Baudžiamoji byla Nr. 2K-131/2009

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 2.6.7.5. (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                             2009 m. balandžio 14 d.                           

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,         

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,    

gynėjui Alvidui Tamulioniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo: panaikinta Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis A. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl 121 563,60 Lt, 115 493,35 Lt, 1 645 581,39 Lt pasisavinimo laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl turtinės prievolės sumokėti 17 617,63 Lt ir 251 020,95 Lt PVM į valstybės biudžetą panaikinimo laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl turtinės prievolės sumokėti 239 309 Lt pelno mokestį į valstybės biudžetą panaikinimo laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; panaikinta apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo A. M. ir pakeista apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl jam paskirtų bausmių pagal BK 300 straipsnio 1 bei 2 dalis, paskiriant A. M. šias bausmes: pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 121 253,60 Lt sumos suklastotų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo 30 parų arešto, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 115 493,35 Lt sumos suklastotų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo 30 parų arešto, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl 1 645 581,39 Lt sumos suklastotų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 65 straipsnį areštą pakeitus laisvės atėmimu ir pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 2 punktą, 6 dalį paskirtas ir pakeistas bausmes subendrinus apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu, A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; pašalinta iš apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teismo nustatyta A. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – padarytos žalos atlyginimas savo noru, taip pat iš kaltinimo pašalinti teiginiai, kad A. M. pasisavintus UAB „M.“ pinigus panaudojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytiems poreikiams tenkinti, ir patikslinta apygardos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis, nustatant, kad A. M. yra nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį.

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. nuosprendžiu A. M. buvo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių jam inkriminuotų nusikaltimų požymių, o šiuo nuosprendžiu A. M. pripažinus kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 bei 2 dalis jam buvo paskirtos šios bausmės: pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 121 253,60 Lt sumos suklastotų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo 60 MGL dydžio (7500 Lt) bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 115 493,35 Lt sumos suklastotų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo 60 MGL dydžio (7500 Lt) bauda, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl 1 645 581,39 Lt sumos suklastotų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 90 MGL dydžio (11 250 Lt) bauda, pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, A. M. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – 120 MGL dydžio (15 000 Lt) baudą.

Dėl UAB „M.“ išteisinimo kasacinis skundas nepaduotas. 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

            A. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „M.“ tiekimo skyriaus viršininkas (2002 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 2 d.), komplektavimo skyriaus vadovas (2003 m. sausio 2 d. – 2003 m. vasario 4 d.), laikinai einantis generalinio direktoriaus pareigas (2003 m. vasario 4 d. – 2003 m. birželio 11 d.), generalinis direktorius (2003 m. birželio 11 d. – 2003 m. gruodžio 28 d.) bei generalinio direktoriaus pavaduotojas (nuo 2004 m. sausio 1 d.) ir dėl užimamų pareigų turėdamas savo žinioje UAB „M.“ turtą, bendrininkų grupe su V. R., E. L. bei kitais asmenimis padarė nusikalstamas veikas šiomis aplinkybėmis.

A. M., 2002 m. gruodžio – 2003 m. vasario mėnesiais įgijęs iš bendrininko 121 563,6 Lt sumos žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras LBH Nr. 8101729, 8101732, LEA Nr. 3475679 ir netikrus 2002 m. gruodžio 30 d. darbų atlikimo aktus su juose užfiksuotais žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad UAB „E.“ ir UAB „S.“ pardavė, o UAB „M.“ nupirko paslaugų už 121 563,60 Lt, juos perdavė UAB „M.“ finansininkams. UAB „M.“ pagal šiuos suklastotus dokumentus pervedė į UAB „E.“ ir UAB „S.“ sąskaitas 121 563,60 Lt. E. L. iš bankomatų šiuos pinigus išsiėmė grynaisiais ir per V. R., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią jie pasiliko už suklastotus dokumentus, perdavė A. M.. Taip A. M. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „M.“ turtą – 121 563,60 Lt. Pagal minėtus dokumentus UAB „M.“ pateikė Kauno apskrities VMI pelno mokesčio deklaracijas, jų pagrindu UAB „M.“ naudai buvo panaikinta turtinė prievolė sumokėti 15 453 Lt pelno mokesčio į valstybės biudžetą.          

A. M., 2003 m. birželio – liepos mėnesiais įgijęs iš bendrininko 115 493,35 Lt sumos žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras LEA Nr. 6799043, 6799047 su jose nurodytais žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad UAB „J.“ pardavė, o UAB „M.“ nupirko prekių už 115 493,35 Lt,  juos perdavė UAB „M.“ finansininkams. UAB „M.“ pagal šiuos suklastotus dokumentus pervedė į UAB „J.“ sąskaitą 115 493,35 Lt. E. L. iš bankomatų šiuos pinigus išsiėmė grynaisiais ir per V. R., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią jie pasiliko už suklastotus dokumentus, perdavė A. M.. Taip A. M. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „M.“ turtą – 115 493,35 Lt. Pagal minėtus dokumentus UAB „M.“ pateikė Kauno apskrities VMI PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, jų pagrindu UAB „M.“ naudai buvo panaikinta turtinė prievolė sumokėti 17 617,63 Lt PVM mokesčio ir 14 681 Lt pelno mokesčio į valstybės biudžetą. Be to, A. M., būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė 2003 m. laikotarpio UAB „M.“ buhalterinę apskaitą – nuo 2003 m. vasario 4 d. iki birželio 11 d. į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotas sąskaitas faktūras LEA Nr. 6799043, 6799047, kuriose buvo nurodyti melagingi duomenys apie bendrovei parduotas prekes ir atliktą apmokėjimą. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „M.“ 2003 metų veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.   

A. M., 2003 m. rugsėjo – 2004 m. kovo mėnesiais įgijęs iš bendrininko 1 645 581,39 Lt sumos žinomai suklastotus dokumentus – UAB „O.“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901409, 2901405, 2901414, 2901417, 2901440, 2901441, 2901442, 2901493, 2901495, 2901515, 2901516, UAB „J.“ PVM sąskaitas faktūras LEA Nr. 6799115, 6799117, UAB „J.“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 5614445, 5614447, 5614448, 5614475, 5614477, 5614504, 5614506, 5614512, 5614529, 5614545, 5614548, UAB „S.“ PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 3475768, UAB „J.“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258161, 7258162, 7258163, LEC Nr. 1749793 – su juose nurodytais žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad minėtos bendrovės pardavė, o UAB „M.“ iš jų nupirko prekių už 1 645 581,39 Lt,  juos perdavė UAB „M.“ finansininkams. UAB „M.“ pagal šiuos suklastotus dokumentus pervedė į UAB „O.“,  „J.“, „J.“, „S.“,  „J.“ sąskaitas 1 645 581,39 Lt. E. L. iš bankomatų šiuos pinigus išsiėmė grynaisiais ir per V. R., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią jie pasiliko už suklastotus dokumentus, perdavė A. M.. Taip A. M. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „M.“ turtą – 1 645 581,39 Lt. Pagal minėtus dokumentus UAB „M.“ pateikė Kauno apskrities VMI PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, jų pagrindu UAB „M.“ naudai buvo panaikinta turtinė prievolė sumokėti 251 020,95 Lt PVM mokesčio ir 209 175 Lt pelno mokesčio į valstybės biudžetą.        

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, A. M. pripažino kaltu tik pagal BK 300 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl pirmiau nurodytų suklastotų dokumentų pagaminimo bei panaudojimo, o dėl kitų nusikaltimų A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių šių jam inkriminuotų nusikaltimų požymių.

Kasaciniu skundu A. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti teismų sprendimus ir pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą ar 54 straipsnio 3 dalį paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Kolegija, neteisingai nustačiusi kasatoriaus tyčios turinį bei nusikalstamų veikų baigtinumo momentą, nuteisė jį už nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, kurių kasatorius nepadarė. Skunde taip pat nurodoma, kad kolegija padarė šias veikų kvalifikavimo ir bausmės skyrimo klaidas. Kolegija netinkamai kvalifikavo kasatoriaus veiką kaip realią nusikaltimų sutaptį pagal BK 300 straipsnio 1, 2 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį. Kolegijos nustatytos bylos aplinkybės, kasatoriaus nuomone, leidžia teigti, kad dokumentų klastojimas ir panaudojimas buvo turto pasisavinimo sudėtinė dalis, todėl šiuo atveju veiką reikėjo kvalifikuoti pagal visumos ir dalies konkurencijos taisykles – tik pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Kolegija, nustačiusi, kad kasatoriui inkriminuota veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje, buvo tęstinė, jam inkriminuotas BK 300 straipsnyje numatytas veikas taip pat turėjo kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką ir tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kolegijos išvados, kad kasatoriui inkriminuota BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, susijusi su PVM ir pelno mokesčiu, kvalifikuotina kaip reali nusikaltimų sutaptis, nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais. Be to, visi nusikaltimai, dėl kurių kasatorių pripažino kaltu apeliacinės instancijos teismas, buvo padaryti viena veika, todėl vertintini kaip ideali nusikaltimų sutaptis, o esant idealiai sutapčiai taikomas tik bausmių apėmimas. Kasatoriaus nuomone, kolegija nepagrįstai jam panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, o griežtindama bausmes pagal BK 300 straipsnio 1 ir 2 dalis, pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai ir nemotyvuotai už šias veikas paskyrė areštą. BK 55 straipsnio nuostatos pažeistos ir skiriant bausmę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes čia buvo pagrindas skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, be to, ši kolegijos nuosprendžio dalis yra prieštaringa, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kad skiriama artima minimumui arešto bausmė, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paskiriama šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kasatoriaus nuomone, kolegija nepagrįstai pašalino iš apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies ir šio teismo teisingai nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – padarytos žalos atlyginimą savo noru, nes žalą atlyginusi įmonė tai padarė kasatoriaus iniciatyva ir jų susitarimu. Be to, kasatorius laiko, kad yra pagrindas jam taikyti ne tik pirmosios instancijos teismo teisingai taikytas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet ir BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes, be kita ko, jis išlaiko tris mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebus kam prižiūrėti, kadangi žmona nedirba, augina neseniai gimusį kūdikį, o kasatorius yra vienintelis šeimos maitintojas. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrindęs savo išvadų teisiniais argumentais ir nuosprendyje padarydamas klaidingas, prieštaringas bei nemotyvuotas išvadas, iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą sprendimą.

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

           

            Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

           

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių šių jam inkriminuotų nusikaltimų požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir panaikino nuosprendžio dalį dėl A. M. išteisinimo priimdamas naują nuosprendį, kuriuo jį pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį.

Pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas A. M. priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tokią išvadą teismas padarė surašydamas įstatymo reikalavimų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį.

BPK XXIII skyriuje yra išdėstyti pagrindiniai reikalavimai apkaltinamojo nuosprendžio formai ir turiniui. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai pradedami dėstyti nuo kaltinamojo (išteisintojo) parodymų.

Šioje byloje A. M. priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodytos aplinkybės, kurių A. M. neginčija, tačiau A. M. parodymai šiame apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstyti.

Iš bylos matyti, kad A. M. parodymai nėra vienareikšmiai, jais A. M. kaltę pripažino tik iš dalies. Be to, šiuose parodymuose yra prieštaravimų kaltinimui, kurie apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neaptarti ir nepaneigti.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „M.“ turto – 121 563,60 Lt, 115 493,35 Lt ir 1 645 581,39 Lt – pasisavinimo, nurodė, jog byloje nėra duomenų, rodančių, kad jis ketino UAB „M.“ pinigus užvaldyti ir paversti juos savu turtu, t. y. juos pasisavinti, ar kad jis perduotus pinigus pavertė savo turtu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. M. parodymai, jog jis „išgrynintus“ pinigus siekė ne pasisavinti, bet panaudoti tų pačių paslaugų ir prekių, kurios buvo įrašytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose, pirkimui, nepaneigti. Apygardos teismas nurodė, kad faktiniai bylos duomenys akivaizdžiai rodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nebuvo nustatytas ir faktiniais bylos duomenimis patvirtintas šio A. M. inkriminuoto nusikaltimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia paversti svetimą turtą savu, panaudoti svetimą turtą turtinės naudos gavimui sau ir taip UAB „M.“ padaryti turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad minėti nuteistojo teiginiai nėra paneigti ir kad jų nepaneigia ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės. Tačiau kolegija nurodė, kad tai A. M. baudžiamosios atsakomybės nepašalina, nes byloje nustatyta, kad A. M. disponavo UAB „M.“ piniginėmis lėšomis – 1 882 638,34 Lt suma, iš kurios nenustatytą dalį pagal susitarimą paliko bendrininkams už žinomai suklastotų dokumentų išrašymą ir pinigų paėmimą iš fiktyvių įmonių sąskaitų, tačiau duomenų, patvirtinančių prekių ar paslaugų pirkimą bendrovės reikmėms, jis nepateikė. Kolegijos nuomone, to pakanka atsakomybės klausimui kelti dėl lėšų panaudojimo, o apygardos teismo teiginiai, kad kaltinimas neįrodė, jog „išgrynintus“ pinigus nuteistasis pavertė savo turtu ir nepaneigė jo aiškinimų apie prekių ir paslaugų pirkimą iš nenustatytų šaltinių, aiškiai nepakankami, kad A. M. būtų galima išteisinti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Tokias savo išvadas apeliacinės instancijos teismo kolegija grindė teismų praktika panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-208/2008, 2K-108/2008). Tačiau ši kolegija neatkreipė dėmesio į tai, kad vienoje kasacinėje nutartyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvardijo įrodymus, kuriais remdamasis pripažino, kad nuteistasis, pasinaudodamas ne savo mokėjimo kortele, apmokėjo asmeninius pirkinius ir paslaugas, o kitoje – kad kaltinamojo parodymai, jog išgryninti pinigai buvo naudojami pagal paskirtį, t. y. bendrovės reikmėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra paneigti ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas šiuos parodymus atmetė.

BPK 305 straipsnyje nurodyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Todėl apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstyti ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje priimdamas A. M. naują apkaltinamąjį nuosprendį, neišdėstė ir nevertino visų A. M. parodymų, nepaneigė jo parodymų, prieštaraujančių kaltinimui.

Taip pat konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas.

Pirmosios instancijos teismas A. M. veikas dėl žinomai suklastotų PVM sąskaitų faktūrų panaudojimo 2002 m. gruodžio – 2003 m. vasario mėnesiais, 2003 m. birželio – liepos mėnesiais, 2003 m. rugsėjo – 2004 m. kovo mėnesiais vertino kaip tris veikas, sudarančias realiąją nusikaltimų sutaptį. Lietuvos apeliacinis teismas šio sprendimo nepakeitė, bet kitas A. M. veikas dėl pagal 2002 m. gruodžio – 2003 m. vasario mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras pasisavintų 121 563,6 Lt, pagal 2003 m. birželio – liepos mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras pasisavintų 115 493,35 Lt ir pagal 2003 m. rugsėjo – 2004 m. kovo mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras pasisavintų 1 645 581,39 Lt UAB „M.“ lėšų vertino kaip tęstinį nusikaltimą.

Įvertinęs A. M. veikas dėl pagal 2002 m. gruodžio – 2003 m. vasario mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras pasisavintų 121 563,60 Lt, pagal 2003 m. birželio – liepos mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras pasisavintų 115 493,35 Lt ir pagal 2003 m. rugsėjo – 2004 m. kovo mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras pasisavintų 1 645 581,39 Lt UAB „M.“ lėšų kaip tęstinį nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti, kaip tokiu atveju turi būti kvalifikuojamas šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų panaudojimas – ar kaip pavienis nusikaltimas ar kaip nusikaltimų daugetas. To nepadarius, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis liko prieštaringas.

Pagal tas pačias 2003 m. birželio – liepos mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras panaikintą turtinę prievolę sumokėti 17 617,63 Lt PVM mokesčio ir 2003 m. rugsėjo – 2004 m. kovo mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras panaikintą turtinę prievolę sumokėti 251 020,95 Lt PVM mokesčio į valstybės biudžetą apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino kaip tęstinę veiką. Tuo tarpu pagal tas pačias 2002 m. gruodžio – 2003 m. vasario mėnesiais, 2003 m. birželio – liepos mėnesiais, 2003 m. rugsėjo – 2004 m. kovo mėnesiais suklastotas PVM sąskaitas faktūras panaikinta turtinė prievolė sumokėti 15 453 Lt, 14 681 Lt ir 209 175 Lt (iš viso 239 309 Lt) pelno mokesčio į valstybės biudžetą buvo įvertinta kitaip. Toks Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas nėra pagrįstas teisiniais argumentais.

Be to, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstyti išsamūs bausmės skyrimo motyvai, o kai kurie iš jų taip pat yra prieštaringi.

Motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje turi aprašyti byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir įvertinti kiekvienos iš jų reikšmę. BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę teismas turi laikytis BK 63 straipsnio reikalavimų ir motyvuotai parinkti bausmių subendrinimo būdą.

Iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad kolegijos išdėstyti bausmės skyrimo motyvai iš esmės yra susiję su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo panaikinimu A. M., tačiau nuosprendyje nemotyvuotas konkrečios bausmės už atskirą nusikalstamą veiką skyrimas. Nuosprendyje taip pat neišdėstyti bausmių subendrinimo motyvai, nenurodyta, kurios A. M. paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu, kurios – dalinio sudėjimo būdu. Be to, aprašomojoje nuosprendžio dalyje kolegija nurodė, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. M. skiria arešto bausmę, artimą šios bausmės rūšies minimaliai ribai, o iš šio nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. M. buvo paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tokių prieštaravimų apkaltinamajame nuosprendyje neturi būti.

Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, analize. Nuosprendis turi būti priimamas ir surašomas griežtai laikantis baudžiamojo proceso teisės normų ir negali būti prieštaringas. Apeliacinės instancijos teismas, surašydamas A. M. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimus. Šis BPK pažeidimas laikytinas esminiu, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendis naikinamas ir ši byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

  Teisėjai                                                                                                         Egidijus Bieliūnas

                                                                                                                     

 

                                                                                                                       Aldona Rakauskienė

 

 

                                                                                                                       Albinas Sirvydis