Administracinė byla Nr. A-339-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01011-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 37.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. P. su 2015 m. balandžio 2 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir jo papildymas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad apie teisių pažeidimą sužinojo 2015 m. kovo 15 d. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 48 buvo laikomi 3–8 asmenys, todėl pareiškėjui nuolat trūko ploto ir dėl to kildavo konfliktinės situacijos. Be to, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas: iš keturių lempų, kurios net neužtikrintų teisės aktuose nustatyto apšvietimo, dažnai veikė tik dvi arba viena. Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidimų nešalino, taigi jo administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
V. P. pažymėjo, kad yra alergiškas žuvies bei silkės produktams, tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriuje 20 kartų per mėnesį jam buvo duodami žuvies bei silkės patiekalai, todėl pareiškėjas buvo priverstas apie 120 dienų badauti. Jis medikams paaiškino, kad yra alergiškas žuvies ir silkės produktams bei jų kvapui ir šie duomenys buvo užfiksuoti V. P. medicinos knygutėje. Pareiškėjas dėl to ne kartą kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus, tačiau iš jo buvo tik pasityčiota, nusiskundimai nebuvo fiksuoti ir į juos nebuvo reaguojama. Pažymi, kad dėl netinkamo maitinimo nusilpo V. P. imuninė sistema, sumažėjo svoris, jis blogai jautėsi, sutriko visavertis gyvenimas, pareiškėjas pasidarė uždaras, sumažėjo bendravimo galimybės, kilo nesutarimai ir pykčiai; jis prarado pasitikėjimą savimi, tapo dirglus aplinkai ir žmonėms. Teigė, kad tokiais valstybės institucijos veiksmais buvo pažeista V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, šioje įstaigoje jis buvo baudžiamas bei kankinamas ir dėl to patyrė neturinę žalą.
Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad V. P. Šiaulių tardymo izoliatoriuje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., todėl atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, šį terminą skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Nurodė, kad V. P. nepateikė pagrįstų argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, leidžiančių nurodytą situaciją vertinti kitaip ar kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Taigi, pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, nepagrįstai ilgai jų negynė. Atkreipė dėmesį, kad V. P. kalint, supažindinimas su kalinamųjų teisėmis ir pareigomis buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsniu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas su savo teisėmis ir pareigomis nebuvo supažindintas.
Atsakovas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas turi būti dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, todėl daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau bendro kameros ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui, todėl dėl objektyvių priežasčių ne visada gali užtikrinti reikiamo ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimus, tačiau esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių kalinimo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką – atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.
Šiaulių tardymo izoliatorius pažymėjo, kad analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, turi būti taikomi tik tie teisės aktų nuostatų reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra skaidraus stiklo langai. Kadangi šios įkalinimo įstaigos pastatas yra įtrauktas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, kai kurių nuolat nustatomų trūkumų neįmanoma pašalinti (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų). Pabrėžė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra įrengtas dirbtinis apšvietimas. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos, veikia dirbtinė naktinė šviesa. Atkreipė dėmesį, kad suimtieji ir nuteistieji nuolat gadina elektros instaliaciją, rozetes ir šviestuvus, todėl atlikti remonto darbai neturi ilgalaikio efekto.
Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patiekalai nėra gaminami, o įstaigai teikiamas maistas yra subalansuotas iš pagrindinių maisto medžiagų, kurių bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologines mitybos normas. Suimtiesiems ir nuteistiesiems taip pat duodami ir žuvies produktai. Jokių pažeidimų, susijusių su maisto kokybe, nebuvo nustatyta. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neturi duomenų, kad V. P. buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo duomenų, kad pareiškėjui būtų rekomenduojamas maitinimas be žuvies ir silkės produktų ar kad V. P. dėl jam teikiamų žuvies produktų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar badavęs.
