainų atitikties sąnaudoms pakartotinis vertinimas nenuginčijus šiuo klausimu priimto RRT nutarimo yra negalimas, teisiškai nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai be tinkamo teisinio pagrindo atsisakė tirti esminių ieškinio argumentų, kuriais įrodinėjama atsakovės taikytos kainos neatitiktis sąnaudoms, pagrįstumą ir neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įvertinus nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą būtent ginčijant RRT nutarimą turėtų būti vertinama, ar atsakovės ieškovei taikomos kainos yra pagrįstos, o ieškovei tokio reikalavimo nepareiškus, su kainų pagrįstumu susiję ieškinio argumentai nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas ir teismo negali būti vertinami.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

52.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo nacionalinių teismų ir ESTT formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės kasacinis skundas atmetamas.

53.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54.       Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (ieškovės kasacinis skundas atmestas), atsakovė neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų, ieškovės patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

55.       Atsakovė prašo priteisti 5354,25 Eur (su PVM) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro (be PVM) 450 Eur, sumokėtų už susipažinimą su kasaciniu skundu, 450 Eur – už ESTT sprendimo analizę, 600 Eur – už Bukarešto apeliacinio teismo sprendimo teisinę analizę, 300 Eur – už EK sprendimo analizę, 2400 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, 225 Eur – už galutines atsiliepimo korekcijas, atlyginimą.

56.       Teisėjų kolegija nurodo, kad, nors atsakovė atskirai įvardija patirtas išlaidas dėl sprendimų teisinės analizės, susipažinimo su kasaciniu skundu bei atsiliepimo į kasacinį skundą rengimo ir jo koregavimo, tačiau šios paslaugos, atsižvelgiant į jų pobūdį, traktuotinos kaip viena bendra paslauga – atsiliepimo į kasacinį skundą rengimas. Pažymėtina, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos), nurodytus rekomendacinius dydžius (Rekomendacijų 2 punktas). Nagrinėjamu atveju prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų 8.14 punkte nurodytą maksimalų dydį. Atsižvelgdama į ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų pobūdį, teisėjų kolegija nusprendžia, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas ir atsakovei iš ieškovės priteistina 3971 Eur.

57.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas šioje byloje nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu, 93 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos radijo ir televizijos centrui (j. a. k. 120505210) iš ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (j. a. k. 124241078) 3971 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Goda Ambrasaitė-Balynienė 

Donatas Šernas

Egidija Tamošiūnienė