Administracinė byla Nr. A146-1950/2008
Procesinio
sprendimo kategorija 38(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės
(pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei G. K.,
atsakovo atstovui D. L.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2008 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretysis
suinteresuotas asmuo akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ filialas Vilniaus
apskrities centrinis paštas) .
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – Vyriausybės atstovas)
prašė teismą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė)
administracijos direktorių nedelsiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos
energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d.
nutarimu Nr. 634 patvirtintų ,,Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto,
į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių
perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo
atliekomis taisyklių” (toliau – Taisyklės) 3.2 punktą bei III skyriaus III skirsnio punktus, nurodančius, kokių veiksmų privalo imtis institucija, gavusi
asmens rašytinį pranešimą apie turtą, kuris neturi savininko (ar jo savininkas
nežinomas) (b. l. 2-4).
Paaiškino,
kad Vyriausybės atstovo tarnyboje buvo gautas AB „Lietuvos paštas“ filialo
Vilniaus apskrities centrinio pašto (toliau – Paštas, tretysis
suinteresuotas asmuo) 2007 m. birželio 26 d. raštas Nr. 3-1293(7.6-09) „Dėl
savivaldybei priskirtų funkcijų nevykdymo”, kuriame nurodyta, jog Paštas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo pateikęs prašymą įrašyti į
apskaitą šilumos energijos tiekimui naudojamą požeminį vamzdyną, esantį tarp
dviejų pastatų Eišiškių pl. 26, Vilniuje. Paštas aiškino 2007 m. gegužės 9 d.
raštu Nr. 3-870(7.6-09) kreipęsis į Savivaldybės administraciją, nurodydamas,
kad šilumos tiekimui naudojamas požeminis vamzdynas (ilgis apie 50 m, diametras
133, esantis tarp Eišiškių pl. 26 dviejų pastatų) neturi šeimininko ir
prašydamas jį paimti į apskaitą. Kartu su prašymu Paštas pateikęs VĮ Registrų
centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro 2007 m. kovo 21 d. raštą,
kuriame nurodyta, jog duomenų apie minėtą vamzdyną Nekilnojamojo turto registre
nėra. Paštas nurodė, kad Savivaldybės tarnautojai jo prašymo nenagrinėjo, t.y.
netikrino faktinių aplinkybių, netinkamai taikė teisės normas,
reglamentuojančias bešeimininkio turto apskaitą.
Pareiškėjo
teigimu, Savivaldybės administracija, gavusi tokį raštišką pranešimą, privalėjo
būti aktyvi ir per nustatytus terminus imtis Energetikos įstatymo 28 straipsnio
2 dalyje, Taisyklių 3.2, 23, 24 ir kituose punktuose numatytų veiksmų, siekdama
nustatyti, ar Pašto pranešimas yra pagrįstas, ar yra pagrindas šilumos
energijos tiekimui naudojamą požeminį vamzdyną įtraukti į apskaitą bei imtis
priemonių turto savininkui nustatyti, o nustačiusi, kad savininko nėra,
inicijuoti šio turto pripažinimo bešeimininkiu procesą. Tai padaryta nebuvo.
Pareiškėjas
paaiškino apie minėtus įstatymo pažeidimus 2007 m. spalio 18 d. reikalavimu
Nr.1R-27 informavęs Savivaldybės administracijos direktorių, reikalaudamas
nedelsiant įgyvendinti Energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, Taisyklių
3.2 punktą bei III skyriaus III skirsnio punktus, nurodančius, kokių veiksmų
privalo imtis institucija, gavusi asmens rašytinį pranešimą apie turtą, kuris
neturi savininko (ar jo savininkas nežinomas). Savivaldybės administracijos direktorius
per Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1
punkte nustatytą terminą Vyriausybės atstovui apie priimtą sprendimą nepranešė,
o sprendimo per nustatytą terminą nepriėmimas laikytinas neveikimu ir
vertinamas kaip atsisakymas įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą. Šio
įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas tokiu atveju įpareigoja Vyriausybės
atstovą kreiptis į teismą.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius
atsiliepimu Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą prašė atmesti (b.
l. 23-25). Paaiškino, kad Pašto 2007 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 3-870(7.6-09)
pateiktą informaciją ištyrė ir manydamas, kad vamzdyno Eišiškių pl. 26
savininkas yra AB „Lietuvos paštas“, 2007 m. birželio 20 d. raštu Nr.
A51-1152(1.17-EUD-1) patarė Paštui dėl šilumos trasos atsakomybės ribų keitimo
kreiptis į UAB „Vilniaus energija“. Vyriausybės atstovas 2007 m. liepos 5 d.
raštu Nr. 3-203 ir 2007 m. liepos 20 d. raštu Nr. 3-225 kreipėsi į Savivaldybės
administracijos direktorių, prašydamas pateikti informaciją apie požeminio
vamzdyno, esančio Eišiškių pl. 26, Vilniuje, sąžiningą įgijėją ar valdytoją.
Vykdydama šį Vyriausybės atstovo reikalavimą, Savivaldybės administracija 2007
m. spalio 11 d. raštu Nr. A51-19808-(3.16-PD-4) kreipėsi į Lietuvos Respublikos
susisiekimo ministeriją informacijos apie tai, kokie statiniai, esantys
Eišiškių pl. 26, patikėjimo teise buvo perduoti Paštui. 2007 m. lapkričio 5 d.
atsakyme Nr. 2-18-2-5553 Susisiekimo ministerija nurodė, kad gamybinis pastatas
(unikalus numeris 1096-0008-0612), esantis Vilniuje, Eišiškių pl. 26, yra
įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip AB „Lietuvos paštas“ nuosavybė
(registro Nr. 10/113413), šio pastato patalpos šildomos centralizuotai, joms šilumos
energija tiekiama iš pastate esančio šilumos mazgo, Susisekimo ministerija ir
valstybės įmonė Registras duomenų apie minėtą vamzdyną duomenų neturi. UAB
„Vilniaus energija“, atsakydama į Savivaldybės administracijos užklausą,
pateikė ginčijamo požeminio vamzdyno 1978 metų kapitalinio remonto projektinės
schemos nuotraukos kopiją, kurioje darbų užsakovu įvardyta Ryšių ministerija.
Pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą statiniai
Eišiškių pl. 26 nuosavybės teise nuo 1998 m. balandžio 7 d. iki 2006 m. vasario
15 d. priklausė Lietuvos Respublikai. Įregistravimo pagrindas - Ryšių ir
informatikos ministro 1998 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 19. Nuo 2005 m. vasario
15 d. nuosavybės teisę į pastatą (unikalus numeris 1096-0008-0612) įgijo AB
„Lietuvos paštas“ (įregistravimo pagrindas - 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymas
Nr. 3-587). Minėtas vamzdynas priskirtas inžineriniams tinklams,
užtikrinantiems perduoto pastato funkcionavimą, todėl, perduodama šį pastatą
Pašto nuosavybėn, atsakovo manymu, Vyriausybė negalėjo neperduoti ir šio
pastato funkcionavimą užtikrinančios inžinerinės įrangos. Atsakovas pažymėjo,
jog 2004 m. lapkričio mėn. 26 d. šilumos pirkimo - pardavimo sutarties Nr.
20007/4 priedo „Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo
vartojimo ribų nustatymo akto” 3 dalyje minimas vamzdynas su visomis
techninėmis charakteristikomis priskirtas vartotojui, t.y. Paštui.
Atsakovo teigimu, Vyriausybės atstovo nuoroda į Energetikos įstatymo 28
straipsnio 2 dalį negali konkuruoti su specialiąja to paties straipsnio 3
dalies norma, kurioje aiškiai apibrėžta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos
netaikomos sąžiningai įgytiems ir teisėtai valdomiems energetikos objektams,
nors jų valdytojai įgyjamąja senatimi dar nėra įgiję nuosavybės teisės į šiuos
objektus. Atsakovo nuomone, Paštas šilumos trasą turi inventorizuoti, teisiškai
įregistruoti ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m.
liepos 14 d. įsakymu Nr.4-263 kreiptis į šilumos tiekėją – UAB „Vilniaus
energija“ dėl šilumos trasos išpirkimo ir atsakomybės ribų pakeitimo. Vilniaus
miesto savivaldybės administracija, nustatydama šilumos trasos Eišiškių pl. 26
savininką, teigė įvykdžiusi Vyriausybės atstovo reikalavimą, o tolimesnių
veiksmų atlikimui (bešeimininkio daikto įtraukimui į apskaitą ir kitiems teisės
aktų nustatytiems veiksmams) su turtu, kurio savininkas yra žinomas, nėra
teisinio pagrindo.
Tretysis suinteresuotas asmuo su Vyriausybės atstovo prašymu sutiko (b.
l. 18-19). Atsiliepime paaiškino, kad Paštas Eišiškių pl.26, Vilniuje, turi
gamybinės paskirties pastatus, kurie šildomi centralizuotai tiekiama šilumos
energija. Pagal Energetikos įstatymo nuostatas Paštas yra energijos vartotojas,
kuris nevykdo energetinės veiklos ir neturi techninių priemonių prižiūrėti
požemines inžinerines sistemas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 9 straipsnį vietos
savivaldos institucijos organizuoja šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal
jų poreikius patalpoms šildyti. Atsakovo pareigos atlikti administracines
procedūras numatytos ir kituose teisės aktuose, kuriuose nurodyta kontroliuoti
šilumos tiekėjo veiklą. Vilniaus mieste šilumos tiekimo licencija išduota UAB
„Vilniaus energija”, kuri pagal Šilumos ūkio įstatymo reikalavimus privalo
valdyti šilumos perdavimo tinklą, organizuoti šio tinklo eksploatavimą,
gaminant (perkant) šilumą ir tiekiant ją vartotojams. Minėto įstatymo sąvokų
apibrėžimuose yra išaiškinta, kad šilumos perdavimo tinklo atšaka iki pastato
pirmųjų uždarančiųjų įtaisų, atskiriančių pastato šilumos įrenginius nuo
šilumos perdavimo tinklo, yra šilumos įvadas. Tokiu būdu požeminis vamzdynas
iki Eišiškių pl. 26 pastato yra šilumos perdavimo tinklo sudedamoji dalis. UAB
„Vilniaus energija” šios aplinkybės nenori pripažinti, nes sudarytoje su UAB
„Vilniaus šilumos tinklai” turto nuomos sutartyje nėra jokių nuorodų apie šio
vamzdyno nuosavybės teises ir (ar) savininką. Tretysis suinteresuotas asmuo
paaiškino, jog UAB „Vilniaus energija” priskiria Paštui mokėti už šilumos
nuostolius, tenkančius šilumos įvado vamzdynui iki Eišiškių pl. 26 pastato,
nors tokio mokėjimo neturėtų būti, jeigu šilumos perdavimo tinklas būtų
valdomas šilumos tiekėjo.
Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad kreipdamasis į Savivaldybės
administraciją dėl 50 metrų požeminio vamzdyno, einančio iki pastato Eišiškių
g.26 sienos, įtraukimo į turto, kuris neturi savininko, apskaitą pateikė VĮ
Registro centras 207 m. kovo 21 d. atsakymą, kad Nekilnojamojo turto registre
duomenų apie šį požeminį vamzdyną nėra. Tai, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone,
jam suteikė pagrindą kreiptis į Savivaldybės administraciją dėl Vyriausybės
2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 taikymo.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo
skundą patenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per
savaitę po sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės atstovo Vilniaus
apskrityje 2007 m. spalio 18 d. reikalavimo Nr. 1R-27 nurodymus.
