Baudžiamoji byla Nr. 2K-434/2013

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00182-2010-9 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.23.3

2.1.16.2.17

2.1.16.2.19

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. (G. B.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis, kuria nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmestas.

Nuosprendžiu nuteisti ir A. B., A. M., S. S. bei O. S., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 7 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, atgabeno iki Klaipėdojes esančios Kauno g.–Šilutės pl. sankryžos polietileninį maišelį su rusvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,369 g narkotinės medžiagos – heroino, ir polietileninį maišelį su gelsvos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 41,937 g – narkotinės medžiagos – heroino, ir laikė savo rankinėje. Šioje sankryžoje jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir pristatytas į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį Klaipėdoje, Jūros g. 1, ten apie 14.20 val. asmens kratos metu jo rankinėje du polietileninius maišelius su minėta narkotine medžiaga rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti.

Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažino jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį be pagrindo nustatę, jog jis narkotinę medžiagą – heroiną – gabeno ir laikė turėdamas tikslą platinti. Teismai nenustatė jokių narkotinės medžiagos platinimo faktų, kurie reikšmingi veikos kvalifikavimui, bei ignoravo nuteistojo parodymus ir bylos duomenis, patvirtinančius, kad jis narkotinę medžiagą įgijo savo reikmėms, nes yra priklausomas nuo stipriai veikiančių narkotikų, registruotas priklausomybės ligų centre. Šią aplinkybę patvirtina ir duomenys apie tai, jog policijos pareigūnai, slapta sekdami nuteistąjį, žinojo, kad jis yra narkomanas ir ieško, kur įsigyti narkotinės medžiagos. Pasak kasatoriaus, tokią gynybos versiją teismai atmetė nemotyvuotai, taip pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Kasatorius nurodo ir tai, kad teismai, pažeisdami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 nuostatas, nepatkrino prieš jį taikytų BPK 158 ir 160 straipsniuose numatytų procesinės prievartos priemonių teisėtumo, nepasisakė dėl provokavimo padaryti nusikalstamą veiką. Taip teismai neva pažeidė ir BPK 10 straipsnyje įtvirtintą nuteistojo teisę į gynybą ir nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 20, 21, 22, 23, 24, 29, 30 ir 31 straipsnių nuostatų.

Atsiliepimu į nuteistojo G. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo skundą atmesti.

Prokurorės manymu, kasatoriaus argumentai dėl jo parodymų vertinimo nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu teiginiai apie teismų šališkumą deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Taip pat deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai apie BPK 158 ir 160 straipsnių pažeidimus, nes iš bylos medžiagos matyti, kad šios procesinės prievartos priemonės prieš nuteistąjį nebuvo vykdomos. Buvo vykdoma tik telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolė, tačiau jokių duomenų apie provokacinius veiksmus prieš nuteistąjį byloje nėra, to nenustatė abiejų instancijų teismai. Be to, aplinkybių, dėl kurių būtų galima įžvelgti provokuojančius veiksmus, nenurodė ir pats kasatorius.

Kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo

Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didžioji dalis jame keliamų klausimų susiję su įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir yra analogiški nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, kartu pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl G. B. kaltės gabenus ir laikius labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, turint tikslą ją platinti. Dėl pirmiau paminėtų priežasčių kasatoriaus argumentai, kuriais nesutinkama su byloje teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, paliekami nenagrinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas šioje byloje ir nenustatė), savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013 ir kt.).

Dėl BPK 158 ir 160 straipsnių taikymo ir provokavimo daryti nusikalstamą veiką

Kasaciniame skunde nuteistasis G. B. kelia BPK 158 ir 160 straipsniuose įtvirtintų procesinių prievartos priemonių taikymo prieš jį teisėtumo klausimą ir teigia, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, nepatikrino, ar jis nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką.

Kasatorius pagrįstai teigia, kad, pradėjus ikiteisminį bylos tyrimą, visi duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, renkami tik BPK nustatyta tvarka, tačiau teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė kokių nors neteisėtų bylos duomenų rinkimo būdų panaudojimo.

Pagal BPK 2 straipsnį, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos įpareigotos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šioje byloje tyrimą kontroliuojantis prokuroras 2010 m. balandžio ir birželio mėnesiais tris kartus kreipėsi į teismą ir gavo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, leidžiančias BPK 154, 158, 160 straipsniuose nustatyta tvarka atlikti slaptus tyrimo veiksmus prieš G. B., siekiant nustatyti jo neteisėto disponavimo narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir neteisėto jų platinimo aplinkybes, nusikalstamų veikų liudytojus ir jau žinomų liudytojų reikšmingų įvykio aplinkybių žinojimo ribas. Tačiau, bylos duomenimis, nei savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, nei slaptas sekimas prieš G. B. nebuvo vykdomas. Buvo vykdoma tik G. B. telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos kontrolė (2010 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais). Dėl to kasatoriaus argumentai dėl prieš jį neva nepagrįstai taikytų BPK 158 ir 160 straipsniuose numatytų procesinės prievartos priemonių, atmestini.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išplėtoję provokacijos sąvoką, kuri suformuota ir įstatymo lygmeniu. Pagal ikiteisminio tyrimo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti (nepakitusi sąvoka išliko ir nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančiame Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme). Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262/2012). Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimas be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų padarytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-530/2012). Baudžiamojo proceso taisyklės iš teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalauja veikti tik pagal jiems suteiktą kompetenciją (intra vires) įgyvendinant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Bet koks provokuojantis ar su provokacija supanašėjantis elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimui pažeidimas. Šioje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad koks nors asmuo, veikdamas pagal teisėsaugos užduotį, bendravo su G. B. ir jį provokavo padaryti konkretų nusikaltimą – neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti. Iš bylos medžiagos ir teismų priimtų procesinių sprendimų turinio matyti, kad tokių faktinių duomenų byloje nėra, nes pareigūnų vaidmuo tyrimo metu buvo pasyvus. Konkrečių aplinkybių, dėl kurių būtų galima įžvelgti provokuojančius pareigūnų veiksmus, nenurodė ir pats kasatorius. Dėl to konstatuotina, kad G. B. nebuvo provokuojamas, bylos duomenimis, jo ketinimai neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, turint tikslą ją platinti, buvo susiformavę dar iki jo pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, klausymosi ir jo sulaikymo.

Dėl teismo šališkumo

Nuteistasis G. B. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismai buvo šališki, nes, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamiesi atmetė jo pateiktą versiją.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, 109 straipsnis, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (nemo judex in causa sua). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad nešališkumo principas turi du aspektus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-228/2009, 2K-193/2010, 2K-195/2010; Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų teisėjų asmeninį (subjektyvų) tendencingumą, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir kasatorius. Objektyviuoju požiūriu teismų šališkumo šioje byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstas byloje surinktais ir išnagrinėtais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Vien ta aplinkybė, kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, savaime nėra teismo šališkumo įrodymas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažįstami teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                      Jonas Prapiestis

                                                                      Vytautas Piesliakas

                                                                      Aurelijus Gutauskas