Civilinė byla Nr. 2A50-319/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 45.5
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2008 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,
kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Neringos Švedienės,
sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei,
dalyvaujant ieškovo atstovei Justinai Skominaitei,
atsakovams J. Z. , A. Z. , jo atstovui adv. Vytautui Kojalai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams J. Z. , A. Z. dėl įsiskolinimo už šildymą ir karštą vandenį priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų J. Z. ir A. Z. 6 460,74 Lt skolos už šildymą ir karštą vandenį bei 456,10 Lt delspinigių.
Ieškovas nurodė, kad SP AB Vilniaus Šilumos tinklai, kurio reikalavimo teisės į šilumos vartotojų ir kitų debitorių skolas, teisės į pajamas už tiekiamą šilumą bei karštą vandenį buvo perduotos UAB „Vilniaus energija“ nuo 2002-04-01, tiekė centralizuotą šilumą ir karštą vandenį daugiabučiam gyvenamajam namui adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi minėto buto šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, su atsakovais, kurie naudojasi šiame name esančiomis neprivatizuotomis gyvenamosios patalpomis Nr. 118, žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta neterminuota energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Atsakovai beveik nevykdė jiems kilusios prievolės mokėti už teikiamas paslaugas, nors šiluma ir karštas vanduo buvo tiekiami nuolat, už laikotarpį nuo 2000-08-01 iki 2007-08-31 susidarė 6 460,74 Lt įsiskolinimas, o už laikotarpį nuo 2007-04-15 iki 2007-10-15 – 456,10 Lt delspinigių. Mokesčiai paskaičiuoti už buto šildymą pagal plotą, t.y. 12,84 kv. m., už karštą vandenį – pagal bute registruotų asmenų skaičių, t.y. 75 l per parą vienam asmeniui.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 1988 m. AB „Sigma“ suteikė gyvenamąsias patalpas, kurias be atsakovės žinios perdavė savivaldybei. Ginčo bute atsakovai negyvena, butu nesinaudoja, gyvena pas tėvus Lentvaryje. Nurodė, kad patalpa, esanti Apkasų g. 10-118, Vilniuje, netinkama gyventi. Butas reikalingas siekiant spręsti klausimus, susijusius su valstybės parama būstui įsigyti.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovų J. Z. ir A. Z. solidariai ieškovo naudai 6 460,74 Lt skolą už šildymą ir karštą vandenį, 456,10 Lt delspinigių. Teismas, nustatė, jog atsakovai naudojasi nurodytu butu, kadangi bute yra atsakovų daiktai, jie naudojasi butu, butas neperduotas savivaldybei, butas suteiktas jiems teisėtai. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog atsakovai atsisakė pasirašyti nuomos sutartį, nereiškia, kad jie neturi pareigos mokėti mokesčių už tiekiamą energiją ir kitus komunalinius mokesčius. Atsakovai naudojasi butu, todėl kaip buto naudotojai, vartotojai, privalo mokėti nustatytus mokesčius.
Atsakovas A.Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas turi mokėti mokesčius, kadangi atsakovas nurodytame bute gyveno su motina tik 7 metus po gimimo, t.y. iki 1991 m., jis augo, gyveno ir šiuo metu gyvena pas senelius Lentvaryje. Nurodo, kad su motina – atsakove bendro ūkio neveda. Kambarys užantspauduotas įmonės „Šnipiškių ūkis“ antspaudu, juo naudotis negalima.
Atsakovė J.Z. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau nuo 1991 m. negyvena nurodytoje patalpoje.
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo gyvenamoji vieta deklaruota adresu Apkasų g. 10-118, Vilnius, nuo 2000-03-27 iki šiol. Jokių duomenų apie tai, kad butas užantspauduotas ir juo niekas nesinaudoja, UAB „Šnipiškių ūkis“ nepateikia.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra buto Vilniuje, Apkasų g. 10-118, savininkas (b.l. 47-48). Laikotarpiu nuo 2000-08-01 iki 2007-08-31, už kurį ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo priteisti 6 460,74 Lt skolą už nurodytam butui patiektą šilumos energiją, šis butas atsakovo buvo faktiškai išnuomotas kaip socialinis būstas atsakovams J. Z. ir A. Z. (b.l. 8, 10-11); savivaldybę ir atsakovus siejo žodine sutartimi grindžiami nuomos santykiai, nes šalys nėra sudarę rašytinės gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 32 punktu, 11 straipsniu, 12 straipsniu, 21 straipsnio 1 dalimi, priteisė iš atsakovų ieškovo prašomą skolą už šilumos energiją, tiektą minėtam butui.
Teismo sprendimas naikintinas, nes teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją, pažeidė šilumos pirkimą–pardavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad atsakovai, kaip faktiniai gyvenamosios patalpos, priklausančios savivaldybei, nuomininkai privalo vykdyti savo prievolę – atsiskaityti už butui tiekiamą energiją (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnis).
Teismas, spręsdamas šalių ginčą, vadovavosi Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka, bei Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kurios 2 punkte nurodyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip. Teismas nusprendė, kad už ieškovo teikiamas paslaugas turi sumokėti gyvenamosios patalpos nuomininkas, o ne savivaldybė - patalpos savininkė. Tokia teismo išvada neatitinka Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 32 dalies, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50 punkto, 62 punkto ir 52.1 punkto, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punkto nuostatų. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas –šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokią taisyklę suformulavo Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už patiektą šilumos energiją priteisimo; trečiasis asmuo I. S.
Teisės aktuose dėl šilumos pirkimo–pardavimo nereglamentuota situacija, kai patalpų savininkas yra išnuomojęs patalpas nuomininkui ir šis yra faktinis vartotojas. Antra vertus, civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad savivaldybė susitarė su atsakovais, kad jie taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, todėl ieškovo – energijos tiekėjo atsakovams pareikštas reikalavimas neturi teisinio pagrindo ir jis turi būti atmestas, kaip pareikštas netinkamiems atsakovams.
Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, nagrinėdamas bylą, nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti pagal ieškinį, gali šalies prašymu pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu, o jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas, tada teismas nagrinėja bylą iš esmės (minėto straipsnio 3 dalis). Pastarosios dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, kad teismas gali nagrinėti bylą iš esmės tik tuo atveju, kai ieškovui pasiūlyta atlikti šalies pakeitimo procedūrą, tačiau jis su tokiu siūlymu nesutiko. Kadangi teismas nepasiūlė ieškovui pakeisti pradinį atsakovą į tinkamą atsakovą, tokiu būdu kolegija negali išnagrinėti bylos iš esmės, pripažintina, kad teismas neatskleidė bylos esmės (Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 p.), byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 p.).
Kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovų gyvenimo bute ir faktiško ieškovo teikiamų paslaugų naudojimo, nes tai gali būti ateityje kito ieškinio faktinės aplinkybės, kurios bus nustatinėjamos ir įrodinėjamos kitoje byloje.
Panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų apeliantui grąžintinas jo sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 7 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti A. Z. 208 Lt žyminio mokesčio sumokėto už apeliacinį skundą iš valstybės biudžeto.
Kolegijos pirmininkė Romualda Janovičienė
Kolegijos teisėjai Algirdas Auruškevičius
Neringa Švedienė