Teismas
nustatė, kad Paštas 2007 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 3-870 (7.6-09) kreipėsi į
Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nurodydamas, kad šilumos energijos
tiekimui naudojamas požeminis vamzdynas (diametras 133, ilgis apie 50 m,
esantis tarp Eišiškių pl. 26 dviejų pastatų) neturi šeimininko, prašydamas
įtraukti į apskaitą. Prie prašymo Paštas pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus
filialo Nekilnojamojo turto registro 2007 m. kovo 21 d. raštą, kuriame
nurodyta, jog duomenų apie minėtą požeminį vamzdyną nekilnojamojo turto
registre nėra. Teismo vertinimu, dėl šio prašymo Savivaldybės administracija
jokių veiksmų neatliko, todėl Paštas 2007 m. birželio 26 d. raštu dėl
savivaldybei priskirtų funkcijų nevykdymo kreipėsi į Vyriausybės atstovą
Vilniaus apskrityje. Vyriausybės atstovas dėl įstatymo reikalavimų nevykdymo
2007 m. spalio 18 d. pateikė reikalavimą Nr.1R-27 Savivaldybės administracijai,
paragindamas nedelsiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo
28 straipsnio 2 dalyje, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634
patvirtintų Taisyklių 3.2 punkto bei III skyriaus III skirsnio punktus,
nurodančius, kokių veiksmų privalo imtis institucija, gavusi asmens rašytinį
pranešimą apie turtą, kuris neturi savininko (ar kurio savininkas nežinomas).
Vyriausybės atstovo tarnyba per įstatymu nustatytą terminą apie reikalavimo
įvykdymą informuota nebuvo, todėl vadovaudamasi Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kreipėsi į teismą.
Teismas
konstatavo, jog pagal Taisyklių 1 punktą inžineriniai tinklai (šilumos
energijos tiekimui naudojamas požeminis vamzdynas) yra priskiriami
specialiosios paskirties objektams. Taisyklių 23 punkte nurodyta, kad
specialiosios paskirties objektus į apskaitą įtraukia valstybės ar savivaldybės
institucija, kurią tai padaryti įpareigoja teisės aktai. Jeigu Lietuvos
Respublikos teisės aktuose nenumatyta, kuri institucija privalo įtraukti į
apskaitą atitinkamus specialios paskirties objektus, juos į apskaitą privalo
įtraukti ta valstybės ar savivaldybės institucija, kurios reguliavimo sričiai priklauso
atitinkamų specialios paskirties objektų valdymas, kontrolė ar disponavimas
jais. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 16
punkte nustatyta, jog šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotėkų valymo
ir surinkimo organizavimas yra priskirtoji savivaldybės funkcija. Savivaldybės
Vyriausybės nustatyta tvarka bešeimininkius energetikos objektus įtraukia į
apskaitą, t.y. surašo patvirtintos formos apskaitos aktą ir imasi priemonių šių
objektų savininkams nustatyti. Savivaldybės institucija pareiškimą dėl
bešeimininkio energetikos objekto perdavimo valstybės ar savivaldybės
nuosavybėn teismui perduoda, suėjus keturiems mėnesiams nuo tos dienos, kurią
toks objektas įtrauktas į apskaitą.
Teismas
nustatė, kad atsakovas, gavęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, per Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą
terminą - savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos - reikalavimo neapsvarstė ir
apie priimtą sprendimą per 10 dienų pareiškėjui nepranešė. Sprendimo per
įstatymu nustatytą terminą nepriėmimas teismo įvertintas kaip atsakovo
neveikimas, atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą. Pateikus
prašymą teismui, atsakovo išsiųstas pareiškėjui atsakymas nelaikytas tinkamu
sprendimu įstatymo prasme, nes šiame atsakyme išdėstyti samprotavimai ir
prielaidos apie galimą vamzdyno savininką, tačiau jie nepagrįsti įrodymais.
Teismas nurodė, jog atsakovas neįvertino Registrų centro duomenų, iš kurių
matyti, kad minėtas vamzdynas, kaip nuosavybės objektas, nekilnojamojo turto
registre neįregistruotas. Atsakovo nurodomas 2004 m. lapkričio 26 d. Šilumos
perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo
aktas, teismo nuomone, neįrodo, kad 50 metrų vamzdyno, esančio tarp pastatų
Eišiškių pl.26, savininkas yra Paštas, nes šiame akte nurodyta, kad šilumos
perdavimo priežiūros ir šilumos tiekimo-vartojimo skiriamoji riba nustatoma
ties šilumos perdavimo tinklų nuosavybės riba - pastato Eišiškių pl. 26 išorine
siena. Todėl, kaip nurodyta teismo sprendime, nėra pagrindo teigti, kad šis
aktas patvirtina, jog vamzdynas, esantis tarp atskirų pastatų, yra Pašto
nuosavybė. Padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas pagrįstas, o atsakovas
įpareigotinas vykdyti jo reikalavimo nurodymus.
III.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą
panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip
nepagrįstą.
Atsakovo manymu, teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir
neteisingas, teismas neištyrė svarbių bylai aplinkybių objektyviai ir
visapusiškai, netinkamai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas:
1. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies normas teismas taikė ir
aiškino atsietai nuo kitų šio straipsnio normų, neatsižvelgė į to paties
straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos
netaikomos sąžiningai įgytiems ir teisėtai valdomiems energetikos objektams,
nors jų valdytojai įgyjamąja senatimi dar nėra įgiję nuosavybės teisės į šiuos
objektus. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatos atkartoja
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas)
4.57 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios aiškiai apibrėžia, kad
„bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas
daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės
teisių į daiktą“.
Teismas neatsižvelgė į turinčią reikšmės bylai aplinkybę, kad pagal
Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą statiniai Eišiškių
pl. 26 nuosavybės teise nuo 1998 m. balandžio 7 d. iki 2005 m. vasario 15 d.
priklausė Lietuvos Respublikai (įregistravimo pagrindas - Ryšių ir informatikos
ministro 1998 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 19), o nuo 2005 m. vasario 15 d.
nuosavybės teisę į pastatą (unikalus Nr. 1096-0008-0612) įgijo AB „Lietuvos
paštas“ (įregistravimo pagrindas - 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 3-587).
Apeliantas nurodo, kad pagal UAB „Vilniaus energija“ pateiktą 1978 metų
ginčijamo vamzdyno kapitalinio remonto projektinę schemą darbų užsakovas buvo
Ryšių ministerija, o ginčijamas vamzdynas užtikrina dabar priklausančio AB
„Lietuvos paštas“ pastato funkcionalumą (be šio vamzdyno pastatas negalėtų būti
naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu, todėl natūralu,
kad nekilnojamojo turto registre jis nėra įregistruotas, kaip ir bet kokia kita
inžinierinė įranga, neatsiejamai susijusi su pastatu ir skirta užtikrinti jo
naudojimą pagal paskirtį).
Apelianto teigimu, teismas nesivadovavo Ūkio ministro 2005 m. liepos 14
d. įsakymu Nr. 4-263 patvirtinto Vartotojų (juridinių ir fizinių asmenų)
lėšomis iki Energetikos įstatymo įsigaliojimo įrengtų bendrai naudojamų
energetikos objektų, skirtų šilumai perduoti, išpirkimo ar eksploatavimo aprašo
(toliau - Aprašas) nuostatomis, netyrė, kodėl Paštas atsisakė vadovautis
šiuo Aprašu, nors Savivaldybės administracija 2007 m. birželio 20 d. rašte Nr.
A51-1152(1.17-EUD-1) patarė Paštui dėl šilumos trasos atsakomybės ribų keitimo
kreiptis į UAB „Vilniaus energija“. Apeliantas pažymi, jog Aprašo 16 punktas
aiškiai nurodo, kokių veiksmų turi imtis bendrai naudojamų tinklų savininkas
(vartotojas), kai bendrai naudojamas energetikos objektas nėra teisiškai
įregistruotas (neatlikta techninė inventorizacija, nesuformuota kadastrinių
matavimų byla ir pan.). Teismas netyrė, kodėl Paštas kaip juridinis asmuo
neveikė pakankamai protingai, apdairiai bei rūpestingai, praleido Aprašo 9
punkte nurodytą terminą iki 2006 m. sausio 1 d. pateikti prašymą šilumos
tiekėjui, kad jis išpirktų bendrai naudojamą energetikos objektą. Be to,
teismas netyrė, ar Paštas, bandydamas inicijuoti bešeimininkio daikto perdavimo
savivaldybei procedūrą, nesiekia išvengti Aprašo 24 punkte numatytos prievolės
užtikrinti privalomus saugumo, patikimumo, tinkamumo eksploatuoti, bendrai
naudojamų energetikos objektų suderinamumo reikalavimus bei kitų padarinių,
numatytų Aprašo 28, 29 ir 30 punktuose.
2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Paštas ginčijamą vamzdyną valdo
ir naudoja pagal paskirtį nuo nuosavybės teisių į pastatą atsiradimo momento
(nuo 2005 m. vasario 15 d.). Tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Pašto yra
susiformavę sutartiniai teisiniai santykiai. UAB „Vilniaus energija" ir
Pašto 2004 m. lapkričio 26 d. šilumos pirkimo - pardavimo sutarties Nr.
20007/04 priedo 1 punkte pateikta šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, tiekimo
- vartojimo ir priežiūros ribų schema, 2 punkte nustatyta šilumos perdavimo
tinklų priežiūros ir šilumos tiekimo - vartojimo skiriamoji riba, o 3 punkte
įvardintos vartotojo šilumos tinklų charakteristikos. Teismas vadovavosi tik
sutarties priedo 1 ir 2 punktais, nesivadovavo 3 punktu, kuriame aiškiai
įvardinta, kad jame yra pateiktos vartotojo šilumos tinklų charakteristikos
(pateiktoje lentelėje nurodoma: ginčijamo vamzdyno ilgis - 50 m, vamzdžio
išorinis skersmuo -133 mm , paklojimo būdas - požeminiuose kanaluose, storis -
60 mm, taip pat kitos ginčijamo vamzdyno techninės charakteristikos).
Apeliantas pažymi, jog sutarties priedas yra sudėtinė sutarties dalis, visos
sutarties nuostatos yra patvirtintos šalių parašais bei antspaudais. Pagal
Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti
sutartis jos šalims turi įstatymo galią, ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas
tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba
įstatymai. Tokiu būdu, Pašto atstovas, patvirtindamas savo parašu sutarties
priedo nuostatas, tuo pačiu patvirtino ir 3 punkto nuostatas, ginčijamus
šilumos tinklus priskiriančias vartotojui, t.y. Paštui. Teismo teiginys, kad
sutarties nuostatos nėra pakankamas įrodymas, apelianto manymu, yra
nepagrįstas, nes tokiu būdu ignoruojami pagrindiniai sutartiniai teisiniai
principai. Apeliantas pažymi, kad pats Paštas atsiliepime į prašymą patvirtino
valdąs ir naudojąs ginčijamą vamzdyną pagal paskirtį, apmokąs šilumos tiekėjui
nuostolius, tenkančius šilumos įvado vamzdynui iki Eišiškių pl. 26, Vilniuje,
esančio pastato.
Teismo teiginys, jog atsakovas nevertina Registro centro duomenų,
apelianto teigimu, taip pat yra nepagrįstas, rodo, kad teismas nesivadovavo
Aprašo 16 punkto nuostatomis, kurios patvirtina, kad galimi atvejai, kai
bendrai naudojamas energetikos objektas nėra teisiškai įregistruotas, ir
aiškiai apibrėžia, kokius veiksmus turi atlikti bendrai naudojamų energetikos
objektų savininkas, siekdamas atlikti šių objektų teisinę registraciją.
3. Teismas nepagrįstai įpareigojo Savivaldybės administraciją pradėti
bešeimininkio daikto apskaitos procedūras, nes daiktas akivaizdžiai neturi
bešeimininkio daikto požymių, turi sąžiningą įgijėją ir valdytoją. Tokiu būdu
sukuriamas precedentas, kad bet kuris asmuo, būdamas sąžiningu daikto įgijėju
ar valdytoju, siekdamas išvengti prievolės rūpintis ir prižiūrėti daiktą,
reikalaudamas pradėti bešeimininkio daikto įtraukimo į apskaitą procedūras, bet
tuo pačiu toliau išlikdamas vieninteliu daikto valdytoju ir naudotoju, prievolę
tinkamai išlaikyti ir prižiūrėti daiktą gali perkelti tretiesiems asmenims. Tai
prieštarauja Civilinio kodekso 4.57 straipsnyje pateiktai bešeimininkio daikto
sampratai, Energetikos įstatymo 28 straipsnio nuostatoms, Vyriausybės 2004 m.
gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Taisyklių bei Ūkio ministro 2005 m.
liepos 14 d. įsakymu Nr. 4-263 patvirtinto Aprašo tikslams.
4. Savivaldybės administracija, vykdydama Vyriausybės atstovo
reikalavimą nustatyti požeminio vamzdyno Eišiškių pl. 26 sąžiningą įgijėją ar
valdytoją, 2007 m. spalio 11 d. raštu Nr. A51-19808-(3.16-PD-4) kreipėsi į
Susisiekimo ministeriją ir Vyriausybę, kad būtų pateikta informacija apie tai,
kokie statiniai, esantys Eišiškių pl. 26, patikėjimo teise buvo perduoti
Paštui. Taip pat kreipėsi į UAB „Vilniaus energija", AB „Artva", buvo
gauta ginčijamo vamzdyno projektinė techninė dokumentacija, duomenys iš
Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko. Atsakymą iš Susisiekimo
ministerijos savivaldybės administracija gavo tik 2007 m. lapkričio 5 d. Todėl
terminas, per kurį turėjo būti priimtas sprendimas, kaip pažymi apeliantas,
buvo akivaizdžiai per trumpas (vien tik susirašinėjimo tarp institucijų
procedūros viršijo terminą, per kurį turėjo būti pateiktas atsakymas
Vyriausybės atstovui). Savivaldybės administracija, ištyrusi gautus dokumentus,
nusprendė nepradėti bešeimininkio daikto įtraukimo į apskaitą procedūrų pagal
Taisyklių nuostatas, kadangi ginčijamas vamzdynas akivaizdžiai neturi
bešeimininkio daikto požymių. Apie priimtą sprendimą ir atliktus veiksmus ji
2007 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. A51-22761-(3,16-PD-4) informavo Vyriausybės
atstovą. Apeliantas mano, kad Savivaldybės administracija, nustatydama, jog
ginčijamo vamzdyno sąžiningas įgijėjas ir valdytojas yra Paštas, tinkamai
įvykdė Vyriausybės atstovo reikalavimą.
Apeliantas nurodo, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį
sutartimis gali būti nustatytos kitos tiekimo-vartojimo ribos. Kadangi UAB
„Vilniaus energija“ ir Paštą sieja sutartiniai teisiniai santykiai, visi
ginčai, kylantys iš šių santykių turėtų būti sprendžiami civilinio proceso
tvarka bendros kompetencijos teisme. Daroma išvada, kad teismas neištyrė visų
faktinių bylos aplinkybių, netinkamai išaiškino nurodytas teisės aktų
nuostatas.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą
atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiama šiais argumentais:
1. Tam, kad daiktas nebūtų laikomas bešeimininkiu, jis turi tenkinti dvi
sąlygas - turi būti įgytas sąžiningai ir teisėtai valdomas. Vadovaujantis
Civilinio kodekso 4.25 straipsnio 2 dalimi, valdymas atsiranda fiziškai
užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią.
Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą
kaip savo. Civilinio kodekso 4.22 straipsnyje nustatyta, kad daikto valdymu,
kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal
įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas, turint tikslą jį
valdyti kaip savą. Atsižvelgiant į tai, jog Paštas prašo Vilniaus miesto
savivaldybės administraciją inicijuoti šilumos energijos tiekimui naudojamo
požeminio vamzdyno, esančio tarp dviejų pastatų Eišiškių pl. 26, pripažinimo
bešeimininkiu procedūrą, darytina išvada, jog jis neturi tikslo minėtą vamzdyną
valdyti kaip savą, taigi, minėto vamzdyno valdymas neatitinka daikto valdymo,
kaip savarankiškos daiktinės teisės, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal
įgyjamąją senatį įgyti, esminių požymių. Be to, pareiškėjas nurodo, kad pagal
Civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda
nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.VĮ Registrų centro Vilniaus
filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus 2007 m.
kovo 21 d. raštas Nr. RA(5.1.32)-10180 patvirtina, kad duomenų apie ginčijamą
požeminį vamzdyną Nekilnojamojo turto registre nėra. Todėl darytina išvada, jog
teismas pagrįstai netaikė Civilinio kodekso 4.57 straipsnio 2 dalies bei
Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatų.
2. Pareiškėjo manymu, ištyrimas, kodėl Paštas nesivadovavo Lietuvos
Respublikos ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 4-263 nuostatomis,
nors savivaldybės administracija patarė jam dėl šilumos trasos atsakomybės ribų
nustatymo kreiptis į UAB „Vilniaus energija", neturi įtakos teismo sprendimo
teisėtumui, nėra susijęs su nagrinėjama byla, nes nagrinėjamoje byloje ginčas
kilo dėl veiksmų, kuriuos turėjo atlikti Vilniaus miesto savivaldybės
administracija, gavusi pranešimą apie bešeimininkį daiktą. Taisyklių III skyriaus III skirsnyje aiškiai nurodyta, kokių veiksmų turi imtis savivaldybė, gavusi asmens
rašytinį pranešimą apie bešeimininkio daikto buvimą. Taisyklių 23 punkte
nustatyta, jog asmuo, raštu pranešęs apie turtą, kuris neturi savininko (ar jo
savininkas nežinomas), kartu su pranešimu turi pateikti ir dokumentus (jeigu
juos turi), įrodančius, kad turto savininko nėra (ar savininkas nežinomas).
Pareigūnas, gavęs tokį pranešimą, per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo
dienos turi nuvykti į turto buvimo vietą. 24 punkte nurodoma, jog pareigūnas,
nuvykęs į turto buvimo vietą, turi jį apžiūrėti, nustatyti, ar turtu
naudojamasi. Apklausus turto naudotojus (jeigu jie yra), būtina sužinoti, ar
yra išlikę su turtu susiję dokumentai, ar žinomi buvę turto savininkai, ir
nustatyti, ar turtas bus tinkamas parduoti, ar nepraras savo vertės ir kokybės,
kol bus saugomas įstatymo nustatytą laiką. 25 punkte nurodyta, jog įsitikinęs,
kad turto apskaitymas neprieštaraus norminiuose teisės aktuose nustatytiems
reikalavimams, pareigūnas surašo turto apskaitos aktą. Tik tais atvejais, kai
yra akivaizdūs ir neginčijami įrodymai, jog daiktas turi savininką, galima
atsisakyti daiktą įtraukti į apskaitą. Šiuo atveju atsakovas, pareiškėjo
manymu, pateikė tik prielaidas, samprotavimus apie galimą vamzdyno savininką,
nepateikė jokių įrodymų, jog požeminis vamzdynas turi savininką. Todėl,
pareiškėjo manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai
atsisakė vamzdyną įtraukti į apskaitą.
3. UAB „Vilniaus energija" ir Pašto 2004 m. lapkričio 26 d. šilumos
pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 20007/04 buvo sudaryta 2004 m. lapkričio 26
d., o nuosavybės teisės į pastatą, esantį Eišiškių pl. 26, Vilniuje, atsirado
tik nuo 2005 m. vasario 15 d. Tokiu būdu, jos sudarymo dieną Paštas nebuvo nei
pastato, nei vamzdyno savininkas. Todėl minėta sutartis negali būti laikoma
įrodymu, leidžiančiu nustatyti vamzdyno savininką,
4. Reikalavimo įvykdymo terminai imperatyviai nustatyti Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte. To paties
įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktas suteikia Vyriausybės atstovui teisę
nustatyti kitą reikalavimo įvykdymo terminą, jeigu gaunamas savivaldybės
administravimo subjekto prašymas šį terminą pratęsti. Tačiau šiuo atveju
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nepateikė prašymo
pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą. Todėl Vyriausybės atstovas Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta
tvarka kreipėsi į teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o
j a :
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl atsakovo neveikimo
vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2
dalies 2 punktu, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktorius, gavęs Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimą
Nr.1R-27 įgyvendinti įstatymą ir Vyriausybės nutarimą, per įstatymo nustatytą
terminą (per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos) nepriėmė sprendimo ir
apie jį nepranešė Vyriausybės atstovui.
2007 m. spalio 18 d. reikalavimu Nr.1R-27 Vyriausybės
atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5
straipsnio 2 dalies 1 punktu, reikalavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktorius nedelsiant įgyvendintų Lietuvos Respublikos
energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d.
nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į
valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo,
apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis
taisyklių 3.2 punktą bei III skyriaus III skirsnio punktus, nurodančius, kokių
veiksmų privalo imtis institucija, gavusi asmens rašytinį pranešimą apie turtą,
kuris neturi savininko (ar jo savininkas nežinomas).
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4
straipsnio 1 dalies 2 punkte, 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata,
suteikianti Vyriausybės atstovui teisę reikalauti, kad savivaldybės
administravimo subjektas neatidėliojant įgyvendintų įstatymą, vykdytų
Vyriausybės sprendimą, sukuria savivaldybės administravimo subjektui pareigas
per įstatymu nustatytus terminus apsvarstyti reikalavimą ir apie priimtą
sprendimą pranešti Vyriausybės atstovui. Savivaldybės administravimo subjektui
nesutinkant su Vyriausybės atstovo reikalavimu ir apie tai pranešus Vyriausybės
atstovui (ar per įstatymu nustatytą terminą nepriėmus jokio sprendimo) kyla
administracinis ginčas, kuris nagrinėtinas administraciniame teisme (SAPĮ 5
straipsnio 2 dalies 2 punktas, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu konstatuotina, kad atsakovas, gavęs
Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimą Nr.1R-27, turėjo
patikrinti reikalavime nurodytas aplinkybes, per įstatymo nustatytą terminą
priimti sprendimą dėl reikalavimo vykdymo (ar atsisakymo jį vykdyti) ir apie
tai pranešti Vyriausybės atstovui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo argumentais, kad sprendimo dėl Vyriausybės atstovo reikalavimo per
įstatymu nustatytą terminą nepriėmimas laikytinas neveikimu, suteikiančiu
Vyriausybės atstovui teisinį pagrindą kreiptis į teismą remiantis Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Tačiau
konstatavimas, kad vadovaudamasis šia įstatymo norma Vyriausybės atstovas šiuo
konkrečiu atveju turėjo teisinį pagrindą kreiptis į administracinį teismą, pats
savaime nereiškia, kad Vyriausybės atstovo prašymas yra pagrįstas.
Civilinio kodekso 4.57 straipsnis nustato, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi
savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis);
bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas,
nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į
daiktą (CK 4.57 straipsnio 2 dalis).
Energetikos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
nuostata, kad energetikos įmonės Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos
nustatyta tvarka išperka ar eksploatuoja vartotojų (juridinių ir fizinių
asmenų) lėšomis iki šio Įstatymo įsigaliojimo įrengtus bendrai naudojamus
energetikos objektus, skirtus energijai perduoti ir (ar) skirstyti. Ši Tvarka
nustatyta Ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 4-263 patvirtinu
Aprašu. Energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad energetikos įmonės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie
Finansų ministerijos arba savivaldybėms teikia informaciją apie naudojamus į
apskaitą neįtrauktus energetikos objektus, kurie neturi savininko arba kurių savininkai
nežinomi (toliau – bešeimininkiai energetikos objektai). Valstybinė mokesčių
inspekcija prie Finansų ministerijos arba savivaldybės Vyriausybės nustatyta
tvarka bešeimininkius energetikos objektus įtraukia į apskaitą ir imasi
priemonių šių objektų savininkams nustatyti. Energetikos įstatymo 28 straipsnio
3 dalyje (į ją perkelta pirmiau minėta
Civilinio kodekso 4.57 straipsnio 2 dalies nuostata), įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatos
netaikomos sąžiningai įgytiems ir teisėtai valdomiems energetikos objektams,
nors jų valdytojai įgyjamąja senatimi dar nėra įgiję nuosavybės teisės į šiuos
objektus. Iš minėto teisinio reglamentavimo
seka, kad dėl bendrai naudojamo energetikos objekto (pagal Energetikos įstatymo
2 straipsnio 12 punktą tokiems objektams priskirtini šilumos tiekimo tinklai ir
jų priklausiniai), skirto šilumos energijai perduoti, administracinė jo
pripažinimo bešeimininkiu daiktu procedūra (įrašymas į apskaitą) gali būti
pradėta tuo atveju, jei nustatoma, kad nėra Energetikos įstatymo 28 straipsnio
3 dalyje nurodytos sąlygos. Iš minėto teisinio reglamentavimo seka, kad
atitinkamo energetikos objekto teisinės registracijos nebuvimo faktas pats
savaime nėra pagrindas pradėti administracinę procedūrą dėl energetikos objekto
pripažinimo bešeimininkiu daiktu. Turi būti vertinama visuma aplinkybių apie
atitinkamo energetikos objekto faktinį valdymą ir naudojimą, įgijimo ir
valdymo sąžiningumą bei pagrįstumą. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas,
gavęs Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimą Nr.1R-27, atliko veiksmus,
siekdamas nustatyti, ar yra faktinis pagrindas nedelsiant vykdyti Vyriausybės
atstovo nurodytas Energetikos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių
nuostatas, t.y. įtraukti specialiosios paskirties objektą į apskaitą dėl jo
pripažinimo bešeimininkiu daiktu. Remdamasis surinkta medžiaga (Nekilnojamojo
turto registro centrinio banko duomenimis, UAB „Vilniaus energija“ pateiktu
1978 metų šilumos tiekimo vamzdyno kapitalinio remonto projektu, kt.), atsakovas
2007 m. lapkričio 15 d. raštu Nr.A51-22761-(3-16-PD-4) pranešė Vyriausybės
atstovui, jog įgyvendinti reikalavime nurodytus teisės aktus nėra pagrindo, nes
objektas (apie 50 m. ilgio šilumos energijos tiekimo požeminis vamzdynas,
esantis tarp dviejų pastatų Eišiškių pl.26, Vilniuje) neatitinka bešeimininkio
daikto požymių (turi teisėtą valdytoją arba sąžiningą įgijėją – Paštą, kuris
gali inventorizuoti minėtą vamzdyną ir įteisinti jį savo vardu). Šią išvadą
atsakovas pagrindė tuo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio
duomenų banko išrašą statiniai Eišiškių pl. 26 nuosavybės teise nuo 1998 m.
balandžio 7 d. iki 2005 m. vasario 15 d. priklausė Lietuvos Respublikai
(įregistravimo pagrindas - Ryšių ir informatikos ministro 1998 m. vasario 5 d. įsakymas
Nr. 19), nuo 2005 m. vasario 15 d. nuosavybės teisę į pastatą (unikalus Nr.
1096-0008-0612) iki kurio sienos prieina ginčo vamzdynas, įgijo AB „Lietuvos
paštas“ (įregistravimo pagrindas - 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 3-587).
Pagal UAB „Vilniaus energija“ pateiktą 1978 metų ginčijamo vamzdyno kapitalinio
remonto projektinę schemą darbų užsakovas buvo Ryšių ministerija, šis vamzdynas
30 metų užtikrina šilumos tiekimą į pastatą, kurio savininkas šiuo metu yra
Paštas, taigi minėta inžinierinė įranga yra neatsiejamai susijusi su šiuo
pastatu ir skirta užtikrinti jo naudojimą pagal paskirtį. Minėta bylos medžiaga
patvirtina, kad atsakovas Vyriausybės atstovo reikalavimą, nors ir pažeisdamas
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte
nustatytą terminą, tačiau išnagrinėjo ir priėmė sprendimą (2007 m. lapkričio 15
d. raštu Nr.A51-22761-(3-16-PD-4), kad vykdyti reikalavimą nėra pagrindo.
Iš bylos dokumentų matyti, kad Vyriausybės atstovas 2007 m.
spalio 18 d. reikalavimą Nr.1R-27 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriui pateikė gavęs trečiojo suinteresuoto asmens 2007 m. birželio 26 d.
skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Savivaldybės administraciją inicijuoti
specialiosios paskirties objekto (apie 50 m. ilgio, 133 mm skersmens šilumos
energijos tiekimo požeminio vamzdyno, esančio tarp dviejų pastatų Eišiškių
pl.26, Vilniuje), pripažinimo bešeimininkiu daiktu procedūrą – įtraukti jį į
apskaitą.Tretysis suinteresuotas asmuo Vyriausybės atstovui skundė Savivaldybės
administracijos neveikimą, kadangi 2007 m. gegužės 9 d. Paštas Savivaldybės
administracijai buvo pateikęs prašymą dėl šio objekto įtraukimo į apskaitą
pripažinimui bešeimininkiu daiktu Civilinio kodekse nustatyta tvarka, tačiau
Savivaldybės administracija šio prašymo nepatenkino (2007 m. birželio 20 d.
raštas Nr.A51-11527 (1.17-EUD-1)), patardama Paštui vadovaujantis Ūkio ministro
2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr.4-263 patvirtinto Aprašo nuostatomis kreiptis į
šilumos energijos tiekėją UAB „Vilniaus energija“ dėl šilumos trasos juridinės
priklausomybės ir atsakomybės ribų nustatymo.
Kaip matyti iš bylos dokumentų, objektas, dėl kurio
tretysis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Vyriausybės atstovą, yra šilumos
tiekimo sistemos (Energetikos įstatymo 1 straipsnio 27 dalis) dalis, šilumos
perdavimo tinklo (Energetikos įstatymo 1 straipsnio 21 dalis) atšaka, kuria į
Paštui nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį Eišiškių pl 26, Vilniuje
(unikalus Nr. 1096-0008-0162, žymėjimas plane 17P1p) centralizuotai tiekiama
šilumos energija (iki šio pastato šildymo įrenginių).Tai patvirtina byloje
esantis 2004 m. lapkričio 26 d. šilumos pirkimo - pardavimo sutarties Nr.
20007/04, sudarytos tarp UAB „Vilniaus energija" (šilumos tiekėjo) ir
Pašto (šilumos vartotojo), priedas – Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės,
priežiūros ir tiekimo –vartojimo ribų nustatymo aktas. Priedo 1 punkte
nurodytos šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo –
vartojimo ribos pažymint jas schemoje; 2 punkte nustatyta, kad šilumos
perdavimo tinklų priežiūros ir šilumos tiekimo – vartojimo skiriamoji riba
nustatoma ties šilumos perdavimo tinklų nuosavybės riba - pastato Eišiškių pl.
26 išorine siena; 3 punkte įvardintos vartotojo (Pašto) šilumos tinklų
charakteristikos (vamzdžio išorinis skersmuo - 133 m., ruožo ilgis - 50 m.,
paklojimo būdas - požeminiuose tinkluose, pateiktos šilumos izoliacinės
charakteristikos). Minėtos šilumos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas
patvirtina, kad tarp trečiojo suinteresuoto asmens (šilumos vartotojo) ir UAB
„Vilniaus energija" (šilumos tiekėjo) yra susiklostę sutartiniai
civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso VI
knygos 7 skirsnis „Energijos pirkimo –pardavimo sutartys“, taip pat specialusis
Šilumos ūkio įstatymas (nagrinėjamam ginčui aktuali iki 2008 m. sausio 1 d.
galiojusio 2003 m. gegužės 20 d. įstatymas IX-1565 redakcija). Iš bylos
medžiagos nustatyta, kad Vyriausybės atstovui apie 2004 m. lapkričio 26 d.
šilumos pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 20007/04, sudarytą tarp UAB „Vilniaus
energija" ir Pašto, buvo žinoma (Sutarties priedo kopija pridėta prie
Vyriausybės atstovo prašymo teismui). Ši sutartis galiojanti. Tarp sutarties
šalių yra susiklostę civiliniai šilumos energijos pirkimo – pardavimo
santykiai (Civilinio kodekso 6.383 straipsnio 1-3 dalys, bylai aktualios 2003
m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo Nr.IX-1565 redakcijos 18 straipsnis). Įstatymai
Vyriausybės atstovui nesuteikė įgaliojimų reikalauti, kad savivaldybės
administravimo subjektas atliktų atitinkamus įstatyme ar Vyriausybės nutarime
numatytus veiksmus, kurie galėtų turėti vienokios ar kitokios įtakos šilumos
pirkimo – pardavimo sutarties šalių sutartyje ar jos priede, kuris yra
neatskiriamoji sutarties dalis, aptartoms sąlygoms, tarp jų sąlygai, kad minėta
sutartimi ginčo vamzdynas yra priskirtas vartotojo šilumos tinklams. Šilumos
pirkimo – pardavimo sutartis gali būti keičiama šios sutarties šalių iniciatyva
(Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 1 dalis), taip pat
galimi iš jos kylantys ginčai civilinio proceso nustatyta tvarka.
Iš trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo į Vyriausybės
atstovo prašymą teismui argumentų (b.l.18-19) matyti, kad Paštas (šilumos
vartotojas) turi pretenzijų UAB „Vilniaus energija“ (šilumos tiekėjui) tuo
aspektu, kad šilumos tiekėjas, kaip teigiama atsiliepime, Paštui priskiria
mokėjimą už šilumos nuostolius, kurie susidaro toje šilumos perdavimo tinklų
dalyje, kurios pripažinimo bešeimininkiu daiktu tretysis suinteresuotas asmuo
siekia. Minėtame atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo teigia, kad šis
mokėjimas Paštui negalėtų būti priskirtas, jeigu šilumos perdavimo tinklas būtų
valdomas šilumos tiekėjo. Iš minėtų trečiojo suinteresuoto asmens argumentų
darytina išvada, jog Paštas, prašydamas Savivaldybės administraciją, kad būtų
inicijuota 2004 m. lapkričio 26 d.šilumos pirkimo - pardavimo sutarties priedo
1-3 punktuose aptartos šilumos perdavimo tinklų trasos dalies pripažinimo
bešeimininkiu daiktu procedūra, o Savivaldybės administracijos atsisakymą
pradėti šią procedūrą apskųsdamas Vyriausybės atstovui, iš tikrųjų siekia
išspręsti problemas, kurios jam galimai kyla atsiskaitant su šilumos tiekėju
dėl galimų šilumos perdavimo nuostolių įtraukimo į šilumos kainą, tačiau
pasirenka netinkamą galimai pažeistų teisių gynimo būdą. Jei šilumos tiekėjas
pažeidžia šilumos vartotojo teises ar įstatymų saugomus interesus, šilumos
vartotojas turi teisę juos ginti įstatymais nustatyta pats kreipdamasis į
Energetikos įstatymo 26 straipsnyje nurodytas institucijas pagal jų
kompetenciją, taip pat į teismą.
Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos
aplinkybes, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius
teisės aktus, įpareigodamas atsakovą įvykdyti
Vyriausybės atstovo 2007 m. spalio 18 d. reikalavimo Nr. 1R-27 nurodymus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo
apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas
naikinamas priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž
i a :
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius