Administracinė byla Nr. eP-66-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04716-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neteisėto atleidimo ir grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 41-663 ,,Dėl V. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) pripažinti pareiškėjos V. M. atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir grąžinti pareiškėją į Administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygio, 12 kategorijos) pareigas; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo 2016 m. lapkričio 14 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Įsakymu pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Pareiškėja savo nesutikimą su jos atleidimu iš valstybės tarnybos grindė tuo, kad jos pareigybė realiai panaikinta nebuvo, o buvo tik pakeistas jos pavadinimas bei nepagrįstai suteikta aukštesnė kategorija. Taip pat tuo, jog įspėjimo laikotarpiu apie numatomą jos pareigybės panaikinimą buvo pažeistos jos teisės žinoti apie naujai steigiamų pareigybių pobūdį bei galimybę jas užimti.

Teisėjų kolegija rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėja nuo 2014 m. spalio 2 d. dirbo A lygio 11 kategorijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Švietimo vadybos poskyrio vyriausiąja specialiste. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 1-524 buvo nuspręsta nuo 2016 m. lapkričio 15 d. pertvarkyti Administracijos departamentų ir jų skyrių vidaus struktūrą. Įgyvendindama šį sprendimą Administracijos direktorė 2016 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 40-331 nuo 2016 m. lapkričio 15 d. panaikino Švietimo skyrių su keturiais poskyriais bei įsteigė du labiau specializuotus Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrius.

Iš pareiškėjos pareigybės aprašymo teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja iki jos pareigybės panaikinimo vykdė funkcijas tiek bendrojo ugdymo, tiek ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo srityse. Po pareiškėjos pareigybės panaikinimo (2016 m. lapkričio 15 d.) dalis jos vykdytų funkcijų bendrąjį ugdymą vykdančių įstaigų atžvilgiu buvo perduota vykdyti Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybei, o kita dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų ikimokyklinį ugdymą vykdančių įstaigų atžvilgiu buvo perduota vykdyti Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybei. Be to, minėtoms naujoms pareigybėms pagal jų aprašymus buvo perduotos vykdyti ir kitos funkcijos, kurių iki tol nebuvo priskirta vykdyti pareiškėjos užimtai pareigybei.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta iš tikrųjų, o ne fiktyviai, nes pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo išskaidytos Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrių pareigybėms, o šioms pareigybėms, be anksčiau pareiškėjos vykdytų funkcijų, buvo priskirtos ir kitos esminės funkcijos, tiek tos, kurias anksčiau vykdė kiti valstybės tarnautojai, tiek tos, kurių vykdymas ankstesniuose pareigybių aprašymuose nebuvo numatytas. Šiuo atveju pareiškėjos priešingi šiuo klausimu teiginiai yra paneigiami byloje surinktais įrodymais, su kurių atlikta pirmosios instancijos teismo analize bei vertinimu teisėjų kolegija sutiko.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartojo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant kitas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat yra konstatuota, jog karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Teisėjų kolegija nustatė, kad naujai įsteigtoms pareigybėms, kurioms buvo išskirstytos pareiškėjos pareigybės funkcijos – Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 11 kategorija) pareigybei ir Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybei, yra nustatyti specialūs reikalavimai: pirmuoju atveju, turėti ne mažesnę kaip 1 metų duomenų tvarkymo patirtį, o antruoju atveju, turėti ne mažesnę kaip 1 metų strateginio planavimo darbo patirtį.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja šių reikalavimų neatitinka. Teisėjų kolegija neturėjo pagrindo manyti, jog šie specialieji reikalavimai yra nebūtini vykdant šioms pareigybėms priskirtas funkcijas ir uždavinius, nes šioms pareigybėms priskyrus papildomų funkcijų, išsiplėtė ne tik darbo apimtis, bet ir reikalavimai darbo kokybei bei atsakomybei. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šių aplinkybių pareiškėja iš esmės ir neginčija. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjos dalykinės bei profesinės savybės neatitiko reikalavimų, keliamų ir kitoms pareigybėms, kurios buvo įsteigtos po įvykusios pertvarkos. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog, nepasiūlius pareiškėjai užimti kitas lygiavertes pareigybes, nebuvo pažeistos jos teisės, kurias garantuoja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis.

Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad įspėjimo apie numatomą pareigybės panaikinimą laikotarpiu nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės žinoti apie naujai steigiamų pareigybių pobūdį bei galimybę jas užimti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta garantija, nustatanti, jog valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki pareigybės panaikinimo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja apie numatomą jos pareigybės panaikinimą buvo įspėta 2016 m. liepos 11 d., o jos pareigybė panaikinta 2016 m. lapkričio 15 dieną. Naujos valstybės tarnautojų pareigybės Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyriuose buvo įsteigtos Administracijos direktorės 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu, o Administracijos direktorės 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymais buvo patvirtinti naujų pareigybių aprašymai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas administracinius aktus, reikalingus minėtai struktūrinei pertvarkai įgyvendinti, priėmė iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo ir naujų pareigybių įsteigimo. Tai reiškia, kad pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos metu egzistavo visa reikiama informacija, kurios pagrindu buvo galima spręsti apie pareiškėjos galimybę toliau dirbti valstybės tarnyboje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų, kada aptariamą informaciją darbdavys privalo parengti bei duoti susipažinti su ja valstybės tarnautojams. Pagal nagrinėjamų teisinių santykių esmę, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tai turi būti padaryta iki pareigybės panaikinimo ir naujų pareigybių įsteigimo. Kadangi šių reikalavimų atsakovas nepažeidė, todėl priešingus šiuo klausimu pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmetė.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą, teisėtą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos V. M. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3934-438/2017 ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai.

Pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Pareiškėja, nurodydama konkrečias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, atkreipia dėmesį, kad, vertinant, ar pagal pareigybės aprašymą atitinkama to paties lygio pareigybė pagal savo turinį yra kokybiškai nauja, ar tik atitinkamai išplėsta ar susiaurinta jai pavestų funkcijų apimtis, turi būti lyginama atitinkamų pareigybių paskirtis, nustatyti specialieji reikalavimai, funkcijų pobūdis pagal bendrąją ir specialiąją veiklos sritis. Pareiškėja pažymi, kad, sprendžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės panaikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga. Pareiškėja nurodo, kad, papildant valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą naujomis funkcijomis, turi būti įvertinta pareigybės reikšmė ir jos įtaka įstaigos veiklos rezultatams, patikrinta, ar naujų funkcijų įrašymas turi esminės reikšmės pareigybės lygiui ir kategorijai. Būtina atsižvelgti į tai, ar atsakovas, keisdamas pareigybes, buvo nuoseklus. Pareiškėja daro išvadą, kad, priimant sprendimus dėl valstybės tarnautojo atleidimo, būtina palyginti panaikintą ir naujai sukurtas pareigybes ir nustatyti, ar realiai išliko valstybės tarnautojo iki tol vykdyta pareigybė, jos pagrindinės funkcijos. Pareiškėjos manymu, teismas šios praktikos nesilaikė, nepalygino du pareiškėjos nurodytus pareigybės aprašymus, kuriuos apeliaciniame skunde nurodė ir prie skundo pridėjo pareiškėja, bet sulygino ne tas pareigybes, ne tuos pareigybių aprašymus ir klaidingai padarė išvadą, kad jiems nustatyti specialieji reikalavimai, kurių pareiškėja neatitiko. Pareiškėja pabrėžia, kad jokių specialiųjų reikalavimų, kurių neatitiko pareiškėja, Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 40-538 patvirtintas Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas nenustato. Pareiškėjos manymu, nebuvo vadovautasi administracinių teismų praktika, pagal kurią valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas, kaip valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas, yra tik tada, kai, panaikinus pareigybę, faktiškai nebeatliekama konkrečių valstybės tarnautojui priskirtų funkcijų visuma, apibūdinanti panaikintą pareigybę; papildant valstybės tarnautojo pareigybės aprašymą naujomis funkcijomis, turi būti įvertinta pareigybės reikšmė ir jos įtaka įstaigos veiklos rezultatams, patikrinta, ar naujų funkcijų įrašymas turi esminės reikšmės pareigybės lygiui ir kategorijai. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nebuvo nuoseklus ir taikė diskriminacinę pareiškėjos atžvilgiu praktiką, nes kitiems valstybės tarnautojams užteko pateikti prašymą atsakovui nurodant pageidaujamą dar net nesančios kategorijos pareigybę ir atsakovas tokią pareigybę pritaikė pagal prašymą padavusio asmens subjektyvius pageidavimus. Pareiškėjos teigimu, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nelaikydamas pažeidimu aplinkybių, kad pareigybių, į kurias galėjo pretenduoti pareiškėja, aprašymai buvo patvirtinti faktiškai tuo pačiu metu, kai pareiškėja buvo atleista, nes 2016 m. lapkričio 11 d. atsakovas patvirtino naujus pareigybių aprašymus, o skundžiamas įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo buvo priimtas kitą darbo dieną. Pareiškėja daro išvadą, kad tai buvo esminis jos kaip valstybės tarnautojos teisių ir teisėtų interesų tęsti valstybės tarnybą pažeidimas. Pareiškėjos manymu, procesas turėtų būti atnaujinamas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nes teismas netinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje valstybės tarnautojui nustatytas garantijas – garantiją gauti informaciją ir teisę būti paskirtai į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo prašymą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad teismas panaikintą pareiškėjos pareigybę bei jos vykdytas funkcijas sulygino su naujai įsteigtomis pareigybėmis. Atsakovas pabrėžia, kad neturi pareigos naikinant pareiškėjos pareigybę perkelti ją į kitas pareigas. Atsakovas paaiškina, kad po struktūrinių pertvarkymų nebeliko A lygio 11 kategorijos pareigybės, kurios reikalavimus pareiškėja būtų atitikusi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pareigybė buvo A lygio 11 kategorijos, ji negalėjo būti perkelta į Bendrojo ugdymo skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybę. Atsakovo manymu, proceso atnaujinimo institutu pareiškėja nepagrįstai siekia įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo. Atsakovas pažymi, kad Administracija tinkamai įvykdė savo pareigą informuoti pareiškėją, kaip tai numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, ir nepažeidė nustatytų įspėjimo terminų. Atsakovo teigimu, pareiškėjai nenurodžius realių ir pagrįstų pažeidimų, kuriuos būtų padaręs teismas, atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą nėra teisinio pagrindo. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju taip pat negalima konstatuoti jokio materialinės teisės normų pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja V. M. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3934-438/2017, siekdama, kad būtų panaikintas Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. 41-663 „Dėl V. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“; pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos pripažintas neteisėtu ir pareiškėja grąžinta į Administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygio, 12 kategorijos) pareigas; priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo 2016 m. lapkričio 14 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog, prašant proceso atnaujinimo minėtu pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimas turi būti akivaizdus, t. y. prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-76/13; 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-19/2010, 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

Kaip matyti iš pareiškėjos prašymo, abu paminėti proceso atnaujinimo pagrindai yra susieti, pareiškėjai teigiant, kad jos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarties neatitiktis administracinių teismų praktikai patvirtina ir akivaizdžiai netinkamą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymą.

Visų pirma, pareiškėja prašyme atnaujinti procesą akcentuoja, kad nebuvo palyginti du byloje nagrinėti pareiškėjos nurodyti pareigybės aprašymai, t. y. Administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 40-64 patvirtintas Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Švietimo vadybos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas ir Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 40-538 patvirtintas Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutarties, teisėjų kolegija, priešingai nei nurodo pareiškėja, lygino būtent jos nurodytas pareigybes ir konstatavo, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta iš tikrųjų, o ne fiktyviai, nes jos vykdytos funkcijos buvo išskaidytos Bendrojo ugdymo ir Ikimokyklinio ugdymo skyrių pareigybėms, kurioms, be anksčiau pareiškėjos vykdytų funkcijų, buvo priskirtos ir kitos esminės funkcijos, tiek tos, kurias anksčiau vykdė kiti valstybės tarnautojai, tiek tos, kurių vykdymas ankstesniuose pareigybių aprašymuose nebuvo numatytas. Teisėjų kolegija nurodė, kad priešingi šiuo klausimu pareiškėjos teiginiai yra paneigiami byloje surinktais įrodymais, su kurių atlikta pirmosios instancijos teismo analize bei vertinimu teisėjų kolegija sutiko.

Kaip minėta, procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Nors pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismo nutartyje buvo neteisingai nurodytas specialusis reikalavimas, nustatytas Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 40-538 patvirtintame Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, kadangi nedaro įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja iki jos pareigybės panaikinimo ėjo Švietimo skyriaus Švietimo vadybos poskyrio vyriausiosios specialistės pareigas, kurioms nustatyta 11 kategorija. Todėl Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė negalėjo būti siūloma užimti pareiškėjai dėl pareigybei nustatyto aukštesnės – 12, kategorijos. Taigi pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą teiginiai dėl jos atitikties Švietimo, kultūros ir sporto departamento Bendrojo ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatytiems specialiesiems reikalavimams negalėjo lemti teismo procesinio sprendimo administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teisėtumo, todėl atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą šiuo atveju nėra pagrindo. Be to, kaip matyti, pareiškėja iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su teismo pateiktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, kad skirtingas faktinių bylos aplinkybių vertinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą byloje, nes ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytas pagrindas aiškiai siejamas su teisės normų pažeidimu jas taikant. Šiuo aspektu konstatuotina ir tai, kad pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodyta administracinių teismų praktika nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja taip pat nepagrindė proceso atnaujinimo dėl jos nurodomos valstybės tarnautojo teisės į informaciją. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėja apie numatomą jos pareigybės panaikinimą buvo įspėta 2016 m. liepos 11 d., o jos pareigybė panaikinta 2016 m. lapkričio 15 dieną. Pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nepatvirtina pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad, nelaikydamas pažeidimu aplinkybių, jog pareigybių, į kurias galėjo pretenduoti pareiškėja, aprašymai buvo patvirtinti faktiškai tuo pačiu metu, kai pareiškėja buvo atleista, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2017 m. birželio 21 d. nutartį, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos. Taip pat tokia aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nes pareiškėja nepagrindė savo pozicijos, jog teismas akivaizdžiai netinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių argumentų, akivaizdžiai parodančių, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino kurią nors byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė, nenurodė ir įrodymų dėl to nepateikė. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro, įvertinusi pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą aptariamu pagrindu argumentus. Pareiškėjos prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialinės teisės normų nuostatų interpretavimą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja taip pat nenurodė konkrečių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų taisyklių, kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-3934-438/2017. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu taip pat negali būti tenkinamas.

Įvertinus pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, iš naujo vertinant byloje surinktus įrodymus pareiškėjai palankia kryptimi, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3934-438/2017 pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neteisėto atleidimo ir grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.