Civilinė byla Nr. 3K-3-228-690/2015                                                                  

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20369-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.10; 30.8; 30.9.1; 121.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo              73-iosios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ ir suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo 73-iosios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ prašymą nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą; suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar daugiabučių namų savininkų bendrija, būdama gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo teisių perėmėja, įgijo nuosavybės teisę į kooperatyvo lėšomis apmokėtą butą, kuriuo kooperatyvas naudojosi savo administracinėms funkcijomis vykdyti.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į 77,53 kv. m butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto (rajono) darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134 (toliau – ir kooperatyvas) lėšomis buvo pastatyti gyvenamieji namai, (duomenys neskelbtini). Butai šiuose namuose padalyti visiems tuo metu kooperatyve dalyvavusiems asmenims, išduodant jiems buto orderius pagal vykdomojo komiteto sprendimus. Butas (duomenys neskelbtini), paskirtas kooperatyvo administracijai įsikurti, jis apmokėtas iš visų kooperatyvo narių statybai sukauptų lėšų. Nuo 1977 m. veikiantis kooperatyvas 1993 m. rugsėjo 30 d. buvo reorganizuotas į 73-iąją gyvenamųjų namų eksploatavimo bendriją, o 2000 m. kovo 20 d. – į 73-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją „Viršuliškės“. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. spalio 2 d. gavo Mokesčių inspekcijos raštą, iš kurio sužinojo, kad butas (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 1983 m. pabaigos įsikūrė ir veikė bendrijos administracija, neįregistruotas bendrijos vardu. Pareiškėjo teigimu, šio buto pripažinimas bešeimininkiu pažeistų bendrijos ir visų bendrijos narių teises bei teisėtus interesus, nes bendrijos nariai įgijo šį butą, dalyvaudami kooperatyvo veikloje, ir apmokėjo jo vertę savo lėšomis, taip įgydami jį kaip bendrąją nuosavybę, jį išlaikė, gerino, remontavo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis naudojasi butu administracinėms funkcijoms vykdyti iki šiol; sąžiningai nepertraukiamai jį valdė daugiau kaip dešimt metų, neslėpdamas šio fakto nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys pareiškėjo valdymui neprieštaravo. Pareiškėjo teigimu, yra visos sąlygos nustatyti faktą, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nurodytą butą įgyjamosios senaties pagrindu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu prašymą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatė, kad buto (duomenys neskelbtini), paskirtis – gyvenamoji, ir kad daiktinės teisės į jį neįregistruotos. Vilniaus miesto (rajono) darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto         1977 m. vasario 13 d. orderiu nurodytas butas buvo suteiktas V. A. M. šeimai, o 1983 m. gruodžio 2 d. orderiu V. A. M. suteiktas kitas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis pareiškėjo įstatais, nustatė, kad nuo jų įregistravimo 1993 m. rugsėjo 30 d. ginčo butu naudojosi 73-ioji gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrija, o vėliau jos teisių perėmėjas – pareiškėjas.

Teismas, atsižvelgdamas į Ministrų Tarybos 1962 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 592 „Dėl individualinės ir kooperatinės gyvenamųjų namų statybos“ nuostatas, kad gyvenamųjų namų kooperatyvai gali būti steigiami prie vykdomųjų komitetų Vietinio ūkio valdybos, taip pat prie įmonių ir organizacijų, taip pat į tai, kad  V. A. M. šeimai ginčo butas buvo suteiktas vykdomojo komiteto sprendimu, sprendė, jog namo (duomenys neskelbtini), statybos  kooperatyvas buvo įsteigtas vykdomojo komiteto. Dėl to, teismo vertinimu, šio kooperatyvo pastatyti namai nuosavybės teise priklausė valstybei, kurios nuosavybės teisę į juos įgyvendino valstybinė institucija – vykdomasis komitetas arba jo įsteigtas gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas. Teismas pažymėjo, kad ginčo buto suteikimo V. A. M. šeimai metu galiojusiuose teisės aktuose, kuriuose buvo reglamentuotas gyvenamųjų patalpų suteikimas, nebuvo įtvirtintos privačių asmenų nuosavybės teisės į butus, visi butai sudarė valstybinį arba visuomeninį butų fondą ir nuosavybės teise priklausė valstybei. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų nariai, net ir išmokėję pajų, neįgydavo nuosavybės teisės į butą, tik į išmokėtą pajų. Toks teisinis reglamentavimas, teismo vertinimu, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė ir privačia nuosavybe galėjo tapti tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo pagal galiojančius valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas taip pat pažymėjo, kad, papildžius Lietuvos Respublikos įstatymo dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų (toliau – Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymas) 1 straipsnį ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Butų kodekso (toliau – Butų kodeksas) 117 straipsnį papildžius 3 dalimi, nustatyta, jog gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininkas ir nustoja būti kooperatyvo narys. Tai, teismo nuomone, reiškia, kad ginčo butas galėjo būti įgytas kaip privati nuosavybė ne kooperatyvo, o kooperatyvo nario, visiškai išmokėjusio pajų už butą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po to, kai V. A. M. šeima iš ginčo buto išsikėlė, jis nebuvo suteiktas kitam kooperatyvo nariui, o buvo naudojamas bendrijos reikmėms, sprendė, jog pajus už butą nesumokėtas ir jis liko valstybės nuosavybė. Teismas taip pat nenustatė, kad nurodytas butas buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės objektams nepriskirtinos gyvenamosios patalpos. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad ginčo buto gyvenamoji paskirtis nepakeista, o tai, teismo nuomone, paneigia pareiškėjo argumentą, jog šis butas jam buvo suteiktas kaip administracinės patalpos. Net ir tokiu atveju butas negalėtų būti pripažįstamas privačia nuosavybe, nes 1983 m. jis suteiktas gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui, kuris tuo metu buvo viešas subjektas, o kooperatyvams priklausantys butai buvo priskiriami visuomeniniam butų fondui, todėl bet kokio turto suteikimas kooperatyvo reikmėms negali būti vertinamas kaip jo perdavimas į privačią nuosavybę. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, sprendė, kad pareiškėjas negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo butą įgyjamosios senaties pagrindu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 25 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas Nr. 134 pastatė daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), jo butai nuosavybės teise buvo perleidžiami kooperatyvo nariams, dalyvavusiems kooperatyvo veikloje ir savo lėšomis apmokėjusiems butų vertę; nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini) iki šiol neįregistruota, tačiau jo vertė apmokėta kooperatyvo narių lėšomis. Butas naudojamas kaip pareiškėjo, kuris perėmė kooperatyvo teises ir pareigas, buveinė.

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, kad ginčo butas buvo pastatytas kooperatyvo narių lėšomis ir taip sukurtas kaip bendrosios nuosavybės teisės objektas, ir nors viešuose registruose teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisė į jį neįregistruota, nėra pagrindo daryti išvados, jog šis butas nuosavybės teise niekam nepriklauso ar kad priklauso valstybei. Teisėjų kolegija sprendė, kad nuosavybės teisė į nurodytą butą atsirado kooperatyvo nariams, todėl šis butas laikytinas kooperatyvo narių, sumokėjusių įnašus, bendrąja nuosavybe (tai pripažįsta ir pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada darytina atsižvelgiant į Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnį: gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininkas ir nustoja būti kooperatyvo narys. Tokia pati nuostata įtvirtinta Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės aktuose nebuvo nustatyta draudimo kooperatyvo nariams įgyti neišdalytus butus kaip bendrąją nuosavybę kartu su kiekvienam iš jų asmeninės nuosavybės teise priklausančiais butais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendė, kad pareiškėjas, kuris perėmė kooperatyvo teises ir pareigas, naudoja ginčo butą ne kaip savo, o kaip buto bendraturčių, kuriems jis atstovauja, turtą; pažymėjo, kad aplinkybė, jog bendrijos nariai, būdami nurodyto buto bendraturčiai, leido pareiškėjui eksploatuoti šį butą ir neprieštaravo faktiniam jo naudojimui, patys nenaudoja ir nepageidauja šio buto naudoti, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas atvirai butą valdo kaip savą ar kad buto savininkai pareiškėjui perleido nuosavybės teisę į šį turtą. Dėl to teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjo ilgalaikis buto valdymas negali sukurti jo nuosavybės teisės į ginčo butą ir negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Pareiškėjas žinojo, kad nurodytas butas statytas iš kooperatyvo narių lėšų ir jis jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise, kad pareiškėjas butą valdo kaip bendraturčių atstovas, o ne kaip savo. Teisėjų kolegija, remdamasi aptartų aplinkybių visuma, sprendė, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, jog ginčo butas priklauso valstybei, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes ginčo butas yra buvusio kooperatyvo, kurio teises ir pareigas perėmė pareiškėjas, narių bendroji nuosavybė, todėl negali būti pareiškėjo įgyjamas įgyjamosios senaties būdu, paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu įgijimo bylose, ir netinkamo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal A. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-7-67/2011, nurodytos tokios nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK   4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (nekilnojamojo daikto – ne mažiau kaip dešimt metų). Kasatoriaus teigimu, jis ginčo butą valdo sąžiningai ir teisėtai bei nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti priešingai, t. y. jokie kiti asmenys neturi daugiau teisių į ginčo objektą, nėra pareikšta jokio prieštaravimo dėl to, kad kasatorius valdo ginčo nekilnojamąjį daiktą arba kad žinojo apie kitas kliūtis, trukdančias įgyti jam į ginčo turtą nuosavybės teisę. Kasatorius nepripažįsta, kad kas nors kitas turi daugiau už jį teisių į ginčo butą, yra įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas, ir pats elgiasi kaip šio nekilnojamojo daikto savininkas, taip patvirtindamas, kad valdo jį kaip savą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. C. ir H. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-11/2012, nurodyta, kad daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, jog asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju jo valdymas nebuvo išviešintas, įregistruojant jį viešame registre (CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas baigėsi iki 2003 m. liepos 1 d., t. y. dar negaliojant teisiniam reguliavimui dėl valdymo registravimo (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, 33 straipsnis), tačiau kasatorius naudojosi ginčo butu kaip savu, to neslėpdamas nuo kitų asmenų, ir jokie kiti asmenys neprieštaravo kasatoriaus valdymui, nepareiškė savo teisių į ginčo butą. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgyjamąja senatimi įgijimo. Kasatorius nurodo, kad jis niekada nebuvo praradęs galimybės valdyti ginčo butą ar gera valia atsisakęs jo valdymo, t. y. valdymas niekada nebuvo nutrūkęs. Kasatorius visą laiką naudojo ginčo butą pagal paskirtį, jį prižiūrėjo ir remontavo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo butas laikytinas kooperatyvo narių, sumokėjusių įnašus, bendrąja nuosavybe, kad bendrijos nariai, būdami nurodyto buto bendraturčiai, leido kasatoriui jį eksploatuoti ir tam neprieštaravo, patys nenaudoja ginčo buto ir nepageidauja juo naudotis, kad kasatorius perėmė kooperatyvo teises ir pareigas, ir iš namo (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos žurnalo matydamas, jog nuo pat kooperatyvo įsteigimo ginčo butas numatytas paskirti kooperatyvo (bendrijos) administracijai ir kad buto valdymas atitinka teisės aktų reikalavimus, turėjo spręsti, kad kasatorius yra ginčo buto savininkas.

Kasatorius pažymi, kad, remiantis apeliacinės instancijos teismo nutartimi, ginčo buto savininkais turėtų būti įregistruoti visi kooperatyvo nariai, sumokėję įnašus, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendrijos nariai, ar jau nebėra (mirė, pardavė butą ir pan.). Kasatoriaus duomenimis, šiuo metu yra 787 butų (iš buvusių daugiau kaip 1500) savininkai, kurie buvo kooperatyvo nariai. Taigi, kasatoriaus teigimu, įregistruoti visus asmenis, kurie buvo kooperatyvo nariai, kaip buto savininkus, yra iš esmės neįmanoma, nes kasatorius neturi galimybių surinkti informacijos apie visus buvusius kooperatyvo narius ir jų perleistus pajus. Butų savininkų, kurie šiuo metu yra bendrijos nariai, nuosavybės teisės į ginčo butą įregistravimas būtų neteisingas, nes dalis jų nemokėjo pajaus už ginčo butą, o butus name (duomenys neskelbtini) įsigijo vėliau. Be to, buto savininkais pripažinus tiek buvusius, tiek esamus kooperatyvo (bendrijos) narius, ginčo buto priežiūra būtų pasunkinta, nes kasatorius, atlikdamas bet kokius su ginčo butu susijusius remonto, administravimo darbus, turėtų gauti visų bendraturčių sutikimą; vienas savininkas galėtų perleisti jam priklausančią buto dalį kitam, nors pagal savo esmę ginčo butas yra visų kooperatyvo butų priklausinys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Suinteresuotas asmuo nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad kasatorius tenkina visas sąlygas įgyti ginčo butą įgyjamosios senaties pagrindu. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad nuosavybės teisė įgyjamosios senaties būdu gali būti įgyta tik tada, kai turtas nebuvo įgytas nuosavybės teise kitais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas ginčo butą vertino kaip kooperatyvo narių bendrąją nuosavybę. Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo padaryti išvadą, jog kasatorius yra ginčo buto savininkas, suinteresuotas asmuo su tuo nesutinka. Tiek byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad butas buvo pastatytas kooperatyvo narių lėšomis ir skirtas kooperatyvo administracijai įsikurti, taip pat kad visi bendrijos nariai šį turtą buvo įgiję dar dalyvaudami kooperatyvo veikloje ir jo vertę apmokėjo savo lėšomis, taip įgydami jį kaip bendrąją nuosavybę. Taigi, suinteresuoto asmens teigimu, kasatorius pats pripažįsta, kad ginčo butas jau yra įgytas, kaip jis nurodo, bendrijos narių bendrosios nuosavybės teise. Neatsižvelgiant į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai išsprendė buto nuosavybės kilmės ir buto priklausomybės valstybei bei buvimo bendrąja nuosavybės teise klausimus, suinteresuoto asmens nuomone, buvo visiškai pagrįstai pripažinta, jog ginčo butas negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu.

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad butas (duomenys neskelbtini), priklauso bendrosios nuosavybės teise Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134 nariams. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl ginčo buto priklausymo nuosavybės teise. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo butas yra bendroji kooperatyvo narių nuosavybė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, taip spręsdamas, neatsižvelgė į Butų kodekso, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybė iš viešosios į privačią buvo pertvarkoma tik vadovaujantis specialiaisiais teisės aktais, t. y. ją privatizuojant pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis Butų kodekso 5 straipsniu, gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas), buvo bendro butų fondo dalis. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai buvo steigiami prie atitinkamos vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto valdybos ar skyriaus arba prie įmonės, įstaigos, organizacijos (Butų kodekso 112 straipsnio l dalis). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo namo butuose asmenys buvo apgyvendinami pagal orderius, kuriuos išduodavo rajono, miesto, miesto rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas (Butų kodekso 115 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktuose, kuriuose buvo reglamentuojamas gyvenamųjų patalpų suteikimas, nebuvo įtvirtintos privačių asmenų nuosavybės teisės į butus, visi butai sudarė valstybinį arba visuomeninį butų fondą, nuosavybės teisė priklausė valstybei, taip pat kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų nariai, net ir išmokėję pajų, neįgydavo nuosavybės teisės į butą, tik į išmokėtą pajų. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisė buvo grindžiama viešosios, o ne privačios nuosavybės pagrindu. Vadovaujantis Butų kodekso 9 straipsniu, atskiros gyvenamosios patalpos gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose galėjo būti pertvarkytos į negyvenamąsias kooperatyvo reikalams tik gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narių visuotinio susirinkimo sprendimu, vėliau pateikiant jį tvirtinti rajono, respublikos pavaldumo miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo pertvarkytas į negyvenamąją patalpą ir tai įstatymų nustatyta tvarka patvirtinta, nepaisant to, kad, pasak pareiškėjo, ginčo butas faktiškai buvo naudojamas administravimo reikmėms. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pakitus teisiniam reglamentavimui ir nuosavybės teisę pradėjus grįsti privačios nuosavybės pagrindu, iki tol buvęs valstybinis turtas privačion nuosavybėn galėjo būti perleidžiamas tik teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn vykdytas Butų privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-7-67/2011). Po Nepriklausomybės atkūrimo buto (duomenys neskelbtini) paskirtis nepakeista ir jis nepriskirtas jokiam konkrečiam asmeniui, todėl neprivatizuotas. Taigi, kasatoriaus nuomone, butas (duomenys neskelbtini), buvo ir liko valstybės nuosavybe. Be to, 1967 m. balandžio l d. Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 150 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų“ buvo nustatyta, kad kiekvienas kooperatyvo narys gali statyti tik vieną butą, ne didesnį kaip 60 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai sprendė, kad ginčo butas pripažintinas bendrijos, kaip kooperatyvo teisių perėmėjos, nuosavybe.

2. Dėl CPK 314 straipsnio pažeidimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, vadovavosi į bylą pateiktais naujais įrodymais, taip pažeisdamas CPK 314 straipsnio reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus, tačiau CPK 314 straipsnyje nustatytos specialios sąlygos, kada tokie įrodymai galėtų būti priimami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio    13 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga). Byloje pateikti 1976, 1978, 1982–1986 metais atsiradę įrodymai, apie kuriuos kasatorius žinojo nuo bylos nagrinėjimo pradžios, todėl nevertintini kaip paaiškėjusios naujos aplinkybės, galėjusios turėti reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai juos priėmė, nenurodė motyvų, kodėl šie įrodymai priimami, bei jų neaptarė, nors, jais vadovaudamasis, konstatavo, kad butas buvo sukurtas kaip bendrosios nuosavybės teisės objektas, t. y. priėjo prie skirtingų išvadų nei pirmosios instancijos teismas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad butas (duomenys neskelbtini), priklausė (priklauso) valstybei, tačiau kasatorius neturi teisės atstovauti Lietuvos valstybei. CPK 638 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija. Tokia pati nuostata įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo straipsnio 18 straipsnio 1 punkte, 25 straipsnio 1 dalies 11 punkte. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos šioje byloje neprieštarauja, kad ginčo butas būtų pripažintas pareiškėjo nuosavybe. Taigi, kasatoriaus atstovavimas Lietuvos valstybei – siekis pripažinti ginčo butą jos nuosavybe – neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos valstybės pozicijai.

2. Pareiškėjo teigimu, naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas galimas, kai yra nustatoma būtinybė juos pateikti. Dėl to nepagrįsta kasatoriaus nuomonė, kad dėl to, jog pateikti nauji įrodymai buvo žinomi pareiškėjui nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios, jis neturėjo teisės jų teikti apeliacinės instancijos teismui, o jis – šių priimti. Būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, juos priimdamas, nepažeidė CPK 314 straipsnyje nustatytų sąlygų.

3. Kasatorius nepagrįstai remiasi neteisingais pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais teiginiais, kad kooperatyvas buvo įsteigtas vykdomojo komiteto, todėl šio kooperatyvo pastatyti namai nuosavybės teise priklausė valstybei, taip pat kad Butų kodekse nebuvo įtvirtinta privačių asmenų nuosavybės teisė į butus, visi butai sudarė valstybinį arba visuomeninį butų fondą. Butų kodekso 5 straipsnyje „Butų fondo rūšys“ buvo nustatyta, kad į butų fondą įeina: gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas) (1); gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas) (2); gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas) (3); gyvenamieji namai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė (individualinis butų fondas) (4). Taigi, be valstybinio ir visuomeninio butų fondo, dar buvo atskiras gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas, taip pat individualinis butų fondas. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priimto Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau – Butų privatizavimo įstatymas) 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ buvo įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1991 m. gruodžio 31 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Taigi butų, esančių tiek gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fonde, tiek individualiniame butų fonde, nereikėjo privatizuoti pagal šį įstatymą. Dėl to, pareiškėjo nuomone, darytina išvada, kad ginčo butas niekada nepriklausė Lietuvos valstybei. Iš Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Butų ūkio valdybos Kooperatinės statybos skyriaus 1986 m. rašto Nr. 02-14-114-662 matyti, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas Nr. 134 (t. y. kooperatyvas) tvarkėsi savarankiškai, pats disponavo gautomis pajų dalimis, spręsdavo, kaip ir kur jas paskirstyti. Nei ginčo buto suteikimo V. A. M. šeimai metu galioję teisės aktai (Butų kodeksas), nei ankstesni, nei vėlesni Lietuvos TSR teisės aktai, reglamentavę gyvenamųjų patalpų suteikimą, nenustatė galimybės valstybei tapti gyvenamųjų namu statybos kooperatyvo nare. Tokio kooperatyvo nariu galėjo būti tik konkretus fizinis asmuo, siekiantis įgyvendinti išimtinai asmeninę subjektinę teisę įsigyti butą. Dėl to, pareiškėjo teigimu, nelogiška teigti, kad ginčo butas priklausė (priklauso) valstybei ir todėl kasatoriui ar kooperatyvo pajininkams atsirado prievolė šį butą iš valstybės išsipirkti, t. y. už jį sumokėti antrą kartą.

4. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1982 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 425 1 punkte buvo įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad kooperatinių gyvenamųjų namų einamasis ir kapitalinis remontas būtų vykdomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir valstybinio gyvenamojo fondo remontas, atliekant jį už kooperatyvų lėšas. Pareiškėjo teigimu, tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad, pirma, kooperatiniai gyvenamieji namai nepriklausė valstybiniam gyvenamajam fondui, ir antra, tokių namų einamasis ir kapitalinis remontas buvo vykdomas iš pačių kooperatyvų lėšų, t. y. tokias išlaidas apmokėdavo gyventojai, o ne valstybė. Taigi šis argumentas taip pat paneigia kasatoriaus teiginį, kad ginčo butas priklauso valstybei.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos      2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal A. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-7-67/2011, suformuluotomis taisyklėmis negali būti tiesiogiai remiamasi šioje byloje, nes nurodytoje nutartyje buvo sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi į valstybei priklausantį ir kito asmens vardu įregistruotą turtą įgijimo sąlygų. Šioje byloje ginčo butas nepriklauso valstybei ir neįregistruotas kito asmens vardu.

6. Pareiškėjo nuomone, nei faktinė, nei teisinė ginčo buto naudojimo paskirtis neturi reikšmės sprendžiant dėl sąlygų pareiškėjui įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybę į ginčo butą buvimo.

7. Tiek galiojančiame Daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijų įstatyme, tiek jo ankstesnėse redakcijose, tiek visuose galiojusiuose ir galiojančiuose bendrijos įstatuose buvo nustatytas iš esmės toks pat teisinis reguliavimas, pagal kurį pareiškėjas yra daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdas. Tuo atveju, jei būtų nustatytas faktas, kad bendrija yra ginčo buto savininkė, tai reikštų, jog bendrijos nariai yra ginčo buto savininkai. Pareiškėją likvidavus, jo turtas, patenkinus kreditorių reikalavimus, padalijamas jos nariams (CK 2.95, 2.106–2.114 straipsniai).

8. Pareiškėjo teigimu, išskyrus nuorodas į teisės aktų nuostatas ir subjektyvius samprotavimus, kasatorius nepateikė jokių savo reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, kad pagal galiojusius teisės aktus kooperatyvo nariai negalėjo statyti daugiau kaip vieno buto, nepaneigia pareiškėjo argumentų, jog visi kooperatyvo nariai sumokėjo pajų už ginčo butą ir įgijo jį bendrosios nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl daugiabučių namų savininkų bendrijos, perėmusios gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo teises, nuosavybės teisės į daugiabučiame name esantį butą įgyjamosios senaties būdu įgijimo

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti kasacinio teismo praktikoje ir apibendrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Taigi asmuo, siekiantis, kad jo nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog pats asmuo nėra (nebuvo) įgijęs  daikto kitu CK 4.47 straipsnyje nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei.

Šioje byloje kasatorius 73-ioji DNSB „Viršuliškės“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad į butą (duomenys neskelbtini) jis įgijo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Kaip nustatyta bylą nagrinėjusių teismų, faktiniu kasatoriaus reikalavimo pagrindu nurodytos tokios aplinkybės: 1) ginčo butas pastatytas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134 lėšomis ir paskirtas kooperatyvo administracinėms reikmėms; 2) kasatorius yra kooperatyvo teisių ir pareigų perėmėjas; 3) kasatorius yra teisėtas ginčo buto valdytojas, valdantis butą sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai, kaip savą, ir jo valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo butas buvo pastatytas laikotarpiu, kai galiojančioje teisinėje sistemoje nebuvo nustatyta galimybė įgyti jį kaip privačią nuosavybę, t. y. visas turtas priklausė valstybei, todėl, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir ginčo buto neprivatizavus įstatymų nustatyta tvarka, jis liko valstybės nuosavybe, todėl ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko ir, nustatęs, kad ginčo butas buvo apmokėtas kooperatyvo narių lėšomis, sprendė, jog jis šiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau, atsižvelgdamas į pareikštą reikalavimą byloje, paliko pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį nepakeistą. Taigi esminis byloje spręstinas klausimas – nustatyti ginčo buto teisinį statusą, t. y. ar ginčo butas nepriklauso konkrečiam teisinių santykių subjektui nuosavybės teise ir ar atitinkamai gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas. Tai yra teisės klausimas, kuriuo teisėjų kolegija pasisako.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su gyventojų aprūpinimu gyvenamosiomis patalpomis, buvo reglamentuojami tuo metu galiojusiame Butų kodekse, kurio 5 straipsnyje „Butų fondo rūšys“ buvo nustatyta, kad į butų fondą įeina: 1) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas); 2) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas); 3) gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas); 4) gyvenamieji namai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė (individualinis butų fondas). Atsižvelgiant į šiame straipsnyje nustatytas butų fondą sudarančios nuosavybės rūšis, sutiktina su kasatoriaus 73-iosios DNSB „Viršuliškės“ kasacinio skundo argumentu, kad Butų kodekse, be valstybinio ir visuomeninio butų fondo, dar buvo atskirai reglamentuojami gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų ir individualinis butų fondai.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), pastatytas 1976 m. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 134. Remiantis 1967 m. balandžio l d. Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 150 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų“ (toliau – ir Pavyzdiniai įstatai) 1 punktu, tokio kooperatyvo tikslas – aprūpinti kooperatyvo narius butais, pastatant daugiabutį gyvenamąjį namą (namus) iš savų kooperatyvo lėšų ir valstybinio kredito, taip pat eksploatuoti ir valdyti šį namą (namus). Dalyvauti kooperatyvo veikloje galėjo tik fiziniai asmenys, o valstybinės įstaigos, įmonės ir organizacijos negalėjo būti kooperatyvo nariais, taip pat dalyvauti savo lėšomis, statant kooperatyvo gyvenamuosius namus (Pavyzdinių įstatų 2, 4 punktai). Kooperatyvo lėšas sudarė: 1) kooperatyvo narių stojamasis mokestis; 2) pajinės įmokos; 3) įmokos namui išlaikyti ir eksploatuoti; 3) kitos įplaukos. Taigi iš esmės kooperatyvo gyvenamųjų namų statyba buvo apmokama kooperatyvo narių lėšomis, tačiau jas sudarė ne tik pajinės įmokos, bet ir kitos kooperatyvo – tiek iš jo narių, tiek iš kitų šaltinių (pvz., banko suteikta valstybinė paskola) – gautos lėšos.

Kooperatyvo nariai sumokėdavo piniginį įnašą – pajų, kuris suteikdavo teisę jiems naudotis pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamosiomis patalpomis (Pavyzdinių įstatų 20 punktas), tačiau kooperatyvo nariai neįgydavo jų asmeninės nuosavybės teise. Netgi ir tuo atveju, jeigu kooperatyvo narys išmokėdavo visą pajaus sumą, jis netapdavo buto savininku, o tik įgydavo teisę į sumokėtą pajų. Remiantis Butų kodekso 112 straipsniu, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai jiems priklausančius gyvenamuosius namus eksploatuodavo kooperatinės nuosavybės teise. Taigi gyvenamojo namo ir kitų statinių nuosavybės teisės subjektas būdavo kooperatyvas, kuris per savo valdymo organus, išreikšdamas bendrą kooperatyvo narių valią ir interesus, gyvenamąjį namą ir kitus statinius valdė, naudojo ir jais disponavo. Remiantis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo buto pastatymo metu valstybė nebuvo jo savininkė.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. spalio 16 d. pakeistas Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymo 1 straipsnis, nustatant, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininkas ir nustoja būti kooperatyvo narys. Tokia pačia nuostata papildyta Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalis. Taigi, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kooperatyvo nariai, kurie buvo visiškai išmokėję pajų už jiems suteiktus valdyti ir naudotis butus, tapo jų savininkais, t. y. ginčo butai priklauso jiems asmeninės (bendrosios dalinės, jungtinės) nuosavybės teise. Remiantis byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nuo 1975 m. iki 1983 m. pajų už ginčo butą mokėjo V. A. M. 1983 m. jis persikėlė gyventi į kitą namą ir sumokėtas pajus jam grąžintas, o už ginčo butą pajus toliau buvo mokamas kooperatyvo lėšomis. Atsižvelgiant į tai, kad iki nepriklausomybės atkūrimo visi butai buvo eksploatuojami kooperatinės nuosavybės teise, V. A. M. už ginčo butą mokėtas pajus buvo grąžintas ir butas nepaskirtas jokiam kitam kooperatyvo nariui naudotis ir jį valdyti, taip pat į tai, jog jame buvo įsikūrusi kooperatyvo buveinė ir pajus už butą buvo mokamas kooperatyvo lėšomis, darytina išvada, kad, atkūrus nepriklausomybę, ginčo butas netapo nė vieno iš kooperatyvų narių asmenine nuosavybe, o liko kooperatine nuosavybe. Kooperatyvui 1990 m. visiškai išmokėjus pajų už ginčo butą, jis, remiantis tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, tapo kooperatyvo nuosavybe. Pažymėtina, kad nei po nepriklausomybės atkūrimo galiojusiame Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatyme, nei  Butų kodekse nebuvo nustatyta draudimo kooperatyvui turėti nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinti Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdiniai įstatai ir pavesta miestų (rajonų) valdyboms iki 1993 m. rugsėjo 1 d. perregistruoti esamų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, reorganizuotų į bendrijas, įstatus. Remiantis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis, 1993 m. rugsėjo 30 d. įregistruota 73-ioji gyvenamojo namo eksploatavimo bendrija, nurodant, kad jos buveinė – (duomenys neskelbtini).       1995 m. vasario 31 d. priėmus Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą, 73-oji gyvenamojo namo eksploatavimo bendrija reorganizuota į 73-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją „Viršuliškės“, t. y. kasatorių. Jo įstatų skyriaus „Bendroji dalis“ 3 punkte nurodyta, kad bendrijai, be kita ko, priklauso namas, esantis (duomenys neskelbtini), 4 punkte – kad bendrijos buveinė yra (duomenys neskelbtini). Įstatų skyriaus „Bendrijos turtas ir lėšos“ 17 punkte nurodyta, kad bendrijos turtą sudaro už bendrijos lėšas pirktos ar kitaip teisėtai įgytos gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos bei kitos materialinės vertybės. Pažymėtina, kad šia nuostata iš esmės atkartotas 1995 m. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 19 straipsnis; labai panašiai bendrijos turtas reglamentuojamas ir aktualioje Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijoje, kurios 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrijos turtas yra bendrijos lėšomis ar kitais teisėtais būdais įgytos materialinės, nematerialinės ir finansinės vertybės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir galiojusį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą Nr. 134 reorganizavus į 73-iąją gyvenamojo namo eksploatavimo bendriją, o vėliau – į 73-iąją daugiabučių namų savininkų bendriją „Viršuliškės“, kooperatyvo nuosavybės teisė į ginčo butą perėjo šiai bendrijai, t. y. ji teisėtai įgijo ginčo gyvenamąsias patalpas kitu, nei įsigyjant patalpas savo lėšomis, būdu. Taigi bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad butas (duomenys neskelbtini), pripažintinas valstybės nuosavybe (kaip nurodė pirmosios instancijos teismas) arba buvusių gyvenamojo namo kooperatyvo narių bendrąja daline nuosavybe (kaip sprendė apeliacinės instancijos teismas), neatitinka šios bylos faktinių aplinkybių ir taikytino teisinio reglamentavimo, todėl negali būti vertinamos kaip pagrįstos bei teisėtos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje kasatorius 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“ reiškė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis įgijo ginčo butą įgyjamosios senaties būdu, ir nustačius, kad kasatorius jau yra įgijęs nuosavybės teisę į ginčo butą, sumokėdamas už jį įstatymų nustatyta tvarka, t. y. neatitinka vienos iš nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu įgijimo sąlygų, darytina išvada, jog jo reikalavimas teismų pagrįstai netenkintas, todėl kasacinis skundas atmestinas. Kadangi šioje nutartyje konstatuota, kad valstybė nebuvo ir nėra įgijusi nuosavybės teisės į ginčo butą, tai taip pat nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai paliktini galioti šioje nutartyje nurodytais motyvais (CPK 346 straipsnis). Likusieji kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika – paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidos ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nustatyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nors šioje byloje kasatorių interesai priešingi, tačiau abiejų jų kasaciniai skundai atmesti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jų turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją siųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė             

Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski