Baudžiamoji byla Nr. 2K-77/2007

                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                   1.1.8.1.2.; 1.1.8.9.1. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. vasario 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,

gynėjui advokatui V. Keliuočiui, 

nuteistajam M. A.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 62 straipsniu, nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams. M. A. įpareigotas per teismo nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą tęsti mokslus Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, taip pat darbo dienomis 23.00–6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Į M. A. paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. vasario 3 d., kuris, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, prilygintas dviem laisvės apribojimo dienoms.

Apeliacine tvarka nuosprendis nebuvo apskųstas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 1 d., 17.00–18.00 val., Vilniuje, Antakalnio g. 42, prie parduotuvės „Iki“ neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 400 Lt įgijo 2,504 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurį laikė su savimi iki 2006 m. vasario 2 d., kai apie 12.45 val., Vilniuje prie pastato Gedimino pr. 49 buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo pakeisti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nuosprendį panaikinant jo dalį, kuria M. A., pritaikius BK 62 straipsnį, paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams ir jis įpareigotas per teismo nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą tęsti mokslus Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, taip pat darbo dienomis 23.00–6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, ir paskiriant M. A. laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė BK 62 straipsnio 1 dalį, todėl M. A. nepagrįstai paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. A. pats prisipažino dėl padaryto nusikaltimo bei padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams išaiškinti nusikalstamą veiką, nes byloje nustatyta, jog sulaikytas policijos pareigūnų M. A. tvirtino nieko neturįs, o paketą su psichotropine medžiaga įsikišo į burną. Todėl, pasak kasatoriaus, darytina išvada, kad M. A. ne siekė padėti policijos pareigūnams išaiškinti šį nusikaltimą, bet jį slėpė. Kasatorius taip pat teigia, kad M. A. apie įvykdytą nusikaltimą prisipažino tik policijos pareigūnams paėmus paketą su psichotropine medžiaga. Tuo tarpu asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlyga tada, kai toks asmuo apie teisėsaugos institucijų dar neišaiškintą nusikaltimą praneša pats, o ne verčiamas ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų.

Kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į tai, kad M. A. savo kaltės neneigia, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį bei įstatymų leidėjo nustatytą bausmę, M. A. skirtinas BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimumas – dveji metai laisvės atėmimo.

            Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

            Dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo

            Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad M. A. baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikyta BK 62 straipsnio 1 dalis, todėl M. A. nepagrįstai paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Akivaizdu, kad šios įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, jog teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei konstatavęs nurodytų sąlygų visumą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o kaltu prisipažino tik policijos pareigūnams iš jo paėmus paketą su psichotropine medžiaga, t. y. verčiamas objektyvių aplinkybių. Taigi, kolegijos nuomone, kasatorius teisus tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas M. A. prisipažinimą norėjus įsigytas psichotropines medžiagas perduoti kitam asmeniui, policijos pareigūnams pateiktą su narkotikų platinimu susijusių ir jam žinomų asmenų išorės apibūdinimą, jų telefono numerių nurodymą, nepagrįstai prilygino BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytai švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimo instituto taikymo būtinai sąlygai – nusikaltimą padariusio asmens savanoriškam atvykimui į policiją ir pranešimui apie tokios veikos padarymą. Vadinasi, BK 62 straipsnio 1 dalis nuteistajam M. A. pritaikyta nepagrįstai, nes jo baudžiamojoje byloje nėra šio BK straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visumos.

            Dėl teisingumo principo įgyvendinimo

Kolegijos nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. A. bylos aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas teisiamajam prieštarautų teisingumo principui. Teismas taip pat nurodė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekiami taikant M. A. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tai reiškia, kad teismas nusprendė M. A., kaltinamam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, skirti švelnesnės bausmės rūšį, negu numatyta minėto BK straipsnio 1 dalies sankcijoje, tačiau tai padarė, kaip minėta, netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą (BK 62 straipsnio 1 dalį).

Pažymėtina, kad nagrinėjant M. A. bylą pirmosios instancijos teisme prokurorė tvirtino, jog, atsižvelgiant į teisiamojo „asmenines savybes“ ir į kitas bylos aplinkybes, yra pagrindas M. A. skirti bausmę, švelnesnę, negu nurodyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad  taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas).

Nuteistasis M. A. iš esmės nuo pat jo sulaikymo pradžios ikiteisminio tyrimo instancijoms atskleidė viską, kas jam buvo žinoma apie asmenis, sukursčiusius jį ir dalyvavusius darant šią nusikalstamą veiką, nurodė savo elgesio motyvus, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Todėl pirmosios instancijos teismas tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad M. A. vienas išlaiko nedirbančią ir kūdikio besilaukiančią žmoną, kad jo šeimos materialinė padėtis yra sunki.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nuosekliai ir pagrįstai tvirtino, jog jis tik dėl labai sunkios turtinės padėties ir po didelių abejonių ryžosi padaryti šį nusikaltimą. Nuteistajam nepavykdavo rasti nuolatinio darbo. Jis dirbo atsitiktinius darbus statybose, kasdamas šulinius. Jo motina, gimusi 1955 m. kovo 7 d., nuolatos girtauja. Pagal Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2007 m. sausio 9 d. pažymą Nr. 4-4-22 nuteistojo motinai V. A. valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas nėra išduotas. Vadinasi, ji nedirba. Todėl nuteistasis turėjo vienas išlaikyti ir šeimą, ir mokėti komunalinius mokesčius už butą, kuriame gyveno kartu su motina ir savo nėščia mergina (su ja susituokė 2006 m. kovo 24 d.), kuri pagal Vilniaus darbo 2006 m. kovo 30 d. pažymą Nr. 4-25518 įregistruota darbo biržoje nuo 2005 m. gruodžio 13 d. ir yra bedarbė, negaunanti išmokos. 2006 m. liepos 6 d. M. A. žmona pagimdė sūnų. Be to, M. A. reikėjo mokėti ir už savo studijas Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje, kurioje jis mokėsi nuo 2003 m. rugsėjo 1 d.

Suprantama, kad šios aplinkybės nepašalina M. A. padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau, kolegijos nuomone, yra pagrindas švelninti jo atsakomybę ir kartu apsaugoti nuteistojo M. A. bei jo šeimos prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus.

Apibūdinant M. A. bylos aplinkybes kaip išimtines, taip pat pažymėtina, kad M. A. išsigydė priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) 2006 m. balandžio 20 d. išraše iš medicinos dokumentų nurodyta, kad „M. A., siekdamas atsisakyti priklausomybės sindromo, tris kartus gydėsi stacionare, baigė reabilitacijos VPLC kursus 2003 m. vasario 3 d.–rugsėjo 3 d. Šiuo metu narkotikų nevartoja, yra remisija trys metai devyni mėnesiai“. Specialisto 2006 m. vasario 26 d. išvadoje Nr. T-N69/06(01) nurodyta, kad nusikaltimo padarymo metu M. A. amfetamino, alkoholio nebuvo vartojęs.

M. A. teisiamas pirmą kartą. Vilniaus teisės ir verslo kolegijos 2006 m. kovo 22 d. išduotoje M. A. charakteristikoje nurodoma, kad M. A. elgesys jokių problemų kolegijos administracijai, dėstytojams, studentams nekėlė. Kolegijoje M. A. mokėsi nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus statybininkų mokyklos, kurioje M. A. šiuo metu lanko suaugusiųjų mokymo kursus, 2007 m. sausio 9 d. išduotoje M. A. charakteristikoje nurodoma, kad M. A. gabus, turi gerą atmintį, išvystytą loginį mastymą, kursus lanko stropiai, yra aktyvus, žingeidus ir stropus klausytojas. UAB „Dauprė“, kurioje nuteistasis dirba, 2006 m. kovo 30 d. išduotoje charakteristikoje nurodoma, kad M. A. sąžiningas, atsakingas, mandagus, „konfliktų su administracija bei darbdaviais nebuvo“.

Kolegijos nuomone, nuteistojo asmenybė, jo gyvenimo pokyčiai bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės, rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami ir neskiriant M. A. laisvės atėmimo bausmės. Kita vertus, paskyrus M. A. laisvės atėmimo bausmę, jis prarastų darbą, galimybę artimiausiu metu baigti kursus bei įgyti specialybę ir aprūpinti šeimą, t. y. būtų pažeisti neseniai sukurti šeimos ir kiti socialiniai santykiai. Taigi šioje byloje kaltininkui paskirta bausmė, numatyta BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jo padaryta veika, sankcijoje, neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadinasi, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistajam pirmosios instancijos teismo parinkta laisvės apribojimo bausmė iš esmės derinasi su teisingumo principo reikalavimais. Taigi, skiriant M. A. bausmę, yra pagrindas vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Kartu pabrėžtina, kad kolegija, priimdama šią nutartį, nuteistajam M. A. suteikia galimybę įrodyti, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių M. A. gyvenimo aplinkybių, ir kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl nuosprendžio turinio

Pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendyje nurodyta, kad M. A. per teismo nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą privalo toliau tęsti mokslus Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir darbo dienomis 23.00–6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. iš Vilniaus teisės ir verslo kolegijos studentų sąrašų, nors, kaip minėta, apibūdinamas teigiamai, yra išbrauktas nuo 2005 m. gruodžio 1 d., nes neįvykdė savo finansinių įsipareigojimų kolegijai, t. y. nesumokėjo už studijas. Nuo 2006 m. lapkričio 27 d. M. A. mokosi baldžiaus specialybės Vilniaus darbo biržos finansuojamuose suaugusiųjų mokymo kursuose Vilniaus statybininkų rengimo centre. M. A. turi nuolatinį darbą. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. paskirti įpareigojimai tikslintini, atsižvelgus į situaciją, esančią šios nutarties priėmimo metu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

            Pakeisti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendį.

            Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, M. A. pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį palikti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu paskirtą vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per teismo nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą tęsti mokslus Vilniaus statybininkų rengimo centre ir darbo dienomis 23.00–6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį, kuria M. A., skiriant bausmę pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį, pritaikytos Baudžiamojo kodekso 62 straipsnio nuostatos ir jis įpareigotas per teismo nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą tęsti mokslus Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje, pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Kitą Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                                                                                            Aldona Rakauskienė                                                                                                                          

                                                                                                                        Albinas Sirvydis

 

                                                                                                                        Jonas Prapiestis