LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

  Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Lino Šiukštos, Elenos Vainienės, 

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,     

gynėjui advokatui Arvydui Milučiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš A. I. J. G. nepilnamečiams vaikams M. G., gimusiam 2003 m. birželio 13 d., ir G. G., gimusiam 2005 m. kovo 5 d. priteistas po   25 000 litų neturtinės žalos atlyginimas ir 40 litų ir 77 centai už teismo išlaidas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. M. ir D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 238 straipsnio 1 dalį už tai, kad be svarbių priežasčių nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą labai sunkų nusikaltimą, tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

A. I. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 22 d. vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Šiauliuose, Vytauto g. 122 esančiame prekybos centro „Norfa“ kieme, po rampa, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su D. G. metu, tyčia devynis kartus peiliu dūrė D. G. į įvairias kūno vietas, iš kurių tris kartus į pilvo sritį, taip padarydamas kiaurymines durtines - pjautines pilvo sienelės žaizdas, atsiveriančias į pilvo ertmę, vieną kartą į dešinį skruostą, taip padarydamas durtinę - pjautinę žaizdą dešinio skruosto užpakalinėje dalyje, atsiveriančia į gomurį ir vieną kartą į kairę šlaunį, taip padarydamas durtinę - pjautinę žaizdą su šlaunies venos pažeidimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dvi durtines žaizdas kakle, vieną durtinę - pjautinę žaizdą juosmens kairiame šone ir vieną pjautinę žaizdą dešinės plaštakos ketvirtame piršte, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl durtinės - pjautinės žaizdos kairės šlaunies priekiniame paviršiuje su šlaunies venos pažeidimu, sukėlusios ūmų nukraujavimą iš žaizdos, nukentėjusysis D. G. įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais A. I. tyčia nužudė nukentėjusįjį D. G..

Nuteistasis A. I. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas nurodo, kad įvykio metu tarp jo ir nukentėjusiojo D. G. konflikto nebuvo. Nuteistasis paaiškina, kad jam, M. M., D. B. ir D. G. begeriant alkoholinius gėrimus, buvo užgauliojama jo (A. I.) sugyventinė M. M.. Po to, D. G., nuėjęs jam (A. I.) už nugaros, padėjo ranką ant peties. Apeliantas teigia išsigandęs, kad nukentėjusysis nori jam kažką padaryti, todėl sugriebė peilį ir dūrė šiam į įvairias kūno vietas. Apeliantas nurodo, kad darydamas nusikaltimą, jis buvo apimtas baimės ir streso. Nuteistasis pažymi, kad po suduotų smūgių jis pasišalino iš įvykio vietos, tačiau tuo metu nukentėjusysis dar buvo gyvas, apie pastarojo mirtį jis sužinojo tik kitą dieną. 

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. I. pripažįsta, kad padarė labai sunkų nusikaltimą, apie tai nepranešė teisėsaugos institucijoms ir pasišalino iš įvykio vietos. Tačiau apeliantas pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę pripažino, davė nuoseklius parodymus, gailisi nusikaltęs ir sutinka atlyginti padarytą žalą, kas turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, nuteistasis teigia atsiprašęs nukentėjusiojo šeimos narių. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas teigia manantis, kad jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. 

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir pats neneigia, kad D. G. mirė nuo jo suduotų smūgių peiliu, tačiau nurodo, kad fizinį smurtą prieš pastarąjį jis panaudojo apimtas baimės ir streso, nes nukentėjusysis užgauliojo jo sugyventinę, užėjęs už nugaros, padėjo jam ant peties ranką, todėl jis (A. I.) pagalvojo, kad šis nori jam kažką padaryti. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teisme A. I. parodė, kad D. G. pavadino A. I. sugyventinę M. M. necenzūriniais žodžiais. Tačiau nuteistasis parodė ir tai, kad D. G. žodžiai, skirti M. M., į konfliktą neperaugo, kas vyko po rampa, kur buvo sužalotas D. G., jis neprisimena, konflikto priežasties dėl girtumo taip pat neprisimena. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. I. taip pat neparodė, kad D. G., padėdamas jam ant peties ranką bei būdamas jam už nugaros, sukūrė tokią situaciją, nuo kurios jis turėjo gintis, panaudodamas intensyvų fizinį smurtą. Priešingai, nuteistasis parodė nežinantis, ko jis siekė durdamas, teigė neturėjęs jokio tikslo (b. l. 169-170, t. 2). Taigi, esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su konflikto priežastimi ir konflikto pradžios momentu, yra tik niekuo nepagrįsta A. I. gynybinė versija. Byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis D. G. sudarė tokią situaciją, kurioje yra galima būtinoji gintis (Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnis) ar, kad D. G., prieš suduodant jam smūgius peiliu, elgėsi neteisėtai ar itin įžeidžiančiai nuteistąjį A. I. ar jo artimą asmenį (Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme ir pati nuteistoji M. M. neparodė, kad D. G. ją pavadino necenzūriniais žodžiais ir taip itin įžeidė, ji teigė nežinanti, kodėl kilo konfliktas (b. l. 172-173, t. 2).

Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. I. nukentėjusįjį D. G. tyčia nužudė tarpusavio konflikto metu ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Teismo išvados dėl A. I. kaltės nepaneigia ir tai, kad, pasak nuteistojo, nukentėjusysis mirė ne iš karto po prieš jį panaudoto fizinio smurto. Specialisto išvadoje Nr.          M 531/12(04) taip pat nustatyta, kad D. G. mirtis galėjo įvykti apytiksliai prieš 2-4 paras iki jo kūno tyrimo pradžios 2012 m. spalio 26 d. 11 val. (b. l. 36, t. 1). Tačiau nustačius, kad sužalojimus peiliu nukentėjusiajam padarė A. I. (ko, kaip minėta, neneigia ir jis pats), jis atsako ir už kilusias pasekmes – A. G. mirtį.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, į tai, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei į nuteistąjį neigiamai charakterizuojančią medžiagą (jis yra recidyvistas), paskyrė A. I. vos metais didesnę nei minėto straipsnio sankcijos vidurkis bausmę - 12 metų laisvės atėmimo. Ši bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi nusikaltęs bei sutinka atlyginti padarytą žalą.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė ir, skirdamas bausmę atsižvelgė, kad A. I. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs Todėl dar kartą atsižvelgti į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tuo pagrindu švelninti bausmę nėra pagrindo. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, vien tik A. I. sutikimas atlyginti padarytą žalą negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra pripažįstama tais atvejais, kai kaltininkas realiai atlygino ar pašalino padarytą turtinę ar neturtinę ar, priklausomai nuo bylos aplinkybių – dalį žalos, o ne tais atvejais, kai tik išreiškia niekuo nepagrįstą ketinimą tą padaryti kada nors ateityje, kaip tai yra nuteistojo A. I. atveju.

Į A. I. paskirtos bausmės laiką teisingai įskaitytas laikas, kurį jis išbuvo sulaikyme ir suėmime.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai išspręsti ir su neturtinės žalos atlyginimu bei teismo išlaidomis susiję klausimai, kurie apeliaciniame skunde nėra ginčijami.

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl nekeičiamas ir nenaikinamas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.