Pažymėjo, kad antisanitarinių sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų V. P. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos atsakovui turi būti laikomos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. V. P. dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų. Jis nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Pažymėjo, kad kalinimo įstaigos administracija veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo elgtis, o tai, kad pareiškėjas, laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, patyrė stresą ir nepatogumus, yra natūralu, nes tai kiekvienam sulaikytam asmeniui daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, V. P. nepagrindė patirtos žalos dydžio. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, V. P. laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, o neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą patenkino iš dalies ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. P. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, teismas padarė išvadą, kad V. P. apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suprasti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, o jo argumentus, kad pareiškėjas tik 2015 m. kovo 15 d. sužinojo apie savo pažeistas teises, vertino kaip subjektyvaus pobūdžio ir nesudarančius pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimui spręsti. Teismas pažymėjo, kad V. P. nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, ar dėl tam tikrų nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių jis neturėjo galimybės dėl savo pažeistų teisių į teismą kreiptis per įstatymo nustatytus terminus. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies bei 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, ir nustatęs, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas V. P. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pritaikė trejų metų senaties terminą, jį pradėdamas skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. balandžio 3 d. Teismas sprendė, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteista tik už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 3 d.
Teismas akcentavo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., V. P. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 11 parų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui reikalavimą. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktus argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas perpildytoje kameroje, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė V. P. subjektinę teisę 11 parų būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Taigi, viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos kamerų apšvietos, pažymėjo, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį bei pareiškėjo statusą, pareiga paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovui.
Teismas nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nepateikė įrodymų, paneigiančių V. P. nurodytas aplinkybes, jog kameros, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, visiškai atitiko apšvietos reikalavimus. Pažymėjo, kad pateikti patikrinimo aktai patvirtina kamerose atliktus remonto ir kitus darbus, tačiau jie atlikti ne pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpiu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai, kad kamerose nebuvo užtikrintas higienos reikalavimus atitinkantis apšvietimas ir tuo buvo pažeistos jo teisės, buvo vertinami V. P. naudai. Teismas pažymėjo, kad pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 62/08-576 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ yra bendro pobūdžio, joje bendrai aprašyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė, tačiau iš šios pažymos negalima spręsti, ar patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tuo metu atitiko higienos normos reikalavimus.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo medicininėje kortelėje, pradėtoje pildyti 2011 m. spalio 28 d., yra įrašas apie tai, kad V. P. yra alergiškas žuviai, bei duomenys, kad 2011 m. gruodžio 29 d. jis kreipėsi medicininės pagalbos dėl bėrimo ir odos niežėjimo. Dėl bėrimų V. P. skundėsi ir 2012 m. sausio 2 d. Nors medicininės kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl bėrimų, nurodydamas, jog yra alergiškas žuviai, medicininės pagalbos kreipėsi ne kartą, tačiau medicininėje kortelėje nėra gydytojų rekomendacijų ar nurodymų V. P. pakeisti meniu, neduodant žuvies ir silkės patiekalų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesant gydytojų nurodymo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo pagrindo savarankiškai pakeisti pareiškėjo meniu, o neturėdami tokios pareigos, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas atkreipė dėmesį, kad tik 2012 m. rugsėjo 11 d. gydytojo įrašas medicininėje kortelėje patvirtina, jog V. P. mityba turėtų būti be žuvies produktų, tačiau šiuo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje bausmės neatliko.
Įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo kalinimo pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad nors V. P. nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad V. P. buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko itin mažas plotas, o tai, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus neigiamus jausmus ir sveikatos sutrikimus, taip pat tai, kad kamera nevisiškai atitiko higienos reikalavimus, sudarė pagrindą pripažinti, kad V. P. buvo padaryta žala, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Spręsdamas padarytos neturtinės žalos kompensavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašoma priteisti 5 000 Eur suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas 11 parų netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį V. P. fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, jis apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat įvertinęs tai, kad į teismą dėl pažeistos teisės gynimo V. P. kreipėsi po gana ilgo laiko, o tai reiškia, kad patirti išgyvenimai nebuvo tokie stiprūs, prašomą žalos atlyginimą sumažino. Įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir remdamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 70 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
Apeliantas paaiškina, kad jo išsilavinimas yra vidurinis, todėl jis nėra susipažinęs su teisės aktų reikalavimais. Atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, pareiškėjas nebuvo supažindintas su teise dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į teismą bei senaties terminais, todėl į teismą kreipėsi tik sužinojęs, kad gali ginti savo teises. Atsižvelgęs į tai, V. P. prašo senaties terminą atnaujinti.
Pažymi, kad yra alergiškas žuvies ir silkės produktams bei jų kvapui, tačiau teismas šių aplinkybių bei medicininiuose dokumentuose pateiktos informacijos tinkamai neįvertino. Teigia, kad gydytojas, matydamas išbėrimus bei įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus, privalėjo nurodyti, kad jam negali būti duodami žuvies ir silkės produktai, tačiau tai buvo padaryta tik 2012 m. rugsėjo 11 d., pasikeitus gydytojui. Teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad V. P. buvo verčiamas badauti ir dėl to sumažėjo jo svoris, nusilpo imuninė sistema, svaigdavo galva. Pareiškėjas pradėjo nebepasitikėti pareigūnais, kadangi jie jį žemino dėl ligos, jautėsi sukrėstas, pablogėjo jo reputacija.
Nurodo, kad kalinimo įstaigos administracija privalo tinkamai elgtis su kalinčiais asmenimis. Ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas vienam asmeniui tenkančiam kameros plotui, higienos bei sanitarinėms sąlygoms, maistui, sveikatos priežiūros paslaugoms. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos privalo užtikrinti žmogaus orumą nepažeidžiančias kalinimo sąlygas.
Apeliantas pažymi, kad priteista 70 Eur suma yra itin maža ir teismas iš jo pasityčiojo. Nurodo, kad dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų patyrė didelę neturtinę žalą: didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis nuolat galvodavo apie savižudybę, pablogėjo pareiškėjo sveikata ir savijauta, atsirado nemiga, sutriko visavertis gyvenimas, jis pasidarė uždaras, dirglus, nepasitikintis savimi bei nemokantis normaliai bendrauti su aplinkiniais.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Paaiškina, kad V. P. apeliacinis skundas yra grindžiamas nagrinėjant bylą nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pažymi, kad apeliantas, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, nepagrįstai ilgai jų negynė. Nurodo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Atsakovas daro išvadą, kad V. P. į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Akcentuoja, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Teigia, kad vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną, tačiau į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau nei trims metams nuo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog V. P. būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir jo niekaip neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nebuvo nustatyta.
Atkreipia dėmesį, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos jam padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, tačiau pareiškėjo tiek 2015 m. balandžio 2 d. skunde, tiek 2015 m. gruodžio 21 d. apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi ir įrodymais nepagrindžiami argumentai, o reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai nebūtinai yra kilę dėl kalinimo sąlygų. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų bei priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų bei pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas V. P. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl jo alergiškumo žuvies ir silkės produktams, o priteista 70 Eur suma yra itin maža, kadangi pareiškėjas dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų patyrė didelę neturtinę žalą. V. P. taip pat prašė atnaujinti senaties terminą.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Šiaulių tardymo izoliatoriaus – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Dėl ieškinio senaties taikymo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Pareiškėjas V. P. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad V. P. apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2011 m. spalio 28 d., atlyginimo skundą teismui paštu išsiuntė tik 2015 m. balandžio 3 d. (b. l. 6), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad V. P. reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai sprendė tik dėl jo reikalavimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 3 d.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis). Siekdamas, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
V. P. pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jokių svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2012 m. balandžio 2 d. įskaitytinai, pagrįstai buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik V. P. reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. balandžio 3 d., atlyginimo.
Pareiškėjas, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad jo išsilavinimas yra vidurinis, todėl jis nėra susipažinęs su teisės aktų reikalavimais. Be to, atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, jis nebuvo supažindintas su teise dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į teismą bei senaties terminais, todėl į teismą kreipėsi tik sužinojęs, kad gali ginti savo teises.
Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos bei apšvietimo, nebuvo skirtas tinkamas maitinimas), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.
Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde teigė nežinojęs, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus padarytų pažeidimų gali kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo argumentas, kad jis praleido terminą kreiptis į teismą dėl patirtos neturtinės žalos, nes nežinojo, kad savo teises gali ginti teisme, nelaikytinas objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad V. P., siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, turėjo domėtis šių teisių gynimo būdais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus specialistus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas. V. P. turimas vidurinis išsilavinimas taip pat negali būti vertinamas kaip aplinkybė, objektyviai sukliudžiusi jam pažeidimų padarymo metu ar iškart po jų kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerų plotų reikalavimų
Teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Cenbauer prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01), 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Svinarenko ir Slyadnev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 32541/08).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje buvo įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016).
Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus 18,81 kv. m ploto kameroje Nr. 48 (b. l. 15). Atsižvelgiant į šios kameros plotą bei vienam asmeniui privalomą ploto normą, darytina išvada, kad minėtoje kameroje daugiausia galėjo būti laikomi penki asmenys, tačiau iš atsakovo pateiktų duomenų akivaizdu, kad joje buvo laikomi 6–8 asmenys (b. l. 15). Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, V. P. 11 parų buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažesnis nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas minimalus vienam asmeniui privalomas kamerų plotas.
Dėl maitinimo tinkamumo ir kitų sąlygų
Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas motyvuoja ir tinkamo maitinimo neužtikrinimu. Nurodo, kad yra alergiškas žuvies bei silkės produktams ir netgi jų kvapui, tačiau skiriant jam maitinimą, į tai nebuvo atsižvelgta.
Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės. Nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. galiojusios šių taisyklių redakcijos 7 punkte buvo įtvirtina, kad ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas maitinami pagal valgiaraščius, maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraštį. Aptarta nuostata suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas pareiškėjui galėjo būti skiriamas tik esant atitinkamai gydytojų išvadai (rekomendacijoms).
Administracinėje byloje esanti pareiškėjo V. P. asmens sveikatos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), pradėta pildyti 2011 m. spalio 28 d., patvirtina, kad jis yra alergiškas žuviai (b. l. 53). Iš šios asmens sveikatos istorijos taip pat matyti, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 29 d., 2012 m. sausio 2 d. bei 3 dienomis kreipėsi medicininės pagalbos dėl bėrimo ir odos niežėjimo ir nurodė, kad yra alergiškas žuviai (b. l. 64). Nors medicininės kortelės duomenys patvirtina, kad V. P. dėl bėrimų, nurodydamas, jog yra alergiškas žuviai, medicininės pagalbos kreipėsi ne kartą, tačiau medicininėje kortelėje iki ginčo laikotarpio pabaigos, t. y. 2012 m. balandžio 13 d., nėra gydytojų rekomendacijų ar nurodymų V. P. pakeisti meniu, neduodant žuvies ir silkės patiekalų, o vėlesnės rekomendacijos dėl maitinimo ne žuvies patiekalais bei gydytojų neveikimas, šiai administracinei bylai neturi teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad gydytojui nerekomendavus keisti pareiškėjo maisto raciono, Šiaulių tardymo izoliatorius neturėjo pareigos pakeisti jam įprastai duodamų maisto produktų kitais. Nenustačius, kad valstybės pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, nėra pagrindo priteisti V. P. neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas savo skunde neturtinės žalos atlyginimą motyvavo ir tinkamo apšvietimo nebuvimu. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių V. P. nurodytas aplinkybes, jog kameros, kuriose jis buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, visiškai atitiko apšvietos reikalavimus, šias aplinkybes teismas vertino pareiškėjo naudai ir pripažino jo teisių pažeidimą. Kadangi nei Šiaulių tardymo izoliatorius, nei V. P. šių aplinkybių neginčija ir papildomų argumentų nepateikia, teisėjų kolegija nustatyto pažeidimo neanalizuoja.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, t. y. reikalavimo užtikrinti minimalų 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui pažeidimą bei tinkamo apšvietimo neužtikrinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.
Pažymėtina, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą bei neužtikrinant tinkamo apšvietimo, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo, neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08). Kita vertus, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir išskyrė jį iš kitų subjektų, todėl, atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas pareiškėjui nesukėlė tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kad būtų galima pripažinti, jog buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A822-1409/2013). Visiško žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus padarytų pažeidimų patyrė didelę ir nepataisomą žalą: didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis nuolat galvodavo apie savižudybę, pablogėjo pareiškėjo sveikata ir savijauta, atsirado nemiga, sutriko visavertis gyvenimas, jis pasidarė uždaras, dirglus, nepasitikintis savimi bei nemokantis normaliai bendrauti su aplinkiniais. Teismui gi pateiktame išraše iš V. P. sveikatos istorijos nėra duomenų, įrodančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes arba patvirtinančių, kad jis ginčo laikotarpiu ar vėliau būtų kreipęsis dėl su Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažeidimais susijusių sveikatos problemų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad V. P. teiginiai dėl jo sveikatai padarytos žalos yra abstraktūs ir nepagrįsti.
Atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta 5 000 Eur suma, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis – 70 Eur – taip pat nėra proporcingas Šiaulių tardymo izoliatoriaus padarytam pažeidimui ir pakankamas V. P. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio jis jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo V. P. fizinė ar psichinė sveikata, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui turi būti priteisiama 130 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Šiaulių tardymo izoliatoriaus padarytus pažeidimus, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis buvo nepakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o V. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisiant 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė