Civilinė byla Nr. 2-1084/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00328-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 113.6.2.4; 122.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarties, kuria buvo sustabdyta civilinė byla, iškelta pagal ieškovės B. P. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo prerogatyvos sustabdyti bylą tol, kol bus išnagrinėta kita civilinė byla kasaciniame teisme.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia jos ir AB banko SNORAS 2011 m. lapkričio 21 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S 006745, taikyti restituciją ir grąžinti 12 000 Lt sumą į ieškovės sąskaitą AB banke SNORAS.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 20 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta iš esmės analogiška civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013. Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia esminiu suklydimu, atsakovui pateikus jai klaidingą informaciją dėl atsakovo įsipareigojimų ieškovei draudimo, atsakovui neatskleidus indėlio sertifikato esmės, jo rizikos, nepaaiškinus, kad indėlio sertifikatui netaikomas įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės reikalavimų, turi vertinti ir tinkamai kvalifikuoti ieškovės įsigytą indėlio sertifikatą, kaip finansinę priemonę, o taip pat taikyti LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo bei šiuo įstatymu įgyvendinamų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19 dėl indėlių garantijų sistemų (kartu su vėlesniais pakeitimais Direktyva 2009/14) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija sustabdė civilinės bylos Nr. 3K-7-559/2013 nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, be kita ko, prašydama išaiškinti, ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios Direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems, kaip finansinėms priemonėms, Direktyvos 2004/39 prasme (taip pat atsižvelgiant į kitus Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, ECB reglamentą 25/2009) būdingus požymius, inter alia jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje; ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios Direktyvos I priedo 12 punktu ir Direktyvos 97/9 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 3 straipsnį, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė vienos apsaugos (garantijų) sistemos pirmiau nurodytų direktyvų prasme. Teismas taip pat pažymėjo, kad kasaciniame teisme nagrinėjamas ginčas faktinėmis aplinkybėmis panašus į ginčą nagrinėjamoje byloje, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 gali turėti esminės reikšmės, formuojant vienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, įskaitant ir nagrinėjamą civilinę bylą. Dėl nurodytų priežasčių teismas nusprendė civilinę bylą sustabdyti iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr.3K-7-559/2013 (CPK 256 str., 164 str. 4 p.). Teismas, atsižvelgęs į bylos ginčo esmę, teisinę problemą, jos reikšmingumą, padarė išvadą, kad, siekiant užtikrinti vienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, civilinę bylą sustabdant procesas byloje nebus vilkinamas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Ieškovė B. P. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovė pateikė tokius atskirojo skundo argumentus:

1. CPK 163 str. yra numatytas privalomas civilinės bylos sustabdymas, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo įstatymu nesirėmė ir jo netaikė.
2. Vadovaujantis CPK 7 str. pirmosios instancijos teismas turi siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, o įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. 

Atsakovas BAB bankas SNORAS pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti ieškovės atskirąjį skundą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog teismų praktika turi būti nuosekli ir neprieštaringa, o teismai turi laikytis savo pačių sukurtų precedentų ir yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų. Tarp šios ir kasaciniame teisme nagrinėjamos bylos yra prejudicinis ryšys, todėl nesustabdžius šios civilinės bylos nagrinėjimo kiltų priešingų teismų sprendimų panašiose bylose rizika (CPK 163 str. 3 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Civilinės bylos sustabdymas reiškia laikiną visų procesinių veiksmų, atliekamų nagrinėjant bylą (išskyrus procesinius veiksmus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimu), sustabdymą dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valios (CPK 163 – 164 str., 166 str. 3 d., 167 str. 1 d.). Dėl šios priežasties civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, kas suponuoja CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų civilinio proceso principų - koncentruotumo ir ekonomiškumo - pažeidimo tikimybę. Todėl teismas kiekvienu atveju, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, privalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikinti, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai ir teisingai jos išnagrinėti.

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013).

Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o spręsdamas bylos sustabdymo dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių, teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, t.y. teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008;  2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos sustabdymo pagrindus, taikymą, yra konstatavęs, kad, nepaisant to, dėl kurios rūšies civilinės bylos sustabdymo pagrindo egzistavimo yra sprendžiama, abiem atvejais turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą. Byla sustabdoma iki tol, kol išnyksta sustabdymo pagrindą sudariusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2011 ir kt.). Taigi, civilinės bylos sustabdymas (privalomasis ar fakultatyvusis) gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jei teismas nustato, jog civilinės bylos neįmanoma teisingai išnagrinėti tol, kol neišnyks/neatsiras tam tikros aplinkybės, kurių išnykimas/atsiradimas nepriklauso nuo teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų valios.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sustabdė civilinę bylą vadovaudamasis fakultatyviuoju bylos sustabdymo pagrindu, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina (CPK 164 str. 4 d.). Teismas sprendė, kad yra pagrindas skundžiama nutartimi sustabdyti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013, nagrinėjama kasaciniame teisme. Nurodė, kad minėtoje kasacinio teismo byloje keliami klausimai dėl obligacijų, indėlių sertifikatų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, restitucijos taikymo galimybės bei valstybės pareigos privalomai apdrausti (apsaugoti) obligacijų, indėlių sertifikatų turėtojus. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kilo tiesioginio atitinkamų direktyvų, kurios galimai numato privalomą investuotojų apsaugą, taikymo klausimas, nes Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė galimai pažeidė atitinkamų direktyvų nuostatas ir šio klausimo nesureguliavo nacionaliniu lygmeniu. Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdė civilinę bylą Nr. 3K-7-559/2013 ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atsakant į eilę klausimų, įskaitant ir klausimą, ar pagal atitinkamų direktyvų nuostatas indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams turi būti taikoma apsauga (garantija).

Įvertinus kasaciniame teisme nagrinėjamų klausimų aktualumą šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, matyti, kad tuo atveju, jei kasacinis teismas konstatuotų, jog vadovaujantis atitinkamomis direktyvomis indėlių sertifikatų turėtojui taip pat turi būti privalomai taikomas draudimas (apsauga), ieškovei būtų priteista draudiminė išmoka, nepaisant to, ar ji suklydo dėl indėlių sertifikatų esmės ir laikė sandoriu, kuris privalomai draudžiamas valstybės, ar suklydimo nebuvo. Tokiu atveju ginčo dėl ieškovės esminio suklydimo fakto nustatymo ir atitinkamai sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo nagrinėjimas netektų teisinės prasmės, nes niekaip papildomai neįtakotų ieškovės turtinės padėties ar turtinių interesų (ieškovės finansinio reikalavimo dydžio nustatymo bankrutavusiam bankui bei ieškovei išmokėtinos valstybės apdraustos sumos dydžio nustatymo).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, turėjo vadovautis CPK 163 str. įtvirtintais privalomais civilinės bylos sustabdymo pagrindais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime įtvirtino teismo precedentą, kaip teisės šaltinį. Teismų precedentų privalomumas yra vertikalus ir horizontalus. Tai reiškia, kad teismai, taikydami ir aiškindami įstatymus, privalo atsižvelgti ne tik į aukštesniosios instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas), t.y. turi atsižvelgti taip pat į savo paties teisės taikymo praktiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju precedento suformulavimas, priklauso nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo. CPK 163 str. 1 d. 9 p. numatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją šio Kodekso 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Vadovaujantis minėta teisės norma, pirmosios instancijos teismas formaliai galėjo pats kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, tačiau tai neatitiktų ekonomiškumo ir koncentruotumo principų reikalavimų. Tuo tarpu bylos išnagrinėjimas esant panašioms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, lyginant su kasaciniame teisme nagrinėjama byla, kurioje kreiptasi prejudicinio sprendimo, neatitiktų lygiateisiškumo bei teismo pareigos analogiškas bylas spręsti pagal tas pačias taisykles principų. Be to, teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad CPK 3 str. 3 d. numato civilinės bylos stabdymą, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti kito teismo nutartyje suformuluotą paklausimą tuo pačiu teisės klausimu ir teismas neturi kitų teisinių argumentų dėl įstatymo arba teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams. Tad šiuo atveju, vien teisės normos nebuvimas, kuri tiksliai atitiktų nagrinėjamos bylos situaciją, nesudaro pagrindo nesilaikyti teisinės sistemos principų ir nepaisyti sisteminio teisės šakos normų aiškinimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nesustabdžius civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, neišnyktų pagrindas civilinės bylos sustabdymo klausimą kelti tiek apeliacinės instancijos teisme, tiek kasaciniame teisme. Tokia procesinė situacija taip pat prieštarautų minėtiems civilinio proceso teisės principams.

Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi nusprendęs sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki kasaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013, priėmė racionalų ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio tikslas – jau pirmosios instancijos teisme priimti kasacinio teismo praktiką atitinkantį sprendimą ir tokiu būdu eliminuoti apeliacijos bei kasacijos tikimybę, sutrumpinti proceso trukmę, sumažinti bylinėjimosi išlaidas (įskaitant ir atsakovo, kuris yra bankrutavęs, administravimo išlaidas). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atmetami kaip nepagrįsti ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė pakankamo objektyvaus civilinės bylos sustabdymo pagrindo bei pažeidė CPK 7 str. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nesant įstatyme numatyto privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindo, bylą sustabdė remdamasis CPK 164 str. 4 p. numatytu fakultatyviojo sustabdymo pagrindu.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarties, nebuvo nustatyta pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais. Taip pat nebuvo nustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Dėl šios priežasties ieškovės atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                             Artūras Driukas