Baudžiamoji byla Nr. 2K-519/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3.2.9. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
prokurorui Sergejui Bekišui,
gynėjui Aldevinui Švedui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendis, kuriuo iš dalies patenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliaciniai skundai. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendis pakeistas: nuteistojo J. D. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų šešiems mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 13 d., nuo 00 val. iki 13 val., tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis bei kojomis sudavė smūgius R. B. į galūnių bei liemens sritis ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, nuo patirtų sužalojimų kraujui išsiliejus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, o tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu ir dėl to nukentėjusioji mirė; tokiais veiksmais J. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus, nuosprendyje nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad J. D. nužudė R. B. konflikto metu, kuris kilo dėl asmeninių ir buitinių priežasčių (sunervino, nes neklausė, nenorėjo gultis į lovą, o jis jos niekaip negalėjo pakelti), ir konstatavo, jog J. D. nukentėjusiąją R. B. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas turtinės naudos savo dukteriai K. D.
Kasaciniu skundu J. D. prašo pakeisti teismų sprendimus, jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti paskirtą bausmę.
Kasatorius pripažįsta, kad norėdamas sudrausminti ir nuraminti R. B. keletą kartų delnu sudavė jai per veidą, tačiau nužudyti R. B. jis neketino ir nenorėjo jos mirties. Kasatorius teigia, kad nukentėjusioji mirė nenustatytomis aplinkybėmis. R. B. prieš tai ne kartą griuvinėjo galva atsitrenkdama į grindis, lovą bei duris.
Nuteistojo J. D. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų (BPK 382 straipsnio 4 punktas).
Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo
Nuteistasis J. D. kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu, kurie lėmė teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti nuteistojo J. D. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo
Baudžiamoji byla (J. D.) su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje J. D. kaltinant dėl R. B. nužudymo itin žiauriai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Teisiamajame posėdyje 2007 m. gruodžio 28 d. (T. 1, b. l. 257) prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, pakeitė J. D. kaltinimą, kuriame nurodė, kad jis kaltinamas tuo, jog siekdamas materialios naudos kitam asmeniui – savo dukteriai K. D., pasinaudodamas nukentėjusiosios R. B. lengvu protiniu atsilikimu bei panaudodamas prieš ją fizinį ir psichologinį smurtą, nuo 2003 m. pradžios, tiksliai nenustatytos datos, iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. name, esančiame Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), kiekvieną dieną mušdamas R. B. bei gąsdindamas nužudyti, 2004 m. rugpjūčio 31 d. privertė ją pasirašyti testamentą, pagal kurį R. B. mirties atveju jos kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas atitektų J. D. dukteriai K. D. 2007 m. vasario 13 d., nuo 00 val. iki 13 val., tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajai į galvą, ne mažiau kaip 36 smūgius į galūnes ir liemenį; taip, suvokdamas, kad savo veiksmais sukelia R. B. dideles fizines kančias, itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų nužudė nukentėjusiąją R. B. Šiais veiksmais J. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad J. D. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio rankomis bei kojomis sudavė smūgius R. B. į galūnių bei liemens sritis ir ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, nuo patirtų sužalojimų kraujui išsiliejus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, nukentėjusioji mirė, šią J. D. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. D. nukentėjusiąją R. B. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas turtinės naudos savo dukteriai K. D., ir J. D. veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą (BK 129 straipsnis) kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.
Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvadų Nr. M126/07(05) ir Nr. M12a/07(05) nustatyta, kad R. B. mirtis įvyko dėl galvos sužalojimų visumos, nesant galimybės išskirti kurio nors vieno konkretaus sužalojimo. Išsiliejus kraujui po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, tai komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu. R. B. mirtis galėjo įvykti 2007 m. vasario 12 d.–2007 m. vasario 13 d. Sužalojimai nukentėjusiajai padaryti vienu metu per trumpą laiko intervalą, suduodant ne mažiau kaip penkis smūgius į galvos sritį ir ne mažiau kaip 36 smūgius į galūnių ir liemens sritis. Sužalojimai, sukėlę R. B. mirtį, galėjo būti padaryti įtariamajam smūgiavus į galvą. Galimybė sukėlusius mirtį sužalojimus padaryti pačiai sau parkrentant ant grindų mažai tikėtina, nes sužalojimų pobūdis rodo buvus ribotą daikto poveikį (T. 1, b. l. 41–46).
Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad 2007 m. vasario 13 d. įvykio vietoje buvo tik nuteistasis J. D. ir nukentėjusioji R. B. Jie abu buvo neblaivūs.
Kasatorius pripažino, kad dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio ranka sudavė R. B. 4–5 smūgius į galvą bei 4–6 smūgius į šonus, tačiau mano, jog nuo jo smūgių nukentėjusioji negalėjo mirti. Teigia, kad R. B. mirė ne dėl jo suduotų smūgių, o susižalojo griuvinėdama ir atsitrenkdama į lovą, spintą ar grindis.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstyti išsamūs argumentai ir įrodymai, patvirtinantys, kad būtent nuteistasis J. D. mušė nukentėjusiąją R. B. ir panaudojus šį smurtą nukentėjusioji R. B. mirė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuteistojo J. D. veiksmų ir nukentėjusiosios R. B. mirties, tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes kvalifikuodami J. D. nusikalstamą veiką padarė skirtingas išvadas.
Pagal teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (pvz., nukertama galva ir pan.), arba kai nukentėjusysis nužudomas artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktas).
Prokuroro ir nukentėjusiojo D. B. argumentai, kuriais jie grindė prašymą J. D. veiksmus vertinti kaip itin žiaurų nužudymą, buvo suduotų smūgių skaičius.
Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis J. D. sudavė nukentėjusiajai R. B. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą ir ne mažiau kaip 36 smūgius į galūnes bei liemenį. Taigi nukentėjusiajai R. B. į galvą suduoti ne mažiau kaip penki smūgiai, kurie ir sukėlė galvos sumušimą, tapusį jos mirties priežastimi. Dėl kitų smūgių į galūnes ir liemenį R. B. sveikata, jai esant gyvai, būtų sutrikdyta nežymiai. Nenustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusiąją būtų naudojamas ilgą laiko tarpą. Pažymėtina, kad įvykio metu nukentėjusioji ir kaltinamasis buvo apsvaigę nuo alkoholio, o jiems esant tokios būklės fizinis smurtas prieš R. B. buvo naudojamas dažnai, be to, J. D., pamatęs, kad ant grindų gulinti R. B. nekvėpuoja, iškart iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi suduotų smūgių skaičių, jų lokalizaciją, sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą bei kitas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai pagrįstai padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti J. D. supratus, kad gyvybės atėmimo metu suduodant nors ir daugybinius smūgius nukentėjusiajai R. B. buvo sukeltos didelės fizinės ar dvasinės kančios ir gyvybės atėmimas buvo vykdomas itin žiauriai, todėl nuteistojo J. D. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (pvz., gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą). Iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatų matyti, kad savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į gyvybę metu. Jeigu siekis turėti naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos kvalifikuojant nužudymą.
Byloje nustatyta, kad po R. B. motinos mirties 2001 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įforminta nuteistojo J. D. nuosavybės teisė į R. B. 2001 m. liepos 3 d. paveldėto gyvenamojo namo 57/100 dalis ir ½ dalį ūkinio pastato bei žemės sklypo. 2004 m. rugpjūčio 31 d. nukentėjusioji R. B. sudarė testamentą, kuriuo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, t. y. visą jai priklausančią žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pastatais ir inžineriniais statiniais, esančiais Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), dalį po savo mirties paliko K. D. – nuteistojo dukteriai (T. 1, b. l. 51).
Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs ir įvertinęs liudytojų V. P., S. D., L. V., V. J., A. J. parodymus, padarė išvadą, kad J. D., naudodamas smurtą prieš R. B., turėjo akivaizdžias savanaudiškas paskatas. Jo dukters naudai sudarytas testamentas patvirtina, kad po nukentėjusiosios mirties visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas būtų atitekęs K. D., t. y. J. D. turtinės naudos siekė ne sau, o savo dukteriai, todėl jo veika atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
J. D. neigia, kad smurtą prieš R. B. naudojo turėdamas savanaudiškas paskatas, t. y. siekdamas užvaldyti šios turtą. Teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad 2007 m. vasario 13 d. R. B. smūgius sudavė supykęs dėl to, kad ji vaikščiojo po kambarius, trankė durimis, būdama girta nesugebėjo atsigulti į lovą. Šie nuteistojo teiginiai nepaneigti. Be to, liudytojai S. D. ir A. P. parodė, kad J. D. jiems prisipažino sumušęs R. B. dėl tarp jų kilusio šeiminio konflikto. Iš nukentėjusiojo D. B., liudytojų L. V., A. J., V. P. bei S. D. parodymų matyti, kad J. D. su R. B. nuolat girtaudavo ir tarpusavyje konfliktuodavo, dėl to nuteistasis J. D. nukentėjusiąją ankščiau ne kartą buvo sumušęs.
Kolegijos nuomone, R. B. nužudymas 2007 m. vasario 13 d. ir kaltinime nurodytos J. D. veikos – smurtavimas prieš R. B. 2003 m.–2004 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu – nėra susijusios, todėl J. D. 2007 m. vasario 13 d. padaryta nusikalstama veika negali būti vertinama kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.
J. D., suduodamas smūgius ranka R. B. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, suvokė, kad kelia pavojų nukentėjusiosios gyvybei, numatė, kad gali jai atimti gyvybę, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. D. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl byloje nėra pagrindo svarstyti, ar nuteistojo J. D. veiksmai kvalifikuotini kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnį.
Dėl paskirtos bausmės
Teismas nuteistajam J. D. bausmę paskyrė nepažeisdamas įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai apie bausmės skyrimą. Teismas atsižvelgė ir į nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio), įvertino kaltininko asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis), jo sveikatą (turi 2-ąją neįgalumo grupę, jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas).
Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs visas ankščiau įvardytas aplinkybes, teismas J. D. už nužudymą teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios švelninti nėra įstatyminio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas