Civilinė byla Nr. 3K-3-414/2011
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03011-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
99.5; 114.11; 114.12 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Taumona“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ kasacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarajai akcinei bendrovei „Taumona“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei gamybinei-komercinei firmai „Fonas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalys 2004 m. vasario 19 d. sudarė tarpusavio užskaitos aktą, kuriame nurodyta atsakovo 44 964 Lt skola ieškovui, atsiskaitymo forma – mediena, atsiskaitymo terminas iki 2004 m. gegužės 1 d. Ieškovo teigimu, atsakovas ieškovui pateikė medienos tik už 19 974 Lt ir dar nėra pateikęs medienos už 24 990 Lt (21 000 Lt ir PVM).
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 24 990 Lt skolą, 8184,23 Lt palūkanas (CK 6.210 straipsnio 2 dalis) ir 6 proc. procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio nuostata, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, teismas padarė išvadą, kad leistina įrodinėjimo priemone, įrodinėjant paslaugos suteikimo faktą, iš kurio susidarė tam tikra skola, turėtų būti atitinkamą ūkinę operaciją ar įvykį atspindintis apskaitos dokumentas. Teismas konstatavo, kad ieškovas atsakovo skolą kildina būtent iš 2004 m. vasario 19 d. šalių pasirašyto tarpusavio užskaitos akto, todėl, remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsniu, šis dokumentas tūrėtų būti apskaitytas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis-faktūromis). Teismo vertinimu, ieškovo pateikta 2009 m. gegužės 21 d. atsakovui išrašyta 24 990 Lt PVM sąskaita-faktūra nelaikytina įrodymu, nes pasirašyta tik ją išrašiusio asmens. Atsakovo 24 990 Lt skolą ieškovui paneigia atsakovo pateikti 2004-2006 metų apyvartos žiniaraščio išrašai, iš kurių matyti, kad ne atsakovas, o ieškovas per dvejus metus atsakovui buvo skolingas 15 704,39 Lt. Tai patvirtina šalių 2005 m. spalio 31 d. ir 2006 m. gruodžio 31 d. pasirašyti tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai. Kadangi byloje nepateikta dokumentų, kurie galėtų pagrįsti šalių 2004 m. vasario 19 d. tarpusavio užskaitos aktą, tai laikytina, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 28 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikino ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 5704,39 Lt skolos ir šešių procentų procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2004 m. vyko šalių tarpusavio sandoriai; tai patvirtina 2004 m. vasario 27 d., 2004 m. birželio 30 d. ir 2004 m. liepos 20 d. PVM sąskaitos-faktūros. Iš 2005 m. atsakovo apyvartos žiniaraščio ir 2005 m. spalio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto matyti, kad, 2005 m. spalio 29 d. atlikus mokėjimo pavedimą Nr. 774, atsakovo skolos ieškovui likutis siekė 10 000 Lt; iš 2006 m. atsakovo apyvartos žiniaraščio ir 2006 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto matyti, kad 2006 m. gruodžio 29 d. atsakovo skolos ieškovui likutis buvo 5704,39 Lt. Pažymėjusi, kad 2005 m. spalio 31 d. ir 2006 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai šalių atstovų vyr. buhalterių patvirtinti, šalių nenuginčyti, kolegija sprendė, kad šie aktai atspindi tarp šalių vykdytus finansinius atsiskaitymus. Be to, pats atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino, kad 2004 m. vasario 19 d. tarpusavio užskaitos aktas buvo pakeistas 2005 m. spalio 31 d. ir 2006 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktais. Kolegijos vertinimu, ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo 24 990 Lt skolos, nes nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 29 d. atsakovo skolos ieškovui likutis buvo 5704,39 Lt; todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 5704,39 Lt skola. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais dėl 8184,23 Lt palūkanų, nes, be kita ko, metinės palūkanos nurodytais sandoriais nenustatytos.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įstatyme nėra ir nesiekiama nurodyti visų galimų prievolių atsiradimo pagrindų, todėl įstatymo leidėjo pateikiamą sąvoką „kitokie juridiniai faktai“ būtina aiškinti sistemiškai, siejant su CK 1.136 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatyme nenumatytų, tačiau jam neprieštaraujančių sandorių. Ieškovas nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai – 2004 m. vasario 19 d. tarpusavio užskaitos aktas ir jo pagrindu 2009 m. gegužės 21 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 900151, kurios bendra suma 24 990 Lt, – nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais, jog tarp šalių atsirado prievoliniai teisiniai santykiai, iš kurių ir kilo atsakovo pareiga sumokėti ieškovui susidariusią 24 990 Lt skolą ir, kad tam, jog konstatuotų prievolės atsiradimą, ieškovas turėjo pateikti šiuose dokumentuose nurodytus duomenis patvirtinančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismai iš esmės neteisingai vertino prievolės atsiradimo pagrindą, t. y. nevertino pradinio dokumento – 2004 m. vasario 19 d. tarpusavio užskaitos akto – reikšmės ir neatsižvelgė į tai, kad šalys pasirašydamos aktą sudarė sandorį ir siekė sukurti bei sukūrė prievolinius teisinius santykius (CK 6.189 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis). Toks susitarimas, kurio sudarymą patvirtino 2004 m. vasario 19 d. dokumentas, galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu. Šis abiejų sutarties šalių pasirašytas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Buhalterinės apskaitos įstatymu ir aplinkybe, kad buhalterinės apskaitos dokumentai neva nepatvirtina atsakovo prievolės ieškovui sumokėti reikalaujamą sumą. Anot ieškovo, tarp šalių neįvyko ūkinės operacijos ir (arba) ūkinio įvykio, o atsakovo prievolė ieškovui kilo ne iš ūkinės operacijos, o iš šalių sudarytos sutarties (susitarimo buvimą patvirtina 2004 m. vasario 19 d. aktas). Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai įvykdė savo prievolę ieškovui, o savo atsikirtimus grindė paties surašytais išvestiniais buhalteriniais dokumentais, nepatvirtinančiais prievolės įvykdymo fakto. Tam, kad būtų galima konstatuoti prievolės tarp šalių atsiradimą, ieškovui nebuvo būtina išrašyti jokių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, nes, priešingai nei nurodė bylą nagrinėję teismai, atsakovo prievolė kilo iš šalių sudaryto susitarimo, o ne iš atsakovo pareigos atsiskaityti už ieškovo jam suteiktas prekes ar paslaugas.
3. Kasatoriaus nuomone, CK 6.123 straipsnis negali būti aiškinamas plečiamai, nurodant, kad prievolės pasibaigimą lemia ne tinkamas jos įvykdymas, o aplinkybės, neva patvirtinančios, kad vėliau prievolė nebeegzistavo. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo prievolės pasibaigimas, teismai turėjo įvertinti, ar byloje pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog prievolė buvo tinkamai įvykdyta arba jog kreditorius (ieškovas) sutiko priimti kitokį prievolės įvykdymą. Tokių įrodymų byloje pateikta nebuvo, todėl laikytina, kad ieškovo reikalavimas atsakovui yra tinkamas ir pagrįstas. Byloje atsakovo pateikti 2005 m. ir 2006 m. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai patvirtino, kad atitinkamu laikotarpiu šalys nebuvo galutinai atsiskaičiusios pagal konkrečias PVM sąskaitas-faktūras, tačiau šie dokumentai jokiu būdu negali būti laikomi įrodymu, patvirtinančiu ankstesnės atsakovo prievolės pasibaigimą. Pripažindami, kad prievolės pasibaigimo faktą patvirtina vėlesnių metų tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai, kuriuose yra aiškiai išvardyta, pagal kokias konkrečiai PVM sąskaitas-faktūras sąskaitas yra derinami mokėjimai (skolos), teismai iš esmės neteisingai taikė CK 6.123 straipsnį.
4. Kasatoriaus įsitikinimu, tarpusavio užskaitos aktas, kurio pagrindu pateiktas ieškinys, ir akto reikšmė nebuvo tinkamai išaiškinti ir įvertinti. Dėl to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176-182 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D. ir kt. v. D. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-566/2005). Rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl prievolės pasibaigimo fakto konstatavimo teismai turi tiksliai įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus ir konstatuoti, kurie įrodymai patvirtina arba paneigia prievolės atsiradimą (pasibaigimą).
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsakovo atsiliepime nurodoma, kad:
1. Ieškovas pateikia įrodymų vertinimą, tarsi apeliuodamas į tai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino bylos medžiagą, tačiau neįvardija teismų padarytų pažeidimų.
2. Ieškovas viso proceso metu taip ir negalėjo pagrįsti, iš kur jis įgijo 24 900 Lt reikalavimo teisę. Ieškovo teikiami paaiškinimai prieštaravo rašytiniams įrodymams, o šie vienas kitam. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovas absoliučiai be jokio pagrindo (iš klaidos išvestiniuose buhalteriniuose dokumentuose) kėlė reikalavimus atsakovui.
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendimą ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą.
Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė ir netinkamai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo, pakankamumo ir kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 177, 178, 182, 185, 331 straipsniai); išėjo už bylos nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnis); padarė materialiosios teisės normų pažeidimų, vienašališkai kreditorių laikydamas skolininku; nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teismų praktikos, nusistovėjusių buhalterinės apskaitos standartų. Atsakovas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad 2005 m. spalio 29 d. atlikus mokėjimo pavedimą Nr. 774 atsakovo skolos likutis ieškovui siekė 10 000 Lt ir kad 2006 m. gruodžio 29 d. atsakovo skolos ieškovui likutis sudarė 5704,39 Lt. Anot atsakovo, taip apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai nustatė faktus, supainiojo debetą su kreditu, iškreipė bylos esmę ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš buhalterijos vedimo pagrindų tvarkos ir įrašų šalių 2006 m. gruodžio 31 d. pasirašytame tarpusavio suderinimo akte akivaizdu, kad ne atsakovas, bet ieškovas atsakovui skolingas 5704,39 Lt.
Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovo atsiliepime nurodoma, kad:
1. Atsakovas kasaciniame skunde kelia ne teisės normų aiškinimo, o faktinių bylos aplinkybių nustatymo klausimą ir nekelia teisės normų tinkamo aiškinimo ir taikymo klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nenurodo, kokių konkrečiai materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas padarė, o tik abstrakčiai teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Nors, atsakovo teigimu, būtent ieškovas yra skolingas atsakovui, o ne priešingai, tačiau priešieškinio atsakovas nepareiškė.
2. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungimosi principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovui pateikus įrodymus, kad atsakovas raštu pripažino, jog yra skolingas ieškovui atitinkamą pinigų sumą ir įsipareigoja ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2004 m. gegužės 1 d., atsakovas, teigdamas, kad su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jis savo pareigą sumokėti visą nurodytą sumą ieškovui įvykdė ir padarė tai tinkamai bei laiku; tačiau tokių įrodymų nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pareikštų ieškinio reikalavimų įrodytumo
Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 177 straipsnyje nurodytos įrodinėjimo priemonės, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CK 6.1 straipsnyje nustatyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.
Byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ieškovas grindžia šalių 2004 m. vasario 19 d. tarpusavio užskaitos aktu, kuriame užfiksuota 44 964 Lt atsakovo skola ieškovui, taip pat nurodyta, kad šią skolą atsakovas padengs iki 2004 m. gegužės 1 d. pateikdamas medieną (b. l. 7). Pasisakydamas dėl tarpusavio atsiskaitymo (užskaitos) aktų reikšmės, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad tokie aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1321/2000). Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,VST“ v. UAB ,,Olympic Casino Group Baltija“, bylos Nr. 3K-3-572/2008).
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas įstatymų normas, taip pat į teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių 2004 m. vasario 19 d. tarpusavio užskaitos aktas yra išvestinis dokumentas, kuris turėjo būti surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu. Šiame akte, kuriuo grindžiami ieškinio reikalavimai, nenurodyta, kokiu pagrindu – tiek faktiniu, tiek teisiniu – atsirado atsakovo 44 964 Lt skola ieškovui. Tokių duomenų nenurodyta ir kituose teismui pateiktuose įrodymuose. Dėl to nėra galimybių nagrinėjamu atveju spręsti dėl ieškovo reikalavimų atsakovui pagrįstumo ir (arba) teisėtumo, pavyzdžiui, ar akte fiksuota atsakovo pareiga, jos atsiradimo pagrindas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms; koks senaties terminas šiam reikalavimui taikytinas ir kt. Taigi aptariamas dokumentas, kuriuo remiasi ieškovas, gali būti vertinamas (tik) kaip konstatuojantis jo pasirašymo metu tarp šalių egzistavusių tarpusavio piniginių prievolių balansą. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad šalių pasirašytas tarpusavio užskaitos aktas turi būti vertinamas kaip pradinis dokumentas, kaip sandoris (sutartis), sukuriantis šalims prievolinius teisinius santykius.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp verslo subjektų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ūkine komercine veikla besiverčiantys asmenys turi pareigą buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkyti pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir kad nepateikdamas teismui pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumą remiantis sutarties sąlygomis, asmuo prisiima tokių įrodymų nepateikimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE 2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą praktiką, taip pat į nagrinėjamos bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pateiktuose 2005 m. spalio 31 d. ir 2006 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktuose, kuriuos pasirašė abiejų šalių darbuotojai (buhalteriai), jau nėra duomenų nei apie 2004 m. akte fiksuotą 44 964 Lt, nei apie pareikštame ieškinyje nurodytą 24 990 Lt (21 000 Lt ir PVM) atsakovo skolą ieškovui. Priešingai, 2006 m. gruodžio 31 d. akte (b. l. 30) nurodyta ne atsakovo, bet ieškovo 5704,39 Lt skola atsakovui. Vien ta aplinkybė, kad šiuose tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktuose nurodyti konkretūs dokumentai, kurių pagrindu fiksuotos šalių tarpusavio skolos, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip patvirtinimas, jog vis dar egzistuoja ir kitokia, šiuose dokumentuose nenurodyta, atsakovo skola ieškovui. Priešingai, toks aktų turinys (nesant kitokių įrodymų) gali būti pagrindas išvadai, kad jų sudarymo metu tarp šalių neegzistavo jokių kitokių tarpusavio skolų. Byloje nesant kitų duomenų (išskyrus 2004 m. vasario 19 d. tarpusavio užskaitos aktą), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovo reikalavimas neįrodytas ir todėl netenkintinas.
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, netinkamai vertino įrodymus, pažeidė ir netinkamai taikė įrodymų vertinimo, pakankamumo ir kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 177, 178, 185 straipsniai); nukrypo nuo buhalterinės apskaitos standartų, supainiojo debetą su kreditu. Dėl to atsakovo kasacinis skundas tenkintinas, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Kasaciniame teisme patirta 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ieškovo kasacinį skundą atmetus, o atsakovo skundą patenkinus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo; taip pat iš ieškovo priteistina 4,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Be to, iš ieškovo priteistina atsakovui 171 Lt už žyminį mokestį, atsakovo sumokėtą paduodant kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Taumona“ (j. a. k. 1672066701) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei gamybinei-komercinei firmai „Fonas“ (j. a. k. 166489379) 171 (šimtą septyniasdešimt vieną) Lt žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Taumona“ (j. a. k. 1672066701) 44,25 Lt (keturiasdešimt keturis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Juozas Šerkšnas
Vincas Verseckas